Ukraina

2013 m. vasarą lankiausi Kijeve. “Euromaidano” protestai dar nevyko. Bet daugybė ženklų rodė nuolatinę konfrontaciją, kuria Kijevas ir visa Ukraina gyvena dešimtmečius. Čia pateikiu savo atsiminimus ir nuotraukas, kurias tada padariau: dalį nufotografuotų vietų “Euromaidanas” pakeitė. Niekas nežino – amžiams ar tik trumpam.

Aplink Maidaną – baltos ir raudona palapinės

“Maidan” tiesiog reiškia “aikštė”. Bet visi kijeviečiai žino, kad “Maidano protestai” reiškia protestus būtent Nepriklausomybės aikštėje. Iš pažiūros joje nėra nieko vakarietiško: pokariu išgriovus dalį Kijevo senamiesčio šią aikštę apsupo stalininių namų pasaga. Pasagos gale – didžiulis viešbutis “Ukraina”. Per “Euromaidano” įvykius jo fojė buvo kraunami žuvusiųjų lavonai.

Viešbutis Ukraina Kijeve. Priešais – Maidanas.

Bet 2013 m. vasarą Maidanas buvo ramus. Vaikštinėjo pėstieji, o fotografai nuomojo senovinius drabužius (populiari Ukrainoje pramoga). Netgi per ramus – nes šiaip ten visuomet kas nors protestuodavo, kaip ir pridera tokioje vertybiškai susiskaldžiusioje šalyje. Tačiau 2013 m. vasarą protestai aikštėje jau buvo uždrausti.

Profsąjungų rūmai, neseniai sudegę per mūšius Maidane, kaip jie atrodė 2013 m vasarą.

Kad įtampa niekur nedingusi nesunku buvo įsitikinti paėjus Chreščiatiku į pietus. Chreščiatikas – stalininis plentas, kirtęs Senamiestį (Vilniuje kažkas panašaus bandyta daryti platinant Vokiečių gatvę). Išprašyti iš Maidano čia buvo persikėlę tuomet kalintos Julijos Tymošenko šalininkai – stovėjo ištisas baltų palapinių miestelis, išdabintas ukrainietiškais šūkiais “Laisvę Julijai” ir pan.

Julijos Tymošenko rėmėjų palapinių miestelis Chreščiatike.

Dar toliau į pietus, T. Ševčenkos gatvėje, stovėjo Lenino paminklas, per “Euromaidano” įvykius aktyvistų nugriautas. Prie jo irgi stūksojo palapinės – raudonos ir vienišos, su nupieštais kūjais ir pjautuvais. Keli komunistai sergėjo paminklą.

Komunistai saugo Lenino paminklą.

Ukraina šiandien susiskaldžiusi į keturias mąstymo kryptis: vakarietišką, sovietinę, ukrainietišką tautinę ir rusišką tautinę. Kijeve, kaip sostinėje, yra įvairių jų; komunistai ir V. Janukovyčiaus regionų partija atstovauja sovietinę bei rusišką tautinę kryptis, J. Tymošenko – ukrainietišką tautinę ir vakarietišką.

Dvi stačiatikių bažnyčios: Maskvos ir Kijevo

Nepriklausomybės aikštė nėra vienintelė Kijevo centre. Už ją nuostabesnė Sofijos aikštė, kurios puošnios cerkvės atskleidžia Ukrainos istoriją, privedusią ir prie dabartinių įvykių. Šv. Mykolo vienuolynas su auksiniais kupolais atrodo itin senas, bet jis pastatytas 1999 m. Tiksliau, atstatytas – senąjį nugriovė sovietai 1936 m. Vietoje vienuolyno sovietai planavo pastatyti didžiulius stalininius valdžios pastatus, bet pastatė tik vieną – užsienio reikalų ministeriją.

Šv. Mykolo vienuolynas Sofijos aikštėje. Nedidelis pilkas kryžius į kairę nuo vartų atmena Holodomorą.

