Lietuvoje ir Europoje 2020 m. pabaigoje įvedus antrą griežtą karantiną išvykau į Braziliją. Ten praleidau ne vieną mėnesį derindamas darbą per atstumą, šalies pažinimą bei savanorystę.

Čia – mano 2020 m. lapkričio-2021 m. sausio dienoraštis, kurį pildžiau iš Brazilijos, Ekvadoro bei kitur.

*Kodėl taip apsisprendžiau ir pasirinkau praleisti kelis mėnesius Lotynų Amerikoje?
*Kaip dabar atrodo tolimi skrydžiai ir reikalavimai jiems, koronaviruso testai įvairiose šalyse ir kt.?
*Kaip atrodo COVID pandemija žvelgiant iš Brazilijos, Ekvadoro, Panamos, Turkijos (visai kitaip, nei iš Lietuvos)?
*Savo kailiu patirtos kovos su pandemija priemonės – nuo protingiausių iki kvailiausių.
*Kuo Brazilija žavi ir tokiu metu ir kokį įspūdingą paveldą paliko Brazilijos lietuviai?

Lai šie mano užrašai dabar bus įdomūs ir naudingi, o po kelerių metų vaizdžiai primins šiuos keistus laikus.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio.

---

Kodėl išvykau ir kodėl į Braziliją? (2020 m. lapkričio vidurys)

---

Kodėl pasirinkau išvykti (2020 m. lapkričio vidurys)

Lietuvą ne šiaip „okupavo“ karantinas: ligos situacija vis blogėja ir dar nežinia, kokių naujų niekuo nepadėsiančių priemonių matydami tuos skaičius sugalvos politikai ar valdininkai. Būtų bent viltis, kad jos veiks – bet tokių vilčių, priešingai nei Korėjoje prieš pusmetį stebėdamas jos kovos su koronavirusu sistemą, Europoje neturiu: daugybę kartų analizavau kodėl tai, kas daroma Lietuvoje ir Europoje, pasmerkta iš anksto.

Užtat yra pavojus rimtai „strigti“, prarasti kelis mėnesius, per kuriuos nebus įmanomi jokie darbai ar kitos veiklos, nes, pavyzdžiui, būsi uždarytas namie. Net matematiškai paskaičiavau, kad daugeliui Europoje taip yra: tikimybė mirti nuo COVID mažesnė, nei procentas vaisingo dar likusio gyvenimo, kurį jie praranda ar jau prarado tiesiog būdami “uždaryti”…

Staiga prisimenu Reinoldo Niburo parašytą maldą: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms. Galiausiai, deja, nepriklausomai nuo jokių karantinų ar jų griežtumo, visos Europos šalys turės pandemiją ištverti – nes tų priemonių, kurios iš tikrųjų gali būti veiksmingos stabdant koronavirusą (pvz. korėjietiškų), jos pačios pasirinko netaikyti, kadangi tai nesuderinama su Europoje “šventu” privatumu ir pan.

Visuotiniai uždarymai dažniausiai tėra pavojingas opiumas liaudžiai: įsibaiminusi liaudis džiaugiasi, kad „kažkas daroma“ neklausdama ne tik, kokią tai žalą daro, bet (tai kur kas blogiau) kiek tai išvis veiksminga.

Savo ruožtu, aš suprantu, kad pakeisti šią politikos kryptį Lietuvoje ar Europoje – ne mano jėgoms. Tad nusprendžiau išvykti, kol priepuolis praeis. Išvykti į tokią vietą, kurioje būdamas galėčiau ne tiesiog “šitame reikale nedalyvauti”, bet dar ir normaliai dirbti bei tęsti savo savanoriškas veiklas.

Lietuvoje šį lapkritį praleidau dvi karantino savaites. Buvau pernelyg užsiėmęs darbais, kad smarkiai tą pajusčiau. Bet per tas dvi savaites daugelį darbų, kuriuos tikslinga daryti iš namų, jau ir užbaigiau. O galo nesimato. Aistė kalba, kad karantinas ją jau prislėgė.

Kodėl Brazilija? (2020 m. lapkričio vidurys)

Pasirinkau Braziliją nes:

1.Šios šalies prezidentas Žairas Bolsonaro griežtai pasisako prieš karantinus ir su jais nežaidė, masiškai visko neuždarinėjo – nebent pavojingiausias vietas. Tiesa, kažkiek karantinų buvo įvedę kai kurių miestų merai ar valstijų gubernatoriai, o dabar dar nauji merų rinkimai (ir, kai Brazilijoje partijų dešimtys, sunku atsekti kurie ten kaip laikosi COVID atžvilgiu). Na, bet vietiniai karantinai – ne tas pats, kas valstybės masto „kampanija“.

2.Brazilijoje sergamumas COVID kurį laiką krito. Tam įtakos gali turėti ir tai, kad labai didelė dalis žmonių jau persirgo, ir ten atėjusi vasara. Nors pastaruoju metu sergamumas vėl kiek kyla, jei tai ir tęsis, piką pasieks dar negreitai, o ir per piką Brazilija neblogai atsilaikė prieš „karantinizmo pandemiją“, tad galbūt atsilaikytų ir per antrą piką. Kaip ten bebūtų, ligos atžvilgiu dabartinė padėtis Brazilijoje saugesnė, nei Lietuvoje, nors gal ir ne taip žymiai, kaip norėtųsi.

3.Ženkli dalis mūsų klientų, siekiančių atsikurti Lietuvos pilietybę ar sužinoti apie lietuvius protėvius, yra iš Brazilijos – taigi, bus galimybė su jais susitikti, nugabenti dokumentus ir pan.; Brazilija bus ne tiesiog eilinė vieta dirbti per atstumą, bet kartu ir suteiks galimybę tik ten įmanomiems darbams.

4.Kai 2016 m. ir 2019 m. Brazilijoje rinkau informaciją apie lietuvių paveldą enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, laiko kiek pritrūko: apie pusė vietų liko neaplankyta, nenufotografuota. Tam turėsiu laiko dabar. Ypač kai „Tikslas – Amerika 2020“ dėl JAV ribojimų žlugo – būtų vienintelė šiais metais tokia lietuviško paveldo paieška.

5.Į Braziliją patenkama be vizos, be saviizoliacijos, net be koronaviruso testo – kaip senais gerais laikais. Perki bilietą ir skrendi.

6.Brazilija milžiniška šalis ir yra daugybė įdomių vietų, kurių dar nemačiau. Tačiau kartu pažįstu šią šalį pakankamai, kad žinočiau ko iš jos tikėtis (o tai šiais laikais svarbu).

Jokia kita šalis nesuteikia tokių galimybių visuose šituose „frontuose“, kaip Brazilija, ir pasirinkome ją. Aistė iš pradžių kiek abejojo – jai akyse stovėjo ta akimirka, kai 2019 m. Rio De Žaneire vidury baltos dienos mane užpuolė plėšikai, ji sakė Brazilijoje nesijaučianti saugiai. Bet, kaip ir kiekvienas toks atvejis, tai – ir savotiškas atsitiktinumas (galėjo būti ne Brazilijoje, o kokioje Meksikoje ar Namibijoje, kurios irgi nesaugios). Aistę nuramino ir jos klientai: koronavirusas saugumo nepablogino. Ir pradžiugino: daugelis kaip vienas nori, kad atvyktume į Braziliją. Be to, ir keliausime šįkart kitaip: nuomosimės automobilius (tai labiau svarbu dėl viruso, bet gali padėti ir nuo užpuolimų).

---

Bilietų įsigijimas ir skrydžiai į Braziliją (2020 m. lapkričio pabaiga)

---

Kaip įsigijau bilietus? (2020 m. lapkričio vidurys)

Kadaise būdavo pirma rasdavau gerus bilietus ir pasirinkdavau kur keliauti.

Šiais laikais galimybių tiek mažai, kad visų pirma išsirenki šalį, paskui ieškai bilietų. Ir net radęs neperki: reikia laukti, ar niekas nepasikeis į bloga: virusas, karantinai, sienų uždarymai…

Išsirenku „Air France“ bilietus per Paryžių, bet „Air France“ kainodara negailestinga, kaip kadaise. Jei nori grįžti po Naujų metų – kaina šoka kone dvigubai. Gali to išvengti jei grįžti po sausio 15 d. – bet Aistei jau per vėlu (teismo posėdžiai, jeigu įvyks). Susitaikome su grįžimu gruodžio 31 d. Laukiame, laukiame. Ir bilietų kaina pašoka: „Air France“, kaip seniau, parduoda juos tuo brangiau, kuo arčiau skrydis. Kažin, kiek tai logiška dabar, kai skrydžio bilietų jo išvakarėse ieško ne tik „tie, kam būtina skristi“, ar „superturtingi verslininkai skrendantys į svarbų susitikimą“, bet kiekvienas bent kiek protingesnis ir į visokių karantinų, saviizoliacijų bei draudimų spąstus nenorintis papulti žmogus.

Nuo „Air France“ perėjau prie „Turkish Airlines“: jų „pradinė kaina“ kiek didesnė, bet ji visai nuo nieko nepriklauso, tarsi autobuse. Ar skrendi naujiems metams, ar ne; ar perki skrydį prieš mėnesį, ar išvakarėse. Atrodo, kainodara pritaikyta prie naujų viruso realijų. Be to, įeina lagaminai, nakvynė Stambule.

Skrydis Vilnius-Stambulas (2020 11 23)

Iki šiol kelis mėnesius Vilniaus oro uostas vis tuštėjo, atšaukti nauji ir nauji skrydžiai. Prieš kelias savaites suskaičiavau, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje tevyks ~13 skrydžių per dieną iš visų Lietuvos oro uostų kartu paėmus, ir po to atšauktas dar ne vienas: keleivių mažai, neapsimoka. Galvoju, gal Vilnius-Stambulas skrisime beveik vieni.

Bet vos priėjęs oro uosto išvykimo salės duris atsimušu į kitą realybę. Eilė prie registracijos – iki pat tų durų. Ir visa ta minia skrenda Vilnius-Stambulas, su gausybe lagaminų ir krepšių. Pirmąkart po daugybės mėnesių būsiu artipilniame lėktuve!

Atrodo, „Turkish Airlines“ rado Lietuvoje tikrą nišą: konkurentams traukiantis vienam po kito, į gausybę „atvirų“ šiltų kraštų – pačią Turkiją, Egiptą, Dubajų, Maldyvus – per Turkiją ne tik kad skristi patogiausia ar pigiausia, tai daug kur – beveik vienintelis logiškas variantas.

Ir Lietuvą užgulus pirmai tikrai koronaviruso bangai susidomėjimas kelionėmis, žiemojimu svetur vėl išaugo. Tą matau ir iš šio tinklaraščio lankomumo: rugsėjį-spalį, palyginus su pernai metais, jis buvo kritęs kone 40%, lapkričio antroj pusėj – jau tik 20%.

Matyt logiška: jei pavasarį kamavo mintys „O gal atvešiu virusą į Lietuvą, savo giminėms?“, dabar jau didesnė tikimybė virusą išvežti, nei atvežti: beveik visur geriau, nei Lietuvoje. Tiesiog, kitur dalis žmonių persirgo dar pavasarį, o Lietuvoje beveik niekas neturi imuniteto. Visokie karantinai – tik brangi (visom prasmėm) saviapgaulė: daugelyje šalių jie nepadėjo ir nepadeda (nebent tik „prailgina“ ligos bangą); nepadės ir Lietuvoje: persirgs didelė dalis žmonių, tai man buvo aišku dar rugsėjį, kai nelabai rimtos lietuviškos kontaktų paieškos buvo galutinai sužlugdytos europinių privatumo ir duomenų apsaugos normų.

Daugelis eilėje apsikrovę didžiuliais lagaminais. „Turkish“ leidžia jų vežtis net po du žmogui. Bet tai, matyt, nėra vienintelė priežastis: daug kas skrenda ne savaitei atostogų, o žiemai, gal neribotam laikui. Išties paskui matau, kad iš matymo pažįstamas kartu skridęs bendrakeleivis rašo „Facebook“ dirbantis nuotoliniu būdu (neminėdamas, kad ne iš Lietuvos).

2020 m. Europa lygioje vietoje sukūrė „naujovišką“ socialinę atskirtį: tie, kas gali sau leisti išvykti per karantiną, ir tie, kas negali sau to leisti. Tam gali padėti ne tik pinigai, bet ir nuo vietos *tikrai* nepriklausantis darbas, kelionių planavimo patirtis, įgalinanti laisviau jaustis užsienyje. Vieno ar kito trūkumą gali kompensuoti kitų dviejų turėjimas. Net jei turi vidutiniškai dviejų iš šių dalykų, bet turi labai daug trečio – dar gali susisukti. Bet ne kitaip.

Ir man šita socialinė atskirtis atrodo daug rimtesnė, nei ta, ar perki rūbus „Humanoje“, ar su kokiais ten bereikšmiais „brendais“. Nuo tavo „luomo“ šitoje atskirtyje priklauso, ar esi neribotam laikui “nuteistas” namų areštu, ar gali gyventi laisvėje.

Laikai, kai oro uostai buvo lengviausia vieta socialinei distancijai, liko praeity. Jei eilėje prie registracijos žmonės dar stovi gana tvarkingai, tai prie įlipimo į lėktuvą jau grūdasi kaip seniau.

Prie aviacijos saugumo, muitinės, ar pasų kontrolės visi jau esame pratę – visame pasaulyje tai panašu. Bet štai su „koronasaugumo“ nuostatomis kiekvienas skrydis – naujiena, nes kiekviena aviakompanija čia viską daro savaip ir dar tai kaitaliojasi kiekvieną mėnesį ar savaitę.

„Turkish Airlines“ kažkodėl dabar sugalvojo, kad į saloną pandemijos metu galima neštis tik 4 kg krepšį, o ne 8 kg, kaip įprasta. Net man, aviacijos fanui, sunku suprasti bent kiek logiškesnį pagrindimą (juk registruojamo bagažo – net po du lagaminus žmogui), bet registratorė primygtinai reikalauja „palengvinti“ 7 kg kuprines. „Ten elektronika, o elektroniką liepėte turėti rankiniam bagaže“ – sakau, bet darbuotoja tik pakartoja – „Turi būti 4 kg“. Ką gi, perkeliu adapterius ir ilgintuvus į kišenes, ištraukiu 2,5 kg nešiojamą kompiuterį ir pasikišu po striuke ant pilvo/krūtinės tarsi kokį skydą. Nieko nepažeidžiu: kas kišenėse ar drabužiuose juk oficialiai nesiskaičiuoja į rankinio bagažo svorį. Kuprinė dabar sveria 3,5 kg. Praleidžia.

Beje, jei būčiau skridęs tik su rankiniu bagažu ir užsiregistravęs internetu, tos kuprinės net nebūtų svėrę…

Jau logiškiau, kad „Turkish“ darbuotojas termometru tikrina visų keleivių temperatūrą. Na o tai, kad „Turkish“ nebeduoda karšto maisto, o visiems vienodą sumuštinį, turbūt tiesiog kaštų taupymas su COVID pretekstu: to pilna visur. Aistė labai nusivilia: „Man taip patikdavo Turkish Airlines maistas!“.

„Jei sėdite šalia, valgykite skirtingu metu“ – skamba patarimas. Gal logiška, jei bendrakeleiviai svetimi, bet pirmą kartą išgirstu “Turkish” avialinijose ir neatrodo, kad kas aplink laikytųsi.

Nenuostabu, kad reikalavimų pynėje daugelis nebesusigaudo. Vienas keleivis vos įlipęs į lėktuvą klausia: „Ar jau galima nusiimti kaukę?“…

Nakvynė Stambule pakeliui (2020 11 23-24)

Pirmą kartą atskrendu į naująjį Stambulo oro uostą, atidarytą 2019 m. Milžiniškas, bet tikrai ne tuščias – centrinėse salėse net vietą prisėsti rasti sunku. Kadangi laikas tarp skrydžių Stambule 20 valandų, „Turkish Airlines“ skiria viešbutį. Nieks nepasikeitė: tiesiog einu ta pačia kryptimi, kaip sename oro uoste, ir randu „Turkish Airlines“ stendą, ir palieku, kaip kadais, įlaipinimo taloną, ir liepia laukti kol pakvies.

Greta – didžiulis COVID testų skyrius. Ne toks, kaip mačiau Hurghadoje, kur tiesiog „testuotojai“ pasistatę staliuką. Čia viskas kapitališka, tarsi kokia „Duty Free“ parduotuvė, su rimtomis iškabomis, registracijos kompiuteriais ir „konvejeriu“ kur testuotis, laukti rezultatų. Kaina – ~30 eurų. Reikia testo ten, į kur skrendi – ateini, pasidarai ir išskrendi. „New normal“! Iš visų šalių, kuriose buvau, Turkija greičiausiai perėjo į „naująjį kelionių režimą“.

Nieko keisto, kad šiais laikais daugiausiai skrydžių tarp Europos šalių vyksta iš Turkijos (ir Rusijos) oro uostų, o populiariausias viso pasaulio tarptautinis skrydis apskritai – Maskva-Antalija (bent jau taip buvo rugsėjį, kol Antalijoje buvo sezonas – nors, kai visokie Tailandai ir Baliai uždaryti, gal rusai Antalijon skrenda ir dabar).

Į Braziliją, kaip ir į Turkiją, testo nereikia. Kartu su dar pora merginų, važiuojame į viešbutį – jis vis dar netoli senojo Stambulo oro uosto. 5*, bet kambarys pirmame aukšte: tikriausiai, pagal sutartį su „Turkish Airlines“ „išstumdo“ keleiviams kambarius, kurių neima mokūs klientai. Oficialios parašytos kainos – neva 160 eurų už naktį, matyt, iš tų kaip sapnas išsisklauižiusių laikų, kai didžiuliame viešbutyje vykdavo visokios verslininkų konferencijos. Aišku, kad dabar niekas tiek nemoka, kažin, ar išvis bent vienas svečias be „Turkish“ keleivių yra… Mokūs klientai, matyt, apsistoja kur Stambulo centre.

Viskas Turkijoje labai pigu (kaukės – naujasis pasaulinių kainų lyginimo etalonas – po 5 eurocentus ir mažiau), bet rajonas nykus, daugelis restoranų ar užkandinių duoda maistą tik išsinešimui. Svarstant, kur vykti keliems mėnesiams, Aistė siūlė Turkiją – bet stebėdamas naujienų ir politinės analizės srautus mačiau, kad, priešingai Žairui Bolsonaro, Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdohanas linkęs į „karantinizmą“. Suvokiu, kad, turbūt, mano vertinimas nebuvo klaidingas.

Pavalgome viešbučio restorane – esame tik mes ir dar vienas klientas. Net ir tame viešbutyje tekainuoja kelis eurus. Turkijos liros, kaip daugybės neturtingesnių šalių valiutų, kursas per koronakrizę smarkiai krito.

„Negalima rūkyti“ skelbia naujai pakabintas ženklas tame restorane-bare. Turkija neseniai dėl koronaviruso įvedė draudimą rūkyti restoranuose, net lauke. Tik štai vienintelis kitas klientas ateina ir užsirūko… Padavėjas nė nepaklausęs mums atneša peleninę.

Na, taip daug kur pasaulyje su ribojimais – jie sau, realybė – sau, ir kuo ilgiau ribojimai trunka, tuo labiau į juos žiūrima taip pat, kaip į visuomenė žiūrėdavo į visokius absurdinius ribojimus Sovietų Sąjungoje: vieni pažeidinėja, kiti – toleruoja pažeidimus ar net padeda pažeidinėti. Tik visi stengiasi „neužsirauti“ ant tų keleto, kurie žiūri rimtai… Nors šiaip Turkijoje, priešingai nei kokiam Egipte, dar elgiamasi rimčiau: bent jau daugybė žmonių nešioja kaukes.

Mes, kaip įprasta, visų įstatymų ir tvarkos laikomės: per metus nepažeidžiau nė vienos „koronavirusinės tvarkos nuostatos“ jokioje šalyje. Bet man vis sunkiau ir sunkiau kaltinti tuos, kurie nesilaiko. Man pasisekė, kad didžiąją metų dalį praleidau šalyse, kurios tuo metu tvarkėsi protingai, tad bepigu gerbti įstatymo raidę. Kažin, kaip šiandien elgčiausi pats, jei būčiau buvęs visus metus slegiamas beprasmių karantinų…

Stambulas-San Paulas (2020 11 24)

Rytas. „Turkish“ autobusiukas į oro uostą paima anksčiau, nei įprastai – 6 val., kai skrydis tik 10:20. Gal todėl, kad oro uostas toliau, o gal dėl koronaviruso, bet papildomų kliūčių dėl jo beveik nėra. Daugiau laiko oro uoste dirbti ir užsakyti pirmą viešbutį Brazilijoje. Aišku, atšaukiamą.

Skrydis. 13 val. Apytuštis, švelniai tariant. Įstringa tik stiuardų ir stiuardesių paliepimai: „Sėdėk savo vietoj!“. Žmonės mato tuščias vietas, ištisas eiles jų, eina persėsti: atrodo, gal ir logiška, persėda toliau kitų. Bet tai draudžiama dėl kontaktų sekimo: jei kas nors sirgs, turi būdas rasti jo kaimynus. Tiesa, paskui, atrodo, kažkas įsigudrino persėsti, stiuardai atlyžo. Na, nežiūrima į apsaugą nuo koronaviruso taip rimtai, kaip į apsaugą nuo kokių teroristų. Nežiūrima ir viskas…

Vienas bando sėsti už mūsų, jam pasakė, kad tos vietos rezervuotos ligoniams. Skamba dviprasmiškai…

Maistas lėktuve lygiai toks, kaip Vilnius-Stambulas, tik sumuštinio ingredientai švelniai kitokie. „Gal bent pusryčiai bus geri“ – sako Aistė. Pusryčiai tokie patys. Aistė nevalgo, tai suvalgau abu paketus.

Nusileidimas. Kažin kodėl keleiviai, vos išlipę iš lėktuvo, „rankovėje“ stringa: eilė nusidriekia per visą “rankovę”. Ji juda lėtai: tikras potencialus COVID židinys. Pagaliau priartėjęs prie eilės priekio pamatau visus stabdantį brazilų pareigūną. „Brazilas? Eik“ – sako jis vienam, „Užsienietis? Kiek laiko, ką veiksi Brazilijoje?“. Daugelis atsako „Dirbsiu“ – praleidžia. Aš sakau: „Turistas. Būsiu mėnesį. Lankysiu Pantanalį, Santa Katariną, San Paulą, Rio De Žaneirą“. „Galima kartu su tavim?“ – šypteli darbuotojas.

Galvojau, prie rankovės tikrina, kad kažkokių kriterijų neatitikusius keleivius iškart sodintų atgal į lėktuvą – bet nesugalvoju, kokių, kai Brazilija nieko dėl pandemijos nereikalauja.

Tada – oficialūs pasieniečiai. Viskas paprasta kaip kadaise: išties, jokių testų, jokios izoliacijos.

Autonuoma. Ten dirbanti mergina – su blizgančia kauke ir tokių dar matysiu daug. Net ir pandemijos metu Brazilija turi savo madingą veidą…

„Draudimo frančizė jei pavogs automobilį 1000 eurų“ – sako kitas darbuotojas, net neminėdamas autoavarijos rizikos, kurią akcentuoja daugelis autonuomų. Čia Brazilija, čia kiti pavojai.

Aistė prisibijo, bet pilni San Paulo keliai baimes prisklaido: netuščia, nebaisu. Po gerų poros valandų mes jau Santose, pakrantės mieste.

---

Pietų Brazilija ir jos kurortai (2020 m. lapkričio pabaiga)

---

Nuo paplūdimių iki dezinfekcijos: įspūdžiai pakeliui į Brazilijos pietus (2020 11 24-26)

Santosas – ir uostamiestis, ir kurortas plačiais paplūdimiais.

Bet pirmas šalies įspūdis šiais laikais ne paplūdimiai, o kova su virusu. Viešbutyje tikrinama temperatūra Visi su kaukėmis. Viešbučio pusryčių bufete moteris prieš imdama bendrus įrankius užsideda pirštines. Išeinu į lauką – ten visi irgi su kaukėmis. Kiekvieno kliento temperatūra tikrinama prie kiekvieno restorano ar parduotuvės. Drabužių parduotuvėse – prie rūbų priderinamų kaukių šimtai.

Gerokai nustembu. Po Egipto galvojau, kad visose mažiau turtingose šalyse į ligą jau žiūrima pro pirštus: juk yra kitų bėdų. O ir klientai iš Brazilijos vis skųsdavosi, kad brazilai žiūri į viską nerimtai.

Bet šiais laikais niekuo negali pasitikėti – tik savo akimis. Juk daugelis pandemijos metu matė tik vieną ar dvi šalis: tai ir neturi su kuo palyginti. Vadovaujasi išankstinėm nuostatom ir tiek: arba viskas gerai, arba viskas blogai (“valdžia bloga”).

Man Brazilija jau 21-oji šalis šiemet. Aišku, dalį tų šalių mačiau pandemijos pradžioje, nuo to laiko, turbūt, daug kas keitėsi. Bet tuo metu, kai mačiau, Brazilija, bent Santosas, „masinio“ požiūrio į pandemiją rimtumu, atrodo, nusileidžia tik Pietų Korėjai ir Tailandui.

Iki šiol galvojau, kad Brazilijoje COVID pradėjo silpti vien todėl, kad daugelis persirgo. Bet dabar manau, kad prisidėjo ir rimtas visuomenės požiūris. Aišku, turbūt, tam reikėjo daugybės mirčių: juk Braziliją pandemija rimtai siaubia jau nuo 2020 m. balandžio.

Santosas nykokas. Uosto muziejuje, per kurį į Braziliją atvyko kone visi imigrantai, tarp jų lietuviai, jokių su tuo susijusių ekspozicijų nerandu.

Pasukame pakrante žemyn, nakvojame Kuritibos centre. Spėjame pavalgyti prieš tai, kai it traukdamiesi nuo kokio pavojaus pardavėjai užveria sunkias langines. Nakčiai centrą užima valkatos. Štai kažkokia narkotikų sunaikinta mergina griūva miegoti tiesiog per vidurį šaligatvio. Policininkas griebia, rodo eiti į gretimą gatvę – atrodo, meras nusprendęs, kad prie autobusų stoties negalima. Šnioja liūtis.

Kitą dieną visa šalis skamba nuo Black Friday. Eilės prie parduotuvių rodomos net per televiziją. Aš karantinų priešininkas – na bet tokie masiniai renginiai jau tikrai pavojingi ir kažin, ar būtini (juk galėtų nuolaidos vietoje vienos dienos būti labiau “ištęstos”). Aukso vidurį rasti sunku…

Mūsų tikslas Kuritiboje – Oskaro Niemejerio meno muziejus. Jis vėl atsidarė neseniai. Ir gera pusė laikinų parodų dabar skirta nūdienos realijoms. Vienoje – daugybę metų žymaus fotografo darytos muziejaus lankytojų nuotraukos prie eksponatų tame pat muziejuje. „Kad visi suprastų, kaip svarbu gyvas muziejaus lankymas“ – rašoma parodos apraše. Kitoje parodoje – visokie niūrūs koronavirusą iliustruojantys darbai, kuriuos dailininkė nutapė būdama saviizoliacijoje.

Lankytojų mažai. Darbuotojai vis čiaukši kažkokiais žmonių skaičiuokliais – turbūt, yra kažkokia lankytojų riba, bet kažin, ar kada ji viršijama. Aistės taip išsvajota kavinė uždaryta.

Pasukam į pietus. Kamštis pakeliui ilgas ilgas. Apskritai Brazilijoje, atrodo, trūksta kelių – magistralės kaip ir plačios, bet kai pagalvoji, kad jos jungia dešimtmilijoninius miestus (San Paulas, Rio) su milijoniniais – aišku, kodėl užkrautos ilgesniais nei Lietuvoje sunkvežimiais ir vos kas atsitinka (nedidelė avarija, lietus, kelio darbai) tuoj susidaro kilometriniai kamščiai.

Balneario Camboriu – Brazilijos Dubajus (2020 11 26-12 01)

Pietuose iš pradžių galvojau apsistoti Florianopolio (Santa Katarinos) saloje, bet niekaip nepavyko rasti gero kainos ir kokybės santykio. Tada prisiminiau Balneario Kamboriu – kurortą, kurio vardą pirmąkart išgirdau pernai ar prieš kelis metus, ir kuriame stovi 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų.

Čia randu nuostabų butą su vaizdu į tą dangoraižiais įrėmintą įlanką. Ir – labai braziliška – hamaku prie to vaizdo. Žavu rasti įkvėpiančią vietą darbui ir gyvenimui.

Tad čia bazuosimės ir aplankysime aplinkines vietas. O taip pat, kadangi internetas geras, duosiu interviu “Lithuanian Dream” tinklalaidei, kur mane pakvietė pakomentuoti lietuvių paveldą užsienyje.

Kol patenkame į butą, tenka paplušėti. Į žinutes šeimininkai neatsako, interneto neturime – Brazilija nepratusi prie užsieniečių, ir norint pirkti internetinę SIM kortelę daug kur reikia braziliško asmens kodo.

Po visų kitų būdų daugiabučio pastato apsaugininkui, stebinčiam įeinančius vidun, portugališkai, paaiškinu, ko reikia. Jis paskambina šeimininkės atstovei ir ji ateina. Pasirodo, iš pat pradžių taip reikėjo: apsauginis tarnauja ir kaip registratūra tiems šeimininkams, kurie nuomoja butus…

Brazilai, matyt, supranta iš karto. Apskritai apsauginis Brazilijos daugiabučiuose ne prabanga, o būtinybė, ir jis atlieka begalę funkcijų.

Šįsyk apsauginis nufilmuoja mūsų veidus, pažiūri pasus, nuskanuoja pirštų atspaudus. Į daugiabutį galėsime įeiti tik pridėję prie laukujų durų pirštus. Tai irgi Brazilijoje būtinybė: kas iš tų laiptinių kodų, jei juos visi žino. Laimė, pirštus dėl atspaudo pjauna tik filmuose…

Tačiau Balneario Kamboriu, tame turtingame ir saugiame krante, visa tai atrodo šioks toks šou. Nėra, tarkime, dvigubų durų ar vartų (tik uždaręs vienus esi įleidžiamas pro antrus, kad niekas neįbėgtų tau iš paskos) ir apsauginis, priešingai nei paskui San Paule, nesiunčia įtariai velniop kiekvieno, kas nėra namo gyventojas.

Balneario Camboriu vadinamas Brazilijos Dubajumi ir jausmas tikrai labai toks. Ir vakarais žmonės laisvai vaikšto gatvėmis, bėgioja. Gatvėmis pralekia ir Lamborghini, elgetų beveik nėra.

O netoli Florianopolio sala, su jos gamta ir kopomis. Ir Blumenau – vokiečių miestas. Ir Nova Trento – jau italų zona. Tai – vadinamasis “Europos slėnis”, kur savo miestus kūrė visokios Europos tautos. Daugybė gyventojų ten – blondinai. Per kelias dienas viską apvažiuojame.

Ten visai kita Brazilija – Aistės skepsis apie Braziliją vis labiau išgaruoja. “Galėjom čia būti ilgiau” – sako apie Pietų Braziliją po keturių dienų Balneario Camboriu. Gal galėjom. Bet tai supranti tik atvykęs. Prieš atvykdamas gali tik spėti, patiks ar ne – o ypač šiais pandemijos laikais. Tačiau į vietas, kur gera gyventi ir dirbti, būna, sugrįžtu dar ir dar sykį.

Balneario Camboriu viskas atidaryta, o štai vokiečių muziejus netolimoje Pomerodėje uždarytas. “Raudonoji zona” – rašo. Kiekviena valstija turi (arba neturi) savo zonavimą, savo koronaviruso planą. Bet tai pirma uždaryta vieta Brazilijoje, kurią aptinkame. Viskas priklauso nuo merų, nuo gubernatorių. Internete informacijos mažai, o neportugališkai – beveik jokios.

Pasiplanuoju ateitį – aišku, artimą. Grįšime į San Paulą, o tada įsigyju bilietus į Pantanalį. Didžiausią Brazilijos “žvėryną”, kur, sako, kaip Afrikos nacionaliniuose parkuose gausu gyvūnų – tik amerikinių.

Sugrįžimas į prisivėrusį San Paulą ir tolimesni planai (2020 12 02-06)

San Paulo gubernatorius vienas tų, kurie – Brazilijos masteliais – linkę į karantinus. Kai iš San Paulo išvykome lapkričio 24 d., čia „pavojaus lygis“ buvo žalias – pats žemiausias. Dabar, gruodžio 2 d. – geltonas. Nieko reikšmingo: kiek patrumpintas darbo laikas (visi restoranai iki 22 val., bet San Paule ir nedrįstume eiti į gatvę vėliau), maksimalus užpildymas ribotas (bet to rimtai laikosi tik “McDonald’s”, prie kurio būna ir eilučių, nes pusė stalelių “blokuojama”).

Žada pavojaus lygio neperžiūrėti iki sausio 4 d. – kai turėtume išskristi atgal į Lietuvą. Bet politikų pažadai šiais laikais verti mažiau, nei bet kada anksčiau. Taigi, kas žino – kai vėl grįšime į San Paulą gruodžio 9 d. gal pavojaus lygis jau bus oranžinis ar raudonas. Darbus, kuriuos galėsime padaryti nepriklausomai nuo pavojaus lygio – pavyzdžiui, aplankyti Lietuvos gatvę, Vinco Kudirkos aikštę, ar kunigo Aleksandro Armino biustą – pasiliekame vėliau. O tai, kas gali būti uždaryta, lankome dabar.

Deja, ne viskas pavyksta. Litvakės Emos Klabin kolekcijos muziejus, visur rašo, atidarytas, ir darbuotojas pasitinka, ir nuspaudęs koja pedalą nusipilu rankas dezinfekciniu skysčiu. Pasivaikštome po nuostabiai Burlės Markso sutvarkytą sodą ir norime eiti vidun, o mums sako – „Vidus uždarytas iki pandemijos pabaigos“. Niekas neliepė, patys sugalvojo.

Kitoje gatvės pusėje audiovizualinio meno muziejus veikia – tik reikia registruotis internetu ir vietų jau nėra, nes nemokama diena. Brazilijos futbolo muziejus veikia be jokių registracijų – tik reikia išlaikyti roboto-termometro egzaminą: parodai jam ranką, sako „Tavo temperatūra normali!“. Labai modernus, įdomus muziejus, vertas brazilų „antrosios religijos“ – tikiuosi ir Krepšinio namai Kaune bus tokie… Juodųjų brazilų muziejus irgi veikia, tik nustatyta griežta judėjimo krypties tvarka – negalima eiti per sales atgal, įėjimas atskirtas nuo išėjimo. Jis – Irapbueros parke; dar įeinant į parką, rankas nupila dezinfekciniu skysčiu, o bėgiotojus ir riedutininkus stebintys pareigūnai surėkia „Užsidėkite kaukę“. Bet srautų nevaldo. Sukasi kas kaip išmano, bet San Paule rimčiau nei beveik visur kitur pasaulyje, kur buvau ligi šiol.

Ir mūsų viešbutyje griežtai liepia prie bufeto eiti su pirštinėmis, visi indai ir įrankiai supakuoti į celofaną – išpakuoji pirmą sluoksnį – išimi indus; tada antrą sluoksnį, kad išimtum įrankius.

Reikia suplanuoti mėnesio galą. Naujuosius metus ketiname sutikti Rio de Žaneire, kur taip pat susitikti su keliais klientais. Bet iki tol? Yra du variantai. Skristi į Ekvadorą, aplankyti šią šalį ir taip pat susitikti su ekvadoriečiu klientu, kuriam vežame ir dokumentus. Kitas variantas – Brazilijos šiaurės rytai. Aistė pastarųjų prisibijo: tai nesaugiausias regionas. Net kai kurie brazilai bijo. Bet Salvadoras – senoji (portugalų laikų) sostinė – labai gražus miestas.

Aišku, niuansų yra ir daugiau. Ekvadoras brangiau, reikia COVID testo, taip pat skrydžių kainos brangsta nuo anksčiau: reikia pirkti prieš dvi savaites nuo skridimo ten, reiškia, daugiau nei trys savaitės iki grįžimo. O tai labai daug: skrydžius gali atšaukti (ir alternatyvų nėra daug), gali įvesti naujus ribojimus. Be to, skrydis per Panamą, o ten užsikrėtusiųjų sparčiai kyla: ar neatšauks skrydžių į ten?

Kita vertus, į Ekvadorą niekada nuskristi nebuvo ir nebus labai pigu – kai tuo tarpu į Salvadorą iš San Paulo būna pigių skrydžių. Bet dabar jie brangūs: nes prieš Kalėdas visa Brazilija juda. Tai yra, į Salvadorą gal dar kada nukeliausiu geresne kaina.

Svarstyklės nusvėrė neaišku kur, bet pasirinkome Ekvadorą: į Kitą skrisime gruodžio 16 d., grįšime – ten sutikę Kalėdas – gruodžio 26 d. Nors turime pakvietimų švęsti Kūčias ar Kalėdas su Brazilijos lietuviais – ir būtų labai įdomu – deja, pandeminiai 2020 m. tam netinka: nesinori nei užsikrėsti, nei, jei sirgčiau pats to nežinodamas, ko nors užkrėsti. Pasigaminsime ir suvalgysime Kūčias dviese.

Taigi, mėnuo kaip ir suplanuotas: gruodžio 4-9 Pantanalis ir jo gyvūnai, gruodžio 10-15 San Paulo lietuviškas paveldas ir kiti susitikimai (bei koronaviruso testas), gruodžio 16-26 Ekvadoras, gruodžio 27-sausio 4 kelias į Rio de Žaneirą pakeliui palankant dar kelis kurortus bei gražius miestelius.

Bet sutariame tikslių planų niekam neaiškinti. Nes paskui reiks dukart tiek pasakoti, kodėl jų neįgyvendinai: šiais laikais rašyti geriausia būtuoju laiku. Ir neaišku, ar pabaiga sausio 4 – gauname žinią, kad mūsų skrydį atgal „Turkish Airlines“ atšaukė. Turime teisę pasikeisti į bet kurią kitą datą, artimiausia – sausio 5. Bet gal dar palauksim prieš keisdamiesi. Gal (nors mažai tikėtina) koks karantinas išvis iš Brazilijos, gal (labiau tikėtina) ilgas lietuviškas karantinas neskatins grįžti, o ir susirgti galime, reiktų izoliuotis.

Per mėnesį „oficialiai“ suserga 0,5% brazilų, iš tikrųjų, matyt, gal keturgubai ar aštuongubai tiek (ne visi testuojasi). Mūsų rizika, tikriausiai, vidutinė ar kiek žemesnė: viena vertus, tikrai nesėdime užsidarę kaip kai kurie, kita vertus, griežtai nešiojame kaukes, plauname rankas, dėvime (ir keičiame) kaukes ir vengiame prigrūstų vietų. Išeitų, kad tikimybė užsikrėsti koronavirusu per pusantro mėnesio galėtų būti 3-8%. Ne katastrofiška, bet ir ne mažytė, kad ją ignoruotume.

