Ukraina

2014 m. lapkričio 13 d.. Stebint situaciją Ukrainoje, kur, iškilus progai, labai ženkli dalis vietos rusų ir rusakalbių sukilo palaikydama Rusijos siekius užimti tas žemes, ir Lietuvoje keliamas klausimas: “O kaip tokiu atveju elgtųsi mūsų mažumos?”. Pabandykime paieškoti atsakymų istorijoje bei kitų šalių patirtyje.

Dvi tėvynės: “pilietinė” ir “etninė”

Idealistinis požiūris sako, kad mažumoms priklausantieji turėtų būti ištikimi visų pirma su šaliai, kurios piliečiai yra (“pilietinei tėvynei”), ir būtent šią šalį būti pasiryžę ginti.

Tikrovėje dažnai yra kitaip – vienos mažumos labiau lojalios savo “etninei tėvynei” (tai, kurioje tos tautybės gyventojai duominuoja), o kitos elgiasi indiferentiškai.

Panašią situaciją, kaip Ukrainoje, Lietuvoje turėjome tarpukario pabaigoje ir okupacijų laikotarpiu. Tada neproporcingai daug Lietuvos rusų ir žydų kolaboravo su sovietais, o neproporcingai daug Lietuvos vokiečių – su Vokietija (1939 m. Vokietijos užimtoje Klaipėdoje vietiniai vokiečiai pasitiko A. Hitlerį panašiai džiaugsmingai, kaip Krymo rusai V. Putiną 2014 m.).

Realistiškai paklauskime savęs: o ką ta “pilietinė tėvynė” gali mažumos pasiūlyti? Kad ir kiek teisių gaus mažumos, vis tiek joms teks prisitaikyti prie kai kurių daugumos kultūros pagrindu leidžiamų įstatymų (pvz. išmokti oficialią kalbą). Šito nereikėtų, jeigu jų gyvenamas miestas ar kaimas priklausytų “etninei tėvynei” (Lietuvos rusų atveju – Rusijai, Lietuvos lenkų – Lenkijai, Lenkijos lietuvių – Lietuvai ir t.t.). Tai – labai svarbus koziris, kurį “etninė tėvynė” visada turės. Todėl atsiradus poreikiui mažumoms pasirinkti tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, kaip Klaipėdoje 1939 m. ar Kryme 2014 m., didžiuliai skaičiai žmonių stoja į “etninės tėvynės” pusę – kad ši taptų ir jų naująja “pilietine tėvyne”.

Konfliktuose su trečiąja šalimi mažumos palaiko nugalėtoją

Iškilus panašiems konfliktams dalis mažumų atsiduria ne tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, bet tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies”. Tokia buvo Lietuvos žydų padėtis 1940 m., Krymo totorių 2014 m.

Dauguma šių mažumų atstovų tiesiog pasirenka galingesnę pusę: jeigu tampa akivaizdu, kad “trečioji šalis” okupuos “pilietinę tėvynę”, tai ir palaiko “trečiąją šalį”, o jei vyksta karas – vengia kariauti. Tokioms mažumoms dažnai tas pats, kurioje iš tų dviejų šalių gyventi, kurios piliečiais būti, todėl nemato prasmės rizikuoti dėl kurios nors jų. Pavyzdžiui, ta žydų dalis, kuri tarpukaryje liko Vilniaus krašte, tuo metu rodė palankumą Lenkijai, o kuri atsidūrė Lietuvoje – Lietuvai; okupavus sovietams dauguma tapo lojalūs sovietams, o po 1991 m. – skelbė ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Ukrainos žydai 2014 m. atviru laišku paskelbė paramą Ukrainai – tikimybė, kad visą šalį okupuotų Rusija, juk buvo labai maža.

Be abejo, pasirinkime tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies” yra išimtis tais atvejais, kai vienoje iš šalių ta mažuma buvo ar yra itin persekiojama (dėl to Lietuvos žydų, palaikiusių Vokietijos okupaciją, 1941 m. beveik nebuvo, o ženkli dalis Krymo totorių, prisimindami juos naikinusį Stalino genocidą, net Krymo okupacijai tapus neišvengiamai liko proukrainietiški). Tačiau tai gana retas atvejis – daug okupantų stengiasi užsitikrinti mažumų palankumą pagal “skaldyk ir valdyk” principą mėgindami jas supriešinti su senaisiais krašto “šeimininkais”.

“Pilietinė tėvynė” keičiama, “etninė tėvynė” išlieka per kartas

“Pilietinę tėvynę” pakeisti paprasta (per gyvenimą žmogus gali pakeisti kelissyk), tuo tarpu “etninės tėvynės” psichologinis suvokimas išsilaiko bent kelias kartas po migracijos, ypač jei nesudaromos mišrios šeimos. “Etninė tėvynė” nėra tiesiog kimės šalis – jos gali ir nesutapti.

Kiek teko bendrauti, žydų, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką, palikuonis Lietuva domina nebent kaip su jų giminės istorija susijusi vieta, tuo tarpu lietuvių, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką palikuonis – ir kaip savotiška “antroji tėvynė” (ar net “pirmoji tėvynė”), kuriai pasiryžę bent kažkiek aukoti(s). Amerikos žydai (įskaitant buvusiuosius Lietuvos žydus) panašiai žvelgia į Izraelį, žydų “etninę tėvynę” (nors dauguma nei patys, nei jų protėviai Izraelyje negyveno; panašiai kaip ir daugybė Lietuvos lenkų nėra kilę iš dabartinės Lenkijos). Niekada “etninėje tėvynėje” negyvenusio ryšys su ja gali būti net stipresnis, nei jos piliečio: pavyzdžiui, Lenkijos lietuvių gyvenamame Punsko krašte įvairių lietuvybės simbolių (Vyčio kryžių, Gedimino stulpų) tikrai gausiau nei Lietuvos kaimuose.

Nesakau, kad tai, ką čia rašau, galioja kiekvienam mažumos atstovui. Tokio dydžio grupės, kaip “tauta” ar “tautinė mažuma” visada yra pakankamai spalvingos, kad ten būtų visko. Yra “kultūrinių migrantų” (persikėlusių į “pilietinę tėvynę” kaip tik dėl to, kad ten jiems kultūra priimtinesnė), yra iš pagarbos demokratijai gerbiančių vietinės daugumos valią ar kone šventai pasisakančių prieš valstybių sienų keitimą jėga. Bet tokie visada yra “mažuma mažumoje”. Jų dar mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: kol jokia okupacija negresia ir lojalumo demonstravimas “pilietinei tėvynei” bei taikos šlovinimas sulaukia teigiamų įvertinimų, tol taip elgiasi ir tie, kurie karo/konflikto atveju iš tikro darytų visai kitaip.

