Išskleisti meniu
Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

| 2 komentarai

Nuo koronaviruso situacijos pradžios praėjus beveik metams jau turime galybę statistikos iš viso pasaulio: kaip skirtingų šalių skirtingos reakcijos bei sąlygos lėmė skirtingą pandemijos eigą.

Deja, tai retai analizuojama rimtai – dažniausiai tiesiog iš konteksto ištraukiamos tos šalys, kurios paremia kažkieno susidarytą išankstinę nuostatą, o kitos užmirštamos (taip įmanoma “pagrįsti” kokį norį teiginį: ir “būtinas karantinas”, ir “karantinas neveikia”; ir “sergama tik kai šalta”, ir “liga nepriklauso nuo klimato” ir pan.).

Visus metus atidžiai stebėjęs ne tik statistiką, bet ir įvairiausių šalių žiniasklaidą bei taikomas priemones, padariau bendrą analizę: kodėl virusas skirtingose šalyse elgėsi skirtingai.

Taip pat atkreipiu dėmesį ir į mitus, kurie atsirado tiesiog dėl blogai vestos statistikos, mažesnio testavimo ir t.t. Vienus ar kitus mitus, beje, dažnai kartoja ne tik “sąmokslo teoretikai”, bet ir rimta žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai.

Vakarų Europa ir Rusija: dvi bangos, du karantinai ir trys mitai

Pradėsiu nuo statistikos toje šalyje, kurioje išplitęs koronavirusas tikriausiai labiausiai išgąsdino pasaulį: Italijos. Nes kol viskas 2020 m. sausį vyko Kinijoje, tai kažkur “tolimoje diktatūroje”, tai ir buvo kaip kažkoks distopinis filmas, o štai smogė 2020 m. kovą Europai – ir staiga požiūris pasikeitė. Būtent iš Italijos po pasaulį išplito ir karantinai (nors juos 2020 m. sausio 23 d. pradėjo kinai, kol karantinai būdavo tik Kinijoje, jokia demokratinė šalis to modelio nedrįso kopijuoti ar atvirai jį kritikavo, o karantiną įvedus visoje Italijoje kovo 7 d. per savaitę-dvi ja pasekė dauguma kitų šalių – ir tos, kur liga smogė, ir tos, kur jos beveik ar išvis nebuvo).

Koronaviruso pandemijos eiga Italijoje

Labai panašios kreivės beveik visoje Vakarų Europoje – Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kt. Į akis krenta, kad, oficialiais duomenimis, antrosios bangos metu sergančiųjų daug kartų daugiau, nei pirmosios, o mirusiųjų – mažiau…

Tačiau realybė kitokia. Visų pirma, labai svarbu pažymėti, kad ligonių skaičiaus Vakarų Europoje pirmosios ir antrosios bangos metu lyginti negalima. Nes taikyta visiškai skirtinga testavimo politika. Kovą-balandį Vakarų Europoje būdavo testuojami tik rimti ligoniai – tai yra, statistikoje matosi tik tie, kas pateko į ligoninę ar sirgo panašiai sunkiai. Lengvi ar besimptomiai atvejai į ją nepateko. Tai įrodė ir populiacijos tyrimai vasarą: paaiškėjo, kad pagrindiniuose Vakarų Europos koronaviruso epicentruose persirgo dauguma visų žmonių, nors “oficialiai” tik gan nedidelis procentas (pvz. Bergame jau 2020 m. balandį buvo persirgusi pusė visų žmonių).

Antrosios bangos, 2020 m. rudens, metu, tuo tarpu, masiškai testuojami daugelis – ne tik patyrę simptomus, bet ir jų kontaktai, grįžę keliautojai ir t.t.

Oficialiai skelbiami Italijos testavimo skaičiai abiejų bangų metu skiriasi daugiau nei 10 kartų:
*Pirmosios bangos įkarštyje, dvyliktąją metų savaitę, Italija padarė 217 testų 100 000 gyventojų, arba ištestavo vieną žmogų iš 500.
*Antrosios bangos įkarštyje, 46 savaitę, tas skaičius yra 2491 testai 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 40.
(beje, vasaros COVID “atoslūgio” pabaigoje, 35 savaitę, padaryta ~1000 testų 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 100, t.y. net tada testuota penkis kartus intensyviau, nei pirmos bangos metu)

Nesuprantys šio fakto, sukūrė ir išpopuliarino keletą mitų:
2020 m. pavasario mitas: “Nuo koronaviruso miršta 4-10%”. Ne, jau kovą moksliniai tyrimai parodė, kad miršta tik 0,1 – 0,36%. Tą patvirtino ir populiacijos tyrimai. Šis klaidingas įsitikinimas susidarė būtent dėl menko testavimo Vakarų Europoje 2020 m. pavasarį. Išties, tada Vakarų Europoje 4-10% diagnozuotųjų mirdavo – tačiau tai nereiškia, kad mirdavo 4-10% užsikrėtusiųjų, o tiesiog kad mirdavo 4-10% susirgusiųjų tokia sunkia koronaviruso forma, kad ir 2020 m. pavasarį kokioje Ispanijoje ar Italijoje gautų koronaviruso testą.
2020 m. vasaros mitas: “Dabar, priešingai nei 2020 m. pavasarį, serga jaunesni žmonės, vyrauja nesimptomė ligos forma”. Netiesa: tiesiog 2020 m. vasarą, priešingai nei 2020 m. pavasarį, testuoti ir tie, kas neturėjo sunkių simptomų, o didelė dalis tokių – jaunimas. Skirtumas ypač pasijuto Vakarų Europoje, nes Rytų Europoje jau 2020 m. pavasarį testuota daugiau žmonių (vis tiek kelis kartus mažiau, nei vasarą ar rudenį). Visais laikais 50% ir daugiau atvejų būdavo ir yra besimptomiai, o tai pasimatė dar “Diamond Princess” kruiziniame laive 2020 m. vasarį-kovą, kur pirmą kartą istorijoje ištirti visi, kas plaukė.
2020 m. rudens mitas: “Rudens banga daug didesnė, nei pavasario”. Lietuvoje ir Vidurio Europoje tai tiesa (žr. žemiau), bet ne Vakarų Europoje. Geriausiai tą parodo mirusiųjų ligonių skaičius: testavimo skaičiai šį rodiklį iškreipia daug mažiau, nes tie žmonės, kuriems grėsė mirtis, būdavo testuojami jau ir 2020 m. pavasarį (kai kur testuoti ir po mirties). Taigi matyti, kad pavasarinio piko metu Italijoje per dieną mirdavo daugiau žmonių, nei rudeninio. Jeigu pavasarį būtų buvę taikomi tokie testavimo kriterijai, kaip dabar, tai ir sergančiųjų tada statistika būtų parodžiusi daugiau, nei 2020 m. lapkritį.

Aišku, galima kelti teoriją, kad koronaviruso mirtingumo sumažėjimas gali būti iš dalies dėl to, kad koronavirusą nuo 2020 m. pavasario išmokome geriau gydyti. Tai išties turi kažkokią įtaką, bet tikrai ne tokią. Ir tai matome paanalizavę tų šalių duomenis, kuriose jau pirmosios bangos metu taikytas masinis testavimas, kontaktų paieška.

Geriausias pavyzdys čia Rusija – matyti, kad mirtingumas abiejų bangų metu skiriasi nedaug:

Pamenu, kad pirmosios bangos metu Lietuvos žiniasklaida teigė, esą Rusija, matyt, falsifikuoja statistiką, rodo mažesnį mirtingumą: “nes kaip čia gali būti, kad Vakarų Europoje mirdavo 4-10% koronaviruso ligonių, kai Rusijoje – tik 2%”. Tačiau taip rašiusieji neatkreipė dėmesio į tai, kad Rusija pirmosios bangos metu tiesiog daug daugiau testavo: vienu metu ~2020 m. kovą Rusija netgi buvo ta pasaulio šalis, kurioje vienam teigiamam testui padaryta daugiausiai neigiamų. T.y. Vakarų Europoje mirtingumas nebuvo tris-penkis kartus didesnis, nei Rusijoje – tiesiog Vakarų Europoje sergantys lengva ar besimptome forma nebuvo diagnozuojami, o Rusijoje – neretai jau buvo. Ne Rusijoje mirtingumas rodytas mažesnis, nei iš tikrųjų – tai Vakarų Europoje rodytas didesnis, nei iš tikrųjų. Dar daugiau, net ir Rusijos “oficialus” ~2% mirtingumas vis tiek buvo smarkiai didesnis, nei realus moksliškai nustatytas COVID-19 mirtingumas, ir natūraliai ir Rusijoje tik mažuma ligonių ištestuota – bet gerokai daugiau, nei tuo metu Italijoje.

