Nusikaltėliai kelionę gali sugadinti kaip reikiant – pavogti pasą, telefoną, pinigus.

Ne vienoje kelionėje nuo nusikaltėlių nukentėjau ir pats. Dalinuosi pasakojimais, kaip tai įvyko ir patariu, kaip apsisaugoti, išvengti užpuolimo ar sumažinti nuostolius jam įvykus.

Saugi ar nesaugi šalis?

Jokioje šalyje negalima galvoti „nieko neatsitiks“, tačiau lygiai taip nelogiška ir visur paranojiškai saugotis, nes perteklinis saugojimasis ir baimė gadina kelionę.

Nustatydamas, saugi šalis ar ne, dažniausiai vadovaujuosi nužudymų statistika. Nes normalios vagysčių ar plėšimų statistikos daugelyje šalių nėra arba jos neįmanoma lyginti dėl skirtingų įstatymų.

Iš tikro tikimybė būti nužudytam kelionėje – be galo menka, o būti apvogtam, apiplėštam, sužeistam – gerokai didesnė (ir man pačiam taip ne kartą atsitiko). Tačiau jei šalyje negerbiama žmogaus gyvybė ir ten daug nužudymų – kaip taisyklė, daug ir visų kitų nusikaltimų.

Svarbiausia – niekada neverta kreipti dėmesio į pavienius draugų, pažįstamų ar kokių internetinių „influencerių“ pasakojimus apie saugumą toje šalyje. Jie beveik visada būna dvejopi: „Buvau tik savaitę ir mane jau apvogė – kokia tai, pasirodo, nesaugi šalis!!!“ arba „Aš nesisaugojau ir man nieko neatsitiko; visi, kas sako, kad ten nesaugu – bailiai ir melagiai!!!“.

Iš tikro nėra nei tokių nesaugių šalių, kad apiplėštų kiekvieną turistą, ir nėra tokių saugių, kad išvis nebūtų nusikaltėlių – todėl pavieniai atsitikimai visiškai nieko nereiškia, svarbi tik statistika/tikimybės.

---

Paliktų daiktų vagystės

Pasidedate daiktą ir nueinate į tualetą, o gal tiesiog nusisukate. Atsisukate ir daikto nėra.

Jei būsite neatsargus, būtent taip prarasti daiktą tikimybė pati didžiausia, tačiau jei būsite atsargus šių vagysčių galite išvengti visiškai.

Situacija – kaip pavogė mano kuprinę

Nairobio (Kenija) Vilson oro uoste einu per saugumo kontrolę. Pasidedu kuprinę, iškraunu kišenes. Praeinu metalo detektorių, pradedu krautis daiktus atgal į kišenes. Pareigūnas nurodo eiti juos susikrauti toliau prie tokio stalelio. Tą padarau. Kai grįžtu prie konvejerio, mano kuprinės nebėra. Niekas nieko nematė, videoįrašų esą nėra. Darbuotojai išveda mane ieškoti kuprinės prie lėktuvų (jos niekur nėra), liepia parašyti telefoną (nepaskambina).

Pamokos iš vagystės

*Palikti daiktų be priežiūros negalima net kelioms minutėms.

*Nesaugiose šalyse daiktų negalima palikti netgi situacijose kai, atrodo, be jūsų juos gali pasiekti tik esą patikimi žmonės (pvz. apsaugininkai). Šiuo atveju, kiek vėliau kalbėjau su Kenijos gyventojais, jie buvo įsitikinę, kad mano kuprinę pavogė patys oro uosto darbuotojai.

---

Kišenvagystės

Vaikštote po miestą. Pasižiūrite – kišenė ar kuprinė atsegta ir nėra telefono, fotoaparato, piniginės ar dar ko.

Kišenes ir kitas daiktų nešiojimo vietas suskirstyčiau į tris saugumo lygius.
*Nesaugiausios kišenės yra tos, kurių net negali pats matyti – pvz. ant užpakalio. Ten nieko nenešioju, nebent kokią servetėlę akiniams valyti. Kišenvagiai dažniausiai vagia iš šių kišenių.
*Vidutinio saugumo kišenės – priekinės kišenės, kurias gali bet kada pamatyti ar uždengti ranka (bet juk ne visada matai). Saugiose šalyse tokiose kišenėse galiu nešioti beveik viską. Kišenvagiai jas puola rečiau, bet puola (pvz. nukreipę dėmesį).