Kas galėtų “papirkti” mažumas?

Šiek tiek mažumų lojalumo gali nupirkti stipri ekonomika. Šitaip, pavyzdžiui, komoriečių gyvenama Majoto sala pasirinko likti Prancūzijos užjūrio valda užuot prisijungusi prie gretimų Komorų (“etninės tėvynės”), nors tai ir kainavo jiems dalį kultūros. Tiesiog Prancūzijoje gyvenimas ženkliai turtingesnis.

Tuo tarpu tiesiogiai su jais nesusijusiais politiniais sprendimais mažumas sunkiai papirksi. Nes šie sprendimai daliai patiks, o daliai ne (pvz. mokesčių ir pensijų didinimas bus naudingas pensininkams, bet ne jaunimui). Nebent tie politiniai sprendimai būtų naudingi grupėms, kurioms priklauso didžioji tų mažumų dalis (kaip pvz. Lietuvos lenkai – katalikams).

Migracijos tendencijos švelnesnės nei kolaboravimo

Panašiai, kaip su palaikymu karo/okupacijos atveju, yra ir su migracija, tik čia tendencijos švelnesnės (nes emigravimas, nepaisant kritikos jam, nesuvokiamas kaip toks prieš “pilietinę tėvynę” nukreiptas veiksmas, kaip kolaboravimas su jos okupantu). Daugumą migrantų paperka užsienio šalių turtingumas, tačiau visgi žmonės, kuriems “pilietinė tėvynė” kartu ir “etninė tėvynė”, emigruoja vangiau, nei mažumos. Lietuvoje lietuvių procentas nuo 1989 m. iki 2011 m. pakilo nuo 80% iki 85%: tiesiog mažumų emigravo daugiau, ypač daug į “etnines tėvynes” išvyko rusų, žydų, o ir į Vakarus (“trečiąsias šalis”) emigruoti mažumoms šiek tiek lengviau apsispręsti.

Beje, šaliai tapus turtinga, jai kur kas lengviau parsivilioti atgal žmones, kuriems ji – “etninė tėvynė”. Šitaip Japonijai praturtėjus į ją atvyko šimtai tūkstančių Brazilijos japonų (XX a. pradžioje, kai Japonija buvo skurdi, buvo populiaru emigruoti į Braziliją, dabar 1-3 mln. brazilų yra japonų kilmės).

Išvados ir siūlymai Lietuvai

1.Tikslinga skatinti Lietuvos, kaip “etninės tėvynės” suvokimo išlikimą tarp užsienio lietuvių, įskaitant gimusių užsienyje. Tai darytina populiarinant, populiariai pateikiant įvairius lietuvių kultūros atributus, istorinius faktus, unikalumą. Tai naudinga, nes “etnine tėvyne” Lietuvą laikantieji ją remia – kartais pinigais, bet dar dažniau žodžiais, o tai aktualu siekiant užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų palaikymo, prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų pasmerkimo. Be to, Lietuvai praturtėjus, tokie žmonės bus labiau linkę į ją imigruoti (kaip Brazilijos japonai į Japoniją), o tokia imigracija sukels mažiau problemų, nei imigracija žmonių, kurių “etninės tėvynės” visai kitur.

2.Daug didesnė tikimybė, kad Lietuvą, kaip “etninę tėvynę”, psichologiškai priims dviejų užsienio lietuvių vaikas, nei užsienio lietuvio ir nelietuvio. Taip pat tam, kad “etninės tėvynės” suvokimas liktų, padeda galimybė dalyvauti įvairioje lietuviškoje veikloje, bendrauti su kitais, laikančiais Lietuvą savo “etnine tėvyne”. Todėl verta suteikti užsienio lietuviams daugiau šansų susipažinti, susidraugauti, susirasti antrąją pusę tarp kitų užsienio lietuvių, remiant atitinkamus projektus (ne tik, kaip įprasta, oficialias bendruomenes, mokyklėles ar šokių kolektyvus, bet – tai darosi vis aktualiau ir aktualiau – internetinius forumus, pažinčių ir kitas svetaines užsienio lietuviams).

3.Reikia realistiškai žiūrėti į Lietuvos tautines mažumas nesitikint, kad tokia pati jų dalis bus lojali Lietuvai, kaip ir lietuvių. Tačiau vis tiek verta skatinti lojalumą Lietuvai sukuriant kuo geresnes sąlygas mažumoms (tiek, kiek jos netrukdo valstybės vienybei, lygybei, ekonominiam vystymuisi). Verta ypač remti tuos etninėms mažumoms aktualius dalykus, kurių jos, tikėtina, netektų Lietuvą ar jos dalį okupavus kaimyninėms šalims. Pavyzdžiui:
a)Kone visi Lietuvos lenkai katalikai (surašymai rodo, kad tai religingiausia Lietuvos tautybė), tad lenkų gyvenamuose rajonuose gali būti remiama katalikybė (kuriai gana priešiška Rusija).
b)Gali būti remiamas tas Lietuvos lenkų paveldas, kuris yra kitoks nei Lenkijos lenkų, pavyzdžiui, plačiau tyrinėjamas ir palaikomas lenkų kalbos Vilnijos dialektas.
c)Siekiant įgyti populiarumo prieš rytų kaimynes verta išnaudoti didesnę demokratiją, suteikiant teisę kultūrinėms bendrijoms spręsti daugiau klausimų pačioms, kiek tai nekelia grėsmės valstybei.
Svarbu suprasti, kad ir laimėtas 20% ar 30% tautinės mažumos žmonių palankumas jau yra daug, nes šie procentai dar prisidės prie lietuvių (kur palankumas dar didesnis) ir suma lojalių Lietuvai žmonių jau bus labai žymi net tokiose tautiškai margose vietose kaip Vilniaus rajonas.

4.”Pilietinei tėvynei” tapti ir mažumų “etnine tėvyne” nepavyks, nebent per keletą kartų mažumos pamažu asimiliuosis. Tačiau nuo to, kad suteiktume labai daug teisių mažumų kalboms ir kultūrai esmė nepasikeis, nes “etninėje tėvynėje” tų teisių visuomet vis tiek bus daugiau. Nebent gresiantis konfliktas būtų ne su “etnine tėvyne”, o su “trečiąja šalimi”, kurioje atitinkama mažuma tiek daug teisių neturi – tokiu atveju daugiau mažumai suteiktų teisių gali padėti pelnyti didesnį lojalumą.

