Kvebeko įdomybės

Kvebekas žemėlapiuose – tik viena Kanados provincijų… Bet nukeliavęs ten kas kartą pasijaučiu it pervažiavęs į kitą žemyną.

Nes Kvebekas – tarsi Prancūzija, perkelta iš ankštos Europos į begalinius Šiaurės Amerikos kalvotus miškus. Kur upės platesnės, ežerų daugiau nei bet kur mūsų žemyne, o atstumai skaičiuojami tūkstančiais kilometrų.

Bet ne, ką čia. Kvebekas dar prancūziškesnis už Prancūziją! „Švaresnė“ prancūzų kalba. Milžiniškos katedros. Viduramžių pilis menantys viešbučiai, muziejai, daugiabučiai. Ir Kvebeko plotas – sulig trim Prancūzijom!

Pirma pažintis su Kvebeku arba kultūrinis šokas Otavoje

Į Kvebeką pirmą kartą patekau Otavoje, Kanados sostinėje. XIX a. ji pastatyta „nuo nulio“ todėl, kad prancūziškasis Kvebekas ir likusioje Kanadoje lyderiaujanti Ontarijo provincija nesutarė, kur gi turėtų būti Kanados politinė širdis. Taigi, Otava iškilo ant abiejų provincijų sienos. Didingi valdžios rūmai stūkso Ontarijo pusėje, bet gražiausi vaizdai į juos atsiveria iš Gatino (Gatineau) priemiesčio anapus Otavos upės Kvebeke.

Perėjus tiltą į viešbutį Gatino ištiko lengvas kultūrinis šokas. Rodos ta pati šalis, net tas pats miestas, o viskas – kitaip. Iškabos vien prancūziškos. Visi kalba prancūziškai ir dalis nė nemoka angliškai. Net imigrantai kitokie: prancūzakalbiai iš buvusių Prancūzijos valdų Karibuose ar Afrikoje.

O svarbiausia – net tai, kas pačioje Prancūzijoje – angliška, Kvebeke – prancūziška! Štai vietoje kelio ženklų „Stop“ prancūziškojoje Kanadoje yra „Arret“, o greito maisto restoranai „KFC“ (Kentucky Fried Chicken) čia yra PFK (Poulet Frit Kentucky). Tarsi kokioj alternatyvioj istorijoj, kur anglų kalba taip niekada ir neperėmė iš prancūzų kalbos pasaulio lyderės statuso!

Monrealis – amerikietiškas Paryžius

Bet tikroji „prancūziškos Kanados didybė“ laukia Monrealyje. Šis 5 mln. žmonių glaudžiantis metropolis – antras pagal dydį prancūzakalbis miestas pasaulyje po Paryžiaus. Tikras Amerikos Paryžius!

Paryžietiškai bohemiško naktinio gyvenimo kupinas senamiestis su didinga Dievo Motinos (Notre Dame) katedra…. Bet „amerikietiškas“ dangoraižių rajonas šalimais.

Prie „Karališkojo kalno“ iškilęs Šv. Juozapo oratorijos bažnyčios kupolas tarsi Paryžiaus Monmartro bažnyčios – tik gerokai didesnis…. Bet miestą išvagoję amerikietiški greitkeliai, vedantys į prekybos centrus ir motelius.

>Žano Drapo [Jean Drapeau] parkas kur vyko EXPO paroda: paryžiečiai per panašią pasistatė Eifelio bokštą, o monrealiečiai – Biosferos kupolą, nemenkesnį miesto simbolį… Bet Cote St. Luc / Hampstead žydų rajonas, kuriame nevyko holokaustas, tad žydų ten daugiau, nei bet kuriame žemyninės Europos mieste, o istorinių beigelinių skanėstai laikomi Monrealio kulinarijos šedevrais.

Visgi, daug ką Monrealyje sunku sudėti į lentynėles. Monrealio „daugiaaukščiai-pilys“ šitokie skirtingi ir nuo to, kas stovi Toronte, ir nuo Paryžiaus. „Cirque du Soleil“ namai: krantinės grand chapiteau iki šiol demonstruojami naujausi spektakliai, dar neišvykę į gastroles po pasaulį. Požeminis miestas – ištisa koridorių po visu Monrealio centru sistema, kuria šaltomis žiemomis monrealiečiai vaikšto neiškišdami nosies laukan.

Amerikos žemyno miestais dažnai tenka nusivilti – bet Monrealis kaskart maloniai nustebina!

Kvebeko miestas – gražiausias Kanadoje?

Kvebeko provincijos sostinė nėra Monrealis. Tai Vilniaus dydžio Kvebeko miestas, ne veltui pavadinamas „gražiausiu Kanados miestu“. Jis – ir vienas seniausių. Dviejose terasose – ant kalno ir pakalnėje – išsidėsčiusiame žaviame senamiestyje – ir seniausias Šiaurės Amerikos prekybinis rajonas, ir seniausia moterų mokykla, ir vienintelės miesto sienos į šiaurę nuo Meksikos.