Antrosios bangos metu, kai ir Vakarų Europa plačiau testuoja, statistinis skirtumas išnyko.

Tokia pati situacija, kaip Rusijoje (t.y. kad pirmosios ir antrosios bangos mirtingumo procentas skyrėsi mažai), susiklostė ir kitur Rytų Europoje. Nes ten pandemijos pirma banga atėjo kiek vėliau ir nuo pat jos pradžių buvo rimtai testuojama – įskaitant ir demokratines šalis. Ir Lenkijoje, ir Čekijoje, ir Serbijoje, ir Lietuvoje, ir kitur tos Vakarų Europos tendencijos, kad antra banga mažiau mirtina už pirmą, (beveik) nėra. Nes tai nėra tendencija – tai klasikinė netinkamo statistikos interpretavimo klaida, kai vienais kriterijais surinkti duomenys lyginami su kitais kriterijais surinktais.

O kas, jei koronavirusą traktuoti kaip gripą? (Švedija)

Visose šalyse, kurias analizavome iki šiol, buvo įvestas karantinas – maždaug 2020 m. kovą – ir panaikintas maždaug 2020 m. birželį. Aišku, jis naikintas įvairiais etapais, bet, paprastumo dėlei, “karantinu” vadinu tik daugelio verslų ir veiklų uždarymą – t.y. tai, ko nebūna įprastų gripo epidemijų metu ir kas iš visų priemonių yra kontroversiškiausia.

Kaukių nešiojimą ar sienų “privėrimą” laikau atskiromis priemonėmis, kurios taikytos ir daugybėje šalių be karantinų bei duoda kitokius rezultatus, nei karantinas – jas analizuoju atskirai.

Bet kurioje diskusijoje apie karantiną neišvengiamai bus paminėta “neužsikarantinavusi” Švedija: tiek karantino gynimas, tiek pliekimas remsis “Švedijos modeliu”. Tačiau iš tikro šalių, neįsivedusių karantino, daug daugiau. Ir ne visos jos ėjo Švedijos keliu su Švedijos pasekmėmis (kai liga išplito) – kai kurios įveikė ligą be karantinų. Kas tai lėmė, kam pavyko ir kodėl, pamatysime statistikoje.

Visų pirma, pažiūrime Švedijos statistiką:

Prisiminkime, kad pirmosios bangos ir antrosios bangos sergamumo lyginti negalima dėl skirtingų testavimo kriterijų. O Švedijoje pirmosios bangos metu testuota dar mažiau, nei daugelyje Vakarų Europos šalių (daugiau nei perpus mažiau nei tom pačiom savaitėm Italijoje). Kaip matyti, užmetus “nemokslininko akį” į grafiką kai kuriomis dienomis, atrodytų, Švedijoje mirtingumas nuo koronaviruso buvo 20%. Aišku, iš tikro buvo tie patys 0,1-0,36%.

Taigi, žiūrime į mirusiųjų statistiką – ji Švedijoje nei blogesnė, nei geresnė, nei Italijoje ar Ispanijoje, mirė netgi panašus procentas visų šalies žmonių (2020 m. vasaros duomenimis ~0,06%), o, dar svarbiau, 2020 m. vasarą liga irgi “pasitraukė”, nors ir nežymiai vėliau.

Ar tai reiškia, kad karantinas Italijoje ir Ispanijoje nepadėjo? Tikriausiai kažkiek padėjo, bet gerokai mažiau, nei teigia tie, kas skleidžia mitą, jog karantinas – vienintelis kelias ar kad jis iš esmės sunaikina ligą. Taip buvo todėl, kad karantinas neužkerta visų socialinių kontaktų, o dauguma užsikrėtimų, ypač tų, kurie baigiasi mirtimi, įvyksta vietose, kontaktai kuriose lieka ir per karantiną (ligoninės, nuosavi namai nuo šeimos narių, senelių namai). Be to, pačios rizikos grupės socialinių kontaktų neretai vengia ir be oficialaus karantino.

Iš Švedijos grafiko matyti ir dar vienas įdomus faktas: priešingai nei Italijoje ar Ispanijoje, nors sergančiųjų skaičius 2020 m. rudenį auga, mirusiųjų – palyginus beveik neauga. Sergančiųjų skaičiaus “didėjimą”, kaip ir Ispanijoje/Italijoje nulėmė tik testavimas: dabar Švedija daugiau testuoja, tai ir randa daugiau ligonių, nei pavasarį (iš tikrųjų, pažiūrėjus į mirusiųjų skaičius, ligonių tikriausiai gerokai mažiau, nei pavasarį).

Įdomesnis tas faktas, kad mirusiųjų Švedijoje beveik nedaugėja. Jis rodo, kad, daugelis tų, kas gali mirti nuo koronaviruso, Švedijoje jau persirgo 2020 m. pavasarį (taigi, 2020 m. rudenį arba jau mirę, arba su imunitetu). Tuo tarpu Italijoje ar Ispanijoje, galbūt, persirgo mažiau tokių žmonių.

Tai įrodo, kad 2020 m. pavasario karantinas Ispanijoje ar Italijoje kažkiek padėjo sumažinti ligos plitimą. Tačiau ne tik “momentinis sumažinimas” svarbus: panašu, kad žymi dalis tų “didžiausiame pavojuje esančiųjų”, kurie išgyveno 2020 m. pavasario bangą Italijoje ar Ispanijoje, tiesiog miršta 2020 m. rudens bangos metu.

Švedijoje, tuo tarpu, susidarė tam tikras “bandos imunitetas”. Tik nereikia mitologizuoti ir jo – “bandos imunitetas” šioje stadijoje nereiškia, kad “nebesuserga niekas”. Bet, tiesiog, didelė dalis, kurie potencialiai užsikrėstų, jau persirgę, ir todėl užsikrečia gerokai mažiau žmonių. Netgi ir neturinčiam imuniteto tikimybė užsikrėsti bus gerokai mažesnė, nes, be kita ko, daugelis iš tų, su kuriais jis bendraus, jau turės imunitetą – reiškia, bus garantuotai nesergantys. Tarkim, jei šiaip kiekvienas ligonis užkrėstų po tris kitus žmones, tai jei du iš tų trijų “potencialių užkrėstųjų” bus su imunitetu, užkrės tik vieną – liga neplis (jei kiekvienas sergantis užkrečia tik vieną kitą, užsikrėtusiųjų nedaugėja).

Ir galiausiai tikras paradoksas: 2020 m. lapkričio duomenimis, pagal iš viso per pandemiją mirusių žmonių skaičių (nuo visos populiacijos) jau antrąsyk “užsikarantinavusios” Italija ir Ispanija jau visai smarkiai lenkia Švediją: Švedijoje tas procentas liko 0,06%, kai Italijoje jau 0,08%, o Ispanijoje – 0,09%, ir skirtumas vis auga. Gal tai galima iš dalies paaiškinti ir skirtinga sveikatos sistemos būkle, kuri galbūt Švedijoje geresnė – bet juk ir Ispanija ar Italija ne trečiasis pasaulis ir net jei ir taip, akivaizdu, kad Ispanijos ar Italijos karantinai, dviejų bangų akivaizdoje, laimėjo ne kažką, o ekonomikai, žmonių psichologinei būklei kainavo daug (2020 m. antrą ketvirtį Italijos BVP krito 17%, Ispanijos – 22%, Švedijos (daugiausia dėl pasaulinės krizės) 8%). Jau nuo pat pradžių kalbėta, kad Švedijos modelio sėkmę bus galima vertinti per antrą bangą – ir, atrodo, atėjo tas laikas.