5.Reikia plačiai atverti kelius imigracijai tų žmonių, kuriems Lietuva – ir “etninė tėvynė” (užsienio lietuvių, jų vaikų). Tačiau kitataučių imigracija ribotina, nes, be kita ko, mažins lojalumo Lietuvai tarp Lietuvos gyventojų vidurkį (nes naujai atvykusieji bus mažiau lojalūs). “Pavojingiausi” šiuo atžvilgiu tie imigrantai, kurių “etninė tėvyne” konfliktuoja ar gali konfliktuoti su Lietuva, nes konfliktui paaštrėjus didelė dalis jų užims antilietuvišką poziciją. Tačiau dauguma imigrantų iš nekonfliktuojančių šalių irgi, tikėtina, užimtų antilietuvišką poziciją tuo atveju, jei antilietuviška pozicija būtų naudinga, o prolietuviška – baudžiama/nelegali (pvz. okupacijos atveju).

6.Verta plačiau moksliškai (psichologija, sociologija) tirti, kaip mažumų požiūris ir lojalumas Lietuvai priklauso nuo įvairių veiksnių (pvz. galbūt įgiję Lietuvos pilietybę per santuoką su lietuviu lojalesni už atvykusius čia dirbti, o gal atvirkščiai) ir atsižvelgiant į tokių tyrimų rezultatus koreguoti įvairius pilietybės, leidimo gyventi Lietuvoje teikimo būdus.

Diskusijos apie Ukrainą ir jos situaciją, ypač Rusijoje, neišvengiamai nukrypsta prie diskusijų apie S. Banderą. Vladimirui Putinui S. Bandera – tarsi koziris, įrodantis dabartinės Ukrainos valdžios blogumą.

Kas tas Steponas Bandera?

Taigi, kas buvo Steponas Bandera? Jis buvo tarpukario ir pokario ukrainiečių politinis lyderis. Tarpukariu, kai Lenkija valdė dalį ukrainiečių žemių (panašiai kaip Vilniaus kraštą) ir persekiojo ukrainiečius, jis vykdė išpuolius prieš Lenkiją ir lenkus. Visgi ukrainiečių situacija Lenkijoje buvo gera, palyginus su situacija likusioje Ukrainos dalyje, kurią valdę rusai (sovietai) vykdė ukrainiečių genocidą (holodomorą), pražudė per 10 mln. žmonių.

Todėl kilus Antrajam pasauliniam karui Bandera ketino pasinaudoti proga išvaduoti tiek Vakarų Ukrainą nuo Lenkijos, tiek Rytų Ukrainą nuo Sovietų Sąjungos ir savo tikslo siekė karo veiksmais, suformuodamas armiją. Bet A. Hitleris nenorėjo Ukrainos su niekuo dalintis, tad šalį okupavo (užuot suteikęs nepriklausomybę ar bent autonomiją), o S. Banderą išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Atsirado ukrainiečių, kolaboravusių su Hitleriu, įkūrusių SS diviziją – bet S. Bandera juos smerkė.

Banderą naciai paleido iš koncentracijos stovyklos 1944 m. kai jau matė, kad Ukrainą šiaip ar taip praras, ir suprato, kad Bandera kels problemų naujajam okupantui Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjungai vėl atkariavus Ukrainą (ir prisijungus anksčiau lenkų valdytą Vakarų Ukrainą), Banderos pasekėjai (Ukrainos sukilėlių armija) išties kariavo kaip partizanai (panašiai, kaip ir tuo metu Lietuvoje) už Ukrainos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos maždaug iki 1955 m. Patį S. Banderą nužudė KGB.

S. Banderą ypač gerbia ukrainiečiai, gyvenantys taip, kokį gyvenimą jis gynė nuo Sovietų: kalba ukrainietiškai, priklauso Ukrainos bažnyčioms (o ne Maskvos patriarchatui) ir pan. Tokių dauguma Vakaruose ir tenykštė dauguma Banderą vertina teigiamai.

Surusėjusiuose Ukrainos rytuose S. Bandera vertinamas neigiamai: juk ten sovietai išmarino mažiau žmonių per holodomorą, rusinimas ten neatrodo blogybė, nes vietiniams tai jau gimtoji kalba ir t.t. Be to, S. Bandera ten partizaninio karo nevedė, tad apie jį istorinės atminties ten mažai, o pagrindinis šaltinis informacijai apie S. Banderą – sovietinė ir rusiška istoriografija.

S. Banderą demonizuoja kitataučiai nacionalistai

S. Banderą oponentai, įskaitant Vladimirą Putiną, dažnai nepagrįstai sieja išimtinai su kraštutiniu ukrainietišku nacionalizmu. Tačiau įdomu, kad būtent kraštutiniai nacionalistai S. Banderą labiausiai ir demonizuoja – tik tie nacionalistai ne ukrainiečių, o kitų tautų: rusų, žydų ir lenkų.

Rusų nacionalistams bet kas, kas kovojo ar pasisakė prieš Rusiją, yra blogietis, visiškai nesvarbu, kokios to priežastys. Todėl epitetas “fašistai” (po Antrojo pasaulinio karo faktiškai tapęs keiksmažodžiu) būdavo lipdomas ir Lietuvos partizanams, A. Smetonos valdžiai ir dar daug kam. Nes rusai, pagal šį nacionalistinį požiūrį, turi teisę okupuoti kaimynines šalis, primesti rusų kalbą ir kultūrą bei vykdyti kitataučių žudynes – ir tai nėra fašizmas; “fašizmas”, anot jų, yra tam priešintis.

Būtent rusai labiausiai prisidėjo prie neigiamo S. Banderos įvaizdžio kūrimo. Tie mitai buvo svarbūs ir 1950 m., ir šiandien, nes jais grindžiamas rusų imperializmas Ukrainoje kaip neva užkertantis kelią dar blogesniems dalykams (“banderininkams”). Beje, savo propagandos taikiniu rusai nepasirinko tikrųjų Antrojo pasaulinio karo Ukrainos kolaborantų su naciais – todėl, kad ir ukrainiečiai pritaria, kad šie elgėsi blogai. Tikrosios nacistinės mintys Ukrainoje rusams nepavojingos, užtat S. Banderos nepriklausomos (visomis prasmėmis) nuo rusų Ukrainos siekis – buvo ir yra pavojingas, nes tebepopuliarus, ir todėl ypač puolamas.