Taip pat – nuostabūs vaizdai į Šv. Lauryno upę, kuri tokia gili ir plati, kad į Kvebeką atplaukia didieji vandenynų laivai iš Atlanto. Aišku, tik ne sausį-kovą – tuo metu viską sukausto ledai… Net galingas Montmorency krioklys Kvebeko miesto prieigose kartais užšąla…

Tačiau tikrai Kvebeko simbolis – Château Frontenac viešbutis – palyginus su jį supančiu senamiesčiu gerokai naujesnis. Statytas 1893 m., jis yra tikra viršūnė tos pilių-dangoraižių architektūros mados. Viešbutį pastatė Kanados geležinkeliai. Tam, kad turtingi kanadiečiai pirktų traukinių bilietus ir keliautų, Kvebeke galėdami patogiai nakvoti puošnioje didybėje. Mokių svečių viešbutis laukia ir šiandien – bet Kvebekas vilioja nebe vien turtuolius…

Kvebeko miestas – ir ta vieta, kur Prancūziškoji Kanada apskritai gimė! Miestą įkūrė prancūzai 1608 m. Iš čia jie užėmė didžiąją dalį Kanados, vadino Naująja Prancūzija siuntė savo coureurs des bois kailinių žvėrelių pirklius gilyn į Kanados taigas.

Bet tada atėjo 1756 m., Septynerių metų karas su Anglija. Abraomo lygumų mūšis prie Kvebeko, kurį laimėjo Anglija. Greitai ji perėmė visą Naująją Prancūziją.

Su didžiąja dalimi Kanados jiems buvo paprasta: tai buvo beveik negyvenamos žemės, pakako nusiųsti anglakalbius kolonistus ir iš prancūziškos istorijos ten beliko kai kurių miestų pavadinimai.

Tačiau Kvebekas ar Monrealis jau buvo pilni prancūzų kolonistų kurie atsisakyti savo kultūros nė neketino. Prieš anglų ekonominį ir politinį dominavimą kvebekiečiai statė savo tvirtą katalikišką tikėjimą. Juk čia niekad neatėjo didžioji Prancūzijos revoliucija (1789-1799 m.) ir sekuliarizmas.

Tačiau šiandien tai galėjau suprasti nebent iš didelių iš milžiniškų kaimų bažnyčių, tokių kaip Beaupre Šv. Onos 40 km nuo Kvebeko miesto, arba iš daugiau šventųjų vardais pavadintų miestų, kaimų, vandens telkinių ir kalnų, nei regėjau bet kur kitur pasaulyje.

Kvebeko vienuolynai šiandien tušti, kai kurios bažnyčios – apleistos, o didelė it visas miestelis kunigų seminarija padalinta muziejams ir universitetams.

Ir čia kalta „Tylioji revoliucija“…

Tylioji revoliucija: nuo religingumo iki nacionalizmo per 10 metų

Gerus 300 metų Didžiosios Britanijos, paskui – nepriklausomos Kanados sudėtyje Kvebekas tarsi gyveno įstrigęs laike. Dar kokiais 1960 m. iki 3% provincijos mergaičių stodavo į vienuolynus, o kunigų raginamos šeimos turėdavo ir po 10 ar 14 vaikų. Kvebeko premjeras Duplesis tai vadino „revanšu per lopšius“: kad ir kiek visokių anglikonų beprivažiuotų į likusią Kanadą, Kvebeko katalikai prigimdys dar daugiau vaikų… Švietimas, ligoninės buvo pavaldžios bažnyčiai. Ano meto padėtį gražiai iliustruoja skulptūros “du snobai” Monrealio centrinėje aikštėje: prancūzė su prancūzišku pudeliu rankose paniekinamai žiūri į banką, o anglas, nešinas anglišku mopsu – į Dievo Motinos katedrą. Nes ekonomika buvo anglų palikuonių bastionas, o religija – prancūzų…

Visa tai baigėsi taip staigiai ir keistai, kad dažnas vyresnis kvebekietis savo pasakojimą apie provinciją pradeda nuo to. Tai – Tylioji revoliucija, kurios metu Kvebekas per kokį dešimtmetį „nusikratė“ religingumo taip, kad iš religingiausios Kanados provincijos tapo mažiausiai religinga, didžiausias gimstamumas pavirto į mažiausią, o religiniai terminai kaip „Tabernakulis“ („Tabarnak“) Kvebeko prancūzų tarmėje tapo keiksmažodžiais. Viskas per 1960-1970 m. dešimtmetį!

