Gros Morno nacionalinis parkas

Niufaundlende mačiau daugiau banginių, nei kur nors kitur gyvenime! Jie plaukiojo būriais po penkis ar septynis tarp ledkalnių. Būtent prie Niufaundlendo ledkalnis paskandino „Titaniką“…

Pavadinti Niufaundlendą sala sunkiai apsiverčia liežuvis! Nuo vieno miesto iki kito čia važiuodavome ir 1000 km, kol vienoje salos pusėje – kaulus veriantis žieminis vėjas ir tirštas it sriuba rūkas, kitoje – šilta saulė ir palei didžiulius ežerus tiršta nuo uodų…

Ir nors Niufaundlendas – artimiausia Europai Kanados provincija, čia užsuka tikrai mažai turistų ir net daugelis kanadiečių šiame „užkampyje“ nėra buvę! Galėjo būti kitaip: juk Niufaundlendas – vienintelė Amerikos žemė, kur yra Vikingų gyvenviečių, juk Niufaundlendas buvo nepriklausoma valstybė iki… pats referendumu atsisakė laisvės.

Kokias grožybes ir paslaptis slepia Niufaundlendo kalnai, miškai, nacionaliniai parkai?

Niufaundlende gamta laimi prieš žmoniją

Keliaudamas po Niufaundlendą visada jautiesi tik svečias gamtos pasaulyje.

Šios salos net negali apvažiuoti ratu: yra tik vienas kelias iš rytų į vakarus, nuo kurio atsišakoja pavieniai plentai. Kiekvienas jų turi savo pavadinimą ir savo herbą: šitokie reti jie! Vikingų kelias (Viking Trail), Paveldo kelias (Heritage Run), Atradimo kelias (Discovery Trail)…

O abipus kelių – gamtos karalija, kalnai, ežerai, ežerų salos, miškai. Štai Gros Morno nacionaliniame parke, kur už aukščiausius Amerikos dangoraižius aukštesnės uolos (iki 806 m) supa 165 metrų gylio ežerus, tokius kaip Western Brook, briedžių tankumas – du į kvadratinį kilometrą! Išties, sutikome jų ne vieną ir ne du…

Niufaundlendo kelionių vadovai mėgsta girtis, kad jei Gros Mornas būtų kur arčiau Kanados didmiesčių, būtų toks garsus kaip Banfas, Džasperis ar Jeloustounas. Gal kiek ir perdeda – bet kelionė į Gros Morną yra visai kito tipo žvėris: čia dar reikia pasistengti, padirbėti su organizavimu, eiti mažiau pramintais takais.

Tiesa kelias per Gros Morną nepavadintas nei Briedžių plentu, nei Kalnų ar Aisbergų plentu, nors visi šie pavadinimai puikiai tiktų. Tai – Vikingų kelias. Remiantis islandų sagomis jau nuo seno tikėta, kad senovės normanai atrado Ameriką dar anksčiau, nei Kristupas Kolumbas – gal ~1000 m. po Kr. – bet jokių įrodymų nebuvo.

Iki 1960 m., kai atokiame Niufaundlendo pusiasalyje archeologai rado metalinių įrankių, kurių indėnai neturėjo, naudojimo įrodymų statant pastatus.

Vikingų laikais L’Anse Aux Meadows tebuvo žiemojimo stovykla – prieš išplukdant surinktą medieną į miškų stokojančią savo „bazę“ Grenlandiją. Ir iš menkų pastatėlių žole apaugusiais stogais beliko vos regimi kauburėliai žemėje. Tačiau istorinė svarba – didinga! Čia pirmą kartą susitiko Europa ir Amerika. Ir nors žinoma, kad normanai buvo nuplaukę dar toliau į pietus (nes L’Anse Aux Meadows rasta pilkųjų riešutmedžių, kurie auga tik dar piečiau, liekanų), bet kol kas L’Anse Aux Meadows – vienintelė atrasta Amerikoje Vikingų kolonija. Tad vietiniai tai išnaudojo su kaupu: vikingų dievų garbei čia vadinami net reti viešbučiai ir restoranai, pastatyti net du gyvieji muziejai, kur atstatytuose Vikingų namuose normanais persirengę aktoriai pasakoja apie to meto gyvenimo būdą, tradicijas – ir tai vaizdžiai parodo. Tokiu būdu vieta, kuri šiaip jau žavėtų nebent archeologijos superfanatus, virto vienu įdomiausių Niufaundlendo “taškų” net ir šeimoms su mažais vaikais.