Kitos prieš Banderą nusiteikusios grupės šiandieninių politinių priežasčių tam nebeturi. Tačiau jų buvimas praverčia Putinui, nes iš dalies legitimuoja jo teiginius – kuria vaizdą, kad neigiamai apie S. Banderą kalba ne vien etniniai rusai, bet ir dalis vakariečių. Tos kitos grupės yra:

Žydų nacionalistai. Jiems smerktinas bet kas, kas kovojo prieš Vokietijos priešus bet kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu – net ir tokie, kaip S. Bandera, kurie priešinosi ir Vokietijos okupacijai bei siekė savo šalies nepriklausomybės tiek nuo Sovietų Sąjungos, tiek nuo Vokietijos. Žydų nacionalistams nesvarbu, kokia buvo situacija, nes jie žiūri iš savo varpinės: “nacistinės Vokietijos režimas blogiausias, nes pražudė daugiausiai žydų”. Nors Bandera nebuvo antisemitas ir žydų nelaikė priešais, kadangi jis kovojo prieš Sovietų Sąjungą tuo pat metu kaip ir vokiečiai, jis, remiantis šiuo požiūriu, – blogietis, nes Sovietų Sąjunga pražudė mažiau žydų ir todėl jos valdžia Ukrainoje neva buvo mažesnis blogis. Tai, kad Sovietų Sąjunga per holodomorą pražudė daugiau ukrainiečių, nei apskritai žuvo žydų visame pasaulyje holokausto metu, ir, jei skaičiuoti visų tautybių aukas, nacistinis režimas Ukrainoje buvo švelnesnis už sovietinį (tačiau vėlgi – ir nacistiniam režimui S. Bandera prieštaravo) – jų nedomina .

Sąmoningas ar pasąmoningas požiūris, kad vienas (ar dešimt, šimtas, tūkstantis, milijonas) žuvusių tautiečių yra objektyviai žymiai blogiau, nei tas pats ar net didesnis skaičius žuvusių kitataučių, būdingas bet kokiam kraštutiniam nacionalizmui ir kol jis vyrauja plačiojoje visuomenėje negali būti pasiektas tarptautinis susitaikymas istoriniais klausimais.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad toks kraštutinis požiūris labiausiai būdingas Vakarų ar Izraelio žydams: atitinkamose Rytų Europos šalyse gyvenę žydai, patys patyrę ir sovietinį režimą, dažnai labiau supranta ir kitataučių rytų europiečių problemas. Teko skaityti Amerikos žydės Azijos Perelcvaig (kilusios ne iš Ukrainos) straipsnį, kad ji nesupranta, kaip S. Banderos gerbėjai ir Ukrainos žydai kartu stovi Maidane. Bet jie stovėjo, ir iki šiol daug jų kovoja toje pačioje pusėje už Ukrainą bei vieni kitus gerbia.

Lenkų nacionalistai S. Banderai gali turėti daugiau priekaištų nei žydai – mat tarpukariu S. Bandera aktyviai kariavo su Lenkijos valdžia lenkų valdomoje Ukrainos dalyje, puldinėjo lenkus. Tiesa, lenkai tuomet irgi diskriminavo ukrainiečius, todėl S. Banderos vadovaujamus ukrainiečius kaip objektyviai blogesnius už ano laikmečio Lenkijos vadovus galima vertinti irgi tik tada, jei lenko mirtį laikysi savaime daug blogesne už ukrainiečio mirtį.

Vakarų žiniasklaida, kaip jau rašiau, ne daro istorines analizes, o tik kompiliuoja svetimas mintis, “idealiu atveju” visiems jas reiškiantiems įtakingiems asmenims suteikdama vienodai vietos, joje taip pat neproporcingai daug vietos skiriama aukščiau minėtiems kitų tautų nacionalistų požiūriams. Net kai kurie proukrainietiški Vakarų žurnalistai S. Banderos tariamą kolaboravimą su naciais priima kaip aksiomą, ir apsiriboja tuo, kad, jų nuomone, dabartiniai ukrainiečiai su S. Bandera neturi nieko bendro. Žinant, kad Vakarų Ukrainoje Banderai stovi paminklai, muziejai ir jį gerbia įvairių politinių pažiūrų Ukrainos žmonės, toks argumentas labai silpnas: tikrovė ta, kad pats S. Bandera turėjo mažai bendro su tuo, ką jam priskiria užsienio nacionalistai.

(Ar) kada bus susitaikymas dėl Ukrainos istorijos?

Visa tai žinant smagu buvo pažiūrėti Lenkijos žydo režisieriaus Ježio Hofmano sukurtą dokumentinį filmą “Ukraina: Tautos gimimas” apie Ukrainos istoriją nuo Rusios iki Oranžinės revoliucijos, gana objektyviai pristatantį ir S. Banderos kovotojus.

Apskritai atrodo, kad lenkų, nepaisant dažnos kritikos jiems Lietuvoje, visuomenė labiausiai pripažino ne visuomet teigiamą savo vaidmenį pirmojoje XX a. pusėje ir yra pasiryžusi susitaikyti su buvusiais oponentais. Juk ir buvę Armijos Krajovos kovotojai su buvusiais Lietuvos partizanais atliko simbolinių susitaikymo gestų – kaip ir su ukrainiečiais. Iš rusų ar tarptautinių žydų organizacijų pusės jokių panašių siūlymų – kurie apimtų ir kitataučių kančių pripažinimą – neteko girdėti.

Rusijoje kraštutinis nacionalizmas bei imperializmas tuo tarpu dar yra ne tik visuomenės mažumos požiūris, bet ir oficiali valstybinė politika, ir retorika ir veiksmai Ukrainos, Krymo, o taip pat ir S. Banderos atžvilgiu, tą parodė.

Užsienio žydų kraštutinį nacionalizmą stiprina tai, kad jam Vakaruose nesuteikiamas toks intelektualus atkirtis, koks suduodamas kitų tautų nacionalizmams. Žydai Antrojo pasaulinio karo buvo nukentėjusieji nuo vokiečių nacių, tad etiketės “nacis” ir pan. sunkiai limpa net radikaliausiems žydams (nors iš tikro šis žodis apibrėžia politinį požiūrį į savo tautą ir kitas tautas, o ne požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą, todėl bet kurios tautos atstovas gali būti nacis ar kraštutinis nacionalistas). Be to, kritikuoti juos, kaip istoriškai Vakaruose persekiotą mažumą, yra “nepolitkorektiška”, tai padariusieji gali sulaukti kaltinimų antisemitizmu – todėl akademijos dalis, suvokianti tai, kas įvardyta šiame straipsnyje, verčiau “nepraleidžia progos patylėti”.

