Išskleisti meniu

Sovietinė okupacija

Gera vilniečių atmintis – Sovietinio deficito atspindys

Gera vilniečių atmintis – Sovietinio deficito atspindys

| 6 komentarai

Nuo okupacijos pabaigos jau praėjo beveik 25 metai, o vyresni vilniečiai tebevadina vietoves senais sovietiniais vardais.

Gal nieko keisto, kad prisimena tuos gatvių pavadinimus, kurie buvo jaunystėje. Tačiau ištisi miesto rajonai vadinami prieš dešimtmečius uždarytų parduotuvių garbei – “Prie Šatrijos parduotuvės”, “Kur buvo Dzūkija”…

Tokia “puiki atmintis” – pats tikriausias sovietinio deficito liudininkas.

Manau joks šiandienos vilnietis negalėtų net išvardinti visų parduotuvių, kurios yra Vilniuje šiandien. Ką ten Vilniuje – net esančias jo mikrorajone būtų problema išvardinti. O sovietinės parduotuvės juk buvo ne “Akropoliai” ar “Ozai”, o labiau kaip mažiausieji “Maxima” ar “Norfa” variantai.

Ir jos visos įstrigo vilniečių atmintin. Kodėl? Todėl, kad jų buvo taip mažai. Po vieną ar kelias rajone, su ilgom eilėm ir apytuštėm lentynom. Tas pats liečia ir kitas paslaugų įstaigas – restoranų, atrodo, mieste buvo apie 10.

Šiandieninis jaunimas turbūt puikiai įsimins, kur yra teatrai ar pramogų arenos – nes šių pastatų Vilniuje tebėra po keletą. Pasakius “Prie Operos ir Baleto teatro”, “Prie Siemens arenos” visi supras, apie ką kalbama, net jei šie pastatai nustotų veikti.

Tuo tarpu parduotuvių, restoranų, paslaugų įstaigėlių dabar tiek daug, kad jie nebėra joks orientyras.

Straipsnio temos: , , , , ,


    6 komentarai

  1. Man kažkaip vis dar norisi sakyti “prie Vaikų pasaulio”, “prie univermago”. Nors pats menkai ką prisimenu, kaip tie objektai atrodė iš išorės ar iš vidaus. “Kuro aparatūros” pavadinimas irgi kažkuo mielesnis, nei Siemens arena. : )

    • Noras taip sakyti kyla, nes vyresni taip sakydavo, šios frazės faktiškai tapo nedidelių rajonų pavadinimais. Aišku, dabar tos nusistovėjusios frazės nyksta, ir naujos panašios nebeatsiranda (kad parduotuvių, restoranų pavadinimais būtų vadinami rajonai). “Univermagas” čia geras pavyzdys: dabar jo vietoje yra net didesnis prekybos centras VCUP, bet mažai kas rajoną įvardytų kaip “Prie VCUP”, nes juk tame pačiame rajone atsirado “žymesnių” orientyrų, tam tarpe didesnis prekybos centras “Europa”. Tiesa, “Univermagas” ar “Vaikų pasaulis” dar bent buvo nemažos parduotuvės, tuo tarpu rajonai neoficialiai “pakrikštyti” ir daug mažesnių buvusių parduotuvių ir kitų įstaigų pavadinimais.

  2. Dabar irgi pasitaiko naudojamų orientyrų, pvz. gyvena prie Panoramos, Barclay’aus (arba “Pedagoginio”, dar vienas nenorintis pasitraukti pavadinimas), prie BIG’o, dirba netoli “Senukų”, šalia Lukiškių ar Sereikiškių. Įdomu būtų patyrinėti, kodėl vieni pavadinimai prigija greičiau ar sėkmingiau už kitus (panašiai kaip ir kai kurie nauji žodžiai, kaip “naršyklė”).

    • Manau, kad vieta tampa orientyru tada, jeigu ji labai išsiskiria iš kitų vietų, tai yra arba yra unikali, arba tokių vietų yra nedaug (toje vietoje, kurios kontekste orientuojamasi).