Rūke paskendę Niufaundlendo miesteliai

Niufaundlende miesteliai reti. Kartais dešimtis kilometrų gali nebūti degalinės, kavinės, parduotuvės – o jei yra, neaišku kada dirba.

Ne ką lengviau su nakvyne: tik labai maža dalis nakvynės vietų yra įvairiose internetinėse rezervacijos sistemose. Kitur kaip po senovei – turi rašyti el. laišką senamadiškame oficialiame tinklapyje rastu adresu, skambinti telefonu ar tiesiog “pasibelsti į duris”. Aišku, nepernelyg vėlai (net vienas prekybos centras pakeliui dirbo iki 5 val. vakaro)… Rizikinga: vieną viešbutį nuo artimiausio kito gali skirti dešimtys kilometrų.

Tačiau tai Niufaundlendo dvasios dalis: kelionė čia dar nėra paprastai įsigyjama pramoga, keliautojai čia retenybė net trumpo birželio-rugpjūčio sezono metu. Ypač keliautojai iš taip toli, kaip Lietuva… O anapus to sezono Niufaundlende užsidaro net garsiausios lankytinos vietos – kaip L’Anse Aux Meadows. Tiesiog nėra turistų, kam veikti? Nors Niufaundlendas žemėlapyje atrodo ne taip ir toli šiaurėje – panašiai, kaip Londonas ir netgi piečiau už Lietuvą – klimatas čia šaltas dėl šaltosios Labradoro srovės. O dar nuolatiniai rūkai, lietūs (daugiau nei pusę dienų lyja)… Todėl ši žemė taip retai gyvenama. Todėl tai vienintelė Kanados provincija, kur gyventojų skaičius mažėja – jaunimas išvažiuoja, o imigrantai nenori užsilikti. Kai kurie Niufaundlendo miesteliai tokie atokūs, kad Kanados valdžia netgi moka pinigus, kad tik žmonės iš ten išsikeltų, tuos miestelius apleistų, nereikėtų valdiškais pinigais ten palaikyti infrastruktūros…

Bet jei nesi iš tų, kuriems „jei nėr saulės – viskas blogai“ (aš nesu!) gali pajusti jaukų grožį spalvinguose nameliuose, palei fjordus sustatytuose mediniuose suoluose ir laužavietėse, krantus nusėjusiuose švyturiuose, kurių viršūnėse automatizavus žibintus švyturininkų dinastijas pakeitė romantiškų vaizdų ieškantys turistai.

Ar tokiuose „vidury niekur“ miesteliuose kaip Ganderis, kuriame 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją po teroro aktų uždarius JAV oro erdvę staiga priversti ilgam tūpti 38 lėktuvai iš anapus Atlanto (apie „provincialių“ miestelėnų ir pasaulio piliečių susidūrimą net sukurtas miuziklas „Come from Away“).

Sent Džonsas – maža, bet svarbi Niufaundlendo sostinė

Visame Niufaundlende tėra vienas tikresnis miestas – maždaug Klaipėdos dydžio Sent Džonsas, provincijos sostinė. Ten jau – ir šiokie tokie prekybos centrai, ir tranki Water St barų gatvė, ir „regimosiom mažumom“ (visible minorities) Kanadoje politkorektiškai vadinami imigrantai, ir net kažkokie automobilių kamščiai, bent jau vasarą, kai dėl palankaus klimato puolama remontuoti gatves ir kelius.

Ir Sent Džonsas dalyvavo pasaulio istorijoje! 1901 m. išradėjas Markonis ant Signalo kalvos pirmą kartą priėmė tarpžemyninį radijo signalą iš Europos (mokslininkai iki tol manė, kad tai neįmanoma). Būtent iš Sent Džonso 1911 m. plaukė laivai gelbėti „Titaniko“, kurį pražudė eilinis Niufaundlendo apylinkių aisbergas, būtent iš čia prasidėjo pragaištinga „Titano“ povandeninė ekspedicija, 2023 m. plaukusi panerti prie nuskendusio „Titaniko“. Pro Sent Džonsą plaukė parama Europai Antrojo pasaulinio karo metais, o jo giliose pakrantėse siautėjo Hitlerio povandeniniai laivai.

Tačiau net ir Sent Džono apylinkėse žmoniją užgožia gamta. Štai vos pažvelgiau į vandenyną nuo Cape Spear forto – ir išvydau kokius šešis ar septynis banginius zujančius aplink, purškiančius vandens čiurkšles, panirimo metu „atsisveikinimui“ pamojančius pelekais… Niekur kitur pasauly nemačiau jų tiek daug, kitur ir vieną banginį pamatyti iš kokio „banginių stebėjimo laivo“ jau yra „dienos viršūnė“, o čia šeši ar septyni prie pat kranto, nemokamai!