*Saugios kišenės – kišenės, kurių įprastu metu niekas negali matyti ir atsegti (pvz. apatiniuose rūbuose, iš vidaus). Tokios kišenės kišenvagiams yra nepasiekiamos. Bet jų minusas – jas sunku pasiekti ir pačiam. Todėl nepatogu ten nešiotis tai, ką tenka trauktis nuolat, tarkime, piniginę ar telefoną. Bet didesnę dalį pinigų, bent vieną kortelę tiesiog privalu nešiotis saugiose kišenėse. O nesaugiose šalyse tenka „eiti į kompromisus“ su patogumu ir saugiose kišenėse nešiotis net dalykus, kurie reikalingi nuolat: taip ten daro visi. Ko tik neprisižiūrėjau Lotynų Amerikoje: ir iš klyno pinigus kasoje traukia, ir iš bato, ir iš po maudymuko pūpso pakištas telefonas…

Kuprinė ar rankinukas yra tas pats, kas nesaugios kišenės, jei nešiojama ant nugaros (nes pats negali matyti). Todėl nesaugiose šalyse įprasta net kuprines nešioti priekyje – tuomet pagrindinės kuprinės kišenės yra vidutinio saugumo (nes pats matai tas kišenes, bet vis tiek lengva atsegti). O saugiausia vieta – ant priekio nešiojamos kuprinės ar krepšio apačioje, po visais kitais daiktais (ten ir pats negali greitai pasiekti, reikia nuimti kitus daiktus). Todėl brangius daiktus verta dėti į kurpinės apačią.

Tikimybė, kad puls kišenvagis, padidėja, jei viešai išsitraukiate daiktą, parodote, kur įsidedate. Todėl nesaugiose šalyse reikia stengtis kuo rečiau trauktis brangius daiktus, pinigines viešumoje; stengtis trauktis taip, kad pamatytų kuo mažiau žmonių.

Kišenvagiai ir plėšikai – skirtingi žmonės. Kišenvagiai veikia slapta, tai dažnai – moterys, vaikai. Todėl, jei pajutote, kad apvaginėja, nereikia bijoti sustabdyti – kišenvagis beveik garantuotai tiesiog paspruks.

Situacija 1 – kaip kišenvagiai ištraukė mano pasą

Manause (Brazilija) lipdamas į autobusą pajutau stūmimą iš nugaros. Galvoju, kažkas tiesiog labai spraudžiasi į autobusą – bet kodėl, juk jis nepilnas? Staiga priekinėje sėdynėje sėdėjęs žmogus man padavė mano pasą. Paėmiau. Priekinė kelnių kišenė, kur laikiau pasą, buvo atsegta. Supratau: mane puolė kišengvagis – tikėjosi telefono ar pinigų, bet radęs „tik“ pasą, čia pat jį išmetė, o viską matęs autobuso keleivis pakėlė ir padavė. Vienas bendrakeleivis vėliau pakomentavo: „Manausas – labai nesaugus miestas“.

Pamokos iš šios vagystės

*Svarbiausius dalykus reikia laikyti saugiose (vidinėse ir pan.) kišenėse. Iki tol ten laikydavau tik, tarkime, pinigus, bet nuo to laiko nesaugiose šalyse – ir pasą. Nes nors paso paprastai specialiai niekas nevagia, gali jį pavogti netyčia, kaip šiuo atveju. O tuomet galėjo jį išmesti stotelėje, nebūčiau jo radęs ir kelionė būtų smarkiai apgadinta.

*Kai kas pataria svarbiausių daiktų išvis nesinešioti su savim, ypač nesaugiose šalyse. Mano nuomone, verta daiktus skirstyti – tarkime, dalį pinigų neštis su savimi, dalį palikti viešbutyje; pasą turėti su savimi, o asmens tapatybės kortelę palikti viešbutyje. Bet viską palikti viešbutyje irgi pavojinga (žr. „įsilaužimai“).

*Nesaugiose šalyse, vietose, kur daug žmonių, vaikštau tvirčiau uždėjęs ranką ant priekinių kišenių: pajusčiau, jei kažkas kažką trauktų, bet niekada tokiu atveju ir nebandė traukti, nes kišenvagiai ieško lengvų aukų, kurios, idealiu atveju, kurį laiką po vagystės net nepastebėtų, kad buvo apvogtos.

Situacija 2 – kaip kišenvagiai pavogė piniginę

Tunise važiavome iš oro uosto, todėl buvau prisirengęs gerokai per daug: ant liemenės su kišenėm buvo užsivilktas megztinis, striukė. Į „saugias“ liemenės kišenes negalėjau greitai nieko įsidėti, todėl piniginę teko laikyti kelnių kišenėje. Po kelionės ankštu tramvajumi pamačiau, kad piniginės nebėra. Prisiminiau, kad mačiau jaunuolį, Barselonos stotelėje, pabuvusį mūsų tramvajuje ir tada perlipusį iš mūsų tramvajaus į kitą – įtariu, jis ir apvogė. Nuostolis – apie 100 eurų, nes buvau oro uoste išsikeitęs šią sumą į vietinę valiutą. Laimė, dar neiškeistus pinigus laikiau gilesnėse kišenėse ir jų nepavogė. Pavogė ir mokėjimo korteles (skubiai blokavau, nieko neišleido) bei asmens tapatybės kortelę ir teises, kurios buvo piniginėje (pasą laikiau giliau). Nepavogė sulankstomos mobiliojo telefono klaviatūros – nors ji buvo toje pat kišenėje, kaip piniginė. Vėliau daug tunisiečių sakė, kad viešajame transporte pas juos daug vagių.

Pamokos iš šios vagystės

*Saugotis reikia visada – nors kartais nepatogu ir gali atrodyti „na, nuvažiuosiu į viešbutį, tada persidėsiu kaip reikia“, bet banditai gali tykoti ir pakeliui. Tiesą pasakius, žmogus su kuprine kaip tik geresnis taikinys, iš karto matosi, kad ką tik atvyko.

*Kelnės buvo nelabai tinkamos: kišenės buvo per žemai, dėl to negalėjau laikyti uždėjęs rankų. Tokios kišenės ypač nesaugios.

*Kišenvagiai paprastai ieško konkrečių dalykų. Geriausia jiems – piniginės ir pinigai, nes iš karto panaudos ir to nesuseksi. Antras geriausias dalykas – populiari, lengvai realizuojama technika, kaip mobilieji telefonai. Būtent tai reikia labiausiai saugoti.

---

Įsilaužimai

Paliekate daiktą „saugioje vietoje“: gal viešbučio numeryje, gal automobilyje. Grįžtate – o stiklas išdaužtas ar durys išlaužtos ir daikto nėra. Viešbučiuose būna ir kad niekas neišlaužta, o daiktas dingęs. Kambarinių darbas (dažnai taip vagiami daiktai, kurių dingimą ne iš karto pastebėsite, pvz. pavyzdžiui tik dalis pinigų iš piniginės).

„Niekur nepalikti daiktų“ patarimas būtų nekoks – juk visko su savimi visada nesinešiosite, be to, tai nebūtinai išgelbės, nes juk būna kišenvagių, plėšikų, užpuolikų.

Tačiau svarbu daiktus palikti kuo saugiau. Vietos daiktams palikti būna trejopo saugumo.
1.Pačios nesaugiausios vietos palikti daiktus – vietos, kuriose daiktas matosi daugybei svetimų žmonių. Pavyzdžiui, automobilio salonas, viešbučio numeris pirmame aukšte kai neužtrauktos užuolaidos. Tokiose vietose stengiuosi nepalikti nieko, net ir vidutinio saugumo šalyse. Jei įmanoma, užtraukiu užuolaidas, automobilyje daiktus padedu į bagažinę ir t.t. Neturtingose šalyse privalu taip slėpti net, mūsų akimis, pigius daiktus – senus rūbus ar monetas. Neturtingose šalyse ir tai turi vertę ir dėl to gali daužti langą.

2.Vidutinio saugumo vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų gali logiškai patekti ir daiktus pamatyti pavieniai svetimi žmonės (kuo tokių žmonių daugiau – tuo nesaugiau). Dažniausiai tai – viešbučio kambarys, kur raktą turi ir gali užeiti kambarinė, viešbučio tarnautojai. Dar nesaugiau hostelyje, kur kambarys bendras su kitais. Tokiose vietose, bent jau nesaugiose šalyse, reikia nepalikti pinigų, brangių smulkių daiktų (paprasčiausia išnešti), kuo rečiau palikti techniką. Jei paliekate, geriau tai paslėpti, tarkime, kuprinėje. Kambarinei vogti rizikinga ir kiekvienas papildomas žingsnis, kurį jai tektų atlikti (pvz. atsegti kuprinę ir ten ieškoti, o gal ir nieko nerasti) sumažina vagystės tikimybę.

3.Saugiausios vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų niekas negali net pamatyti daiktų neįsilaužęs. Pavyzdžiui, sedano bagažinė ar viešbučio seifas. Maža tikimybė, kad kas laužtųsi į sedano bagažinę, nes kam gaišti laiką, kai įsilaužėlis nė nežino, kas viduje (nebent būtų tai nužiūrėję, kad ten įsidedi ką labai brangaus – todėl visad stengiuosi, pavyzdžiui, daiktus į mašinos bagažinę dėti kur mato mažiau žmonių).

Situacija – kaip įsilaužė į nuomotą automobilį

Brėmene (Vokietija) palikę automobilį daugiaaukščiame parkinge išėjome pasivaikščioti. Grįžome – langas išdaužtas, nebėra kuprinės, kurią buvome palikę ant galinės sėdynės. Kuprinė – ne mano, aš jos nepalikau, tačiau ten buvo ir mano daiktų. Atvažiavusi policija nieko netyrė, gal parkinge net nėra videokamerų – tik užpildė protokolą

Pamokos iš šio įsilaužimo:

*Matomose vietose palikti daiktų negalima net istoriškai saugiose Vakarų Europos šalyse, kaip Vokietija. Nes dabar daugelis seniau saugių šalių susilaukė daug imigrantų iš nesaugių šalių, taigi, saugumas Vakarų Europoje smarkiai krito.

*“Daugiaaukštis parkingas“ ar „Mokamas parkingas“ nereiškia „Saugomas parkingas“. Daugelis jų nesaugomi, net jei kažkur pirmame aukšte ir sėdi darbuotojas – moki tik už teisę pastatyti automobilį. Analogiška situacija galėtų būti ir teatro rūbinėje bei kitur, kur atrodo kaip saugykla, bet „už paliktus daiktus administracija neatsako“.

*Savo daiktus geriausia ir turėti su savimi, pas save, savo kuprinėje ar lagamine. O jei tavo daiktai yra pas bendrakeleivį (kuprinėje, lagamine ir pan.), privalai rūpintis ne tik, kad pats laikytum daiktus saugiai, bet kad tą darytų ir bendrakeleivis.

---

Plėšimai

Plėšimas – vagystė, kai iš jūsų daiktą atima jėga ir netikėtumu. Pavyzdžiui, išplėšia iš rankų kuprinę ar rankinuką, pargriauna ir plėšia daiktus iš kišenių.

Norint sumažinti plėšimo tikimybę, svarbu rodyti kuo mažiau brangių daiktų, krepšius laikyti tvirtai (pvz. nenešti tiesiog rankoje). Važiuojant automobiliu nesaugiose šalyse užsirakinti, užsidaryti langus (būna, kad staiga atidaro dureles ir pagriebia daiktus).