Viruso nugalėjimas be karantino – įmanomas, bet ne visur paprastas. Pietų Korėja ir Singapūras.

Švedijos modelis tarp šalių be karantinų iš tikrųjų yra ne toks ir dažnas. Daug šalių, išvengusių karantino (visuotinių uždarymų), ligos “neužleido”: tiesiog rimtai su ja kovojo kitomis priemonėmis. Masinis testavimas, kontaktų paieška, rimtos sankcijos nesiizoluojantiems nuo pat pirmų “bangos” dienų. Ribojimų tokiose šalyse būdavo daugiau, nei Švedijoje, bet taikytasi tik į pavojingiausias veiklos sritis: pvz. riboti masiniai renginiai, kai kur kuriam laikui uždarytos mokyklos. Rimčiausias šio modelio pavyzdys – Pietų Korėja.

Kaip matyti, Pietų Korėja įveikė dvi koronaviruso bangas be masinių uždarymų (veikė restoranai, pramogų parkai, kino teatrai), o kur kas “žmoniškesniais” metodais. Pietų Korėjos metodiką nuo Vakarų Europos skyrė trys dalykai, kuriuos čia rašau cituodamas savo paties Facebook įrašą, nes 2020 m. balandį-liepą praleidau Pietų Korėjoje ir mačiau tai iš vidaus:
(a)Nuoseklumas. Korėjoje nuo pat vasario-kovo beveik visi nešiojo kaukes ir lauke, ir pan., be jokios pertraukos kai tebuvo keli užsikrėtimai šalyje per dieną – ribojimų gana nedaug, bet jie mažai keičiasi dėl laikinų epidemiologinių pagerėjimų, žmonės įpranta ir nereikia mėtytis.
(b)Priežiūros rimtumas. Jei yra kokie ribojimai, tai labai rimtai prižiūrimi, pvz. saviizoliacija kontaktams ar tikrinimas, iš kokios šalies atvyksti. Kovo 30 d. patekti į Pietų Korėją oro uoste užtruko apie 2 val.: tikrino iš kur atvykstu, kur apsistosiu (skambino buto šeimininkui), telefono numerį (skambino man pačiam), pasą ir pan. Laiko visi tam turi, juk oro uoste keleivių daug mažiau, o darbuotojų tiek pat. Atskrendant į Lietuvą jau beprasidedant antrai bangai net kai reikia pildyti tą sveikatos formą niekam tai nerūpėjo, nuskanavo QR kodą ir viskas, ten gali rašyti visiškai bet ką – emigrantų į JK forumuose pilna patarimų kaip (“rašyk bet kokį vardą / telefoną / adresą – niekas netikrins” – ir tikrai, niekas netikrina, viskas tik betikslė biurokratija). Pirmas užsikrėtimas visoje 50 mln. gyv. šalies Pietų Korėjos mokyklų sistemoje nuo mokslo metų pradžios įvyko, rodos, po 1 mėn.(!) (turiu omeny, ne kad vaikas susirgo, o kad susirgęs mokykloj užkrėtė kitą – iki tol nors vaikai ir susirgdavo “iš kitur”, mokyklose nieko neužkrėsdavo). Nes rimtai žiūri į kaukes, dezinfekciją, vėdinimą ir t.t., tai rimtai prižiūrima. Na ir už pažeidimus Korėjoje sankcijos rimtesnės – užsieniečius deportuoja, gali būti tūkstantinės baudos ar (už įžūlius) suėmimas, realiai pilna pranešimų apie tokius teismus, tai net mėginti pažeisti nesinori. Įdomu, kad kitose srityse ir Europoje juk žiūrima rimtai – pvz. oro uostuose į aviacijos saugumą arba pasų kontrolę dėl nelegalų – taigi, gali būti ir čia žiūrima rimtai.
(c)Kontaktų paieška (čia gal svarbiausia). Masiškai testuojama nuo pat 2020 m. vasario ir ieškomi kontaktai. Į tai Korėja žiūri labai rimtai: naudojasi susirgusiųjų telefono buvimo vietomis, kredito kortelių atsiskaitymo duomenimis, tikslus tarkime atėjimo į restoraną laikas gali būti sutikrinamas paėmus restorano CCTV video. Čia nėra nieko naujo, Europoje tie šaltiniai valdžiai žinomi, irgi puikiai prieinami ir naudojami pvz. bylų tyrime prokuratūroje ir teismuose. Tik reikia valdžios sprendimo leisti tuo naudotis ir epidemiologiniam tyrime. Dėl šių priežasčių Korėjoje nežinomų užsikrėtimų visada gerokai mažiau nei Europoje ir išgaudoma daugiau užsikrėtusių bei jie izoliuojami, o tai pagal B punktą labai rimtai prižiūrima. Jei kažkas čia kalba apie privatumą, tai koks privatumas, kai įvedamas karantinas ir visi žino, kur yra *kievienas* pilietis – savo namie? Čia dar ne tokios žmogaus teisės Europoje ribojamos per karantiną, kaip teisė į judėjimo laisvę, teisė į darbą ir t.t.

Kad Pietų Korėja savo priemonėm užkirto kelią ligai, parodė ir populiacijos tyrimai (pvz. iš atsitiktinai 2020 m. birželį testuotų 3055 žmonių anapus Tegu miesto tik vienas turėjo antikūnus / buvo persirgęs).

Tačiau ne visoms šalims, mėginusioms taikyti Pietų Korėjos modelį, juo pavyko užkirsti kelią masiniams susirgimams. Tarp nesėkmių – Singapūras.

Iš pradžių, 2020 m. vasarį-kovą, Singapūrui sekėsi puikiai, tačiau 2020 m. balandį “nušlavė” didžiulė banga ir, kopijuodamas Europą, Singapūras 2020 balandžio 7 d. įvedė karantiną.

Didžiausias Korėjos ir Singapūro skirtumas – Singapūro imigrantai-darbininkai. Singapūras daug kliaujasi šiais darbininkais iš svetur, dažnai Indijos, Bangladešo ar Pakistano. Svarbiausia, kad jie gyvena bendrabučiuose labai ankštomis sąlygomis, daug žmonių viename kambaryje, daug kambarių naudojasi bendrais tualetais ar virtuvėmis. Ligos plitimo ten sustabdyti neįmanoma. Būtent tarp šių darbininkų liga ir išplito Singapūre – ištisi bendrabučiai sirgdavo. Įprastas Singapūro žiniasklaidos straipsnis apie koronaviruso dienos statistiką tada atrodydavo maždaug taip: “Vakar Singapūre susirgo 1000 žmonių, iš jų 10 – Singapūro piliečiai”.

Tai ir priežastis, kodėl net ir po karantino įvedimo liga Singapūre plito vis sparčiau ir sparčiau, kol neišsirgo visi tokie namai: tiesiog, juose izoliuotis vienam nuo kito neįmanoma ir karantino metu, ir izoliuoti nebent vieni darbininkų bendrabučiai nuo kitų, bet jei jau bendrabutyje kas nors užsikrėsdavo, beveik garantuotai susirgdavo daugelis.

Tiesa, matyti, kad mirtingumas Singapūre buvo labai mažas – iki 2020 m. lapkričio 22 d. mirė 0,05% diagnozuotųjų. Tai gerokai mažiau netgi už moksliškai nustatytą COVID mirtingumą – tad to negalėjo lemti vien tik didelis testavimas (t.y. faktas, kad didelė dalis ligonių diagnozuoti). Čia svarbiausia ligonių demografija. Darbininkai, vykstantys uždarbiauti į užsienį, daugiausiai jauni, be gretutinių ligų – ir jiems koronavirusas nepavojingas. 0,1%-0,36% juk yra visos populiacijos mirtingumo vidurkis – tarp jaunimo, neturinčių gretutinių ligų, jis gerokai mažesnis.

Tos pačios tendencijos, kaip Singapūre, buvo ir Persijos įlankos šalyse, kur irgi gausu tokių darbininkų: JAE, Katare, Saudo Arabijoje, Kuveite, Bahreine. Kataras, kur net 88% gyventojų sudaro darbininkai iš užsienio, ~balandį buvo labiausiai serganti pasaulyje šalis.