Taigi, susitaikymo, tarpusavio supratimo šiuo klausimu dar teks palaukti. Labiausiai prie jo prisidėtų jei nepriklausoma žiniasklaida bei apžvalgininkai, formuojantys žmonių nuomonę tokiais opiais klausimais, prieš rašydami apie istorinius faktus patys plačiau pasidomėtų istorija, o ne tik cituotų ir percituotų antrinius, “tretinius”, “ketvirtinius” šaltinius.

Vakarų Ukrainiečiai nėra kitokie ar prastesni dėl to, kad didelė dalis jų palaiko S. Banderą. Jie, jų tėvai ar seneliai su S. Bandera ir jo kovotojais – bei jo priešais – susidūrė tiesiogiai ir taip susidarė savo nuomonę. Tuo tarpu užsieniečiai neretai skaito istorijas apie S. Banderą, parašytas S. Banderos priešų arba tų, kas vertina pasaulio istoriją išimtinai per savo tautybės prizmę.

2014 m. rugsėjo 24 d..

2014 m. rugsėjo 11 d.. Masinį prorusiškų nuotaikų skleidimą įvairių užsienio portalų komentarų skyriuose dažnas priskiria Rusijos samdytiems komentatoriams. Tačiau iš tikro ir dalis vakariečių nuoširdžiai gina Rusijos teiginius, kad jokios operacijos Ukrainoje ji nevykdo ir kitus.

Kodėl taip yra? Visų pirma tie įvykiai jiems mažiau svarbūs, todėl apie juos skaito mažiau. Dažnai būna, kad skambūs Rusijos atstovų teiginiai pasiekia jų ausis, o eilė vėlesnių įvykių, iš kurių matosi, kad teiginiai buvo melagingi – nebe.

Vakarai viešąjį melą jau pamiršo…

Dar svarbesnis dalykas, kurį esu pastebėjęs bendraudamas su vakariečiais: didelei daliai jų tiesiog trūksta kritinio mąstymo vertinant žiniasklaidos ir politikų žodžius. Tas kritiškumas nesusiformavo, mat Vakaruose žiniasklaida ir politika kitokia. Taip, ten ji irgi šališka – kitaip ir būti negali, juk politikai bei žurnalistai – žmonės su savo pažiūrom, rėmėjais. Bet šališkumas Vakaruose visai kitoks nei Rusijoje. Faktai Vakaruose neišgalvojami – tiesiog realiems faktams suteikiama reikiama nuotaika.

Pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti situacijos, kad JAV būtų melavusi, kad tai ne jos kariai puola Iraką. JAV nepradėjo meluoti net tada, kai, okupavusi Iraką, nerado ten jokio masinio naikinimo ginklo – nors nesunkiai galėjo sufabrikuoti “įrodymus”, kad Sadamas tokį turėjo. Vietoje tokio melo JAV politikai (ir jų veiksmus palaikiusi žiniasklaida) Irako karo metu stengėsi kurti nuotaiką, kad puolimas teisingas: akcentuoti Sadamo Huseino režimo žiaurumą, grėsmę (tikrą ar tariamą), kurią jis kėlė aplinkinėms šalims, daugiau rašyti apie JAV karių, o ne irakiečių aukas. Žmonės tuomet susidarė savo nuomonę. Esminius faktus apie karą (kas su kuo kovoja, kiek karių dislokuota, kiek žmonių žūva) visi žinojo ir jau nuo jų pačių moralinių nuostatų priklausė, ar JAV teiginiai apie karo teisingumą juos įtikino.

Vakariečiai pripratę prie būtent tokios žiniasklaidos, tokios reklamos, tokių politikų kalbų. Jie moka kviestionuoti ten kuriamą nuotaiką – bet daugumai nė į galvą neateitų, kad žiniasklaida ar žymus politikas gali nuolat meluoti ir akivaizdžius objektyvius faktus. Demokratiniame pasaulyje, kur žiniasklaida įvairialypė, opozicija negniaužiama kitaip ir būti negalėtų: grynas melas būtų greitai atskleistas kitaminčių tautiečių ir diskredituotų pačius melagius.

Tokiu eilinių vakariečių “imuniteto melui” neturėjimu ir remiasi šiandienis Rusijos informacinis puolimas. Jo metodas: užversti informacinę erdvę dideliu kiekiu absoliučios netiesos, kaip, pavyzdžiui, teiginiais, kad rusų pajėgos iš tikrųjų nėra rusų. Kadangi vakariečiai įpratę kvestionuoti tik nuotaiką, o ne faktus, šis teiginys dažnam atrodo lygiavertis priešingam teiginiui, sakomam JAV – kad veržiasi Rusijos pajėgos. Šitaip sugluminti jie galvoja, kad niekas neaišku, tada gal reikia nepardavinėti ginklų nei rusams, nei ukrainiečiams (kaip daro šveicarai).

…o Rytų Europa puikiai pamena

Tuo tarpu dauguma tų, kas gyveno Sovietų Sąjungoje ar kituose kraštuose, kur žiniasklaida buvo pilnai cenzūruojama, turi visai kitokį imunitetą melui. Jie supranta, kad tai, kas parašyta nedemokratinių šalių žiniasklaidoje, gali būti ir visiškai išgalvota, o ne tik šiek tiek pakreipta. Juk viešai diskredituoti tokio melo pačioje nedemokratinėje šalyje neleistų cenzūra, represijos prieš kitaminčius.

Kaip galėtų neatsirasti imunitetas viešajam melui po tokių atvejų kaip 1983 m., kai sovietai numušė Korėjos avialinijų keleivinį lėktuvą. Tuomet pradinė oficiali sovietų pozicija buvo, kad numušimą apskritai išsigalvojo Vakarai, paskui – kad lėktuvą iš tikrųjų numušė amerikiečiai tam, kad apkaltintų sovietus, galiausiai – kad numušė sovietai, tačiau lėktuvu iš tikro naudojosi CŽV.

Žurnalistų darbas nuo pat pradžių čia buvo ne pateikti ir net ne iškraipyti tiesą – jų darbas buvo sukurti melą, kuris kuo įtikinamiau pateisintų “prisidirbusią” valdžią. Vakaruose nieko panašaus per šiuo metu gyvų žmonių gyvenimus nebuvo, o Rusijoje kartojasi vėl ir vėl.

Todėl ir įvykiai Ukrainoje mūsuose matomi kitaip. Todėl ir vakariečių bei rytiečių reakcijos į propagandą, kai apsilanko, tarkime, Šiaurės Korėjoje, skirtingos: dažnam vakariečiui net būnant ten labai sunku išmesti iš galvos mintį “turbūt tame, ką jie sako, yra bent pusė tiesos”. Panašiai, kaip Vakarų turistai Pchenjanyje, deja, reaguoja ir daug Vakarų žurnalistų į Ukrainos įvykius. Pranešinėdami tiesiog stengiasi po lygiai vietos duoti Ukrainos ir Rusijos teiginiams, nė nemėgindami jų patikrinti ar analizuoti patys.

Nuo to, kai praeitą (2013 m.) vasarą keliavau po Ukrainą, prabėgo vos metai – bet nutekėjo daug vandens (ir kraujo).

Praeitą savaitgalį buvau grįžęs į Kijevą. Norėjau pakeisti bent vieną tų išsigandusiųjų, kurie atsisakė minčių ten keliauti dėl karo. Išleisti šalyje savo pinigus – puikus būdas be tarpininkų ją paremti. Tai leidžia vietiniams užsidirbti savo kasdieniais darbais ir verslais, šiaip jau netekusiais klientų dėl karo.

Beje, keliauti į Kijevą dabar – geras metas. Dėl kritusio grivinos kurso tai, kas ukrainiečiams normalūs pinigai, lietuviams – juokingos sumos: nakvynę galima gauti ir už keliolika litų; metro bilietas – 38 lietuviški centai. O ir skrydžiai – trys per dieną.

Dvivietis kambarys su šiuo vaizdu į Maidaną prabangiame viešbutyje Ukraina kainuoja 150 Lt.

Nebuvo jokių problemų aplankyti Kijevo įžymybes: Olų ir Vydubyčių vienuolynus, Chimerų namą ir Operos teatrą, Vladimiro, Andriaus, Mykolo cerkves, pagrindines gatves ir aikštes. Įdomu – nors kartu ir šiurpu – buvo pažvelgti, kaip vos per metus pasikeitė didmiestis. Ir pajusti, kaip arti mūsų viskas vyksta: juk į Kijevą lėktuvas skrenda vos 1 val. 10 min.

Šis straipsnis rašytas 2014 m..

Aplink Maidaną – memorialai ir vainikai

Po kelionės autobusu ir metro nuo Boryspilio oro uosto paskutinius 10 km iki miesto centro ėjome pėsčiomis. Dar likus 3 km iki Maidano pasirodė pirmasis gėlėmis ir vainikais nukrautas kryžius. Su uniformuoto jaunuolio nuotrauka ir 2014 m. birželio žūties data. Labai simbolinėje vietoje: parke prie legendinio Kijevo Rusios kunigaikščio Askoldo kapo – jį klastingai nužudė Naugardo (dabartinė Rusija) valdovas Olegas.

Vainikai kariams prie Askoldo kapo.

Kuo arčiau centro, šią žiemą buvusio mūšio lauku, tuo naujieji memorialai tankėjo. Kryžiai, akmeniniai paminklai, ištisos “pagarbos lentos” su aukų nuotraukomis… Jų papėdėse suversti nužudytųjų daiktai: nuo asmeninių drabužių, papuošalų iki šalmų, lazdų bei savadarbių skydų, kuriais jie kovojo prieš riaušių policijos “Berkut” kulkas. Žlungantis V. Janukovyčiaus režimas nužudė 104 aktyvistus, tad paminklų pakanka visoms Maidano prieigoms. Praeiviai stabteli, rymo, kalbasi prie jų, peržvelgia “Maidano didvyrių” nuotraukas ir daiktus.

Viskas dar buvo taip neseniai, bet pats Maidanas – vėl švari ir žibanti centrinė aikštė. Palapinių miestelį pakeitė žiemos įvykių bei dabartinių Donbaso fronto kovų nuotraukų paroda. Jose – sugriauti namai, numušti rusų bepiločiai lėktuvai, pas karo belaisvius aptikti Rusijos armijos maisto daviniai ir kario pažymėjimai…

Revoliucijos ir karo nuotraukų paroda Maidane.

Suplėškėjusių Maidano Profsąjungų rūmų pajuodusias langų kiaurymes kone visiškai užkloja plakatai su šūkiais “Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!” sirpstančių javų fone. Daug panašių skelbimų ir ant reklaminių stulpų, metro stotyse ir vagonuose.

Patriotizmas kyla iš paprastų žmonių

Daugumą šito kuria ne valdžia. Patriotinės nuotaikos, kaip ir Maidano laikais, tebekyla “iš apačios į viršų”. Memorialus aukoms stato, plakatus kabina eiliniai žmonės. Aktyvistai rengia gausybę kitų akcijų: štai karikatūristas Maidano pakraštyje demonstruoja savo išmoningus kūrinius (pvz. “Rusiškas kokteilis: 50% degtinės, 50% kraujo”), o kiti menininkai gretimoje požeminėje perėjoje ištapė aukšto lygio grafitį Ukrainos vienybei: oranžinis Donbaso šachtininko šalmas, žalias Lvovo liūtas, trišakis ir lyg iš dangaus žvelgiantis Putinas su apgaulinga aureole bei kūju ir pjautuvu rankose.

Menas 'United colors of Ukraine' požeminėje perėjoje prie Maidano.

Prie įspūdingų vyriausybės, užsienio reikalų ministerijos pastatų tebeplazda ir Europos Sąjungos vėliavos – taip, lyg Ukraina jau būtų Sąjungos narė. Į Vakarų šalis ukrainiečiai, tarsi pokario Lietuvos partizanai, tebežvelgia su viltimi. Bet Vakarų lyderiams apsiribojant aptakiais ir bereikšmiais Rusijos pasmerkimais Kijeve matosi ir pirmieji nusivylimo aidai. Štai vienoje Maidano karikatūrų JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos vėliavos nupieštos greta. Šios šalys 1994 m. Budapešto memorandumu įsipareigojo ginti Ukrainą mainais už tai, kad Ukraina atsisakė branduolinio ginklo. O dabar dvi jų gana ramiai stebi, kaip trečioji Ukrainą okupuoja ir aneksuoja gabalais.

