2014 m. vasario 27 d.. Postsovietinėje erdvėje (nuo Lietuvos iki Vladivostoko) yra trys populiarios mąstymo kryptys: sovietinė, tautinė ir vakarietiška. Šios kryptys čia svarbesnės, nei įprastas skirstymas į “kairę” ir “dešinę”.

Sovietinės minties žmonių vertybės – darbininkija, “Didysis tėvynės karas” ir jo veteranai, rusų kultūra, klasikinis menas/mokslas, rusų kalba, geresni santykiai su Rusija ir jos sąjungininkėmis. Labiau toleruojama korupcija.

Vakarietiškai minčiai artima kultūrinė globalizacija, vakarietiška kultūra ir menas, Vakarų Europoje populiaraus žmogaus teisių suvokimo diegimas, eurointegracija dalį suvereniteto perduodant Europos Sąjungai, anglų kalba.

Tautinė mintis įkvėpimo semiasi tautos istorijoje, religijose, kalboje, gamtoje, tradicinėse vertybėse, identitete, vietiniame mene. Jei sovietinės ir vakarietiškos mąstymo kryptys daugmaž visur vienodos, tautinės mintys kažkiek skiriasi, nes skiriasi šalių istorija ir tradicijos.

Kiekvienoje kryptyje yra nuosaikių ir radikalių elementų (pastarieji savo požiūrį stengiasi primesti kitiems, pateisina praeities ir naujas represijas prieš kitaminčius).

Ypatinga rusų padėtis ir situacija Ukrainoje

Visų krypčių atstovai (net ir nuosaikiausi) vieni kitus vertina kritiškai. Tačiau yra viena išimtis: Rusija. Čia tautinė ir sovietinė mintis žengia koja kojon. Net tarp radikalų: juk komunistas gali didžiuotis Stalinu ir Leninu, kaip komunistais, o nacis – kaip Rusijos galią išplėtusias jos valdovais. Todėl Rusijoje vakarietiška mintis šiuo metu pasmerkta likti mažumoje.

Panašiai yra ir rusakalbių bendruomenėse kitose šalyse. Ukrainoje rusakalbių itin daug (35%), o šalies rytuose ir pietuose jie sudaro daugumą (Kryme 77%). Čia rusiškos tautinės ir sovietinės minčių tandemas nusveria ukrainietišką tautinę bei vakarietišką mintis. Tuo tarpu Ukrainos vakaruose daugumą sudaro ukrainietiškai kalbantys žmonės (t.y. daug ukrainietiškos tautinės krypties ir mažai rusiškos tautinės). Sovietai vykdė ukrainiečių genocidą (išžudyta bent 7-10 milijonų), tad čia sovietinė mintis itin silpna, ypač 1939 m. sovietų užimtame vakariausiame krašte (Lvovo apylinkės). Todėl vakarietiškos ir ukrainietiška tautinė kryptys čia dominuoja, sudariusios aljansą prieš “bendrą priešą”, panašiai, kaip ir ~1990 m. Baltijos šalyse.

Tačiau jei imti Ukrainą kaip visumą, keturių mąstymo krypčių (sovietinės, vakarietiškos, rusiškos tautinės ir ukrainietiškos tautinės) proporcijos panašios, todėl šiame krašte ir vyksta nuolatiniai konfliktai. Panašiai neapsisprendusių yra ir daugiau šalių, bet, išskyrus Baltarusiją ir Kazachiją, niekur rusakalbių bendruomenė nėra tokia gausi, tad šalys vienalytiškesnės, situacija kiek švelnesnė. Ten (pvz. Gruzijoje) nėra nuolatinio padalijimo į dvi geografines dalis – labiau veikia politinė švytuoklė, kuomet kartais įsivyrauja labiau vakarietiška, kartais labiau sovietinė mintys. Tiesa, smulkesnių regioninių konfliktų yra: štai sovietinės minties dominuojama Padniestrė atskilo nuo tada vakarietiškos ir rumuniškos tautinės krypčių dominuotos Moldavijos.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvos politinė arena, tuo tarpu, pagal tris postsovietinės politikos vertybines kryptis, manau, padalinta taip:

Sovietinė mintis – dalis Socialdemokratų, K. Prunskienės Liaudies partija. Radikalūs elementai – Socialistinis liaudies frontas.
Vakarietiška mintis – Liberalai, kita dalis Socialdemokratų, dalis Tėvynės Sąjungos. Radikalūs elementai – “Naujoji kairė 95” ir pan. judėjimai.
Tautinė mintis – kita dalis Tėvynės Sąjungos, R. Karbauskio valstiečiai-žalieji, Centro partija, tautininkai, jaunalietuviai. Radikalūs elementai – buvę nacionaldemokratai ir pan.

Įdomu, kad dvi didžiausios Lietuvos partijos pasidalinusios ant dviejų mąstymo krypčių: Tėvynės Sąjunga tarp vakarietiškos ir tautinės, o Socialdemokratai tarp vakarietiškos ir sovietinės; tai sukelia kai kurių kuriozų. Visgi jas vienija “bendras oponentas”: Tėvynės Sąjungai tai sovietinė mintis, Socialdemokratams – tautinė mintis.

“Populistines/protesto partijas” kurios labiau siejamos su savo lyderiais nei ideologija (Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Drąsos kelias) vertinti sunku – jose, kaip taisyklė, būna visų trijų vertybinių krypčių atstovų.

Lenkų rinkimų akcija atstovauja lenkiškai tautinei minčiai.

1990 – 1991 m. buvusios sovietinės imperijos valdos viena po kitos didino autonomiją, skelbė nepriklausomybę. Kad tvarkytųsi kitaip. Kad policinę valstybę pakeistų grįstoji asmenine laisve ir užuot dirbtinai kūrus bendrą Maskvos diriguojamą kultūrą kiekviena tauta eitų savo keliu.

Bet pokyčių troško ne visi. Padniestrė, kurioje šiemet lankiausi, 1990 m. paskelbė kitokią nepriklausomybę. Antinepriklausomybę. Nepriklausomybę nuo sovietizmą ką tik atmetusios Moldovos tam, kad galėtų tęsti sovietinį gyvenimo būdą.

Šiandien Padniestrė nebėra įstrigusi laike. Kaip teko patirti, vakarų naujovės su sovietinėm realijom čia pinasi lyg niekur kitur. Bet kaip ir 1990 m. Padniestrės žemėlapiuose nerasite: jos nepripažįsta niekas, net rėmėja Rusija.

Rekonstruojama viduramžiška Benderų tvirtovė sovietinio fabriko fone.

Muitinė – valstybės veidas

Nepaisant neaiškaus statuso šis žemės lopinėlis rytiniame Dniestro krante turi visus valstybės požymius. Dauguma moldavų karių išvyti dar 1992 m., yra sava valdžia, valiuta (Padniestrės rublis), automobilių numeriai, pasai…

Iš Ukrainos pusės muitinės pastatas modernus ir patikrinimas kruopštesnis. Europos Sąjungos finansuoti mėginimai užtvenkti ginklų kontrabandos srautus.

Ir visgi pas padniestriečių muitininkus, ant kurių krūtinių žvilga lentelės “KGB”, užtrukau ilgiau. Sovietinė biurokratija. Vykau vienai dienai, nakvoti neplanavau – o atvykimo kortelėje reikia įrašyti “Adresą Padniestrėje”. Pasivaikščioję nuo langelio prie langelio iš skyriaus vyresniojo išgirdome – “Rašykite bet kokį viešbutį”. Svarbu, kad grafa būtų užpildyta.

Padniestrės vėliava (kairėje) bene paskutinioji pasaulyje su kūju ir pjautuvu. Tiesa vėliavėlė automobilių numeriuose - jau be šio simbolio. Be to dėl valstybės nepripažinimo tenka klijuoti lipduką MD.

Komunistiškai kapitalistiškai krikščioniškas gyvenimas

Į Lietuvą tilptų dvidešimt Padniestrių. Ji – ilga ir siaurutė, o gyventojų ten mažiau nei Vilniuje (~500 000). Per visą šalį driekiasi vienas trijų juostų kelias (vidurinė – lenkimui iš abiejų pusių).

Automobilių mažoka (dauguma – seni), saulėgrąžų laukai spindi geltonai. Šalikelėse dūlantys postamentai su kūjais ir pjautuvais, miestų centrinėse aikštėse – paminklai Leninui, jo gyvenimą primena ir atminimo lentos atsitiktinėse vietose. Milicininkų uniformos nesikeitusios nuo pat TSRS iširimo.

Tik kad greta seno sukirpimo šūkių “Padniestrė gyvuoja žmonėms” ar “Mano fabrikas – mano pasididžiavimas” naujuose reklaminiuose stenduose spindi ir “Jėzui Kristui garbė” erškėčių vainikų fone. O tarp blokinių daugiabučių pasitaiko neblogų privačių restoranų (beje, priklausančių Moldovos tinklams).

Padniestrės stendai: komunizmas, patriotizmas, religija ir seksualumas greta.

Toks jausmas, kad Padniestrė nusprendė išsaugoti sovietinės provincijos atmosferą pamažu nusikratydama svarbiausių ideologinių pagrindų, kuriems braškant TSRS ir griuvo: ateizmo ir socializmo. Trečiasis pagrindas – rusiškasis nacionalizmas – liko. “Rusija yra taikos ir stabilumo garantas” – skelbė šūkis ant sienos Benderuose. Jei ne prorusiška sovietinė politika ir kolonizacija net poreikio Padniestrei nebūtų – 1926 m. čia moldavų-rumunų dar buvo penkis kartus daugiau, nei rusų. Jei ne šiandieninis Rusijos noras karine galia išsaugoti paskutinius savo galios placdarmus “Artimajame užsienyje” Padniestrė veikiausiai būtų integruota į Moldaviją.

Šiandien rusai Padniestrėje sudaro 30% gyventojų (32% – moldavai/rumunai, 29% – ukrainiečiai). Formaliai oficialios visos trys kalbos, bet vienintelė nuolat girdima ir matoma – rusų. Moldavų mokykloms 2004 m. panorėjus mokyti savo kalbos lotynų raštu – taip ji dabar rašoma visame pasaulyje – valdžia pareikalavo grįžti prie Stalino laikais primestos kirilikos.

Benderų tvirtovė iš lėto atgimsta

Žymiausia Padniestrės vieta – Benderų tvirtovė. Viduramžiais tai buvo dalis pilių žiedo, gynusio išorines Osmanų Imperijos sienas. Po Poltavos mūšio čionai net lankėsi Švedijos karalius Karolis XII.

Tvirtovė yra aptvertoje teritorijoje, į kurią patenkama pro sunkius metalinius vartus. Po to, kai bilietų pardavėjas įleidžia vidun, laukia dar geras gabalas kelio pro pramoninius griuvėsius. Gretimoje karo bazėje tebepatruliuoja Rusijos kareiviai. Dėl visa ko fotoaparato į tą pusę nesukau, nors iš pilies bokšto viskas kaip ant delno.

Benderų tvirtovė nuo aukščiausio bokšto. Gamyklos ir karo bazė ją supa iš trijų pusių

Masyvi tvirtovė palaipsniui atstatoma. Įrengti kankinimų ir karo istorijos muziejėliai, nauji paminklai Suvorovui, baronui Miunhauzenui ir kitiems susijusiems ar nelabai asmenims. Užrašai – rusiški, rumuniški ir angliški. Su oficialiomis kalbomis nebežaidžiama – vietiniai turi mokėti rusiškai, o kitos informacinės lentos – turistams.

Nuo rusų karo bazės pusės statomos kasos. Kada nors tvirtovė bus pirmasis Padniestrėje vakarietiškas turistinis objektas. Kada – nedrįsčiau spėti.

Virš rusų karo bazės spindi naujos cerkvės kupolas. Religijos atgimimas sovietiškiausiose buvusios sovietinės imperijos vietose - turbūt visuotinis. Ir mūsų Visagine tarp 2001 ir 2011 m. surašymų nereligingųjų sumažėjo nuo 25% iki 9%.

Sovietiniai Padniestrės didmiesčiai

Du Padniestrės didmiesčiai – Tiraspolis ir Benderai – talpina pusę krašto gyventojų (~250 000). Jie taip arti vienas kito (~10 km), kad net jų troleibusų tinklas bendras. Tai – tipiniai socialistiniai miestai. Senesni namai sudaro salas XX a. betono jūroje. Virš erdvių stačiakampių aikščių iškilę nuobodūs valstybinių įstaigų pastatai.

Benderų rotušė, užstojanti seną cerkvę. Bet cerkvėje vykusios mišios per garsiakalbius girdėjosi didelėje dalyje aikštės.

Tarp abiejų miestų – “Šerif” stadionas (14 300 vietų, 2002 m.). Geriausias Moldavijos lygoje, kurioje stokodamas pajėgių vietinių oponentų žaidžia Tiraspolio klubas (dažniausiai laimi). “Šerif” vardo pilna visa Padniestrė. Šiam koncernui pavaldžios maisto parduotuvės ir degalinės, užsieninių automobilių dileriai, gamyklos, televizija ir mobiliojo ryšio tinklas, yra net arbata “Šerif”. Pirminis jo galios šaltinis – saugos tarnyba, o įkūrėjai Viktoras Gušanas ir Ilja Kazmalis “prie sovietų” dirbo specialiosioms tarnyboms – iš čia ir įmonės pavadinimas.

Tiraspolis – sostinė. Centrinė gatvė čia išplatėja apsupta didžiulių žibintų ir parkų. Senamiesčio liekanos, funkcionalistinis parlamentas, parkas ir paminklas rusų karvedžiui Suvorovui, kurio veidas puikuojasi ant daugumos banknotų. Yra dvi ambasados – Pietų Osetijos ir Abchazijos.

Stalininiai kultūros rūmai Tiraspolio plačiojoje centrinėje gatvėje

Benderai, priešingai likusiai Padniestrei, jau anapus Dniestro. Greta tradicinių sovietinių Antrojo pasaulinio memorialų čia yra ir naujas – Padniestrės karui. Senu stiliumi ant postamento užvilktas beveik šiuolaikinis šarvuotis liudija, kad 1990-1992 m. žuvo ~600 karių, dauguma – Benderų fronte.