Izraelyje panašiai “susispaudusi”, kaip tie darbininkai, gyvena kita bendruomenė – ultraortodoksai, ir ten statistinė ligos eiga buvo panaši (dėl didelio gimstamumo, beje, ta bendruomenė irgi labai jauna), tik karantinas įvestas dukart.

Tuo tarpu Pietų Korėjoje, nors gyventojų tankumas didžiulis ir visi gyvena butuose, panašių “susispaudusių mažumų” nėra, tad šios problemos nebuvo.

Po to, kai daugmaž visi darbininkų bendrabučiai išsirgo ir įgijo imunitetą, jau ir Singapūras be karantinų tvarkosi su liga ne prasčiau, nei Pietų Korėja. Vertinant retrospektyviai, abejotina, kiek “bendras” karantinas padėjo Singapūrui – visuomenėje liga neišplito dėl taikytų “korėjietiškų” metodų ir galbūt panašiems rezultatams būtų pakakę izoliuoti darbininkų bendrabučius bei uždaryti tik tas vietas, kur jie dirbo.

Kultūra – ar gali nuo pandemijos išgelbėti ji?

Užsienio analitikai dažnai Pietų Korėjos ir Japonijos COVID modelius suplaka į viena, tačiau yra esminis skirtumas – Pietų Korėja taikė masinį testavimą ir “atrado” daugelį užsikrėtusiųjų, o Japonija testavo mažai ir šiuo atveju labiau priminė Švediją. Visgi, Japonijoje virusas niekada taip “neišvešėjo”, kaip Švedijoje, nors ir plito labiau, nei Pietų Korėjoje:

Vėlgi, čia svarbu ne diagnozių skaičius (jis be abejonės Japonijoje realybėje didesnis, nei rodo statistika, juk testuota mažai), bet mirčių skaičius – jis nėra didelis atsižvelgiant į 120 mln. Japonijos žmonių (vos 0,016%).

Į klausimą, kuo išskirtinė Japonija, galutinai neatsakyta, bet viena teorijų – kultūriniai skirtumai. Nusilenkimai vietoje rankos paspaudimų (ar juoba bučinių į žandą), pagarbus atstumo laikymasis, taip pat (tai padėjo visur Rytų Azijoje) polinkis ir šiaip sergant bet kokia liga nešioti kaukes (japonai niekuomet nenorėdavo užkrėsti kitų jokia liga), dėl ko Japonijoje ir visoje Rytų Azijoje kaukės nebuvo kažkokia naujovė, taigi, nebuvo radikalaus pasipriešinimo joms ar atitinkamų sąmokslo teorijų, žmonės mokėjo jas nešioti ir laiku keisti.

Lietuvoje ir daug kur Europoje kaukės nešiojamos tik kur ir kada privaloma (pvz. kol liepą buvo neprivaloma, o tik rekomenduojama, niekas jų nenešiojo beveik niekur; kai tapo privaloma parduotuvėse – tai nešiojo tik parduotuvėse, o lauke nusiimdavo ir pan.). O Japonijoje ir Rytų Azijoje per visą pandemiją jas daugelis žmonių nešiodavo nuolat išėję iš namų – įskaitant kai padėtis pagerėdavo.

Požiūris į kaukes, tikėtina, kažkiek padėjo ir Pietų Korėjai (aukščiau) ar Taivanui (žemiau).

Sienų uždarymas? Kodėl išgelbėjo Taivaną, bet ne Rytų Europą

Viena pirmųjų daugelio valstybių reakcijų į virusą buvo “priverti” sienas – iš pradžių toms šalims, kurios serga labiausiai, paskui visoms.

Tie “ribojimai” labai skiriasi. Vienoje pusėje visokie “privalomi paraiškų pildymai”, neturintys daug reikšmės – bet kitoje – privalomi 14 d. karantinai (iš esmės naikinantys turizmą) ar apskritai draudimas atvykti nepiliečiams ar net skrydžių draudimas. Beveik nebuvo šalių, kur “iš tikrųjų” uždrausta atvykti visiems – bet pirmosios bangos piko metu ~2020 m. balandį atvykimo priežastys į daugelį šalių griežtai ribotos.

Kai kurios Ramiojo vandenyno salų mikrovalstybės tokiais būdais apskritai “užblokavo” koronavirusą: ten ir šiaip mažai kas atvyksta, o dar sustabdžius daugelį tų, liga neatėjo ar atėjo išvis tik 2020 m. rudenį.

Tačiau pagrindinėms šalims tai buvo neįmanoma: kai paskelbta pandemija, koronavirusas jau buvo jose. Radosi minčių, kad sienų privėrinėti, judėjimo kontroliuoti tokiom aplinkybėm neprotinga – esą, virusas jau vis tiek plis šalies viduje.

Visgi, tada, 2020 m. kovą, koronavirusas buvo smarkiai išplitęs tik kai kuriose valstybėse, kaip Italijoje ar Ispanijoje. Kitur, kaip Rytų Europoje, atvejų dar buvo gana nedaug. Mat koronavirusas, priešingai stereotipams apie “pavojingus skrydžius”, masiškiausiai plito “žeme”: iš Italijos į Šveicariją ar Prancūziją, iš ten į Vokietiją ir Ispaniją ir t.t. Lėktuvais atvykdavo tik pavieniai atvejai, ir užtrukdavo, kol jie išplisdavo, ar išplisdavo ne visur (pvz. prireikė keleto mėnesių, kol liga “masiškai” iš Kinijos pasiekė Europą, bet į gretimas Europos šalis plito jau labai sparčiai).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa, o bendrai virusas skirtingas šalis ‘užpildo’ tarsi susisiekiančius indus: jei šalyje situacija labai bloga, tai ir kaimynėse nebus gera

Sienų uždarymas (ar kitoks rimtas judėjimo ribojimas) padėjo “įšaldyti situaciją”. Rytų Europos iš esmės nespėjo pasiekti masiškai – tik pavieniai atvejai. O su pavieniais atvejais susidoroti daug paprasčiau (kontaktų paieška, testavimu ir kitom priemonėm).

Bet 2020 m. vasarą Rytų Europa sienas plačiai atvėrė – ir situacija pamažu pasidarė panaši kaip aplinkinėse šalyse. Vasarą – ne tokia bloga. Rudenį – bloga.

Pavyzdys Serbija:

2020 m. pavasarį virusą ji išnaikino, bet 2020 m. birželio 1 d. viena pirmųjų atvėrė sienas visam pasauliui (be jokių izoliacijų ar testų). Situacija pablogėjo (aišku, pasimatė ne iš karto, o po mėnesio) – Serbijos laimei, tuo metu aplinkinėse šalyse ji nebuvo tokia bloga, o dauguma “importinių” viruso atvejų būna iš aplinkinių šalių, juk kasdien sieną kertančių darbininkų ar apsipirkinėtojų nepalyginamai daugiau nei kokių į kitą žemyną skrendančių turistų (ir kol toks turistas suskraido į vieną kelionę, tai kokie “pasienio darbininkai” gali kirsti sieną pirmyn-atgal dešimtis ar šimtus kartų). Serbija “antrą bangą” (kuri buvo ne didesnė, nei pirma) įveikė be karnatino. Bet tada, 2020 m. rudenį, situacija aplinkinėse šalyse blogėjo dar labiau, ir tuoj Serbijai smogė trečia banga – jau panaši, kaip tuometė antroji banga Vakarų Europoje bei tose Rytų Europos šalyse, kurios 2020 m. vasarą sienų taip plačiai neatvėrė (ir Lietuvoje).