Beje, ar žinojote, kad nuo Sent Džonso yra arčiau Vilnius, nei vakarų Kanados didmiestis Vankuveris? Štai toks Kanados dydis!

Gabalėlis Prancūzijos ir nepriklausomybės atsisakęs Niufaundlendas

Ilgus šimtmečius dėl Niufaundlendo tarsi virvių traukimo varžybose kovojo dvi didžiosios imperijos: Britanija ir Prancūzija. Laimėjo britai. Bet prancūzams jie paliko porą salelių prie Niufaundlendo krantų – Sen Pjerą ir Mikeloną. Tai iki pat šiol – atskira šalis, Prancūzijos valda (faktiškai kolonija), kur ~6000 prancūzų palikuonių, nors gyvena šitaip toli nuo Paryžiaus, atsiskaitinėja eurais, važinėja su prancūziškais numeriais ir kalba beveik vien prancūziškai (tik turizmo informacijoje susišnekėjau angliškai…). Didžiuojasi istorija, kad kai Amerikoje buvo uždraustas alkoholis, Sen Pjeras ir Mikelonas buvo svarbi kontrabandininkų bazė.

Į Sen Pjerą ir Mikeloną nuvykau pusdieniui keltu iš Niufaundlendo – tiesa, nors žemėlapyje atrodo, kad tas keltas „plaukia beveik iš Sent Džonso“, realybėje iki prieplaukos teko važiuoti 363 km. Įdomiausia ten pats faktas, kad tokia vieta apskritai yra: „Prancūzija prie pat tavo namų“ – kanadiečiams turistams reklamuojasi Sen Pjeras ir Mikelonas. Bet kai ir Niufaundlendas daugeliui kanadiečių labai toli, mažai kas ten užsuka…

Ir pats Niufaundlendas buvo atskira valstybe. Visų pirma – atskira britų kolonija, nuo 1926 m. gavo pilną nepriklausomybę kaip dominija. Kaip pasakojo viena niufaundlendietė, „Jei mano seneliui ar proseneliui būtų kas pasakęs, kad jie kanadiečiai, galvotų – nesąmonė“. Na, kaip ir lietuviai – ne latviai: Kanada tiesiog buvo kita valstybė.

Nepriklausomybės Niufaundlendas atsisakė pats – 1948 m. referendume, kai ekonominės krizės sąlygomis 52% balsavo už prisijungimą prie Kanados. Jei ne tas referendumas, viskas būtų kitaip: gal Niufaundlendas primintų kokią Islandiją, kuri irgi prasigyveno iš žvejybos, klimatas – panašus, gyventojų tankumas – žemas.

Gal nepriklausomos valstybės statusas būtų pritraukęs į Niufaundlendą turistus, investitorius, leidęs kurti „mokesčių rojų“ – gyventojai neišsilakstytų. Ir pasaulio žemėlapis atrodytų kitaip.

Dabar iš Niufaundlendo savasties likęs unikalus dialektas, kuriuo kiti kanadiečiai skundžiasi, kad „neįmanoma suprasti“. Ir naujos tradicijos – kaip kitchen party virtuvės vakarėliai (su žuvim ir muzika), “įšventinimo į niufaundlendiečius ceremonija”, kuriai “pasirašęs” turistas turi bučiuoti šaldytą menkę.

Labradoras – dar atšiauresnė Niufaundlendo “dalis” žemyne

Niufaundlendo provincija 2001 m. oficialiai pervadinta – dabar ji vadinasi Niufaundlendas ir Labradoras. Bet Labradoras ir seniau priklausė Niufaundlendui… Tai, kad ši milžiniška Amerikos pakrantė nebuvo nė minima pavadinime, puikiai atskleidžia kokia tai dyka, bergždžia žemė!

Palyginus su Labradoru, Niufaundlendas – tikras žmonių avilys! Nes Labradoro dydis – kaip puspenktos Lietuvos, o gyventojų ten – vos 27 000! Per visą Labradorą driekiasi vos vienas Translabradoro kelias – ir tas pats baigtas statyti tik 2022 m.