Pernai dauguma Kijevo atitvarų, tvorelių, tvorų buvo apšiurusios, o dabar žiba melsva ir geltona Ukrainos vėliavos spalvomis. Ševčenkos bulvare išvydome procesą: studentiško amžiaus vyrukai dažo, kiti renka aukas dažams. Iš šalimais stovėjusio paskutinio miesto Lenino teliko postamentas. Sovietinių simbolių Kijeve dar yra: vien 62 m aukščio “Motina Tėvynė”, iškėlusi kūjį su pjautuvu tarp istorinių Kijevo Rusios vienuolynų, ko verta. Bet ir jos skydo piešinį laikinai naktimis pakeisdavo švytintis ukrainietiškas trišakis.

Tvorelių dažymo vėliavos spalvomis akcija.

Prie spontaniškos paramos Ukrainai prisideda ir institucijos: kariuomenės nuotraukos puošia net “Kijevo stebuklo” Šv. Andriaus cerkvės duris, o Mamajevo kazokų kaimo-muziejaus skelbimų lentoje parašyta, kad palaikantieji Ukrainos okupaciją ten nepageidaujami.

Status quo, kai baimindamiesi pykdyti rusakalbius dauguma ukrainiečių tik tylomis pagerbdavo savo identitetą, baigėsi ir Kijeve. TSRS laikais Kijevas smarkiai rusintas, ~1980 m. net naikinti ukrainietiški pranešimai ir iškabos, paliekant vien rusiškus. Bet šiandien Kijeve Vakarietiška bei ukrainietiška tautinė vertybinės kryptys jau smarkiai nusvėrė rusišką tautinį bei sovietinį požiūrius. Andrejevo gatvėje-turguje, kaip ir pernai, dalis prekeivių tebepardavinėja sovietinę simboliką ir matrioškas – bet juos stelbia Ukrainos vėliavos, liaudies meno kopijos. Ir nauja suvenyrų rūšis, kurią pagimdė karas. Magnetukai su Euromaidano gatvių mūšiais, šūkiais “Vieninga Ukraina”, “Dėkui Dievui, aš – ne maskolis”. Tualetinio popieriaus rulonai su Janukovyčiaus ir Putino veidais. Kone visi suvenyrai su V. Putinu “padabinti” ir keiksmažodžiais ar bent jų trumpiniais (“Путiн – хуйло”, “ПТН, ПНХ”) – matyt, kitaip apie jį kalbėti ukrainiečiai, kurių tūkstančiai paguldė galvas rytuose, jau nebegali.

Tualetinis popierius su Putinu suvenyrinėje. Frazė ant tualetinio popieriaus yra dainos pavadinimo Путiн - хуйло trumpinys. Šią dainą pamiršdami tarpusavio priešiškumą kartu atlieka visos Ukrainos - rytų ir vakarų - futbolo klubų fanai.

Aišku, Kijevo rusai irgi yra. Netoli Maidano viena močiutė nuolat šaukė mintis, tokias kaip “Tuoj čia bus Rusija, o tada jau kai gyvensim, tai gyvensim!”. Praeiviai tik nužvelgdavo ir nueidavo tolyn – įdomu, kas būtų, jei panašias, tik prieš Rusiją nukreiptas, kalbas kas nors sakytų Maskvos centre?

Kijevas – toli nuo fronto, bet karo aidai juntami

Bet šiaip Kijevas gyvena savo gyvenimą: parduotuvės, restoranai, muziejai, metro veikia. Šis karas – frontinis lyg senovėje. Ukraina yra didžiausia vien Europoje esanti valstybė ir frontas kol kas ~700 km nuo Kijevo. Bet karo aidus išvysti vos apsidairęs. Plakatai visame mieste ir agitaciniai postai Maidane agituoja stoti į įvairias privačias armijas (“teritorinės gynybos batalionus”). Tokių yra keliasdešimt ir jas savanoriai subūrė 2014 m. balandį, kai Ukrainos porevoliucinei valdžiai pasyviai stebint Rusija ir jos vietiniai talkininkai užiminėjo vieną Ukrainos miestą po kito.

Didžiausiuosius privačius batalionus, tarsi tais laikais, kai Ukrainą valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išlaiko ir apginkluoja turtingieji. Nebe bajorai, o oligarchai. Pavyzdžiui, Putino už akių teisiamas antrasis pagal turtingumą šalies žmogus Ihoris Cholomoiskis, kuriam priklauso ir Ukrainos avialinijos, kuriomis skridome iš Vilniaus, surinkęs net 1000 karių “Dniepro batalioną”. Mažesnius batalionus sukomplektavo eiliniai aktyvistai, kurių pavardės it kokybės ženklas puošia jų reklamas. Batalionai, kaip ir tikra kariuomenė, kovoja fronte, bet jų aukų dėžutės atskiros. Ukrainiečiai mieliau remia savo krašto, miesto ar pažįstamų batalionus, apeidami korupcinį biurokratinį valstybės aparatą.

Teritorinės gynybos bataliono Donbas atstovybė Maidane.

Automobilių su Ukrainos vėliavėlėmis Kijeve daugiau, nei Lietuvoje su trispalvėmis – tik patriotizmą ten skatina liūdnesni įvykiai, nei Pasaulio krepšinio čempionatas. Ukrainos vėliavos kybo ir kai kuriuose languose, balkonuose. Niekur Europoje nesu matęs ir tiek žmonių, vilkinčių tautiniais rūbais: taip apsirėdo ištisos šeimos ir tvarko kasdienius reikalus. Dar keli apsigaubę vėliavomis ar iš gatvės prekeivių nusipirkę dvispalves juosteles. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, žmonės vis klausinėdavo: kaip laikosi Lietuva, ar pas mus dar ramu, ar jau esame pasiruošę eiti į armiją? Jie neabejojo, kad ties Ukraina Putinas nesustos ir Lietuva – tarp artimiausių kitų jo taikinių.

Ukrainietiška dvasia prieš sovietinį palikimą

Lietuva ten gerbiama. D. Grybauskaitė populiarėja it V. Adamkus Gruzijoje 2008 m.: Holodomoro muziejaus prižiūrėtoja spontaniškai ėmė girti mūsų prezidentę. Labiausiai todėl, kad su nepriklausomybės diena Ukrainą ji pasveikino ukrainietiškai. Lietuviams irgi malonu, kai kokia užsienio žvaigždutė ar politikas prabyla lietuviškai – bet tai ne tas pats. Prižiūrėtoja pasakojo: “Mūsų ir buvęs premjeras, ir Janukovyčius kalbėdavo vien rusiškai”, ir dar galėjo pridurti, kad ukrainiečių rašytojai rašo knygas kone vien rusiškai, o dainininkai neatlieka ukrainietiškų dainų (tuo įsitikinau ir pats pramoginiame Hidroparko rajone Dniepro saloje: palyginus su juo Palangos Basanavičiaus gatvė – tikra lietuvybės oazė). Todėl paprastas ukrainietiškas “vitaju” (“labas”), “diakuju” (“ačiū”) ar “do pobačenia” (“viso gero”) iš mūsų, užsieniečių, lūpų kaip jokioje kitoje šalyje pralinksmindavo dažną vietinį.