      Taigi, „prie Panoramos“ (ar „Akropolio“, „Ozo“) sakoma, nes tokio dydžio prekybos centrai Vilniuje tėra keli; tik kelios yra ir Lukiškių dydžio aikštės. Analogiškai sovietų okupacijos laikais, kai buvo mažiau parduotuvių ir restoranų apskritai, kiekviena parduotuvė ar restoranas galėjo tapti tokiu orientyru.

      Šiandien mažesnės parduotuvės gali būti orientyru nebent mikrorajono mastu (kadangi ten jų skaičius nebus toks didelis), bet ne viso miesto. Analogiškai ir su kitais paplitusiais objektais. Pvz. pasakius „Gyvenu prie Jono Bosko bažnyčios“ dauguma vilniečių, matyt, net nesuprastų, apie ką kalbama, tačiau jei būtų kalbama su kitu lazdyniečiu, tai suprastų, nes Lazdynuose tėra viena bažnyčia (tuo tarpu Vilniuje labai daug bažnyčių ir viso miesto mastu orientyrais yra tik kelios išskirtiniausios: Katedra, Onos, Petro ir Povilo).

      Be dydžio ar tipo unikalumo vietą pakankamai išskirti iš kitų, kad ji taptų orientyru, gali architektūrinis išskirtinumas, „išsišokimas iš aplinkos“, garsumas.
      Kartą tapusi orientyru vieta dar kurį laiką juo išlieka nors ir praranda išskirtinumą ar net sunyksta.

      O dėl kitų žodžių manau labai (aišku, ne vien) prigijimą lemia patogumas vartoti / trumpumas. „Elektroniniam paštui“ beveik neįmanoma išstumti iš neoficialaus vartojimo trumpesnį „emeilą“, „naršyklei“ lengviau išstumti tokio pat ilgio „brauserį“ ar juoba „dūzgėms“ ilgesnį „afterpartį“, „mėsainiui“ ilgesnį „hamburgerį“. Dar svarbus žodžio logiškas pagrindimas ir kažkiek sėkmės (žmonės linkę savo kalba nejučia imituoti kitus žmones, ypač autoritetus, todėl jei žodį ims vartoti kažkokie populiarūs asmenys jis išplis labiau).

  3. Beje, mane dar nuolat glumina, kai vyresni žmonės puikiai atsimena, kiek kas kainavo. Kiek rublių, kapeikų buvo ledai, duona, dešra, gira, benzino litras. Suprantu, kodėl taip yra, bet vis tiek keista – pradedi galvot, galbūt tai reiškia, kad apskritai jų mąstymas visai kitaip struktūruotas nei mūsų kartos. Aš iš vaikystės geriausiu atveju atsiminčiau gazuoto vandens sifono kainą (9,20 Lt, o papildymas – 1,20 Lt), na ir dar pačias pirmasias bilietėlių kainas – 3, tik nebesu tikras, kp. ar ct.

    • Turbūt tiesiog jiems kainos užsifiksavo, nes būtent tokias kainas patirdavo gerokai dažniau/ilgiau? Vėlgi, planinės ekonomikos pasekmė, kurioje:

      a)Kainos keisdavosi rečiau. Dabar kai kurių dalykų kainos, kaip benzino, keičiasi kasdien; kitur pilna akcijų, išpardavimų.
      b)Tie patys dalykai kainuodavo tiek pat skirtingose parduotuvėse. Dabar net ir toje pačioje vietoje tas pats dalykas gali kainuoti skirtingai: pvz. lėktuvo bilietai priklausomai nuo to, kiek vietų užpildyta
      c)To paties dalyko rūšių buvo gerokai mažiau. Dabar kiekvienos prekės “markių” daugybė, jų kainos skiriasi kartais.

      Taip kad gal mąstymas toks pats: su kuo žmonės susiduria kasdien mėnesiai iš mėnesių, metai iš metų, tą įsimena gal net visam gyvenimui. Tik kad tokie “fiksuoti dalykai” šiai ir praeitai kartai buvo kiti. Turbūt dabar jų išvis daug mažiau: nes greit pamąstęs negaliu sugalvoti kažko atvirkščio, kas būtų “fiksuotas dalykas” šiai kartai, bet ne praeitai.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

| 8 komentarai

Kartais išgirstu teiginių, esą Sovietų Sąjunga nepadarė Lietuvai ekonominės žalos ar net davė naudos. Esminė tokių pasisakymų klaida – lyginama dabartinė Lietuvos padėtis su buvusia iki sovietmečio. Esą va – kiek magistralių, gamyklų pastatyta.

Bet lyginti reikia ne taip. Technologijų progresas vyko visur. Visur statė tas gamyklas, kelius, ne vien Sovietų Sąjungoje – visame pasaulyje nuo 1940 m. iki 1990 m. jų begalė pristatyta. Tiesą pasakius, Vakaruose jų pastatyta daug daugiau nes ir ekonominis augimas ten vyko daug greičiau.

Ir Lietuvoje pastatyti objektai nėra kokia nors dovana iš okupacinės valdžios. Patys lietuviai juk viską ir statė. O kiek prie statybų prisidėjo ne lietuviai tai dar daugiau lietuviai prisidėjo prie projektų kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Tai – ir priverstiniai darbai Stalino laikais, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvežti ir versti dirbti Sibire ir kitur. Tai ir vėlesni laikai, kuomet lietuviai gamino ne Lietuvoje realizuojamą produkciją (pvz. TSRS karo pramonei). Visais laikais Lietuvos TSR produktyvumas viršijo TSRS vidurkį – todėl iš Lietuvos daugiau prekių, medžiagų ir kt. buvo išvežama, negu į ją įvežama.

Tai reiškia, kad net ir su tokia pačia socialistine sistema jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma (kaip to meto Lenkija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija) ji būtų gyvenusi šiek tiek turtingiau ir joje būtų buvę pastatyta daugiau objektų, nei Sovietų okupacijos sąlygomis. Kaip žinia, komunistinės Rytų Europos valstybės už Sovietų Sąjungos ribų ir gyveno šiek tiek turtingiau nei pati TSRS (o gavę leidimus ten iškeliauti žmonės parsiveždavo prekių, kurių TSRS trūkdavo).

Bet svarbiausias dalykas yra kitur. Jei Lietuva būtų buvusi visiškai nepriklausoma (Šaltojo Karo Rytų Europa buvo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos tik iš dalies, kaip parodė represijos prieš sukilimus Čekoslvakijoje ir Vengrijoje), Lietuva niekad nebūtų pasirinkusi komunistinės sistemos. Visame pasaulyje tik keliose šalyse komunistinės revoliucijos iš tikro įvyko „nuo apačios“ (Rusijoje, Kinijoje, Kuboje, Jugoslavijoje, Albanijoje) – visur kitur ši sistema įvesta „padedant“ vienos iš aukščiau įvardytų šalių kariuomenėms. Tarpukario Lietuvoje komunistų partija buvo be galo silpna ir nerengė bei negalėjo surengti revoliucijos nei būti išrinkta.

Tam, kad suprasti tikrąją TSRS įtaką reikia lyginti dabartinę Lietuvą su dabartine situacija tose valstybėse, kurios buvo panašioje į Lietuvą padėtyje tarpukariu, bet nepateko į TSRS sudėtį ir nebuvo komunistinės. Puikiausias pavyzdys čia – Suomija. Iki 1940 m. Lietuvos ir Suomijos istorijos klostėsi beveik identiškai. Iki XVIII a. ir Lietuva, ir Suomija neturėjo savo kalba kalbančio elito – Lietuvos elitas buvo lenkiškas, Suomijos – švediškas, o lietuvių ir suomių kalbos/kultūros laikytos kaimiškomis. Paskui abi šalys pateko į Rusijos Imperiją, kurioje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo sakant „Baltijos šalys“ kartais būdavo turimos omenyje ne 3, o 4 valstybės: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Tokios panašios jos buvo istoriškai ir ekonomiškai (Estija ir Suomija – ir kalbiškai, taip pat, kaip Lietuva ir Latvija).

Na o kur dabar Lietuva, Latvija ir Estija, o kur – Suomija? Štai ir yra tikrasis atsakymas apie Sovietų okupacijos žalą.

Suomijos ir Lietuvos ekonomikų (kairėje) ir populiacijų (dešinėje) palyginimas. 1940 m. ekonomikos buvo panašios, bet atgavusios nepriklausomybę Lietuvos BVP (PPP) vienam gyventojui tebuvo lygus 21% Suomijos BVP (PPP). Nuo to laiko jis augo ir dabar yra 55%, bet okupacijos žalai panaikinti dar reikės ne vieno dešimtmečio. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuolat mažėja: 1940 m. Lietuvoje gyveno 81% tiek žmonių, kiek Suomijoje, 1990 m. 73% (300 000 sovietų į Lietuvą atkeltų rusakalbių nekompensavo genocidų padarytos žalos, o jų neskaičiuojant būtų buvę 65%), šiandien – 57%.

TSRS įtaka nesibaigė, ji – tęsiasi. Didesnė nei Vakaruose korupcija, požiūris “Kas visų – tas niekieno” ir panašūs neigiami reiškiniai, atėję iš komunistinės sistemos, toliau slopina ekonomikos augimą. TSRS sukeltas žemesnis pragyvenimo lygis paskatino precedentų neturinčią emigraciją ir darbingų gyventojų mažėjimą – o tai vėl smogia ekonomikai. 1940 m. įsisukusi istorijos karuselė nulėmė dar vieną masinę Lietuvos gyventojų netektį (ji būtų prasidėjusi dar seniau ir buvusi dar masiškesnė – bet iki Gorbačiovo ją stabdė beveik nulinės galimybės emigruoti iš Sovietų Sąjungos valdomų teritorijų).

Aišku, nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 23 metai ir kaltinti vien TSRS negalima – prie dabartinės emigracijos bangos prisidėjo ir mūsų sprendimai (pvz. ji būtų mažesnė, jei ne stojimas į Europos Sąjungą). Dabar Rytų Europa pati stengiasi tas bėdas įveikti. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau.

Iš tikrųjų Lietuvai sekasi puikiai – ekonomiškai lenkiame visas buvusias Rytų bloko šalis, išskyrus keturias (Čekiją, Slovakiją, Estiją ir Lenkiją). Bet tai menka paguoda: net ir buvusios TSRS ekonominiai lyderiai estai smarkiai tebeatsilieka nuo suomių, su kuriais iki sovietinės okupacijos žengė koja kojon (Estijos BVP (PPP) vienam gyventojui 21 200 JAV dolerių, Suomijos – 36 500 JAV dolerių). Okupacijos ir prievarta primestos socialistinės sistemos žala tokia, kad jos net ir geriausiai besitvarkantieji nesugebėjo panaikinti per 23 metus. O juk dauguma šalių yra dar prastesnėje padėtyje nei Lietuva.

Buvusių komunistinių (raudonos) ir visuomet kapitalistinių (žalios) Europos šalių ekonomikų palyginimas (BVP (PPP) vienam gyventojui) skirtingais metais. 1995 m., greitai po TSRS žlugimo, visos ekskomunistinės šalys smarkiai atsilikinėjo nuo Vakarų ir “kalnas” buvo status. Po beveik dvidešimt metų jis nebėra status, o kelios ekskomunistinės valstybės (Čekija, Slovakija) net aplenkė kelias šiapus geležinės uždangos buvusias (Portugaliją, Graikiją). Visgi komunistų valdymo pasekmės dar jaučiasi labai skaudžiai ir jausis ilgai, Europa tebėra padalinta į dvi dalis pagal turtingumą. Beje, Lietuva (juoda) visa laiką slinko dešiniau – t.y. palyginus su 1995 m. ekonomiškai pralenkė ne vieną kitą šalį (Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Rusiją, Gudiją, Vengriją). Bet dar nepasivijo nė vienos visuomet kapitalistinės šalies.