Brazilijos koronaviruso kreivė, iki rugsėjo pabaigos besileidusi žemyn, vėl pasuko į viršų, ir ta kryptis spartėja. Tiesa, Brazilija didžiulė šalis, ir žiniasklaidos pranešimai nevienareikšmiai: „Santa Katarinoje ir San Paule atvejų skaičius kyla, Mato Groso lieka pastovus, šiaurės rytuose krenta“. Aišku, regionų ir valstijų sąrašas ilgesnis, kasdien vis kitoks, bet mintį supratote.

Visgi, Brazilijos vidurkiai savaitė po savaitės tik kyla ir valstijų, kur atvejų mažėja, lieka vis mažiau. Iki Lietuvos, kurios gyventojų Facebook pranešimų „Susirgau koronavirusu“ gausu tarsi „Laimingų šv. Kalėdų“ gruodžio 25 d., dar toli, nors skirtumas mažesnis, nei atrodo, nes Brazilija tiek netestuoja. Laimė, Brazilijos prezidentas laikosi antikarantininės politikos, bet nežinia, ką išsigalvos gubernatoriai ir merai, kurių daugybė yra nusistatę prieš Bolsonaro ir trukdo jam vesti savo politiką.

Tiesa, jeigu žiūrėti kiekvienos valstijos statistiką atskirai, ji ne tokia baugi. Nes kyla visur tolygiai, o pirma banga smogdavo tai šen, tai ten ir kai jau smogdavo, „nušluodavo“ daug daugiau žmonių.

Nežinau, kada ir kur susirgsiu aš. Bet jau vien tai, kad aš aplankęs 20 šalių šiais metais nesirgau, o vis daugiau tų, kurie „pliekė keliautojus“ serga – savotiška likimo ironija. Arba tiksliau nieko keisto: nes pats keliavimas nėra pavojingas, pavojingas sąlytis tarp sergančio ir sveikojo nosies/burnos/akių ar jų išskyrų. Tas sąlytis gali įvykti – arba jo galima išvengti – kone kiekvienoje pasaulio šalyje ir mieste. Keliavimas – jei atsakingas – iš viso nepavojingas; pavojinga gali būti tik tai, ką darai kelionėse. Arba ne kelionėse.

---

Pantanalis, Pietų Amerikos žvėrynas (2020 12 06-09)

---

Pirmas vidinis skrydis Brazilijoje: San Paulas-Kujaba (2020 12 06)

Paliekame pas pažįstamus lagaminus, tada – grąžiname automobilį. 10 dienų prabėgo greitai.

Tokio pilno oro uosto, kaip San Paulo Guarulhos, nemačiau nuo pat pandemijos pradžios, tikriausiai nuo Majamio prieš šiųmetį Super Bowl‘ą, ir tai klausimas. Tikros žmonių minios, prie saugumo kontrolės išsirikiavusios ilgos “žmonių gyvatės”; ta kontrolė čia kitokia, nei Europoje. Neatėmė kolos butelio. Jei Vokietijoje dažnai liepia išsitraukti iš kišenių net pinigus, man padėjus ant padėklo dešimt palaidų rialų tuoj pat liepė pasiimti atgal į kišenę. Dar kas pavogs…

Dar kartą įsitikinau, kad jei kas riboja keliones – tai teisės aktai, o ne žmonių baimė. Kai Brazilijoje nėra oficialių ribojimų, brazilai, atrodo, skraido po savo didelę šalį kaip visuomet. Mintys, neva net ir panaikinus ribojimus žmonės bijos keliauti, nepagrįstos – gal keli ir bijos, bet ir tie tuoj įsidrąsins, kai pamatys, kad aplinkiniai keliauja.

Pirmą kartą topteli galvon, kokio įprasto pandemijos palydovo Brazilijoje nėra. Žmonių sekimo. Jokių ten QR kodų skanavimo, vardų rašymo idant jaustumeis ramiau: esą „Jei kas iš aplinkinių sirgo, mane suras“ ar „visi sergantys bus surasti ir izoliuoti“. Brazilai nevaidina, kad ras ir izoliuos. Europiečiai vaidina – bet kontaktų paieška ten niekada neveikė kaip turėtų, nes apsiribojo paklausimu „Tai su kuo buvot susitikę?“, į kurį dauguma neatsakydavo nuoširdžiai, o ir į privalomą saviizoliaciją daug kas spjovė. Iš 21 šalies, kuriuose buvau šiais metais, tik Pietų Korėjoje kontaktų paieška ir saviizoliacija buvo ne kažkoks žaidimas, o detektyvinis tyrimas ir policinis darbas. Ir tai matosi rezultatuose: nors šaltis ir ten atnešė jau trečią „bangą“, tenykštė banga – tai 500-600 užsikrėtusių per dieną 50 mln. šaly, kai Lietuvoje šiuo metu 2000+ 3 mln. šaly. Ir tai nepaisant to, kad Korėjoje neuždaryti restoranai, teatrai ir kita.

Brazilijoje – bent jau pietų – daug daugiau temperatūrų kontrolių, rankų dezinfekcijų nei Lietuvoje, šiek tiek „užsidėkite kaukę“ ar „užsidėkite pirštines bufete“ skatinančių prižiūrėtojų. Jų idėja, atrodo, kad jei ir būtų sergantis, kiti nuo jo neužsikrėstų, o jei jau kas užsikrės – bent jau gal kitose vietose, kur tas užsikrėtusysis eis, priemonių pakaks, kad neužkrėstų dar kas nors. Ir karantinų, masinių uždarymų iš esmės nebuvo – nebent kelias savaites šen bei ten per visus 2020 m. Nuo kokio rugpjūčio atrodo sistema veikė, sirgančiųjų mažėjo – bet kažkaip pradėjo šlubuoti…

Lėktuve San Paulas-Kujaba kietai miegame. Brazilijos vidiniuose skrydžiuose jokių pranešimų „sėdėkite savo vietoje“, „pildykite sveikatos deklaraciją“ – tik džiaugsmingi piloto žodžiai „Gero savaitgalio Kujaboje“. Užtat nusileidus – kariška stiuardo tvarka: „29 eilė – laisva“. 29 eilės keleiviai atsistoja, pasiima daiktus, ir išeina. Likę klusniai sėdi. „28 eilė – laisva“. Vėl kartojasi tas pats. „27 eilė – laisva“. Pagaliau mūsų, einame į mažyti oro uostą, kertame jį, greitu žingsniu į viešbutį: ne dėl Covid, dėl banditų, juk Kujabos laiku 23:20. Bet nieko, apšviesta, rodos saugu.

Brazilija – didelė tarsi daug šalių vienoje. Skirtingose pusėse skiriasi ne tik rasės, bet ir požiūris į COVID. Iš karto akivaizdu, kad Mato Groso valstijoje daug mažiau kaukių. Kitą rytą pusryčių bufete – jokių pirštinių, jokių patikrų, ar juoba kėdes dengiančių meškiukų: kambarėlis sausakimšas, kai kas šnarpščia. Net ir gidas kitą rytą pasitinka be kaukės – bet paklausęs, ar nenorime nusiimti savų, jau važiuodamas visureigiu užsidėjo – nors ir labai nustebęs. Pats, sakė, įtaria persirgęs, nors simptomų nejautė, bet žmona ir vaikai vienu metu buvo praradę uoslę, kvapą. Niekas nesitestavo. „Visi čia persirgo“ – mano jis, paminėdamas mirusį 39 metų draugą, turėjusį problemų su plaučiais. „Jūs dar manote, kad nesirgote?“.

Labiausiai jam gaila išnykusio turizmo. „Anksčiau turėdavau po 5 ekskursijas vienu metu – vieną vesdavau pats, kitoms samdydavau gidus. Dabar apie 2 per mėnesį, vedu pats. Man dar užtenka – o kaip tie gidai, kurie tik samdydavosi?“. Panatanalis, sakė, domina užsieniečius – brazilų nelabai. Nes čia žvaigždė – gyvūnai. Įvažiavus į negrįstą ir vis blogėjantį, bet dar liūties neužpiltą „Transpantaneira“ plentą spalvingi paukščiai ir Amerikos žvėrys džiugina kas kelis kilometrus. Kapibaros, žuvis garsiai triauškiančios ūdros, kaimanai…

Užsieniečiams tai puiki vieta per tris dienas susipažinti su didžiuma Pietų Amerikos faunos. Bet brazilai ją ir taip matę kitur, arčiau namų – na, gal kokį gyvūną kas mėnesį ar pusmetį, bet vis tiek. Kaip mes kiškius ar šernus. O jei ir atvažiuoja, dažniau savo automoiliu ar nuomoja vietoje.

Vieni tarp gyvūnų net turistinėse ložėse (2020 12 06-09)

Pantanalis – magiška vieta. Jau šalie Transpantaneira vieškelio išvystame kaimanus ir ūdras, kapibaras ir daugybę paukščių. Mūsų gidui jie žavesni už gyvūnus – ir vos mums pastebėjus kokią kapibarą, tuoj nukreipia dėmesį prie kokio nors spalvingo paukštelio. Nesunku suprasti ir jo – tokios paukščių, jų dydžių, spalvų įvairovės kaip Pantanalyje mažai kur bepamatysi.

Liūčių sezonas, kurio Aistė prisibijojo, dar neatėjo. Sausa kaip niekad. Savanoriai palikinėja gyvūnams maisto kovodami su Pantanalį siaubusių gaisrų pasekmėmis. Šen bei ten kas nors apanglėję, bet šiaip – gamta atsigavo, nebūtų brazilai pasakoję apie gaisrus – gal nė nebūčiau pastebėjęs.

Apsistojame vadinamojoje ložėje, kur nuolat esi gamtos apsuptyje: girdisi visi gyvūnų garsai. Praplaukiam laivu pro gausybę kapibarų, ūdrų, kaimanų, važiuodami naktį keliu išvystame 500 kg tapyrą. Gidui visi tie gyvūnai įprasti, nuo vaikystės juos mato – jam įdomiausi paukščiai, kurių pavadinimus žino ne blogiau už Vikipediją. Labiau erzina pro durų apačią į kambarį suėję vabzdžiai (nesu jų mėgėjas), bet uodų, kaip nekeista, nėra.

Kiekviena ložė turi savo tipines programas – pirmoji plukdo ežeru. Aplink šimtai kapibarų ir kaimanų, dešimtys ūdrų, tūkstančiai spalvingiausių paukščių.

Ryte jau sėdžiu mašinoje važiuoti į kitą ložę, kai gidas staiga baimingai sušunka „Kas čia? Lipk, lipk lauk!!!“. Galvoju, negi jaguaras atėjo? Bet žiūriu, iš variklio rūksta dūmai. Iššoku. „Vandens, vandens“ – rėkia gidas. Atiduodu savo užsipirktą vandenį (ložėje filtrų nėra) ir spėriai traukiu daiktus iš mašinos (mintyse jau regiu, kaip liepsnos apima ją visą), o Aistė šaukdama „Agua, agua“ laksto po ložę. Greitai atbėga žmonės su gesintuvais. Jau matosi atvira liepsna, bet pavyksta užgesinti. Aišku, mašina tik birbt, birbt – nebeužsiveda.

Bet pirmos ložės savininkai paveža į antrą.

Antrą naktį kitoje ložėje dar geriau – guli hamake ir pro šalį štai praeina elnias ar elnias, pratykina agutis, nuo medžio ant medžio peršokinėja beždžionių šeimia, pasigavę arbūzą doroja koačiai. Ir jokių vabzdžių – tiesiog rojus.

Ir jokių žmonių. Jei į pirmąją ložę dar užsuko kažkokie brazilai turistai, tai antrojoje buvome pirmi po daugybės laiko. Gidas pamėgina, kaip įpratęs, duoti paukščiams maisto – kad visi tie spalvingieji sparnuočiai suskristų tarsi teatro aktoriai. Niekas neatskrenda. „Atrodo, ložės savininkas, kai nėra turistų, paukščių nebešeria, ir tie nebelaukia, užmiršo“ – liūdnai konstatuoja gidas.

Ir sako, kad daugiau jokių turistų šiam mėnesiui neturi – o kadaise vienu metu organizuodavo po penkias ekskursijas, dėl gidų trūkumo sezono metu neužsakęs ekskursijos Pantanalyje prieš mėnesį galėjai ir negauti.

Apsidžiaugia iš manęs išgirdęs, kad Argentina vėl įsileidžia brazilus – seniai nori su žmona ten nuvažiuoti. Kai nėra klientų, nesunku. Po pandemijos pradžios jau važiavo automobiliu į Manausą, paupio paplūdimius prie Santaremo. Nakvodavo savo automobilyje degalinėse, kaip begalinės visus Brazilijos kelius užkišusių ilgųjų sunkvežimių eilės – sako, ten saugu.

Įdomus jausmas keliauti per pandemiją. Tie, kas keliavo kovą-balandį, viskam prasidedant, kai kada rašydavo, kad į juos žiūrėdavo kaip į pavojų ar ligos nešėjus. Bet aš tokio jausmo nepatyriau – tikriausiai todėl, kad tais „baimės mėnesiais“ buvau Pietų Korėjoje, kur liga atėjo dar anksčiau, nei į Europą.

O paskui dažniau į mane žiūri kaip į gelbėtoją, atnešantį taip išlauktus pinigus. O pats jaučiuosi kaip kažkokiame „noir“ filme apie lėtą apokalipsę, kai viskas iš lėto užsidaro, žmonės kažkur dingsta, ir tai savaip žavu, bet kartu baugu. Ir bene stipriausias šis jausmas buvo Pantanalyje, kur, atrodo, žmonės dingo, o juos pakeitė gyvūnai. Ir žmonių „išdresuotos“ tradicijos, kaip paukščių šėrimas, nyksta – grįžta natūralios. Štai koačiai, gido teigimu, niekada neidavo į pačią ložę ir šiaip juos pamatyti Pantanalyje buvo gana sunku – o dabar eina, net į mašiną, mačiau, lipo, vaisius vagia, vandens kibirėlius verčia ir laka. Tarsi čia būtų jų žemė. Kai mažiau žmonių, tikriausiai, nebebijo.

Nusekus vandeniui prie ežero atsigaivinti atpėdina ištisas pekarių būrys. Ežere kaimanai ėda vieni kitus – neliko žuvų. Daug gyvūnų pražudė gaisrai, įtariama, sukelti padegėjų. Naktį į ložę, kurioje, atrodo, likome vieni, užsuka kažkoks pikapas. Paklausia kur šeimininkas – nori perduoti kažkokias knygas. Gal randa, nes negrįžta. Išvažiuoja.

Nuo apžvalgos bokšto, kurį ložės savininkas pastatė metų pradžioje turistams, ramu ramu. Suoliukai nebaigti įrengti – turistų neliko ir statybos nutrūko.

Kelionė atgal į San Paulą (2012 12 08-09)

Važiavimui atgal gidas persamdė kažkokį vairuotoją, kuris mus veždamas nuolat kosti ir deda ranką prie kaktos it tikrintų temperatūrą. Važiuojame su KN95 kaukėmis, atsidarau langą, kad į mane nuolat pūstų vėjas iš lauko – kai greitis 120 km/h, atrodo, į veidą pučia visa vėtra. Bet rizikos pasigauti COVID nenoriu, juk laukia daug susitikimų, nesinorėtų nieko užkrėsti.

Gidą vairuotojas palieka autoservise Pokonėje – sako, jei nestovės už nugaros ir nežiūrės, kaip remontuoja jo džipą, tai niekada nesuremontuos. Mus nuveža iki Kujabos.

Kujaboje sutvarkome reikalus, dienai išnuomavę automobilį aplankome Čapada dos Guimares plynaukštę su nuostabiais vaizdais ir atgal į lėktuvą.

Viskas jau įprasta. Išlipimas pagal eiles. Brazilijoje jis jau, matyt, seniai, nes niekas nebando stotis ne tik vos nusileidus, bet ir dešimt, dvidešimt minučių paskui. Stebuklas! Šiaip stotis niekur negalima, kol neišsijungia saugos diržų ženklas – bet paprastai juk niekas to nepaisydavo. O čia paiso dar griežtesnių reikalavimų.

Pastebiu, kad verslo klasė į lėktuvą sulaipinama ne pirma, kaip anksčiau, o paskutinė (išlipa pirma). Anksčiau būdavo privilegija įlipti pirmam, dabar – paskutiniam, juk tada pro verslo klasės keleivius, sėdinčius lėktuvo priekyje, neina į galą visi kiti keleiviai “potencialūs ligoniai”.

Karantinas Lietuvoje

Lietuva antrą kartą įbrido į tą patį liūną. Sugriežtino karantiną iki „pavasarinio lygio“, uždarė visas, politikų nuomone, nereikalingas parduotuves, uždraudė palikti namus „be priežasties“.

Pavargau kartotis, kaip tai bergždžia ir beprasmiška. Dabar jau ir pasaulio patirtis, statistika rodo, kad tokie karantinai bereikšmiai. Ir jų privengusioje Brazilijoje, ir visai išvengusioje Švedijoje, ir stipriai užsikarantinavusiose Italijoje ar Ispanijoje mirė panašus žmonių procentas. Ir Lietuvoje, dabar jau atrodo beveik neišvengiama, mirs panašus – pavasarį tas mirtis tik atidėjome rudeniui. Ir net atidėjome labiau sienų kirtimo ribojimais (dėl ko virusas vėliau masiškai užvežtas), nei kokių ten elektronikos parduotuvių uždarymais – juk tose parduotuvėse žmonių visuomet mažai. Šalys, į kurias jau virusas masiškiau užvežtas tada, dar ne tokiais ribojimais pavasarį jo nesustabdė. Tiesa, dabar joms truputį lengviau, nes dalis žmonių dar turi imunitetą nuo pavasario ir serga mažiau – bet suminės mirtys bus panašios.

Nieko keisto, kad karantinai neveikia, kai dauguma mirtinų užsikrėtimų įvyksta šeimose, ligoninėse, senelių namuose. O daugelis visokių „draudimų susitikti kelių šeimų nariams“ tiek pat įgyvendinami, kiek ir būtų „draudimas geisti svetimo vyro ar moters“ (bent jau be totalitarinių priemonių, kaip Kinijoje). Net ir privalomų izoliacijų nieks realiai nesužiūrėjo. Tai tik skatina nepagarbą įstatymams, sąmokslo teorijas ir persimetimą į kitą kraštutinumą „Koronavirusas išgalvotas, juk negalėtų antraip valdžia elgtis taip kvailai“.

Bet valdžia nori parodyti, kad kažką daro, o daliai visuomenės tik to ir reikia – tegu kažką daro. Nesvarbu, kad kažkas nepagrįsta nei mokslu, nei sveiku protu, yra tik opiumas liaudžiai – labai žalingas opiumas, skatinantis psichologines problemas, skurdą, prasiskolinimą (ir visos valstybės mastu), smurtą šeimose. Tik dabar dar stipresniu opiumu liaudį šeria ne kokie ten „intelektualų“ pliekti valstiečiai, o „intelektualų“ išrinkti „dešinieji“. Koalicija su Laisvės partija uždaro žmones į nelaisvę – ir kaip rodo pasaulio patirtis, mirčių nebesustabdysi. Jos galiausiai pradės kristi – bet lygiai taip kristų ir be karantino, kaip pavasarį-vasarą Švedijoje. Dėl to, kad daugelis prasirgs. To gal išvengs vos keletas šalių, bet net ir tai nepriklauso nuo karantinų: sėkmingai ligą “patraukė” ir “neužsikarantinavusios” Pietų Korėja bei Taivanas, ir “užsikarantinavusios” Naujoji Zelandija ar Kinija.

Ką gi. Akivaizdu, kad, priešingai nei planavau, sausį Lietuvon negrįšiu. Kam savo noru užsidaryti į namų areštą, kai per tą laiką galiu daug nuveikti – ir darbuose, ir savanoriškose veiklose, ir žinių kaupime, ir net Lietuvos labui – būdamas Brazilijoje?

Čia susitinku su klientais ir potencialiais partneriais. Čia gaunu ir skaitau knygas, reikalingas „Gabalėliams Lietuvos“. Buvo laikas, kai manęs, pasukusio skaitmeninio klajoklio keliu, klausdavo „Ar iš užsienio, dirbdamas internetu, tu tikrai galėsi uždirbti tiek pat, kiek būdamas Lietuvoje“, ir atsakymas būdavo „Kažkiek mažiau, bet bus kitų pliusų, kaip laisvė“.

Dabar, tikriausiai, yra priešingai: būdamas užsienyje galiu pasiekti ir uždirbti daugiau, nei šiuo metu būdamas Lietuvoje.

---

San Paulo lietuviškos vietos (2020 12 10-16)

---

Grįžę į San Paulą, visą dėmesį skiriame lietuviškam paveldui ir “Gabalėliams Lietuvos“. Tai aprašiau straipsniuose Amerikos lietuvių laikraščiu “Draugas”, kurie – irgi tarsi dienoraštis. Šiame dienoraščio skyrelyje įdedu tuos straipsnius.

Straipsnis apie Braziliją lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje “Gabalėliai Lietuvos”, kurį smarkiai papildžiau dabar, yra šioje nuorodoje.

Lituanika – lietuviškas kaimas Brazilijos toliuose (2020 12 11)

Lietuviškosios Brazilijos vieta, kur svajojau patekti labiausiai – Lituanika. Tai Amerikos žemyne analogų neturintis lietuviškas kaimas Brazilijos gamtos apsuptyje. Su 60 sodybų, lietuvių koplyčia ir vienintelėmis Lotynų Amerikoje lietuvių kapinaitėmis, vienuolynu ir senelių namais, trim ežerais, baseinu, lietuviškai pavadintomis gatvėmis: Miškų brolių, Laisvės, Dariaus ir Girėno.

Ir Lietuvoje, ir Brazilijoje ilgai girdėjau legendomis apipintus pasakojimus apie Lituaniką. Vieniems tai kažkokia stebuklingai pasakiška Lietuva Lotynų Amerikoje, vienintelė ir nepakartojama. Kiti aiškino, jog iš Lituanikos belikęs vardas, esą lietuviai sodybas išpardavė ir gal „vos keli belikę“, o lietuviškas paveldas griūva.

Deja, per pirmuosius du apsilankymus Brazilijoje pamatyti, kaip yra, savo akimis nepavyko. Lituanika 80 km nuo San Paulo, o brazilams tai didelis atstumas, kad kas nors sutiktų pavežti, gi viešojo transporto ten irgi nėra. Na, šiemet išsinuomavome automobilį. Tikrai pavyks! Tik klausimas, kiek el. laiškų reiks parašyti, kol prieisiu prie reikiamų žmonių…

Užteko vieno! Prisiminiau, kad dar po 2019 m. ekspedicijos Brazilijoje man rašė Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Andre Zizas, gailėdamasis, kad nesužinojo apie mus anksčiau ir nepavyko susitikti. Parašiau Zizui, kad šiemet galimybę susitikti turėsime. Ir čia pat nė neprašytas jis pakvietė mus į „Lituaniką“ – „Kaip tik būsiu dvi savaites ten, jums turėtų būti įdomu“!

Lituaniką Andrė Zizas myli. Nuo pat vaikystės: užaugo ten leisdamas vasaras su lietuvių skautais (kuriė, deja, tuose miškuose nebesiaučia jau nuo 2005 m.). Pripažįsta, kad Lituaniką ištiko sunkūs laikai: kokios 20% sodybų nepriklauso lietuviams ir 12 metų pirmininkas buvo nelietuvis, be to, dėl teisinių klaidų miesto valdžia reikalauja nemažų mokesčių. Bet Zizas optimistas: „Viską išspręsime, su teisininkais jau dirbame!“. Dieną prieš mūsų apsilankymą jis pats tapo ir Lituanikos pirmininku.

Ir, įdomiai pašnekėjęs su juo visą vakarą vaikštinėdami ir gėrėdamiesi lietuviškai-braziliškos gamtos vaizdais, patikėjau: Lituanika ir Brazilijos lietuvių bendruomenė su juo turi ateitį.

Šiaip ar taip, Lituanika, nepaisant poros nenaudojamų pastatų (senelių namų, svečių namų ir bibliotekos), ir šiandien atrodo labai tvarkingai, su kruopščiai pjaunama žolyte, švariu baseinu, žuvimi užveistais ežerais: tarsi tvarkingos Europos ar JAV priemiesčių gabalėlis kur kas chaotiškesnės Brazilijos apsuptyje.

Andrė tik metais vyresnis už mane – jam 34-eri. Nesu įpratęs matyti tokių jaunų bendruomenės pirmininkų „senosios imigracijos šalyse“, o juk pagrindinė imigracija į Braziliją iš Lietuvos vyko ~1926-1930 m.; net dipukai ten beveik nekeliavo. Bet, nors Zizo imigravo tik seneliai, jis puikiai kalba lietuviškai (kaip ir daugelis jaunųjų Pietų Amerikos lietuvių aktyvistų kalbos išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje), gyveno Lietuvoje. Gal net svarbiau, kad jis yra verslininkas, vadovauja 100 žmonių ir moka apsieiti su organizacijomis. Vienas pirmųjų jo projektų tapus pirmininku: sužinoti, kiek Brazilijoje yra kilme iš Lietuvos besidominčiųjų, o tam jis naudoja Facebook ir kitus modernius kanalus. Nes lietuvių organizacijos Brazilijoje pamažu sensta, nyksta jaunimo kolektyvai, tokie, kaip Zizas – išimtis, ne taisyklė. Bet juk lietuvių kilmės jaunimo Brazilijoje pilna, tik reikia jį įtraukti.

Kai paklausiau, ar norėtų persikelti gyventi į Lietuvą, Zizas sakė – nebe. Jis pagyveno kelis metus Lietuvoj „anais laikais“, jau po nepriklausomybės, bet dar iki narystės ES.

Toje „paprastesnėje ir savitesnėje Lietuvoje“ liko jo širdies dalis – bet šiuolaikinėje Lietuvoje „per daug Europos“, padidėjo biurokratija, mokesčiai. Brazilijoje jei žinai kaip apsieiti viskas paprasčiau ir aiškiau…

Savaip apsidžiaugiau tą išgirdęs. Taip, Lietuvai labai svarbu išlaikyti neemigravusius tuos, kurie Lietuvoje gimė. Tačiau tokie žmonės kaip Andre Zizas, tikiu, Lietuvai gali nuveikti daug daugiau būdami svetur, kur ir užaugo. Tiltai tarp Lietuvos ir 200 mln. gyventojų Brazilijos – labai svarbūs Lietuvai ir nebėra daug žmonių, kurie ir galėtų, ir norėtų tuos tiltus statyti ir išsaugoti.

O vienas tvirčiausių tokių tiltų – Lituanika.

Apie pandemiją, istoriją ir ateitį San Paulo lietuvių rajone (2020 12 10)

Per praeitus vizitus Brazilijoje daugiausiai susitikdavau su vyresniais lietuviais, o šiemet – su tautiškiausiu Brazilijos jaunimu. Kažkiek lėmė ir pandemija: tokiais laikais nesinori vyresnio amžiaus žmonių „traukti iš namų“, su jais dažniau susisiekiu per atstumą.

Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Andre Zizo kolega Vasario 16 d. gimnazijoje Vokietijoje Klaudijus Kupstas veikia kitoje – lietuvių katalikų – organizacijoje ir svajoja tapti jos pirmininku. Susitikau su juo jo namuose Vila Zelinoje, San Paulo lietuvių rajone. Priešingai JAV lietuvių rajonams, Vila Zelinoje lietuviai tebesudaro didelę dalį žmonių: Brazilijoje joks „rasių kraustymasis“ nevyko. Ir Klaudijus Kupstas gyvena per kelis sklypus nuo Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios, nuo Lietuvos Respublikos aikštės su kauniškės Laisvės statulos kopija, čia pastatyta dar tuo metu, kai Kaune „tikrąją“ Laisvės statulą buvo nugriovę sovietai. Ir keli kvartalai nuo aukščiausio rajono pastato – daugiabučio „Kaunas“.

Klaudijus Kupstas irgi puikiai kalba lietuviškai. „Mano visi aštuoni proseneliai tarpukariu imigravo iš Lietuvos“ – sako. Ketvirtos kartos grynakraujis Amerikos žemyno lietuvis! Vienas vos keleto, kuriuos sutikau per visas ekspedicijas.

Kai lankiausi San Paule pirmąkart 2016 m., vyresni vietos lietuviai skundėsi, kad rajone nebėra lietuviško restorano: „Šioje parduotuvėje bando kepti juodą duoną, bet ne lietuviai ir tai ne tas pats“. Klaudijus Kupstas, kaip sako pats, užaugęs virtuvėje, nusprendė užkišti šią skylę: atidarė „Bon Do Kupstas“, kuriame unikalūs lietuvių ir brazilų virtuvės deriniai, pavyzdžiui, kugelis kur greta bulvių naudojami ir braziliški manijokai („šį patiekalą išrado dar Šv. Juozapo lietuvių parapijos kunigas Šeškevičius“ – pasakoja) ar brigadeiriukas – braziliškas saldumynas „brigadeiro“ su krupniku vietoje šokolado. Paragavome abiejų – išties gardu!

Pasakoja, kad restoraną pamėgo ne tik lietuviai, o ir gausūs San Paulo japonai – žuvų mėgėjams patiko silkė. Deja, deja. Vos keli mėnesiai po atidarymo smogė pandemija. Restoraną teko uždaryti – nors Brazilijoje restoranai veikia, kėdžių „Bon do Kupstas“ buvo vos keturios ir atstumo tarp klientų laikytis būtų buvę sunku. Klaudijus dabar gamina patiekalus tik išsivežimui, bet užsakymų turi daug.

Pandemija smogė ir Šv. Juozapo lietuvių bažnyčiai. Religingoje Brazilijoje ši niekad nesiskundė tikinčiųjų gausa ir, kai jos pastatas priklauso ne vyskupijai, o lietuviams katalikams, jai negresia koks nugriovimas ir pardavimas. Tačiau kas kita su „lietuviškomis“ mišiomis – tiksliau, pusiau lietuviškomis, kur, kaip pats regėjau 2016 ir 2019 m., brazilas kunigas kalbėdavo portugališkai, o skaitiniai skaityti lietuviškai. Ten rinkdavosi vyresni žmonės, o per pandemiją daugybė jų liko namie: vos keliolika beateidavo į mišias. Tad kunigas lietuviškas mišias panaikino. Kupstas jau ruošiasi įtikinėjimui jas „po visko“ sugrąžinti, bet gali būti nelengva. Deja, lietuvių kunigų Brazilijoje nėra: Brazilijoje gimęs ir užaugęs kunigas Minderis dirba Lietuvoje.

Klaudijus Kupstsas užsiėmęs ir lietuviškų raštų audimu, ir netyčia prie kriauklės atrasta kartoteka, kurioje prieš gerus 50 metų San Paulo lietuvių jėzuitų namų kunigai buvo susirašę visus anapus Vila Zelinos gyvenusius Brazilijos lietuvius – ir jų adresus. Tikras lobis genealogijos tyrinėtojams – Kupstas tai skaitmenina, siunčia kunigui Antanui Saulaičiui, kuris, nors ir daug dešimtmečių nebe Brazilijoje, tebesidomi Pietų Amerikos lietuvių paveldu ir savo el. laiškais man taip pat padeda jį atrasti.

Klaudijus man atnešė ir Antano Saulaičio rekomenduotas knygas apie Brazilijos lietuvius, ir dar padėjo ant stalo papildomų 50 ar net 90 metų atgal leistų Brazilijos lietuvių žinynų. Viską kruopščiai persifotografavau. Priešingai įprastinėms ekspedicijoms, šiemet juk negalėjau ruoštis Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje – jos skaitykla uždaryta. Teko kliautis, kad reikiamą informaciją suteiks Brazilijos lietuviai: Klaudijaus dėka gavau daugiau, nei tikėjausi: gausybę senų nuotraukų, adresų, faktų.

Bendraujant su Klaudijumi iškilo amžinas klausimas dėl užsienio lietuvių knygų ir archyvų: ar tai gabenti į Lietuvą, ar saugoti vietoje. Klaudijus, matyt, antrųjų pusėje: pasiskundė, kad iš Lietuvos atvykę archyvistai susirinko svarbius dokumentus iš Brazilijos Lituanikos bibliotekos, netgi teisiškai reikšmingus, o tai, kas jiems atrodė nesvarbu, tiesiog paliko Lituanikos terasoje – ir viskas spėriai sunyko. Klaudijui viskas svarbu ir vos sužinojęs, kad kokiam senukui mirus vaikai nori mesti senas knygas, čia pat viską pasiima, mėgindamas atkurti bent žiupsnelį prarastos Lituanikos bibliotekos. Dėl to ir man turėjo ką parodyti.

Tiesa, šią istoriją esu girdėjęs ir iš kitos pusės. Lietuvių archyvistai man pasakojo, esą jei tas archyvas būtų likęs Lituanikoje, ten per kelis metus būtų sunykęs. Visiems Lietuvos archyvistams, dirbantiems su diaspora, didžiausias siaubų siaubas – potvynis „Alkoje“ Putname. Jie persmelkti minties: „Jei kažko skubiai nedarysime, visi užsienio lietuvių archyvai per kokį dešimtmetį sunyks kaip užpilti „Alkos“ dokumentai“. Bet galimybės parvežti, saugoti į Lietuvą irgi ribotos.

Manau, galiausiai visi archyvai turėtų atsidurti elektroninėje erdvėje. Tada jie, kaip ir „Gabalėliai Lietuvos“, būtų prieinami iš bet kurios pasaulio vietos. Dažnai išgirstu skundų, neva skaitmenizuoti sunku ir brangu – bet iš tikro tai labai paprasta. Turite senų dokumentų? Darykite kaip mes. Tiesiog paimkite telefoną, verskite juos, fotografuokite kiekvieną puslapį ar nuotrauką ir, geriausiu atveju, kelkite į internetą, arba bent padarykite kopijas USB atmintinėse, kurias laikykite skirtingose vietose.

Taip skaitmenizuosite maždaug vieną puslapį/nuotrauką per sekundę. Taip, tai nebus taip kokybiška, kaip nuskanavus profesionaliu skaneriu, bet dokumento turinys bus išsaugotas, nors ir užkluptų potvynis ar gaisras, be to, prieinamas iš viso pasaulio. Tai verta padaryti ne tik su lietuvių organizacijų, bet ir su šeimų, asmeniniais archyvais: nesuskaičiuosiu kartų, kai lietuviškos kilmės ieškantys žmonės man sako „Tikrai turėjau nuotraukas, dokumentus, laiškus su datomis, vardais, bet kažkur dingo“. O juk tereikėjo skirti dieną ar savaitgalį perfotografavimui!

Atėjo laikas palikti Klaudijaus namus, nors tikiu, kad dar susitiksime.

Tokie žmonės, kaip Klaudijus – lietuvių rajono ateitis. Nebegrįš tie laikai kai Vila Zelinoje daugelyje namų skambėjo lietuvių kalba ir rajoną supo lietuvių mokyklos. Bet jeigu aną lietuvių masę pakeis bent keli labai aktyvūs, ne šiaip „vartojantys“ lietuvių kultūrą, o ir ją plėtojantys – gal steigiantys lietuvių restoranus, gal tautinių amatų mokyklas – tai rajonas liks lietuviškas. Nes, jei jie gerai dirbs, „vartotojų“ tam atsiras: štai tautinių juostų pynimo pamokos pas Klaudijų Kupstą pritraukė daugybę nelietuvių ar tų, kuriems lietuvis tik vienas protėvių. Domėtis lietuviška kilme ir kultūra paprasčiau, kai *tavo mieste* yra lietuviškas rajonas, paveldas, maistas, amatai…

San Paule tokių „pasikeitusių, bet išlikusių“ tautinių rajonų – ne vienas ir ne du. Vienas garsiausių – japonų Liberdade. Dabar ten vyrauja baltaodžiai ir juodaodžiai – kai kurie gal turi japoniško kraujo, kiti ne. Bet visa Brazilija žino, kad tai – japonų rajonas. Važiuoja į tenykščius japonų restoranus, azijietiškos kultūros prekių parduotuves (manga, anime ir kt.). Grynų japonų, kaip ir lietuvių Vila Zelinoje, vis mažiau, ir net pardavėjai ar padavėjai rajone – dažnai ne japonai. Bet pakanka, kad kažkas stovi už tų parduotuvių, restoranų, ar net kuria naujas, ir Liberdade – nepamainomas tiltas tarp Brazilijos ir Japonijos, platinantis japonų kultūrą jau ne tik tarp Brazilijos japonų.

Svarbu, kad Vila Zelina liktų tiltu tarp Lietuvos ir Brazilijos ir tai – tokių žmonių, kaip Klaudijus Kupstas, rankose.

Lietuviai, kurių garbei Brazilijoje pavadintos gatvės ir stovi paminklai

Turėdamas Brazilijoje daugiau laiko nei per ankstesnes viešnages bei automobilį, pagaliau galėjau aplankyti ir tas su Lietuva susijusias vietas, kurių istorijų nėra kieno paklausti ar kur niekas iš pašnekovų nežinojo, ką rasiu.

Pavyzdžiui, Brazilijos lietuvių garbei pavadintos gatvės ir už jų slypinčios tų lietuvių gyvenimo istorijos. Valdemaras Bla(ts)kauskas, pasaulio krepšinio čempionas su Brazilijos rinktine. Vincas Klimeika – kiek mums pasakojo, pirmasis miesto fotografas.

Ir Analice Sakatauskas. Kai tikrinau prieš metus, vienintelė informacija internete buvo, kad tai pamaldi mergina, vargšus lankydavusi mergina, žuvusi 19 metų amžiaus dar 1953 m. Šiemet vėl patikrinau – „Facebook‘e“ atsirado portugališkas miestelėnų pokalbis apie A. Sakatauskas. Apie ją ten kalbama tarsi apie kokią Dievo tarnaitę ar palaimintąją; vienas žmogus net parašė, kad jai stovi koplyčia, nurodė kelią. Kadangi portugališkai gerai nešneku, paprašiau Klaudijaus Kupsto pagalbos – jis iš to žmogaus išsiklausė net kilometrą, kuriame esą stovi Analice Sakatauskas koplyčia. Bandysiu ieškoti, nufotografuoti: visada įdomu į dienos šviesą išvilkti nežinomas lietuvių pasaulio istorijas, kurios atsispindi dabarties pastatuose ir paminkluose.

Kitose Brazilijos vietose jau didžiausias klausimas buvo ne asmens istorija, bet kaip gi to asmens gatvė atsirado San Paule: pavyzdžiui, Vinco Kudirkos aikštė. Kiek mums pasakojo, čia buvo garbės konsulo Vinco Tubelio, gyvenančio netoliese, iniciatyva.

O istorija, kurią papasakojęs jau aš nustebinu Brazilijos lietuvius – kunigo Aleksandro Armino. Jam San Paulo priemiestyje Maua pastatyta statula, jo vardu pavadinta aikštė, koledžas – bet sutiktiems lietuviams, net konsulei Laurai Tupei, suteikusiai man daug informacijos apie lietuvišką paveldą San Paule, tai buvo naujiena. Kaip pasakojo Klaudijus Kupstas, pasirodo, lietuviai dar tarpukariu Arminą „išprašė“ iš Vila Zelinos, nutraukdami su juo ryšius. „Niekas nebeprisimena kodėl“ – sakė Kupstas – „telikusios kažkokios užuominos senuose dokumentuose“. Bet Arminas, nepamiršęs lietuvybės (rašė skausmingas lietuviškas eiles apie Braziliją), „tapo pranašu“ tarp brazilų, perstatė tris bažnyčias (mėgo architektūrą, samdė dekoravimui ir lietuvius), įsteigė koledžą.