Kaip atrodo kreivės daugelyje “tipinių” Rytinės ES dalies šalių, kurios 2020 m. kovą uždarė sienas (ir nemaža dalis karantinavosi), o 2020 m. vasarą jas atvėrė, bet palaipsniui, ir panaikino kone visus absoliučiai ribojimus (įskaitant ne tik karantininius uždarymo, tačiau ir kaukių nešiojimo, masinių renginių ribojimo), puikiai atspindi Lietuvos kreivė. Pirmos bangos, galima sakyti, rytinėje ES beveik nebuvo – tik gana pavieniai atvejai, žymi dalis kurių įvežtiniai iš Vakarų Europos, ir karantinas. Tai įrodo ne vien diagnozių skaičiai (kurie, beje, tikresni nei Vakarų Europoje, nes Lietuvoje jau 2020 m. kovą testuota gana masiškai), bet ir mirčių skaičiai. Tačiau antra banga 2020 m. lapkritį rytinėje ES net kiek stipresnė, nei tuo pat metu Vakarų Europoje – nes žmonių su imunitetu Rytų Europoje, kur nebuvo pirmos bangos, gerokai mažiau.

2020 m. rudenį, Europos Sąjungoje vidaus sienų neuždarius ir netaikant kitų rimtų ribojimo priemonių (saviizoliacijos buvo lengva išvengti ir masiškai vengta), iš esmės prasitęsė procesas, prasidėjęs pavasarį: iš Vokietijos “masinis sirgimas” atėjo į Lenkiją, iš ten per savaitę-kitą į Lietuvą, paskui Latviją ir t.t.

Iš sienų uždarymo ar judėjimo ribojimo nauda yra tik tada, jei pas tave patį situacija geresnė, nei aplink. Tai tarsi lango atidarymas žiemą – jei butas prišildytas, atidarius langą jis atšals, bet jei ir šiaip viduj šalta, niekas nepasikeis. Na o jei lauke šilčiau, nei bute – butas netgi šils. Jei šalyje labai bloga situacija, o aplink gera, tai atidarius sienas tik didesnė tikimybė, kad ligoniai išvyks (ir užkrės ką nors svetur, užuot užkrėtus pas save), nei kad atvyks naujų ligonių.

Atsižvelgiant į tai, ne viena šalis “privėrė sienas” po to, kai viduje situacija susitvarkė. Taip padarė ir Pietų Korėja 2020 m. kovo-balandžio sandūroje, įveikusi savo pirmąją bangą. Tiesa, pastaroji sienų visai neuždarė – daug kam yra galimybė atvykti, bet turi 14 dienų izoliuotis ir tai rimtai prižiūrima (priešingai nei Europoje). Jei izoliacija prižiūrima, tai neturi didelio epdemiologinio skirtumo nuo draudimo atvykti: nuo atvykėlio šiaip ar taip niekas neužsikrečia. Didžiausia problema, kad privaloma izoliacija ir panašūs metodai daugybėje šalių neprižiūrimi ir jų nesilaikoma. Tai apsunkina ir koronaviruso stabdymo priemonių analizę: formaliai yra įvesta, tarkime, 14 d. izoliacija, ir koks analitikas žymi šalį kaip ribojančią atvykimą bei gal daro išvadą, kad tai visai neveikia – bet jei realiai tos izoliacijos beveik nesilaikoma tai reiktų traktuoti, kad šalyje tos priemonės net nėra. Tačiau tai paprastai supranti tik pats šalyje pabuvęs, pabendravęs su vietiniais ar bent pasekęs socialinę žiniasklaidą vietos kalba.

Svarbu, ne kas reikalaujama, bet kas realiai izoliuojasi. Viena vertus, 2020 m. vasarą Lietuvos pasirinkta sprendimo forma – uždaryti sienas su pavojingesnėmis šalimis – atrodo logiška. Kita vertus, “prasprūsti” nesiizoliuojant ir tiems, kam tai privaloma, buvo be galo lengva. Be to, tiek Lietuvoje, tiek daugybėje kitų šalių, susiklostė situacija, kad kam leidžiama kirsti sieną “be ribojimų” priklauso nuo jų “priežasties” – bet ligai priežastis nesvarbi. Kasdien pirmyn-atgal per sieną važiuojantis darbininkas kaip ir turi “rimtą priežastį” – bet jo epidemiologinis pavojingumas (kad atveš ligą) dešimtis ar šimtus kartų didesnis, nei kartą-kitą per metus iš šalies išvykstančio turisto. Šalyse, kur sienų privėrimas davė vaisių, paprastai išimčių mažiau, o tos, kur yra, pagrįstos epidemiologiškai (pvz. Pietų Korėjoje net ir verslo/darbo keliautojams be izoliacijos galima atvykti tik iš šalių, kur liga beveik sunaikinta).

Visgi didžiausia sienų uždarymo sėkmės istorija – Taivanas.

Kad suvoktum Taivano “stebuklo” mastą, reikia žiūrėti ne tik kreivę, bet ir skaičius; iš viso šalyje, kurioje 24 mln. gyventojų, iki 2020 m. lapkričio 22 d. diagnozuota 611 žmonių, mirė 7. T.y. kelis kartus mažiau, nei Lietuvoje tom dienom diagnozuota ir mirė kiekvieną dieną.

Ši šalis turi itin glaudžius ryšius su Kinija, dėl to jos “stebuklas” tik dar įspūdingesnis. Liga ten, aišku, atėjo. Kaip ir Pietų Korėjoje, Taivane išnaikinta ji be karantino (be masinių uždarymų). Ir, dėl sienų uždarymo, vėl iš naujo į Taivaną neatėjo (dabar nustatomi ligos atvejai – įvežtiniai atvejai tarp tų, kuriems visgi į Taivaną atvykti galima ir kurie turi 14 d. izoliuotis, dėl ko nieko nespėja užkrėsti). Taip Taivanas pirmasis pasaulyje 2020 m. vasarą atnaujino kruizus, vienas pirmųjų – sportą su žiūrovais.

Sienų uždarymas Taivane nėra “totalinis” ir, kaip matyti, nėra didelio skirtumo, ar uždarymas “totalinis”, ar leidžiama atvykti su 14 d. saviizoliacija. Nes ir tuo, ir tuo atveju, jei viskas daroma teisingai, joks vietinis neužsikrečia. Skirtumas susidaro tik tada, jei, kaip Europoje, į saviizoliacijos reikalavimą žiūrima pro pirštus, jis nesunkiai apeinamas.

Supergriežtas karantinas ir supertotalinė kontrolė (Kinija ir Australija)

Aišku, kalbant apie koronavirusą negalima nepaminėti Kinijos. Štai jos statistinė kreivė:

Yra teigiančių, kad Kinijos statistika klaidinga. Manau, kad to buvo, ypač pradžioje. Ne vien iš piktos valios: Kinijos iššūkiai buvo didesni, nei kitur pasaulyje, nes ji susidūrė su nežinoma liga: reikėjo sukurti testus, metodiką, ir kita. Taigi, daugybė, sirgusių ~2020 m. sausį-vasarį, ir liko nediagnozuoti, skaičiai, kaip ir Vakarų Europoje, buvo smarkiai didesni. Kinija, kaip matyti, “eliminuodama” klaidas porąsyk staiga koregavo statistiką, padidindama skaičius.

Bet tas faktas, kad Kinija koronavirusą įveikė – tikrai ne iliuzija.

Būtent tokią sėkmę pamatę italai bei kiti ir perėmė Kinijos karantinų idėją – tik beveik niekur kitur karantinai neveikė taip gerai, kaip Kinijoje. Kodėl? Kai kas paminės, kad ribojimai didžiausiuose epicentruose, kaip Vuhanas, buvo didesni: daugelis žmonių net neišleisti iš namų. Tačiau tai buvo tik kai kur Kinijoje, be to, kaip rodo pavyzdžiai kitur, ligos išnaikinimas dar ne viskas – svarbu, kad ji nesugrįžtų.

Reikalas tas, kad daugelis, kopijavusių Kiniją, Kinijos nepažįsta. Ten visuomenės kontrolė didžiulė: nuolat esi stebimas visokių veidus atpažįstančių sistemų. Bet koks karantino pažeidimas – įskaitant tokius, kokių Europoje niekas nepastebėtų – ten tau, tikėtina, atsilieptų. Ir toks stebėjimas tęsiasi ir po karantino – tai yra, niekas, kas yra užsikrėtimo pavojuje, negali to pažeisti ir pan., nes, pvz. kad tave įleistų į daugelį vietų, turi rodyti programėlėje pažymą, kad neprivalai izoliuotis ir nebuvai kontakte, ir pan. “Savanoriškumo”, kuris būdingas panašioms kontaktų paieškoms programėlėms Europoje, nėra.

