Budizmą sutiksite visur pietryčių ar rytų Azijoje – spalvingas jo šventoves, vienuolius, ritualus.

Kiekvienas keliautojas po šias šalis turėtų bent šį tą žinoti apie budizmą, nes su budizmu susijusios daugybė lankytinų vietų, švenčių, o ir vietinių gyvenimo būdas bei kultūra.

Čia – trumpas, bet išsamus aprašymas, kad nesijaustumėte “žalias” budistiniame pasaulyje. Koncentruojuosi į tai, su kuo susiduria ir ką gali pamatyti turistas.

10 budizmo patirčių turistams

1.Nuodugniai aplankykite budistų šventyklą. Aplankykite didžiausią budistinės šalies budistų šventyklą ar kelias jų ir pasistenkite ten praleisti kelias valandas, įsigilinti į kiekvieno pastato ar statulos reikšmę, ritualus. Tam padės ir šis straipsnis. Geriau aplankyti vieną ar kelias šventyklas ilgiau, nei daug šventyklų trumpai: daug kas kartojasi. Jei įmanoma, bent į vieną šventyklą eikite su ekskursija.

2.Pernakvokite šventykloje. Kai kurios budistų šventyklos priima nakvynei svečius – ne vien budistus. Taip galima išvysti ir net pačiam sudalyvauti budistiniuose rytiniuose ir vakariniuose ritualuose, kai kur viskas paaiškinama angliškai. Labiausiai ši patirtis, vadinama Templestay, išvystyta Pietų Korėjoje, bet yra ir Japonijoje.

3.Būkite priblokštas didžiųjų Budos statulų. Jos – didžiausios ikimodernaus pasaulio skulptūros. Kai kuriems tiems akmeniniams milžinams po 500, 1000 ar net 1500 metų ir jie dydžio sulig daugiaaukščiais pastatais. Tačiau jų statybos nesustojo: iki pat šiol statomos vis didesnės ir didesnės, kovojant dėl visokiausių “didžiausių” titulų. Dalis jų guli šventyklose, dalis iškaltos uolose. Dar kitur lenktyniaujama ne dydžiais, bet kiekiais: vienoje šventykloje gali būti ir tūkstančiai statulų.

4.Nueikite į budistų grotas. Seniausia ir įspūdingiausia budistinė tapyba išlikusi grotose: ten 1000 metų senumo Budos gyvenimo, rojaus ir pragaro, Bodisatvų ir šventyklų finansuotojų atvaizdai. Daugiausia Kinijoje, Šilko kelio zonoje.

5.Sudalyvaukite budistų šventėje. Pavyzdžiui, Budos gimtadienyje, kuris kiekvienoje budistinėje šalyje švenčiamas, rodos, skiritngu metu ir kitaip. Tarkime, Pietų Korėjoje – su milijonais nuostabiai švytinčių žibintų.

6.Stebėkite aukas renkančius vienuolius. Ištisos eilės vienuolių eina per namus, o praeiviai klaupiasi prieš juos, pardavėjai atiduoda prekes tikėdamiesi geresnės karmos. Tokių vaizdų galima pasižiūrėti pietryčių Azijoje – kai kur kasdien, kai kur labiau per šventes.

8.Išmėginkite pusiau meditacines kultūrines patirtis, kaip arbatos gėrimo ceremoniją Japonijoje ar Pietų Korėjoje.

9.Nueikite į ‘budistų pragarą’. Tai unikalūs baisių statulų kompleksai, vaizduojantys blogiausią budistinį pasaulį, kuriame atgims “blogiausi žmonės”: atvaizduojamos pabaisos, žudymai, kankinimai, žaginimai. Tai Budistinių pragarų mačiau Tailande, Kinijoje.

10.Nueikite į pokalbį su vienuoliu, kurio galėsite tiesiai paklausti dar likusių klausimų apie budistines tiesas ir gyvenimo būdą. Tokie pokalbiai populiarūs Tailande.

Budizmo esmė – kuo tiki budistai

Budistai mano, kad gyventi reikia saikingai, neiti į jokius kraštutinumus. Duoti (ypač vienuoliams), būti doram, susivokti savyje.

Budistai tiki, kad po mirties žmogus (jo siela) vėl atgims iš naujo (reinkarnacija). Ir kiekvienas žmogus jau yra gyvenęs daugybę kartų iki tol. Kiekviename gyvenime žmogus renka karmą – savotiškus “taškus” už gėrį (ar neigiamus taškus už blogį). Kuo geresnė bus tavo karma, tuo geresnis bus tavo sekantis gyvenimas. O galiausiai, jei gyvenimus gyvensi gerai, pasieksi nirvaną – vėl atgimti nebeteks. Budistų nuomone, gyvenimas yra kančia, todėl vėl nebeatgimti – didžiulis pasiekimas.