Ir to „Gabalėliuose Lietuvos“ galėjo nebūti, jei ne… moksleivis Evaldas Radišauskas iš Vilkaviškio. Jis, „Gabalėlių Lietuvos“ skaitytojas, kažkur sužinojo šią istoriją, patikrino „Google Maps“ ir „Google Street View“, ir man pranešė tų vietų koordinates. Man beliko patikrinti vietoje, užeiti į bažnyčios vidų, padaryti nuotraukas. Internetu matosi ne viskas, bet matosi nemažai. Gal ir jūs žinote kokių istorijų apie kol kas „Gabalėliuose Lietuvos“ ( http://www.gabaleliailietuvos.lt ) neaprašytas lietuviškas vietas – jei taip, pasidalinkite su manimi ( augustinas.zemaitis@gmail.com ). „Gabalėlius Lietuvos“ rašau aš, bet kuriame visi: ir tie, kurie vietas prisimena, ir tie, kurie netikėtai randa informacijos apie jas. Interneto laikais atradimą padaryti gali bet kokio amžiaus ir profesijos žmogus iš bet kurio pasaulio taško…

Būna, kad vieta, apie kurią sužinai sunkiai, pasirodo esanti be galo lietuviška ir svarbi. O būna, kad apie vietą sužinoti paprasta – bet iš tikro ji lietuviška tik iš pirmo žvilgsnio. Taip yra su daugeliu Brazilijoje esančių Lietuvos (Lituania) gatvių. Vien įvedęs žodį „Lituania“ į internetinį žemėlapį gali rasti bent keliolika tokių gatvių, pasklidusių po visą Braziliją. Bet jei tame pat žemėlapyje pažiūri, kas aplink, supranti Lietuvos gatvių istoriją: tiesiog tuose rajonuose gatvės vadinamos visų iš eilės šalių vardais. XX a. Brazilija taip spėriai urbanizavosi, kad, tiesiog, trūko idėjų naujų gatvių pavadinimams. Visgi, į kelias tokias lietuvių gatves pamėginome nuvažiuoti – daugelis jų yra miestelių užkampiuose. Vienos net nepavyko privažiuoti išvis – būtų reikėję visureigio. Kita vertus, tai, kad į žemėlapius įrašyta Lietuva, smagu: daugiau kas sužino jos pavadinimą. Ypač tai turėjo būti aktualu laikais, kai Lietuva buvo okupuota, ir ne visas pasaulis ją apskritai laikė atskira šalimi.

Litvakų paveldas San Paule (2020 12 13)

Su Brazilija mane ir mano žmoną advokatę Aistę sieja ne tik savanoriška veikla – savo pačių lėšomis daromos ekspedicijos dokumentuojant šios šalies lietuvišką paveldą, tokios, kaip ši – bet ir darbas. Padedame iš Lietuvos kilusių brazilų palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę: Brazilijos ekonomikai atsiliekant, to poreikis auga. Taip pat ieškome jų šeimos istorijų Lietuvos archyvuose. Organizuojame turus po Lietuvą ieškant protėvių gyventų vietų – tarp užsakovų irgi turime brazilų.

Darbas ir savanorystė neretai persipina. Štai vienas mūsų klientų Salo Šmolecas, San Paule užaugęs Lietuvos kilmės žydas, mums padedant atsikūręs Lietuvos pilietybę, užsiminė, kad San Paule mums reiktų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti ir litvakų sinagogą, kurios vienas svarbiausių veikėjų buvo jo velionis tėvas.

Iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai: iš patirties žinau, kad, nors ir kaip norėtume, jog būtų kitaip, daugelis „litvakų sinagogų“ Amerikos žemyne nelabai turi ar turėjo kokį ryšį su Lietuva. Į Ameriką emigravę Lietuvos žydai tiesiog įsiliedavo į platesnę tos šalies žydų bendruomenę: nelaikė savęs lietuviais, tik žydais. Sinagogas statė kartu su kitais ir tose sinagogose nėra Lietuvos gabalėlių, o jų kongregacijose – visokiausių kilmių žydai. Net jei kada ir vyravo litvakai, tai labai greitai pasikeitė.

Na, ir kiekvienam jo šeimos paveldas – svarbus, bet tikrai ne kiekvienos iš Lietuvos kilusios šeimos paveldas yra ir svarbus visos Lietuvos paveldas: labai retai kam nors paprašius įamžinti „Gabalėliuose Lietuvos“ jo šeimos istoriją suvokiu, kad ta istorija išties svarbi visai Lietuvai.

Bet San Paulo sinagogos, pavadintos ilgamečio Kauno rabino Ičako Elchonono vardu, „Facebook“ puslapis maloniai nustebino: ne viena istorija ten susijusi su Lietuva, litvakais, o pati sinagoga prisistato kaip „litviše“. Paprašėme Salo Šmoleco pagalbos – gal pavyktų rasti angliškai apie sinagogą galintį papasakoti žmogų. Toks buvo Henrique Suckeveris, kurio pavardėje dar išlikusi lietuviška galūnė „is“, maloniai pakvietęs pasėdėti per žydų pamaldas (beje, pirmąkart gyvenime buvau sinagogoje pamaldų metu).

„Dabar žmonių susirinko tik dešimt, minimumas. Šiaip mūsų sinagoga viena nedaugelio rajone, veikiančių kasdien. Per šventes ateina ir 70 žmonių, o mano jaunystėje nebuvo laisvų vietų. Bet dabar pandemija, o daugelis narių vyresni, tad transliuojame pamaldas internetu, o gyvai susirenkame tik sekmadieniais, kad bent kas sinagogoje vyktų“.

Jo žodžiai darsyk patvirtino, kad sinagoga tikrai verta „Gabalėlių Lietuvos“: ji ne tik įkurta kaip litvakų sinagoga, bet ir šiandien ją lanko litvakų palikuonys, jos rūsyje pilna litvakų sukurtų paveikslų. „Bom Retiro buvo žydų rajonas“ – pasakojo Suckeveris – „ir visi žydai čia kūrėsi pagal šalis, iš kurių kilę, taip steigė ir sinagogas“. Dabar Bom Retiro vyrauja… korėjiečiai. 1956 m. statyta litvakų sinagoga keistai atrodo tarp korėjiečių bažnyčios ir karaokės salono… Ir su aukštomis dygliuotomis tvoromis užbarikaduotu prieangiu: jei ne tai, kasdien ten nakvotų valkatos. Ir gal dar „užsuktų“ banditai: juk šalia „blogas“ centras. Iš sinagogos rūsio Suckeveris nervingai stebėjo, ar kolega tinkamai uždarys metalinius vartus.

Kaip ir Zizo ar Kupsto, įrašėme Suckeverio interviu. Čia jis papasakojo ne tik apie sinagogą, bet ir neįtikėtiną istoriją, kaip jo šeimą nuo nacių išgelbėjo… Hitlerio „Mein Kampf“. Adolfo Hitlerio knygą dar iki karo perskaitė jo senelis ir pasakė – „Emigruojam iš Europos, kitaip bus blogai“. Taip jie atsirado Brazilijoje.

Į sinagogą pakvietėme ir kitą litvakų kilmės brazilą – Karlosą Levinštainą (Carlos Levinstein), Lietuvos garbės konsulą. Galvojau, taip bus paprasčiau: juk sinagogą jis gerai žinos. Bet jam sinagoga buvo naujiena – tėvai jos nelankė, net nežinojo, kad tai litvakų sinagoga. Bet Lietuvai Levinštainas dirba, stengiasi pritraukti lietuvių investicijas į Braziliją, Lietuvoje lankosi kelis kartus per metus. „Gavau Lietuvos pilietybę ir jaučiu, kad dėl to turiu kažką nuveikti Lietuvai“ – sakė Levinštainas. Jis turi tris pilietybes: Brazilijos, Izraelio ir Lietuvos.

Tiesa, pripažįsta, kad absoliuti dauguma, deja, nemąsto, taip kaip jis, jo pažįstami žydai tiesiog atsikūrė dvigubą Lietuvos pilietybę, į kurią dabar turi teisę daugelio tarpukario emigrantų palikuonys, ir niekada net nenuvyko aplankyti Lietuvos. Vienas Levinštaino tikslų – suartinti lietuvių ir litvakų bendruomenes Brazilijoje.

Išties, Pietų Amerikoje tai lengviau, nei kur kitur, nes čia daugelis imigravo tarpukariu. Iš bendravimo tiek su lietuviais, tiek su litvakais žinau: tie, kurie emigravo pokariu, sunkiai sutaria dėl skirtingų Antrojo pasaulinio karo „kolektyvinių atminčių“: lietuviai prisimena, kaip lietuvius žudė sovietai, padedami žydų kolaborantų, o žydai pasakoja, kad žydus žudė naciai, padedami lietuvių kolaborantų. Na o tų litvakų, kurie emigravo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, palikuonys, išvis neretai nežino, iš kur tiksliai jų protėviai: juk sienos keitėsi, Lietuvą tada valdė Rusija, jokių Lietuvos pasų nebuvo, o žydų kultūra buvo panaši ir Vilniuje, ir Kijeve, ir Varšuvoje (visi jie kalbėjo jidiš, o lietuvių ar kitas vietinių tautų kalbas mokėjo labai retas). Būna, man sako, „mano protėviai iš Lietuvos“, o paaiškėja, kad iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, net Ukrainos…

Tuo tarpu tarpukario emigrantai – nesvarbu, kokios tautybės – turėjo nepriklausomos Lietuvos pilietybę, ėjo į Lietuvos mokyklas, dirbo Lietuvos įstaigose, gal net tarnavo Lietuvos kariuomenėje, jų kilmė aiški. Gal todėl Brazilijoje litvakai nėra taip atsiskyrę / atskirti nuo lietuvių, kaip daugelyje šalių – pvz. Brazilijos lietuvių sąjungos (trečioji iš „didžiųjų“ Brazilijos lietuvių organizacijų, istoriškai kairiųjų pažiūrų) pirmininkas yra žydas.

Tiesa, apskritai apie dvigubą pilietybę Brazilijoje – ir bendrai Pietų Amerikoje – kalbama kitaip, nei daugelyje lietuvių bendruomenių. Kone visi Pietų Amerikos lietuviai, su kuriais bendravau per pastaruosius ketverius metus ir kuriems bent kiek rūpi Lietuva, pasisako už dvigubos pilietybės gavimo griežtinimą: būtent, jų nuomone, ji turėtų būti galima tik tiems, kas, pavyzdžiui, moka lietuviškai, ar dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, ar išlaiko egzaminą apie Lietuvą (nebūtinai lietuvių kalba), ar bent jau, pakeliauja po Lietuvą. Tokios sąlygos, jų nuomone, galėtų ir sustiprinti lietuvių bendruomenes, ir būti Lietuvai naudingesnės: pritraukti turistų, sudominti daugiau žmonių jos kultūra, nes, kai Brazilijoje nėra gerai, tikriausiai, ne vienas brazilas dėl dvigubos pilietybės pasistengtų labiau.

Iš tikrųjų, gali pasirodyti, kad ši tema aktualiausia būtent Pietų Amerikoje, kur paskutinė masinė imigracija vyko ~1930 m. ir lietuvių kilmės žmonių dešimtys ar šimtai tūkstančių, bet bent kiek rimčiau į tai žiūrinčių – šimtai ar tūkstančiai. Kita vertus, tai darosi aktualu ir visur kitur: dalis „trečiabangių“ vaikų, kurie pagal naujausius Seimo sprendimus turi teisę į dvigubą pilietybę, kaip pats esu susidūręs, tarkime, nemoka lietuviškai ir tėvai jų nieko nemoko apie Lietuvą, kalba su jais nelietuviškai. Tokios griežtesnės dvigubos pilietybės sąlygos – ar, tiksliau, teisės į dvigubą pilietybę siejimas ne tik su kilme ar gimimo vieta, bet ir su žiniomis apie Lietuvą, lietuviškomis veiklomis – gal paskatintų daugiau tėvų leisti vaikus į šeštadienines mokyklas ar dalyvauti kitoje veikloje, kad vaikai galėtų išlaikyti Lietuvos pilietybę. Kartu, galbūt, dviguba pilietybė nebūtų tokia kontroversiška Lietuvoje, jos įteisinimui nereikėtų konstitucijos pataisų, kurių Lietuvoje priimti praktiškai neįmanoma. Ir, tuo pačiu, visi tie, kurie jaučia tikrą ryšį su Lietuva, o ne tiesiog nori pilietybės ekonominiais ar keliavimo po Europą patogumo sumetimais, galėtų turėti dvigubą pilietybę.

Ar bent tokia daugybės Brazilijos lietuvių nuomonė. Ką supratau per visas „Gabalėlių Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, pasaulio lietuviai – be galo įvairūs. JAV, Pietų Amerikos ir Europos; pirmos, antros ir trečios bangos; tremtiniai ir emigrantai; religingi, tautininkai ir kairieji – tai tik keletas iš daugybės kategorijų, už kiekvienos kurių slypi ištisi kultūriniai pasauliniai. Bendraudamas, kartais atrodo, tarsi pažįsti skirtingas „šalis“ ar „tautas“ iš kurių vos keletas plačiai žinomos visiems lietuviams.

Brazilijoje dar liko ką nuveikti, bet „Gabalėlių Lietuvos“ projektas artėja į pabaigą: tuoj jame bus aprašytos, nufotografuotos beveik visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos pasaulyje. Liko dar du plačiai neištyrinėti regionai: Vakarinė JAV dalis ir Vakarų Europa. Jei Dievas duos, kitais metais… Bet šiais laikais negali svajoti, tik planuoti. Ir žiūrėti, kur nublokš likimas: metų pradžioje nebūčiau patikėjęs, kad štai, metų gale vėl būsiu Brazilijoje.

***

Intenete randasi klausimų lietuviškose grupėse „Kaip dabar Brazilijoje?“. Atsakau. Kiek pastebėjau, po to, kai atrandu kažkokią „gerą vietą“ ir ten nuvykstu, klausimai iš kitų lietuvių ateina maždaug po mėnesio – tiek laiko užtrunka, kol pasklinda žinia. Tas pats buvo su Egiptu – nuskridau rugsėjį, o klausimai pasipylė spalį, rugsėjį net diskusijose apie tai, kur galima nuvykti lietuviui, Egiptas nebūdavo minimas…

Po pagrindinio darbo su lietuvių paveldu, įrašau savo pasakojimą laidai “Pasaulio Lietuva” per LRT. Svarbu ne tik, ką darai, bet ir tai, ką apie rezultatus sužino kiti – kas būtų iš tų tyrimų, jei jų niekas neskaitytų, o lietuviškas paveldas tyliai grimztų užmarštin…

---

Ekvadoras ir Kalėdos (2020 12 16-26)

---

COVID testas Brazilijoje ir skrydis į Ekvadorą per Panamą (2020 12 16)

Artėja skrydis į Ekvadorą. Priešingai nei Brazilija, Ekvadoras reikalauja iš atvykėlių pasidaryti koronaviruso (PCR) testą. Pagal IATA puslapį – testas turi būti darytas prieš 10 dienų, pasak mūsų kliento iš Ekvadoro, labai apsidžiaugusio, kad ketiname aplankyti jo šalį – turi būti darytas prieš 5 dienas.

Abu skaičiai (ypač 10 dienų) mažai logiški. Na, jei testas darytas prieš dešimt dienų ir nesirgai prieš dešimt dienų tai beveik nieko nesako apie tai, sergi ar nesergi dabar… Ir net jei sirgai prieš 10 dienų, didžiausia tikimybė būtų, kad dabar jau pasveikęs, nes liga daugeliui trunka apie dvi savaites, o užkrečiamas periodas dar trumpiau…

Bet logikos ieškoti nereikia – jei nori keliauti, turi įgyvendinti įstatymus.

Nedidelis tyrimas ir pasiklausinėjimas apie testus Brazilijoje parodo, kad variantai yra du:
-Testas už ~30 eurų, bet neminima, kiek teks laukti rezultato.
-Testas už ~60 eurų, bet rezultatas garantuojamas per 48 valandas.

Bet paskui sužinome ir dar vieną variantą – testas San Paulo oro uoste, ~65 eurai, rezultatas garantuojamas per 4 valandas. Pasirenkame daryti jį. Kuo vėliau – tuo geriau, nes gal dar kokį skrydį atšauks, atidės ir išvis to testo nereikės (arba patys atšauksime, tarkime, Ekvadorui įvedus kokį karantiną). O, svarbiausia, skrendame per Panamą, ten turėsime 8 valandas ir būtų įdomu nuvažiuoti į miesto centrą. Tačiau Panama jau reikalauja prieš 48 val. ar vėliau padaryto PCR testo. Taigi, tik testo oro uoste variantas ir tinka.

Perskaitom, kad testai yra oro uosto 3 terminale. Automobilį turime grąžinti iki 22 val., bet jau 15 val. esame oro uoste. Terminale stovi tokia „palapinė“, prie jos dvi eilės. Viena darbuotoja kalba angliškai – jei skrydis, kaip mūsų, 2 val. nakties, siūlo atvykti testo ~17 val.

Turėjau mintį daryti testą iš karto, kol dar turime automobilį su savimi: o kas jei testas teigiamas (besimptomis atvejis, kokių gera pusė)? Turėdami automobilį galėtume greitai rezervuotis kokį butą su kodine spyna bekontaktiniam įėjimui ir ten važiuoti izoliuotis, autonuomą prasitesę telefonu ar internetu. O be automobilio neaišku kas būtų (viešu transportu juk neturėtum važinėti, naujo automobilio nuoma – irgi kontaktas). Na, kai klausėm brazilės klientės, kas būna, jei teigiamas COVID, ar policija prižiūri saviizoliaciją – ji, atrodo, tik nusijuokė. Brazilijoje, matyt, policija turi rimtesnių dalykų ir pavojų: vos įsijungi televiziją ir jau bankų apiplėšimai, įkaitų paėmimai ir nužudymai. Bet, aišku, iš principo neketinčiau pažeidinėti taisyklių: jų laikausi visur ir visus metus ir stengiuosi įkvėpti kitus, kad ir nieko nepažeidinėjant bei perdėm nerizikuojant 2020 m. įmanoma dirbti, keliauti, džiaugtis gyvenimu.

Visgi, prie oro uosto parkingas brangus – net 4 eurai už valandą (ir jo reikėtų daug, nes eilės prie testų ilgos), o teigiamo COVID testo tikimybė, viską įvertinus, maža – tad, palyginę kaštus su rizika, pavalgę, atsigėrę gretimam rajone, ~17 val. grąžiname automobilį ir tik tada einame testuotis.

Pirma eilė – iki apmokėjimo ~15 min. Panašiai užtrunka, kol suveda į sistemą: „Neturite Brazilijoje adreso?“ „Ne, šiandien išskrendu“, „Neturite Brazilijoje telefono?“ ir pan. Aistę aptarnavusi moteris supratingesnė, Aistė jos anketoje bent jau „Lithuania“ pilietė, o aš – „Lietvuos“ pilietis (su klaida nurašė nuo paso „Lietuvos Respublikos“).

Nurodo laukti antroj eilėj. Pakviečia vidun: palapinė suskirstyta į kambarėlius. Nusiimu kaukę. Ilgai makaluoja šnervėse – šitas testas nemalonesnis už tą, kur darė prieš Egiptą, išspaudžia visą ašarų upę. Su gerkle tiesa paprasčiau – net nesužiaugčioju.

Nusiplaunu akis. 4 val. dirbame oro uoste prie vietos įjungti kompiuterį, įrašau kelis video LRT.

Laikas eiti COVID testo rezultato. Neramu, bet švelniai. Stojame į antrą eilę, kur, matome, darbuotojas dalina blankus su testo rezultatais. Sakome vardus, pavardes. Mūsų blanko iš krūvos nepaduoda – kažkur išeina. Na, bet juk, jei būtų teigiamas, toks ramus nebūtų… Atneša gražius balnkus, kur portugalų ir anglų k. pasakyta, kad COVID neturime. Paprašome antros kopijos – o kas, jei Panama pirmąją paims.

Einame registruotis į skrydį. Patikrina COVID testą, ilgai suvedinėja į automatinę TIMATIC anketą visas mūsų gyvenimo aplinkybes: „Kiek laiko buvote Brazilijoje?“, „Kur gyvenate?“, „Kada skrydis iš Brazilijos po to, kai grįšite iš Ekvadoro?“ ir t.t. Tik užpildžius tokią anketą sistema parodo, įleis (tikėtina) į Ekvadorą ar neįleis – juk tokia tvarka nuolat keičiasi. O aviakompanijai tai svarbu, nes jei atveš į Ekvadorą žmogų, kuris pagal įstatymus negali ten atskristi, tai turės išvežti atgal savo lėšomis.

Registracijos pareigūnas duoda atspausdintus įlaipinimo talonus. Viskas gerai.

Kažkodėl COPA Airlines turi net tris skrydžius San Paulas – Panama greitai vienas po kito, bet mūsiškis užpildytas tik apie 40% Griežtai laipina pagal eiles: „Dabar eikite nuo 28 iki 32“ ir pan. Turbūt pasietisina: lėktuve grūsčių mažiau. Šalia mūsų niekas nesėdi.

Stabtelėjimas Panamoje, arba 22-oji šalis 2020 m. (2020 12 16)

Išeiname į ne pagal šalį didelį oro uostą (Panama dažnas tarpinis oro uostas Amerikų skrydžiuose) ir judame į „atvykimus“. Priešais pasieniečius naujas postas, prie kurio pakviečia tarsi daktarė apsirengusi moteris. „Jūsų COVID testas?“. Parodome. Pamatuoja temperatūrą. Praleidžia.

Pasienyje matome dvi eiles: „Panamiečiai“ ir „Panamos gyventojai“. Kur čia eiti? Pareigūnas parodo trečią: „Užsieniečiai“. Pasirodo, yra trys eilės – nepamatėme, nes toje trečioje nieko be mūsų nėra…

Nekeista – Panamoje COVID smarkiai šovė į viršų, jau artėja prie lietuviškų skaičių ir nežinia, ką sugalvos, ką uždarys valdžia. Tiesą pasakius, apie tokią nedidelę šalį, kaip Panama, sunku rasti net informacijos, kas dabar uždaryta: el. paštu išvakarėse susisiekiau su Panamos kanalo muziejumi – tas neveikia, nors savo tinklapyje nieko apie tai nerašo. Ar veikia kitos lankytinos vietos, restoranai? Na, pamatysime, mes gi tik dienai, rasime ką veikti ir jei niekas neveiks…

Pasienietė paprašo skiepų paso su geltonojo drugio skiepu. Pasirodo reikia atvykstant į Panamą iš Brazilijos. Kaip gerai, kad šių metų pradžioj tą pasą susitvarkėm. Pirmą kartą pririekia.

Praleidžia. Gal 10-15 min po nusileidimo (+ rankų plovimas) jau klausiu pareigūno, kur autobusas iki metro stotelės, paie kurį skaičiau. Nevažiuoja. Kur dar siekia oro uosto wifi iškviečiame Uber – pirmasis vairuotojas atsisako nes kelią užblokavo protestai, antrasis atvažiuoja.

Panama nustebina. Dangoraižiai palei vandenyną primena Majamį. Ir nors iš to, ką skaičiau, Panamos Senamiestis, rodos, turėjo priminti San Paulo centrą („Pusiau prabangi vieta, pusiau lūšnynas, ir saugokite daiktus“), man jis daug labiau priminė Europos Senamiestį: daugelis namų išlaižyta, tik keli apleisti, bet vyksta daug remontų. Nemačiau nė vieno valkatos. Atrodo, informacija pasenusi, arba tiesiog ir pabuvęs tris savaites Brazilijoje į viską žiūri kitaip: na, apsidairęs matau šiukšlė ten, šiukšlė ten, bet žiūrint bendrą vaizdą Panama atrodo tobulai švari. Be to, labai orientuota į turistus – prie lankytinų vietų – angliški istorijos aprašai.

Vienas minusas – brangu. Na, Panama gana turtinga šalis – ne kaip Vakarų Europa, bet panašiai, kaip Latvija. Pinigas ten JAV doleris, todėl ji stipri ir tai dar brangina užsieniečiui situaciją. Pamenu, Aistė kažkada siūlė vietoje Brazilijos skristi į Panamą – bet greitai persigalvojo pamačiusi AirBnB kainas. Na ir išties – nebūtų čia kas veikti tiek, kiek Brazilijoje. Bet dienos vizitas pažadino norą kada aplankyti Panamą išsamiau, tikriausiai derinant su kitomis Centrinės Amerikos šalimis.

Iš pažiūros viskas veikia, nors ir kitaip (tiesa girdėjome, kad nuo ryt užsidarinės – tad gal esame paskutinė diena prieš „periodinę apokalipsę“). Ateiname į bažnyčią – prižiūrėtoja matuoja tempeatūrą, nurodo dezinfektuoti rankas, pasirašyti vardus ir pavardes į lankytojų knygą (nežinau, kokia nauda iš vardų be adresų ar telefonų). Prie McDonald‘s eilė net gatvėje – į vidų įleidžia labai mažą skaičių žmonių (turbūt oficiali riba). Nestovime. Einame į kitą restoraną vietinių arepų – ten lauke stovi pareigūnas, matuoja temperatūrą, nurodo paspaudus pedalą koja (o ne ranka myggtuką, kaip bandėme mes) dezinfekuoti rankas.

Ekvadore laukia privaloma izoliacija??? (2020 12 16)

Atgal į oro uostą ir į skrydį. Prieš lipdami į Uber, pasikeičiame kaukę iš paprastos į KN95 respiratorių – tai nuolatinė mūsų elgesio tvarka: kur galimos ilgalaikės grūstys arba ilgalaikiai kontaktai su konkrečiais žmonėmis, naudojame KN95 (ir atitikmenis), o kur aplinka ne toikia ankšta – medžiagines ar chirurgines kaukes. Naudotume respiratorius ir daugiau, bet, deja, jie brangūs (Brazilijoje vienintelėje vietoje, kur radome, kažkokioje vietinių pažįstamų rekomenduotoje parduotuvėje medikams, kainuoja 2 eurus už kaukę net ir perkant dėžėm). Kažkiek atsivežėme iš Lietuvos (kainavusių po 50 eurocentų), bet jie tarsi vaikiški, labai plėšia ausis – jau po kokios valandos smarkiai skauda.

Prisimenu, kaip Korėjoje, kur kaukės plačiai prieinamos ir nebrangios, KF94 (vietinį KN95 atitikmenį) nešiojome kasdien – nors ten pavojus buvo mažiausias per metus. Kita vertus, gal tai susiję – kai visi korėjiečiai nuolat tvarkingai keičia KF94 kaukes, gal tai viena priežasčių, kodėl liga ten neišvešėjo? Kol kaukės Korėjoje buvo brangesnės, dalį jų kainos piliečiams kompensuodavo valdžia (parodęs pasą, ribotą kiekį galėdavai nusipirkti pigiau) – gal tai irgi logiškas kelias, nes 2 eurai kiekvieną dieną (o keičiant pagal rekomendacijas ir dažniau) yra tikrai didelė suma daugeliui žmonių, juk tai ~60 eurų per mėnesį ir ~240 eurų keturių asmenų šeimai.

Panamos oro uostas pilnas, skrydis Panama-Kitas irgi artipilnis – šalia mūsų jau sėdi žmogus. Lėktuve skaitau elektroninę knygą apie Ekvadorą, planuoju kelionės grafiką ir maršrutą – jei kažkada ruošdavausi kelionėms ilgai ir iš anksto, dabar tai nelogiška: kad planuoji kelionę, iki pat paskutinio neaišku, ar ji įvyks, ar niekas nepasikeis. Tad grįžo mano „ankstyvo keliavimo laikai“, kada kelionei pasiruošdavau per vieną bemiegę naktį ar jau lėktuve.

Artėjant nusileidimui išdalina anketas. Nusigąstu. Viena anketa – sveikatos deklaracija. Kita anketa – tik ispaniška – įsipareigojimas izoliuotis 14 dienų. Kas čia dabar? Negi pasikeitė tvarka? Na, velnias, skrydžio išvakarėse nežiūrėjau, reiks įtraukti į „Ką padaryti prieš kelionę“ lentelę ir “Prieš skyrdį patikrinti COVID tvarką dar sykį”… Iš lėktuvo, aišku, internetu patikrinti negaliu. Negi pirmąkart papulsim į izoliaciją? Mintys perbėga alternatyvas: gal iš Ekvadoro skristi į gretimą Kolumbiją (kur, kaip ir Brazilijoj, jokių ribojimų atvykimui), ar pasiankstinti bilietus atgal į Braziliją? Na, turbūt normalių pasiūlymų skrydžiams jau nebus, per vėlu, o dar šventės, dėl ko keisti bilietus net ir COVID laikais leidžia tik su priemoka.

Paskui smegenų kampeliu prisimenu, kad, lyg, kai tikrinau, Ekvadoro tvarka buvo „testas *ARBA* izoliacija“. Sakau Aistei įsipareigojimo nepasirašyti – bandysim duoti testo rezultatus.

Nusileidžiame. Kaip ir Brazilijoje ir Panamoje mėgina išlaipinti pagal eiles, bet jei ten būdavo tvarka, tai Ekvadore pusė keleivių atsistoja vos lėktuvui atvažiavus prie vartų.

Kito oro uostas. Mėginant eiti prie pasų kontrolės, nukreipia į papildomą kambarį. Čia visus susodina karantino pareigūnai ir renka įsipareigojimus izoliuotis. Paduodame testą. Uždeda štampą. Suveikia. Tik, atrodo, testą paduodame mes vieninteliai – beveik visi likę keleiviai, matyt, ekvadoriečiai emigrantai, per Panamą iš turtingesnių šalių grįžtantys Kalėdoms. Ir testui jie taupo – sako esą izoliuosis. Netikiu, kad Kalėdų niekur nešvęs, juk iki jų tik 8 dienos…

Pamiršome pasirašyti ir sveikatos deklaracijas, bet į jas net nežiūri, surenka ir tiek. Pasieniečiai pažiūri tik pasą ir eik. Pavyko. 23-oji šalis šiais metais, 115-oji gyvenime…

Aukštis, vėsa ir Andų kalnai (2020 12 16-18)

Išsinuomojame pigiausią automobilį ir važiuojame į Kitą. Gal ne taip, kaip Panama, bet Ekvadoras nustebina – modernios gatvės, daugiajuostės magistralės, vakarienė prekybos centre, kokių net Brazilijoje nėra. „Neturtingasis pasaulis“ (gal išskyrus Afriką) septynmyliais žingsniais vejasi turtingąjį ir visokios knygos, pasakojančios apie skurdžius kraštus greit pasensta. Akimirką pagalvoju, gal be reikalo čia pasilikome tik 10 dienų, gal čia būtų gerai praleisti ilgesnį laiką.

Kitas 2800 m aukštyje, bet atrodo lyg žemumoje – aplinkui dar aukštesni kalnai, į vieną kurių lynų keltuvas užkelia iki 4100 m su nuostabiais vaizdais žemyn (deja, kiek lyja ir tenka įsigyti megztinius: juk skrisdami į Pietų Ameriką ruošėmės Brazilijai, ten tokio oro nėra). Aistei ptimą naktį kiek skauda galvą, aš į aukštį ne taip reaguoju, nors einant aukštyn uždūstu greičiau ir aišku, kodėl Ekvadoro futbolo rinktinė, sako, dažniau nei kitos to paties lygio komandos laimi namų varžybas.

Ekvadoro požiūris į Pandemiją – vienas rimčiausių pasaulyje, kokius mačiau (2020 12 16-18)

Ekvadore jau eilinį kartą Pietų Amerikoje nustembu, kaip rimtai žiūrima į atsargumą dėl pandemijos. Čia viskas dar rimčiau nei Brazilijoje ar Panamoje. Vien per pirmas kelias dienas ko tik neprisižiūriu! Prie kiekvieno įėjimo į prekybos centrą ar pavienį supermarketą apsauginis tikrina temperatūrą, nupurškia rankas dezinfekciniu skysčiu. Prie didesnių parduotuvių jau pačiame prekybos centre tą patį darsyk padaro jų apsauginis (gana logiška: juk, turbūt, rinkdamasis liesi prekes, tai čia jei ateini nešvariom „užkrėstom“ rankom, jas priverstinai dezinfekuoja, kad liestum švariom). Prie įėjimo į Kito lynų keltuvą, be temperatūrų tikrinimo, net lauke pastatytos ištisos naujos kriauklės, kur rankas liepia plauti. Viename prekybos centre dezinfekciniu skysčiu apsauginis nupurškė net rūbus… Beveik visur pardavėjai paėmę pingus nupurškia juos dezinfekciniu skysčiu (kartą tokius šlapius padavė kaip gražą!), dezinfekciniu skysčiu nupurškė ir viešbučio raktus prieš paduodami mums. O lynų keltuvo kabiną, į kurią lipome, ne šiaip sau truputį papurškė, kaip Brazilijoje, o ilgai purškė.

Ir privalomos dezinfekcijos, kaukės – ne išimtis, o taisyklė, ir nelabai kas eina be jų. Ir štai naktį šalikelėje gali pamatyti einantį kokį žmogelį su KN95 kauke – bet be atšvaitų…

Na ir visokie menkniekiai – pvz. pro restoranus vaikštinėjantis klounas. Aišku, atkreipia dėmesį, kas čia dabar? O jis vienoje rankoje laiko „nešiokite kaukę“, kitoje „dezinfekuokite rankas“. Ir KN95 respiratorių daugiau, nei Brazilijoje, būna žmonių, kurie nešioja dvi kaukes vieną ant kitos (na, prie 2800 m ar 4100 m aukščio iš pirmo žvilgsnio nėra lengva, kai ir taip oro švelniai trūksta, bet pripranti stebėtinai greitai).

Iš visų šalių, kurias šiemet lankiau, Ekvadore savisauga/higiena sustiprinta labiausiai – net labiau nei Korėjoje, kur dezinfekcijos buvi pavienėse vietose ir dažniausiai neprivalomos.

Aišku, negaliu sakyti, kad Ekvadore labiausiai saugomasi apskritai. Nes kova su koronavirusu turi keturias plotmes:
*savisaugos (kaukės, dezinfekcija).
*kontaktų paieškos ir izoliavimo.
*sienų uždarymo.
*karantino (visuotinių uždarymų).

Iš esmės Ekvadoras visą kovą stato ant savisaugos ir kažkiek sienų uždarymo (jos atviros, bet iš atvykėlių reikalaujama testų). Kita vertus, tai ir gerai – savisauga gali tęstis be galo ir negriauna ekonomikos, kaip uždarymai. Uždarymai vis tiek turi baigtis, o kaukės ar dezinfekcijos – nebūtinai (arba gali tęstis ne vienerius metus). Kontaktų paieška irgi gali tęstis be galo, bet, kaip parodė situacija, neturtingoms šalims ji neprieinama, ir net Europa (dėl kitų priežasčių – perdėto privatumo akcentavimo) nesugebėjo daryti kontaktų paieškos, tad ir gerai, kad Ekvadoras neprasideda ir nešvaisto tam svarbių resursų.

Kaip Ekvadorui tai pavyko? Manau, svarbi ir istorija. Tik labai neseniai Ekvadore virusas susilpnėjo tiek, kad miršta mažiau žmonių, nei šiuo metu pernai. Daugybę mėnesių kasdien mirdavo dvigubai daugiau, o per piką balandį – net 7 kartus daugiau. Iš esmės Ekvadoras „persirgo“ masiškai ir žmonės matė situaciją, daug kas turi mirusių pažįstamų.

Deja, taip yra – pavojų suvokiame, kai patys pamatome. Na taip, koronavirusas ne vėžys, bet jei galima vengti – kodėl nevengti? Jei pakanka kaukės ar dezinfekcijos, kad sumažintum tikimybę? Deja, kai priemonės pernelyg griežtos, kaip Lietuvoje kovą-balandį „lygioje vietoje“ įvestas karantinas, ar ir dabartinis karantinas, išeina atvirkščias efektas.

Išeina, kad didžioji dalis žalos, su kuria susiduria eiliniai žmonės, ateina ne iš ligos, o iš priemonių kovai su ja – ir tada vis daugiau žmonių labiau nusiteikia ne prieš ligą, o prieš tas priemones, ir net nebemąsto, kurios jų pagrįstos, kurios ne (visas mintyse sumeta į vieną „karantino“ krūvą). Ir savo energiją skiria kovai su tomis priemonėmis (pvz. agituoti prieš skiepus, vakcinas, o ne už tai; „kieta“ jiems ne kasdien nešioti kaukę, o sugebėti prasprūsti be jos, kur privaloma, ir pan.). Išeina kaip koks sovietmetis: buvo „geras ženklas“ kažką kombinuoti ar „spekuliuoti“, nes negi visų nesąmoningų, nepagrįstų okupacinės valdžios normų, laikančių žmones skurde, laikysies.

Ekvadoras nustebina ne tik gamta, bet ir tvarka (2020 12 18-20)

Ekvadoras nustebina: tai skurdesnė už Braziliją šalis, skurdesnė už Egiptą, bet kiek daug gražaus, sutvarkyto ten yra. Modernūs prekybos centrai Kite. Puikūs daugiajuosčiai keliai.

Aišku, šalis įdomi visų pirma ne jais, Važiuojame prie Kilotoa ežero krateryje. Galvojame, ar mūsų pigiausio 1.0 litro varikliu automobilio pakaks kylant į 4 km ir aukštesnius Ekvadoro kalnus – kartais reikia įsibėgėti, bet užtenka.

Eilės liūdnų šunų nuolat nulydi akimis automobilį – vos ne kas kilometrą tame kelyje. Tarsi iš kokio siaubo filmo pranešdami, kad ten, kur važiuoji, nieko gero nelauk. Bet viskas gerai.

Palei kraterį savotiškas kurortas, gražus pasivaikščiojimo takas. Aistė nori pavalgyti, aš sakau „Einam, pirma pasivaikštom“. Ir labai gerai – paskui šniojo liūtis. Tiesa, valgyti randame ne iš karto: dalis restoranų atrakinti, bet darbuotojai kažin kur išėję. Prekės sudėtos ant prekystalių, niekas nesaugo. Turistų tiek mažai, kad nebijo…

Gretimame indėnų kaime pasigėrime ten sukurta menine tradicija – ypatingais paveikslais, naiviai vaizduojančiais vietinį gyvenimą ir užsienio aktualijas (pvz. net rugsėjo 11!).

Ekvadore jaučiuosi kaip kokioje turtingesnėje šalyje. Ir kainos didesnės, nei Brazilijoe – juk Ekvadoras vienašališkai įsivedė JAV dolerius.

Tik pakelėse kepamos ir pardavinėjamos jūrų kiaulytės grąžina į realybę. Andai. Indėnų žemės.

Dieną pravažiuojame Ingapirką – didžiausius Ekvadore inkų griuvėsius. Čia jau vedamos ir ekskursijos grupėms – tiesa, tik ispaniškos.

