Londono lankytinos vietos

Londonas – vėsus, lietingas. Tačiau labai didingas. Tai – stereotipai, bet trečiasis – realybė. Šimtą metų Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, didžiausios pasaulyje Britų Imperijos sostinė. Ir viskas jame – valdžios rūmai, stotys, gyvenamųjų namų eilės, parkai, net elektrinės – statyta tais masteliais. Viskas verta būti lankytinomis vietomis turistams.

Britų Imperijos žemėlapiuose neliko. Tačiau Londone ji, atrodo, stovi tvirtai. Mat į šį miestą suplūdo žmonės iš visų buvusios Imperijos pakampių: Afrikos, Karibų, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų… Londonas tapo pirmuoju Vakarų Europos miestu, kuriame vietiniai prarado gyventojų daugumą: anglų ten teliko 40% ir vis mažėja. Net pasigirsta minčių, gal Londonui derėtų tapti miestu-valstybe: taip smarkiai jis jau skiriasi nuo aplinkinių Anglijos miestelių. Kai Jungtinė Karalystė pasirinko tapti nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, Londonas tvirtai balsavo “prieš”.

Nepaisant šitiekos pokyčių, Londonas išsaugojo daugiau tradicijų, nei bet kuri kita Europos sostinė. Mat Britanija – vienintelė Europos šalis, daugiau nei tūkstantmetį neokupuota ir nepatyrusi esminių revoliucijų. Tradicijos ten keičiasi nebent iš lėto – tačiau nėra staiga nubraukiamos, kaip daugybę kartų atsitiko Lietuvoje.

Tai – mano žvilgsnis į Londoną be stereotipų ir stengiantis pažvelgti toliau įprastų turistinių vietų.

Keistos Londono tradicijos nyksta lėtai

Tradicijos – vienas žaviausių dalykų Londone. Dalį jų nuolatos regi visur mieste. Tai Raudonieji dviaukščiai autobusai, Juodieji taksi. Laikai keičiasi, tačiau nauji jų modeliai specialiai gaminami kuo panašesni į senuosius. Nuo pat XIX a. vidurio nekeičiami ir herbais padabintieji Londono policininkų šalmai, šitaip iškrentantys iš šiuolaikinės aplinkos.

Kitas Londono tradicijas atrasti reikia konkrečiose vietose. Garsiausia tokių – Britų monarchija. Karalius neturi jokių tikrų teisių – išskyrus teisę gyventi rūmuose ir teisę į bulvarinės žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, jis – tikras šalies simbolis. Be Bekingemo rūmų Londono centre, priemiesčiuose stovi kiti, Vindzoro rūmai-pilis. Jie – antroji pagal populiarumą Londono lankytina vieta, mat ten kiekvienas mirtingasis gali užeiti į prabangius, paveikslų pilnus karališkus apartamentus, pamatyti lėlių namelį dydžio sulig žmogumi. Mat Britanijos monarchai – paskutinieji Europoje, besilaikantys feodalinių tradicijų ir vietoje limuzino dar pasirodantys su auksinėmis karietomis.

Tiesa, tik per šventes. Tačiau turistai prie karaliaus rūmų vieną tradiciją stebi kasdien – Garbės sargybos keitimąsi, kuomet spalvingi “kareiviai” aukštomis kailinėmis kepurėmis skambant muzikai užleidžia vietas kolegoms, kad šie nejudėdami stovėtų ateinančias valandas. Mačiau, kad ant stogo tuo pat metu būriavosi “tikri” kareiviai chaki spalvos rūbais – kažkam juk reikia karalių saugoti ir iš tikro.

Dar kitos Londono tradicijos nėra tokios akivaizdžios – tačiau apie jas perskaičius nesunku griebtis už galvos, kad taip gyvenama dar XXI a. ir ne kur nors buvusios Britų Imperijos pakraščiuose Afrikos gilumoje, o jos sostinėje Londone. Pavyzdžiui, garsiajame Londono parlamente, kurio neogotikiniai rūmai – vienas gražiausių miesto pastatų – iki pat šiol deputatai balsuoja taip: kas pasisako už įstatymo priėmimą, rėkia “taip”, kas prieš – rėkia “ne”, ir parlamento pirmininkas, palyginęs riksmų garsus, nusprendžia, kurių daugiau. Jeigu, visgi, jam kyla abejonių, tuomet parlamentarų prašoma eiti į dvi skirtingas posėdžių salės puses ir jie skaičiuojami lyg vištos.

