Baskų kurortai

Baskijos nerasi jokiame Europos žemėlapyje. Ją valdo Ispanija. Bet Ispanijos vėliavų čia nedaug – o ir tos perbrauktos (ant lipdukų, agituojančių už Baskijos laisvę)…

Kirtus Baskijos “sieną”, pasikeitė daug. Greta ispaniškų iškabų ir kelio ženklų matėsi parašyti itin keista, nematyta kalba. Ši baskų kalba ne tik nėra ispanų kalbos tarmė – istoriškai daugiau bendro tarp ispanų ir lietuvių kalbų, nei ispanų ir baskų! Manoma, kad baskai – seniausia Europos tauta, čia įsikūrusi anksčiau visų indoeuropiečių…

Ir nors laisvės jie neturėjo ir neturi, kelionė į Baskiją smarkiai skiriasi nuo kelionės į Ispaniją.

Atsišaukimas už Baskijos nepriklausomybę prie Gugenheimo muziejaus Bilbao

Vėsūs, bet didingi Baskijos kurortai

Nors į Baskiją atvažiavome liepą, stereotipiniai ispaniški karščiai liko toli už nugaros – Andalūzijoje, Madride. Baskijos pakrantė – žalia ir vėsoka. Kurortai vos išsitenka siauram lygesniam plote tarp kalvų ir Atlanto vandenyno paplūdimių: siauros gatvės, aukšti pastatai. Didžiausias ir garsiausias – San Sebastianas, kaip ir daugelis Baskijos miestų, greta “valstybinio“ ispaniško, žymimas ir visai kitokiu baskišku vardu – Donostija.

Baskijos kurortas tarp kalnų ir vandenyno

San Sebastiano / Donostijos didingi viešbučiai ir brangūs pakrantės restoranai skaičiuoja virš šimtmečio. Bet žalių kalvų įrėmintas Konča (Kontxa) paplūdimys maudytis visai netraukė: vėsu, nors vidurvasaris… Visgi, pakrantės promenada ankšta nuo turistų, maudalių irgi buvo, kiti išsirengę „deginosi“ prieš už debesų pasislėpusią saulę. Ne, priešingai Andalūzijai ar Ispanijos saloms, niekas čia pilnų užsakomųjų reisų neskraidina – kaip į kokią Palangą ar Sopotą, suvažiuoja savaitgaliams žmonės iš aplinkinių kraštų. Baskai, ispanai. Daug skamba ir prancūzų kalbos, juk Prancūzija – išsyk anapus Pirėnų.

San Sebastiano paplūdimys

Priešingai nykiai vienodiems karščiausiems Ispanijos krantams čia – gausu istorijos. Viena įdomiausių vietų man – Biskajos tiltas-keltas prie Bilbao miesto. Sunku paaiškinti, reikia pamatyti: to tilto “kelias” driekiasi tik virš dalies upės! Taigi, viskas vyksta taip: kol „kelias“ jų pusėje, žmonės užlipa, automobiliai užrieda. Tada kelio platforma, nešama sunkių trosų, kelia keleivius į kitą pusę, tarsi keltas! Tiltą išrado Gustavas Eifelis, jis statytas 1893 m., jų pasaulyje niekad nebuvo daug, dabar liko vos keli. Tikslas – kad dideli laivai galėtų įplaukti į anais laikais pramonės apsuptą upę (tam trukdytų įprastinis tiltas), bet kartu kertantiems upę tiltu žmonėms nereiktų lipti aukštyn. Tiesa, dabar užlipau ir į viršų, ant visų konstrukcijų, ten – pasivaikščiojimo takas.

Biskajos tiltas

Baskų didmiestis Bilbao ir Gugenheimo efektas

Kadaise pramone turtingas didžiausias Baskijos miestas Bilbao XX a. smuko žemyn, tapo Ispanijos mastais nykiu užmiesčiu: senamiestyje yra gražių namų, bet kur Ispanijoje jų nėra?