Vakarų demokratijoms visa tai neprieinama. Bet tai ir nebūtina, kaip rodo Pietų Korėjos pavyzdys: totalinės kontrolės ir sekimo, netgi ir karantinų ligos įveikimui nereikia.

Aktyviausiai Kinijos “supergriežtų karantinų” metodą tarp demokratinių valstybių kopijavo Australija.

Australijoje liga 2020 m. pavasarį taip pat, atrodo, išnyko. Bet ir vėl sugrįžo ~2020 m. liepą, nepaisant visų privalomų izoliacijų atvykstantiems iš užsienio (pakako kelių klaidų ir išplito). Ir viską teko kartoti – ir ilgiau, nei Kinijoje, ir paskui kartoti vėl ir vėl: supergriežti mėnesių trukmės karantinai Australijoje tapo nauja gyvenimo norma, vos pasirodo keli atvejai kokiame mieste, tuoj kelioms savaitėms jis uždaromas, viskas uždaroma. Užsikrėtimų kreivė to niekaip neatspindi – jei galvojate, kad vos virusui pagal tą kreivę išnykus, viskas atidaroma ir gyvenama “kaip seniau”, klystate nes, jei taip, virusas per mėnesį-kitą vėl atšoktų, jei būtų likę bent keli nepasveikę sergantys. Be to, net ir atidarius viskas staiga uždaroma vėl atsiradus tiek nedaug užsikrėtusiųjų, kad statistinėje kreivėje pakilimo nė nesimato.

Ir kone bet kuriuo metu nuo pat kovo kokie nors Australijos miestai ar valstijos uždarytos, paprastai ne po vieną. Pasekmės gyvenimui ten gerokai didesnės, nei Lietuvoje: daug ilgesni ir griežtesni karantinai kurių metu negalima nutolti nuo namų, Australijos sienos, remiantis spauda, uždarytos iki 2021 m. galo (ir uždarytos rimčiau, nei Taivane), daug neturtingų ar vidurinės klasės australų ištisus mėnesius negalėjo grįžti į Australiją nes valdžia leisdavo pardavinėti į lėktuvus tik nedaug bilietų (taigi, aviakompanijos pardavinėdavo tik verslo klasę, kur kainos siekdavo dešimtis tūkstančių eurų). Netgi eismas tarp skirtingų Australijos regionų ribojamas nuo pat 2020 m. kovo.

Ar Australijos kelias įmanomas, ar jis įveikia virusą? Matyt, taip (kiekviena “banga” prie jo labiau primena piramidę). Bet aukų (nekalbu apie mirusiuosius) tam reikia daug didesnių, nei Kinijoje, Europoje ar kur nors kitur pasaulyje.

Kai kam eiti tuo keliu sekėsi kiek geriau, nei Australijai – pvz. Naujojoje Zelandijoje būta mažiau “atšokimų” ir “antrinių karantinų”, galbūt ir dėl to, kad ši šalis – dar atokesnė. Bet niekas nepasiekė Kinijos sėkmės – tik ji irgi turi savo kainą, nors ir kitokią.

Klimatas? Šiaurės ir pietų pusrutulių palyginimas

Nuo pat 2020 m. pradžios diskutuota, ar koronavirusas nesusijęs su klimatu. “Vasarą jis išnyks” – žadėta, bet neišnyko. Tiesa, ten, kur jis įsivyravo pavasarį, smarkiai nusilpo. “Rudenį grįš” – žadėta, ir Europoje grįžo.

Žiūrint į vasltybių statistiką, panašu, kad klimato įtaka yra. Tai įrodo ir moksliniai tyrimai: šaltesniu oru virusas ilgiau išlieka ant paviršių, taigi, didesnė tikimybė užsikrėsti per juos.

Kita vertus, tai nereiškia, kad karštu oru užsikrėsti neįmanoma, jei nesistengiama ar neįmanoma saugotis. Geriausias to pavyzdys aukščiau – Singapūras, kur šiaip kiaurus metus apie +30, ar Persijos įlankos šalys, kur irgi nešąla. Bet ankštuose darbininkų bendrabučiuose tai nepadėjo.

Taip pat tai nereiškia, kad su virusu šaltu oro neįmanoma susitvarkyti – juk Pietų Korėja susitvarkė ir pavasarį, ir rudenį, nors klimatas ten panašus, kaip Europoje.

Tačiau atmetus šias ypatingas vietas koreliacija tarp klimato ir koronaviruso aiški, o geriausias pavyzdys – pietų pusrutulio šalys, kaip Pietų Afrikos Respublika ar Čilė (pietų pusrutulyje mažai šalių, esančių pakankamai toli į pietus, kad būtų aiški vasara ir žiema – todėl ir galimų pavyzdžių imtis nedidelė).

Šitos šalys elgėsi panašiai, kaip Europa: “pavasarį” (joms – ruduo) įvedė karantinus. Tačiau, priešingai, nei Europoje, virusas nelabai reagavo: tik stiprėjo, o piką pasiekė “vasarą” (jose – žiemą). Ir tik “vasarai” (jų žiemai) einant į pabaigą, situacija normalizavosi. Kaip tik tuo metu, kai Europoje vėl pradėjo blogėti.

Savo ruožtu, “vasarai” (t.y. jų žiemai) baigiantis, virusas pamažu ėmė trauktis. Panašiai, kaip traukėsi iš Europos ateinant jos vasarai – ir kaip vėl grįžo rudenį.

Šitas straipsnis atskleidžia, kad tarp PAR karantinų griežtumo ir ligos plėtros nebuvo visai jokio ryšio – tiesiog liga augo geometrine progresija kol “išdegė” susargdinusi daugelį ar pasikeitė oras.

Tiesa, tarp veiksnių, turbūt, buvo ne vien klimatas, o ir persirgimas – Čilėje banga ne tik prasidėjo, bet ir baigėsi anksčiau, nei PAR:

Nevykęs karantinas: kur karantinas tik pagadino reikalus (Indija, Argentina)

Karantinas (masiniai uždarymai) jokiais būdais nėra panacėja. Tiesą pasakius, nėra įrodyta net kad jis apskritai veikia tiek, kiek žmonės įsivaizduoja, kad jis veikia: dažnas užsikrėtimų kritimas sulig karantino įvedimu gali būti susijęs ir su šylančiu oru, įgytu daliniu bandos imunitetu ar uždarytomis sienomis / pagerėjusia situacija pas kaimynus. Juk, tarkime, Europoje užsikrėtimai krito ne tik “užsikarantinavusiose” Ispanijoje ar Italijoje, bet ir Švedijoje.

Jei karantinas būtų panacėja, tai valstybėse, kuriose nuolat daug kas uždaryta, liga turėtų neplisti išvis. Bet akivaizdu, kad taip nėra, ir čia geras pavyzdys Argentina:

Argentina įvedė karantiną nuo pat 2020 m. kovo 20 d. – nors viruso ten beveik nebuvo. Ir, priešingai nei panašiai su karantinu skubėjusi Rytų Europa, Argentina savo karantino neatšaukė niekada. Visgi, virusas kažkuriuo metu atėjo į šalį ir pradedant maždaug birželiu vis plito – net kai kaimyninėse šalyse (Čilėje, Brazilijoje) baigė plisti. Galiausiai Argentina karantiną palaipsniui ėmė laisvinti ir tik tada situacija ėmė gerėti – greičiausiai dėl to, kad baigėsi žiema (žr. analogiją klimatiškai panašioje PAR) ar daug kas persirgo (žr. analogiją Švedijoje) – tik dėl karantino persirgo ne taip greitai, kaip kitur, ir banga truko gerokai ilgiau.

Tai gana logiška. Karantinas – jei ne supergriežtojo Kinijos tipo – tik pristabdo ligos plėtrą, nes juk vis tiek yra, kas juda ir susitinka, daugybė išimčių.