Vakare laukia neįtikėtinai gražus ir modernus Kvenkos miestas. Atrodo, norėtųsi pasilikti ilgiau. Kitu metu. Gausybė butų mėnesiui nuomai, populiaru atvykti gyventi „skaitmeniniams klajokliams“, kaip mes. Taip pat besimokantiems ispaniškai. Daugiausiai amerikiečiams. Tad daug įvairių virtuvių restoranų, barų ir, aišku, nuostabūs vaizdai į miestą nuo aplinkinių kalnų.

Lietuvoje karantinas vis griežtinamas. Draudžiama „be priežasties“ važiuoti į kitą savivaldybę. Betono blokais užvertė įvažiavimus, kažkas atblokavo įvažiavimą į Kauną, kažkas įskundė, socialinė žiniasklaida – karo laukas tarp radikalių „karantinistų“ ir „sąmokslo teoretikų“. Savo įtikėtas “tiesas” jie gina piktai tarsi kokie radikalūs katalikai su protestantais per Trisdešimties metų katą (1618-1648), ar NSDAP su komunistiniu “Rotfrontu” Veimaro Vokietijoje: niekindami bet kokius mokslinius įrodymus, kurie nesutampa su jų įtikėjimais. Belieka džiaugtis, kad bent ginklai nežvanga, nes neapykantos nemažai.

Kaip rugsėjį-spalį baisėjomės nepriklausomai keliaudami po Egiptą visais policijos ir armijos postais, kurių ten pristeigė diktatūra! O dabar ir Lietuva, ir gera pusė Europos Sąjungos visuomenės kontrolės mastais artėja prie Egipto…

Džiaugiuosi, kad aš ne Europoje.

Kuris laikas skauda dantenas, o dabar iškiilo ir pūlinys. Eiti pas dantistą šiais laikais rizikinga. Parašau savo dantistei į Lietuvą el. laišką: pasiskaitęs galimas diagnozes ir kas aktualu aprašau simptomus, nufotografuoju burną. Gaunu patarimus. Turbūt būtų ne kitaip, net jei ir būčiau Lietuvoje.

Į Ekvadoro pakrantę – ir darbo reikalais (2020 12 20)

Per kalnus verčiamės į Gvajakilį. Net stabdžiai ima cypti – leidžiamės vienu ypu iš 4 km aukščio. Aistė įpratusi važiuoti nuo kalno „laisvu bėgiu“ – aišku, tai ne Andams. Reikia stabdyti varikliu.

Modernaus Ekvadoro įspūdis, susidarytas aplink Kitą, pamažu nyksta – čia keliai, kaip legendinė Transamerikos magistralė „nuo JAV iki Argentinos“, nutiesti seniai ir nebūtinai remontuoti, duobėti. Ilgai tenka vilktis paskui vos į kalną užriedančius sunkvežimius. Tokiuose debesyse, kad vos tų sunkvežimų galą matai priešais savo priekinį stiklą.

Vakare – vėluodami – atvyksatme į Gvajakilio uostamiestį. Spindintį. Susitinkame su Lietuvos garbės konsulu, kuris ketina su mūsų pagalba atsikurti Lietuvos pilietybę. Jam, savo klientui, atvežėme dokuementus apie jo protėvius iš Lietuvos archyvų. Papasakoja daug apie Gvajakilį, ekonominę Ekvadoro širdį. Patvirtina, kad tos liūdnos istorijos 2020 m. kovą-balandį, kad Gvajakilyje, susidūrusiame su pirmu Pietų Amerikoje COVID smūgiu, būdavo, kas mirdavo gatvėse, net jei ir perdėtos, buvo realybė: tiesa, tai buvo skurdžiuose rajonuose. Kaip ir visa Lotynų Amerika, Gvajakilis socialiai susiskaldęs. Ten, kur mus nusiveda – tokia tarsi dirbtinė Venecija. Sako, iki pandemijos ir gondolos plaukiodavo. Viskas nauja. Tarsi koks Las Vegasas ar Dubajus.

Centre, aišku, kitaip: senamiestis primena gentrifikuotą favelą.

2020 m. kovas grįžta? Britiška COVID atmaina smogia atviroms sienoms (2020 12 20)

Atrodo, 2020 m. kovas grįžta! Britanijos premjeras Borisas Džonsonas pasakė, kad Londone siaučia naujas koronaviruso variantas, kuriuo serga jau ~60% Londono sergančiųjų. Džonsonas dar labiau apriboja judėjimą JK viduje, kalėdines šeimų šventes.

Turbūt net jis nenumatė pasaulio reakcijos. Europa įsigąsdinusi, o dar Britanija po BREXIT jų vadovybės akyse nėra draugas.

Viena šalis po kitos uždraudžia skrydžius iš JK kelioms dienoms ar savaitei (bet šiais laikais savaitė greitai gali virsti mėnesiais), nežinodami ką daryti žmonės būriuojasi Britanijos oro uostuose. Dalis šalių draudžia skrydžius ir į Nyderlandus, Belgiją, Pietų Afriką (kur irgi nustatyta po kelis atvejus), o kitos – skrydžius apskritai, uždaro sienas – Saudo Arabija, Omanas.

Tuoj ir Lietuva, kaip kovą karantiną, nusikopijuoja priemones nuo Vakarų ir uždraudžia skrydžius iš JK. Kad nauja viruso atmaina neateitų. Negalvoja, kad tai neįmanoma: ta atmaina egzisgtuoja nuo rugsėjo, pastarosiomis savaitėmis vyrauja Londone, „penkame pagal dydį Lietuvos mieste“, tai kaip gali būti, kad nė vienas ligonis dar neatvyko į Lietuvą, kai net nebuvo privalomos saviizoliacijos (o ir kiek ji buvo, emigrantai į JK tik ir diskutuodavo apie būdus apeiti). To neįmanoma patikrinti: įprastiniai PCR testai netikrina viruso atmainos. Tik keli atsitiktinai parinkti ligoniai ištiriami ir taip – tarp tų naujosios atmainos kol kas nerado.

Ar nebus problemų mums nuvykti iš Ekvadoro į Braziliją? Juk skrydis tik 26 d., o dabar dar 20 d. Na, Brazilija viena lėčiausiai ribojimus įvedančių šalių. Bet Ekvadoras mažiau prognozuojamas – gal gali uždaryti skrydžius? Dar tas Panamos klausimas – ten padėtis blogumu sparčiai vejasi Lietuvą, o mes turime skristi per Panamą. Jeigu ten tai sparčiai auga pandemija, tai gal ten irgi ta nauja viruso rūšis (jei ji apskritai yra tiek pavojingesnė, kiek sakoma – dar niekas neištirta, sprendimai šiais laikais grindžiami gandais ir prezumpcijomis)?

Bent jau likti Ekvadore nebe taip atgrasu, kaip atrodė iš pradžių. Bet viskas priklauso nuo padėties čia.

Kitą rytą apeiname Gvajakilį: gražią Malecon pakrantę, senamiestį ant kalno su švyturiu viršūnėje, centrinę Bolivaro aikštę, pilną iguanų, kurias vietiniai šeria salotomis, kviečia lipti ant sprando, daugiaaukščius kapinių kolumbariumus.

Išvažinėjant iš miesto – siurprizas. Postas, stabdo policija. „Dokumentus“. Duodame. „Atverskite Ekvadoro štampą, kada įvažiavote į šalį“. Parodome. „Automobilio dokumentus“. Duodame. Prisikabina, kiek suprantame, kad nepraeita techninė apžiūra, kad nėra gesintuvo. Pirmą kartą gavome iš autonuomos techniškai netvarkingą automobilį! Bando prašyti kyšio vieninteliu anglišku žodžiu, kurį moka „Money, money“. Vertėjauja telefonu minėtas klientas iš Gvajakilio, mus praleidžia.

Bet tuo pačiu konsulas suneramina: „Ar girdėjote apie naujus ribojimus Ekvadore?“. Judėjimas ribotas tik su JK ir dar keliom šalim, tarp jų visa ES. Nors ir pasidarius testą prieš 10 d., dabar bus būtina 5 d. saviizoliacija – štai kodėl, matyt, prašė atvykimo štampo, ar ne šiandien būsime į Gvajakilį atskridę – na, bet atskridome prieš 5 dienas.

Labiau suneramina, kad prezidentas Leninas Moreno prikūrė apribojimų pačioje šalyje. Komendanto valanda nuo 22 iki 4 val. – na nieko, ir šiaip naktim nesibastom. Prekybos centrai užsidaro 20 val., bus draudžiama per naujus metus kūrenti „Senų metų“ lėles, kurias, taip gražiai paruoštas, regėjome išvažiuodami iš Gvajakilio. Nieko mums, nors lėlių gamintojams liūdna, šitiek dirbo, kad parduotų tas lėles, iš ko jie dabar gyvens – protestuodami jie, portalai rašė, blokavo Gvajakilyje kelią, bet pareigūnai išvaikė. Kažkoks dežavu – primena 2020 m. kovą Indonezijoje, kai lygiai taip pat uždraudė deginti Balio naujų metų monstrus ogoh-ogoh. Bet gal yra logikos – į viešus deginimus daug prisirenka žmonių.

Na bet tuoj prieiname absurdą: nuo šiol lyginėmis savaitės dienomis galima važinėti tik automobiliais su lyginiais numeriais, nelyginėmis – su nelyginiais. Kas čia dabar, juk nėra jokios logikos? Šitokie įstatymai kartais Lotynų Amerikos didmiesčiuose taikomi ekologiniais sumetimais: mintis ta, kad kiekvieną dieną kai kurie automobiliai negalės išvažiuoti į kelius ir bus mažiau taršos, kamščių. Nes tie, kieno kitokie numeriai, turės rinktis viešąjį transportą, arba važiuoti kartu su kaimynais, kuriems pakeliui ir kurių numeriai tinka.

Bet gi koronapandemijos metu tai visai nelogiška! Užuot važiavę vieni, žmonės važiuos keliese, viešasis transportas bus labiau pergrūstas!

Mūsų numeris, pažiūrime, nelyginis – rytoj lyg ir negalėtume važiuoti? Na, bet galioja tik privatiems automobiliams, o mūsų priklauso įmonei (nuomotas). Žiūrėsime, bet minčių gal prasitęsti autonuomą iki pat skrydžio atsisakome – kuo greičiau grąžinsime, tuo bus paprasčiau. Pravažiuojame ne vieną ir ne du policijos postus, bet jie stabdo atsitiktinai – kas kokį dešimtą automobilį; niekas daugiau nestabdo.

Likus pusvalandžiui iki 22 val. apsistojame Riobamboje. Po 22 val. eismas galutinai nenurimsta, bet iš lėto pravažiuoja policijos automobiliai įjungtomis sirenomis.

Kaip uždraudė dieną nuomotu automobiliu važiuoti (2020 12 21-22)

Lietuvos konsulas Gvajakilyje informuoja, kad net ir nuomota mašina geriau šiandien nevažiuoti.

Ką gi, teks pabūti Riobamboje, skirti dieną darbui, o rytoj išvykti 4 ar 5 val. ryto ir nuvažiuosime visą atstumą – Papalaktos atsisakysime, o į kitas vietas gal spėsime.

Nelyginis automobilio numeris reiškia ir kad negalėsime važiuoti gruodžio 24 d., kai turėtume grąžinti automobilį. Bandome derinti dėl grąžinimo diena anksčiau – autonuoma sako, galima, bet pinigų skirtumo už nepanaudotą dieną negrąžins (~23 EUR).

Riobamboje matau, kaip ribojimai veikia realybėje. Išties beveik visi automobiliai su lyginiais numeriais. Tačiau be galo daug taksi. Tie, kieno automobiliai su nelyginiais numeriais, priversti važiuoti taksi (jei ne viešuoju transportu). Į tuos pačius taksi automobilius greta tų pačių taksistų vienas po kito lipa kaip niekad daug klientų, užuot važiavę sau vieni savo automobiliais.

Vakare pasimato ir kitas naujo režimo fiasko. Komendanto valanda nuo 22 val. reiškia, kad atsiranda ir kita – masių valanda – maždaug 18-19 val. Žmonių gatvėse, parduotuvėse kaip niekad daug: visada stengiuosi palaikyti atstumą nuo praeivių, bet sunku, kai šaligatvis pilnas… O kaip kitaip? Juk anksčiau, kai parduotuvės dirbdavo iki 22-23 val., srautai pasiskirstydavo – kas ten eidavo po darbo ~18 val., kas nuvažiuodavo paskui ~20 val. O dabar reikia apsipirkti iki kokios 20 val. – nes tada pagal naują tvarką uždaromi prekybos centrai, o netrukus langinės nuleidžiamos ir visur kitur, nes juk darbuotojams reikia iki 22 val. grįžti namo.

Komendanto valandos idėją kaip ir suprantu (tikriausiai – kad žmonės nešvęstų apgirtę gatvėse), bet, kaip ir su Chruščiovo kukurūzais ar Mao Dzeduno plienu – „kontrolės fanatikai“ visuomet kažko neapgalvoja, ir išeina kaip blogiau. Ne žmogui Dievą žaisti.

Na o cirkui su automobilių numeriais net ir paaiškinimą sunku sugalvoti.

Aišku, Leninui Moreno toli iki to, ką girdžiu iš Lietuvos, kur įvedamos sveiku protu nepagrįstos priemonės, o joms neveikiant (jos ir negali veikti, ir daugelyje įrašų aiškinau, kodėl) kaltinami neva jų nesilaikantys žmonės.

Vienas klientas iš Kanados, norėjęs atsikurti Lietuvos pilietybę, el. paštu paklausia, ar tiesa, kad Lietuvoje žmones, kurie važiuos į kitą savivaldybę, grasinama sušaudyti…

Nežinau, kas tą mitą paskleidė. Gal kokie Kremliaus „fake news“ kūrėjai. Bet jei tvarka būtų išmintingesnė net jie nedrįstų tokių nesąmonių kurti ir jau tikrai niekas jomis netikėtų.

Kada nors (gal jau greitai) sergančiųjų skaičius Lietuvoje be abejonės ims kristi – nes prasirgs daugelis ir liks tik mažuma tų, kurie dar galės užsikrėsti. “Oficialūs persirgusiųjų koronavirusu skaičiai” juk tik ledkalnio vūršūnė: kaip rodo apklausos, tik menka mažuma Lietuvoje dabar testuojasi sulaukę koronaviruso simptomų, ir mano aplinkoj girdžiu daugybę pasakymų: “Turbūt sirgau koronavirusu, bet nesitestavau, o kam? Forma nesunki, gydymo vis tiek nėra, izoliuojiesi ir tiek”. Visur taip jau nuo kovo: jei “oficialiai perserga” kokie 5%, antikūnių tyrimai paskui parodo, kad realybėje ir 60%.

Aišku, kai sergančiųjų Lietuvoje neišvengiamai sumažės, valdžia klaidingai skelbs, neva padėjo karantinas ir dar daugiau kas įtikės, nematydami kitų šalių pavyzdžių, neva tai labai veiksminga priemonė… Klasikinė “post hoc ergo propter hoc” loginė klaida.

Karštos versmės ir vėsi Ekvadoro sostinė (2020 12 23)

Kad atloštume prarastą dieną, gruodžio 23 d. išvažiuojame vos pasibaigus komendanto valandai – 4:30. Nuvykstame į Banjos karštąsias versmes. Čia, atrodo, laikas sustojęs: viskas nutriušę, aplūžę. Ir dar kaukę liepia nusiimti… Bet krioklys nuostabus, ir mirkti karštame baseine juos stebint – gražu.

Girdime ir rusų kalbą – pirmą kartą. Atrodo, visur, kur maudynės, rasi rusų turistą…

Privažiuojame ir prie kito krioklio, Velnio krioklio, kur tenka lįsti uolų tuneliais beveik šliaužiant.

Paskui – į Kitą, pagaliau Latakungos mieste paragaujant ypatingo vietos pateikalo Čugčukaros. Tiksliau, keisto patiekalų rinkinio, kur ir kiaulės oda, ir čipsai, ir dar bala žino kas. Tik tame mieste, o ten pilna restoranų, kur tik tą vieną „patiekalą“ turi.

Paskutines porą dienų praleidžiame Kite. Skambiname į autonuomos kompaniją – patikkina, kad Kitui išimtis, taigi, galėsime važiuoti ir gruodžio 24 d. Nuvažiuojame prie pusiaujo. O tų pusiaujų daug – yra ir valstybinis muziejus, ir privatus šalia, ir kiekvienas turi savo pusiaujo liniją, o realias fizikos demonstracijais kaitalioja su mitais ir triukais. O tikrąjį pusiaują GPS parodo dar kitur.

Pasivaikštome po Senamiestį. Pasirodo nejaukus – turbūt todėl, kad Kalėdos, viskas uždaryta. Gausu elgetų. Vieni štai prieina bevalgant, pradeda prašyti pinigų. Aistė piktai juos nuveja. Paskui gailisi: per Kalėdas nuvijo elgetas! Bet tai šiais laikais automatinė reakcija… Elgetos juk buvo be kaukių – ir jei žmogus, ypač nepažįstamas, be kaukės kalba tau į veidą, dažnai pasijauti nejaukiai, darai bet ką, kad baigtų.

Užlipu į katedros špilį. Sunkiai kokiose JAV įsivaizduotum, kad lipi praktiškai stogo išore, kopėčiom, prieš tai perėjęs kažkokiu palėpės tilteliu.

Kite jau daugiau kitų turistų. Daugiausiai iš Ameirkos – išvykimas, grįžimas jiems laisvas, be izoliacijos. Bet jie labai atsargūs. Kiek kartų amerikiečiai beprašė mūsų juos nufotografuoti – fotografavosi su kaukėmis. Mes nuotraukoms kaukes paprastai nusiimam – juk atstumas nuo fotografo yra. Bet kuriuo atveju, rizika labai maža – ir Amerikoje, kur koronapanikos mažiau, nei Europoje, net ir atsargiausi žmonės nebijo keliauti, tiesiog toje kelionėje ypač atsargūs.

Kūčios 2800 m aukštyje ir skrydis “namo” į San Paulą (2020 12 24-26)

Antrą kartą gyvenime Kūčias valgome ne Lietuvoje. Praeitą kartą, 2018 m., buvo keistoka – kodėl be tėvų, be šeimos.

O dabar kone visi “padorūs” lietuviai sutinka taip – koks jau skirtumas, ar kitoje savivaldybėje, ar kitame pasaulio krašte.

Aišku, silkės prekybos centre nerandame, bet radau mėgstamų marinuotų agurkėlių.

2800 m aukštis, Kito kalnų vaizdai už lango. Pusiaujas. Bet jei kitur Aistė sakydavo, „Nesijaučiu kaip per Kalėdas“, tai Kite vos nepasakė priešingai: „Gal kada sugrįškim čia vasarą?“. Kol susizgribo, kad dėl kalnų ten klimatas visada toks, nėra žiemos ir vasaros, yra ~+16-20 laipsnių.

Už poros dienų skrydis į San Paulą. Pavyks ar ne?

Eilinį kartą peržiūriu naujienas – ne, Brazilija sienų neuždarė, skryrdžių neatšaukė. Ir Ekvadoras. Ir Panama. Atrodo, viskas gerai. Brazilija įvedė privalomą koronaviruso testo reikalavimą atvykstant – bet jis tik nuo gruodžio 30 d. Ir vėl spėsime „pro rakto skylutę“?

Pirma problema – komendanto valanda. Ji iki 4 ryto, skrydis 7 val. Ar pavyks 4 val. išsikviesti Uberį, juk? Tenka rinktis taksi, padeda buto savininkas. Nuvažiuojame per beveik miegantį miestą.

Antra kliūtis – registracija oro uoste. Ji trunka gal 20 minučių: darbuotoja kruopščiai tikrina viską viską, klausinėja kur gyvename, kokias šalis lankėme, asmeninius duomenis, ar turėsime bilietus iš Brazilijos. O jie juk atšaukti… Jau mintyse kuriu planus kaip, jeigu kels čia problemą, staigiai rezervuoti naujus bilietus.

Aviakompanijai svarbu, kad mus įleistyų į Braziliją, kad netektų savo lėšomis mūsų grąžinti. O Brazilija be grįžimo iš ten bilietų gali neįleisti.

Neprireikia. Žiūriu, spausdina įlaipinimo talonus. Ne prie lango vietos, kaip prašėme, bet šiais laikais nebekreipi dėmesio: džiaugiesi, kad skrendi.

Įlipant į lėktuvą už nugaros ėjęs brazilas susirūpinęs šaukia “Tavo kuprinė atsegta!”. Pats pamiršau užsisegti iki galo. Bet brazilams visada pirma mintis – “kas nors jį, matyt, apvogė”. Subtilūs šalių atmosferų skirtumai. Ką gi, atgal į Braziliją!

Nusileidžiame. Praeiname pasų kontrolę. Vis dar paprasta kaip ir lapkritį.

Nusišypsome. San Paule jaučiamės grįžę į civilizaciją, tarsi namo, kur saugu. Namai, saugumas. To čia jaučiu daugiau nei dabar jausčiau Lietuvoje.

Dar prieš dešimt dienų Ekvadoras atrodė modernus ir gražus, civilizuotas. Bet kaip greitai viskas keičiasi!

Ir koronapandemijos laikais „civilizacijos“ ženklas nėra turtai ar modernūs prekybos centrai – jis yra nuoseklumas. Ten, kur *tikroji* civilizacija, valdžios „per naktį“ neįvedinėja keistų ir nepagrįstų kovos su liga priemonių, galima numatyti ateitį net ir pandemijos metu.

O ten, kur jos mažiau – kaip, deja, Ekvadore – gali tikėtis bet ko.

Jaučiuosi išsigelbėjęs. Vėl. Ne taip, kaip tada 2020 m. kovą Pietų Korėjoje, kai iš pandemijos ir karantinų pabėgau keturiems mėnesiams ten, kur nebuvo nei pandemijos, nei karantinų. Brazilijoje pandemija yra, bet karantinų mažai ir jie suprantamesni. Ekvadore koronaviruso mažiau, nei Brazilijoje – bet dėl visų politinių niuansų, ten nesijaučiau taip saugiai.

---

Nauji metai vėl San Paule (2020 12 27-2021 01…)

---

Pirmas peršalimas per pandemiją

Gruodžio pradžioje suėjo lygiai metai nuo tada, kai sirgau bet kokia užkrečiama liga ar uždegimu: visus metus man nebuvo slogos, gerklės skausmo, kosulio, temperatūros ir t.t. O juk seniau sirgdavau visokiais „peršalimais“ apie 3-4 kartus į metus, mano imunitetas nestiprus. Reiškia, kaukės, socialinė distancija ir kitas veikia.

Bet, aišku, net ir oficialiai visur sakoma – niekas neveikia 100%. Ir laikas, kai po daugiau nei metų pertraukos vėl susirgau, atėjo.

Nežinau, kur pasigavau tą slogą. Anksčiau nė nebūčiau mąstęs. Bet šiais laikais, kai žinios apie užsikrėtimus, imunitetus ir kitą perėjo iš imunologų mokslinių konferencijų į tai, apie ką rašo net „geltonoji spauda“ kaip apie kokią Holivudo žvaigždutės naują plaukų spalvą, tai mąstau kitaip.

Perskaitau, kad nors saugojimasis nuo koronaviruso beveik „išgujo“ ir gripą, su rinovirusais, kurie sukelia slogas, yra kitaip: jie „gajesni“, jų nenužudo muilas ar alkoholis. Todėl slogos neišnyko. Tų virusų inkubacinis periodas daug aiškesnis nei koronaviruso – dvi dienos iki pirmųjų simptomų. Taigi, užsikrėčiau Ekvadore. Tikriausiai kripykloje, kur man prisilietė prie akių grimo pieštuku, kuriuo, tikriausiai, lietė ir dešimtis kitų žmonių.

Kaip ten bebūtų, sloga savaime nėra baisu: eilinį kartą perskaitau koronaviruso simptomus, jie labai skirtingi nuo to, ką patiriu. Dabartiniai visiškai sutampa su man įprastais peršalimo simptomais (gerklės skausmą seka nosies bėgimas, užkišta nosis; čiaudulys; kosulio nėra, o maistas kvapnus ir skanus kaip visada).

Anksčiau dar ne su tokiais susirgimais darydavau viską. Pavyzdžiui, jaučiausi dar blogiau, kai važiavau imti šio interviu 2019 m. Argentinoje. Kaip tada džiaugiausi, kai į traukinį įlipo nosinaites pardavinėjantis elgeta, nes saviškes jau buvau visas sunaudojęs.

Bet dabar kiti laikai. Ir net peršalimas reiškia, kad teks stabtelėti. San Paule butą užsisakome 7 dienoms, per kurias beveik neinu iš namų ir tikrai nesusitikinėju su lietuviais. Pirmą kartą ir automobilio nesinuomojame. Gaila, nes laiką San Paule turėjau skirti “Gabalėliams Lietuvos”, bet rizikuoti negalima: kad ir maža tikimybė, o kas jei vis dėlto koronavirusas? Ir net jei ne jis, šiais laikais niekuo nesinori žmonių užkrėsti, nes ir sloga susirgus pandemijos laikotarpiu jų gali laukti visokios problemos (negalės kažkur eiti į darbą ir pan.).

Tiesa, priklauso ir nuo šalies. Brazilijoje aplink pilna kosinčių, čiaudinčių žmonių: atrodo tokios „savanoriškos saviizoliacijos“ kaip aš laikosi tik dalis.

Turėdamas laiko padarau darbus, kuriuos atidėliojau: nuotraukų maketavimai, straipsnių rašymai. Duodu interviu Simono Bartkaus tinklalaidei apie aviaciją “Prisiskraidėm” (apie kelionių ribojimus ir kita). “True Lithuania” skaitytojas E. Macas, kurisantis štetlą prie Rumšiškių (ir kūręs filmą apie paskendusias Rumšiškes), susisiekė pakalbėti apie savo projektą bei Lietuvos miestų istoriją.

Taip pat pažiūrėjom daug braziliškų filmų ar filmų apie Braziliją: tiek pagyvenęs šalyje, žiūri juos kitaip.

Kai atidėlioji “nuotolinius” darbus tiems stabtelėjimo periodams, jų tikrai užtenka. Savaitei-kitai, bet ne mėnesiams.

Naujų metų diena (2020 12 31)

Naujų metų išvakarėse sloga pamažu praeina. Aistė nuo manęs neužsikrečia: matyt ir kaukės bei du atskiri kambariai padeda.

Bet Naujus metus sutinkame namie.

Be kita ko, vengdamas masinių šventimų, San Paulo gubernatorius įvedė privalomas atostogas – tris dienas aplink Kalėdas, tris aplink Naujus metus. Dirba mažai kas. Naujų metų išvakarėse pavalgome tradicinio Bauru. Stebime Avenida Paulista, pagrindinę miesto gatvę. Žmonės skirstosi. Anapus lango štai jau vyrauja benamiai narkotikų išdegintomis smegenimis.

Tas pats San Paulo vaizdas, kuris šitaip šokiravo 2016 m., kai išvydau pirmą kartą! Tada tai man atrodė kažkoks žlugęs miestas, toks apokaliptiškai distopinis.

O dabar San Paulas – vienas paskutinių civilizacijos ir Laisvės bastionų apokaliptiškai distopiniame pasaulyje. Kitur išvis nesėdėtum restorane. Viskas reliatyvu.

Butą išsirinkome tokį, kad matytųsi San Paulo panorama, fejerverkai. Oficialių valstybinių dėl pandemijos nėra, bet eiliniai žmonės šaudo. Matyt, centre negalima, bet visas horizontas, ten, prie Kongonjas oro uosto, nusispalvina fejerverkų ugnimis.

2021 metai.

2020 m. kovą daug kas dar būtų galvojęs, kad 2021 m. metai bus kitokie. Dabar jau aišku – tokie patys. Lietuvoje prasidėjo vakcinacija – bet kai ES pagal bendrą mechanizmą vakcinos perkamos taip lėtai, ji gali užtrukti ir dar metus. Kai paskiepys paskutinius, pirmiems jau bus pasibaigęs imunitetas. Vos kelios šalys, kaip Izraelis ar JAE skiepija greitai. Brazilija dar nepradėjo.

Ir dar visos naujos atmainos, ir baimės. 2021 m. sausis atrodo bus panašiausia į 2020 m. kovą, kas iki šiol buvo.

Lietuvoje niekas negerėja, tik sunkėja (nors užsikrėtimų ir menksta). Pratęsė judėjimo tarp savivaldybių ribojimus. Per Velykas, Kalėdas jie buvo gana logiški – kad „jaunimas“ iš miestų nevažiuotų lankyti senų tėvų ar senelių kaimuose, nes per šventes toks lankymas įprastas. O kokia logika dabar? Juk visos savivaldybės serga. Bet 2021 m., kaip ir 2020 m., logikos neieškok. Logika „Kažką darom“ ir tiek. Įvedus kokį ribojimą kartą labai paprasta jį pratęsti ir pratęsti, ir tai, kas vakar būtų buvę žmogaus teisių pažeidimas ar grįžimas į sovietmetį staiga tampa „norma“. Šuo ir kariamas pripranta. „Jei ne šitą, tai ką?“ – rašinėja žmonės lietuviškame Facebook. Nes kažką daryti reikia. Nes sunku suprasti, kad, kaip rodo pasaulio patirtis, be kelių labai konkrečių kelių, niekas neveikia. Ir karantino netaikiusioje Švedijoje, ir griežtus karantinus taikiusiose Italijoje ar Lietuvoje, ir tik gana švelnius ribojimus taikiuosioje Brazilijoje išmirė labai panašus žmonių procentas. Iš pradžių, 2020 m. kovą, atrodė, kad štai, Lietuva gerai tvarkosi, neva karantinas veikia – bet tereikėjo sulaukti antros bangos ir tie pavojingiausios rizikos grupės atstovai, kurie išgyveno pirmąją, „krito“. Ir „krito“ dar daugiau.

Reinoldas Niburas sakė: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms.

Nebeskaitau žinių iš Europos. Beveik. Aš Brazilijoje, čia esu saugus. Nuo karantino. O dėl ligos, belieka saugotis, nes bet kur pasaulyje, kur tik gali patekti (įskaitant Lietuvą) pavojus yra.

Artėja sausio 4 d. Diena, kai turėjome skristi namo, bet skrydį atšaukė. Per sistemą galime pasikeisti tik į artimiausias 15 dienų. Neužteks, manau. Skambiname, pasikeičiame į vasarį Nors iš tikro gal reikėjo tiesiog atsiimti pinigus – kas, kad pirkti skrydį į vieną pusę brangiau. Nežinia, ar didesnė tikimybė, kad vasarį bus logiška skristi, ar ne. Geriau laisvė rinktis. Bet Aistei dar vis labiau patinka užtikrintumas – kad va, „kišenėje turime“ bilietus.

Suplanuoju ateinantį mėnesį – apsilankysime Resifėje, Salvadore, Santareme. Ir dar daugiau lietuviško paveldo vietų.

Pradedu pildyti „Gabalėlių Lietuvos“ tinklapį ir Facebook – pranešimai sulaukia didelio pasisekimo.

Ką gi, 2020 metai praėjo labai gerai. Net stebuklingai gerai.

*Aplankėme 23 šalis. Penkiuose žemynuose.
*Per abu darėme 6 koronaviruso testus, visi neigiami.
*Nė dienai jokioje šalyje nepatekau į privalomą saviizoliaciją.
*Išvengėme griežtų karantinų (vos 2 savaites buvau vietose, kur, tarkime, restoranai veikia tik išsivežimui).
*Sėkmingai tęsėme darbinę veiklą – pajamos beveik nepasikeitė.
*Tuos projektus, kurie tapo neįgyvendinami, sėkmingai pakeičiau analogiškais (pvz. vietoje „Tikslas – Amerika 2020“ lietuviško paveldo ieškau Brazilijoje).

„New normal“, prie kurio prisitaikėme dar kovą. Per visus metus nepažeidėme jokio jokios šalies įstatymo ar tvarkos punkto – ir, pasirodo, įmanoma ir dirbti, ir keliauti, ir *gyventi*. Legaliai, laisvai.

Deja, tik tiems, kas nepraleido visų metų Lietuvoje ar Europoje… Ir reikia labai gerai numatyti, kada ir kur būti.

Žiūrėsime, kaip seksis 2021 m. – nuoširdžiai viliuosi, kad ne blogiau. Naivu viltis, kad staiga vėl *visi* galėsime gyventi laisvės, pagarbos ir išminties apsuptyje. Tad belieka viltis, kad mes sugebėsime laiku rasti tokias vietas – ir palinkėti, kad rastumėte ir jūs.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Tai turėjo būti rami išvyka į Aziją. Pernai pirkdamas lėktuvo bilietus negalėjau nė įsivaizduoti, kad keliausiu į apokalipsę: per užsidarantį, nykstantį, bijantį ir pykstantį pasaulį. Koronaviruso pandemija, karantinai, kelionių draudimai: viskas taip netikėta ir neįtikėtina…

Situacija keitėsi ne dienom, o valandom. Į Lietuvą apsisprendžiau negrįžti, o susirasti “ramesnę vietą”, kol viskas praeis. Tačiau intensyviam mėnesiui iki tol apibūdinti trūksta žodžių! Kaip ir visų, mano planai irgi žlugo: tarsi kokiais Viduramžiais nežinojau, kur viskas pagaliau sustos: Lenkija, Kataras, Tailandas, Indonezija… Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų „praslydau“ kelios dienos ar valandos iki sienos uždarymo…

Daug peno apmąstymams. Kaip skirtingai skirtingose šalyse žmonės reaguoja į tą pačią bėdą, skirtingų priemonių imasi! Nuo totalinės panikos iki problemos ignoravimo, nuo išmintingų sprendimų iki juodą humorą primenančių absurdų – atrodo, kad skirtingos šalys gyvena skirtinguose pasauliuose.

Viskas keičiasi be galo greitai, todėl viską suguldžiau į šį dienoraštį: tai dienos, kai pasaulis pasikeitė staigiau nei kada nors anksčiau, ir kaip visa tai atrodė 2020 m. kovą-balandį kurioje šalyje, mieste, traukinių stotyje ar oro uoste. Viskas – iš pirmų lūpų.

---

Kodėl išvažiavau, Lietuva ir Lenkija (kovo 10-12)

---

2020 03 10 – Kelionės išvakarės, arba planų nekeisiu

Rytoj iškeliauju. Planas: Lietuva-Lenkija-Kataras-Tailandas-Indonezija-Singapūras-Tailandas-Kambodža/Laosas-Lenkija-Lietuva. Kai kurie aplinkiniai klausinėja, važiuosiu ar nevažiuosiu. Bet man net reali abejonė nekyla.

Jokie skrydžiai neatšaukti, o jų, įskaitant vidinius Azijoje, esu nusipirkęs aštuonis. Pinigų iš daugelio aviakompanijų neatgaučiau.

Suprantu, kad yra 40-50% tikimybė, kad artimiausi mėnesiai nebus tokie, kaip suplanuoti, kažkur “strigsiu”. Tačiau juk ir planuoju išvykti dviems mėnesiams, iki gegužės vidurio. Be to, esu “skaitmeninis klajoklis”, dirbu ir uždirbu pinigus per internetą, žmona Aistė visada šalia ir mūsų daugelis darbinių veiklų bendros – tad man nėra didelio skirtumo, kur būti.

Šalys, į kurias keliausiu, koronaviruso atžvilgiu gana saugios. Tailande užsikrėtę vos 50 žmonių, Indonezijoje vos 30, Kambodžoje – 3, Laose – nė vieno, kai Italijoje – 10 000. Tyrimai rodo, kad prie karšto klimato virusas plinta lėčiau. “Geriau pasilikti Europoje”? Bet juk čia po to, kai Kinija „apsveiko“, pati didžiausia epidemija iš visų žemynų! Yra žmonių, kuriems šiaip maloniau likti kritiniu atveju „arčiau namų“, bet gyvendamas pusę laiko užsienyje aš seniai neturiu tokių tikrų namų, kaip turi daugelis. Mano draugai, pažįstami, klientai – visame pasaulyje ir kiekviena šalis gali būti ir namais, ir spąstais.

Suprantu, kad keli mėnesiai – daug, viskas gali keistis į bloga. O gal ir dabar užsikrėtusiųjų Pietryčių Azijoje daugiau, tik vietiniai nekreipia dėmesio, nes jie labiau pripratę prie pavojingų ligų, nei “pirmasis pasaulis”, kuriam koronavirusas – kažkas naujo.

Tačiau priešingai kai kuriems vis labiau Lietuvoje įsisiautėjantiems panikos skleidėjams, suprantu, kaip plinta virusas. Ir ne, jo sustabdymui nebūtina “visiems užsirakinti namie” ar talibaniškai “atsisakyti visko, kas įdomu”, kaip Kinijos Liaudies Respublikoje. Demokratinės, atsakingos šalys – Pietų Korėja, Taivanas – koronavirusą sėkmingai “tvarko” ir be to.

Svarbiausia, jei epidemija išplistų, saugotis pačiam (ko Europoje, beje, tinkamai nedaro net didžiausi panikuotojai). Aš pasiruošiau saugotis. Vešiuosi veido kaukes, dezinfekcinį skystį (jei nepavyktų gauti vietoje), apmąsčiau atsargumo priemones: visuomet laikytis atstumo nuo kitų žmonių ir t.t.

Prieš kelias dienas pabandžiau Vilniuje nueiti pas daktarą su veido kauke – net ligoninėje man davė suprasti, kad esu kvailys. Bet rytinėje Azijoje – kitaip, ten saugoti save ir kitus nuo ligų net ir ne koronaviruso metu yra sveikintina (juk ir gripu už(si)krėsti nieko gero, nuo gripo kasmet pusė milijono pasaulyje miršta).

Jei laikysiuosi atsargos priemonių, suprantu, kad tikimybė pačiam užsikrėsti koronavirusu ar, juoba, ką nors užkrėsti – daugiau nei miniatiūrinė. Statistiškai mažesnė nei “kasdieniai pavojai”, apie kuriuos net nesusimąstome: tarkime, tikimybė susižaloti ar ką nors sužaloti autoavarijoje kas kartą sėdus už vairo. Lietuvoje ~250 kasmet žūva autoavarijose, seniau būdavo ir ~500. Ir yra dar šimtai kitų tokių ir daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), tačiau, nepaisydami jų, gyvename, neužsidarome, keliaujame – tiesiog stengiamės būti atsargesni.

Dar daugiau – puikiai žinau, kad beveik visuomet visokių kataklizmų metu daugiausiai nuostolių turistinių šalių gyventojai patiria ne dėl pačių tų kataklizmų, bet dėl supanikavusių ir neatvykusių užsieniečių. Ir jeigu atsisakyčiau planų, tai tik atimčiau dar daugiau pajamų iš eilinių Azijos prekeivių, viešbutėlių ar restoranėlių šeimininkų, kuriems ir taip dabar, panikai sunaikinus keliavimą iki minimumo, labai labai sunku.

Todėl niekuomet neatsisakau planų, jei nėra tiesioginių nurodymų, draudimų, realia statistika grįstų pavojų. Ir neatsisakysiu šį kartą.