Bilbao centre

Tačiau ~1997 m. jis staigiais smūgiais įsirašė į pasaulio turizmo žemėlapius. Garsiausiose pasaulio architektų studijose užsakė visą eilę drąsių architektūrinių eksperimentų: Santiago Kalatravos Zubizuri Zubia tiltas, Normano Fosterio metro sistema ar Alhodinga vyno sandėlis, perstatytas taip, kad ant jo stogo – baseinas stikliniu dugnu, o iš vestibiulio gali matyti braidžiotojų kojas ir plaukikų pilvus…

S. Kalatravos tiltas

Bet visa tai tikriausiai būtų tik eilutės iššvaistytų lėšų lentelėse, jei ne tikrai pavykęs šūvis: Gugenheimo muziejus. Šis iš pirmo žvilgsnio atpažįstamas nenusakomos formos pastatas net įkvėpė atskirą terminą: Gugenheimo efektas. Kai vienas „superpastatas“ staiga „ištraukia“ miestą į turizmo olimpą.

Prie Gugenheimo muziejaus

Būtent pastatas. Kaip muziejus, Bilbao Gugenheimas „Google Maps“ ir panašiose sistemose vertinamas netikėtai prastokai. Tiesiog, turbūt, po tokio fasado, po nemokamai apžiūrimų skulptūrų lauke (“Maman” daugiakojo, fontanų, milžiniško šuns iš gėlių) tikiesi kaži ko, o visgi tai tik Niujorko Gugenheimo padalinys, didieji šedevrai – Niujorke, o Bilbao labiau garsėja laikinosiomis parodomis.

Maman skulptūra

Pamplona – rizikingųjų bulių bėgimų miestas

Baskija baigiasi, bet Baskija nesibaigia… Oficiali Baskija sudaro tik dalį tos šalies, kur kalbama baskų kalba ir keliamos Baskijos – bei, solidarumo vardan, visos eilės kitų nepriklausomybės stokojančių šalių – vėliavos.

Baskų „šalyje“ – ir šiaurinė Navara, jos garsusis Pamplonos miestas, baskiškai – Iruna. Didžiąją metų dalį ten – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Pamplonoje San Fermino metu. Laikraščiai nuo pirmų puslapių rašo, kaip sekėsi vakarykštis bulių bėgimas, kiek sužeista…

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Bulių erzinimas arenoje išsyk po bėgimo

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bulių bėgimas. Ištrauka iš mano videoįrašo iš balkono.

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Stebėtojai balkone ir užbarikaduotame, bet irgi vietas žiūrovams pardavinėjančiame Burger King restorane

Jau virš tūkstantmečio per Baskiją teka piligrimų upės: visą šalį vagoja Šv. Jokūbo keliai. Pagrindinis “dvasiškiausias” prancūziškasis daugeliui ėjikų čia ir prasideda. Tie, kam Kelyje svarbiau žygis, gamta, „pramynė“ savus, pavydžiui Camino del Norte žaliosiomis pakrantėmis. Kuprinėtus – pavargusius, bet pakylėtus – piligrimus sutikdavome ir pajūrio uolų viršūnių serpantinuose, ir Pamplonos centre, nardančius tarp raudonai-baltų apgirtusių San Fermino šventėjų.

Baskijos krantai

Tolstantis(?) Baskijos laisvės žiburys

„Baskija – tai ne Ispanija“ skelbia atsišaukimai paeiliui. Vien iš solidarumo pakabintų okupuotos Palestinos vėliavų mačiau daugiau, nei ispaniškų: visos „nelaisvos tautos“ baskams – likimo sesės. O kai vieno Baskijos miestelių bare žiūrėjau Europos futbolo čempionato finalą, kurį laimėjo Ispanija, negalėjau patikėti savo ausimis: ispanams įmušus įvartį vos pora žmonių kaip nors reaguodavo, po pergalės – jokių reakcijų išvis. Kai mušė ispanų varžovai irgi tyla – jiems tiesiog buvo tas pats, daug kas tik kartais žvilgteldavo į televizorių, tarsi būtų rodę kokį Okeanijos čempionatą… Ispanija baskams – užsienio šalis – ir gana priešiška. O tikroji baskų rinktinė – Bilbao „Atletico“ klubas, kuris iš principo neperka legionierių ir samdo tik užaugusius Baskijoje. Ir, nepaisant to, yra viena vos trijų komandų (greta pasaulio žvaigždynu pertekusių Madrido „Real“ ir „Barcelona“), nuo pat 1929 m. metų neiškritusi iš Ispanijos pirmos lygos (La Liga).

Tik pavieniai žmonės žiūri pasaulio futbolo čempionato finalą

„Juodžiausias metas“ Baskijai buvo XX a. vidurys: net baskų kalba buvo ispanų uždrausta. Tuomet baskai sukilo už nepriklausomybę, o ETA judėjimo sprogdinimai skambėdavo per Europos žinias tarsi musulmonų teroristų išpuoliai šiais laikais. Bet laikai keitėsi, Ispanijos politika atlaisvėjo, baskų kalba atėjo į iškabas ir mokyklas, o pati Baskija dabar – turtingiausias Ispanijos regionas. Daugybei baskų to pakako tam, kad baigtų rizikuoti vardan „laisvės svajonės“ ir nepriklausoma Baskija, nepaisant visų gatvės lozungų ir grafičių, atrodo toliau nei anksčiau. Net pati ETA 2017 m. sudėjo ginklus. Stebėdamas baskiškus sumuštinukus pinčos ramiai valgančius vietinius ir turistus, dabar sunkiai galėtum patikėti, kad čia dar neseniai aidėjo sprogimai.

Pinčos – tradiciniai baskiški užkandžiai

Rytų Europoje didžiosios Imperijos griuvo – Rusija, Osmanai, Austrija-Vengrija – net mažiausios tautos iškovojo laisvę. Vakarų Europoje gal žiaurumai buvo mažesni – bet turbūt todėl mažosios tautos iki šiol gyvena didžiųjų (anglų, prancūzų, ispanų) valdžioje. Genocidų, persekiojimų Vakaruose nėra – sakytų optimistas – galima gyventi, kam lieti prakaitą ir kraują? „Bet Baskija iš lėto skęsta“ – sakytų pesimistas. Gimstamumas – vienas mažiausių Europoje, ekonominė migracija – didžiulė. Praturtėjusioje Baskijoje vis daugiau ir „tikrų“ ispanų, ir afrikiečių nelegalų. Ir jie baskų kalbos nesimoko. Kam? Juk išmokęs ispaniškai, susikalbėsi ir visoje Ispanijoje, ir Lotynų Amerikoje, ir su visais „kaimynais baskais“, kurie vis tiek išmokomi valstybinės kalbos… O dar ta baskų kalba tokia sunki: priklausomai nuo apibrėžimo, 22 linksniai (daugiau nei kone bet kurioj kitoj kalboj)… Miestuose aplinkui girdėjau beveik vien ispanų kalbą ir tik vienoje kaimo degalinėje net į „Buenas tardes“ man atsakė baskiškai.

Baskiški užrašai lifte

Ateitis, kurios bijoma – anapus sienos, Prancūzijoje. Ten – irgi dar Baskija. Bet jei Ispanijos Baskijoje baskiškai moka 55% iš 2 mln. žmonių, tai Prancūzijos Baskijoje – vos 20%. Prancūzijoje “visi prancūzai”, o prancūzai turi kalbėti prancūziškai. Ispanijos pusėje kelio nuorodos į Prancūzijos Baskijos sostinę seną jaukų Bajonės miestą – baskiškos „Baiona“, Prancūzijoje jau tik prancūziškos – „Bayonne“. Jei Ispanijos Baskijoje jaučiausi lyg patekęs į kitą šalį, tai Prancūzijos pusėje nežinodamas nebūčiau atkreipęs dėmesio.

Gražus Bajonės senamiestis Prancūzijos Baskijoje

Ką žada ateitis – niekas nežino, bet šiandien Baskija tikriausiai – pati tikriausia ir išskirtiniausia šalis tarp tų, kurios nepažymėtos jokiuose Europos žemėlapiuose. Ji įtakinga nuo neatmenamų laikų: baskų banginių medžiotojai kadaise dominavo pasaulinėje banginių rinkoje, o laikais iki romėnai visur pasėjo lotynų kalbą, baskai gyvavo didelėje šiuolaikinės Ispanijos, Prancūzijos dalyje.

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!