Be to, čia turėtų galioti panašus dėsnis, kaip su Laferio kreive mokesčių klausimu. Laferio kreivė sako, kad valstybė nesurinks visiškai jokių mokesčių jeigu mokesčiai bus 0% ir lygiai taip pat nesurinks jokių, jei mokesčiai bus 100% (nes visi jų vengs ar nedirbs). Taigi, yra kažkoks optimalus mokesčių procentas, kada valstybė surinks daugiausiai pinigų. Panašiai, turbūt, su koronaviruso ribojimais: jei jie yra visai absurdiški ir, juoba, trunka pusmetį ir metus, žmonės vis labiau ima nekreipti dėmesio, randa būdų jų vengti.

(pastaba: Argentinos rugsėjį neproporcingai diagnozėms palaipsniui sumažėjęs, o paskui staiga atšokęs mirčių skaičius greičiausiai yra duomenų klaida)

Būta pasaulyje ir atvejų, kai, tikėtina, karantinas tik paspartino ligos plėtrą, pavyzdžiui Indija:

Indija 2020 m. kovo 24 d. įsivedė griežtą karantiną, apribojo judėjimą tarp provincijų, tačiau dėl to Indijos darbininkai, nebeturėdami darbų miestuose, masiškai pajudėjo į savo kaimus pėsčiomis. Ne tik kad jie kentėjo badą, nepriteklius, o dalis žuvo pakeliui, bet jie taip ir platino ligą iš miestų po visą šalį. Tad Indijoje po karantino įvedimo 2020 m. kovo viduryje ne tik, kad ligos plėtros tempai nesulėtėjo – jie tik spartėjo.

Šiokį tokį, nors ir kur kas mažesnį masteliais, ligos platinimą dėl karantinų, beje, galbūt turėjome 2020 m. kovą ir Lietuvoje – dėl įvestų karantinų į Lietuvą staiga grįžo tūkstančiai žmonių, kurie šiaip dar tikrai nebūtų grįžę, ir daugelis jų grįžo iš ligos itin stipriai paveiktos Vakarų Europos (emigrantai į JK, užsienyje studijuojantys lietuviai ir pan.). Kaip parodė moksliniai tyrimai (tiesa, labai mažos imties ir todėl kvestionuotini) vėliau, didžioji dalis 2020 m. pavasarį Lietuvoje cirkuliavusio viruso atvežta iš būtent Jungtinės Karalystės – taigi, tikėtina, su tais grįžtančiais emigrantais ar studentais, kurių grįžimą paskatino karantinai.

Karantinai, nors ilgainiui judėjimą riboja, jų įvedimo metu judėjimą paskatina – žmonės išvažiuoja iš karantino zonos, nes neturi ko ten likti (pvz. nebėra darbo, studijų), galimai išveždami ligą kartu. Kiek smarkiai karantinas paskatina judėjimą, priklauso nuo aplinkybių, nuo žmonių, kurie nesijaučia gyvenantys “savo mieste” (gyvena ten tik dėl darbo, studijų), skaičiaus.

Beje, grįžtant prie Indijos, įdomu, kad ligos plitimas pradėjo lėtėti kaip tik tada, kai karantino ribojimai jau buvo gerokai sušvelninti. Tiesiog kai kurie kiti veiksniai (kaip persirgusių žmonių skaičius) yra reikšmingesni, nei karantinas.

Statistikos klastojimas?

“Yra melas, didelis melas, ir statistika” – egzistuoja posakis. Tame yra tiesos, jei statistika blogai parinkta ar melaginga.

Neįmanoma lyginti sergančiųjų statistikos šalyse, kurios ieško kontaktų ir skaičiuoja ir besimptomius, su šalimis, kur testuojami tik rimti ligoniai.

Yra šalių, kur statistika išvis galimai suklastota. Tai apsimoka – nes daugybė šalių riboja atvykimą remdamiesi oficialia kitų šalių statistika. Taigi, jei šalis klastoja statistiką, randasi šalių, kurios atitinkamai neįtraukia tos šalies į “juoduosius sąrašus”. O tai labai padeda jos turizmo pramonei. Kita priežastis meluoti, ypač diktatūrose – tiesiog propaganda (“pas mus nelaimių nebūna”).

Pažiūrėkime Tanzaniją:

Paskutiniai koronaviruso atvejai čia fiksuoti 2020 m. gegužį, nuo tada esą nebuvo nė vieno. Nors aplinkui virusas plito. Tai vienintelė tokia Afrikos šalis. Čia statistika gretimoje panašios demografijos ir klimato Kenijoje, tikriausiai bent iš dalies atspindinti ir kas realybėje vyksta Tanzanijoje:

Aišku, ir Kenijoje nustatoma tik maža atvejų dalis. Oficialus mirtingumas ~2%, bet žinant, kad Kenijos gyventojų amžiaus vidurkis vos 20 metų (palyginimui Lietuvoje – 44 metai, Italijoje – 46) – tikrasis, matyt, artimesnis Singapūro 0,05% vidurkiui, nes jaunimas nuo COVID beveik nemiršta. Jauniausios pasaulyje populiacijos ir įpratimas prie pavojingų ligų bei kitų “mirtinesnių” problemų (pvz. maliarija) tikriausiai yra priežastys, kodėl Afrika, iš pradžių uoliai kopijavusi Europos karantinus, galiausiai nuo jų atsimetė, o COVID oficiali žala ten maža.

Dar “radikaliau” nei Tanzanijoje elgiamasi diktatūrinėse Šiaurės Korėjoje ir Turkmėnijoje, kur neva niekada nebuvo nė vieno atvejo. Turkmėnijoje net uždraustas žodis “koronavirusas”. Tačiau kažkuriuo metu vis tiek liepta nešioti kaukes – “nuo dulkių”… Kaukės nešiotos ir Šiaurės Korėjoje.

Kiek rimčiau elgėsi Egiptas:

Čia koronaviruso diagnozės pradėjo kristi išsyk kai 2020 m. liepos pradžioje Egiptas nusprendė nuo 2020 m. rugpjūčio pradžios vėl atsiverti turistams. Rugpjūčio pradžioje viruso mastai “nusileido” iki tokio lygio, kad nekeltų grėsmės jokiai užsienio šaliai iš tų, kurios savo sienų uždarymus reguliuoja pagal sergamumą šalyse, iš kurių atvykstama, ir nuo tada beveik nesikeitė. Oficialiais duomenimis, Egiptas tapo viena saugiausių pasaulio šalių, nors kitose panašiose šalyse situacija kardinaliai skiriasi.

Dar kai kurios skurdžios šalys tiesiog beveik netestuoja, nes turi kitų bėdų, ir todėl nors statistika gal ir neklastojama, neatspindi realybės. Pavyzdžiui Afganistanas. Oficialiai čia rimtos epidemijos niekada nebuvo – liga diagnozuota vos 0,1% Afganistano žmonių. Bet dar gegužę daryti populiacijos tyrimai parodė, kad COVID persirgo jau virš 30% afganų… Vėlgi, Afganistanas – be galo jauna šalis; amžiaus vidurkis joje – vos 18 metų.

JAV ir Brazilija, arba kodėl federacijų rodikliai mažareikšmiai

Kai kurios pasaulio šalys tokios didelės ir įvairios, kad jų statistikos net negalima vertinti apibendrintai. Tai JAV, iš dalies – Brazilija. Abiejose federacijose valstybių vadovai pasisakė prieš karantinus, bet kai kurių valstijų gubernatoriai ar miestų merai – už. Tad priemonės skirtingose šalių dalyse skyrėsi kardinaliai. Be to, kai šalys tokios didelės, jose skyrėsi ir klimatas bei kiti veiksniai.

Todėl JAV būdavo, kad tuo pat metu vienose valstijose susirgimų skaičius krenta, kitose – auga. Kiekvieną valstiją reiktų vertinti kaip atskirą šalį.