O Londono advokatai netoli pagrindinio Karališkojo teismo turi dvi atskiras savivaldybes: Vidinę Šventyklą (Inner Temple) ir Viduriniąją Šventyklą (Middle Temple). Jos vadinamos “teismo užeigomis” (inns of court) ir formaliai net nepriklauso Londonui, o jų bažnyčios nepavaldžios Londono vyskupijai. Beje, panašių dalykų būta ir Lietuvoje – tarkime, bajorų rūmai, stovėję Vilniuje, oficialiai Vilniui nepriklausė. Tačiau pas mus, kaip ir visur Europoje, tokios Viduramžių keistenybės buvo nubrauktos okupacijų ir revoliucijų – tik ne Londone. Beje, į teismą advokatai privalo eiti su “žilais” perukais, o dokumentų nešasi tiek daug, kad aplink “teismo užeigas” dažnai išvysi kostiumuotus ponus, tįsiančius lagaminus ant ratukų.

Londone – ir pasaulio Masonų centras. Ši organizacija garsėja slaptumu, bet didingas pastatas priima visus norinčius. Tiesa, Masonų muziejus – toks gana “suktas”, ten ant lėkštutės niekas nepadėta, reikėjo kelią atrasti, informaciją iš gausybės stendų surinkti pačiam. Kaip pridera pagal masonų filosofiją.

Visgi, Londonas keičiasi, ir sparčiai – ypač per pastaruosius 20 metų. Bene labiausiai Vakarų Europoje čia išpopuliarėjo LGBT ideologija, vyksta daug su ja siejamų paradų, festivalių. Tarkime, Londone ilgą laiką važinėjo autobusai, padabinti reklamomis “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo.”, kai tuo tarpu paženklinti autobusus reklamomis “Aš ne gėjus ar buvęs gėjus. Susitaikyk su tuo.” oficialiai uždrausta. Neva, tai būtų “homofobiška”, nors iš tikro abi reklamos vienodai skatina oponentus suprasti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių.

Iš kai kurių žymių regiono pastatų langų plazda vaivorykštinės vėliavos, jomis Londono savivaldybė ženklina kai kurias tradiciškai su gėjais labiau siejamas gatves (pvz. Soho rajone). Aišku, kitos mažumos tokių teisių neturi. Nors Londone lietuvių ~1%, lenkų ~4%, o indų – net 7% – jų vėliavos niekur oficialiai ar pusiau oficialiai nekaba ir nekabos (išskyrus pagal diplomatinį protokolą prie ambasadų).

Nyksta Londone ir kai kurios amžių tradicijos – štai galutinius sprendimus bylose nuo 2009 m. priima nebe lordai, kaip daugybę šimtmečių iki tol, o naujai įkurtas Aukščiausiasis teismas, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje.

Tačiau visos tradicijos, aišku, tikriausiai, neišnyks niekada. Nes daug jų smulkios, labai vietinės. Dažna smuklė, baras Londone – su gilia šimtmečių istorija, padabinti keistu pavadinimu iš prabėgusių laikų ir pilni dešimtmečius rinktų rakandų.

Dvi Londono centro pusės: Sitis ir Vestminsteris

Lodnono politinė širdis – Vestminsterio rajonas (oficialiai – Vestminsterio miestas). Aplink parlamentą ir Didžiojo Beno (Big Ben) laikrodžio bokštą – Vestminsterio abatija (pagrindinė katedra), Vyriausybė, netoli – Trafalgaro aikštė su kolona admirolui Nelsonui, įveikusiam Napoleono laivyną, ir daugybė kitų imperinių paminklų kariams bei herojams.

Sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų “išsinešimui”, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio “Operos fantomas”, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose (“Jos didenybės teatras” ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi “išdirbamos” iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Vestminsterio Covent Garden rajonas kultūros gerbėjų nestokoja ir kol nesutemsta – tik kitokių. Ten pilna knygynų ir knygų antikvariatų. Jei norite įsigyti autentišką XIX a. knygą, ten galite tikrai pigiai (pigiau, nei naują). Kodėl? Vėlgi: nes Britanija buvo pasaulyje pirmavusi imperija, ir joje knygų išleista devynios galybės, todėl dabar tai nėra vien kolekcionieriams prieinamos retenybės. Šiandien anglų kalba knygų tebėra išleidžiama daugiau nei bet kuria kita, ir naujų knygų pasirinkimas – stačiai milžiniškas. Tarkime, vienas didžiulių knygynų, kuriame lankiausi, dedikuotas vien knygoms apie filmus ir serialus.