Realiausias pavojus man – visokie biurokratiniai spąstai. Gal dėl kokios nelemtos slogos (gal net didžiausia priežastis saugotis), gal dėl užrašo “ES pilietis” ant mano rožinio paso (kai ES šitiek ligonių) ar tiesiog buvimo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Tam reikia ruoštis. Jokių nakvynių, automobilio nuomų ir kitko kol kas neužsakiau – paprastai tai darau likus savaitei-dviems, o tada jau buvo aišku: mažai ką gali planuoti.

Bus, kaip bus.

2020 03 11 – Vilnius-Varšuva sugriuvus Šengenui

Kraunantis daiktus į lagaminą ir pora kuprinių „pareina“ pirma infobomba: Katare vien per kovo 11 d. užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius pakilo nuo 24 iki 262. Tai daug, nes Katare gyventojų tik 2,6 mln. ir pagal užsikrėtusiųjų procentą Kataras pateko į pasaulinį dešimtuką. Iškilo rimtas pavojus, kad iki 2020 03 16, kai turėsiu išskristi iš Kataro į Tailandą, Tailandas ar Indonezija uždraus skrydžius iš ten, arba uždraus atvykti pabuvojusiems Katare. Guodė nebent tai, kad iki šiol Tailandas ir Indonezija draudimus taikė gana retai ir tik labiausiai paveiktoms šalims, tokioms kaip Italija ir Kinija.

Kataro valdžia labai aptakiai sako, kas užsikrėtė, ar epidemija pasklidusi. Sako, kad tai imigrantai, gyvenę viename “ekspatų komplekse”, jie izoliuoti – na, bet juk iki diagnozės tikriausiai bendravo su kitais ir epidemija Katare gali laisvai sklisti. Spėčiau, tai “juodadarbiai” statybininkai (pvz. Pasaulio futbolo čempionato stadionų) iš Indijos ar Pakistano – Katarą vakariečiai pliekia dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų jų “darbo stovyklose” ir todėl Kataras stengiasi išvengti papildomo neigiamo dėmesio.

Blogiausiu atveju, vaikščiosiu su kauke su respiratoriumi, bet dar geriau pasikeisti bilietą – „praleisti“ Katarą ir ten pabūti minimaliai, kiek įmanoma – tik oro uoste. Qatar Airlines žada laisvai keisti bilietus dėl koronaviruso – tačiau yra vienas „bet“: reikia pasikeisti ne vėliau, kaip 3 dienos iki skrydžio. Bet juk 3 dienos iki skrydžio (2020 03 09) Katare tebuvo 24 užsikrėtusieji koronavirusu ir tie patys – parskraidinti iš Irano ir laikomi karantine, neturėję jokio sąlyčio su katariečiais.

Naktinė kelionė autobusu į Varšuvą lengvai primena kokį filmą apie zombių apokalipsę. Lenkija prieš pora dienų įvedė kontrolę pasieniuose. Autobuse teko pildyti paraišką su savo vardu, pavarde, gyvenama vieta, kontaktu „ekstremaliam atvejui“ ir paduoti Lenkijos pasieniečiams. Reikia manyti, kad jei kas nors iš to autobuso, vėliau paaiškėtų, būtų užsikrėtęs koronavirusu, tai galėtų ieškoti visų bendrakeleivių ir irgi tirti. Nes tikėtina būtų ne vienas užkrėstas: juk autobusu važiuojame visą naktį, keleivių nemažai, jame taip trūksta oro, kad net galvą įsiskauda. Į Latviją jau parskrido toks „koronavirusuotas“ lėktuvas su septyniais užsikrėtusiais.

Ties Lenkijos siena į autobusą įšlama toks baltu specialiu apsiaustu vilkintis vyras, žiūri visų temperatūras. Keli kosti, kelis reikia permatuoti pora kartų – bet nieko neišsodina. Iššlama. Tada įlipa pasienietis, tikrina pasus. Kaip senais laikais, kai nebuvome Europos Sąjungos nariai.

Tiesa, Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė koronaviruso pandemiją…

2020 03 12 – Varšuva lengvoje panikoje

Švintant atvykus į Varšuvą, autobusas sustojo prie simbolinio reklamos “DOOM ETERNAL” (“Amžina pragaištis”). Šypteliu – gal pranašystė?

Ankstyvas rytas, todėl prisėdu autobusų stoties McDonald’s. Internete perskaitau, kad jau paskutinė diena, kai Varšuvoje dirba muziejai – nuo 2020 03 13 juos nuspręsta uždaryti. Realybėje pabandęs nueiti į Fotoplastikoną ar net pakilti į Mokslo ir kultūros rūmų bokšto viršų atsiremiu į užrašus „Uždaryta iki tolimesnio pranešimo“: į Varšuvos sukilimo muziejų – girdėjau, labai geras ir modernus – eiti nebebebandau.

Žinios iš Lietuvos: Lietuva uždaro mokyklas ir darželius. Kelionių organizatoriai stabdo visas keliones.

Turėjau registruotis pas daktarus Lietuvoje – užsiregistruoju gegužei. Poliklinikos registratorė klausia nebe tik “Kada? Pas kokį daktarą?”, bet ir ar buvau užsieny, kur. “Esu Lenkijoje” – sakau. Tai pavojaus signalų dar nekelia.

Išsiaiškinę, kur Varšuvoje „Qatar Airways“ ofisas, pusantro kilometro velkame lagaminą ten pasikeisti skrydžio Doha-Bankokas į ankstesnį: kad tikrai spėtume prieš tai, kai, galbūt, Tailandas apribos atvykimus iš Kataro. Iš biurų pastato atriumo apsaugininkai pasiuntė į oro uostą. Nuvažiuojame apytuščiu metro gerokai iš anksto, bet “Qatar Airways” bilietų pardavimo punktas mums liepia laukti laiko 3 val. prieš skrydį „kai ateis atsakingas darbuotojas“. Tas pripažįsta, kad dabar galima keisti bilietus – tačiau tik 3 dienas iki skrydžio. Apie tai, kad prieš 3 dienas Katare užsikrėtusiųjų beveik nebuvo, nenori girdėti: „Galite keisit už 500 dolerių“ (praktiškai tiek, kiek kainavo biletai pirmyn-atgal).

Pasirenkame nieko nekeisti: didžiausia tikimybė, kad spėsime. Kataras mažas, o šalys draudžia atvykimus pagal baisius “visų užsikrėtusiųjų skaičius”: nors užsikrėtusiųjų procentas Katare 9-as pasaulyje, absoliutūs skaičiai gana nedideli, nes gyventojų Katare mažai. Be to, valstybės draudžia pagal inerciją, vienos šalys nusižiūri nuo kitų. Na ir Katare saugosimės, dar lėktuve užsidėsime kaukę.

Iš Varšuvos oro uosto užsakėme viešbutį: palyginus su vakar, tas dar atpigo. Pigių viešbučių ir 5* kainos susilygino. Pastarąjį su vaizdu į Dohos centrą galima gauti už 60 eurų nakčiai (Persijos įlankoje tai – pigu).

Lėktuvas Varšuva-Doha skrido pustuštis, Varšuvos oro uoste žmonių labai mažai. Veido kaukių beveik nematyti, nors daugiau, nei Lietuvoje.

---

Kataras (kovo 13-15)

---

2020 03 13 – Kataras, koronaviruso dešimtuko šalis

Savąsias veido kaukes užsidedame skrydžio Varšuva-Doha metu. Esu pavargęs, tai nors kaukė kiek dusina, nesunkiai užmiegu ir visą skrydį miegu su ja (viena savybių, kuri labiausiai padeda kelionėse – sugebėjimas puikiai išsimiegoti bet kur, bet kaip susilanksčius, prie bet kokio garso, be jokių ten akių dangčių ar ausų kamštukų).

Lėktuvo įgula Varšuvoje kaukių neturėjo, skrydžio metu kaip kurie, o išleidinėdami keleivius Dohoje veidus užsidengę jau visi be išimties. Priprasime, juk kinai seniai pripratę.

Dohos oro uoste beveik visi keleiviai be išimties pereina į tranzito salę (skris kur toliau į Aziją) ir vos keli, kaip mes – į atvykimus. Įrengta didžiulė pasų kontrolės salė su daugybe eilių linijų, o dirba tik vienas atsipūtęs katarietis pasienietis: „Kur apsistosite, ką veiksite?“. Palinkėjo sėkmės. Be galo paprasta.

O, prisimenu, kai pirmą kartą mėginau patekti į Katarą 2015 m., tai buvo vienintelė gyvenime šalis, kuri man nedavė vizos. Aplinkinių šalių blokada privertė Katarą įvesti bevizius režimus, džiaugtis visais turistais, ir pagaliau pamatysiu šią unikalią arabų “mikrosupervalstybę”.

Gatvėse Katare kaukės jau matosi akivaizdžiai: kelios su respiratoriais, daug eilinių, kelios improvizuotos (užsidengė marškiniais). Visgi, kaukėta – mažuma. Kataro valdžia neskelbia atnaujintos sergančiųjų statistikos iki 13 d. vakaro, kuomet paleido internetinę koronavirusos statistikos sistemą. 320 žmonių. Gal geriau, nei tikėjausi: kai per dieną atsiranda 260, per kelias dienas galėjo būti ir 1000. Mūsų šansai skristi toliau kyla.

Aišku, svarbu saugotis patiems. Pirma, ką persvarsčiau: užuot keliavę po Dohą, kaip planavau, 2019 m. atidarytu naujuoju metro, išsinuomojame automobilį: mažiau būsime tarp kitų žmonių, o ir autonuomos kaina nukritusi iki vos 20 eurų už dieną. Visuomet nešiojame viešumoje kaukes. Pamatęs mūsų kaukes, vienas vietos gyventojas klausia, kur tokias įsigyti.

Niekada gyvenime taip dažnai neploviau rankų, dažnai tualetuose – ir veidą (juk maistas liečiasi su lūpomis). Graužiamų akių nesitryniau rankom, kad ir kaip norėjosi: čia, pasirodo, vienas sunkesnių dalykų. Viešbučio kambaryje persirengiu atskirais rūbais ir jau tikrai nekiltų mintis eiti į numerį su batais.

Kataras – valstybė-statybų aikštelė. Vien futbolo stadionų būsimam futbolo čempionatui kiek Dohoje statoma, visi vienas už kitą įspūdingesni. O dar visos estakados, tiltai, dangoraižiai… Ne Dubajus, nėra kažkokių „pasaulinių topų“, net mečetės gana eilinės, bet viskas tvarkinga, žavu. Prekybos centrai didžiuliai, gražūs, su nuostabiomis restoranų erdvėmis ir viso pasaulio virtuvėmis. Viskas statyta, atrodo, tolimai ateičiai, kai Katare žmonių gyvens dar keturis kartus daugiau (jau šiandien gyvena keturis kartus daugiau nei prieš 20 metų!). Todėl niekur keliuose nėra kamščių, o sėdant prekybos centro food court‘e nesunku laikytis atstumo nuo kitų svečių: gal 90% stalelių tušti. Šiais laikais tai puiku. Maisto parduotuvėse šiokios tokios eilės iš šeimų perkrautais vėžimėliais, bet Kataro prekybos centrų pasiūlą sunku nustelbti: niekas neišpirkta, lentynos pilnos.

Aplankyti pagrindinę Dohos lankytiną vietą – Islamiško meno muziejų – pavėluojame viena diena: dar vakar dirbo (tik ekskursijos atšauktos), kovo 13 d. – jau uždarytas. Pasivaikščiojome po Kataro parką, paplūdimį, centrą: penktadienis ten kaip pas mus sekmadienis, žmonių mažoka, reiškia, saugiau. Nesaugiausia – miniose. Kaip elgtis papildomų patarimų paprašiau iš savo draugo kino: jam tai jau pergyventa, Kinija jau sveiksta, naujų užsikrėtusių mažai, bet vis dar daug ribojimų. Jis papildomai patarė nevažinėti liftais.

Iš Europos sklido vis bjauresnės žinios: Čekija uždaro sienas, Slovakija uždaro sienas. Mūsų True Lithuania turus žmonės atšaukinėja. Kompensacijų iš aviakompanijų, kurias padedame gauti, irgi mažai kam reiks, nes koronavirusas – force majeure, aviakompanijos turi teisę kompensacijų nemokėti.

Lietuva skelbia sąrašą šalių, į kurias lietuviams vykti draudžiama. Sąrašas sudarytas „iš inercijos“: tebėra beveik pasveikusi Kinija, tebėra Singapūras, kuris išskirtinis tik tuo, kad ten virusas iš Kinijos persimėtė vienas pirmųjų, bet šiaip plinta lėtai. Kataro nėra, nors jis kokį Singapūrą seniai aplenkė ir skaičiais, ir tempais. Gerai. Gal ir Tailandas, Indonezija iš inercijos ar dėl Kataro menkumo jį pamirš.

2020 03 14 – Atgal laiku į Kataro miestelius

Iš lovos greit išbudino naujienos iš Europos: jau ir Lenkija uždaro sienas.

Aistė užsimiršusi pasidažo, paskui supranta, kad po kauke vis tiek jokio makiažo nesimatys. Mados keičiasi…

Dieną išvažiuojame po Katarą anapus Dohos. Ten laikas grįžo atgal. Epidemijos atžvilgiu – atgal keliomis dienomis ar savaitėmis. Dar galėjome užeiti į Zubaros fortą. Priešingai nei į visus Dohos muziejus ar Šeicho Faisalo kolekcijos muziejų Dohos priemiesčiuose (apsaugininkas čia jau nevynioja žodžių į vatą “Kol kas uždaryta”, kaip Islamo meno muziejuje: “Uždaryta dėl koronaviruso”).

O visos aplinkos atžvilgiu grįžome atgal keliais dešimtmečiais atgal, nes Kataras už Dohos ribų – tokia beveik vien dykuma su pavieniais miesteliais. Ten nepasakytum, kad Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė. Tas superkataras – beveik vien Doha.

Dalį savųjų turtų Kataras skyrė krizei tvarkyti. Visur pristatyta dezinfekcinio skysčio ir net patį stebina, kaip rimtai prekybos centrų restoranų darbuotojai plauna ir dezinfekuoja rankas, keičia vienkartines pirštines. Šiaip arabų, o ypač indų (kurių daug dirba Katare „eilinius darbus“) kultūrose tokio švaros ir tvarkos kulto, kaip Europoje, nėra (pamenu, pirmą kartą keliaudamas po Persijos Įlanką nustebdavau, kad tokiose turtingose šalyse yra tokių nehigieniškų restoranų, kol priėmiau, kad tai tiesiog kultūriniai skirtumai).

Bet, atrodo, katariečiai savo darbininkus greitai išmuštravo – net geriau nei europiečiai.

Vakare tęsiasi naujienų smūgiai iš Europos: ir Lietuva uždaro sienas, dargi draudžia beveik viską – restoranų veiklą, grožio paslaugas ir t.t. Nebeleis užsieniečiams atvykti, lietuviai galės tik grįžti, per Lenkiją bus humanitarinis koridorius grįžti automobili – ir tas tegalios tris dienas. Netikėta, pribloškianti naujiena, tarsi koks karas būtų paskelbtas: juk tai ne TSRS laikai, o sprendimai – kaip TSRS laikais.

El. paštu vieni žmonės manęs klausia, ar dar nebijau viruso, kiti ragina grįžti. Viruso nebijau, jis – prognozuojamas. Jei ko bijau – tai tik neprognozuojamų masinių psichozių: kone viskas, kas pasaulyje buvo tikrai blogai per pastarąjį 100 metų, kilo ne nuo gamtos kataklizmų ar epidemijų, o būtent nuo tokių masinių psichozių: komunizmas, nacizmas, genocidai, pogromai…

Kiekvieną iš šių dalykų jų kūrėjai suvokė kaip kažkokių problemų sprendimą. Tik kad patys tie “sprendimai” sukėlė žmonėms dešimtis ar šimtus kartų daugiau skausmo, nei pačios tos problemos, ir galiausiai dargi jie nieko neišsprendė. Problemos, tiesa, ilgainiui išnyko pačios, jas visi pamiršo – o štai “sprendimų” sukeltas skausmas liko iki šiol.

Namibija nebeįsileidžia žmonių iš Kataro. Kiti kol kas neseka. Katare serga 337.

Patikrinęs savo skrydį Doha-Bankokas Qatar Airlines pamatau, kad jis atšauktas. Aistę žinia iškart išbudina. Prisijungęs per Qatar Airlines sistemą, aiškios informacijos, ką siūlo vietoje to skrydžio, nepamatau: tik „not confirmed“. Pamėginu daryti registraciją į skrydį – pamačiau, kad vietoje 02:00 pakilimo siūlo 02:45. Tada prisimenu, kad dar pirkdamas tuos bilietus nustebau, kad iš Dohos į Bankoką yra du reisai beveik tuo pačiu metu – 02:00 ir 02:45.

Reiškia, tiesiog atšaukė pirmąjį, nes pritrūko klientų, o antras liko. Viskas kol kas gerai.

Apie ilgalaikius planus nebegali būti nė kalbos.

2020 03 15 – Ar pavyks išskristi iš Kataro?

Nepaisant daugybės gražių vaizdų – tokių kaip Kataro pasididžiavimas „The Pearl“ projektas ant dirbtinių salų ar Dohos senamiesčio Sakalų turgus vakare – diena buvo įtempta. „Ar vakare išskrisime?“.

Kataras gražus, bet ir savaip nuobodus, jei čia priverstinai pasiliktum ilgiau, o dar svarbiau – brangus. 60 eurų už 5* viešbutį gal ir mažai, bet mokėti po 60 eurų už naktį visą mėnesį ar ilgiau – ne kas, ypač kai ir ekonomikos ateitis nebeaiški. Gi to „pigaus varianto“ Katare ir visoje Persijos įlankoje nelabai yra: kainos ir prasideda maždaug čia.

Ir dar visokie interneto ribojimai, su kuriais susidūrėme: sunku dirbti, kai Whatsapp‘ui, Skype ar Facebook Messenger pokalbiams būtinas VPN‘as. Ir ne pirmas VPN‘as, kurį pasiūlo paslaugūs viešbučio tarnautojai, suveikia. Kataras draudžia ne tik, pavyzdžiui, LGBT propagavimą, tačiau net ir pažinčių svetaines. Nes Katare vyrauja pati konservatyviausia islamo pakraipa – vahabizmas (kaip ir Saudo Arabijoje). Iš čia išplaukia ir internetinės telefonijos ribojimai, kurie – visuotiniai, tarsi koronaviruso karantinas Lietuvoje.

Iš pirmo žvilgsnio, gyvenimas Katare vingiuoja kaip visada. „Ekspatų“ grupės bėgioja miesto centro pakrante, katariečiai su savo baltais apdarais gatvėje meldžiasi, o kiti eina pirkti medžioklinių sakalų į Dohos sakalų turgų (amžina tradicija, kurią Kataro naftos ir dujų milijardai tik sustiprino).

Tačiau daugybė įdomybių uždaryta. Kaukių skaičius – neabejoju, jų Katare dar prieš mėnesį beveik nebuvo – rodė, kad tai aktualu daugybei. Kaip ir išpirktos kaukės vaistinėje – ten berandame apsaugines pirštinės. Neperkame: kaip patarė kinas draugas, Kinijoje išsiaiškinta, kad jas nelogiška dėvėti, nes juk rankas greičiausiai plausi ar dezinfekuosi dažniau, nei keisi pirštines, reiškia, plikom rankom – dažnai higieniškiau.

Dohos oro uoste rodytų žinių ekrane atkreipė dėmesį eilutė: „Nuo trečiadienio (t.y. kovo 18 d.) Kataras nebeįsileis užsieniečių“. Ir vėl prasprūsime beveik pro rakto skylutę… Nebūtinai. Kita žinia skelbė: „Tailando vyriausybė primadienį svarstys papildomus ribojimus užsieniečiams“. Mūsų lėktuvas leisis pirmadienį 13:15. Pakankamai laiko Tailandui nutarti iki tol… Na, bet dauguma šalių neįveda apribojimų iš karto. Bent jau turistinės šalys, kaip Tailandas.

Nuėjus prie registracijos lango oro uoste darbuotojos ilgai tikrina taip sparčiai besikeičiančią atvykimo reikalavimų informaciją: ar tikrai turime teisę atvykti į Tailandą, antraip neleis mūsų į lėktuvą. Nusprendžia, kad turime – įleidžia. Aišku, galutinis sprendimas – Tailando pasieniečių.

Kitas pranešimas skelbia, kad Kazachijos prezidentas uždraudė atvykti užsieniečiams, išskyrus pakviestiems jos valdžios. Įsigalioja iš karto. Na, Kazachija – neturistinė valstybė…

Dohos oro uoste žmonių daug, mėginame sėsti kuo toliau kitų. Atvyksta lėktuvas iš Madrido. Ispanija – vienas pandemijos centrų. Mūsų skrydis Doha-Bankokas bus bendrojo kodo su Iberia (Ispanijos aviakompanija), tad daug ispanų skris juo. Nustembu, kad skrydžiai iš Madrido neribojami, kita vertus, nėra ko ispanams juos ir riboti: didesnė tikimybė, kad tais skrydžiais sergantieji išskris, nei kad atskris nauji.

---

Tailandas (kovo 16-19)

---

2020 03 20. Tailando apokalipsė dar nepasiekė

Bankoke atmosfera atrodo ramesnė. Oro uoste lyg ir nieko nevyktų – atšauktų skrydžių mažai, pilna vakariečių kuprinėtojų jaunimėlio ir kitų kasdienių Bankoko herojų. Tik kaukės jau – beveik visuotinės. Kai kurios tajės net jas priderina prie drabužių ir net su jomis moka atrodyti gražiai. Tailande kaukės įprastos, čia – kaip ir visur Rytų Azijoje – jos dėvimos ne tik per koronaviruso epidemiją. Kiekvienas peršalęs turi tokią dėvėti – negražu juk pričiaudėti orą bacilų. Bet jei 2018 m. kaukes dėvėdavo gal 10%, šiandien – 90%, o didelė dalis iš likusių 10% – baltaodžiai.

Skubiai atsidariau „Bangkok Post“: rašė, kad Tailando sveikatos ministras tokius vakariečius išdėjo į šuns dienas: „Jeigu koks farangas neužsideda kaukės, nors jam ji duodama, tokį reikia deportuoti iš šalies“. Ir dar nurodė tajams vengti tų „retai besiprausiančių vakariečių“. Ką tikrai paskatino ši krizė, tai visokias švelniai ksenofobines nuotaikas: virusas juk į visur (išskyrus Kiniją) atėjo iš svetur, per užsieniečius.

Bet Tailando vyriausybė nutarė tik rekomenduoti uždaryti kai kurias vietas, kur plinta virusas – o pastaruoju metu jis plito ankštuose Bankoko baruose ir muai thai stadionuose, ~30 naujų ligonių per dieną. Čia rekomendacija, niekas neuždaryta.

Išsinuomojame automobilį. „O kas, jei nutrauks viešąjį transportą?“ – baimė vis dar sekė. Kol kas trims dienoms, bet jei strigsime Bankoke, pratęsime. Ne pirmoji kalbinta autonuomos agentūra apskritai turi automobilių: Bankoke turizmas dar nesustojo.

Ir jau beveik savo akimis nepatikiu, kai nuvažiavęs į Erawan muziejų-šventovę, kurį norėjau pamatyti dar nuo 2018 m., bet nespėjau, išvystu ne tik didingas dramblių statulas iš tolo, bet ir plačiai atvertus jo vartus. Valanda po valandos, atėjo apgaulinga ir trapi ramybė – prasisklaidydavusi paskaičius interneto portalų puslapius apie pasaulį ryjančią „apokalipsę“.

Niekada turbūt viso pasaulio žiniasklaidos puslapiai nebuvo šitokie tarpusavyje vienodi…

Įeinant į Eravano muziejų patikrina kūno temperatūrą. Tas pats laukia ir įeinant į daugiaaukštį, kuriame mūsų ką tik užsakytas AirBnB butas. Ir į prekybos centrą. Atrodo, kiekviena šalis prieš tą patį baubą metė skirtingas priemones, bet Tailandas iš visų matytų – rimčiausias. Dar ir kaukes bei dezinfekcinį skystį. Ant kiekvieno kampo galėjai nusipurkšti juo rankas: liftuose, prie kasų, prie įėjimo į parduotuves. Taip ir darau. Rankos pradeda perštėti, nuėjusios baltom pleiskanom. Bet tai maža bėda.

2020 03 17 – Tailande – rami diena prieš audrą?

„Apokalipsė“ artinasi. Jau seniau užsidarė Filipinų sostinė, dabar Malaizija. Dar vakar vienas mūsų klientas iš Malaizijos pasakojo, kaip Malaizijoje virusas niekam nerūpi, gyvenimas verda, o dabar ir Kvala Lumpūras – nutilęs nematomo karo frontas. Buvo pas juos kažkokia musulmonų šventė ir iki šiol dar nesuskaičiuoti joje užsikrėtusių šimtai. Teorija, kad virusas neplinta karštose šalyse, teisinga nebent tik iš dalies.

Kada Tailandui eilė? Niekas nežino. Naujienų portalus atsidarau vis nervingai, nes pokyčiai staigūs ir galingi: čia ne koks ten nuo „kitų metų sausio 1“ pakilsiantis Lietuvos mokestis, net ne naktinė mokesčių reforma, čia kokie supanikavę biurokratai tavo – ir šimtų milijonų kitų žmonių – gyvenimą gali apversti per dieną ar dvi.

Šiandien Tailandas tik uždaro barus ir bokso stadionus. Indonezija žengia toliau: nuo 2020 03 20 00:00 į šalį bus galima patekti tik su viza: bevizis režimas (ir su Lietuva) atšaukiamas, oro uostuose vizos irgi nebebus išduodamos. Skubiai žiūriu savo bilietą: atrodo, prasprūsiu pro dar siauresnę rakto skylutę nei kada anksčiau: atskris į Balį 2020 03 19 d. 19:10. Nepilnos penkios valandos iki vartų į Indoneziją užsidarymo užsieniečiams. Ir tai jei nevėluos lėktuvas… Na, jei vėluos – juk galiu nelipti.

Tikriausiai turėjau eiti į kokį Marine Park ar Anicent City, godžiai ryti gyvenimo gėrybes kurių tuoj gali nelikti, o ištisa šalis tapti vienu dideliu kalėjimu, kaip atsitiko Europoje. Iš ten, iš po visą Europą išsibarsčiusių draugų ir giminių, ateinančios žinutės buvo kupinos nerimo, nuobodulio, pykčio: nieko įdomaus gyvenime neliko. Lietuvoje bent galimybės pasivaikščioti gamtoje dar yra, o Ispanijoje apribota ir tai: vaikščioti gali tik kas turi šunį.

Visgi, dieną praleidžiu ramiau, tiesiog nueidamas į restoraną, padirbėdamas, stebėdamas lekiančius automobilius daugiaaukščiais Bankoko keliais, dirbdamas. „Ką, dar važinėja tiek automobilių?“, „Ne, į jokį Balį neišskrisit, juk niekur jokie lėktuvai nebeskrenda“ – eina žinutės iš Europos. Apokalipsė ten, ne kitaip…

Visokiose keliautojų Facebook grupėse amžinas karas tarp „superbailių“, kurie atšaukia keliones mėnesiams į priekį dėl vienkartinio žemės drebėjimo, laivo nuskendimo ar kokio rezonansinio nužudymo, ir „supernarsuolių“, kurie nuolat porina, jog „visur pasauly saugu, o visos problemos – tik mitai jūsų galvose“, bent laikinai pasisuko superbailių naudai.

Ilgą laiką kentėję patyčias, kai be priežasties atšaukę keliones prarasdavo pinigus ir atostogas, dabar jau „superbailiai“ galėjo auklėti iki paskutinių dienų keliavusius „supernarsuolius“, desperatiškai laukiančius prie Vokietijos-Lenkijos sienos kol Lenkija išpildys savo pažadus suteikti humanitarinį koridorių. Arba mokančius po 500 eurų už vietą kokiame paskutiniame lėktuve iš Tenerifės, kai visos atostogos, jei moki organizuotis, tiek daug nekainuoja.

2020 03 18. Tailando turgūs išsilaikė ilgiausiai

Tailandas lyg uždarė pramogų vietas, barus, bet turgūs dar liko. O kai kurių Bankoko priemiesčių turgūs – tarp įdomiausių lankytinų vietų šalyje. Kadangi jau turime automobilį, nuvažiuojame į Maeklongo turgų, kur prekės dėstomos tiesiog ant traukinio bėgių, o vos pasigirsta traukinio pypimas, prekijai spėriai jas nusirenka. Traukinys pravažiuoja – ir išsidėsto vėl.

Taip pat užsukome ir į Damnoen Saduak plaukiojantį turgų, kur klientai išsinuomoja laivelius, o visos prekyvietės – atgręžtos į kanalus. Klientai ir perka iš laivelių. Įkyresni prekijai klientų laivelius pristraukia kabliais…

Tiesa, dirba tik kokia pusė prekyviečių. Sunku suprasti, iš ko tiems prekijams išgyventi: vos keli pirkėjų laivai. Tikriausia kitu metu kinai taškosi pinigais, o dabar jų patekimas į Tailandą apribotas. Nusipirkome kuprinę vietoj suplyšusios, parėmėme tuos besistengiančius pardavėjus.

Vakare atėjo pasirinkimo metas. Paskutinis patkrinimas: reisas į Balį, patikrinu, įvyks. Ar ten skristi, ar likti Bankoke?

Balio (Indonezijos) privalumai – kažkiek moku indonezietiškai (toninę tajų kalbą man išmokti beviltiška); Indonezija, kaip daugiakultūrė šalis, draugiškesnė kitataučiams, tolerantiškesnė (panikos akivaizdoje tai gali tapti labai svarbu). Be to, toks ir buvo planas, iš naujo skaičiuosis 30 dienų nuo įvažiavimo, kurias galiu būti be vizos.

Bankoko privalumai – didesnis miestas, lengviau pasiekiamas (lengviau judėti toliau), galima gauti nebrangų (20 EUR ir pan. už naktį) butą dangoraižyje su gražiais vaizdais: o tai svarbu, jei, galiausiai, teks kokį mėnesį ar ilgiau prabūti beveik užsidarius savame bute.

Jei jau išskrisiu į Balį, į Bankoką kažin ar grįšiu. „Thai Lion Air“ reisas, į kurį turiu bilietą, bus paskutinis, kuris įvyks šiuo aviakompanijos maršrutu: nuo 2020 03 20, kai Indonezija pradeda reikalauti iš visų atvykėlių iš anksto išduotų vizų, kurios išduodamos tik sveikatos pažymos pagrindu, „Thai Lion Air“ reisus nutraukia. Nesitiki, kad pakaks klientų. „Air Asia“ dar lyg skraidys, tad gal galėčiau grįžti – tik neaišku, kaip ilgai. Šiais laikais viskas keičiasi valandomis, ne dienomis.

Rakto skylutė, pro kurią lendu, darosi vis ankštėsnė. „Deginam atgal tiltus“ – sakė Aistė abejingai. Niekas nežino, kaip ir kur geriau. Iš Lietuvos per šias kelias dienas į pašto dėžutę plūdo ir raginimai „tučtuojau grįžti“ ir, iš kitų žmonių, ne mažiau panikos persmelktos mintys, kad gal, užsidarius sienoms „su visam“, tapsime savotiškais pokario dipukais, o grįžti dabar būtų taip pat kvaila, kaip buvo tiems Urugvajaus lietuviams, kurie sugrįžo į tarybinę Lietuvą Stalino kvietimu pokariu. Ar mano proseneliams, 1944 m. grįžusiems iš būsimosios Vakarų Vokietijos.

Jiems pasisekė, kad pavyko išvykti, ir jie turėjo džiaugtis, o jie grįžo…

Ar viskas praeis? Kiek ramino laiškai iš Kinijos, nuo mano draugo kino, su kuriuo kartu keliavome po Kiniją prieš kiek daugiau nei metus. Kinija atgimsta, viskas pamažu atsidaro – nors daug lėčiau, nei jis norėtų, patikrinimų dar daug ir dėl tų patikrinimų gausos, eilių jis dar atsisakė minčių keliauti į Čongčingą. Na, bet Kinija, pasak *oficialios* statistikos, koronavirusą įveikė, vos keli atvejai per dieną nauji ir daugelis – įvežtiniai. Dabar pati Kinija ėmėsi karantinuoti atvykėlius, nes ir ten didžiausias pavojus – jie…

Pasaulyje yra dvi šalys, įveikusios koronavirusą. Kinija ir Pietų Korėja. Kinija tai padarė autoritariniais metodais: draudimais, kontrole, persekiojimais, kai uždarinėti miestai ir provincijos. Pietų Korėja – demokratiniais: masiniai „drive through“ testai, susirgusiųjų kontaktų radimas ir ištyrimas, gydymas. Europa nuėjo Kinijos keliu. Bet Europa neturi tokio stebėjimo aparato, kad tą kelią įgyvendintų, tokios rinkos kontrolės. Ir kol kas visi karantinai tik smaugia Europos ekonomiką, žmogaus teises, o virusas kaip plinta, taip plinta, jau aplenkęs Kiniją blogiausiu jos metu.

Rytoj manęs lauks ir kitas pasirinkimas: ką daryti su daiktais. Į Pietryčių Aziją atsivežėme porą kuprinių ir lagaminą. Lagaminą žadėjome palikti sandėliuke Tailande, kol skraidysime po Indoneziją – nes skraidinti jį pigių skrydžių bendrovių lėktuvais labai brangu. Bet dabar pasidarė neaišku, kada/ar begrįšime į Bankoką. Kol kas dar durys atviros, bet kaip rytoj, po savaitės? O ir tas skraidymas po Indoneziją greičiausiai nepavyks. Tikrai nepavyks: vakare perskaičiau, kad greičiausiai nebeplauks keltai Batamas-Singapūras, nes Singapūrui įvedus privalomą 14 dienų karantiną atvykėliams iš Indonezijos, nebebus klientų.

Įdomu, net jei ir išliktų tie keltai, ar mes galėtume, kaip suplanavę, persikelti į Singapūrą ir paskui skristi Singapūras-Bankokas? Ar reikėtų pralaukti 14 dienų Singapūre, ar tas „privalomas buvimas namie“ galioja tik tiems, kurie liks 14 dienų Singapūre, o aš jei būčiau Singapūre tik 2 dienas, tai gal tiesiog tai reikštų, kad tas 2 dienas negalėčiau Singapūre niekur eiti? Niekas nepasakys. Viskas keičiasi taip greitai, kad nebent nuolat užimtomis konsulatų linijomis paskambinęs *gal* *kažką* sužinotum. Joks internetas, joks Lonely Planet ar Tripadvisor, jokie blogai nepadės – viskas parašyta per seniai. Ir neverta dabar klausti, nes viskas dar keisis ir keisis ir keisis.

Keliavimas per kelias savaites grįžo 100-150 metų atgal, kai buvo ne toks „kiekvienam prieinamas produktas“, o sunkus, pavojingas ir nesuplanuojamas, tinkamas tik „tikriems keliautojams“, visokiems Matams Šalčiams. Daugelis komfortą ir garantijas mylinčių XXI a. „keliautojų“ neatlaikę tokių XIX a. iššūkių skubiai nešė kudašių į kalėjimu tuoj jiems virtusius namus, su pavydu ar su pasibaisėjimu pliekdami tuos, kurie dar turėjo savyje žiupsnelį tos XIX a. atradėjų ir nuotykių ieškotojų liepsnos.

Taigi, ar lagaminą palikti sandėliuke, ar visgi gabentis kartu? Buvau linkęs gabentis, bet tada suprantu, kad Thai Lion Air lagamino vežimas gali atsieiti šimtais eurų, jeigu neužperki jo iš anksto, o užperkant iš anksto internetu privaloma mokėti Tailande išduota kortele… Ką gi, dieną apžiūrėjome sandėlį, mums patiko, bent jau bus įdomi patirtis. Na ir, sako, kai kažką palieki mieste, reiškia, ten dar grįši…

2020 03 19. Ar dar grįšime į Tailandą?

Nuvežėme lagaminą į sandėlį – gal jau matėme jį paskutinį kartą. Užpikrome vietą mėnesiui. Jei ką, bus galima pratęsti internetu, bet daugiau kaip porai mėnesių neapsimokės… Šiaip ar taip, visi svarbiausieji daiktai tilpo į kuprines ir maišus, taip keliauti esame įpratę. Tik visokius žieminius rūbus palikome.

Bankoko Don Mueng oro uoste išvykimų lenta atrodo grėsmingiau, nei kuri anksčiau: aplinkinėms šalims ribojant ir draudžiant keliones, gera pusė visų reisų buvo pažymėti kruvinai raudonomis „CANCELLED“ raidėmis. Tarptautiniame terminale – vietiniame dar viskas “kaip po senovei”.

Mūsiškis „Thai Lion Air“ skrydis – pustuštis. Dauguma europiečiai (beje, geras trečdalis jų kaukėti): kosintis ispanų jaunimas, ukrainiečių šeima su vaikais, suomių porelė… Visi kažin ko skrido tolyn į pasaulio kraštą, užuot klausę savo šalių rekomendacijų ir šaukimų grįžti anapus jų uždarytų sienų. Visi turi priežasčių… Įdomu, kokių.

Jau sėdėdamas lėktuve perskaitau, kad Tailandas nuo šiol įsileis tik užsieniečius, turinčius 100 000 eurų sumai draudimą nuo COVID ir ne vėliau nei prieš 72 val. pasidariusius COVID testą (su neigiamu atsakymu). Viskas. Čia gali būti galutinis dūris į mano šansus dar grįžti Bankokan. Ne, tikrai nemanau, kad didelė tikimybė užsikrėsti COVID (juk šitaip stengiuosi saugotis!), bet ar begalioja dar koks sveikatos draudimas nuo COVID pandemijos metu ir, svarbiausia, kaip pasidaryti tą testą kažkur Indonezijoje, kur jų beveik niekam nedaro? Na, bet gal per savaitę dar kas pasikeis. O gal per savaitę Tailandas išvis uždarys sienas.

Anapus kylančio lėktuvo lango stebiu Bankoko panoramą: dangoraižius, daugiaaukščius kelius. Kada dar ją išvysiu? Priklausys ne tik nuo manęs, kaip seniau, kai viskas buvo paprasta ir atvira. Bet ir nuo manęs. Stengsiuosi.

Apninka baimė – o kas, jei į Indoneziją neįleis? Jau prie registracijos į skrydį langelio Bankoko oro uoste prašė bilietų atgal iš Indoenzijos. Jų neturiu. Papasakojau planus: kaip iš Balio turiu bilietus į Surakartą, iš ten traukiniu važiuosiu į Semarangą ir skrisiu į Pangkalanbuną… Paprašė pereiti prie esmės – kaip gi išvyksiu iš Indonezijos? „Plauksiu iš Batamo į Singapūrą“ – pasakiau savo pirminį planą. Tiko. Kelto bilietus juk galėčiau nusipirkti vietoje… Jei tie keltai plauktų.

Bet ar tai „sueis“ Indonezijos pasieniečiams? Jeigu ne, kas tada? Į Tailandą irgi grįžti negalėsiu – juk neturiu COVID testo ir kaip jį pasidarysiu? Išeina, turėčiau gyventi Balio oro uoste?