Atgimti galima ne tik žmogumi, tačiau ir gyvūnu. Daugybė gyvūnų, net vabzdžių praeityje yra buvę žmonėmis. Todėl budistai gyvūnus labai gerbia: dalis yra vegetarai, daugelis susilaiko nuo medžioklės dėl malonumo ir pan.

Taip pat, atgimti galima ne tik šiame pasaulyje, o ir kituose. Blogiausi pasauliai narakos kartais vadinami budistų pragaru. Tačiau tas pragaras neamžinas – atkentėjus ten už blogą karmą, siela vėl gali atgimti mūsų pasaulyje. Analogiškai kiti pasauliai gali būti pavdinami “budistų rojais”, ten atgimstama savotiškomis “dievybėmis”. Bet ir tai neamžina: blogai elgiantis, kitas atgimimas gali būti vėl žemėje ar net narakoje.

Budizmą įkūrė Buda (tikrasis vardas – Sidarta Gautama, dar žinomas kaip Šakjamunis) ~VI a. pr. Kr. (t.y. ~600 metų anksčiau, nei krikščionybę). Buda buvo vaikystėje išlepintas princas, nematęs nieko anapus turtingų rūmų. Paaugęs ir išvydęs elgetą, ligonį, lavoną, jis ėmė ieškoti gyvenimo prasmės, suabejojo ar gerai šitaip švaistūniškai gyventi ir, pabėgęs iš rūmų, išmėgino elgetos gyvenimą. Galiausiai, sėdėdamas po Bodhi medžiu patyrė nušvitimą: suprato, kad ir turto pertekliaus, ir visiško skurdo keliai yra blogi – reikia gyventi “neperdedant”, eiti “viduriniu keliu”.

Nors kai rašomas tiesiog “Buda” paprastai turimas omeny būtent Sidarta Gautama / Šakjamunis, iš tikro budizme bet kuris, kas pasiekia nirvaną, yra laikomas buda. Paprastumo dėlei, šiame straipsnyje kai Buda parašyta iš didžiosios raidės, turimas omeny budizmo įkūrėjas Sidarta Gautama, o buda iš mažosios – bet kuris, pasiekęs nirvaną.

Budistų šventyklos

Budistų šventyklos – tai ištisi pastatų kompleksai, stovintys savotiškame parke. Kiekviena skulptūra ar skulptūrų grupė gali turėti po atskirą pastatą.

Svarbią vietą šventyklose užima Budos skulptūros. Jis dažniausiai vaizduojamas tokiomis pozomis, kokiose buvo svarbiausiais savo gyvenimo momentais. Sėdėdamas lotoso poza Buda patyrė nušvitimą (į žemę nukreipti pirštai reiškia “kviečiu žemę būti šio įvykio liudytoja”). Gulėdamas pasirėmęs Buda mirė. Labai reikšmingos Budos rankų padėtys (mudros): kiekviena jų turi savo reikšmę ir pagal jas atskirsi, kuris tai tiksliai Budos gyvenimo momentas. Daugelis svarbiausių šventyklos ritualų atliekami prieš Budos skulptūras.

Be “dabarties Budos” (Sidatos Gautamos) statulų gali būti ir ateityje iškilsiančio budos – Maitrėjos – statulos.

Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja) šventyklose atvaizduojamos ir Bodisatvos – žmonės, kurie tapo budomis, tačiau pasirinko likti žemėje, padėti kitiems žmonėms siekti nušvitimo. Bodisatvos dažnai vaizduojamos su aureolėmis. Tarp tokių garsiausia – Guan In (Japonijoje ji vadinama Kanon, Indijoje – Avalokitešvara, taip pat žinoma kaip “gailestingumo deivė”). Ji kartais vaizduojama su tūkstančiu rankų, akių, daug veidų.

Taip pat būna ir mažesnės arhatų – nušvitusių žmonių, Budos pasekėjų – statulos: kai kuriuose regionuose jos vaizduojamos kaip paprasti žmonės, o kai kur, pvz. Kinijoje, arhatų skulptūros smarkiai susimbolintos, jų kūno bruožai atspindi pasakojimus apie juos (pvz. gerai girdėjęs arhatas vaizduojamas kaip turintis dideles ausis). Arčiausiai Budos vaizduojamas jo pasekėjas – Ananda, užrašydavęs istorijas. Kai kuriose šalyse (pvz. Tailande) įprastos ir neseniai gyvenusių žymių budistų vienuolių statulos ar vaškinės figūros.

Vienos svarbiausių vietų šventyklose – tos, kuriuose, kaip tikima, yra Budos ar svarbių vienuolių relikvijos (pvz. užkasti Budos pelenai). Tokius pastatus vienija tai, kad jie, it piramidės, į viršų siaurėja, tačiau tie pastatai skirtinguose regionuose labai skiriasi. Pietų Azijoje tai stupos – kupsto ar apmūryto kalno formos. O Rytų Azijoje – pagodos: didžiuliai mediniai į viršų siaurėjantys bokštai arba kur kas mažesnės akmeninės “kolonos”.

Itin išraiškingi šventyklose ir jų vartai, skiriantys šventą jų vidų nuo profaniškos išorės. Įprasta, kad vienus jų saugo keturi dangaus karaliai (skulptūros), primenantys demonus, simbolizuojantys pasaulio puses. Šventyklų vartų gali būti keli iš eilės.

Šventyklų pastatų viduje freskos atvaizduoja ne tik šį Budos gyvenimą, tačiau ir praeitus (tai vadinasi džatakos) – gausybę pasakojimų-pasakėčių, kaip Buda, gyvenęs dar gyvūno gyvenimą, elgėsi tinkamai. Kai kuriose šventyklose rasi ir blogiausio budistų pasaulio (“pragaro”) narakos vaizdus, skulptūras. Jie būna itin žiaurūs, kokių labiau tikėtumeis siaubo filme nei šventykloje.

Vakariečius kartais išgąsdina budistų šventyklas puošiančios svastikos, ypač Rytų Azijoje. Japonijoje ir Korėjoje įprasta, kad net žemėlapiuose budistų šventyklos žymimos svastikomis (panašiai kaip bažnyčios – kryžiais). Tačiau svastikos tikrai niekaip nesusijusios su nacizmu: svastika yra daug senesnis simbolis ir budistus (kaip ir Lietuvos pagonis) jų siejimas su naciais žeidžia bei parodo pačio siejančiojo neišsilavinimą.

Priešingai nei krikščionybė ar islamas, Budizmas nereikalauja visiškai atmesti kitų tikėjimų, todėl daugelyje šalių budistų šventyklose gali pamatyti ir nebudistinių simbolių, perimtų iš anksčiau tose šalyse vyravusių religijų. Dažnai tie patys žmonės eina ir į budistų, ir ne į budistų šventyklas. Pvz. Pietryčių Azijoje šventyklose gali būti atvaizduojami hinduistų dievai, Kinijoje – taoizmo dievybės ir simboliai, Korėjoje – šamanizmo (šventi kalnai, grįžulo ratai), Japonijoje daugybė tų pačių žmonių yra ir budistai, ir šintoistai.

Budistų ritualai

Budistų šventykloms vadovauja budistų vienuoliai. Šis pavadinimas ne visai teisingas, nes dalis vienuolių yra vedę (priklausomai nuo ordino), o kai kuriose šalyse įprasta vienuoliu tapti laikinai (pvz. Tailande vienuoliu per gyvenimą turėtų pabūti kiekvienas vyras). Budistų vienuoliai – labiau tarsi šventikai: jie atlieka visus ritualus. Jie gyvena šventyklose, kuriose tarnauja. Juos atskirsi pagal drabužius, tačiau nėra vieno standarto: Tailande vienuoliai rengiasi oranžine spalva, Tibete – raudona, Korėjoje – pilka ir pan.

Įeinant į Budistų šventyklą nusilenkiama (daug kur rankas sudėjus priešais krūtinę), o tikslus pagerbimas priklauso nuo regiono – Korėjoje įprastas simbolinis parklupimas, kurio metu klaupiamasi, tada stojamasi keturpėsčiam, vienu metu žemė paliečiama alkūnėmis, keliais bei kakta, pakeliami į viršų delnai ir vėl stojamasi. Įprasta trijų tokių nusilenkimų “serija”. Pamaldūs budistai, būna, padaro 108 tokius nusilenkimus iš eilės (kasdien), o ypatingais atvejais padaromi net 3000: “žmonėms iš šalies” tai net ir fiziškai sudėtinga.

Budistų pamaldose tokie pagarbos atidavimai derinami su sutrų – simbolinių šlvoninimo tekstų – skandavimu.

Be kasdienių pamaldų, būna specialių – pvz. septynios pamaldos už mirusįjį kas septynias dienas po jo mirties kol, tikima, jo siela blaškosi.