Londono ekonominė širdis – Sitis – kiek ryčiau. Pagal eilinę nemirtingą Londono tradiciją, šio rajono savivaldybės valdžią renka ne tik jo gyventojai, tačiau ir jo įmonės, o išrinktas meras privalo pėsčiomis eiti pas karalių. Rajonas – seniausias Londone, dar romėnai čia turėjo savo miestą Londiniumą. Tačiau, deja, Sitį Antrojo pasaulinio karo metais subombardavo nacistinė Vokietija ir žymi dalis pastatų – nauji. Tik Šv. Pauliaus katedros kupolas įspūdingai kyla viršum jų visų. Priešingai Vestminsteriui, naktimis ir savaitgaliais Sitis – tuštutėlis, net restoranai užveria duris. Kartą vaikščiojau tamsų sekmadienio vakarą – Sitis atrodė baugiai išmiręs. Jeigu atvažiuojate į Londoną automobiliu savaitgalį, Sityje apsimoka palikti automobilį – palyginus su Vestminsteriu, galite sutaupyti net dešimtimis kartų.

Nemokami muziejai brangiame mieste

Londonas šiaip – labai, labai brangus miestas. Darbo dienomis vien už įvažiavimą į jo centrą automobiliu tenka pakloti tiek, už kiek Lietuvoje galėtum tris-keturiskart pavalgyti restorane. Parkavimas gali atsieiti dar keliskart tiek. Ne ką pigesnis ir viešasis transportas – ypač jei keliaujate keliese, ypač jei važiuojate ir į priemiesčius, kuriuose – ir Lutono, Stanstedo, Getviko oro uostai.

Lankytinos vietos – irgi labai brangios. Turbūt jokioje kitoje turistų pamėgtoje pasaulio sostinėje už “valstybines” lankytinas vietas, tokias kaip Vindzoro pilis ar Vestminsterio abatija, netenka mokėti šitiek daug.

Tačiau Londone gausu ir nemokamų vietų – daugiausia tai muziejai, menantys Britų Imperiją. Tarkime, Imperinis karo muziejus, kuriame – pamirštos Pirmojo pasaulinio karo technologijos (štai iš dirižablio žmogus nusileisdavo kabinoje žemiau debesų, kad pažvelgtų, ką bombarduoti). Britų muziejus, į kurį sutempta viskas. Teit [Tate] galerijos, pašvęstos menui. Nemokamos ten net ekskursijos, vedamos savanorių (jei ateinate reikiamu laiku).

Jei norite nemokamai patekti į bažnyčias, galite sudalyvauti mišiose – jei mokate angliškai, bus įdomu. Juk anglikonybė – dar viena sena tradicija, skirianti Britaniją nuo likusio pasaulio. Religijos galva vietoje popiežiaus – Anglijos karalius. Tiesa, net ir ne per mišias mokamos tik svarbiausios bažnyčios. Londono tolimesni rajonai pilni kuklesnių, bet, nepaisant to, žavių, kuriomis sparčiai besiplėtusį miestą apstatė žymūs architektai (vien Kristoferis Vrenas [Christopher Wren] suprojektavo net 52 Londono bažnyčias).

Dar viena idėja taupymui: “bendri bilietai”, nusipirkęs kokius gali nemokamai eiti į įvairius lankytinus objektus. Tokius pardavinėja, pavyzdžiui, Nacionalinis trestas [National Trust], atsakingas už daug istorinių ir gamtinių įdomybių. Tačiau prieš pirkdami gerai pasiskaičiuokite, ar apsimoka: daugybei lankytinų vietų “bendri bilietai” negalioja.

Ist Endas: darbininkų ir imigrantų Londonas

XIX a. Londonas praleido kaip didžiausias pasaulio miestas. Anglijoje pirmoje visame pasaulyje įvyko pramoninė revoliucija ir ištisos valstiečių vaikų minios pėsčiomis eidavo į Londoną “laimės ieškoti”. Jo fabrikuose tekdavo dirbti ilgai ir sunkiai, tačiau tai vis tiek buvo lengviau, nei gyventi kaimo ritmu, o juk ir žemės ten prie dar didelio gimstamumo visiems nebūtų pakakę.