Apibendrinimas

Paanalizavus šalių statistiką matosi, kad ne tik įvairūs “sąmokslo teoretikai”, bet ir populiarioji žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai, būna, rašo straipsnius neįvertindami viso konteksto, remdamiesi, pavyzdžiui, tik vienos šalies duomenimis ir nuspėdami kitką. Tai nekeista – padėtis taip greitai keičiasi, kad ją sekti sunku. Tačiau pirmą kartą istorijoje, kalbėdami apie pandemiją, turime tiek daug viešai prieinamų faktų ir jie, po paskelbimo, interneto dėka tampa pasiekiami visame pasaulyje (problema ne ta, kad jų nėra, o ta, kad daugelis žmonių, įskaitant priimančių sprendimus, nenori ar neturi galimybės skirti laiko jų paieškai ir gilesnei analizei, juoba, kai, viskam kintant, tai – nuolatinis darbas).

Tačiau turime ir galimybę išnaudoti visa tai bei nekartoti klaidų – savų ar svetimų.

    2 komentarai

  1. Ačiū, Augustinai, už nuostabų straipsnį – jis „į vienus vartus“ nugali turbūt didžiąją dalį žiniasklaidos. Nors straipsnyje pateikti faktai ir yra viešai prieinami, tačiau vis mažiau žmonių randa noro ne tik juos analizuoti, bet ir apskritai juos pripažinti.

    Tačiau norėtųsi padaryti nors nedidelę išsklaidytų mitų projekciją į ateitį. Panašu, kad Europa ir JAV, taip pat dalis Azijos po truputį ir persirgs Covid-19. Tose šalyse, kur karantinais ligos plitimas buvo stipriau nuslopintas (geras pavyzdys dabartinės bangos metu – Airija), sergamumas užsitęs ilgiau, o ten, kur griežtesnių priemonių imtasi nebuvo (Švedija), pandemija baigsis tyliai ir ramiai. Manau, tikrai jau galima drąsiai teigti, kad jokia Europos valstybė nesiryš įvedinėti griežtesnio karantino nei pavasarį, ir tuo labiau nebepradės imtis Pietų Korėjos lygio priemonių, kuriais esmingai pakeistų ligos plitimo eigą.

    Tuo tarpu daug įdomiau padiskutuoti, kaip reikalai klostysis toje pačioje Pietų Korėjoje, Taivane ir ypatingo karantino šalyse (Australijoje), kur Covid-19 visiškai neišplito. Jei laikysime, kad anksčiau mūsų padarytos įžvalgos teisingos, ateitis priklausys nuo to, kaip greitai virusas apnyks pasauliniu mastu (panašiai, kaip baigėsi ankstesnės pandemijos žmonijos istorijoje) ir nuo to, kaip masiškai ir efektyviai bus naudojama vakcina. Išryškėja du scenarijai:
    A. Pandemija slopsta / Vakcina pasiseka. Tiek Pietų Korėja, tiek Taivanas, tiek Australija galėtų palaipsniui atidaryti sienas ir taikyti vis švelnesnes visuomenės poveikio priemones. Gyvenimas grįžtų į normalų ritmą.
    B. Pandemija neslopsta / Vakcina nepasiseka. Minėtos valstybės atsidurtų labai nepavydėtinoje padėtyje – vienintelė apsauga būtų tęsti dabartinę politiką, kuri, pavyzdžiui, Australijoje būtų tiesiog nebesuvokiama (kiek metų laikyti uždarytas sienas: 3, 5, o gal 20?), o tokių priemonių netęsimas nubrauktų praktiškai visas anksčiau dėtas pastangas (telieka įsivaizduoti, kokie apgauti jaustųsi žmonės, mėnesius sėdėję griežtame karantine, o tada vis tiek susidūrę su masiniu ligos plitimu).

    Aišku, tiesa slypi kažkur per vidurį. Tačiau bent jau man vakcina kartu reiškia ir daug nežinomųjų: nėra tiksliai aišku, kiek laiko ji veiksminga, taip pat toli gražu ne visi ir turbūt net ne pusė gyventojų skiepysis ir t.t.

    Kokia jūsų nuomonė?

    • Dėkui,

      Pandemiją “įveikusios” šalys labai įvairios, tad, spėčiau, vieno atsakymo nebus.

      Vienos tų šalių, tarkime, gana mažai priklausomos nuo tarptautinio asmenų judėjimo – kaip Kinija, Taivanas ar, iš dalies, Pietų Korėja. Net ir palikta saviizoliacija nebūtų joms toks didelis smūgis. Ta saviizoliacija galėtų trumpėti: “Testas + 4 d. izoliacija + testas” ar pan. atrodytų logiškas variantas jei bijoma, kad tiesiog testas atvykimo metu dar neparodys viruso, kuriuo žmogus ką tik užsikrėtė (aišku, tikslų pagrįstumą parodytų specialūs tyrimai, pvz. kiek laiko maksimaliai gali testas nerodyti užsikrėtimo).

      Tačiau toje pačioje grupėje yra, tarkime, Tailandas, kurio didžioji dalis ekonomikos pastatyta ant turizmo ir kuris taip pat “kietai” uždaręs sienas ir mėtosi nuo vienos idėjos prie kitos, kaip jas atidaryti, bet tas idėjas vis nustelbia augančio viruso svetur baimė. Na, aišku, jei izoliacija trumpėtų iki kelių dienų, tai jau mažiau paveiktų “kurortinį” turizmą.

      Taip pat gali būti (ir jau yra) toliau plėtojamos dvišalės sutartys tarp daugmaž virusą įveikusių šalių sudarant “kelionių burbulus”.

      Veiksminga vakcina, manau, daug ką keistų – iš atvykstančiųjų būtų tiesiog reikalaujama skiepų paso su atitinkamu štampu, arba kokios naujos formos pažymos specialiai COVID (panašiai kaip dabar reikalaujama kai kur skiepų nuo geltonojo drugio). Savo ruožtu, masinė vakcinacija būtų įgyvendinta tose šalyse – matant Kinijos metodus, ta vakcinacija galėtų ten būti privaloma. Demokratinėse šalyse, aišku, su tuo būtų sunkiau, bet valdžia turi gausybę spaudimo priemonių – pvz. Australijoje nenustebčiau, jei nevakcinuoto vaiko nepriimtų į darželius ar mokyklas, to reikalautų ir daug darboviečių (bijodamos uždarymų dėl klasterių ar tiesiog elgdamosis “socialiai atsakingai” ar vykdydamos įstatymus kur būtų sektorių sąrašas, kurio darbuotojams privaloma vakcinacija, pvz. viešas maitinimas, paslaugos gyventojams, medicina) ir pan. Veiksmingumo laikas, šiuo atveju, nėra labai svarbu, nes galėtų būti reikalaujama vakciną kartoti (t.y štampai pasuose, pažymos turėtų datą).

      Pandemijos slopimas pasaulyje savaime didelės įtakos neturėtų, nes kol bus bent kažkiek sergančių bet kur užsienyje, o šalies viduje imuniteto nebus, tol liga gali būti įvežta į šalį kad ir vieno ar kelių žmonių ir ten paskui sudygti (kaip sudygo, tarkime, pirmą kartą Italijoje vasarį-kovą). Ypač tai didelė problema šalyse, kurios pačios neturi “vidinės sistemos” susidoroti su liga “neskausmingai” (kokią galbūt turi sukūrusi Pietų Korėja), o sugeba tvarkytis tik su labai griežtu karantinu. Čia geras pavyzdys Australijos antra banga kuri, kaip spėjama, “sudygo” nesukontroliavus grįžusių australų saviizoliacijos (Australijos bulvarinė žiniasklaida pranešinėjo net skandalingų istorijų, kad saviizoliaciją prižiūrėję apsaugininkai mylėjosi su saviizoliacijoje esančiais/iomis). Tokioms šalims, akivaizdu, žaisti su turizmu neapsimoka, kol nepanaikintas ligos atvežimo ir sudygimo pavojus – nuostoliai nuo dar mėnesio-kito karantino bus didesni, nei bet kokios galimos pajamos iš turistų. Aišku, dar yra žmogaus teisių klausimas – iš tiesų, istorijos iš Australijos baisios, jau beveik metus išskirtos šeimos ir pan. (nes pvz. tėvas ir mama yra skirtingų šalių piliečiai ir buvo skirtingose šalyse, kurios neįsileidžia svetimų piliečių), į savo tėvų laidotuves neįleisti žmonės ir t.t. Galbūt šitas natūraliai kažkiek spręsis didinant išimtis.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *