Išskleisti meniu

Sovietų Sąjunga

Rusijos užsienio politika Yandex žemėlapiuose

Rusijos užsienio politika Yandex žemėlapiuose

| 0 komentarų

Yandex nori būti Rusijos Google. Jos paieškos variklis – populiariausias Rusijoje. Turi Yandex ir savo žemėlapius – Google Maps atitikmenį.

Tačiau Yandex ir Google žemėlapiai rodo nevienodą pasaulį. Nors Yandex – privati įmonė, jos žemėlapis stebėtinai gerai atspindi Rusijos užsienio politiką. Ne tik tai, kas oficialiai skelbiama, bet ir tai, kas paliekama “tarp eilučių”.

Visų pirma, štai jums Yandex Pietų Ukrainos žemėlapis:

Krymas priskirtas Rusijai. Doneckas ir Luhanskas – kol kas dar ne.

Beje, nors Rusija sako, kad Kryme paliko oficialias ir ukrainiečių bei totorių kalbos, visi Krymo vietovardžiai Yandex žemėlapyje – vien rusiški (likusios Ukrainos dalies vietovardžiai – rusiški ir ukrainietiški). Tai atspindi Rusijos “mažumų politiką”, pagal kurią mažumų kalbų oficialumas jų “federaliniuose subjektuose” turi labiau parodomąją reikšmę. Vien rusiškai surašyti visi Rusijos Federacijos miestai, nors ne viename jų taip pat “oficiali” ne tik rusų kalba.

Tai matosi ir Pietų Kaukazo žemėlapyje. Beje, Užkaukazės valstybių jame – ne trys, o penkios. Greta Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano yra ir Abchazija bei Pietų Osetija.

Nelabai keista, nes Abchaziją bei Pietų Osetiją pripažįsta ir oficiali Rusijos valdžia. Įdomiau pažiūrėti, kaip Yandex žymi kitus panašius atvejus – valstybes, kurias pripažįsta ne visas pasaulis. Štai Kipro žemėlapis:

Kipre Rusija neturi politinių interesų, taigi, Yandex žemėlapis tiesiog atspindi tikrovę. Beveik nepripažinta Šiaurės Kipro Turkų Respublika ir viso Kipro teisėta valdžia pripažįstama pietinė graikiška Kipro Respublika nudažyti skirtingomis spalvomis lyg atskiros šalys – tačiau siena tarp jų žymima kaip ginčytina. Šiaurėje pavadinimai “vietos kalba” parašyti turkiškai, pietuose – graikiškai (juk atitinkamomis kalbomis ten ir kalbama).

Visai kitaip Yandex elgiasi Kosove, kurio Rusija irgi nepripažįsta:

Kosovo siena irgi žymima kaip ginčytina, bet Kosovo spalva – tokia pati kaip Serbijos, nuo kurios jis paskelbė nepriklausomybę. Be to, Kosovo miestai “vietine kalba” surašyti serbiškai (o ne pagrindine albanų kalba). Nors Kosovą (priešingai nei Šiaurės Kiprą) pripažįsta dauguma pasaulio valstybių, sekantys politines naujienas gali numanyti, kodėl Yandex’e Kosovas žymimas kaip “mažiau nepriklausomas” nei Šiaurės Kipras. Kosove, priešingai nei Kipre, Rusija turi interesų – remti panašios istorijos Serbiją, o gal labiau kišti pagalius į ratus Vakarams, kurie palaiko Kosovą.

Dar viena nepripažinta valstybė – Kalnų Karabachas, kurią įsteigė armėnai, atkriavę iš Azerbaidžano:

Jo žemėlapyje išvis nėra. Regionas Yandex priskirtas Azerbaidžanui. Šiuo atveju netgi nepažymėta “ginčytina siena” tarp Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho.

Rusai labiau remia Armėniją, Eurazijos Sąjungos narę. Tad kodėl Yandex nežymi Karabacho kaip bent jau ginčytinos teritorijos?

Manau taip yra dėl to, kad Azerbaidžane Kalnų Karabachas – be galo skaudi tema. Karabache apsilankiusieji į Azerbaidžaną net nebeįleidžiami. Jei Yandex nubrėžtų kitokį žemėlapį, nenustebčiau, jei Rusija susilauktų rimtos Azerbaidžano reakcijos. Kadangi Azerbaidžanas nėra visiškai “ištrūkęs iš Rusijos orbitos”, priešingai nei Gruzija ar Ukraina (net ir pastarajame Ukrainos konflikte Azerbaidžanas kartais stoja Rusijos pusėn), Yandex mėgina neįžeisti šios tautos jausmų. Juoba, kai tai nieko nekainuoja.

Šiame žemėlapio fragmente įdomu dar kai kas. Azerbaidžano miestų pavadinimai rašomi vien rusiškai, lygiai kaip pačios Rusijos Federacijos. Čia ne klaida: vien rusiškai rašomi visi Užkaukazės ir Vidurinės Azijos miestai, kurie tik yra buvę TSRS sudėtyje, visiškai nepriklausomai nuo to, ar rusų kalba ten dabar oficiali. Net ir Uzbekijos bei Turkmėnijos, kurios po TSRS žlugimo perėjo prie lotynų raidyno, vietovardžiai rašomi vien rusiška kirilica. Toks vienkalbis rusiškas rašymas baigiasi tiksliai ties buvusios TSRS pietine siena.

O kaip yra Europoje? Štai Lietuva:

Čia bent jau mes galime pasidžiaugti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos miestus “vietine kalba” Yandex rašo atitinkamai lietuviškai, latviškai ir estiškai. Kaip ir Ukrainos miestus bei Baltarusijos sostinę Minską. Baltijos šalys taip pripažintos dėl savo “politinio nutolimo į Vakarus”, o Baltarusija ir Ukraina – dėl to, kad jų kalbos slaviškos?

Tikrai ne dėl to, kad šios šalys Europoje. Mat Moldavija irgi Europoje, bet jai pasisekė mažiau: nors moldavai kalba rumunų kalba ir visi Rumunijos vietovardžiai Yandex parašyti rumuniškai, Moldavijos miestų pavadinimai – vien rusiškai. Štai Moldavijos žemėlapis:

Vėlgi, joks atsitiktinumas: visos kitos lotynų raidyną vartojančios pasaulio šalys, išskyrus paminėtąsias “ekssovietines”, Yandex turi savo kalbomis surašytus vietovardžius.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Gera vilniečių atmintis – Sovietinio deficito atspindys

Gera vilniečių atmintis – Sovietinio deficito atspindys

| 6 komentarai

Nuo okupacijos pabaigos jau praėjo beveik 25 metai, o vyresni vilniečiai tebevadina vietoves senais sovietiniais vardais.

Gal nieko keisto, kad prisimena tuos gatvių pavadinimus, kurie buvo jaunystėje. Tačiau ištisi miesto rajonai vadinami prieš dešimtmečius uždarytų parduotuvių garbei – “Prie Šatrijos parduotuvės”, “Kur buvo Dzūkija”…

Tokia “puiki atmintis” – pats tikriausias sovietinio deficito liudininkas.

Manau joks šiandienos vilnietis negalėtų net išvardinti visų parduotuvių, kurios yra Vilniuje šiandien. Ką ten Vilniuje – net esančias jo mikrorajone būtų problema išvardinti. O sovietinės parduotuvės juk buvo ne “Akropoliai” ar “Ozai”, o labiau kaip mažiausieji “Maxima” ar “Norfa” variantai.

Ir jos visos įstrigo vilniečių atmintin. Kodėl? Todėl, kad jų buvo taip mažai. Po vieną ar kelias rajone, su ilgom eilėm ir apytuštėm lentynom. Tas pats liečia ir kitas paslaugų įstaigas – restoranų, atrodo, mieste buvo apie 10.

Šiandieninis jaunimas turbūt puikiai įsimins, kur yra teatrai ar pramogų arenos – nes šių pastatų Vilniuje tebėra po keletą. Pasakius “Prie Operos ir Baleto teatro”, “Prie Siemens arenos” visi supras, apie ką kalbama, net jei šie pastatai nustotų veikti.

Tuo tarpu parduotuvių, restoranų, paslaugų įstaigėlių dabar tiek daug, kad jie nebėra joks orientyras.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Teismas – “Sovietai vykdė genocidą, bet bausti jų nereikia”

Teismas – “Sovietai vykdė genocidą, bet bausti jų nereikia”

| 0 komentarų

Šiandien Konstitucinis teismas priėmė nutarimą dėl “Dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą”. Jis aktualiausiais teisiamiems sovietinio genocido vykdytojams, kurie mėgino išvengti atsakomybės gindamiesi tuo, kad jų veiksmai “nebuvo genocidas”, “nebuvo nusikaltimas” ar jiems taikytina senatis.

Matyt, nenorėdamas kaitinti aistrų konstitucinis teismas net pranešimą žiniasklaidai apie šį nutarimą pavadino “BAUDŽIAMAJAME KODEKSE ĮTVIRTINTAS GENOCIDO NUSIKALTIMO APIBRĖŽIMAS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI”. Išties – nutarė, kad Sovietų Sąjungos veiksmai, kai siekta sunaikinti tam tikras socialines ir politines grupes, yra genocidas, jam netaikoma senatis. Apie tai kalba pranešimo spaudai pirma dalis.

Paskui lyg tarp kitko paminima – už tokius veiksmus, jei padarymo metu jie buvo legalūs, neturi būti baudžiama, priešingai nei už genocidą etniniais, rasiniais ar religiniais motyvais. Taigi senatis iškart tampa neaktuali, juk aišku, kad Sovietų Sąjunga (kuri Lietuvoje buvo įvedusi savo įstatymus) tokios rūšies genocidą laikė teisėtu, nes pati jį ir vykdė.

Tarptautinį genocido apibrėžimą lėmė pati Sovietų Sąjunga

Grindžiama tuo, esą genocidas etniniais/rasiniais/religiniais motyvais minimas ir tarptautiniu mastu, tuo tarpu socialiniais/politiniais – tik mūsų regione.

Čia priminsiu istorinį kontekstą: “politinės grupės” tarptautinėje genocido nusikaltimo sudėtyje (pvz. 1948 m. konvencijoje dėl genocido) nenumatytos todėl, kad tam prieštaravo… pati Sovietų Sąjunga.

Be to, Vakarų šalyse tokio pobūdžio genocidas nevyko, tad ten šis klausimas neaktualus (panašiai rašo ir pats Konstitucinis teismas nutarime). O visos Rytų Europos šalys, kurių žmonės daugiausiai buvo žudomi šiais pagrindais, tuo metu pačios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos ar paverstos jos satelitais, ir nieko negalėjo pasisakyti.

Kuo skiriasi kančia vaikų masiškai pasiųstų į mirtį todėl, kad, pavyzdžiui, jie gimė inteligentų ar ūkininkų šeimoje, ir todėl, kad jų tėvai buvo, tarkime, iš totorių ar žydų šeimos – neaišku. Neaišku, kodėl pirmųjų žudikai turėtų likti nenubausti, kai antrieji visada bus persekiojami.

Priminsiu, kad, pavyzdžiui, tarp 1940 m. birželio trėmimų aukų (kurių daugiau kaip pusė taip ir negrįžo) beveik pusė buvo vaikai iki 16 metų, tarp jų kūdikiai, kuriems ištverti “kelionę” gyvuliniais vagonais buvo beveik neįmanoma.

Kolaborantus dar galima bausti pagal kitas BK normas – tik kažin, ar bus spėta

Aišku, konstitucinis teismas pasakė ir tai, kad tie Sovietų Sąjungos veiksmai, kurie nukreipti prieš etnines/religines grupes, laikytini ir “genocidu tarptautinės teisės požiūriu”, todėl už juos atsakomybė lieka. Sovietų Sąjungos veiksmai neabejotinai buvo nukreipti ir prieš tautines grupes: Krymo totoriai, čečėnai, ingušai ir kiti ištremti vien tautiniu pagrindu. Beveik visiškai sunaikinti ir Mažosios Lietuvos gyventojai, Lietuvos vokiečių, Lietuvos liuteronų bei kitos bendruomenės. Kiti lietuviai, kaip ir latviai, estai, ukrainiečiai irgi neproporcingai naikinti (o tarptautiniame dokumente genocidu laikomas ne tik visos, bet ir dalies tautinės ar religinės grupės naikinimas tuo pagrindu). Taip pat sovietai vykdė ir nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus.

Tačiau laikas neišvengiamai bėga, bylos yra kokios jos yra, ir jei prokurorai buvo pasirengę surinkę įrodymus socialiniam/poltiniam genocido pagrindą, dabar reikėtų viską keisti. Panašu, kad žmonės, kolaboravimo su Sovietų Sąjungos valdžios vardan masiškai žudę Lietuvos gyventojus, nubausti ir nepriklausomoje Lietuvoje nebus.

Beje, nutarime Konstitucinis teismas remiasi “konstituciniu teisinės valstybės principu” ir “Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalimi”, kuri sako “Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.”. Aišku, šis Konstitucijos straipsnis, pasak teismo, kažkodėl taikomas tik aukščiau minėto pobūdžio genocido vykdytojams, bet ne kitiems genocido vykdytojams. Tai grynai politinis nutarimas – iš Konstitucijos to išskaityti niekaip negalima, kitokios sudėties teismas galėjo priimti kitokį sprendimą.

Konstitucinio teismo pranešimas žiniasklaidai yra čia, pilnas nutarimo tekstas – čia.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Ukraina, Lietuva ir trys postsovietinės vertybinės kryptys

Ukraina, Lietuva ir trys postsovietinės vertybinės kryptys

| 0 komentarų

Postsovietinėje erdvėje (nuo Lietuvos iki Vladivostoko) yra trys populiarios mąstymo kryptys: sovietinė, tautinė ir vakarietiška. Šios kryptys čia svarbesnės, nei įprastas skirstymas į “kairę” ir “dešinę”.

Sovietinės minties žmonių vertybės – darbininkija, “Didysis tėvynės karas” ir jo veteranai, rusų kultūra, klasikinis menas/mokslas, rusų kalba, geresni santykiai su Rusija ir jos sąjungininkėmis. Labiau toleruojama korupcija.

Vakarietiškai minčiai artima kultūrinė globalizacija, vakarietiška kultūra ir menas, Vakarų Europoje populiaraus žmogaus teisių suvokimo diegimas, eurointegracija dalį suvereniteto perduodant Europos Sąjungai, anglų kalba.

Tautinė mintis įkvėpimo semiasi tautos istorijoje, religijose, kalboje, gamtoje, tradicinėse vertybėse, identitete, vietiniame mene. Jei sovietinės ir vakarietiškos mąstymo kryptys daugmaž visur vienodos, tautinės mintys kažkiek skiriasi, nes skiriasi šalių istorija ir tradicijos.

Kiekvienoje kryptyje yra nuosaikių ir radikalių elementų (pastarieji savo požiūrį stengiasi primesti kitiems, pateisina praeities ir naujas represijas prieš kitaminčius).

Ypatinga rusų padėtis ir situacija Ukrainoje

Visų krypčių atstovai (net ir nuosaikiausi) vieni kitus vertina kritiškai. Tačiau yra viena išimtis: Rusija. Čia tautinė ir sovietinė mintis žengia koja kojon. Net tarp radikalų: juk komunistas gali didžiuotis Stalinu ir Leninu, kaip komunistais, o nacis – kaip Rusijos galią išplėtusias jos valdovais. Todėl Rusijoje vakarietiška mintis šiuo metu pasmerkta likti mažumoje.

Panašiai yra ir rusakalbių bendruomenėse kitose šalyse. Ukrainoje rusakalbių itin daug (35%), o šalies rytuose ir pietuose jie sudaro daugumą (Kryme 77%). Čia rusiškos tautinės ir sovietinės minčių tandemas nusveria ukrainietišką tautinę bei vakarietišką mintis. Tuo tarpu Ukrainos vakaruose daugumą sudaro ukrainietiškai kalbantys žmonės (t.y. daug ukrainietiškos tautinės krypties ir mažai rusiškos tautinės). Sovietai vykdė ukrainiečių genocidą (išžudyta bent 7-10 milijonų), tad čia sovietinė mintis itin silpna, ypač 1939 m. sovietų užimtame vakariausiame krašte (Lvovo apylinkės). Todėl vakarietiškos ir ukrainietiška tautinė kryptys čia dominuoja, sudariusios aljansą prieš “bendrą priešą”, panašiai, kaip ir ~1990 m. Baltijos šalyse.

Tačiau jei imti Ukrainą kaip visumą, keturių mąstymo krypčių (sovietinės, vakarietiškos, rusiškos tautinės ir ukrainietiškos tautinės) proporcijos panašios, todėl šiame krašte ir vyksta nuolatiniai konfliktai. Panašiai neapsisprendusių yra ir daugiau šalių, bet, išskyrus Baltarusiją ir Kazachiją, niekur rusakalbių bendruomenė nėra tokia gausi, tad šalys vienalytiškesnės, situacija kiek švelnesnė. Ten (pvz. Gruzijoje) nėra nuolatinio padalijimo į dvi geografines dalis – labiau veikia politinė švytuoklė, kuomet kartais įsivyrauja labiau vakarietiška, kartais labiau sovietinė mintys. Tiesa, smulkesnių regioninių konfliktų yra: štai sovietinės minties dominuojama Padniestrė atskilo nuo tada vakarietiškos ir rumuniškos tautinės krypčių dominuotos Moldavijos.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvos politinė arena, tuo tarpu, pagal tris postsovietinės politikos vertybines kryptis, manau, padalinta taip:

Sovietinė mintis – dalis Socialdemokratų, K. Prunskienės Liaudies partija. Radikalūs elementai – Socialistinis liaudies frontas.
Vakarietiška mintis – Liberalai, kita dalis Socialdemokratų, dalis Tėvynės Sąjungos. Radikalūs elementai – “Naujoji kairė 95” ir pan. judėjimai.
Tautinė mintis – kita dalis Tėvynės Sąjungos, R. Karbauskio valstiečiai-žalieji, Centro partija, tautininkai, jaunalietuviai. Radikalūs elementai – buvę nacionaldemokratai ir pan.

Įdomu, kad dvi didžiausios Lietuvos partijos pasidalinusios ant dviejų mąstymo krypčių: Tėvynės Sąjunga tarp vakarietiškos ir tautinės, o Socialdemokratai tarp vakarietiškos ir sovietinės; tai sukelia kai kurių kuriozų. Visgi jas vienija “bendras oponentas”: Tėvynės Sąjungai tai sovietinė mintis, Socialdemokratams – tautinė mintis.

“Populistines/protesto partijas” kurios labiau siejamos su savo lyderiais nei ideologija (Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Drąsos kelias) vertinti sunku – jose, kaip taisyklė, būna visų trijų vertybinių krypčių atstovų.

Lenkų rinkimų akcija atstovauja lenkiškai tautinei minčiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

| 7 komentarai

Kartais išgirstu teiginių, esą Sovietų Sąjunga nepadarė Lietuvai ekonominės žalos ar net davė naudos. Esminė tokių pasisakymų klaida – lyginama dabartinė Lietuvos padėtis su buvusia iki sovietmečio. Esą va – kiek magistralių, gamyklų pastatyta.

Bet lyginti reikia ne taip. Technologijų progresas vyko visur. Visur statė tas gamyklas, kelius, ne vien Sovietų Sąjungoje – visame pasaulyje nuo 1940 m. iki 1990 m. jų begalė pristatyta. Tiesą pasakius, Vakaruose jų pastatyta daug daugiau nes ir ekonominis augimas ten vyko daug greičiau.

Ir Lietuvoje pastatyti objektai nėra kokia nors dovana iš okupacinės valdžios. Patys lietuviai juk viską ir statė. O kiek prie statybų prisidėjo ne lietuviai tai dar daugiau lietuviai prisidėjo prie projektų kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Tai – ir priverstiniai darbai Stalino laikais, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvežti ir versti dirbti Sibire ir kitur. Tai ir vėlesni laikai, kuomet lietuviai gamino ne Lietuvoje realizuojamą produkciją (pvz. TSRS karo pramonei). Visais laikais Lietuvos TSR produktyvumas viršijo TSRS vidurkį – todėl iš Lietuvos daugiau prekių, medžiagų ir kt. buvo išvežama, negu į ją įvežama.

Tai reiškia, kad net ir su tokia pačia socialistine sistema jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma (kaip to meto Lenkija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija) ji būtų gyvenusi šiek tiek turtingiau ir joje būtų buvę pastatyta daugiau objektų, nei Sovietų okupacijos sąlygomis. Kaip žinia, komunistinės Rytų Europos valstybės už Sovietų Sąjungos ribų ir gyveno šiek tiek turtingiau nei pati TSRS (o gavę leidimus ten iškeliauti žmonės parsiveždavo prekių, kurių TSRS trūkdavo).

Bet svarbiausias dalykas yra kitur. Jei Lietuva būtų buvusi visiškai nepriklausoma (Šaltojo Karo Rytų Europa buvo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos tik iš dalies, kaip parodė represijos prieš sukilimus Čekoslvakijoje ir Vengrijoje), Lietuva niekad nebūtų pasirinkusi komunistinės sistemos. Visame pasaulyje tik keliose šalyse komunistinės revoliucijos iš tikro įvyko „nuo apačios“ (Rusijoje, Kinijoje, Kuboje, Jugoslavijoje, Albanijoje) – visur kitur ši sistema įvesta „padedant“ vienos iš aukščiau įvardytų šalių kariuomenėms. Tarpukario Lietuvoje komunistų partija buvo be galo silpna ir nerengė bei negalėjo surengti revoliucijos nei būti išrinkta.

Tam, kad suprasti tikrąją TSRS įtaką reikia lyginti dabartinę Lietuvą su dabartine situacija tose valstybėse, kurios buvo panašioje į Lietuvą padėtyje tarpukariu, bet nepateko į TSRS sudėtį ir nebuvo komunistinės. Puikiausias pavyzdys čia – Suomija. Iki 1940 m. Lietuvos ir Suomijos istorijos klostėsi beveik identiškai. Iki XVIII a. ir Lietuva, ir Suomija neturėjo savo kalba kalbančio elito – Lietuvos elitas buvo lenkiškas, Suomijos – švediškas, o lietuvių ir suomių kalbos/kultūros laikytos kaimiškomis. Paskui abi šalys pateko į Rusijos Imperiją, kurioje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo sakant „Baltijos šalys“ kartais būdavo turimos omenyje ne 3, o 4 valstybės: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Tokios panašios jos buvo istoriškai ir ekonomiškai (Estija ir Suomija – ir kalbiškai, taip pat, kaip Lietuva ir Latvija).

Na o kur dabar Lietuva, Latvija ir Estija, o kur – Suomija? Štai ir yra tikrasis atsakymas apie Sovietų okupacijos žalą.

Suomijos ir Lietuvos ekonomikų (kairėje) ir populiacijų (dešinėje) palyginimas. 1940 m. ekonomikos buvo panašios, bet atgavusios nepriklausomybę Lietuvos BVP (PPP) vienam gyventojui tebuvo lygus 21% Suomijos BVP (PPP). Nuo to laiko jis augo ir dabar yra 55%, bet okupacijos žalai panaikinti dar reikės ne vieno dešimtmečio. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuolat mažėja: 1940 m. Lietuvoje gyveno 81% tiek žmonių, kiek Suomijoje, 1990 m. 73% (300 000 sovietų į Lietuvą atkeltų rusakalbių nekompensavo genocidų padarytos žalos, o jų neskaičiuojant būtų buvę 65%), šiandien – 57%.

TSRS įtaka nesibaigė, ji – tęsiasi. Didesnė nei Vakaruose korupcija, požiūris “Kas visų – tas niekieno” ir panašūs neigiami reiškiniai, atėję iš komunistinės sistemos, toliau slopina ekonomikos augimą. TSRS sukeltas žemesnis pragyvenimo lygis paskatino precedentų neturinčią emigraciją ir darbingų gyventojų mažėjimą – o tai vėl smogia ekonomikai. 1940 m. įsisukusi istorijos karuselė nulėmė dar vieną masinę Lietuvos gyventojų netektį (ji būtų prasidėjusi dar seniau ir buvusi dar masiškesnė – bet iki Gorbačiovo ją stabdė beveik nulinės galimybės emigruoti iš Sovietų Sąjungos valdomų teritorijų).

Aišku, nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 23 metai ir kaltinti vien TSRS negalima – prie dabartinės emigracijos bangos prisidėjo ir mūsų sprendimai (pvz. ji būtų mažesnė, jei ne stojimas į Europos Sąjungą). Dabar Rytų Europa pati stengiasi tas bėdas įveikti. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau.

Iš tikrųjų Lietuvai sekasi puikiai – ekonomiškai lenkiame visas buvusias Rytų bloko šalis, išskyrus keturias (Čekiją, Slovakiją, Estiją ir Lenkiją). Bet tai menka paguoda: net ir buvusios TSRS ekonominiai lyderiai estai smarkiai tebeatsilieka nuo suomių, su kuriais iki sovietinės okupacijos žengė koja kojon (Estijos BVP (PPP) vienam gyventojui 21 200 JAV dolerių, Suomijos – 36 500 JAV dolerių). Okupacijos ir prievarta primestos socialistinės sistemos žala tokia, kad jos net ir geriausiai besitvarkantieji nesugebėjo panaikinti per 23 metus. O juk dauguma šalių yra dar prastesnėje padėtyje nei Lietuva.

Buvusių komunistinių (raudonos) ir visuomet kapitalistinių (žalios) Europos šalių ekonomikų palyginimas (BVP (PPP) vienam gyventojui) skirtingais metais. 1995 m., greitai po TSRS žlugimo, visos ekskomunistinės šalys smarkiai atsilikinėjo nuo Vakarų ir “kalnas” buvo status. Po beveik dvidešimt metų jis nebėra status, o kelios ekskomunistinės valstybės (Čekija, Slovakija) net aplenkė kelias šiapus geležinės uždangos buvusias (Portugaliją, Graikiją). Visgi komunistų valdymo pasekmės dar jaučiasi labai skaudžiai ir jausis ilgai, Europa tebėra padalinta į dvi dalis pagal turtingumą. Beje, Lietuva (juoda) visa laiką slinko dešiniau – t.y. palyginus su 1995 m. ekonomiškai pralenkė ne vieną kitą šalį (Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Rusiją, Gudiją, Vengriją). Bet dar nepasivijo nė vienos visuomet kapitalistinės šalies.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,