Dauguma tokių atvykėlių iš kaimų XIX a. įsikūrė Ist Ende, rytinėje miesto pusėje, paprastuose mūrinukuose. Net atskiras anglų kalbos dialektas koknis tenai gimė. Ten gyvenimo sąlygos buvo prastos, o dėl pramonės dūmų visą miestą gaubė smogas (poetiškai vadintas rūku). Būtent ten, Vaitčepelyje (aplink Brick Lane) siautė Džekas Skerdikas, dar viena Londono legenda. Vieną įdomesnių dienų Lodnone praleidau ieškodamas jo “pėdsakų”, skaitydamas specialioje knygelėje, kas įvyko tame ar kitame pastate ar patvoryje: ten rastas lavonas, ten veikė išsigimėlių cirkas, kuriame eksponuotas “Žmogus-dramblys” (žr. garsų filmą “The Elephant Man”). Įdomus ryšys su praeitimi.

Dabar Vaitčepelis – ir visas Istendas – kitas. Ten, kur buvo Džeko Skerdiko “medžioklės plotai” – imigrantų iš Bangladešo zona. Kita vertus, tarp epochų galima atrasti ir panašumų. Ir prieš 150 metų, ir šiandien Ist Ende vyrauja juodadarbiai atvykėliai. Tik anuomet jie atkeliaudavo iš Britanijos kaimų, o šiandien, kaimams “išsekus” – iš buvusios Britų Imperijos ir Europos Sąjungos pakraščių. Ist Ende galima paragauti visokiausių tiek Britų Imperijos, tiek Europos virtuvių, o ypač indiškos. Ten, kur XIX a. veikė bažnyčia (gal lankyta ir Džeko Skerdiko ar jo aukų), dabar – Brick Lane mečetė.

Lietuvių, beje, Ist Ende buvo ir tame prieškario Londone, ir šiandieniniame. Dar 1912 m. pastatyta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia veikia iki šiol. Aišku, anais laikais bendruomenė buvo daug mažesnė – šiandien lietuvių Londone nuo 40 iki 80 tūkstančių. Deja, nepaisant skaitlingumo, jie nėra kažko pastatę, o vienintelis šiuolaikinės lietuvybės atspindys, kurį aptikau Londone be retsykiais girdimos lietuvių kalbos – centre dalinamas laikraštis “Tiesa”. Pasitaiko ir lietuvių parduotuvių, dažniau – kartu su kitomis Rytų Europos prekėmis – bet jų nemačiau.

Žymi Ist Endo dalis buvo jo dokai, kur iš visų Britų imperijos kolonijų atplukdydavo prekes. XX a. jų nebereikėjo, uostai išsikėlė kitur, dokai užsidarė. Dalis jų perstatyta į Canary Wharf verslo dangoraižių rajoną, į kurį veža automatinis traukinys. Anapus Canary Wharf – Grinvičas, garsėjantis savo observatorija. Tai per ją visuose gaubliuose “nubrėžtas” nulinis dienovidinis ir tai nuo laiko Grinviče apskaičiuojamos visos kitos pasaulio laiko juostos – eilinis Londono praeities svarbos įrodymas. Grinviče – ir O2 arena, 2000 m. sutikimui statyta kaip Tūkstantmečio kupolas (nelabai pasiteisino). Joje Londono olimpiadoje žaidė ir Lietuvos krepšinio rinktinė. Taip pat – didingas Jūrų muziejus.

Vest Endas: turtingos aukštuomenės Londonas

Vest Endas – tikra Ist Endo priešingybė. Ten tradiciškai – turtingųjų zona. Tiksliau, aukštesniųjų klasių (luomų). Britanijoje rimčiau nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje žiūrima į paveldimą “klasę” – iki pat šiol kalbama apie aukštąją klasę, aukšteniąją vidurinę klasę, žemesniąją vidurinę klasę, darbininkų klasę ir pan., o nuo to priklauso, ir kokiose parduotuvėse žmogus perka, kaip laisvalaikį leidžia, į kokias mokyklas siunčia vaikus. Aukštesniosios klasės – į privačias mokyklas. Vos 7% vaikų jas lanko, bet jas baigę net 71% Anglijos svarbiausiųjų teisėjų, 62% aukštųjų karininkų, 57% parlamento komitetų vadovų, 53% diplomatų. Klasės turi net savo anglų kalbos tarmes. Kritikai tai vadina elitizmu, esą žemųjų klasių žmonėms į visuomenės elitą neretai užkertami keliai.