Situacija, kaip mane apiplėšė:

Rio de Žaneire (Brazilija) stėbėjau garsiojo Karnavalo atidarymo renginį. Aplinkui buvo tūkstančiai žmonių. Nusprendėme išeiti anksčiau. Skynėmės kelią pro visus žmones. Staiga iš priekio vienas vyras griebė mane už rūbų. Nustūmiau jo ranką. Pamačiau, kad labai panašių į jį yra ir daugiau: visi juodaodžiai, maždaug 16-20 metų amžiaus, be karnavalo atributikos. Ir mane puolė kartu, pargriovė. Vienas lipo ant manęs, plėšė kišenes. Staiga nustojo spausti. Galvojau, plėšimas baigėsi, nes plėšikai nenori atkreipti dėmesio, atsistojau. Bet jie pastojo kelią vėl, plėšė kišenes toliau. Žmona matė, kad mane nugriovė, paklausė, kas buvo – sakau, „apiplėšė“. Tada pradėjo jai plėšti rankinuką, ji sukliko. Suvaidino, kad atsitraukė, bet sekė minioje iš paskos. Vos atsipalaidavus, traukė žmonos rankinuką vėl, ji vėl sukliko – atsitraukė galutinai ir mes išėjome į atviresnę erdvę. Apžiūrėjau nuostolius: nukrito akiniai, karnavalo karūna, buvo apvogtos trys kišenės (viena kelnių, dvi liemenės). Viena liemenės kišenė buvo nuplėšta. Dingo namų raktai, gėrimų laikiklis, telefono kroviklis su laidu. Kišenių turiu daug ir tos, kur buvo brangiausi daiktai (telefonas, pinigai, pasas), nepaliestos. Tačiau kelnių kišenė išplėšta ta, kuri yra virš kišenės, kurioje laikau telefoną. Viską matė šimtai žmonių, bet niekas nieko nesakė ir nedarė. Policija stovėjo netoliese, bet nieko nematė, nes užstojo minia.

Pamokos:
*Ir dėl plėšimų tikrai verta svarbius daiktus susidėti į gilesnes kišenes, o svarbiausius – į tokias, kurios atsisega tik iš vidaus, diržus ir pan. Jei to nebūčiau padaręs, nuostoliai tikriausiai būtų didesni.

*Minia negarantuoja saugumo, bent jau nesaugiose šalyse (Lotynų Amerikoje, Afrikoje): ten vietiniai būna pripratę prie galybės nusikaltimų, juos ignoruoja, gal bijo nusikaltėlių ar džiaugiasi, kad ne juos užpuolė.

*Jei aplinkui yra kitų žmonių, verta rėkti, o ypač – pramokti žodžius vietine kalba („vagis“, „policija!“ ir pan.). Dalis prašalaičių ignoruoja situaciją tik todėl, kad patys nesuvokia, kas vyksta. Be to, tokius šauksmus gali išgirsti policija. Todėl plėšikai, nenorėdami rizikuoti, plėšimą ir nutraukė negavę, ko norėjo.

*Plėšikai, kurie atiminėja daiktus pasinaudodami netikėtumu ir jėga (o ne grasinimais ginklu), paprastai nėra linkę sužeisti ar smurtauti – todėl nereikia bijoti laikyti daiktą įsikibus, kitaip tempti laiką. Laikas – dažniausiai jūsų pusėje. Visos nuo plėšikų nukentėjusių pažįstamų istorijos, kuriose jie tvirtai laikydavo daiktus, paprastai baigdavosi tuo, kad daiktus jie išsaugodavo.

*Pasibaigus plėšimui, neverta atsipalaiduoti – nusikaltėliai išmano psichologiją ir gali sekti siekdami ištaikyti momentą, kada atsiplaiduosite.

---

Užpuolimai (grasinimai)

Prie jūsų prieina ginkluotas žmogus (ar žmonės) ir reikalauja atiduoti pinigus, fotoaparatą, automobilį ar pan.

Kai kas pataria tokiu atveju daiktus atiduoti, bet vertinkite situaciją pats: kiek užpuolikų, kokia tai vieta, kaip vertinate savo galimybes muštynėse. Girdėjau ir istorijų, kad užpuolikams žmonės sėkmingai pasipriešino, daiktus išgelbėjo. Ar tiesiog nekreipdami dėmesio nuėjo tolyn supratę, kad ginklas netikras.

Bet kuriuo atveju, užpuolimui priešintis gali būti sunku (juk visada gali pulti, tarkime, dviese ar keturiese, su pistoletu) tad geriausia to išvengti. Užpuolimai, kaip taisyklė, vyksta tik vietose, kur žmonių mažai, nes užpuolimui reikia laiko. Todėl verta vengti nesaugiose šalyse tuščių gatvių, vengti vaikščioti naktį ir pan.

Nesaugiose šalyse dažnai puola ir automobilius – Brazilijoje ne vienas pažįstamas pasakojo, kaip gatvėse jiems įrėmė ginklus, pagrobė ar liepė atiduoti automobilį. Svarbu važiuoti užsispaudus dureles – bet nuo ginklo nukreipimo per stiklą tai neišgelbės. Todėl reikia vengti situacijų, iš kur negalėtumėte staigiai pabėgti (pvz. jei važiuojate automobiliu – neprivažiuoti pernelyg arti mašinos priekyje). Vengti situacijų, kur jus galėtų užblokuoti – nesaugiausiose šalyse net oficialiai galima naktį nestoti prie raudono šviesoforo signalo, nes ten esate potencialus taikinys.

Pačiam, visa laimė, su tokiais užpuolimais susidurti neteko – gal ir dėl to, kad vengiu tam tikrų vietų ypač tam tikru laiku. Taip pat, užpuolimai yra retesni nei daugelis kitų nusikaltimų – nors apie juos prisiklausyti teko daug nes, tiesiog, užpuolimą patyrusius žmones tai sukrečia daug labiau nei, tarkime, kišenvagystė, jie tai prisimena visą gyvenimą.

---

Prisikabinimai

Prie jūsų pristoja kokie nors žmonės ne dėl to, kad ką atimtų. Tiesiog dėl kažko supyko, nori bartis, muštis ar padaryti dar ką blogiau. Galbūt kokie psichiškai nesveiki, narkomanai, girti.

Nuo prisikabinimų kelionėje, mano nuomone, visada verta atsitraukti, vengiant konflikto. Visų pirma, priešingai nei plėšimų atveju, čia niekuo nerizikuoji (iš tavęs neketina nieko atimti). Antra: žinau, kad per gyvenimą dažnai išmokstame – jeigu „trauksiesi iš konflikto“ su kokiu kaimynu, bendradarbiu ar giminaičiu, tai gali turėti bėdos („užsileisi ant galvos“, kabinėsis ar negerbs toliau). Bet kelionėje yra kitaip: su tais žmonėm niekad vėl nesusitiksi, dėl to iš konflikto mažai naudos. Daugeliui tokių “veikėjų” pakanka „parodyti jėgą“ ir atsitraukiančio žmogaus nepuola, bet, jei gintumeis – gal norėtų rimtos kovos. Trečia: kai nepažįsti tų besikabinėjančiųjų, sunku juos ir suprasti – jei rimti „turtiniai“ banditai dažniau mąsto logiškai, tai čia gali būti apkvaitę žmonės, kuriems visai tas pats, kad sės į kalėjimą už kokį „padūrimą“. Be to, ketvirta, nežinai ir priešininkų kiekio: ir man žemiau aprašytoje situacijoje buvo neaišku, kas iš aplinkinių benamių, irgi panašių į narkomanus, galėtų būti užpuoliko pusėje kilus kovai. Konfliktas su kokiu pavieniu veikėju gali išvirsti į konfliktą su jo draugų kompanija, kuri, pasirodo, buvo šalia. Manau neverta.

Situacija, kai prie manęs prisikabino:

Einu per Vankuverio senamiestį, pro garinį laikrodį, noriu nueiti link garsių kinų rajono vartų. Pakeliui mobiliuoju telefonu fotografuoju gražesnius pastatus. Vienas tokių – viešbutis „Pensilvanija“, statytas 1906 m. Aplinkui nemažai benamių – bet juk vankuveriečiai patikino, kad jų miestas saugus, ne toks, kaip JAV didmiesčiai, tad mobiliojo telefono neslepiu. Kol fotografuoju tą pastatą, išgirstu kažkokius riksmus. Link manęs iš šono, beveik iš nugaros, bėga piktas neadekvatus vyras, kurio anksčiau nemačiau. Klausiu, kas čia ne taip, ir pats traukiuosi, mėgindamas slėpti telefoną – įtariu, bandys vogti. Eidamas greitu žingsniu tolyn, sulaukiu smūgio kumščiu į veido šoną – laimė, nerangaus ir nelabai taiklaus. Einu toliau – tas žmogus dar parėkia ir atstoja. Dėl visa ko nebeeinu link kinų kvartalo vartų, o nueinu į šoną, kad greičiau pasitraukčiau iš tos zonos. Pakeliui matau dar vieną apkvaitusį žmogų, rėkiantį ant visų praeivių, bet jis kitoje gatvės pusėje. Mobilus lieka mano rankose, tačiau suabejoju, ar ir ketino jį paimti. Atsidūręs zonoje, kur žmonės atrodo įprasti, paskaitau daugiau apie tą viešbutį „Pensilvanija“. Pasirodo, dabar ten joks viešbutis – ten yra „vienintelė legali vieta Vankuveryje leistis narkotikus“. Provincijos valdžia bandė ją uždaryti, bet federalinis Kanados teismas neleido – neva, tokios vietos buvimas neskatina nusikalstamumo, todėl niekas neturi priežasties jai prieštarauti!

Pamokos:

*Jei kokioje vietoje gausu žmonių, kurie, kaip sako viešoji nuomonė, linkę į nusikaltimus (pvz. narkomanų, tam tikrų etninių ar rasinių grupių), reikia elgtis labai atsargiai, nes stereotipai apie nesaugumą paprastai neatsiranda „iš nieko“. „Viešoji nuomonė“ nereiškia, kad visi vietiniai tai pripažins – kai kurie netgi labai atkakliai tą neigs, nes kai kur tai yra tapę politiniu klausimu. Taip yra ir su benamiais ar narkomanais. Amerikoje yra daug žmonių, kurie neigia, kad šios grupės nusikalsta dažniau, nes tiesiog nenori, kad tai būtų tiesa, bijo, kad tai žinodami kiti žmonės ims tų grupių narių nekęsti, jiems taps dar sunkiau integruotis (toks wishful thinking). Tačiau daugelis taip kalbančių patys negyvena ir net nesilanko tuose rajonuose, kur tos grupės vyrauja, neleidžia vaikų į atitinkamas mokyklas ir t.t.: jų idealizmas dažniausiai apsiriboja žodžiais… Tiesa, jokiu būdu nesakau „visada vadovautis stereotipais“ – stereotipas stereotipui nelygu. Tokie, kad „Rajonas X nesaugus“, ar „Toje visuomenės grupėje paplitęs nusikalstamumas, būk atsargus“ dažniausiai būna teisingi. Bet yra kitokie stereotipai, kurie susiję su visokiais istoriniais ir politiniais klausimais – pvz. gal tauta X kada vykdė tautos Y genocidą, ar okupaciją, ar teroro aktus prieš ją, ar vyko kruvinas karas tarp tų dviejų tautų, ar pan., ir dėl to yra neapykanta tos tautos atžvilgiu, keršto siekis ar pan. Tokiu atveju irgi dažnai sakys apie ją ką neigiamo (pvz. „Visi jie kraugėriai“, „Visi jie teroristai“, „Visi jie potencialūs žudikai“, „Visi jie godūs išnaudotojai“), bet tai tikriausiai nebus pagrįsta statistika ir žmogui iš šalies nebus ko bijoti, nes tai bus paremta tik tų dviejų tautų tarpusavio kovomis (na, tarkime, Izraelyje/Palestinoje pakalbėję su arabais išgirsite daug blogo apie žydus, o pakalbėję su žydais – apie arabus, bet iš tikro turistui „iš šalies“ dėl to nėra nesaugu nei tarp tų, nei tarp tų, nes tai jų tarpusavio kova, o ne kažkoks polinkis į banditizmą; turistai nukenčia labai labai retai). Jei kažkur pavyksta rasti statistiką – tai geriau už bet kokį stereotipą, bet dažnai ją rasti sunku ar užima daug laiko.

*Jei kas nori prisikabinti – prisikabins. Aišku, verta suprasti vietos kultūrą, nedaryti to, kas ten absoliučiai nepriimtina (pvz. religinguose musulmonų kraštuose rengtis atvirai, fotografuoti ten moteris). Kita vertus, yra žmonių, kurie tik ir ieško, kaip prisikabinti, ir jei ne vienas užklius, tai kitas, net jei daugeliui tame krašte tai neužkliūtų – iki „Kaip čia apsirengęs?“, „Ko čia žiūri?“ ir kt. Todėl nereikia būti „pernelyg atsargiam“, pvz. išvis visai niekur nesitraukti telefono, nefotografuoti, nuleidus žvilgsnį nežiūrėti į vietinius ir t.t. Nes jei būtum superatsargus, išvis nekeliautum – juk visada gali kam nors užkliūti ir tavo rasė, odos spalva, akcentas (nors tokių žmonių mažai). Bet juk ir Lietuvoje gali kokie girti „prisikabinti“.

---

Ar verta po nusikaltimo kreiptis į policiją?

Taisyklė tokia: kuo nesaugesnė šalis, tuo paprastai prastesnė, nekompetentingesnė ar korumpuotesnė ten policija. Čia kiaušinio-vištos klausimas: ar šalys tokios nesaugios todėl, kad neturi normalios policijos, ar jos neturi normalios policijos todėl, kad yra tokios nesaugios ir policija neturi laiko „eilinei vagystei“ tirti.

Visgi, jei turite draudimą ir norite atgauti pinigus iš jo, pareiškimą policijai rašyti būtina. Net jei manote, kad esate neapsidraudę, pažiūrėkite savo kredito kortelės (jei turite) taisykles – gal ten įeina draudimas.

Galite apsilankyti policijoje ir neturėdami draudimo. Net jei policija ir nevažiuotų ieškoti jūsų daikto, galbūt kito nusikaltimo metu sulaikys vagį, kuris tą daiktą turės. Pavyzdžiui, kai rašiau dėl plėšimo pareiškimą Rio de Žaneiro policijai, mano akivaizdoje indų pora atgavo pavogtą telefoną – policija sulaikė tuo metu siautusią telefonų vagilę. Aišku, tokie dalykai veikia tik su svarbiais unikaliais daiktais, kaip automobilis ar telefonas, o ne, tarkim, pinigais, kur įrodyti, kad buvo tavo – neįmanoma.

Kadangi daiktą gali rasti ir vėliau, svarbu tiksliai jį apibūdinti, gal daiktus pažymėti, turėti galimybę telefoną matyti per GPS ir pan.

Kartais įdomu apsilankyti vietinėje policijoje ir todėl, kad daug sužinai apie lankomą šalį, ko šiaip nesužinotum. Tiesa, ta vietinė patirtis, kurią gausite, nebūtinai bus smagi: greičiausiai sugaišite kokias 2-4 valandas kelionės, ypač biurokratiškesnėse šalyse.

---

Apgavikai – baisiau už nusikaltėlius?

Kaip visada, dažnas žmogus dažniausiai bijo dalykų, kurie baisiausiai atrodo per televiziją – nužudymų ar bent jau apiplėšimų sumušus. Bet realybėje daugiausiai nuostolių pridaro paprastesni dalykai, nes, tiesiog, jų daugiau. Daug didesnė tikimybė nukentėti nuo kišenvagystės, nei plėšimo.

O daugiausiai per keliones praradau iš viso ne nuo vagysčių ar plėšimų, o nuo visokių apgavysčių, kurių taikinys daugelyje šalių turistas yra automatiškai – apie jas kitas straipsnis.