Valstybinio ateizmo nebeliko, bet religija ne ką mažiau susiskaldžiusi nei visa visuomenė: kitoje aikštės pusėje stūgsančiame Sofijos sobore, tūkstantmetėje Ukrainos krikščionybės širdyje, pamaldos nevyksta. Mat beveik pusė Ukrainos stačiatikių pavaldūs Maskvos patriarchui, o didesnioji dalis kartu su savo šalimi paskelbė nepriklausomybę – įkūrė Kijevo patriarchatą. Nei vieni, nei kiti nepasiruošę užleisti Soboro varžovams. Kijevo patriarcho Volodimiro kapas yra šaligatvyje už Soboro vartų, nes 1995 m. laidotuvių procesijai kelią į šventovės kiemą jėga užkirto milicijos “Berkut” daliniai, remdami Maskvos patriarchatą; buvo daug sužeistųjų ir pora žuvusiųjų. Nuo tada panašūs įvykiai Kijeve kartojasi kas devynerius metus, tik vis smarkiau: 2004 m. buvo Oranžinė revoliucija, 2013 m. – “Euromaidanas”.

Dvi skirtingos patirtys sovietmečiu

Sofijos aikštėje kryžius ir kuklios lentos ukrainietiškai ir angliškai primena apie Holodomorą. Tai buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Tačiau atminimas atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Vėlgi: anuomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, kad nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia.

Bet žodį “Bolševikas” Kijeve galima pamatyti ir visai naujose reklamose. Mat taip vadinasi… prekybos centras. Todėl, kad čia kadais buvo fabrikas “Bolševikas”. Gal tas šaržuotas bolševikas reklamoje labiau pašiepia bolševizmą nei jam atiduoda pagarbą (jau vien tuo, kad reklamuoja prekybos centrą). Visgi Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama situacija, o ir Ukrainoje Holodomoro aukų artimiesiems, turbūt, nesuvokiama. Bet Kijevas – ganėtinai rusakalbis miestas, nors ilgainiui ukrainietiškėja keliantis žmonėms iš kaimų ir šalies vakarų.

Prekybos centro Bolševikas reklama.

Dvi kalbos: ukrainiečių ir rusų

Kalbinė situacija Ukrainoje įdomi. Rusais save laiko tik 17% Ukrainos piliečių, bet dar kone antra tiek prisistato kaip ukrainiečių tautybės, bet rusų gimtosios kalbos. Ukraina rusų valdyta ilgiau, nei Lietuva, ir dalis ukrainiečių, ypač pietuose ir rytuose, per daugelį kartų surusėjo. Šiandien bent trijose srityse (Donecko, Luhansko, Krymo) daugumos žmonių gimtoji kalba rusų – bet tik vieninteliame Kryme ir daugumos gyventojų tautybė yra rusai.

Bet ir tai dar ne visa istorija. Sovietmečiu net ukrainakalbiai daugelyje situacijų versti bendrauti rusiškai ir to palikimas iki šiol akivaizdus: dauguma Ukrainos literatūros, žiniasklaidos, muzikos yra rusų kalba – net ir tuose kraštuose, kur rusakalbių mažai (išskyrus pačius Ukrainos vakarus). Tiesa, po nepriklausomybės ukrainiečių kalba tvirtai įsitvirtino iškabose ir valdžios bendravime (išskyrus Ukrainos rytus ir pietus).

Žmogui psichologiškai būdinga graužtis dėl bet kokio pokyčio į, jo požiūriu, neigiamą pusę, taigi bet koks rusų kalbos pasitraukimas iš vienos ar kitos sferos daliai rusakalbių ukrainiečių ir daugumai Ukrainos rusų sukelia nepasitenkinimą. Tačiau šiuo metu Ukrainoje rusų kalbos situacija turbūt stipresnė, nei pačios oficialiosios ukrainiečių kalbos. Apklausos rodo, kad ukrainiečių kalbą kasdien vartoja mažiau, o rusų kalbą – daugiau žmonių, nei tų, kuriems šios kalbos gimtosios (rusų kalba gimtoji 35% šalies žmonių, bet namie ją vartoja ~45%). Paprastai būna atvirkščiai: oficialią kalbą vartoja daugiau žmonių, nei yra pagrindinės tautybės atstovų.

Dvi iškabos evakuotoje Černobylio zonoje. Kairė yra likusi iš laikų prieš 1986 m. sprogimą, ji vien rusiška. Dešinė – šiuolaikinė – vien ukrainietiška. Viešieji užrašai – viena tų sferų, kur ukrainiečių kalba po 1991 m. vėl tapo vyraujančia.

Dabar gi, kaip ir religija bei politinės pažiūros, kalba Ukrainos žmones dalija maždaug per pusę. Ir būtent ta tolygi proporcija įkalinusi Ukrainą nuolatiniame konflikte. Demokratinius rinkimus gali laimėti abi pusės – jų rezultatą nulemia vos keli procentai keičiančiųjų nuomonę. Jei rinkimai demokratiški, oponentai jų rezultatus pripažįsta, tačiau paskui pakanka vieno esminio jiems nepatinkančio naujosios valdžios sprendimo ir protestai vėl kyla su nauja jėga. O protestai čia – palapinių miesteliai, riaušės, muštynės parlamente.

Europos Sąjunga prieš Muitų sąjungą, ukrainiečių kalba prieš rusų kalbą, SSRS genocidas prieš tariamą SSRS didybę, Kijevo patriarchatas prieš Maskvos patriarchatą – tai tik keli iš daugelio klausimų, kuriais aiškią poziciją užėmęs politikas neišvengiamai sulauks paniekos iš maždaug pusės piliečių ir palaikymo iš kitos pusės.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

2014 m. vasario 27 d.. Postsovietinėje erdvėje (nuo Lietuvos iki Vladivostoko) yra trys populiarios mąstymo kryptys: sovietinė, tautinė ir vakarietiška. Šios kryptys čia svarbesnės, nei įprastas skirstymas į “kairę” ir “dešinę”.

Sovietinės minties žmonių vertybės – darbininkija, “Didysis tėvynės karas” ir jo veteranai, rusų kultūra, klasikinis menas/mokslas, rusų kalba, geresni santykiai su Rusija ir jos sąjungininkėmis. Labiau toleruojama korupcija.

Vakarietiškai minčiai artima kultūrinė globalizacija, vakarietiška kultūra ir menas, Vakarų Europoje populiaraus žmogaus teisių suvokimo diegimas, eurointegracija dalį suvereniteto perduodant Europos Sąjungai, anglų kalba.

Tautinė mintis įkvėpimo semiasi tautos istorijoje, religijose, kalboje, gamtoje, tradicinėse vertybėse, identitete, vietiniame mene. Jei sovietinės ir vakarietiškos mąstymo kryptys daugmaž visur vienodos, tautinės mintys kažkiek skiriasi, nes skiriasi šalių istorija ir tradicijos.

Kiekvienoje kryptyje yra nuosaikių ir radikalių elementų (pastarieji savo požiūrį stengiasi primesti kitiems, pateisina praeities ir naujas represijas prieš kitaminčius).

Ypatinga rusų padėtis ir situacija Ukrainoje

Visų krypčių atstovai (net ir nuosaikiausi) vieni kitus vertina kritiškai. Tačiau yra viena išimtis: Rusija. Čia tautinė ir sovietinė mintis žengia koja kojon. Net tarp radikalų: juk komunistas gali didžiuotis Stalinu ir Leninu, kaip komunistais, o nacis – kaip Rusijos galią išplėtusias jos valdovais. Todėl Rusijoje vakarietiška mintis šiuo metu pasmerkta likti mažumoje.

Panašiai yra ir rusakalbių bendruomenėse kitose šalyse. Ukrainoje rusakalbių itin daug (35%), o šalies rytuose ir pietuose jie sudaro daugumą (Kryme 77%). Čia rusiškos tautinės ir sovietinės minčių tandemas nusveria ukrainietišką tautinę bei vakarietišką mintis. Tuo tarpu Ukrainos vakaruose daugumą sudaro ukrainietiškai kalbantys žmonės (t.y. daug ukrainietiškos tautinės krypties ir mažai rusiškos tautinės). Sovietai vykdė ukrainiečių genocidą (išžudyta bent 7-10 milijonų), tad čia sovietinė mintis itin silpna, ypač 1939 m. sovietų užimtame vakariausiame krašte (Lvovo apylinkės). Todėl vakarietiškos ir ukrainietiška tautinė kryptys čia dominuoja, sudariusios aljansą prieš “bendrą priešą”, panašiai, kaip ir ~1990 m. Baltijos šalyse.

Tačiau jei imti Ukrainą kaip visumą, keturių mąstymo krypčių (sovietinės, vakarietiškos, rusiškos tautinės ir ukrainietiškos tautinės) proporcijos panašios, todėl šiame krašte ir vyksta nuolatiniai konfliktai. Panašiai neapsisprendusių yra ir daugiau šalių, bet, išskyrus Baltarusiją ir Kazachiją, niekur rusakalbių bendruomenė nėra tokia gausi, tad šalys vienalytiškesnės, situacija kiek švelnesnė. Ten (pvz. Gruzijoje) nėra nuolatinio padalijimo į dvi geografines dalis – labiau veikia politinė švytuoklė, kuomet kartais įsivyrauja labiau vakarietiška, kartais labiau sovietinė mintys. Tiesa, smulkesnių regioninių konfliktų yra: štai sovietinės minties dominuojama Padniestrė atskilo nuo tada vakarietiškos ir rumuniškos tautinės krypčių dominuotos Moldavijos.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvos politinė arena, tuo tarpu, pagal tris postsovietinės politikos vertybines kryptis, manau, padalinta taip:

Sovietinė mintis – dalis Socialdemokratų, K. Prunskienės Liaudies partija. Radikalūs elementai – Socialistinis liaudies frontas.
Vakarietiška mintis – Liberalai, kita dalis Socialdemokratų, dalis Tėvynės Sąjungos. Radikalūs elementai – “Naujoji kairė 95” ir pan. judėjimai.
Tautinė mintis – kita dalis Tėvynės Sąjungos, R. Karbauskio valstiečiai-žalieji, Centro partija, tautininkai, jaunalietuviai. Radikalūs elementai – buvę nacionaldemokratai ir pan.

Įdomu, kad dvi didžiausios Lietuvos partijos pasidalinusios ant dviejų mąstymo krypčių: Tėvynės Sąjunga tarp vakarietiškos ir tautinės, o Socialdemokratai tarp vakarietiškos ir sovietinės; tai sukelia kai kurių kuriozų. Visgi jas vienija “bendras oponentas”: Tėvynės Sąjungai tai sovietinė mintis, Socialdemokratams – tautinė mintis.

“Populistines/protesto partijas” kurios labiau siejamos su savo lyderiais nei ideologija (Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Drąsos kelias) vertinti sunku – jose, kaip taisyklė, būna visų trijų vertybinių krypčių atstovų.

Lenkų rinkimų akcija atstovauja lenkiškai tautinei minčiai.

2010 m. birželio 4 d.. Lietuvos žiniasklaidoje tapo įprasta teigti, o ir žmonių tarpe tokia nuomonė tapo populiari, kad su Rusija reikia sutarti kuo geriau. Tokia užsienio politika dažnai įvardijama kaip „pragmatiška” – t.y. pagrįsta nauda, o ne principais.

Suprantama: kiekviena šalis turėtų stengtis palaikyti gerus santykius su kaimynais. Maža to, Lietuvos verslininkai turi Rusijoje ir ekonominių interesų – tad iš gerų santykių turėtų būti ir ekonominės naudos.

Tačiau dažniausiai pamirštama tinkamai įvertinti gerų santykių su Rusija kainą. Ne vien politinę, bet ir ekonominę kainą. Su daugeliu šalių palaikyti gerus santykius kainuoja sąlyginai mažai. Todėl geriau neįsigilinus atrodo, kad ir gerų santykių su Rusija palaikymui pakaktų atsitraukti esminėse užsienio politikos kryptyse. Nebereikalauti (arba gal tik garsiai neminėti) atlyginimo už okupacijos žalą, pamiršti Medininkų žudynių veikėjus. Tai yra atsisakyti savo principų. Atrodo, tada greitai baigtųsi visi nesusipratimai pasieniuose, vėl pradėtų tekėti naftotiekiu į Mažeikius rusiška nafta, gal net atpigtų dujos. Tai yra, gautume ekonominę naudą. Jeigu iš tiesų taip būtų, būtų suprantamas sąvokos „pragmatiška užsienio politika” vartojimas.

Deja, kaip rodo Rusijos užsienio politikos veiksmai artimajame užsienyje (t.y. buvusioje TSRS) pastarąjį dešimtmetį, ne viskas taip paprasta. Mat Rusijos strategijoje nėra ilgalaikės draugystės su kuria nors artimojo užsienio šalimi. Kuriai nors šaliai pasielgus priešingai Rusijos norams, Rusija imasi atsakomųjų priemonių. Ir tuo metu Rusija nebekreipia dėmesio į prieš tai buvusius santykius – atsakomųjų priemonių bus imtasi ir prieš tuos, kurie ilgą laiką dirbo gerų santykių labui (atsisakydami ambicijų), ir prieš tuos, kurie to nedarė.

Palyginkime Rusijos santykius su konkrečiomis artimojo užsienio valstybėmis. Tradiciškai daugiausiai dėl ko pykti Rusija turi ant Latvijos. Ši šalis automatiškai nesuteikė pilietybės rusakalbiams (ne visi Latvijos rusai ją turi ir dabar), ilgai nepripažino Abrenės srities prijungimo prie Rusijos. Estija irgi ne visiems rusakalbiams davė pilietybę, o Lietuva ją davė visiems norintiems.Priešingai nei Baltijos šalys, Ukraina ir (ypač) Baltarusija tvirtai liko Rusijos sąjungininkėmis. Ukrainoje bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Baltarusija, ilgą laiką glaudžiausia Rusijos sąjungininkė, panaikino pasienio kontrolę su Rusija. Baltarusija nevadina sovietų valdžios okupacija (kaip ir dauguma ukrainiečių), o nepriklausomybės momentu laiko momentą, kai nepriklausomybę pripažino Rusija. Visa, ką čia įvardijau, yra atskiri pavyzdžiai, tačiau ir bendrai paėmus šitų penkių šalių ilgalaikė laikysena Rusijos atžvilgiu maždaug panašiai skiriasi nuo griežčiausios iki švelniausios.

O dabar pažiūrėkime, ką šitos šalys gauna iš Rusijos. Atrodytų, Rusija turėtų nuolat spausti Latviją ir Estiją dėl rusakalbių padėties ir, savo ruožtu, palankiau traktuoti Lietuvą. Bet taip nėra. Nors negavusių pilietybės rusakalbių padėtis Latvijoje ir Estijoje liko, kokia buvo – šis reikalais, kadaise ypač eskaluotas, pasitraukė iš didžiausių Rusijos užsienio politikos prioritetų.

Ne ką geriau ir Rusijos sąjungininkėms Baltarusijai ar Ukrainai. Baltarusija nesudaro jokių kliūčių Rusijos tranzitui į Kaliningradą. Nereikalauja jokios okupacijos žalos ir nedaro viso to, kuo neįtinka Rusijai Baltijos šalys. Tačiau štai Baltarusija atsisakė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Netrukus Baltarusijai pabrango rusiškos dujos – iki panašios kainos, kokią moka ir Rusijos sąjungininke niekada nebuvusi Lietuva. Nesvarbu, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės, be Rusijos, nepripažino nė viena Europos šalis. Iš sąjungininkų ir tikimasi daugiau, o neįvykdžius to, ko tikimasi, jau neatsižvelgiama į ilgalaikius gerus santykius.

Panaši situacija buvo su spaudimu Baltarusijai, kad ši parduotų savo dujotiekius Rusijai.

Taigi, Rusijos užsienio politikoje kur kas svarbesni momentiniai įvykiai, negu ilgalaikės tendencijos. Jeigu artimojo užsienio valstybė nepadaro to, ko iš jos tikisi Rusija, sulaukia atsako. O tikimasi daugiau iš tų valstybių, kurios anksčiau įvykdydavo daugiau to, ko Rusija tikisi.

Gana aiškiai Rusijos poziciją iliustruoja jos vicepremjero V. Zubkovo elgesys pastarosiomis dienomis Vilniuje vykusiame Baltijos jūros šalių viršūnių susitikime. Seimui priėmus rezoliuciją, remiančią Gruzijos teritorinį vientisumą, jis labai aiškiai rodė savo nepasitenkinimą, tai sakė kalbose, mažai bendravo su Lietuvos lyderiais. Ir visa tai nepaisant D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu akivaizdžiai labiau Rusiją palaikančios užsienio politikos. Vienas didelės teisinės reikšmės neturintis Seimo aktas, tik konstatavęs tai, ką pripažįsta beveik visos pasaulio valstybės (išskyrus Rusiją, Venesuelą, Nikaragvą ir Nauru), staiga nubraukė daugybę kartų, kai Lietuva elgėsi taip, kaip norėjo Rusija. Tame tarpe ir šaldė santykius su Gruzija nesiųsdama aukščiausio lygio atstovų į Gruzijos šventes bei nekviesdama Gruzijos prezidento M. Sakašvilio į nepriklausomybės paminėjimą.

Šiuo atžvilgiu Rusijos užsienio politika skiriasi nuo, pavyzdžiui, JAV užsienio politikos. JAV užsienio politika pastovi, sąjungininkai ir priešai ilgalaikiai. Sąjungininkams gali būti pareikšta kritika, gali būti atsidėkojama vizitais. Bet joks vienkartinis įvykis – pavyzdžiui, karių atšaukimas iš Irako ar Afganistano – draugiškų santykių nepakeičia, ekonominio atsako neiššaukia. Sunku būtų įsivaizduoti, kad JAV gerus santykius su Izraeliu iškeistų į santykius su Iranu.

Panašios ilgalaikės užsienio politikos laikosi ir dauguma vakarų valstybių. Tuo tarpu Rusijos užsienio politika kitokia – pagrindinis priešas ir pagrindiniai sąjungininkai greitai keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių tuo konkrečiu momentu. Didžiausiu priešu skirtingais praėjusio dešimtmečio momentais pabuvo ir Estija (kai perkėlė bronzinio kario paminklą), Gruzija, Latvija ar Lietuva (kai įvedė reikalavimą gauti leidimą važiuojant per Lietuvą į Kaliningradą).

Todėl, mano supratimu, tokios užsienio politikos, kai atsisakoma principinių nuostatų ir tikimasi už tai gauti gerus santykius su Rusija, pragmatiška tikrai negalima vadinti. Jei dabar atsisakyti tų principinių nuostatų nieko nekainuoja, tai ateinantys Rusijos reikalavimai, kaip rodo Ukrainos ar Baltarusijos pavyzdžiai, jau gali būti susiję su kaštais (ir piniginiais). O pasitraukti bus vis sunkiau ir sunkiau. Didelis ryšys tarp dviejų šalių ekonomikų reiškia, kad to ryšio nutrūkimo atveju nuostoliai būtų dideli – ypač mažesniajai šaliai.

Jokiu būdu nesu nusiteikęs prieš gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Tačiau tokius santykius galima užmegzti tik tada, kai ir tos kaimyninės šalys į tave žiūri kaip į partnerį. Vokietija ir Lenkija yra dvi netolimos valstybės, nuo kurių Lietuva praeityje yra nukentėjusi – tačiau jos pasikeitė. Atsisakė imperializmo bei bandymų manipuliuoti kitomis šalimis tokiais būdais, kokiais tai darė tarpukariu.

Viliuosi, kad ateis laikas, kai pasikeis ir Rusija, ir bus galima tikėtis abiems pusėms naudingos ilgalaikės partnerystės – kokią Lietuva turi su jau minėtomis Lenkija ir Vokietija. Dabar, deja, tai dar neįmanoma.