Vest Ende gyvenama prabangiuose daugiaaukščiuose terasiniuose namuose. Tokie pastatai – dar vienas Britų Imperijos tradicinis palikimas; tai namai, kur į kiekvieną butą – atskiras įėjimas iš lauko. Didelis butas – reiškia daugiaaukštis butas, mat kiekviename aukšte tebūna po vieną-du kambarius. Prabangiausi Vest Endo namai – penkiaaukščiai, šešiaaukščiai su laiptinėmis iš už nugaros. Istoriškai mažiau patogūs aukštai (pats viršus ir pusrūsis) būdavo tarnų zona. Šiais laikais dalis terasinių namų išnuomoti biurams (po vieną aukšte).

Gražiausia tokių namų “terasa” – Kumberlando terasa. O tarp žymiausių Vest Endo terasinių namų – Šerloko Holmso. Aišku, šis personažas išgalvotas, todėl name tiesiog atkurtas XIX a. interjeras. Tiek gyvų, tiek mirusių žmonių vaškinių kopijos – Madam Tiuso muziejuje kuris irgi turi ilgą istoriją.

Vest Ende – ir garsioji prabangi Harrod’s parduotuvė, nakčiai nušvintanti gausybe šviesų, Karališkoji Alberto salė (svarbiausia Anglijos koncertų salė). Ir gražūs parkai, kuriuose kadaise vaikščiodavo aukštuomenės damos ir džentelmenai: Haid parkas, Regento parkas.

Vest Ende – ir Čelsi [Chelsea] rajonas, labiausiai garsėjantis, tikriausiai, savo futbolo komanda. Kokios komandos fanas turėtum būti, Londone priklauso nuo rajono. Čelsyje – ir garsi Saatchi galerija, kurioje – brangūs šiuolaikinių menininkų darbai. O anapus upės – Battersea elektrinė, kurios didingos turbinų salės aprūpindavo šviesa Londoną kol šis dar buvo Britų Imperijos sostinė.

Atokiau nuo centro – Hampstedas, kurio jau mažesniuose namuose – daugiau milijonierių, nei bet kur kitur Didžiojoje Britanijoje. Ten nėra minių, mažai ir didybės, užtat šalia – 3 kvadratinių kilometrų dydžio kalvota pieva (Hampstead Heath).

Tiesa, “senieji” Britų salų gyventojai, kurie sudaro didžiąją dalį “Aukštosios klasės”, apskritai sparčiai palieka Londoną. 2001 m. anglų, škotų, velsiečių ir airių mieste dar gyveno 4,5 mln., 2011 m. – 3,7 mln. Žinant, kas XX a. atsitiko su JAV miestais, tokiais kaip Detroitas, galima sunerimti. Virtimo “mažumų getais” apraiškų dalyje Londono rajonų (rytuose, pietuose) jau gausu: 2011 m. vyko milžiniškos mažumų riaušės (pasak oficialios statistikos, net 40% prasižengusiųjų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik 13% londoniečių; beje, daug riaušininkų gimę jau Britanijoje). Tačiau kai Londonas – svarbus pasaulio finansų centras, nemanau, kad toks likimas gali ištikti visą šį miestą. Juk net tarp imigrantų į Londoną – ne tik “norintys įdėti mažai pastangų ir gauti daug”, tačiau ir programuotojai, mokslininkai, architektai, kitoks “elitas”, taip pat tiesiog darbštūs žmonės. Tikriausiai kiekvienas mūsų tarp į Angliją išvykusių pažįstamų lietuvių irgi žino ir teigiamų, ir neigiamų pavyzdžių.

Aplink Londoną – Britanijos mokslo ir religijos širdys

Kad ir kiek plėtėsi Londonas, kai kurių miestų jis “neprarijo”, tačiau jie, kartu su Londonu, sudaro Didžiosios Britanijos širdį. Šiandien jie, nutolę iki ~100 km nuo Londono centro – puiki vieta vienos dienos išvykai iš Londono.