Daugelis keliautojų į Labradorą trumpam užsuka iš Niufaundlendo – persikelia per banguotą Belle Isle sąsiaurį (1,5 val.) į Labradoro pietinį galą, kuriame – Red Bay nacionalinis parkas, kur dar prieš 400+ metų baskai medžiodavo banginius. Ta Europos tautelė buvo įsukusi didžiausią pasaulyje banginių medžioklės mašiną, praleidę Labradore bent jau visą vasarą, pargabendavo į Europą 150 statinių brangių banginio taukų (kurį naudodavo apšvietimui, muilui ir kt.) bei banginių ūsus, iš kurių Europos kilmingiesiems kliūdavo karietų spyruoklės ar korsetų laikymo sistemos, be kurių neįsivaizduosi ano meto Europos didikės portreto…

Atokiuose Labradoro „pabaigos“ miesteliuose iš vietinių prisiklausėme keisčiausių istorijų: štai tais metais į regioną ant aisbergų kokią gegužę atplaukė 75 baltieji lokiai. Žmonės juos fotografavo savo kiemuose, negrįstose kaimų gatvėse. Laimė, lokiai pariję ruonių buvo, žmonių nepuolė: o būna kitaip, štai 2013 m. mėgino suėsti vieną turistą, visą veidą sutraiškė…

Kai atvykome į tą Port Hope Simpson miestelį, visi lokiai jau buvo išėję į Labradoro šiaurę, į Torngato kalnus, kur nėra jų kelių – ten jų namai. Kasmet lokiai aisbergais atplaukia, bet paprastai tik kokie penkiolika per metus…

Mes keltu per Belle Isle sąsiaurį irgi kėlėmės. Ir tiesiog nuo jo denio kokius septynis banginius mačiau, ir keliolika aisbergų net birželį (jau be lokių) – stebuklingi vaizdai.

Bet keltu kėlėmės tik į vieną pusę, nes į Niufaundlendą… atvažiavome automobiliu, garsiuoju naujuoju vienišuoju Translabradoro keliu. Atstumas nuo paskutinio didesnio miesto Kvebeko iki Blank Sablono, iš kur keltas kelia į Niufaundlendą – 2108 km ir, pasak GPS, tai 27 val. gryno važiavimo. Toliau nei Vilnius-Paryžius!

Važiavome pustrečios dienos ir ko tik nematėme: asfaltu ir žvyru per begalinius miškus, milžiniškus ežerų karolius. Stūmėmės pro tirštus dūmus, vėjų atpūstus iš tokių atokių miškų gaisrų, kad jų nė nebandyta gesinti.

Ir juoda meška kelią perbėgo, ir dygliakiaulė. Šimtai kilometrų tarp degalinių: viename kelio ruože net 410 km! Degalus reikia pilti „strategiškai“: kuo atokesnė degalinė, tuo jie brangesni (kone dvigubai!), be to, degalinės atsidaro vėlai, užsidaro anksti. Kai kas vežasi atsarginius kuro bakus – mes apsirūpinome tik maisto ir gėrimų dėžėmis didmeninėje parduotuvėje dar Kvebeke, nes parduotuvės ar (juoba) restoranai pakeliui nedaug lengviau randami, nei degalinės.

1100 km nuvažiavome vien per Labradorą – ir visame tame atstume tebuvo du miesteliai, didesni nei 1000 gyventojų.

Labrador Sitis (9000 gyv.) – geležies kasyklų darbininkų gyvenvietė, kurioje teradome vieną laisvą viešbučio kambarį, nes vasaromis visur kitur apsistoję kasyklų darbininkai. Visi važinėja pikapais su aukštai iškeltom vėliavėlėm. Kaip paaiškino vietiniai: „Pikapai – kad pravažiuotų ir žiemą; vėliavėlė – kad matytųsi, kad važiuoja automobilis net ir tada, kai aplinkui kelius storas sniego sluoksnis“. Čia prisiminiau paauglystėje matytas nuotraukas, kaip Labradore gerai pasnigus kelią nuo sniego valo… ekskavatoriumi. Žiemos ten ilgos ir šaltos: sausį vidutinė temperatūra -22 dieną, -28 naktį.

Happy Valley / Goose Bay „metropolis“ (po 530 km važiavimo dykais keliais nuo Labrador Sičio taip ir atrodo) – jau pakrantėje. Jis garsėja >Labradoro interpretacijos centro muziejumi, kur pasakojama apie ten gyvenančius indėnus montanjus (inu) bei inuitus (eskimus). Tas muziejus „Google“ sistemoje lankytojų įvertintas net 4.9 balų iš 5: taip beveik nebūna! Na, nevertas jis tiek, bet žmonės tikriausiai balsavo po „civilizacijos bado“ Translabradoro kelyje pagaliau vėl išvydę informacinius ekranus, patraukliai parašytus tekstus, nuotraukas… Tiek nuvažiavus net išsukimas nuo miestelio iki muziejaus (40 km į vieną pusę) atrodo toks trumpas, net nesvarstai neužsukti…

Translabradoro kelias – patirtis savaime, ten supranti kokia begalinė Kanada. Ypač žvilgtelėjęs į Kanados žemėlapį kai pamatai, kokkį mažą gabalėlį šalies tepravažiavai!

Kaip patekti į Niufaundlendą? Ne taip lengva!

2000+ km vairavimą Translabradoro keliu, kaip mes, atrodo, renkasi tik didžiausi avantiūristai ar „road tripų“ mylėtojai, „ginkluoti“ kemperiais ar motociklais.

Bet alternatyvos nedaug trumpesnės, nors ir gerokai patogesnės. Bendras principas toks: kiek sutaupysi vairavimo, tiek laiko praleisi kelte – arba sumokėsi už lėktuvą gerokai daugiau, nei įsivaizduosi pagal atstumą.

1.Bene populiariausias būdas patekti į Niufaundlendą – 7 val. keltas iš Šiaurės Sidnėjaus [North Sydney] į Portobaską [Port-aux-Basques]. Aišku, vis tiek reiks ilgai vairuoti iki to kelto per žemyninę Kanadą ir nuo jo iki lankytinų vietų.

2.Taip pat yra ir 17 val. keltas Argentia-North Sydney, kuris plaukia vasaromis. Šitaip grįžome iš Niufaundlendo į „Kanados civilizaciją“. Kai kanadiečiai atplaukia į Niufaundlendą „trumpesniu“ keltų maršrutu, dažnai grįžta šiuo (arba atvirkščiai): taip nereikia važiuoti to paties kelio du kartus, nes žiedu Niufaundlendo neapvažiuosi.

3.Aišku, į Niufaundlendą galima ir atskristi iš Kanados didmiesčių – Toronto, Monrealio. Yra reisai tiek į sostinę Sent Džonsą, tiek į mažesnius oro uostus (pvz. Dirleikas [Deer Lake] yra arčiausiai Gros Morno nacionalinio parko bei vikingų kaimų). Tačiau šitie skrydžiai dažniausiai ne pagal atstumą brangūs: keliaujant keliese, neretai pigiau nuomotis automobilį ir mokėti už keltą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pačiame Niufaundlende automobilio vis tiek reikės, o autonuoma sezono metu ten dažnai brangesnė, nei Monrealyje ar Toronte.

4.Kai Niufaundlendas yra taip arti Europos, kartais pasitaiko, kad atidaromi tiesioginiai skrydžiai į Sent Džonsą iš kokios Airijos ar Britanijos.

Ir, aišku, svarbu nepamiršti sukinėti laiko! Niekur kitur pasaulyje neteko to daryti taip dažnai. Įvažiuojam iš Kvebeko į Labradorą – laikrodis valanda į priekį. Privažiavus Labradoro pakrantės kaimus – dar pusvalandžiu(!) į priekį. Bet Blank Sablono miestelyje, iš kurio kelia keltas į Niufaundlendą – pusantros valandos atgal. Tačiau kelto grafikas sudarytas pagal Niufaundlendo laiką… O Niufaundlende vėl – pusantros valandos į priekį. Sent Pjere ir Mikelone – dar papildomu pusvalandžiu į priekį. Vėl Niufaundlende – pusvalandžiu atgal. Persikėlus keltu į Naująją Škotiją – dar pusvalandžiu atgal. Sunku nesusimaišyti, net mobilieji telefonai, kur šiaip jau laiką „persuka“ automatiškai, dažnai “pasimesdavo”.

Ar verta keliauti į Niufaundlendą?

Niufaundlendas žvelgiant iš Europos – Kanados veidas ir jo istorija persipynusi su Europa: Vikingai, britai, prancūzai, baskai, Titanikas, nacių laivynas.

O Niufaundlendo gamta didybe gali konkuruoti su šiaurės Europos, Norvegijos toliais.

Bet, manau, Niufaundlendas niekad netaps turistų Meka, kaip koks Banfas, Džasperis, ar Niagaros kriokliai. Nes ten didesni miestai – tad nuskristi visad bus paprasčiau ir pigiau, daugiau viešbučių ir kito. Nes ten klimatas šiltesnis. Nes ten – pasaulio stebuklai.

Bet kam turistų „nuvaikščiotos“ vietos kelia atstūmimo reakciją, kas nori rasti didžiulių grožybių, kurios dar „nenugulusios“ kas antro „Instagramo“ – tam Niufaundlendas patiks gal net labiau, tas Niufaundlende ras tai, ko kitur nėra ar yra daug mažiau. Aisbergai ir banginių tuntai, vikingai Amerikoje, prancūzų kolonija palei Kanados krantus ir kitos mažai žinomos įdomybės!