---

Indonezija (kovo 19-30)

---

2020 03 19 – Ar priims Indonezija?

Štai už lango jau tamsus Balis. Palyginus su mano atvykimu ten pernai (2019 m.) atsirado papildoma geltona „COVID anketa“ oro uoste, kur prisipažįsti nesergantis. Temperatūros patikrinimas. Tada pasieniečiai. Musulmonė pasienietė tik paklausia, kiek laiko būsiu Indonezijoje. 16 dienų. Mažiau nei 30. Atgalinių bilietų neprašo. Viskas gerai, pirmyn.

Pačiame Balyje COVID dar visai nesijaučia. Vos keli atšaukti skrydžiai I Gusti Ngura Rajaus oro uosto informaciniame ekrane. Jokių kaukių, jokio dezinfekcinio skysčio. Ramuma. Keliaudamas šiais laikais iš šalies į šalį kartu tarsi keliauji kelias savaites ar mėnesius laiku į priekį ar atgal…

Ramybės praskridus apokaliptinį pasaulį ta Balio ramuma man kažkodėl neteikia. Juoba, sergančių skaičiai Indonezijoje sparčiai kyla ir daug jų dar, garantuotai, nenustatyta. Panika verčia visokius veikėjus spausti prezidentą Joko Widodo įvesti Indonezijoje karantiną. Pasak „Jakarta Post“, Widodo sako, kad Indonezijoje tai neveiktų, nes net maisto tiekimo užtikrinti neišeitų. Indonezija juk ne masinių prekybos tinklų su sunkvežimiais šalis (kaip Lietuva), ji – begalės smulkiųjų verslininkų su motociklais-restoranais šalis. Kaip “uždrausi judėjimą palikdamas teisę tik vežti prekes”, jeigu tas prekes čia veža daugelis žmonių: smulkus verslininkas užperka maistą iš smulkaus ūkininko ir gamina jį savo restoranėlyje, į kurį skurdūs kaimiečiai eina ne dėl “nebūtinos prabangos” (kaip dar kartais restoranus suvokia europiečiai), o todėl, kad nebūtinai turi namie virtuvę ir valgyti restoranėliuose ten gali būti net pigiau, nei namie?

Bet jei indonezieičiai nepuls, kaip tajai, saugotis, užsikrėtusiųjų gal bus daugiau ir daugiau ir panika lems rimtas atsakomąsias priemones.

Išsinuomojame automobilį. Kitaip nieko ir nebus: australų įkurtas kura-kura bus turistinio viešojo transporto tinklas, kaip gavau žinutę į parsisiųstą aplikaciją, nutraukia darbą. Oficialiai dėl koronaviruso, dėl keleivių saugumo. Bet realiai turbūt dėl klientų trūkumo.

Pavakarieniaujame korėjiečių restorane, kurį įsiminiau dar nuo pernai, kartu švelniai atšvęsdami, kad viskas kol kas einasi gerai.

2020 03 20 – mirštantys Balio masiniai kurortai

Pirmąsias pora dienų praleidžiame Nusa Dua kurorte. Ne tuose didžiųjų viešbučių kompleksuose, kur gerais laikais ištisas poilsiautojų minias užsakomaisiais reisais suskraidindavo Europos agentūros, o 7 eurų už naktį indoneziečių viešbutėlyje.

Anie kompleksai, pernai stulbinę gyvybe, dabar miega beveik mirę. O visi reti baltaodžiai praeiviai kalba rusiškai – atrodo, tai paskutinė tauta, kuri atšaukia savo atostogas, nors dabar jau ir jų Balin nebeskraidina.

Indoneziečių viešbutėlis, tuo tarpu, kupinas žmonių: gerai tai ar blogai, bet javiečiai ir kiti dar plūsta į Balį, nors palyginus su visais išnykusiais kinais ir korėjiečiais, australais ir naujazelandais, vokiečiais ir prancūzais, jų – mažai.

Susitvarkome praktinius dalykus: telefono/interneto kortelė mėnesiui (kas žino, kiek čia dar būsime ir kiek dar dirbs kortelių parduotuvės), Aistei manikiūras/pedikiūras (ją išgąsdino, kad Lietuvoje uždarė kirpyklas ir grožio salonus). Pasivaikštome Nusa Dua.

Kad ir kaip toli bebūčiau, Lietuvos masinė panika ir jos keliama ekonominė krizė siekia ir mane. Juk ženkli dalis pajamų bent kažkiek susijusi su Lietuva.

Štai dėl karantino uždarė Lietuvos pabėgimo kambarius – ir visi tie, kurie pirko iš mūsų reklamą http://www.protu.lt , vienas po kito parašo, kad reklamos nereikia „iki karantino pabaigos“. Tai yra, velniažin iki kada – nes labai abejoju, kad karantinas duos kokių realių rezultatų. Kinijoje davė (jei oficiali statistika nemeluoja) todėl, kad ten yra gyventojų stebėjimo sistema: per telefonus, per į vieną tinklą sujungtas kameras, kur piliečius atpažįsta dirbtinis intelektas: mato, kaip arti vienas nuo kito jie stovi, ar be reikalo nevaikšto. Gali užtikrinti karantiną 100%.

Europoje „privatumo idėja“ niekad nebūtų lelidusi sukurti nieko panašaus – Vakarų Europoje juk net Google Street View ar Facebook duomenų rinkimas kelia kontroversijas, o kiekviena papildoma policijos saugumo kamera vagims filmuoti – tų pačių gyventojų, kuriuos ji saugos, protestus. Ir Europoje todėl karantino nesukontroliuosi. O jeigu bent 5 ar 10% žmonių jo nesilaikys, ligos plitimas geriausiu atveju truputį sulėtės (kol kas Italijoje ir to nematyti). Bet liga neišnyks. Panaikinsi karantiną – vėl grįš. Tai gali būti, kad europiečiai bus metus ar pora, iki kokios vakcinos, laikomi namų arešte?

Niekada nenorėjau nukeliauti į Šiaurės Korėją, bet dabar Šiaurės Korėja pati atkeliavo į mano Tėvynę Lietuvą. Kol kas dar ne į Indoneziją…

Laimė, kad veiklų turiu daug. Diversifikacija mus gelbėja. Užsienio lietuviams dar reikia Lietuvos pilietybės, kurią padedame atsikurti kartu su Aiste, tad žymi dalis pajamų liko. Žmonės optimistai. Arba gal pesimistų „pasitraukimą“ kompensavo papildomi optimistai, dabar, atsidūrę „namų arešte“ ir gavę laiko atsidėti, pavyzdžiui, savo protėvių Lietuvoje paieškoms. Čia aš dar galiu padėti. Ribotai. Net jei ir būčiau Lietuvoje, į archyvą manęs nebeįleistų. Karantinas.

Vakarieniaujame Nusa Dua kurorto restorane. Skamba graži gyva muzika, bet vos keli staleliai užimti. „Indonezija uždarė Balio oro uostą“ – pasiskundžia liūdni muzikantai – „niekas nebeatskris…“. Iš tikro lėktuvai skraido ir skraido, oro uostas veikia. Bet kas Baliui iš to, kai užsieniečiai atskristi nebegali? Kiek baliečių pastaraisiais dešimtmečiais išpardavė savo ryžių laukus turistinių kompleksų vystytojams ir perdarė savas fermas į kaimo turizmo sodybas! Sako, 80% Balio gyvena iš turizmo…

Buvau vienintelis, priėjęs prie vieno ekskursijų perpardavinėtojų. Ekskursijos į Nusa Penidos salą kaina net man nieko nesiderant desperatiškai “nukrito” nuo 1 250 000 rupijų iki 700 000. „Gal ne rytoj“ – sakė Aistė – „gal kai kojas nusidepiliuosiu, gi paplūdimiai“. Kvaila, bet jaučiausi net truputį kaltas, kad nenusipirkau: kiek dar laiko tas ekskursijų perpardavinėtojas nieko neparduos? Jo padėtis tikrai sunkesnė, nei mano (bent jau dabar), jo visas gyvenimas tikriausiai stovi ant turizmo į Balį… Bet dar nusipirksiu kitą dieną… Turbūt jau kitame miestelyje, iš kito perpardavinėtojo, bet jam gyventi nelengviau. Tūkstančiams, šimtams tūkstančių, gal net milijonams Balyje nelengva.

2020 03 21 – Jei ne šiandien – tai niekada

Ilgai ieškojau vietos tolimesnei nakvynei. Tokios, kur, reikalui esant, nebūtų liūdna mėnesį ar ilgiau praleisti užsidarius: šiais laikais nežinai, kas laukia rytoj.

Kas, kad prezidentas Joko Widodo tvirtai laikosi prieš karantino idėją – ta idėja, it koks smegenų maras, užkariavo Europą, o iš ten pamažu įkvėpia ir visas buvusias jos kolonijas, net tokias, kur koronaviruso beveik nėra ir mažai rizikos grupės žmonių (jau ir Indonezijoje amžiaus vidurkis gerais keliolika metų žemesnis, nei Europoje, o ką kalbėti apie Afriką, kur “rizikos grupei” kai kuriose šalyse priklauso tik koks 1% žmonių).

Deja, Balyje su tokia nakvyne sunku. Visa Balio esybė, tad ir visa architektūra yra skirta bendruomeniniam gyvenimui, o ne užsidarymui. Beveik nerasi vilų su gražiu vaizdu pro langą, kaip Bankoko daugiabučiuose. Daugelis aptvertos aukštomis sienomis, it nedideli kalėjimai, nemaža dalis – toli nuo miestelių. Aišku, viduje gražu, be galo skoninga, ir nuostabu, kai ten gali sugrįžti „pabūti privačiai“, o paskui išeiti pasižmonėti į kavines, restoranus, gamtą, turistines vietas. Bet kas, jei viso to neliks ir privalėsi būti už aklinų sienų toli nuo visko?

Viešbučių yra ir patrauklesnių. Bet privatus namas geriau, nei viešbutis: mažesnė tikimybė užsikrėsti, be to, iš Europos pradėjo eiti gandai, kad viešbučiai uždaromi, užsieniečiai išvaromi. Ispanijoje, Vokietijoje. Kas, jei ir ta mada ateis iki Indonezijos? Su privačiu savininku bus paprasčiau susitarti. Ypač Indonezijoje. Ir remti norėtųsi smulkiuosius verslininkus. Jiems dabar sunkiausia.

Galiausiai atrandu neblogą butą vilų komplekse prie Ubudo, Užsakau trims naktims. Gražu, vaizdas į ryžių laukus. Komplekse dar gyvena olandų šeima, prie baseino drybso anglų, prancūzų poros. Vėliau nugirstu jų pokalbius. Strigo Balyje ir nežino, kuriam laikui. Visas Balis turės iš tokių išgyventi mėnesį, kelis mėnesius. Dalis jų dar kurį laiką grįžinės namo, bet tas srautas vis lėtės, lėtės, paskui, tikriausiai, sienos užsidarys galutinai – kas tada liks, tas liks.

Balio kultūrinė širdis Ubudas, kuriame pernai gražiausiose vietose negaudavome staliuko prisėsti, beveik tuščias. Sėsk kur nori. Laikytis „socialinės distancijos“ problemos nėra: arba būsi restorane vienas, arba artimiausi kiti svečiai sėdės už viso eilės kitų staliukų. Net muzikantai sunkiai bepadeda pritraukti lankytojų: štai vienoje kavinėje – tik muzikantai ir padavėjos. Jie baigia kūrinį, padavėjos paploja. Po keliasdešimt minučių vėl einu pro tą pačią kavinę – tas pats. Daug prekijų jau išvis užvėrė duris, bet mažuma. Aistei balietišką masažą, kurio ji taip troško dar nuo Lietuvos, tiesa, radome.

Susiradęs retą dar veikiančią ekskursijų perpardavinėtoją klausiu – gal rytoj būtų ekskursija į Nusa Dua? „Ne. Nusa Dua užsidarė. Nusa Lembogan irgi. Gilis užsidarė“ – man atsakė. Turbūt keltų pakankamai nebėra, nes nėra pakankamai turistų.

Šiomis dienomis kaip niekad supranti, kad negali gyvenime nieko atidėlioti. Nes niekada nažinai, kas bus rytoj. Per koronavirusą – ypač. Nusa Penidos nebepamatysiu. Dabar, o gal ir niekada.

Bet juk tas pats visuomet. Negali sakyti „Ai, nukeliausiu kitais metais“, „Ai, verslą pradėsiu kitais metais“. Gal sveikata neleis, gal vaikų turėsi, gal būsi pakeitęs darbą ir negausi atostogų. Jei turi idėją – turi ją įgyvendinti *dabar*.

Dieną „Duris pabučiavau“ ir Badžra Sandhi memoriale Balio istorijai. Užsidarė nuo šiandien. Dar vakar būčiau galėjęs nueiti, o ir netoli buvau… Neveikė ir menininko Niomano Gunarsos muziejus. Laimė, Goa Gajah šventykla dar veikia. Kelionių vadovai rašo „Ateikite prieš 10 val., antraip matysite tik turistų minias“. Atėjau vidurį dienos ir tų turistų tebuvo keli. Prekijų daugiau nei turistų… Nusiperkame pas vieną gėrimų. Kaina užkelta, bet nesideru. Jam sunkiau nei man.

Vakare į telefoną ateina žinutė, kurios esmė „Išgelbėkite tautą! Melskitės namuose!“. Pietryčių Azija labai religinga ir didžiausia koronaviruso plėtra čia vyko būtent mečetėse. Kaip tie musulmonų maldininkai Malaizijoje, kurie, šventėje užsikrėtę, paskui pargrįžo į Indoneziją, į Singapūrą ir kitur.

2020 03 22 – Balis pasitinka naujus metus

Gal septintą ryto pažadina kažkokie per garsiakalbius sakomi pranešimai, kur lyg ir minėtas koronavirusas. Galvojau, jau įvedė karantiną. Karštligiškai tikrinu internete – ne.

Šiandien prasideda pagrindiniai Balio naujų metų ritualai. Prie Tanah Lot šventyklos stebime Melasti paradą iki jūros: tūkstančiai žmonių, pasidabinusių tautiniais rūbais, nešini visokiomis figūromis ir grodami muzikos instrumentais, gabena aukas dievams į jūrą. Vienas šalia kito, tik maža dalis su kaukėmis. O ir tie – štai vienas nusismaukia kaukę, parūko pūsdamas dūmus į bendrakaimiečius, ir vėl užsismaukia. Na, jie tiki karma – jei karma bloga, bus blogai (bet taip ir turi būti), jei gera – nieko blogo nebus.

Tiesa, fotografuoti neleidžia, o ir pabandžius nueiti į apsiplovimo paplūdimį pečalangas (kaimo savanoriška „policija“) liepia apsisukti. Gal todėl, kad Tanah Lot šventykla jau uždaryta turistams dėl koronaviruso. O gal todėl, kad tenykščiai kaimiečiai metai iš metų „iškankinti“ turistų, nesuprantančių tų ritualų prasmės, lendančių kur galima ir kur ne.

Pernai dalyvavau eilinio Balio kaimo šventėje neturistinėje salos šiaurėje, ten požiūris į atvykėlį kitoks: mane kalbino, pasakojo, kas vyksta, norėjo net Facebook kontaktais pasikeisti.

Ironiška tik kad iš pažiūros šiųmečio Tanah Lot “parado” nuo pernykščio Balio šiaurės kaimo neatskirsi. Turistų nėra nei ten, nei ten. Na, keletą dar matėme…

Ir prie pagrindinio Balio kurorto Kutos restoranai beveik tušti. Kas norėjo ir galėjo išsiskirstyti – išsiskirstė. Bet nenorėjo irgi daug kas.

O ką toliau daryti mums? Atvykę į Indoneziją, turėjome dvi galimybes: imti „visa on arrival“ 30 dienų su galimybe prasitęsti dar 30 dienų arba tiesiog įšvažiuoti į šalį ir gauti 30 dienų teisę būtų Indonezijoje, be galimybės prasitęsti. Kadangi kas bus po mėnesio niekas negalėjo garantuoti (ar išvis tas vizas pratęsinės?), pasirinkome antrą variantą: pareigūnams sakėme pirminę kelionės idėją ir, kadangi tai buvo 16 dienų planas, pasitenkinome 30 dienų leidimu. Daugelis kitų kartu atvykusių keleivių, tuo tarpu, stojo į eilę prie vizų…

Tą 16 d. kelionės planą vis dar galime įgyvendinti. Kažkaip nuostabiai stebuklingai atrodo: nepaisant viso to, kas vyksta pasaulyje, visų užsidarančių valstybių, dar visai įmanoma, kad iš Balio kovo 29 d. nuskrisime į Surakartą, iš ten nuvažiuosime į Semarangą, kovo 30 d. skrisime į Pangkalanbuną, paskui autobusu į Pontianaką, iš ten balandžio 5 d. lėktuvu į Batamą. Lėktuvų bilietus turime…

Bet ar tai protinga? Surakarta, Semarangas – Javoje, kur koronaviruso protrūkis kasdien auga. Sprendimai dėl karantinų priimami grietai: o strigti Indonezijos užkampiuose, kaip Pangkalanbunas, visai nesinori. Batamas, jei pavyktų iki ten nusigauti, geresnė vieta – moderni turistinė sala, gyvenusi iš pigaus alkoholio ieškojusių singapūriečių, kol tie dar atplaukdavo. Iš ten ir Singapūras matosi, vos 15 km keltu.

Bet dabar Singapūras jau visai uždarė sienas – nebe 14 d. karantino reikalavimas, kaip iki šiol, o griežtas draudimas atvykti. Batamas mums būtų aklavietė neaišku iki kada, nes skrydžių iš ten ir gerais laikais gerokai mažiau, nei iš Balio. Singapūro dangoraižius matytume pro kokio modernaus buto langus, bet Singapūras būtų toks pat nepasiekiamas, kaip sovietmečiu estams Helsinkis, kurį jie matydavo tik iš Talino TV bokšto restorano…

Na ir paskutinis reikalas – Pangkalanbuną norėjome aplankyti dėl orangutanų ir Tanjung Puting nacionalinio parko, kuriam pradžią davė lietuvė Birutė Galdikas. Bet nacionaliniai parkai Indonezijoje užsidaro vienas po kito. Internete informacija ne visada nauja. Labai gali būti, kad nuskridę neberastume įprastinių ekskurisjų klotok laivais, o kitaip į tą parką nelabai tenukaksi.

Taigi, su kiekviena diena vis labiau atrodė, kad viskas: kelionę pagal planą logiškiausia baigti, net jeigu teoriškai ji ir galėtų tęstis. Ir kas toliau?

Paprasčiausia – likti Balyje. Iš pradžių gąsdino biurokratinės kliūtys: bauda už vizos taisyklių pažeidimą – 65 doleriai į dieną. O, kaip darėme 2018 m., išvykti iš Indonezijos ir vėl grįžti, taip vėl iš naujo paleidžiant 30 dienų laikrodį (vadinamasis „visa run“), nebepavyks: nes Indonezija nebeduos vizos atvykimo metu, o kaip su viza Indonezijos ambasadoje neaišku. Tačiau lietuviškose Indonezijos Facebook grupėse (net nustebau, kiek lietuvių nusprendė Balyje karantinuotis!) ėjo gandai apie „emergency“ vizas, kurias duos Indonezija. Šiandien pradėjo jas dalinti. Aišku, mūsų padėtis geresnė, nei daugelio: daugeliui jau ir taip Indonezijos viza eina į pabaigą, o mums dar likęs beveik mėnuo. Galėtume palaukti, kol išnyks eilės. Jei tik nepaskelbs karantino.

Balyje ramu, smagu. Parduotuvės, restoranai veikia – ir gavę nuotraukas Europoje žmonės sunkiai patiki, kad dar kur pasaulyje taip yra. Smagu išgerti kokakolos stebint gatvę su retais praeinančiais turistais ir motociklais lekiančiais vietiniais. Smagu važinėti dairantis į tradicinę balietišką architektūrą ir pandžorus. Tik kaip ilgai viskas bus taip? Indonezijos koronavirusuotųjų skaičius išaugo nuo 450 iki 514. Balyje, tiesa, oficialiai tik keli atvejai, ir tie įvežtiniai.

Dar viena alternatyva – keliauti į kitą Azijos šalį. Aistė norėtų tai padaryti besibaigiant toms 30 dienų, bet sienos taip greitai užsidarinėja ir, netekę pajamų, reisai taip greitai nyksta, kad, turbūt, vienintelis šansas gali būti po greitai po njepio. Jau net Honkongas užsidarė. Daugelis „atvirų“ šalių – tos, į kurias iš Balio nėra reisų, o reisus su persėdimais „pertraukė“ įvairūs draudimai.

Yra viena išimtis. Pietų Korėja. Ir kuo labiau galvojau apie tai, tuo labiau man patinka idėja persikelti ten. Korėjiečių kultūra man prie širdies, korėjiečių maistas vienas skaniausių pasaulyje. 2015 m. keliavau po šią šalį vienas, bet Aistė jau seniai prašė, kad nukeliautume ten kartu. O svarbiausia, kad Pietų Korėja itin gerai atlaikė šią krizę. Nepamindama žmogaus teisių, kaip Europa, neskelbdama karantinų ji sugebėjo pažaboti epidemiją: žmonės ten jau greičiau sveiksta, nei užsikreiča nauji. Būtų mažesnė tikimybė atsidurti „didesnėje nei įprasta kalėjimo kameroje“. Norisi paremti tokią šalį ir savo nedideliu indėliu – pvz. užsakyti butą pas nuo pasaulinės krizės nukentėjusius AirBnB nuomotojus. Bet kartu atsirado ir toks žinių troškimas: kaip gi ta puiki kovos su virusu sistema atrodo iš vidaus? Kas ten kitaip, nei Katare, Indonezijoje, Tailande, Lenkijoje ar Lietuvoje?

Buvo toksai Lietuvos banditas Rachinšteinas, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos paspruko į Tailandą, o galiausiai jį sulaikė Vietname. Kartais jaučiuosi, tarsi blaškyčiausi po Pietryčių Aziją bėgdamas nuo kalėjimo, nežinodamas, kada gi ta grėsme pasivis. Tik kad jokio nusikaltimo nepadariau. Tik kad nepadarė jo ir virš milijardo tų, kuriems jų namai (ar bent jau jų šalis) jau virto kalėjimu: Europoje, o dabar ir vis daugiau Azijos šalių. Kinams tai buvo laikina. Žiūrėsim, kaip bus kitur. Ir visgi labiausiai gerbiu šalis, kurios savo žmonių į kalėjimą neuždarė. Tokias, kaip Pietų Korėja.

Jau kuris laikas Facebook‘uose reklamuojamas „Lietuvių parskraidinimo reisas iš Balio“. Pakils 24 d., prieš pat njepį. Kainuos 950 eurų: tiek, už kiek jei ne visi sienų uždarymai labiau patyręs keliautojas gali suskraidyti Vilnius-Balis-Vilnius ir dar liktų Vilnius-Niujorkas-Vilnius kelionei. Niekada nesvarsčiau to kaip galimybės. Dėl daugybės priežasčių.

Ne tik dėl baimės papulti į „kalėjimą“. Taip, gal per daug girdėjau Antrojo pasaulinio karo laikų istorijų per savo „Tikslas – Amerika“ misijas apie Stalino pažadais susigunčiusius Lotynų Amerikos lietuvius, kurie grįžo tarybinėn Lietuvon ir grotos anapus jų užsitrenkė “su visam”. Ir taip, dabar nebe tie laikai. Bet manau realu, kad gali būti šitaip: kadangi karantinas nebus veiksmingas ir liga neišnyks, tai jis tęsis “be galo”: mėnesnių mėnesiais, net metų metais. Nes joks politikas nenorės būti tas, kuris panaikins karantiną ir paskui bet kuri žmogaus mirtis nuo koronaviruso bus „sukarta“ jam ant galvos. To tikimybė gal nedidelė, bet tikrai gerokai didesnė, nei tikimybė pačiam pasigauti koronavirusą šiuo metu – ir, tiesą pasakius, man asmeniškai gerokai baisesnė. Paradoksas, bet gal bent kol kas geriau Lietuvos piliečiui būti ne Lietuvoje: nepiliečius išleidžia paprasčiau.

Bet gal svarbiau – „Ko man grįžti?“. Esu skaitmeninis klajoklis, nors klajojimas ir apsunkintas. Galiu dirbti iš bet kur. Šiais „darbo iš namų“ laikais tai dar tikriau, nei bet kada anksčiau: į archyvus vis tiek nepateksiu, žodiniai teismo posėdžiai virsta rašytiniais, kur pakanka nusiųsti teisėjui dokumentus (tas pats, iš namų Vilniuje ar iš buto Balyje). Iš pradžių planavau važiuoti dviems mėnesiams, kodėl tai turėtų keistis dėl šitos situacijos? Niekas nenuspės, kur bus geriau, o kur blogiau po 30 dienų, 60 dienų. Planavimo laikai baigėsi.

Įsvaizduoju, kaip koks italas dėl koronaviruso sausio mėn. atšaukė kovą suplanuotą kelionę į Kiniją – o dabar graužiasi nagus, nes Kinijoje daug saugiau, nei jo Italijoje, ir daug laisviau… Kur bus saugu ir gerai po mėnesio – niekaip nenuspėsi.

Ir svarbiausia – Lietuva pasirinko tokį kovos su koronavirusu kelią: viską uždarom, užsidarom, nieko neįleidžiam. Taip, Lietuvos piliečiams padaryta išimtis – bet daugelis Lietuvos politikų ir jos nenorėtų, tai kaip tam tikra nuolaida ar labdara. Juk grįžtantys piliečiai šitiek koronaviruso atvejų įveža! Nemanau, kad ką nors į Lietuvą atvežčiau – saugojausi, o ir ne iš Vakarų Europos “epicentro” grįžtu. Bet jei nesu tas, kuris desperatiškai nori ir privalo „grįžti namo“, jei galiu (tikiuosi, galiu) išlikti svetur (kitokį kelią pasirinkusiose šalyse), tai kur kas teisingiau man prisidėti prie to „Lietuvos plano“ ir pora vienetų sumažinti masiškai grįžtančių lietuvių skaičių. Net jeigu tas Lietuvos planas, greičiausiai, ir nėra teisingas. Bet labai norėčiau šįkart klysti. Linkiu Lietuvai kuo didžiausios sėkmės…

Anapus langų kažkur skambėjo gamelanas. Tais garsais baliečiai įkvėpinėjo piktąsias dvasias į ogoh-ogoh pabaisų skulptūras, pamažu išstumiamas į pakeles. Neaišku kur. Balyje dažnai girdi šventę, bet jos nematai. Ji kažkur anapus paslaptingų sienų, miškų, kalvų ir slėnių, bet pagal garsą atrodo – anapus tavo balkono.

Poryt ogoh-ogoh degins, kartu su visomis dvasiomis jų viduje. Turbūt.

2020 03 23. Ką dar galima pamatyti Balyje

Kaip jau tapo įprasta, turiu turėti planą, rezervinį planą – ir vis tiek neaišku, ar ką iš to pavyks padaryti.

Gunung Kawi šventykla buvo uždaryta. Laimė, Tegalalango ryžių laukai atviri, kaip ir daugelis jų kavinių su vaizdais į tas tokias tradicines terasas. Ramiai pasivaikščiojome tais takeliais. Užlijo, pasigerėjome vaizdais, tarsi be plano. Vaizdai nuostabūs. Visokie interneto puslapiai rašo, kad Instagramo nuotraukos, kur koks influenceris vienas tame ryžių lauke – tikriausiai sufotošopintos, juk neįmanoma tokių padaryti per begalines turistų minias! Na ar gal iškart po saulėtekio tie influenceriai važiuoja, gal tada įmanoma…

Bet buvo momentų, kai buvome tame lauke vieni, vidury dienos… Bent vienas šio reikalo pliusas. Aišku, pliusas tik paskutiniams turistams, o ne vietos smulkiesiems verslininkams, kurie daugybę iš Balio tradicija tapusių „nusifotografavimo sūpynių“ su visam prirakino prie stulpų: nebereikia. Ir, bet kuriuo atveju, nuotraukos su kaukėmis išeina nekaip…

Tiesa, su kaukėmis buvome tik mes. Vienas kitas vietinis jau pareigingai klauso prezidento Joko Widodo nurodymų: štai vienas ryžių laukų pašonės kavinėje 20 sekundžių plovė rankas, štai kitas pakelės parduotuvėje eilėje stojo per du metrus nuo kito, štai keli pasidarę medžiagines kaukes ar net nusipirkę vienkartines. Bet iš baltaodžių turistų niekas to nedaro! Sutikta ryžių lauke turistė tik priekaištingai nužvelgė mano kaukę – „o-ou“ – ištarė pasibaisėjusi, tarsi kaukės keltų pandemiją, o ne atvirkščiai.

O iš Lietuvos, Ispanijos mums pažįstami praneša, kad jau geras trečdalis ten dėvi kaukes. Balyje tarsi užsiliko gabalėlis senos, ikikoronavirusinės Europos, kur žmonėms tokie dalykai nerūpėjo. Tos pačios, kur dar kovo praždioje man nuėjus į ligoninę su veido kauke, mane tiesiai šviesiai per dantį traukė net seselės.

Taip, kelionė per valstybių sienas šiais laikais – it kelionė laiku. Dvi savaites į ateitį, mėnesį į praeitį… Iš laiko prieš krizę į laiką krizės įkarštyje ir vėl atgal. Balis dar laike atsilieka nuo Lietuvos. Nors šiaip Indonezijoje užsikrėtusiųjų ir gerokai daugiau. Skaičius dar ne viskas. Panika, baimė nebūtinai eina koja kojon su statistika.

„Bangkok Post“ rašė, kad dabar Bankoke jau uždaryti prekybos centrai, restoranai. Gerai, kad išvykome.

Dėl visa ko, nusipirkome maisto rezervą į automobilį ir iš bankomatų išsiėmėme daugiau grynų pinigų, nei paprastai. Nes gal sutriks bankų veikla, gal į parduotuvę bus sunku nueiti ar eilės jose taps begalinės.

Ir kai turėjome per atstumą dalyvauti kliento vardu Lietuvoje e-aukcione, dėl visa ko pasijungėme dvi interneto linijas: mūsų viešbučio ir telefono. Jei viena strigtų. Nestrigo. Bet kas pasidarytų su Indonezijos internetu, jei įvestų visuotinį karantiną – neprognozuoju.

Vakare – nuostabi žinia. Indonezija visiems užstrigusiems leido pasilikti ilgiau nepratęsiant vizos. Neteks grūstis eilėse, kaip skundžiasi internete Tailando lietuviai. Jei liksime.

2020 03 24 – Kaip koronavirusas išgelbėjo piktąsias Balio dvasias

Turėjo būti pati įspūdingiausia Balio naujų metų diena – pabaisų ogoh-ogoh paradai ir – paskui – sudeginimai, kartu su ten įsikūnijusiomis piktosiomis dvasiomis.

„Kapan api ogoh ogoh? Hari ini?“ – klausiu laužyta indoneziečių kalba pakelės pardavėjos, dirbančios prie vienos įspūdingiausių pakelėje išrikiuotų pabaisų. Ir gaunu atsakymą „Hari ini tidak boleh“ – suprask, šiandien negalima. Dėl koronaviruso uždraudė. Po kelių mėnesių gal.

Gaila. Bet vilos šeimininkas sakė kaimuose degins, tik pagrindinių paradų Ubude ar Denpasare nebus. Važinėjome tad ratais aplink Ubudą. Matėme aukojimus, žygius su deglais, vaikų išnešamus ogoh-ogoh, visur jautėme dūmų kvapą. Bet pačių ogoh-ogoh nedegino. Jau dieną išjungė bankomatus, vakare apšvietimą. Balis pasidarė tamsus tamsus ir tuščias. Rytoj – njepis. Pagrindinė naujų metų diena. Tylos diena, kai užsidaro oro uostas, niekas niekas neina į lauką, vengia elektros ir garsų.

Nes baliečiai tiki, kad Balį tada apgula piktosios dvasios. Po to, kai jas įkvepia į ogoh-ogoh ir sudegina, paskui vieną dieną apsimeta, kad Balis – negyvas. Kad dvasios apsigautų ir išsinešdintų…

Njepiui norėjau apsistoti viešbutyje, iš kurio matytųsi užmigęs miestas. Juk išeiti bus negalima. Per internetą tokį rasti buvo nelengva: daugybė viešbučių kažkur nepagrindinėse gatvėse, kurios ir kasdien „mieguistos“. Bet jau vietoje radome gražų viešbutį su terasa ant stogo „Maxone“ Ubude, Balio kultūrinėje širdyje. Iš ten bus žavu regėti Njepį.

Šiandien iš Denpasaro oro uosto pakilo reisas į Lietuvą, organizuotas valstybės.

2020 03 25 – Tylos diena

Njepis. Balio naujųjų metų “širdis”. Kai dar prieš daug mėnesių planavau šią klajonę svetur, svarbiausi jos momentai turėjo būti du. Balio naujieji metai ir Tailando naujieji metai. Tailando naujus metus – songkraną pilstymosi vandeniu šventę – „Bangkok Post“ rašė, jau atidėjo neribotam laikui. Balio naujųjų metų – tegul ir supaprastintų – sulaukiu.

Kvaila būtų atšaukti Njepį, kai jis iš esmės – tarsi masinis karantinas. Planuodamas kelionę negalėjau tikėtis, kad tuo metu didelė pasaulio dalis gyvens panašiai… Na, visgi Njepis yra daugiau, jis turi dvasinę, religinę prasmę ir jo mastai didesni.

Žiūrint nuo stogo terasos Ubudas atrodo ne tiesiog ištiktas apokalipsės, bet jau gerokai po jos, kažkur staiga išnykus visai žmonijai. Tik voverytės laksto elektros laidais, palaidi valkataujantys šunys, kurių Balyje visuomet per daug. Nė vieno automobilio, motociklo, praeivio… Nė vieno – nei kas pasivaikščioti eina, nei į parduotuvę ar darbą.

Stebuklinga stebėti tokį „išmirusį“ miestą, paskui, vakare, saulėlydį ir galiausiai žvaigždėtesnį nei kada Balyje dangų. Nes njepio metu išjungiamas ir gatvių apšvietimas.

Tai dirbame internetu, tai ilsimės. Nusiunčiame kelias nuotraukas giminėms. Tie patys žmonės, kurie ragino “kuo greičiau grįžti” dar iš Lenkijos, dabar jau sako “tik nesugalvokit grįžti į Lietuvą!” ir dar siūlo nesiuntinėti niekam tokių nuotraukų, kad nekelti lietuviams pavydo.

Visi kiti viešbučio svečiai buvo indoneziečiai – tikriausiai iš Javos ir kitur. Jiems Njepis irgi „kažkas tokio“. Juk Indonezija daugiatautė šalis, tautų ir kalbų joje daugiau nei visoje Europoje. Ir daugybė indonezeičių keliauja, kultūrinius atradimus patiria savo šalyje. Tai jiems dar galima, Indonezijoje nenutrūko skrydžiai, jie vis dar masiniai, vis dar pigūs kaip Europoje mėnesis atgal: iš Balio į Džakartą kad ir rytoj galėčiau nuskristi už 30 eurų.

Aišku, tų indoneziečių nedaug ir po dienos visus keturių aukštų ~100 numerių viešbučio svečius jau “iš matymo pažįstu”. Gal kokie 10 iš viso be mūsų. Visokios akcijos-atrakcijos, reklamuojamos gausybėje viešbučio plakatų – didžėjai ant stogo, “moterų vakarai” ir kita – atšaukta ne tik dėl njepio ir ne tik dėl koronaviruso. Tiesiog per mažai klientų. Beveikia tik viešbutis, restoranas, baseinas. Palyginus su Europa – labai daug kas!

Klausimas kiek ilgai ir Indonezijos viduje bus normalu. Klausimas ar likti Balyje. Ar visgi kovo 28 d. perskristi į Pietų Korėją. Iš pradžių buvau radęs tik bilietus su „netikrais jungimais“ Kvala Lumpūre – teoriškai turėtų pavykti (Malaizija užsidarė, bet jungtis oro uoste leido), bet praktiškai kažin, nes kokį vieną reisą atšauks ir viskas grius. Bet dar yra tiesioginis „Garuda Indonesia“ reisas iš Balio. Brangus. 330 – 650 eurų, priklausomai nuo to, prieš kiek laiko perki. Ne, kad gautum 330 eurų, nereikia pirkti prieš mėnesį: pakanka prieš 3-5 dienas. Niekas šiais laikais bilietų “už savaitės” neperka: arba perki “kuo greičiau”, arba neperki visai.

Rizikų daug: Pietų Korėja vis griežtina atvykimo ribojimus, testuoja ir karantinuoja visus iš Europos, nuo rytdienos – karantinuoja ir visus iš JAV. Nes daug kas atvyksta jau sirgdami koronavirusu – Korėja nemokamai gydo, tai jiems apsimoka. Bet ir nemokamo gydymo Korėja negali atšaukti – nes tada gali kokie užsieniečiai meluoti dėl simptomų, kad sutaupytų, ir užkrėsti šimtus…

Todėl vis daugiau ir daugiau šalių pasirenka uždaryti sienas ir Korėja likusi viena nedaugelio tarp pagrindinių tranzitinių šalių, to nepadariusių. Neužsidariusių šalių dar yra dešimtys – visokie Laosai, Tadžikistanai – bet tiesiog į daugelį iš jų iš Balio nenuskrisi, o po to, kai pagrindiniai tranzitiniai taškai uždaro oro uostus, pradeda drausti persėdimus – gal tuoj nenuskrisi ir iš beveik niekur.

Pagal balietišką kalendorių, naujieji metai – ne 2020 m., o 1942 m. Galima guostis bent jau tuo, kad “mūsų eros” 1942 m. buvo pasauliui dar blogesni…

Vakare, nuo tamsios stogo terasos pasišviesdami mobiliaisiais telefonais per „paslėptą nuo dvasių“ viešbutį grįžinėjime į numerį, kai sustabdė registratūros tarnautojas. „Kada išsiregistravimas rytoj?“ – klausiame. „Ne rytoj“ – atsako. Balio gubernatorius njepį pratęsė dar dienai – rytoj irgi tylos diena! Jau seniai juokavau, kad Njepio diena gali virsti Njepio mėnesiu – bet nepagalvojau, kad taip bus taip tiesmukai…

2020 03 26 – Lėktuvo bilietų kioskas ir karantino repeticija

Vakar dar abejojau, ar „njepio pratęsimas“ tikras – gal viešbutis nori parduoti papildomą nakvynę? Bet gatvėje žmonių, pažvelgus nuo terasos, tikrai nesimatė. Na, ne taip, kaip vakar: vienas-kitas motociklas prazvimbdavo kas kelias minutes.

Planas persikelti į Pietų Korėją priartėjo prie žlugimo. Jau galvoju įsigyti bilietus – „Korea Herald“ nepranešė apie naujus ribojimus – bet bilietų nebėra. Galvojau, kas pirks šiais laikais, už dideles kainas liks visada – bet pasirodo vis daugiau ir daugiau tranzitinių taškų uždarant, žmonės per Seulą skrenda visur kur – ir reisai užsipildo. Bilietų buvo iš pradžių tik kovo 31 d., vėliau tik balandžio 2 d. Per vėlu – manau, Korėjos sienos tada bus uždarytos, bent jau atvykėliams iš sparčiai užsikrečiančios Indonezijos, arba atvykėliams be išankstinių vizų.

Ir ta žinia kaip tik tada, kai Aistė, paskaičiusi straipsnį apie puikią Korėjos kovą su koronavirusu, ilgai dvejojusi tarė: „Skrendam į Korėją ir kuo greičiau!“. Tą straipsnį parašė britas dėstytojas iš Korėjos universiteto. Kai jis jau kovą išskrido iš Britanijos į Pietų Korėją, tautiečiai britai jį vadino kvailiu – “Ko tu skrendi į tą koronaviruso zoną?”. O pasirodo jis skrido vienu paskutinių reisų per Vokietiją – Europa tuoj užsidarė, kai Pietų Korėja dar ir šiandien atvira. Ir, kaip rašo, jis pats jaučiasi tarsi tie pabėgėliai, dar spėję iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną perbėgti prieš pat pastatant Berlyno sieną. Europoje – marazmai, žmogaus teisių pažeidimai, neveiksmingi, bet žmonių gyvenimus laužantys valdžios sprendimai – tarsi prie komunizmo anapus Geležinės uždangos. Tarsi Chruščiovo kukurūzai, Mao Dzeduno “Didis žingsnis pirmyn”… O Pietų Korėjoje – tvarka, logika pagrįstas ir ekonomikos ir gyvenimų nežlugdantis atsakas virusui, kuris veikia, nors yra gerokai paprastesnis. “Tikiuosi, dar galėsiu nupirkti savo giminaičiams paskutinius bilietus į paskutinį plaustą į Korėjos pusiasalį” – užbaigė jis desperatišką straipsnį. Turbūt gerokai perdėta, bet bent jau šiam mėnesiui tinka.

Nusprendžiame vykti į „Garuda Indonesia“ aviakompanijos ofisą oro uoste. Indonezijoje, priešingai nei Europoje, lėktuvų bilietų prekyba nėra visa persikėlusi į internetą: priešingai, vietiniai perka popierinius bilietus gausybėje aviakompanijų atstovybių. Gal tenykščiai darbutojai žinos daugiau variantų.

Priešingai nei per tirkąjį njepį, oro uostas šiandien veikia. Pasakome viešbučio registratūroje, kur važiuojame – mums patraukia įvažiavimą užtvėrusią virvę. Kaip ir per njepį, kiekviename kaime – pečalango postai, žiūrintys, kad niekas neatkreiptų dvasių dėmesio. Pirmajame mums išrašo leidimą važiuoti iki oro uosto. Kol keliaujame per kaimus, tą leidimą rodome kas kelis kilometrus, paskui, arčiau Denpasaro, viskas jau laisviau, ir mašinų kiek daugiau.

Atrodo, Balis jau turi visą infrastruktūrą karantinui – tereikia duoti nurodymą „elkitės kaip per njepį“ ir bus kam, ką saugoti, visi žinos, kaip elgtis…

„Būkit atsargūs!“ palinki mums pečalangas kiekviename poste. Juk piktosios dvasios „plevena ore“?

„Garuda Indonesia“ ofise pasiūlo reisą į Seulą kovo 30 d. – geriau, nei tikėjausi, bet rizika, kad Korėja jau nebepriims, didelė. Jie rezervavo parai, pagalvojome, nusipirkome po kelių valandų. Kam turime santaupų, jei ne momentams, kai pasaulis griūva? Dar teko nusipirkti bilietą iš Seulo į Tokiją, nes išskridimo bilietas – patekimo į Pietų Korėją sąlyga. Birželio 25 d. Kažin ar prireiks. Bet niekad nežinai. Tačiau tas bilietas nebrnagus, 30 eurų. Korėjoje-Japonijoje dar irgi galutinai negriuvo “pigių skrydžių sistema”.

Grįžtame atgal per priemiesčius, paskui per kaimus. Įdomu buvo vien dėl to, kad išvažiuoti kur nors tokiu metu, kai tvarkomasi kaip per njepį. Tiesa, grįžtant žmonių jau daugiau: kai religinės prasmės nėra, į antrą “tylos dieną” žmonės taip rimtai nebežiūri.

Itin griežtai uždarytas Denpasaro priemiestis, kur turėjo vykti omed omedan – šventė, kurios metu baliečiai vyrai ima ir bučiuoja išsirinktas nepažįstamas merginas. Dar užvakar skaičiau, kad omed omedan atšauktas nebus – nes kažkada, ~1980 m., buvo atšauktas, ir tada susipjovė Balio kiaulės. Atrodo, pratęstas njepis „užbėgo už akių“ omed omedanui. Bet jei/kai koronavirusas vis tiek smogs Baliui, tai tikriausiai žmonės ir už šitą nelaimę kaltins ritualų nesilaikymą, nesudegintus ogoh-ogoh ir todėl pasilikusias piktąsias dvasias…

Dar vienas vakaras ant stogo. Gražu, bet antras visada nebe toks nuostabus, kaip pirmas.

Iš svetur el. paštu ir kitaip vis plaukia “patarimai”, kaip mums elgtis. Kažkodėl daugybė žmonių įsivaizduoja, kad geriausiai viską žino būtent jie. Tie patarimai prieštarauja vienas kitam. Aš seku naujienas Indonezijoje, kitur Azijoje, dar daug ką seku ir tai negalvoju, kad viską aš žinau kaip bus: tikėtina, padarysiu klaidų. Bet štai kas nors iš karantino kur Europoje taip šneka, kad, atrodo, jau daug kartų yra buvęs būtent tokioje situacijoje, būtent Indonezijoje – kai iš tikro Indonezijoje nebuvęs apskritai.

Dabar pasaulis padidėjo, paįvairėjo, pasikeitė greičiau nei kada anksčiau, ir tokia “patirtimi Europoje grįsta išmintis” dažnai – tiesiog juokinga. Žmonės nori gero, bet tai erzina. Ir be savo veiksmų aiškinimosi yra daug ką veikti, daug ką apgalvoti. Nesuplanuosi, bet vien mėginimas bent minimaliai apsiplanuoti šiom dienom atima laiko tiek, kiek darbas. Bet gi jei tik kur aplinkybės pasikeis ne tavo naudai – tuoj pasipils el. laiškai “Oi, na, juk patariau daryti taip ir taip, va nepaklausėt, va ir turit!”. Aišku, tie, kurie patarė elgtis priešingai jau bus savo patarimus pamiršę ir niekad neprisimins juos davę.

Todėl nelaikas vadovautis jokiais patarimais – tik savo galva! “Patarėjams-(ne)žinovams” į el. laiškus nebeatsakinėju, bet tiems, kurie domisi, kaip sekasi, kaip gyvena ši pasaulio pusė – su malonumu. Svarbu, kad žmonės suprastų, kad Lietuvos kelias nėra vienintelis, kad variantų daug ir daugybė jų veikia geriau, nei europinis, ypač ilguoju laikotarpiu.

Rizikos mums patiems įvairios. Pilnas Facebook visokių užstrigusių lietuvių skundų, kaip „užsikarantinavo“ kažkur, kur uždarė viešbučius, juos išvijo. Karantinas karantinui nelygu, šalis šaliai. Kol kas Indonezija protingai laikosi, Pietų Korėja irgi. Bet jau Tailande gausu problemų, Maeklongo turgus, kur dar prieš dešimtį dienų gerėjomės prariedančiais traukiniais, seniai uždarytas. O Indijoje – išvis: sako net prekių išvežiotojus policija muša, nors formaliai prekyba internetu galima. Lietuviai strigę Goa išvis nebesuvokia, ką jiems bedaryti. Niekas nenumatys ateities – net mėnesio trukmės, net savaitės. Yra tik intuicija, tikimybės, bet ir jas kasdien įvertinu iš naujo.

2020 03 27 – kai nekokybiški termometrai gali tapti dievais

Iš Ubudo važiuojame į kitą Maxone viešbutį – Džimbarane. Patiko šis tinklas, su nuostabiais vaizdais nuo stogo į nuostabų Balį. Kaina – 13 eurų už naktį. Sunku įsivaizduoti už tai, ką gauni, bet ir tai viešbutis beveik tuščias. Laiko klausimas, kada bus uždarytas, kada nebeapsimokės jam veikti.

Maxone viešbutis – viena tų retų vietų, kur Balyje tikrinama klientų kūno temperatūra. Ir net kriauklę lauke prie įėjimo pastatė – „Ačiū, kad nusiplovėte rankas“. Prideda termometrą man prie kaktos – rodo 37,8!!! Praleidžia taręs „Ai, gal nukris“. Jiems tas pats, bet man ne tas pats – negi sergu?

Suvokiu, absurdas. Juk aš visuomet labai jaučiu, kai temperatūra pakyla, net kai tik +37,0 jau jaučiuosi labai nekaip – o dabar jaučiuosi puikiai. Na bet koronavirusas nauja liga, gal kažkas kitaip? Skaitau, kad temperatūra yra pagrindinis jos simptomas, kuris būna per 80% atvejų, kai, tarkime, koks kosulys tik per 60%. Reiškia, gali būti temperatūra be kitų simptomų. Na, suvokiu, kad tikimybė – minimali, bet kai pradedi savęs klausinėti, ar tau viskas gerai, tai pradeda vaidentis – o gal ir ne?

Persimatuoju savo termometru. +35… Ech, tie elektroniniai termometrai… Jau seniai pastebėjau, kad rodo jie bet ką. Tik kad šiais laikais nuo to „bet ko“ gali priklausyti tavo likimas: gali būti kažkur neįleistas, karantinuotas, izoliuotas, deportuotas…

Vakarą praleidžiu ant viešbučio stogo, leidžiantis saulei. Aišku, pasistengęs atsisėsti kuo toliau nuo vienintelių kitų turistų ir padavėjų. Matosi kalnai, tolimos liūtys, Balio Ngura Rajaus oro uostas. Lėktuvai kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi. Gal mažiau, nei prieš mėnesį, bet dar labai daug. Visi skrydžiai Indonezijos viduje vyksta. Ir mūsiškis į Surakartą poryt irgi įvyks, tik turbūt be mūsų.

Prasitęsiame autonuomą dar dienai. Grąžinsime 29 d. oro uoste, prieš skrydį į Seulą. Išsirenkame Seule butą per AirBnB mėnesiui. Atėjo laikas pabūti vienoje vietoje ilgiau. Butų daugybė, jie gražūs, pigesni, nei tikėjausi. Gauti už 600 ar 800 eurų mėnesiui butą miesto centre per AirBnB gali atrodyti brangu kur Pietryčių Azijoje, bet juk Pietų Korėja – turtinga šalis, Seulas – 22 mln. megapolis. Tačiau ir tenykštė turizmo pramonė kenčia, ir kiekvienas AirBnB nuomotojas suvokia: jei dabar neišnuomosiu – gali mėnesių mėnesius butas stovėti tuščias. Kainos krenta. Vienur, kaip su papildomais lėktuvų bilietais, patyriau nuostolių, kitur, kaip su nakvynėmis – išlošiau.

Laimė, mūsų pajamos laikosi tvirtai, kilmės ieškančių lietuvių dėka. Nežinia, kaip bus balandį su pajamom, bet rezervas sukauptas į ateitį. Taupiau kruizui į paskutinį žemyną, kuriame dar nesu buvęs – Antarktidą – 2021-2022 m. žiemai. Dabar kruiziniai laivai pasaulyje tapo pragaru, pilni sergančių įgulos narių ir netgi mirusių keleivių dreifuoja neįsileidžiami į uostus, nes šalis išgąsdino tai, jog būtent kruiziniai laivai į kelias jų atvežė koronavirusą. Ta pramonė, tikriausiai, atgims dar lėčiau, nei likęs turizmas, ir kažin ar 2021 m. visos šalys jau įsileis kruizinius laivus. Tad panaudosiu santaupas šitai ____ po korona-apokaliptinį pasaulį. Nesugalvoju, ką rašyti vietoj ____. Kelionė? Ekspedicija? Sprukimas? Žygis? Gyvenimas? Nė vienas žodis nebetinka. Unikalūs laikai, kokių nebuvo ir gal nebus, ir žodžiai jiems dar nesugalvoti.

2020 03 28 – Radome paskutinį senosios Europos gabalėlį

Iš ryto mėginame aplankyti Jatiluwih ryžių terasas, bet šios jau neveikia: ties įvažiavimu mus apgręžia atgal, tik šiokį tokį jų vaizdą nuo kalno pamatome.

Prieš apsukdami nuo ryžių terasų, mūsų automobilį kaimo bernai dezinfekuoja. Dabar Balio gatvėse kasdien matai tokius dezinfektorius, pėsčiomis ar nuo mašinų purškiančius į kairę-dešinę dezinfekcinio skysčio statines. Klausimas, ar čia ne skysčio švaistymas: ar tikrai verta dezinfekuoti pakelės medžius, krūmus, žoles? Juk niekas jų paprastai neliečia, tai niekas ir neužsikrečia per juos. O didžiausias pavojus užsikrėsti nuo labai konkrečių, dažnai liečiamų paviršių: durų ir jų rankenų, kranų, stalų, kėdžių, liftų mygtukų ir pan. Bet kaimų bernams smagu laistyti pravažiuojančius motociklininkus ir motociklininkes dezinfekciniu skysčiu…

O Irane jau 300 žmonių, gal 500, mirė, panašių skysčių… prisigėrę. Iranas sako kovojantis dviem frontais – viename jų – su koronavirusu – keli tūkstančiai aukų, bet kitame – su idiotiškais „vaistais“ nuo koronaviruso – irgi jau tuoj gali būti tūkstančiai.

Nuo pat šios pandemijos pradžių atrodė, kad panika čia sužlugys ne tiek ir mažiau gyvenimų, nei virusas. Ir, svarbiausia, taip miršta ne kokie „rizikos grupės“ senukai: net vaikai Irane tų skysčių prisigeria, nors jie koronavirusu būtų persirgę lengvai ar išvis neužsikrėtę (vos keli vaikai visame pasaulyje mirė nuo koronaviruso)…

Papietaujame Canggu kurorte. Ten, atrodo, kitas pasaulis. Ten tarsi nebūtų jokios ligos, jokios krizės. Baltaodžių daugiau, nei azijiečių – tarsi tai būtų koks Viduržemio jūros ar Kanarų kurortas. Aišku, ne šiandien. 2-3 mėnesiai atgal.

Baseine mirksta vakariečių jaunimas, keistai nužvelgiantis mūsų kaukes. Kavinėse flirtuoja porelės. Vaizdo ryšiu iš Europos gauna pranešimus, kuriais, atrodo patys netiki. Žmonių daug. Nes Canggu kurortas labiausiai pamėgtas skaitmeninių klajoklių, tokių kaip mes: jie išsinuomoja vilą mėnesiui, žiemai, metams, iš ten dirba intenetu iš kokių “bendradarbystės erdvių”. Jie ten praktiškai gyvena nuolat. Ir nepaisant visokių desperatiškų, tarkime, Australijos valdžios šauksmų „Grįžti iš Balio, kol dar nevėlu“, ar iš Indonezijos atšaukiamų ambasadų tarnautojų, jie ten liks. Ne tik, kad jie ten liks, bent jau kol kas, atrodo, nėra jokios priežasties jiems susimąstyti *nelikti*.

Canggu viskas kaip buvę. Kažkokie nuobodūs muziejai kažkur gal neveikia, bet juk su banglentėmis eiti į jūrą gali kasdien. Visi tie siaubingi straipsniai apie artėjančią apokalipsę, viskas – nesąmonė. Juk negali būti sąmonė, ar ne? Juk čia absurdas. Žiniasklaida išsigalvoja. Žmonės perdeda… Tokia atmosfera tvyro Canggu, tokios mintys turbūt to jaunimo galvose. Net savaip norisi į ją pasinerti, joje pasilikti… Nusimesti veido kaukę, tarsi ji tikrai būtų ne apsaugos priemonė, o apokalipsės šauklys. Nusimesti socialinę distanciją. Pabendrauti su kitais „įstrigusiais“, pasidalinti patirtimi.

Kai planavau šią kelionę, planavau ir pakeliauti kaip kuprinėtojas po Laosą, Kambodžą. Vienas. Pakeliauti su kitais keliautojais. Nekeliavau tokiu būdu po šį regioną, kuris – tikra kuprinėtojųMeka. Kaip matau, nekeliausiu ir dabar. Progų pabendrauti buvo Balyje, bet nesinaudojau. COVID-19, bergždi mėginimai apiplanuoti artimiausią ateitį, visas „pašalines mintis“ užgožė, o kas liko skyriau beužsidarančių lankytinų vietų ir įkvėpiančių vaizdų “gaudymui”. Be to, bendrauti „gyvai“ juk ir nerekomenduojama. Gali usžikrėsti pats, ar, jei jau kažkur pasigavai ligą, užkrėsti kitą. Suprantu, kad Canggu kol kas tai rūpi tik man pačiam ir niekam nerūpėtų daugiau, bet…

Pagalvojau, kad visos kelionės metu mes su Aiste bendravome tik tarpusavyje – ir su niekuo daugiau. Na, išskyrus maisto užsakymus restorane ar automobilio atsiėmimą autonuomoje, ar užsiregistravimą viešbutyje. Jokių ilgesnių pokalbių, net bendrų nuotraukų padaryti nelabai prašėme. Nuo kitų žmonių sėdame kuo toliau, juos apeiname, net sulaikau kvėpavimą eidamas pro didesnę minią. Taigi, nepaisant to, kad judame tūkstančius kilometrų, tikimybė pasigauti ar skleisti ligą mums gal net mažesnė, nei kažkur Lietuvoje, kur vis tiek susitiktume su giminėmis, draugais ir, tikriausiai, kartu praleistume ne 30 ir ne 60 minučių.

Užtat iš Lietuvos ir Europos sulaukiame daugiau elektroninių laiškų ir žinučių, nei kurioje kitoje kelionėje. Žmonės neturi ką veikti, rašo. Į kalėjimą pasodintieji juk irgi, būna, stengiasi susirasti, su kuo galėtų susirašinėti.

Daugelis Balio kurortų jau atrodo kitaip, nei Canggu. Kuta, Džimbaranas – apytuščiai, gyvesnės vietinių dalys, nei turistų.

Dar vienas vakaras gėrintis Balio saulėlydžiu, jo kurortus, oro uostą, paplūdimius ir naująjį salos simbolį – vieną didžiausių pasaulyje skulptūrų, skirtą Garudai – apimančia tamsa.

2020 03 29 – Balis atsisveikina

Prabudęs telefone randu priminimą – „Skrydis Balis-Surakarta“. Laikas jau praėjo. Jau neišskridau. Pirmą kartą gyvenime turėjau bilietą ir neišskridau. Skrisiu vakare į Pietų Korėją…

Balį palikti gaila. Tai šilta, įdomi sala su savo kultūra, draugiška kiekvienam atvykėliui. Indonezija elgiasi labai svetingai. Balyje jau daugybę dešimtmečių ir ta draugiška vakariečių bendruomenė, kurios glaudumo nesunaikino joks virusas. Europoje jau nėra tos Europos, kuri dar yra Balyje…

Išvažiuojame į paskutinį „atsisveikinimo ratą“ aplink Balį, tikėdamiesi dar grįžti kada nors. Rytinę pusę. Tirta Ganga karalių rūmai uždaryti. Nebežaidžiama su pranešimais „Iki kovo 31 d.“, kaip visur kitur Balyje. Tiesiai šviesiai rašoma: „Iki atskiro pranešimo“. Bent jau pro vartus kažkiek grožio pamatėme.

Gerėtis paplūdimiais, Nusa Penidos salos uolėtais kontūrais, žydra jūra niekas netrukdo. Ir nuo Pantai Candidasa kranto, ir paskui iš Amedo kurorto.

Bet Amede išvystame ir niūrią Balio ateitį. Artimą ateitį. Mėginame pavalgyti – restoranai nuostabūs, bet visi uždaryti. Pora dar “Buka” (indonezietiškai “Atidaryta”). Bet ir ten dabruotojai atsisako pateikti maistą ant stalo – „Amede dabar galima tik išsinešimui, taip nurodė vietos valdžia“.

Tačiau kol paruoš patiekalus išsinešimui visi laukia tame restorane prie staliukų… Tada nešamės valgyti į automobilį.

Kaip visada, logikos su tais ribojimais – jokios, tik paniška baimė! Kam uždarinėti restoranus Balyje, kur jie beveik tušti ir atstumai tarp valgančiųjų – po keliolika metrų? Kam atimti iš Balio verslininkų paskutinius pinigus, kuriuos jie dar gali uždirbti iš paskutinių likusių turistų? Na ir jei jau neva pavojinga valgyti prie staliuko, tai kaip nepavojinga laukti užsakymo prie to paties staliuko…

Na, kaip ir nėra jokios logikos uždaryti Tirta Ganga rūmus, kai ir juos atidarius tikiriausiai į milžinišką parką vienu metu teužeitų vienas-kitas turistas. Būtų ten mažiau grūdamasi, nei eilinėje Balio gatvėje, ir mažesnė tikimybė užsikrėsti…

Artėjant vakarui, įtampa auga – „pavyks, nepavyks išskristi į Korėją?“. Žmonių Lietuvoje ir kitur paprašėme dar patikrinti ir pertiktinti – ar visi randa internete tą patį, ką aš. Ar Pietų Korėja įleidžia atvykėlius, Lietuvos piliečius, be vizos? Ar suteikia jiems teisę būti 90 dienų šalyje?

Jokių pavojaus signalų neatėjo, bet šiais laikais nieko nežinai. Tik jau pats išskaičiau, kad nuo 2020 03 30 Pietų Korėja reikalauja, kad dar išvykimo oro uoste būtų tikrinama būsimų keleivių temperatūra – ir jei ji viršija 37,5, į lėktuvą tokie neįleidžiami. Suprantu, kad maniškė neviršija – bet jau pakankamai mačiau Indonezijoje termometrų, kurie primena atsitiktinių skaičių generatorius! Štai užeinu į „McDonald‘s“ (viena retų vietų, kur Balyje tau patikrina temperatūrą) ir man parodo 37,6. „Gal palauksite lauke?“ – sako (pirmą kartą kažkas žiūri rimčiau!). Bet visgi prideda termometrą antrąsyk. Tas pats termometras šįsyk parodo 35,5! Įleidžia.

Ką „atsitiktinių skaičių generatorius“ man sugeneravo Balio oro uoste taip ir nesužinojau – tikrintojas rezultato neparodė. Bet praleido – reiškia, mažiau 37,5.

Denpasaro Nugra Rajaus oro uostas atrodo gyvas iš toli, bet tai daugiausiai jo vietinių skrydžių terminalas. Tarptautinio terminalo tablo daugelis skrydžių jau paženklinti „cancelled“ arba „no operate“ – kas reiškia atšaukta jau iš seno. Vos keli reisai tąnakt išvyko. Į Sidnėjų – visi atskridusieji, kaip rašyta atminimo lape, turės 14 dienų karantinuotis valdžios sąskaita viešbučiuose. Į Dohą – Kataro avialinijos stebuklingai laikosi grafikų – taip stebuklingai, kad daugelis didelių keleivinių lėktuvų Europos danguje dabar – Qatar Airways reisai į Dohą, nes visi kiti juos sustabdė. Prie Dohos reiso registracijos būriuojasi kaip niekad įvairiatautis kolektyvas. Tautos, įpratusios skraidyti tiesioginiais reisais: vokiečiai, prancūzai, britai, rusai. Tiesioginių reisų neliko, sienos užsidarė, ir štai visa Europa skrenda namo per Dohą.

Na ir Garuda Indonesia skrydis į Seulą, gerokai po vidurnakčio. Mūsų skrydis. Registratorė darsyk skrupulingia patikrina, ar turime bilietą iš Korėjos, paskaito vizų taisykles. Korėja turėtų priimti… Tik nurodė instaliuotis “Self Diagnosis App“ – Seule papasakos, kaip naudotis. Bagažą turime teisę priduoti, bet nepriduodame. Visi daiktai telpa į saloną. Kam rizikuoti, kur nueis bagažas, jeigu visgi į Korėją neįleistų…

Pasų kontrolėje uždėjo išvykimo iš Indonezijos štampą. Viskas. Sprendimas negrįžtamas. Kelio atgal nėra, negaliu apsisukti ir grįžti, nes be vizos į Indoneziją nebepateksiu. Eilinis sudegintas tiltas. Savaip gaila. Bet gyvenime reikia daryti pasirinkimus ir aš savą padariau.

Lėktuvas pilnutėlis. Jame daugiausiai korėjiečiai, visi su kaukėmis. Išskyrus vieną, kosintį, kaip tik sėdintį kėdėje už manęs (kažkoks dežavu – bet, tikriausiai, taip būdavo visada, ir tik pandemijos dėka pradėjome pastebėti visus sergančius)… Skrydyje miegu.

---

Pietų Korėja (kovo 30 ir balandis)

---

2020 03 30 – Sunkiausias gyvenime sienos kirtimas

Seulas, žvelgiant iš lėktuvo, pasitinka fabrikų dūmais, mašinų eilėmis. Ir oro uostas, rodos, kaip kas dieną, tik tuštokas. Iki prieiname karantino patikrinimą.

Čia prasideda „smagumai“. Pildyti reikia kelias korteles. Apie simptomus, apie tai, kur lankeisi per pastarąsias 21 dieną.

Tada pirmasis karantino postas. Priglaudžia prie kaklo termometrą – 36,7. Korėjiečių termometrai geri, ne kaip Indonezijoje… Patikrina, ką užpildžiau, ilgai klausinėja. Nežino, ką su manimi daryti. Dabartiniai reikalavimai tokie: „Atvykusieji iš Europos patikrinami dėl COVID-19 jau oro uoste ir 14 dienų karantinuojami“. Atvykusieji iš Azijos netikrinami ir nekarantinuojami.

Aš atvykau iš Azijos – Indonezijos. Bet esu Europos pilietis. Bet Europoje nebuvau virš 14 dienų… Pareigūnai atkakliai klausinėja, kur buvau, kokiomis datomis – vardiju, vėl vardiju. Kataro, Tailando, Indonezijos pavojaus sąrašuose nėra. Praleidžia.

Tik iki antro karantino punkto. Čia vėl klausinėja to paties. Taip pat kur apsistoję ir nori AirBnB šeimininko telefono. Jo AirBnB neduoda – bijo, kad susitarsi už akių, apeidamas AirBnB, tai pasakyti negalim.

Svarbiausia antrame karantino punkte – apmoko naudotis „Self Diagnosis App“. Keturiolika dienų kasdien turėsiu atsakyti į keturis klausimus apie save: „Ar turi temperatūrą, didesnę nei +37,5, arba jautiesi ją turintis?“, „Ar skauda gerklę?“, „Ar kosti?“ ir „Ar trūksta oro?“. Atsakau „Ne“. Geriau nei kada anksčiau suprantu, kurie simptomai dažniausiai koreliuoja su būtent COVID-19 – juk neklausia, „Ar tau sloga?“, „Ar čiaudai?“, o Pietų Korėja šitą puikiai „atidirbusi“, epidemiją suvaldžiusi, jie žino, kas tikrai pavojinga. Kiek girdėjau, jei pamirštum atsakyti – tau skambintų.

Pagaliau pasų kontrolė. Bet čia bėdos tik prasideda. Kol ten prieiname, būname jau paskutiniai to reiso keleiviai. Išgirdęs, kad Pietų Korėjoje ketiname būti 2,5 mėnesio, pareigūnas mus nukreipia į „ilgesnių pokalbių kambarėlį“. Čia pildome ilgesnį klausimyną (iki „Ar prašysite prieglobsčio Pietų Korėjoje?“ „Ne“) ir laukiame, laukiame, laukiame. Virš valandos. Per tą laiką matau, kaip kartu sėdėjusias tajes deportuoja į Tailandą. Jos pokalbio neįveikė. Greičiausiai pareigūnai pamanė, kad Korėjoje nelegaliai dirbs. Tajų nelegalų Pietų Korėjoje – daug. Ir net koronavirusas nelegalų srautų, atrodo, neužsuka…

Pirmą kartą į vieną užsienio šalį atvykstu 2,5 mėnesio trukmei. Ir Pietų Korėja nėra tokia šalis, kur keliautojui būtų tiek kas veikti… Suprantu, kad nors formaliai į Pietų Korėją ir įleidžiama 90 dienų be vizos, toks ilgas buvimas kelia įtarimą. Reikia įtarimus prasklaidyti. Išsitraukiu vizitines korteles – turiu tinklapius ir uždirbu iš jų, padedame susigrąžinti pilietybę užsienio lietuviams, teikiame teisines paslaugas. T.y. turiu iš ko save išlaikyti 3 mėnesius Korėjoje, galiu tęsti savo darbus ir nebūdamas namie, Korėjoje tikrai nesidarbinsiu. Taip pat turiu šį kelionių blogą, keliauju daug ir noriu pažinti išsamiau kiekvienos šalies kultūrą – todėl ir pabūnu šalyse ilgiau.

Pasakau tai pareigūnui. Atrodo, nelegaliu darbininku nebelaiko. Bet patenku į kitą rizikos zoną – jei jau toks keliautojas, tai gal lakstysiu po visą Korėją, skleisdamas virusą (jei juo sergu ar pasigausiu pakeliui)?

Tokie laikai – pasienio poste reikia įrodyti ir kad tu esi keliautojas (t.y. ne nelegalus darbininkas), ir kad tu nesi keliautojas… Ciugcvangas, šachmatų terminais.

„Ar manai dabar tinkamas laikas keliauti?“. Bet aš turiu atsakymą, viliuosi, galintį panaikinti visus įtarimus: „Nemanau, todėl ir nusprendžiau užsisakyti butą Seule mėnesiui, kad pabūčiau viename mieste. Tada žiūrėsiu, kokia bus situacija, ir jei bus geresnė, pakeliausiu po Korėją“.

„Skaistyklos kambarėlyje“ ant sienos parašyta, „deportavimo atveju kaip elgtis toliau jums pasakys jūsų aviakompanija“, bet kad nusigauti atgal į Indoneziją bus sunku (formaliai bevizis režimas panaikintas – tiesa, „Jakarta Post“ skaičiau, kad panašioje situacijoje atsidūrę iš Bankoko grąžinti italai galiausiai buvo vėl įleisti į Indoneziją išdavus „avarinę vizą“), o į Lietuvą – greičiausiai neįmanoma (ir nenorėčiau). Gal visgi padariau vienu skrydžiu per daug ir reikėjo likti Balyje? Pareigūnas kažkur nueina. Dar po pusvalandžio vėl pakviečia į kitą kambarį.

Iš viso tris kartus dedame pirštus ant antspaudų skaitytuvo ir mus fotografuoja, kalbina su mumis bendrai ir po vieną, turbūt tikėdamiesi kažkaip „sukirsti“ (gal parodymai, iš kur atskridome, skirsis, ar parodymai, ką planuojame veikti toliau). Pagaliau sugebėjome gauti AirBnB šeimininko telefoną ir, kaip jis vėliau sakė, jam skambino.

„Gal reikėtų jus išsiųsti namo?“ „Neįmanoma, sienos uždarytos, reisų nėra…“.
„Bet suprantate, kad negalite dabar daryti turo po visą šalį?“ „Taip, suprantu, todėl ir išsinuomavau Seule butą“.
„Kada jūs ketinate skristi į Džedžu salą?“ „Jokių bilietų niekur Korėjos viduje neturime, keliausime po šalį tik jei situacija pagerės“.

Mano atsakymai tikriausiai suveikia. Kaip ir tai, kad visą laiką sėdėjome su veido kaukėmis ir tąkart, kai ji netyčia nuslydo, iš karto atsiprašiau pareigūno. Laikėmės pagarbiai, kaip Korėjoje įprasta. Kitaip, nei šalia sėdėjęs afroamerikietis – jis buvo be kaukės ir dažnai atkreipinėjo į save dėmesį, pertraukinėdamas pareigūnų pokalbį su mumis: „Noriu pakvėpuoti grynu oru, palydėkite mane laukan“ ir pan.

Kaip jam baigėsi, nežinau. Bet mums po kokių 3 val. proceso grąžina pasus, įdėję į vidų lapelį „Leidžiama būti Korėjoje iki birželio 28 d.“. Ačiū Korėjai.

O gal net ne mano atsakymai suveikė. Nes jokių teisinių priežasčių mūsų neįleisti nebuvo: čia Pietų Korėjos valdžios sprendimas – laikyti sienas atviras, priimti užsieniečius (įskaitant turistus), nekarantinuoti atvykusių iš Azijos. Gali būti, kad visi pokalbiai buvo „gąsdinamieji“ – kad, net jeigu ir būčiau ir suplanavęs išsyk aktyviai keliauti po šalį (nebuvau), tai mane „paauklėtų“ kurį laiką pasilaikyti ramiai. Nes Pietų Korėjoje koronavirusas nėra vien valdžios reikalas, su juo nekovojama tik pagal kažkokius nurodymus, kaip buvo Europoje (bent jau toje „tolimos praeities Europoje“, kurą palikau kovo 11 d.). Tiesa pasakius, tų „privalomų nurodymų“ Pietų Korėjoje – bene mažiausiai pirmajame pasaulyje. Bet Pietų Korėjoje ta kova svarbi daugeliui, ir pasienio pareigūnai irgi įneša savą indėlį į ją, galbūt padarydami daugiau, nei pareigos reikalauja.

Pro tuščius bagažo konvejerius išeiname į tuščią atvykimo salę. Prisėdame – pažiūrėsime, kaip gauti vietinę SIM, koks valiutų kursas. Tuoj prisistato skafandruoti pareigūnai. Klausia – „Jūs iš Franfurto?“. „Ne, atskridau iš Balio“. „Tada nesėdėkite čia, čia vieta laukiantiems COVID-19 testų“. Atsiprašau. Jie atsiprašo manęs du kartus.

O Pietų Korėja šiandien – viena valstybių, į kurias lengviausia patekti užsieniečiui…

Išsikeičiu eurų į vonus ir skubame į traukinį. „Na, ir čia mažiausiai COVID-19 paveikta valstybė“ – taria Aistė. „Ne mažiausiai paveikta, o geriausiai sugebėjusi prisitaikyti“ – atsakau. Paveikta Korėja buvo labai – ilgą laiką tik Kinija buvo labiau paveikta.

Traukinys nuveža į Seulo stotį, tada kitas link mūsų namų. Kodinė spyna, gražus šiltas butas su vaizdu į miestą, į Dongdaemun vartus, vieną Seulo simbolių. Net jei reiks ten praleisti ilgai, bus įdomu. Tiek dangoraižių, tiek šviesų… Daugelis turbūt nesuprastų, kaip galima iškeisti vilą Balio kurorte ar gamtoje į mažą butelį 22 mln. „eiliniame Azijos didmiestyje“. Bet, net atmetus visas kitas aplinkybes, man Seule smagu, gera. Aš – miesto žmogus iki kaulų smegenų. Ir man patinka Korėjos kultūra.

Viskas Seule labai normalu – pilna žmonių, viskas veikia, tik kaukių daug (~90-95% su jomis) ir žmonės atsargūs – nesigrūda, nusisuka vienas nuo kito. Pavalgome restoranėlyje priešais. Jis toks ankštas, kėdės viena šalia kitos. Ir vis tiek veikia. Ir šimtai tūkstančių tokių visoje Korėjoje veikia. Ir virusas neplinta juose.

Iš kur žinau? Cypimai, „ekstremalūs pranešimai“ į mobilų telefoną, po kokius penkis per dieną. Kai sugebėjau isšiversti tas hangulio eilutes supratau, kad jų turinys dažniausiai maždaug toks „XXX rajone [kažkur sąlyginai netoli] COVID-19 užsikrėtė 14-as žmogus – 35 metų filipinietė, atsivežė virusą iš Filipinų. Hospitalizuota“. Naudos iš tų žinučių nedaug, bet jos, kaip ir ilgas pokalbis oro uoste, veikia drausminamai: kad niekas nesugalvotų, kad „pavojus jau praėjo“, saugotųsi toliau. Jei užsikrės kažkas, su kuriuo turėjau kontaktą, su manimi susisieks tiesiogiai, mane izoliuos.

Atvejai paprastai trijų rūšių: iš užsienio, iš ligoninių arba iš bažnyčių. Su pirmaisiais valdžia tvarkosi (ir pats tą šiandien patyriau!), antriesiems ne ką tepadarysi (na, ligoninių neuždarysi), o bažnyčios jau daugiausia „perkeltos į internetą“: tik, jei katalikai ar budistai to paklausė, tai kai kurios sektos – ne.

Beveik visa kita – veikia, kaip veikė, gal tik su papildomais pranešimai „Įeiti tik su kaukėmis“, ar su termovizoriais prie durų. Korėja gyvena toliau. Už lango – piko valandos Seule. Kiek europiečių jau pasiilgo piko valandų, kurių taip nekentė?

Alternatyvi realybė nr. 1. Vakar iš ryto išskridome į Surakartą. Nuėjau į sultono rūmus. [Ar patekau į vidų?]. Vakare išvažiavome traukiniu į Semarangą. Nakvojome vietiniame viešbutyje Semarange, apžiūrėjome tenai olandišką architektūrą. Šiandien išskridome į Pangkalanbuną – tikiuosi, kad oro uoste dar rasime siūlančių ekskursijas klotokais į Birutės Galdikas Tandžung Putih nacionalinį parką pas orangutanus.

Alternatyvi realybė nr. 2. Taigi, niekur iš Balio neišskridome. Pasilikome Balyje. Ilgam. Per AirBnB radau vilą netoli Canggu – pakankamai erdvi, vaizdas į ryžių laukus, jūra už kilometro, kaina normali. Autonuomą prasitęsėme dar savaitei, bet reiks matyt dar ir dar. Pasitiksiu, kas bebūtų, kartu su Baliu, su baliečiais ir su visa jo europiečių, australų ir kitų bendruomene. Įdomu, kiek jų pasiliks iki galo? Kokie iš tikro bus pandemijos mastai?

Įprastai negalvoju, kas būtų jeigu būtų, nes jei ko nors labai panorėsi, tai galiausiai ir bus: tik pinigų ir laiko klausimas (o mokėjimas planuoti, taupyti kainą sumažina). Bet dabar nežinia, kada dar galėsiu ilgiau pabūti Balyje, kada nuvyksiu į Borneo. Ir čia ne pinigų/laiko klausimas. Vieni pasirinkimai gyvenime ilgam uždaro visus kitus. Savo pasirinkimus jau padariau. Alternatyvių realybių nebėra.

2020 03 31 – Kaip Korėja demokratiškai sutvarkė koronavirusą

Korėjoje galutinai įsitikinau, kokia nesąmonė ir bereikalingas ekonomikos žlugdymas yra Lietuvą sukaustęs karantinas. Korėja koronavirusą stabilizavo: atvejų stabiliai ~100 per dieną ar mažiau jau virš dviejų savaičių (buvo 1000+), o žmonės sveiksta keliskart greičiau, nei užsikrečia nauji. Pietų Korėja stabilizavo situaciją be jokio karantino. Gatvėse pilna žmonių, mašinų, jie perka, eina į restoranus, dirba, valgo ankštuose restoranėliuose ir kavinėse, vaikšto, net kino teatrai veikia (apokaliptiškai siaubingai stebuklinga: Korėja – paskutinė „turtingojo pasaulio“ šalis, kurioje gali nueiti į kiną! Pažiūrėjau „Parazito“ grafikus, gal bus su angliškais subtitrais).