Didžiosios Britanijos religinė širdis – Kenterburis, kuriame stovi pagrindinė anglikonų katedra. Kaip įprasta anglikonams, padalinta į kelias patalpas, tarp kurių viena – kaip rūsys. Ten palaidotas Tomas Beketas, vyskupas-kankinys nužudytas dėl ginčo su karaliumi.

Didžiosios Britanijos mokslo širdis – Oksfordas ir Kembridžas. Ten veikia garsiausi Jungtinės Karalystės – o gal ir viso pasaulio – universitetai. Juose – savos šimtametės tradicijos. Jie padalinti ne į fakultetus, tačiau į koledžus. Šie primena bendrabučius (ar jų kompleksus), kurių centriniai rūmai – vieni už kitus puošnesni, pastatyti iš įvairių karalių ir alumnų aukų. Stojama ne į universitetą, o į koledžą (galima mėginti tik į vieną per metus), nors paskaitos vyksta departamentuose. Kiekvienas koledžas turi didžią bažnyčią, tarp “ritualų” – ypatingi drabužiai, lotyniškos maldos.

Jungtinės Karalystės “aukštųjų klasių” vaikai, ypač berniukai, mokomi ypatingai dar gerokai iki mėgina stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Aplink Londoną veikia nemažai Viešųjų mokyklų (public school), kurios iš tikro privačios ir labai brangios, dažnai tik vienos lyties, o moksleiviai ten gyvena lyg internatuose (tiesa, bendrabučių didybė ne ką tenusileidžia Oksfordo koledžams). Turistui viena lengviau pasiekiamų – Itono [Eaton] mokykla netoli Vindzoro pilies.

Pakrantėje į pietus ir rytus nuo Londono – ištisa eilė pajūrio kurortų. Jų aukso amžius sutapo su Britų imperija – XIX a. Mat tada net britų aukštuomenė negalėdavo paprastai keliauti į Egiptą ar Tailandą, turėdavo tenkintis lietingu Britanijos vasarų klimatu. Dabar tie miesteliai mastais atsilieka nuo “karštųjų” pasaulio kurortų, tačiau poilsiautojų dar vis sulaukia, jų seni pajūrio viešbutėliai turi savo šarmo. O taip pat pirsai (jūros tiltai), be kurio joks Britanijos pajūrio miesteliūkštis seniau negalėjo vadintis kurortu. Ant tų pirsų – ne tik prieplaukos ar švyturiai tačiau, būna, restoranai, atrakcionai. Tikriausiai būtent britiška pirsų tradicija įkvėpė grafą Tiškevičių pastatyti jūros tiltą Palangoje.

Dar vienas Britanijos simbolių – Doverio uolos, balti šlaitai, pasitikdavę į Britanijos salas plaukusius laivus. Dabar tai vieta pasivaikščiojimui su vaizdais į Doverio uostą, Doverio pilį.

Išreklamuota ir nežinoma Britanijos didybė

Tai, kad Jungtinė Karalystė ilgą laiką buvo galingiausia pasaulio imperija turi vieną minusą. Britų rašytojai, britų žiniasklaida formavo viso pasaulio vaizduotę. Nematę daug pasaulio jie aprašė, kas įspūdingiausia jiems patiems – tačiau šiais laikais tai nėra taip įspūdinga pasaulio mastu.

Todėl kai kuo Britanijoje lengva nusivilti – jei lūkesčiai bus dideli. Stounhendžas garsėja kaip bene įspūdingiausia tokia sena pasaulio vieta – bet iš tikro šie šalikelėje stovintys akmenys nėra milžiniški. Nuvilti gali ir Londono Tauerio tvirtovė, Big Benas – visgi, tik laikrodžio bokštas.

Tos vietos įdomios, juk Big Beno aukštis – 96 m (aukštesnis, nei bet kuris tokio amžiaus statinys Lietuvoje). Tiesiog lūkesčių kertelė užkelta labai aukštai. Todėl neretai Londone ir apylinkėse labiau pribloškia neišreklamuotos vietos – bet labai didingos. Pavyzdžiui, neogotikinė St. Pancras geležinkelio stotis, kurios laikrodžio bokštas ne ką tenusileidžia Big Benui (82 m) ir tikriausiai yra net puošnesnis. Tokiose vietose ir supranti XIX a. Londono – ir visos Britų Imperijos – didybę. Jos sostinėje negalėjo būti “tiesiog traukinių stoties”: gyventojų skaičius ir prestižas reikalavo statyti daug ir gražiai.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus