Kai keliauju į tam tikras vietas, aplinkiniai klausia “Ir kaip nebijai?”. Pasaulyje tikrai yra baisių vietų, visgi dauguma tokių baimių – visiškai nepagrįstos. Dažniausiai įgąsdina pavienės žiniasklaidos istorijos, kai tuo tarpu kur kas baisesnių, bet žiniasklaidos neaprašomų dalykų nė nepastebime.
Nebaisu: Reti dalykai, kuriuos dažnai rodo per užsienio naujienas
Labiausiai žiniasklaidoje aprašomi – ir labiausiai bijomi – tie įvykiai, kurie vienu kartu nusineša daug aukų – bet tylima apie tuos, kurie žudo (ar kitaip kenkia) tyliai, po vieną žmogų, tačiau yra daug dažnesni ir todėl tikimybė nuo jų nukentėti daug didesnė.
Kas tie pirmieji – retieji – įvykiai? Tai aviakatastrofos, traukinių ar laivų nelaimės, terorizmas, žemės drebėjimai. Net ir Rusijoje ar Afrikoje, kur lėktuvų krenta daugiau nei Europoje, tikimybė nuo to žūti maža; mažai ir šansų nukentėti nuo terorizmo net Izraelyje ar arabų šalyse. Gamtinėse katastrofose žūti šansų daugiau, bet ir tai nėra didžiausia grėsmė.
Dažnai visai nepagrįstai manoma, kad pavojus padidėjęs. Nereikia bijoti to, kas:
A)Buvo “neseniai”. Tai, kad prieš mėnesį šalį nusiaubė taifūnas ar cunamis niekaip nereiškia, kad ir dabar ten padidėjusi nelaimės tikimybė. Dažniausiai tai pasakytina ir apie karus, ypač vykusius prieš ne vienerius metus. Žiūrėkite dabartinę situaciją. Kai 2013 m. lapkričio 21 d. vykau į Sardiniją, kai kas kalbėjo, kad pavojinga, nes per cikloną “Kleopatra” ten buvo neseniai paskendę keliolika žmonių. Aišku, liūtys jau buvo pasibaigusios, be to, vyko kitoje salos dalyje. Paaiškėjo, kad kur kas pavojingiau man tądien būtų buvę lankytis Rygoje (kur sugriuvo “Maxima”). Aišku, būtų kvaila, jei būtume ėmę bijoti eiti į “Maximas” ar važiuoti į Rygą.
B)Vyksta gretimose šalyse. Dauguma karų ir konfliktų vyksta tik tam tikroje vienoje šalyje/šalyse ar jų regionuose. Aplinkinėms šalims tai įtakos nedaro. Gali atrodyti baisu vykti į Iraną, nes greta Afganistanas ar Irakas – bet jeigu koks užsienietis bijotų vykti į Lietuvą, nes greta Rusija, o ten – Čečėnija, Ingušija – turbūt ir jums patiems atrodytų juokinga.
C)Vyksta kažkur kitame tos šalies krašte. Lietuva – mažytė šalis. Bet pasaulyje yra šimtus kartų didesnių valstybių. Padėtis skirtinguose tokios šalies regionuose gali skirtis kaip diena ir naktis: tiek gamtinių kataklizmų, tiek konfliktų, tiek nusikalstamumo atžvilgiu. Reikia atkreipti dėmesį į konkretų regioną ar miestą, į kurį vyksite.
Aplankiau per 100 šalių, tarp jų ir tokias, į kurias kai kas vykti bijo, bet nesu nukentėjęs nuo karų, terorizmo ir panašios politinę potekstę turinčios veiklos. Lygiai taip nesu patyręs ir aviakatastrofos, laivo ar traukinio nelaimės.
Jau baisiau: dažni dalykai, kurių per užsienio naujienas nerodo
Nuo ko tikimybė nukentėti didesnė? Nuo štai ko:
A)Nusikalstamumo. Vienas nužudymas ar apiplėšimas nesukelia pasaulio žiniasklaidos dėmesio, bet iš tokių pavienių įvykių susidėjusi statistika toli lenkia aviakatastrofas ar nuskendusius laivus. Hondūre kasmet 100 000 gyv. tenka 91,6 žmogžudystės, Lietuvoje – 6,6. Iš viso Lietuvoje kasmet nužudoma ~200 žmonių, Hondūre – ~7000, nors gyventojų ten daugiau tik dvigubai. Net jeigu Lietuvoje kasmet įvyktų po rugsėjo 11 d. atakų masto teroristinį išpuolį, žūti nuo svetimos rankos Lietuvoje tikimybė neprilygtų Hondūrui. Taip pat skaitykite: “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“.
Aišku, ir nusikalstamumą reikia vertinti objektyviai: dauguma jo vyksta tam tikruose rajonuose, tarp vietinių gaujų. Atsargiai suplanavus vietas, kurias toje šalyje lankysi, laiką ir pan., nebus taip pavojinga.
Pats nuo nusikaltimų užsienyje esu kentėjęs Kenijoje, Brazilijoje (du kartus) ir… Vokietijoje. Gal ne taip ir keista, kad nukentėjau net ir “saugioje” Vokietijoje – būdamas “trečiajame pasaulyje” saugaisi daug labiau. O juk šiais laikais seniau saugios šalys pilnos imigrantų iš nesaugių šalių, kurie daro nusikaltimus. Tik keli turtingi miestai dar saugūs, tokie kaip Tokijas, menkai paliestas migracijos – jame net mačiau, kaip mergina palieka ant kėdės kavinės vidury rankinuką ir eina į kitą aukštą užsakyti maisto.
Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visų nužudymų – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai. Nors nužudymas nėra tas nusikaltimas, su kuriuo keliautojai susiduria dažniausiai, paprastai ten, kur negerbiama žmogaus gyvybė, daug ir kitų nusikaltimų.
B)Apgavysčių. Kiekvienam nusikaltimui, nuo kurio esu nukentėjęs kelionėse, tenka daug dešimčių ar net šimtai apgavysčių ar bandymų apgauti. Apgavystė gali kainuoti net daugiau, nei vagystė. Apgaudinėja labiausiai tam tikrų specialybių žmonės, dažnai susiduriantys su turistais: taksistai, turistinių rajonų darbuotojai, tai pat prašalaičiai tokiose vietose, išmokę užkalbinti ir apgaudinėti turistus. Mažiau apgavysčių ten, kur kainos ir tvarka aiškios, parašytos. Todėl taksi nesinaudoju – naudojuosi visuomeniniu transportu ar autonuoma, kur įmanoma, Uber atitikmenimis. Autonuomoje, kaip turistinių paslaugų įstaigoje, tiesa, irgi pasitaiko apgavysčių, bet 5 ar 10 kartų didesnės kainos, kaip taksistui, mokėti neteks. Taip pat skaitykite straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.
C)Teisėtų trukdžių. Iš kuprinės ištraukta piniginė ar 100 eurų vietoje 10 paėmęs taksistas – žiaurus dalykas, bet keliaujant galima prarasti panašias pinigų sumas ir visai teisėtai. Pavyzdžiui, pavėlavus į lėktuvą gali tekti pirkti naują bilietą už šimtus eurų; dar kiti dalykai gali sutrukdyti jums kelionę taip, kad tiesiog negalėsite padaryti ko suplanavęs. Tarp “teisėtų trukdžių” – streikai, valstybiniai ribojimai. Visa tai nevienodai būdinga įvairioms šalims (pvz. daug streikuoja graikai, prancūzai, suomiai). Verta pažymėti, kad ir kataklizmų, kurių labiausiai baiminamasi (karai, žemės drebėjimai) atveju žūti ar susižaloti tikimybė menka, užtat patirti trukdžių – gana didelė. Kai 2011 m. kovo 11 d. buvau per žemės drebėjimą Tokijuje tame mieste nenukentėjo nei vienas turistas; užtat daug muziejų, turistinių objektų paskui buvo uždaryta, nutrauktas eismas geležinkeliais. Panašias pasekmes turistui gali sukelti ir paprastas streikas. Žemės drebėjimo nenumatysi, bet kai kuriuos trukdžius “apeiti” galima.
D)Ligų ir “eilinių” nelaimių. Kaip galite susirgti ar susižeisti namie – taip galite ir kelionėje, o ten gydytis gali būti gerokai brangiau, tai gali sutrikdyti ir kelionės planą. Viena išeičių – draudimas. Daugelyje kelionių tikimybė susirgti ar susižeisti nėra didesnė, nei būnant namie, bet, aišku, yra išimčių. Tai – kai kurios tropinės šalys su savo ligom, pvz. maliarija (žr. straipsnį apie skiepus). Taip pat – kai kurie pavojingesni kelionių būdai, kaip alipinizmas. Visada atrodo “Man taip nebus” ir tikimybė, kad kas nors įvyks konkrečioj kelionėj, visada mažai – bet jei keliausi daug tik laiko klausimas, kada kurioje nors kelionėje susirgsi ar susžeisi (gali būti ir po daug metų). Pavyzdžiui, esu kelionėje susilaužęs kojos pirštą, ne kartą sirgęs su temperatūra ir pan.
E)Savo paties laidų
P.S. Keliaudami po nelaimės zonas vietiniams tik padedate
Nereikia manyti ir kad keliaudami po stichines nelaimes išgyvenusias šalis kaip nors trukdote vietiniams. Beveik visuomet yra priešingai. Didelė dalis nuostolių, kuriuos patiria turistinės valstybės dėl tokių nelaimių, kyla ne nuo sugriovimų, o dėl “išsigandusių ir neatvykusių” turistų – pajamų netenka restoranai, viešbučiai, muziejai, nebesuplaukia jų mokesčiai į biudžetą, darbuotojai negauna algų, savininkams gresia bankrotas. Įsivaizduokite, kokia to reikšmė tokiam Libanui, kur turizmas įprastai “atneša” 27% bendrojo vidaus produkto, ar Seišeliams (39%).
Valgydami maistą ar gerdami vandenį tokiose šalyse tikrai iš nieko jo neatimate. Jei kas neturi maisto, tai todėl, kad po nelaimės neįmanoma į jo kaimą/miestelį maisto nugabenti, o ne todėl, kad maisto nėra išvis. Leisdami pinigus nusiaubtoje šalyje faktiškai perleidžiate juos vietiniams, kad galėtų atkurti infrastruktūrą bei įprastinį gyvenimą. Tai nėra labdara – vietiniai gyventojai čia netampa prašytojais, o tiesiog gali dirbti savo kasdienį darbą, išlaikyti kvalifikaciją – nelikus turistų tai taptų neįmanoma. Dar skaitykite “Etiškos kelionės – kaip keliauti, kad padėtumėte“
Naujausi komentarai