Kitas dažnai šventyklose matomas ritualas – smilkalų deginimas. Taip apvaloma aplinka. Įprasta, kad žvakės ar smilkalai uždegami priešais stupą ar pagodą, tuomet simboliškai nusilenkiama ir stupa ar pagoda apeinama tris kartus. Visuomet pagal laikrodžio rodyklę, kad į pagodą ar stupą būtų atsukta dešinė ranka. Kūno padėtis – svarbi: negerai stovėti nugara į Budą ar taip, kad būtum aukščiau už Budą (tas pats gali būti taikoma ir vienuoliams).

Kai kuriose šalyse, pvz. Korėjoje ir Japonijoje, turistams siūloma pagyventi šventykloje (Templestay), sudalyvauti pamaldose. Kita panaši “pramoga” – pokalbis su vienuoliu. Tiems, kas susidūrė su įvairiomis “misionieriaujančiomis” religijomis, pvz. krišnaitais ar mormonais, tokios “patirtys” gali kelti įtarimą: prieš einant į “Templestay” Korėjoje mano žmona, tarkime, sakė “bet aš ne budistė”, “tai aišku bandys atversti į savo religiją…”, bet nieko panašaus. Šiose patirtyse žmonės atkartoja ritualus, kad geriau suprastų jų prasmę, kitą kultūrą, tikėjimo primesti niekas nebandė. Apskritai daugybėje budistinių šalių religija suvokiama labiau kaip “paslauga” (padeda kaupti karmą, spręsti gyvenimo problemas ir pan.), o ne kaip vienintelis kelias.

Vakaruose Budizmas dažnai siejamas su meditacija: smegenų išvalymu nuo minčių ar nuolatiniu mąstymu apie kokį neatsakomą klausimą. Tačiau meditacija svarbi tik kai kuriose budizmo formose, ypač zen budizme). Meditacija gali būti atliekama sėdint, vaikštant. Kai kurios budistinių šalių kultūrų detalės gali būti suvokiamos kaip meditacijos formos: pvz. arbatos gėrimo ceremonijos ar sutrų perrašymas.

Svarbus ritualas budizme – aukojimas. Gauti teigiamos karmos galima įvairiais būdais, bet vienas paprasčiausių ir aiškiausių – paaukoti šventyklai ar vienuolynui. Todėl vienuoliai (ypač pietryčių Azijoje) dažnai vaikšto rinkdami aukas (žavu regėti šitas procesijas), šventyklų statulos būna apkamšytos pinigais. Pietryčių Azija vienas pirmaujančių pasaulyje regionų pagal dosnumą aukojimams.

Tvirčiausiai budistinių šalių žmones žeidžia, kai vakariečiai naudoja Budą tarsi kokį papuošimą – namams dekoruoti, tatuiruotėms ir pan. Tokie dalykai tose šalyse nelegalūs, žmogus su Budos tatuiruote iš kai kur gali būti net deportuotas ir pan.

Budizmo paplitimas ir rūšys

Budistų pasaulyje yra ~500 mln., ~8% visų pasaulio žmonių, tai ketvirta pagal dydį religija.

Budizmas paplitęs Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Pagrindinės Budizmo rūšys yra Teravados ir Mahajanos budizmas. Teravados budizmas dažnai laikomas “autentiškensiu”, jis paplitęs Pietryčių Azijoje ir garbina / gerbia visų pirma Budą, darmą (pasaulio tvarką) ir vienuolius. Užsieniečiai kartais net pavadina jį “ateistine religija”, nes esą ten nėra dievų ar dievybių (juk Buda buvo žmogus, o tvarka nėra sukurta Dievo – ji tiesiog Yra). Teravados budistai koncentruojasi į save, į savo nušvitimo siekimą.

Mahajanos budizme, tuo tarpu, dar yra ir Bodisatvos, kurios artimesnės vakarietiškam supratimui apie tai, kas yra dievybė – daro įtaką pasauliui ir po savo mirties, meldžiama jų pagalbos ir gerai ne tik nušvisti pačiam, bet ir (beveik pasiekus nušvitimą) padėti to siekti kitiems. Mahajanos budizmas taip pat labiau bendruomeninis, o jo vienuoliai netgi pagarsėję kaip kariai, prireikus ginantys savo tėvynes (pvz. Šao Lino vienuolyne jie sukūrė garsųjį kung fu kovos meną).

Be šių pagrindinių budizmo formų dar yra vadžrajana, paplitusi Tibete ir Mongolijoje, labiau ezoterinė. Su ja siejamos mandalos (ratai, pvz. supilami iš smėlio ir paskui sunaikinami), kaukolių simboliai.

Vakaruose tikriausiai labiausiai mėgiamas zen budizmas, kurio viena esmių – meditacija, kelionė į save.