Pietų Korėja skatina likti namie, testuoja, karantinuoja tuos, kurie buvo prie susirgusių ar – nuo trečiadienio – užsienyje (daug šalių tokios pavojingos dabar…). Lietuva irgi tą daro ir, tikiu, situacija joje normalizuosis. Normalizuotųsi ir be drakoniško smaugiančio visuotinio karantino – kurio Korėja „neuždėjo“ net tada, kai naujų COVID-19 atvejų joje buvo virš 1000 per dieną!

Reikalas tas, kad COVID-19 nėra toks užkrečiamas, kaip įsivaizduoja didžiausi panikieriai. Vienas juo susirgęs užkrečia vidutiniškai du kitus. Bet juk kiekvienas turi labai artimų žmonių: vaikus, žmoną/vyrą, tėvus, brolius/seseris, su kuriais kartu gyvena. Tai yra, dažniausiai ir užsikrečia būtent jie, namuose – ir to karantinas nesustabdys. Užsikrėsti, tarkime, perkant elektronikos parduotuvėje mobilų telefoną, tikimybė praktiškai lygi nuliui – žmonės ten toli vienas nuo kito, klientų vienu metu mažai.

Korėjoje gyventojų tankumas 10 kartų didesnis, nei Lietuvoje (šalis nedaug didesnė už Lietuvą, o gyventojų – 50 mln.), ir tai matosi: gatvės pilnos žmonių, prie perėjų prie kiekvieno raudono signalo susikaupia minios. Ir nėra karantino, ir iš esmės niekas ten tose viešose erdvėse neužsikrečia! Pietų Korėja labai skrupulingai tikrina, kur kas užsikrėtė. Ir visi masiniai užsikrėtimai įvyksta ne elektronikos parduotuvėse, restoranuose ar knygynuose, taip skubiai uždarytuose Lietuvoje, ir net ne viešajame transporte, kuris kasdien dezinfekuojamas, bet niekur Korėjoje nenustojo važinėti. Ir taip mažas tikimybes tokiose vietose užsikrėsti nesunku dar labiau sumažinti higiena, kaukių dėvėjimu.

Kaip ir Lietuvoje (Ukmergėje), pavyzdžiui, šiandien iš 125 užsikrėtusių Pietų Korėjoje net 60 užsikrėtė ligoninėje. Na, bet ligoninių joks karantinas neuždarys! Taip pat Korėjoje daug užsikrėtimų bažnyčiose. Nes Pietų Korėja labai religinga, ten religingas net jaunimas – ir daug mišių perpildytos. Dėl to bažnyčios dabar kai kur įpareigotos mišias transliuoti internetu – tai vienas retų apribojimų Pietų Korėjoje. Lietuvoje, kur mišias lanko mažiau žmonių, turbūt net ir tai nebūtų problema… O jei būtų, nesunku, tarkime, paprašyti parapijiečių rinktis skirtingomis dienomis – vieni seneliai pirmadieniais, kiti antradieniais (vietoje sekmadienio) ir t.t. Sprendimų yra ne tik drakoniškai idiotiškų!

Visas Pietų Korėjos atsakas paremtas tuo, kad epidemijos gal ir neišnaikinsi, tad reikia kažkaip gyventi su tuo virusu, o ne egzistuoti. Jei kas ir draudžiama, tai tik logiškai dėl to, kad būtent ten susirenka *labai* daug žmonių ir jie yra *labai* arti vienas kito: nes tik tokios vietos grėsmingos. Tarkim, dabar Seule pražysta sakuros ir valdžia dėl visa ko uždarys gražiausią sakurų parką ir gatvę, kur jų daug. Nes visiems, kas žino, kaip atrodo Vilniaus sakurų sodas, kai jį „užgula“, atrodo, 550 000 vilniečių, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų analogiškas sodas, kai ten atvyktų 22 mln. seuliečių! Taip, yra dalykų, kurių *tikrai* negalima daryti per pandemiją, bet tai nėra „viskas išskyrus maisto ir vaistų pirkimą“, kaip sako supanikavę Europos politikai.

Na taip, gal vienas-kitas žmogus užsikrės restorane. Bet juk dar ne tiek nukenčia, tarkime, autoavarijose – ir dėl to nedraudžiame eismo. Visas gyvenimas – tai kompromisai tarp galimybės išgyventi bei galimybės gyventi prasmingiau, įdomiau, turtingiau.

Ne, virusas nėra Dievo bausmė kiekvienam, kuris džiaugiasi gyvenimu, kaip įsivaizduoja kai kurie, tarsi koks Afganistano Talibanas, mėginantys pažaboti bet kokias džiaugsmo apraiškas. Virusas plinta labai aiškia tvarka: ją įmanoma perprasti, įveikti ir Pietų Korėja tą padarė. Taip, ne per dieną ir ne per savaitę: bet karantinai jokie irgi neduoda rezultatų taip greitai.

Aš daugiausiai namie. Gėriuosi gyvo Seulo vaizdais – dieninio nutvieksto saulės, naktinio žibančio nuo LEDų ir reklamų. Dangoraižių, senųjų miesto vartų ir sienos, TV bokšto ant kalno, į kurį 2014 m. nepatekau per į lauką nutįsusias ilgas eiles, o dabar gal pateksiu. Bet ne iš karto. Išėjau tik su kauke, laikydamasis atstumo nuo aplinkinių, dezinfekuodamas rankas prie kiekvieno viešo dezinfekcinio skysčio butelio, nusipirkti šiltesnį rūbą (juk palikau lagaminą Bankoke), skanaus korėjietiško maisto. Nenoriu būti tas, kuris stato ką nors į bet kokį pavojų, net jei ir šansų, kad pats būčiau pasigavęs ligą, mažai – noriu padėti Korėjai, kuri pasirinko teisingą, demokratinį, o ne totalitarinį, kovos su epidemija kelią, parodyti, kad tas kelias veikia, ir jei valdžia prašo gražiuoju gyventojų iki balandžio 5 d. daugiau būti namie – tai ir būsiu daugiau, nei būčiau šiaip. Šiaip ar taip, atėjo laikas padaryti visus darbus, kuriuos atidėjau „iki būsiu karantinuotas“, kas iki šiol atrodė neišvengiama.

Deja, kai kurie užsieniečiai nėra supratingi: štai kažkoks britas, kuriam jau diagnozuotas koronavirusas, Suvone vaikštinėjo kelias dienas po to lyg niekur nieko lauke – ir be kaukės! Korėjiečiai pasibaisėję, laikraščiai rašo. Tokius žada bausti, prisiteisti už dėl jų kaltės dezinfekcijai uždarytų verslų nustolius (juk uždaromi tik trumpam ir tik tie, kuriuose buvo ligoniai – o ne visi, kaip Lietuvoje). Ir deportuoti. Ir gerai. Galima žmones bausti už tai, ką jie padaro blogo patys, pažeidžia įstatymus, stato kitus į *realų* pavojų. Bet ne tiesiog visus įkalinti namie, uždrausti verslus, viską sustabdyti – kaip Europoje. Nesvarbu, sergi-nesergi, saugaisi-nesisaugai…

Korėjoje viskas modernu ir visko užtenka. Vietoje termometrų, kuriuos prideda prie kaktos koks prekybos centro tarnautojas (kaip Tailande), čia apsaugininkas stebi visus įeinančius su termovizoriumi. Aistė net nepastebėjo, kaip tai vyksta, kol neparodžiau: juk viskas automatiška, jokios eilės dėl to nesusidaro. Kaukių, žiniasklaida rašė, trūko, piliečiams jas dalino valdžia – todėl nerimavau, kad gal man, kaip užsieniečiui, jų nebus, juk mano rezervas ne begalinis. Bet kur tau – kiekvienas Dongdaemun turgaus drabužių pardavėjas, rodos, jų turi šimtus, kepurių pardavėjai dar apsirūpinę skrybėlėmis su skydais, o mados parduotuvės – madingomis, gražiomis, kaukėmis. Tai juk stiliaus detalė, moterims pakeitusi makiažą, vyrams – barzdos ar ūsų formavimą (tiesa, Pietų Korėjoje barzdos ir nebuvo madingos).

Kartais girdžiu pasakymų, neva korėjietiškas kovos su koronavirusu modelis tinka tik tokiai turtingai šaliai. Bet Pietų Korėja nėra turtingesnė, nei Vakarų šalys. Ir gal pradžioje Vakarų šalims trūko testų, dėl ko kelios jų smarkiai susirgo, bet dabar užtenka. Korėja netestuoja visų savo piliečių – o tik tuos, kurie didelė tikimybė, kad galėjo užsikrėsti. Tiesą pasakius, Lietuva dabar kasdien ištestuoja daugiau žmonių, nei Pietų Korėja, jei lyginti su populiacija: čia neatsiliekame. Na ir manęs, atvykusio iš Indonezijos, netestavo, bet visus iš Europos – testuoja. To pakanka – jei vienas-kitas asimptominis atvejis ir prasprūsta nepastebėtas, jeigu tas seergantysis nešioja kaukę, aplinkiniai nešioja kaukes, laikosi atstumo kiek įmanoma – to pakanka, kad tikimybė paskleisti virusą toliau būtų minimali. Išskyrus, aišku, šeimos narius, gyvenančius tame pat name. Dažnai jie nė neguldomi ligoninėn, karantinuojami namie – pasveiksta ir viruso toliau nebeskleidžia.

Korėja prisitaikė, o ne pabėgo! Visas pasaulis dabar žodžiais kalba, kaip nori sekti Korėja – bet net turtingiausios Europos šalys veiksmais eina priešingu keliu. Išskyrus kelias – beje, ir mūsų “broliukus latvius”, kurie korėjietiškai sėkmingai tvarko pas save koronavirusą: liga Latvijoje plinta lėčiau, nei Lietuvoje, nors visuotinių uždarymų nėra ir draudžiami tik kai kurie dalykai.

Ir visgi, ne Europoje didžiausia katastrofa, o tose trečiojo pasaulio šalyse, kurios besąlygiškai kopijuoja savo buvusius kolonizatorius. Kaip Indijoje, kur šimtai tūkstančių ar milijonai, staiga uždarius transportą, šimtus kilometrų pėdina namo iš miestų, kuriuose dirbo už skatikus, į kaimus, kur bent jau turės stogą ant galvos ir kažkiek maisto. Pakeliui jie badauja, susmunka negyvi pavargę, juos partrenkia sunkvežimiai. Ir Indijoje vos keli šimtai koronaviruso atvejų iš visų 1,2 mlrd. žmonių… Panika, ne koronavirusas, bus didžiausia žudikė.

Kvailiausia, kad tas koronavirusas trečiajame pasaulyje net ir negali būti toks jau baisus – kadangi žmonės ten gerokai jaunesni, rizikos grupė maža. Pavyzdžiui, kokiame Malyje tik pusantro procento žmonių vyresni nei 70 m., kai Italijoje – keliolika procentų. Net ir tarp tų vyresnių tie, kurie turi kitų rimtų ligų (vėžys ir pan.) ir koronavirusas jiems būtų rizikingesnis, trečiajame pasaulyje jau dažniausiai išmirę, nes medicina silpna. O ir šiaip tose šalyse tiek didesnių bėdų: maliarinėse zonose pusė milijono miršta kasmet nuo maliarijos, Indijoje vien nuo pasiutligės 20 000 per metus: koronavirusas, net ir išplitęs, ten būtų užgožtas kitų problemų. Bet trečias pasaulis vis tiek imituoja savo buvusius kolonistus europiečius, persisemia panika iš “pasaulio elito” – ir taip sukuria sau papildomų bėdų.

Aistė gauna žinutę iš Balio per Whatsapp. Depiliatorė, pas kurią buvo u-sukusi, parašo: „Mūsų salonas uždarytas, bet galiu priimti namuose“. Balis užsidaro. „Pačiu laiku išvykome“ – konstatavo.

2020 04 01. Pietų Korėja priveria duris

Nuo šiandien dar sugriežtėjo atvykimo į Pietų Korėją tvarka: dabar karantinuotis 14 dienų privalo visi. Atvykėliai iš Europos testuojami dar oro uoste, kiti – jei atsiranda simptomai per tas dienas.

Pietų Korėjoje užsieniečių labai mažai. Mūsų rajone iki šiol dar nemačiau nė vieno kito baltaodžio. Tai – ne Balis ar Tailandas, kur šimtai visokiausių Facebook grupių, net lietuviškų, kur visi dalinasi medžiaga ir verstais teisės aktais. Čia turi viską išsiaiškinti pats.

Ką daryti mums, atskridusiems kovo 30 d.? „Korea Herald“ ir „Korea Times“ kalba tik apie atvykusius balandžio 1 d. ir vėliau. „Čosun“, trečiasis angliškas Korėjos laikraštis, tačiau, rašo, kad ir seniau atvykusių „bus paprašyta“ karantinuotis nuo balandžio 1 d. iki sueis 14 d. nuo jų atvykimo (tai yra, mums – 12 dienų nuo dabar). Pastarasis teiginys kelia abejones, nes teisės aktas priimtas dar iki mūsų atvykimo, o oro uoste nieko panašaus nesakė, nepranešė. Na, bet gal paskambins, juk turi mūsų telefono numerius? Gal paklausti Turistų policijos, kurios nūnai tuščias postas stūkso prie Dongdaemun vartų? Įtariu, nieko nežinos, o kas žino – nekalbės angliškai.

Prie pat įėjimo į mūsų daugiabutį yra parduotuvė. Nusiperkame po šešis dvilitrinius koka kolos ir vandens butelius, visą eilę skanių makaronų su kimči dėžučių. Jei pareikalaus karantinuotis – bus pradžiai, kol išsiaiškinsime, kaip Pietų Korėjoje užsakyti maistą internetu.

Aišku, 100% nežinau, bet dabar tikiu, kad ir po 12 dienų dar spėsiu apžiūrėti Seulą. Priešingai Baliui ar Tailandui, nejaučiu čia tos „artėjančios apokalipsės“ atmosferos. Daugelis korėjiečių padarė nedidelius pokyčius savo gyvenime: beveik visi nešioja kaukes, liftuose stoja nusisukę vienas nuo kito, viešajame transporte, jei tik yra vietų, sėda kas antrą sėdynę, restorane sėda kuo toliau nuo kitų užimtų staliukų, reguliariai dezinfekuoja rankas ir taip toliau. Padarė tuos pačius pokyčius, kuriuos aš padariau kovo 11 d., išvykdamas į šią kelionę.

Korėjiečiai prisitaikė prie koronaviruso taip, kaip jau seniau žmonija prisitaikė prie, tarkime, visokiausių salmoneliozių, trichineliozių ar diarėjų: maistą laikome šaldytuve, kepame, prieš gamindami maistą ar valgydami nusiplauname rankas. Arba kaip prisitaikė prie lytiškai plintančių ligų – be prezervatyvų mylėtis gal ir smagiau, bet juk ir su juo galima, nereikia dėl ŽIV pandemijos „visuotinio celibato“.

Ir, pasirodo, tiek nedaug ir reikia epidemijai sustabdyti.

Grįžęs namo iš parduotuvės, pagaliau internete randu oficialų Pietų Korėjos pranešimą oficialiame puslapyje. Taigi, karantinuotis mums nereiks: karantinuotis turi tik naujai atvykę, o iki balandžio 1 d. atvykusių tik prašoma „mažiau eiti iš namų“ – t.y. elgtis taip, kaip jau ir elgiamės ir kaip prašoma elgtis visų Korėjos gyventojų. Palyginimui, karantinuotiesiems apskritai draudžiama išeiti iš namų, jie tik gali užsisakyti maistą ar siuntinius namo. Tokių „paliktų prie durų siuntinių“ matau daug ir daugiabučiame, kuriame gyvenu – kurjeriai viską palieką anapus buto durų, o gyventojai atsiima. Kada nors – kartais ir kitą dieną. Niekas nevagia, nors laiptinė nerakinama, eiti gali kas nori, visi žino, kad tokių siuntinių pilna. Tokia saugi yra Pietų Korėja.

Ech, koks milžiniškas skirtumas nuo Afrikos ar Lotynų Amerikos, kur, mums rašė, masiškai sprunka kaliniai, vyksta parduotuvių plėšimai…

2020 04 02. Gyvenimas ir rinkimai Seule

Pamažu tampame Seulo gyventojais. Pusryčiams kimči ramen iš gretimos parduotuvės, pietums kimči džigė ir kimbapai iš restoranėlio priešais, dieną – darbas, vakarais korėjietiški filmai. Karts nuo karto pasimokome naujų korėjietiškų žodžių, o aš prisiminiau hangulį (korėjiečių raštą), kurį moku nuo seno. Bus paprasčiau meniu skaityti.

Įdomu. Pirmąkart gyvename kažkur kitur – tikrai gyvename, be kažkokių kelioninių planų. Ir labai džiaugiuosi, kad ta šalis – Pietų Korėja. Perskaičiau savo įrašą apie Pietų Korėją, parašytą 2014 m. ir matau, kad ten rašiau, jog tai šalis, kurioje norėčiau ir pagyventi ilgiau. Negalvojau, kad tai išsipildys, o gal galvojau. Bet štai, pildosi.

Anapus lango prasidėjo rinkimų kampanija. Korėjoje ji trumpa (pora savaičių, rinkimai – balandžio 15 d.), bet labai įnirtinga – nuo ryto iki vakaro sankryžas užima plakatais nešini agitatoriai, jie rėkia, šoka, dainuoja rinkimines dainas ir lankstosi praeiviams.

Rinkimai. Taip paprasta. Bet dabar daug kur pasaulyje jie, kaip ir referendumai, atidėti – neaišku, iki kada. Dar kitur, net Europoje, parlamentinę valdžią keičia „valdžia dekretais“. Demokratija sparčiai nyksta – ką jau kalbėti apie žmogaus teises, laisves.

Ne Pietų Korėjoje. Korėjos laikraščiai baisisi, kad pusė užsienio korėjiečių negali balsuoti – nenueis į Korėjos ambasadas dėl visų „visuotinių karantinų“. Kartais skeptiškai žiūrime į rinkimus, į politines agitacijas ir pažadų milijonus – bet dabar galiu įvertinti, kaip džiugu, kad ten, kur aš esu, rinkimai vyksta.

Žiūrėsim, kokios politikos laikysis nauja valdžia.

2020 04 03-05. Seulo rūmai, žiedai ir bokštai

20 dienų buvo kiekviena tarsi mėnesis – tiek daug atstiko, tiek daug kas pasikeitė.

Pagaliau dienos viena nuo kitos skiriasi mažiau ir nėra tiek ypatingų dalykų, kad parašyti apie kiekvieną jų, o mąstant apie praeities dienas jau, tarsi ne kelionėje, sunkiau atskirti jas vieną nuo kitos.

Pradedame lankyti tam tikras vietas, ne daugiau kaip vieną per dieną – balandžio 5 d. aplankėme Čangdeokgungo rūmus. Žydi sakuros, labai gražu. Skirtumas nuo “eilinės dienos” tuose rūmuose – nebėra ekskursijų. Net į “Slaptąjį sodą”, kur anksčiau būdavo galima patekti tik su gidu, dabar viskas atvirkščiai – galima vaikščioti tik be gido. Pokytis lankytojui minimalus (kai kam gal kaip tik įdomiau pavaikščioti laisvai, be gido), bet, koronaviruso atžvilgiu, reikšmingas: juk ekskursijose būtų nuolatinė susigrūdusi grupė, jei kas sirgtų, per tą valandą gali užkrėsti ir dar ką nors, o dabar visi po parką vaikšto pavieniui, beveik visi – su kaukėmis, ir net jei papultų koks ligonis, tai tikimybė jam ką nors užkrėsti – beveik lygi nuliui. Štai taip tvarkomasi Korėjoje.

Nuo pat šitos išvykos pradžios kiek baiminausi, kaip į mane žiūrės, kaip europietį. Juk į kinus savo laiku žiūrėjo itin neigiamai, net tie patys korėjiečiai užsienyje kentėdavo vien dėl savo “įkypų kiniškų akių”, jų bijodavo. O dabar epidemijos centras – Europoje. Ir dar visos tos Korėjos laikraščių garsinamos istorijos, kai koks nors vakarietis su diagnozuotu COVID vaikšto gatvėmis… Ir nors kartą McDonald’s buvo, kad vietinė nenorėjo sėstis šalia mūsų – dėl visa ko – bendrai paėmus, yra kas nori pabendrauti, klausinėja apie Lietuvą. Tai nepasikeitė nuo 2015 m.

Tik atsirado nauja pokalbio tema: “O kaip jūsų šalyje sekasi tvarkytis su COVID?”. Jei skaičiuoti vienam gyventojui, dabar užskirėtusių panašiai, kaip Korėjoje. Tik auga daug sparčiau, nepaisant daug rimtesnių “kovos priemonių”.

Kad ir kiek skirtųsi Korėjos kultūra nuo lietuviškos, dabar atrodo, kad su korėjiečiais mane sieja daug daugiau kas, nei su Lietuvoje pasilikusiais. “O ką, net ir kirpyklos veikia pas jus?” – jie klausia mūsų internetu. Tarsi kokie sovietinės okupacijos prislėgti lietuviai naiviuose laiškuose Amerikos lietuviams ~1985 m. – “O tai ir televizorių pas jus galima be eilės nusipirkti? Ir net apelsinų?”. Atsakome “Ne tik kirpyklos veikia, viskas veikia”.

“O kiek laiko pas jus buvo karantinas iki koronaviruso atvejų pradėjo mažėti?” – klausia jie tikėdamiesi, kad tai kažkaip atsakys į klausimą, kiek gi dar “reikės karantino” Lietuvoje. Nuliūdinu: “Nebuvo jokio karantino niekada, Korėja tvarkosi kitaip ir tai veikia”.

Visai priešingai teiravosi pažįstami kitų šalių lietuviai. “Bet vis tiek užsuksite į Japoniją, nors olimpiados ir nebus, ar ne?” – sulaukėme klausimo iš pažįstamos Japonijos lietuvės. Na, kol kas tai uždrausta ES piliečiams, be to, pačioje Japonijoje susirgusiųjų skaičiai auga – tačiau be sienos kirtimo ribojimų, su kuriais gyvenantieji Japonijoje nesusiduria, ribojimų ten kol kas nėra.

Ech, kaip šiais laikais kiekvienas įsivaizduoja, kad taip, kaip yra jo šalyje, yra visame pasaulyje! Kai iš tikro pasaulyje situacija varijuoja kardinaliai, bet labai nedaug kas, kaip mes, tą galėjo / spėjo išvysti savo akimis. Tiek daug ribojimų, draudimų kirsti sienas.

Ir tai blogai, kad žmonės gyvena savo “burbulėliuose”. Nes jie negali palyginti skirtingų šalių patirčių. Daug lietuvių galvoja “Ai, tai visas pasaulis užsidarė – na, tai ir mes darom kaip visi”. Nei jie, nei netgi žurnalistai nebegali kirsti sienų (mes vieni retų žmonių, per šį mėnesį aplankę tiek šalių). Vien perskaičius užsienio laikraščius nieko nesuprasi: uždarymais vienodai skundžiasi visi, tik kad vienur, kaip Korėjoje, tie “masiniai uždarymai” – tik keleto vietų, kuriose ir plito virusas – o kitur visko visko.

2020 04 06. Didmiestis be turistų

Kiekvienas rytas man prasideda koronaviruso statistikos pažiūrėjimu dar lovoje – nuo to juk priklauso ir mano gyvenimas. Pirmą kartą nuo vasario protrūkio, kuomet Pietų Korėjoje naujų atvejų vieną dieną buvo per 1000, naujų ligonių skaičius nukrito žemiau 50 – iki 47. Pietų Korėjos valdžia žadėjo, kad nukritus iki žemiau 50 atidarys mokyklas ir atšauks rekomendacijas laikytis ilgiau namie. Tiesa, jos tęsis dar mažiausiai dvi savaites. Bet kadangi tai tik rekomendacijos, o oras darosi geresnis, žmonės patys jas “atšaukia” – lankytinos vietos pilnėja.

Šiandien aplankėme Namsano bokštą. Specialiai ne savaitgalį, kad minios būtų mažesnės. Kai lankiau Korėją 2015 m. ir buvau tenai savaitgalį, net į vidų nepatekau per eiles – dabar buvo paprasta, bet ir toli gražu ne tuščia. Visi vietiniai. “Turizmo informacijos”, “Turistų policija” visur veikia, net moterėlės “Atsakome į klausimus turistams” vaikštinėja gatvėmis – bet darbo neturi.

Kai kurie korėjiečiai reiškia baimę, kad žmonėms nustojant laikytis atsargumo priemonių, smogs “antroji viruso banga”. Jau ir žmonių be kaukių matosi gatvėse daugiau. Daug jų – moterys, pagaliau vėl galinčios išeiti su makiažu. Bet net telekomo tarnautojas, iš kurio šiandien įsigijome vietinę SIM kortelę, nedėvėjo kaukės: o juk jis nuolat susiduria su eile klientų.

Bet dabar atmosfera – labiau poilsio nuo baisiausių laikų, kurie Korėjoje, palyginus su Europa, visai nebuvo baisūs. Jeigu neateis baisesni ateityje. Ateities šiais laikais nežinai. Jei susitvarkė Korėja gražiai su viena banga, galėtų ir su kita. Bet juk ne tik nuo medicinos viskas priklauso. Juk gali kas nors tiesiog sumanyti, pasinaudojęs karantinu, atidėti rinkimus. Ar tiesiog supanikuoti. Neatrodo daug šansų, bet ar atrodė daug šansų, kad kovodama su koronavirusu Lietuva ir beveik visa ES seks ne kapitalistine ir demokratine Pietų Korėja, bet Šiaurės Korėja: “viską uždrauskim, nieko neįleiskim”?

2020 04 07-13. “Įdomi” dabartis, o kokia ateitis?

Pietų Korėjoje situacija toliau gerėja – jau keletą dienų iš eilės naujų koronaviruso atvejų mažiau nei 50 per dieną. Pastarosiom dienom 27, 30. Telefono cypimai su pranešimais apie naujus atvejus gerokai praretėjo, dažnesni dabar bendro pobūdžio pranešimai: “Venkite per Velykų savaitgalį masinių religinių renginių” ar net “”Lauke karšta, saugokitės miškų gaisrų”. Nesu naivus ir netikiu, kad liga išnyks, bus dar ir pablogėjimų, bet jeigu ir toliau Pietų Korėja eis kryptimi, kuria ėjo, ir jos nekeis – viskas bus gerai, nes ne liga čia baisiausia.

Aplankiau Lotte World dangoraižį – šeštą pagal aukštį pasaulyje, menininkų rajoną ir vakariečių gyvenamą Itaewoną. Iš planuotų aplankyti vietų neveikė tik Nanta teatras kur labai korėjietiškai pagal muziką gaminamas maistas (ta kultūra myli maistą!). Gal nuo gegužės 1 d…

Įdomiausia tikriausiai “Lotte World” atrakcionų parke – šiaip pagal lankytojų skaičių jis 17-as pasaulyje, bet dabar – didžiausias veikiantis. 1989 m., kai atidarytas, jis buvo savotiška Disneilendo kopija – o dabar štai jis sau dirba kaip kasdien, kai visi pasaulio Disneilendai – išmirę it po apokalipsės.

Kažkaip viena yra pamatyti veikiančius restoranus ar barus, kita – milžinišką atrakcionų ir linksmybių parką. “Lotte World” niekad nebuvo uždarytas ir niekas ten neužsikrėtė. Kaip? Akivaizdžiai matosi. Visos laikymosi rankenėlės yra nuolat dezinfekuojamos: klientai išlipa iš atrakciono – darbuotojai nupurškia dezinfekcinius skysčiu – lipa nauji klientai. Tarp klientų paliekami tarpai: ne visos kėdės užsodinamos. Kai pasirodymo metu kažkokie žiūrovai pirmoje eilėje atsisėda be kaukių, darbuotojai tuojau paprašo kaukes užsidėti. Aišku, visur pilna dezinfekcinio skysčio, visi darbuotojai (išskyrus aktorius) su kaukėmis ir t.t. Tikriausiai “Lotte World” dabar dirba nuostolingai – klientų gerokai mažiau, darbo daugiau. Bet geriau taip, nei užsidaryti visai, atleisti darbuotojus (kurių daug net ne korėjiečiai), neaišku kaip vėl viską įsisukti viskam pasibaigus. Užuot užsidaręs ir svarstęs “Kas paskui?”, kaip, tikriausiai, daro “Disney”, “Lotte World” iš karto perėjo į pandemijos režimą.

“Lotte World” aplankau suėjus 14 dienų nuo mano atvykimo į Pietų Korėją. Taigi, laikas, kai kas rytą tenka pildyti sveikatos ataskaitą, baigiasi – dėl visa ko dar užpildžiau penkioliktą kartą ir gavau QR kodą, kurį, jei kada paprašytų, turėčiau parodyti karantino pariegūnui (kažin, ar prireiks). Kartu programėlėje sukasi skaičiai, kiek valandų jau prabėgo nuo 14 d. termino suėjimo: net jei dabar ir susirgčiau COVID, jau reikštų, kad užsikrėčiau Korėjoje, o ne atsivežiau iš svetur.

Į Seulo gyvenimą visai įsijaučiu: garsios rinkimų agitacijos po langais nestebina, žinau kur skaniausias maistas ir galiu užsisakyti iš korėjietiško meniu. Ir net kai agitatoriai kažin kaip prisijungė prie buto telefonspynės ir nepakėlus ragelio ėmė korėjietiškai berti agitaciją (taip, kad per garsiakalbį skambėjo visame bute) nustebau tik pirmą kartą: jau laukiau, kad ateis ir antro kandidato atstovai, ir trečio.

Šiuo metu džiaugiuosi beveik visais savo pastarąjį mėnesį priimtais sprendimais: buvo tiesingi ir, svarbiausia, priimti savo laiku. Aišku, daug kas buvo savotiškas pokeris: galėjo apsisukti kitaip, jei varžovo kortos būtų buvusios kitokios. Vienas klaidingas sprendimas, kurį padariau, tikriausiai – palikti lagaminą Bankoke.

Kai girdžiu, kas vyksta Europoje, man tai primena kokį “Nepatogaus kino” filmą apie Kongo Demokratinę Respubliką ar Šiaurės Korėją. Būna, žiūri tokį filmą, žiauru, baisiesi, bet pasakai sau – “na, deja čia Afrika, nežinau, kada ji išgis nuo viso šito, ten visada taip buvo, gal, Dievas duos, kada pasikeis…”.

Įprastu metu 70-80% žmonių gyvena “normaliame pasaulyje” – kartais skurdžiame, bet bent jau taikiame, palyginus saugiame, nebadaujančiame. O svarbiausia – laisvame. Kol yra laisvė, tol dažniausiai yra ir galimybės užsidirbti, prasmingai gyventi, daugmaž numatyti ateitį. O išnykus laisvei greitai išnyksta ir visa kita. Nereikia tikėtis, kad kokia valdžios ranka visiems teisingai viską padalins, viską numatys, viską kompensuos: taip nebus niekada. Kaip nebuvo Šiaurės Korėjoje, nebuvo Mao Dzeduno Kinijoje, nebuvo Sovietų Sąjungoje, kur viską dalino valdžios ranka: ir “nudalino” iki badmečių, deficitų. “Didis žingsnis pirmyn 2020”, “Holodomoras 2021”?.. Na, tikiuosi čia jau perdedu.

Bet akivaizdu, kad koronaviruso tempai Italijoje ar Ispanijoje, kur griežčiausias karantinas, tik kažkiek sulėtėjo ir nusistovėjo ties 4000-5000 nustatytų naujų atvejų per dieną. Ir kas toliau? Ir situacija šalyse, kurios pasirinko kitą kelią, nėra blogesnė, kai kurios jų, kaip Korėja, daug geriau suvaldė protrūkius ir, svarbiausia, jų nekamuoja klausimas “O kas toliau?”, nes taip, kaip jos gyvena dabar, jos gali gyventi neribotą laiką nesukeldamos žmonėms kančių, o ekonomikai – žlugimo.

Dabar net bijau suskaičiuoti, kiek procentų žmonių gyvena tame “normaliame pasaulyje”. 50 mln. Pietų Korėjoje – tikrai taip. Daug kur kitur – kaip Juodoji Afrika ar Šiaurės Korėjos diktatūra. Absurdas, kurio seniai nebesistengiu suprasti protu, nes psichozių protu nesuprasi. Ir Europoje jau prasideda mirtys ne dėl koronaviruso, o dėl karantino – savižudybės. Neaišku kiek dar tokių mirčių nesuskaičiuota. Kiek tokių bus trečiajame pasaulyje dėl bankrotų. Net bado gal bus, jei viskas užsitęs ilgai. O ir be bado, be mirčių – sugriauti šimtai milijonų ar milijardai gyvenimų. Daug daugiau, nei tų, kam šis virusas iš viso buvo pavojingas.

Atrodo, ir Pietų Korėjos valdžia nebesupranta, kas atsitiko su visais jų buvusiais draugais ir partneriais. Prašė, prašė įvairių šalių, kad bent korėjiečius verslininkus-investitorius, darbo reikalais atvykstančius, įleistų, neuždarytų sienų. Karantinuoti, testuoti, riboti atvykėlių srautus vizomis – dar būtų logiška ir tikslinga užkardyti kelią ligų įvežimui… Bet prievarta nutraukti visus skrydžius, uždaryti sienas, neįleisti net sveikų? Galiausiai prezidentui Munui nusibodo. Nuspręsta: nuo balandžio 13 d. tų šalių, kurios neįsileidžia korėjiečių (t.y. ir Lietuvos) gyventojai ir patys negalės į Pietų Korėją atvykti.

Liko nebe tiek ir daug šalių, kurių žmonės Korėjoje laukiami. Tai nesusiję vien su koronavirusu, o labiau abipuse pagarba: į Korėją tebegalės atvažiuoti, tarkime, amerikiečiai ar meksikiečiai, nes, nors jų šalyse virusas plinta, jie korėjiečius įsileidžia. Jie “neišstojo” iš globalaus, demokratinio pasaulio, kaip “neišstojo” ir Pietų Korėja. Bet tas pasaulis susiaurėjo iki minimumo.

Kaip ten bebūtų, sienų uždarymai dar – vienas logiškensių pokyčių, kai liga ateina iš užsienio. “Masiniai karantinai” šalyse, kuriose atvejų beveik nėra arba visi atvejai įvežtiniai arba “pasigauti” vietose, kurių joks karantinas neuždarys – tai jau logika nepagrįsta panika.

Korėjoje beveik viskas normalu, bet tai, kad likęs pasaulis kažkur “pasitraukė”, matosi. Kad ir “Lotte World” apžvalgos aikštelėje, kur per penkis aukštus – vos keli lankytojai. Darbuotojų daugiau. Tik pasibaigus darbo laikui žmonių kiek padaugėja: sueina patys korėjiečiai, kai kurie valgo prabangiame padangių restorane, iš kurio išėjau vos pamatęs kainas (Coca Cola už 10 eurų?).

Bet juk paprastai tokios vietos gyvena iš užsienio atvykėlių: kaip dažnai patys vilniečiai kyla į televizijos bokštą? Vieni svarbiausių klientų ten paprastai – kinai, jų į Korėją atvyksta 6 mln. per metus, 17 000 kasdien. O dabar Korėjos laikraščiai rašė, kad buvo pirma diena per beveik 30 metų, kai į Pietų Korėją neatvyko nė vienas kinas…

Lotte prekybos centre prisėdu “Bruxie” restorane, unikaliai darančiame burgerius su vafliais vietoje duonos. Reklama skelbia, kad yra pasaulinis tinklas. Koncepcija pasirodo įdomi – pagūglinu, randu miestų, kuriame yra “Bruxie”, sąrašą. Tik prie kiekvieno restorano jame parašyta “Šiuo metu neveikia”. Išskyrus restoraną Seule…

Suvokiu, kad sėdžiu paskutiniame pasaulyje veikiančiame ištiso tinklo restorane…

Seule irgi būna, ką uždaro, bet uždarymai vyksta kitaip: ne pjūklu išpjaunama viskas, o žiūrima, kur vyksta užsikrėtimai, kokios vietos nekreipia dėmesio į saugumą, ir jos “išpjaunamos skalpeliu”. Pavyzdžiui, dabar 12 d. Gangnamo rajone uždaryti barai – nes ten buvo užsikrėtusių, o savininkai ilgą laiką nekreipė dėmesio į reikalavimus užtikrinti atstumą tarp klientų. Kitur Korėjoje barai tebeveikia, nes ten problemų mažiau.

Kaip bus toliau? Kada grįšim? Aistė vis pasiteirauja apie galimybes, bet kol kas sienos anapus Korėjos tik auga. O net kai ir jos pradės silpnėti – norėčiau grįžti, kai bus ne tik “iš paskutiniųjų pasistengus įmanoma”, bet ir teisinga.

Pažiūrėsim, pamatysim. Neprognozuosiu nieko, nes neįmanoma. Galiu prognozuoti, kaip plis virusas. Tasai tegul naujas, bet tik vienas iš daugelio pavojų, su kuriais susiduriame kasdien, ir ne pats didžiausias. Greta autoavarijų ir nuskendimų, plaučių vėžio ir krūties vėžio, žmogžudysčių ir savižudybių, maliarijos ir gripo, Alzhaimerio ir leukemijos.

“Koronaviruso lavonų skaičiuotojai” niekada nepalygina tų skaičių su kontekstu – kontekstu, kuriame gyvenome ir gyvensime visą laiką. Nuo vėžio kasmet miršta 10 milijonų, nuo širdies ligų – 18 milijonų, Alzhaimerio – 2,5 mln., autoavarijose – 1,3 mln., su virškinimu susijusių ligų ir infekcijų – 2,5 mln., maliarijos – 650 000, nužudomi 400 000 ir t.t. Koronavirusas kol kas perlipo 100 000 aukų ir dar augs, bet, net visiškai “paleistas”, net jeigu kiekvienas pasaulio žmogus užsikrėstų, koronavirusas neturi šansų per metus pražudyti daugiau, nei “pagrindinės” mirties priežastys: juk, kaip rodo moksliniai tyrimai, miršta tik 0,1-0,36% užsikrėtusiųjų (didesni procentai yra iškreipti, nes tose šalyse nustatoma tik maža užsikrėtusių dalis). Be to, ir didelė dalis iš tų 100 000 “esamų koronaviruso aukų” labai sėkmingai galėtų būti priskirtos ir daugybei kitų ligų, nes sirgo daug kuo.

Taigi viruso epidemijos ir toliau nebijau ir galiu prognozuoti, nes virusas, kaip labai primityvi gyvybės forma, veikia pagal gana paprastus dėsnius. Bet nesiimsiu prognozuoti, ko dar prisigalvos žmonės, politikai. Su nežinia jau susitaikiau.

Skaitykite šio straipsnio tęsinį: 2020 m. balandžio gegužės mano buvimo Seule dienoraštis

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.