Karo tema Ukrainoje - ir agitacijoje (kairėje), ir reklamą pakeičiančiuose eilėraščiuose, ir karikatūrose (dešinėje).

Regint ukrainiečių kalbos situaciją sunkiai suvokiami atrodo Rusijos teiginiai, kad kažkaip diskriminuojami rusakalbiai. Rusų kalba Ukrainoje daugeliu atžvilgiu dominuoja. Ukrainiečių kalbos sugrįžimas ~1990 m. į iškabas ir oficialų vartojimą labiau gina ją nuo tolesnio nykimo nei primeta kitakalbiams. Ukrainiečiai visokeriopai stengiasi neatsidurti tarp tautų, nepriklausomybės sulaukusių per vėlai, kad išgelbėtų savo kalbas (airių, baltarusių).

Apsižvalgius Kijeve vis dar atrodo, kad tai, kas sovietiška/rusiška, dažnai ten yra profesionalu, tuo tarpu ukrainietiški/vakarietiški dalykai – masiniai, idėjiniai, mėgėjiški. Rusai visuomet pageidavo, kad taip ir liktų, todėl Ukrainos valdžios paramą ukrainiečių kalbos, kultūros, istorijos puoselėjimui vertindavo kaip “rusakalbių diskriminaciją”, “vakarų Ukrainos minčių primetimą visai šaliai” – ir valdžia jos vengė.

Vienas paprastesnių memorialėlių Maidano prieigose - tiesiog prie tvorelės lipnia juostele priklijuoti lapai su žuvusiojo nuotrauka ir informacija. Maidano aukų atminimo pagerbimas - kartu ir naujas būdas kurti ukrainietiškas Kijevo vietas. Priekyje matosi netvarkingai išdėliotos šaligatvio plytelės - jas Euromaidano revoliucijos metu išlupo barikadoms ir ginklams.

Tad ukrainietišką Kijevo veidą ir kuria eiliniai žmonės – dabar labiau nei bet kada anksčiau. Bet ne jų jėgoms nustelbti sovietinius paminklus. Obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta arkai, dedikuotai “amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei”. Devyniolika metų entuziastų kruopščiai statytas ukrainietiškas Mamajevo kazokų kaimas – kuklus palyginus su sovietiniu Antrojo pasaulinio karo muziejumi. O naujojo Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes.

Panašiai vyksta ir šis karas: tiek tikrasis, tiek informacinis. Ukrainos savanorių “batalionai” prieš puikiai ginkluotus profesionalus iš Rusijos; nesuderintas ukrainiečių pareigūnų daugžodžiavimas prieš koncentruotą ir aiškią Rusijos propagandinę kampaniją.

Viena iš pagarbos lentų su visomis Euromaidano aukomis Kijeve. Nuo to laiko Rytuose žmonių jau žuvo bent 20 kartų tiek.

Ukrainos ateitis turbūt priklausys nuo to, ar pavyks konvertuoti šiandieninį tautinį atgimimą į politinį Ukrainos identitetą. Lietuva, Latvija ir Estija tai padarė dar 1990 m. Ukrainai nepavyko tada, nepavyko ir 2004 m. per Oranžinę revoliuciją. Dabar – trečias mėginimas.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

2014 m. kovo 18 d.. Viešojoje erdvėje vėl pasigirdo nuomonių, esą vykdydami prorusiškesnę politiką galėtume gauti ekonominės naudos.

Tačiau klaidinga yra pati šio požiūrio esmė. Nuolaidžiavimas Rusijai ilguoju laikotarpiu neatneša šaliai, jos verslininkams ar dar kam jokios naudos. Nes po kiekvienos nuolaidos Rusija reikalauja vis daugiau, o neįvykdžius naujų reikalavimų vykdo tokius atsakomuosius veiksmus, kad pradžioje nuolaidžiavusios šalys atsiduria net prastesnėje padėtyje, nei niekada nenuolaidžiavusios.

Tai matome ir šiandienos Ukrainoje. Ukraina visuomet vykdė daug prorusiškesnę politiką, nei, tarkim, Latvija ar Estija. Čia tik keli pavyzdžiai:
1.Latvija ir Estija nesuteikė pilietybės sovietų atkeltiems rusams – Ukraina suteikė.
2.Kai kuriuose Ukrainos regionuose rusų kalba naudojama faktiškai lyg oficiali – Latvijoje ir Estijoje net rusiškuose Daugpilyje ir Narvoje tai neįsivaizduojama.
3.Ukrainoje net sovietinio genocido aukos menkai tepagerbtos, kad nesupyktų rusai, o sovietiniai paminklai daug kur nenugriauti net ir šiandien.
4.Ukraina nuomojo Sevastopolio karo bazes rusams, kai Baltijos šalys rusų pajėgas išprašė ~1994 m.
5.Ukraina pernelyg nesistengė įstoti į NATO, o Latvija ir Estija jau seniai ten.

Net ir po Euromaidano pasikeitė labai nedaug: Ukrainoje nuversta tik dalis Leninų, niekas pilietybės iš rusų atimti neketino ir būtų neįmanoma tikėtis, kad rusų kalba pasitrauktų iš regionų valdžios ir meno sferų tiek, kiek ji pasitraukė Latvijoje ir Estijoje.

Bet Ukraina kone 25 metus nuolaidžiaudavo Rusijai, todėl iš jos ir reikalaujama gerokai daugiau. Nedidelio padėties pasikeitimo į ne prorusiškesnę pusę pakako šiandieniniams Rusijos veiksmams.

Ir tai ne pirmas bei nepaskutinis toks atvejis. Šia tema jau rašiau 2010 m. viename sename šio tinklaraščio straipsnyje “Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?“. Tai kartojosi daugybę kartų.

Norėčiau sakyti, kad dabar tas straipsnis aktualus kaip niekad – bet iš tikro dabar jis aktualus kaip visada.