Kodėl? Gal įtaką padarė ir kinas, televizija? „Užkonservuotus“ XVIII a. „teisingo prancūzo“ idealus (kaimas+šeima+bažnyčia) staiga pakeitė nauji, atėję per žydruosius ekranus iš XX a. Paryžiaus: laisvė, aistra, įvairovė, mokslas…

Kvebeko „esmių esme“ vietoj katalikybės tapo prancūzų kalba. Jei kam nepatinka kalbininkų „diktatas“ Lietuvoje, Kvebekas atrodytų lyg pragaras. Čia ne tik nustatyta, kad iškabos privalo būti prancūziškos, ne tik kuriami naujadarai pavadinti net tiems dalykams, kurie pačioje Prancūzijoje vadinami tarptautiniais žodžiais. „Prancūzų kalbos įstatymą“ jauti kiekvieną akimirką. Štai įkrovęs muziejaus anglišką puslapį privalėjau uždėti varnelę, kad „Esu vienas žmonių, turinčių teisę skaityti valdišką tinklapį neprancūziškai“: tarp tokių yra „Imigrantai pirmus 6 mėnesius po imigracijos“, „Žmonės, kurie turėjo teisę Kvebeke lankyti angliškas mokyklas“ (t.y. anglakalbės giminės, gyvenančios provincijoje dar nuo laikų prieš Tyliąją revoliuciją) ir pan. Net kai pasakai „Hello“, pardavėjai sveikinasi „Bonjour“ (ir tik paskui turi teisę kalbėti angliškai), „kalbos policija“ gali tikrinti net įmonių darbuotojų el. laiškus (ar nėra angliško žargono). Net Monrealio metro stotelės pranešinėjamos vien prancūziškai – kai kokiam Paryžiuje, Tokijuje, Šanchajuje sako ir angliškai.

Bet privalau pripažinti: rezultatai yra, prancūzų kalba Kvebeke išliko. O juk galėjo būti kaip Luizianoje: ji irgi buvo Naujosios Prancūzijos dalis, kurią užėmė anglakalbiai, dar 1960 m. ten 30% procentų žmonių kalbėjo prancūziškai, o dabar tik 3%, nes „Kam mokytis prancūziškai, kai visi, su kuriais gali susikalbėti prancūziškai, moka ir angliškai“. Arba kaip Airijoje, kur beveik niekas nebekalba airiškai…

Gal yra ko iš Kvebeko pasimokyti ir lietuviams: dėl imigracijos, Europos Sąjungos, globalizacijos anglų kalbos įtaka auga ir pas mus.

Išliko Kvebeke ir sava kultūra, virtuvė: „nacionalinį patiekalą“ Poutine (bulves su mėsos sultim [gravy] ir įvairiais garnyrais) pardavinėja ne tik vietos virtuvės restoranai, bet net „McDonald‘s“ tipo tinklai.

Monrealyje ir kalnuose šalia – ir lietuviški ežerai bei pastatai

Neįtikėtina, bet žaliuose Laurentijos kalnuose palei Monrealį yra ir lietuviškų vietovardžių bei paminklų! Tyvuliuoja Dainavos ežeras, o dar daugiau lietuvių žemes susipirko aplink Sylvere ežerą: viršum jo dar 1970 m. pastatytas Gedimino stulpų paminklas (iki jo ~1 val. žygis).

Visa tai sukūrė „senieji“ lietuviai imigrantai, ypač atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo, į Kanadą pabėgę nuo sovietinio genocido. Jie išsikovojo ir Lietuvos gatvę [Rue Lithuania] Monrealyje, pastatė įspūdingą Aušros Vartų Marijos bažnyčią, kurioje meldžiamasi žiūrint į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją anapus altoriaus. Labai simboliška! Kartu prisimenamas ir Dievas, ir palikta Tėvynė. Beje, kai 1953-1955 m. statė tą bažnyčią, tikrąjį Trijų kryžių paminklą sovietai buvo nugriovę: lietuviai pabėgėliai Kanadoje susikūrė sau ne šiaip gabalėlį Lietuvos, o gabalėlį Lietuvos, kurios jau nebuvo. Monrealyje stovi ir kita – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Tą parapiją įkūrė dar 1907 m. į Monrealį imigravę lietuviai, nors pastatas statytas vėliau. Plačiau apie Monrealio lietuviškas vietas, kurias tyrinėjau “Gabalėlių Lietuvos” enciklopedijai, rašau čia.

Bet šiaip Monrealio lietuvius „prašienavo“ Tylioji revoliucija. Kai jie imigravo „revoliucijos“ išvakarėse, jie buvo tarsi „savi“: juk katalikai! Netrukus staiga tapo „svetimais“, nes nekalbėjo prancūziškai. Daugelis jų (ar jų vaikų) tada išvyko į Kanados vakarus. O šiaip net prancūziškai mokantys imigrantai iš buvusių kolonijų man pasakojo, kad Kvebeke svetimšaliai jaučiasi mažiausiai laukiami, nors imigrantų ten ir daug.

Tiesa, didžiausias neprancūzakalbių kvebekiečių nuogąstavimas – kad Kvebekas skelbs nepriklausomybę nuo Kanados – neišsipildė. Referendumuose 1980 m. ir 1995 m. „už“ balsavo 40,4% ir 49,5% procentų žmonių. Nors kanadiečiai man pasakojo, kad esą į Kvebeką žmones specialiai gabeno iš kitų provincijų, kad balsuotų „prieš“…

Banginių pilna upė ir tolimoji Kvebeko šiaurė

Kaip ir kiekviena „save gerbianti“ Kanados provincija, be tankiai gyvenamų miestų pietuose, Kvebekas valdo ir begalines šaltos laukinės gamtos platybes toli į šiaurę.

Ten visa ko masteliai kiti! Miškai dydžio sulig Europos valstybėmis arba René-Levasseur sala – antra pagal dydį ežero sala visame pasaulyje (pirmoji – irgi Kanadoje).

Pradėjau tą justi greitai anapus Kvebeko miesto, važiuodamas šiauriniu Šv. Lauryno upės krantu. Upė netruko išplatėti taip, kad kito kranto nebesimatė. O vis retėjantys miesteliai, tokie kaip Tadusakas ten – banginių stebėjimo kurortai! Taip, Šv. Lauryno upės estuarijoje gyvena banginiai. 10 jų rūšių, kartais net nuo kranto galima išvysti!

~400 šiaurinio kelio kranto kilometre – posūkis į šiaurę, į 389-ąjį Kvebeko kelią, „per niekur ir į niekur“. Iš pradžių gamta dar eksploatuojama: iš šiaurės miškų grįžta sklidinai užkrauti miškovežiai, iš geležies kasyklų – kilometriniai krovininiai traukiniai, o aukšti tarsi bokštai aukštos įtampos elektros laidų stulpai atgal į Kvebeką ir Monrealį siunčia energiją iš penkių hidroelektrinių. Bepigu čia jas statyti – juk užliejamos tik „niekam nereikalingos“ žemės.

Paskui visa tai pamažu nyko, anapus galingos Manic 5 užtvankos nebeliko elektros laidų, automobilių retėjo, asfaltuotą kelią vietomis keitė žvyrkelis. Kaimai ten stūkso kas kelis šimtus kilometrų, daugelis jų priklauso kompanijoms, kurios apgyvendina savų kasyklų darbininkus. Kasykla užsidaro – kaimas „nurenkamas“, kaip Gangnonas, iš kurio bažnyčių, mokyklų, rotušės, 4000 gyventojų glaudusių namų, beliko į 389 kelią įjungtas centrinės gatvės grindinys ir kelios atminimo lentos: iš pradžių net pravažiavome nepastebėję, reikėjo apsisukti!

Gal toks likimas ištiks net ir 2200 gyventojų turintį Fermontą, retus (tarp šachtininkų pikapų) pravažiuojančius turistus su motociklais ar kemperiais traukiantį savo „pastatu-siena“: visas svarbiausias miesto įstaigas glaudžiančiu daugiaaukščiu, kurio egzistavimo prasmė – uždengti vėją likusiam miesteliui… Po šimtų kilometrų važiavimo per vienodus spygliuočių miškus ir tai žavi, ir net kasyklos savaip mielos!

Paskui, dar toliau į šiaurę, nebelieka jokių kelių – tegalima nuplaukti ar atskristi. Ten tebegyvena pirmieji Kanados gyventojai – indėnai, eskimai (inuitai), tarsi visų anglų-prancūzų konfliktų nė nebūtų buvę. Bet nukeliauti ten – sudėtingas ir brangus reikalas.

Aš savo kelionę per Kvebeko šiaurę užbaigiau kartu su 389 keliu. Anapus Fermonto jis pereina į Niufaundlendą ir Labradorą. Tai – visiškai kitokia Kanados provincija, bet ne mažiau laukinė ir nemažiau užsispyrusi. Kvebekas, koks išskirtinis bebūtų, niekad nebuvo nepriklausoma valstybe. O Niufaundlendas buvo!

O šiaip esu buvęs visose 10 Kanados provincijų – ir apie kiekvieną šiame tinklapyje yra ar bus po straipsnį…

P.S. Į Kvebeką tąsyk dar grįžau. Kirtęs virš 1000 km Labradoru, kelias sugrįžo į Kvebeką – Blanc Sablon miesteliuką. Šį miestelį ir įmanoma pasiekti tik tuo vienu vieninteliu keliu per Labradorą, o atstumas nuo Monrealio iki jo – didesnis, nei nuo Vilniaus iki Paryžiaus! Štai toks tas Kvebekas…