Straipsnio temos: , , , , ,


    8 komentarai

  1. labai fain surasyta, bet ekonomikai lygint reikia imt ne gdp per capita, o gdp per capita ppp. t.y. bvp paritetu zmogui, nes tai tiksliau atspindi zmoniu pragyvenimo lygi. pvz jei Lietuvoje pieno litras kainuoja 3Lt, tai kazkur 4Lt, reiskia , jei LT uzdirbi 1000Lt, o kazkur 1333,33Lt, tai perkamoji galia vienoda, nes nupirkt gali vienoda litru skaiciu, nors bvp zmogui (ne ppp) yra didesnis kazkur salyje pas daugiau uzdirbanti…

    • Taip, teisingai. Bet straipsnyje ir lyginamas būtent BVP (PPP), šaltinis – World Factbook. Tiesiog “BVP vienam gyventojui perskaičiuotas pagal perkamąją galią” ar pan. yra labai griozdiška žodžių konstrukcija, tad sakiniuose sutrumpinta iki “BVP vienam gyventojui” ar (kartais) tiesiog “BVP”, bet turimas omenyje, aišku, BVP 1 gyv. (PPP). Kadangi tai nėra mokslinis darbas, o skirta pasiskaityti įvairiems žmonėms, ne vien ekonomistams, kiek trumpinu ar sulietuvinu terminus, kad būtų paprasčiau skaityti – suprantu, kad gali kilti tam tikrų dviprasmybių, bet viliuosi, kad bus suprasta teisingai.

  2. negerai, jei skaiciai yra bvp ppp, tai reikia taip ir rasyti, ne taip sunku 3p prirasyti. cia tas pats kas rasyti vietoj ne km ar m, o tiesiog atstumas 1000, taip ir liks neaisku ko. asmeniskai nesupratau, o tiksliau pats susipainiojai tarp bvp zmogui ir bvp zmogui paritetu, nes is factbook’o imant skaicius LT bvp ppp (2013) yra didesnis uz lenkijos, estijos, o gal ir kitu saliu supainiota. pasiziurejau i staraipsnio data, tai reiskia duomenys 2012m? jei taip, tai del estijos negaliu but garantuotas (liktai irgi, siek tiek, buvo mazesnis uz LT), bet lenkijos tikrai buvo mazesnis uz LT. bet kokiu atveju buvo smagu paskaityti.

    • Dabar patikrinau duomenis senose “World Factbook”. Taigi, padariau klaidą nurodydamas metus – apatinės diagramos duomenys yra iš 2012 m. “Factbook” (galima parsisiųsti čia), o ne 2013 m. Skaičiai BVP (PPP) World Factbook 2012 nurodyti tokie: Lietuva 20100, Lenkija 21000, Estija – 21200. Dabar išties lenkus ir estus jau esame aplenkę, taigi Lietuvos žygis “į dešinę” toje diagramoje tęsiasi.

      Dabar pataisiau skaičių diagramoje iš 2013 į 2012, taip pat prirašiau PPP.

  3. Autoriaus palyginimai nekorektiški. Juk ne veltui ekonominėje mokslinėje literatūroje rašoma apie Suomijos ekonominį stebuklą! Toks Suomijos spurtas yra išimtis, o ne taisyklė. O gal Lietuva dabar būtų kaip tik labai atsislikusi, jei būtų išsaugojusi savo nepriklausomybę – juk buvome fašistuojančia autokratine vienpartine valstybe. Realistiškiau būtų buvę lyginti su kita agrarine valstybe – Portugalija.

    • Suomija palyginimui pasirinkta neatsitiktinai, o dėl savo panašios istorijos (iki 1940 m.) bei kultūros (ji beveik identiška Estijos kultūrai, o Estijos ekonominis vystymasis po 1940 m. iš esmės identiškas Lietuvos).

      Tačiau Suomijos atvejis nėra kažkuo išskirtinis. Panašiai, kaip Suomijoje, ekonomika vystėsi ir Skandinavijos šalyse – kurios irgi urbanizavosi tik XX a. antrojoje pusėje (t.y. ilgai buvo agrarinės).

      Tuo tarpu visose netolimose Lietuvai valstybėse, kuriose buvo sovietų ekonominis modelis (Estija, Latvija, Baltarusija, Lenkija, Čekosovakija), ekonominė raida buvo panaši į Lietuvos ekonominę raidą (ir ženkliai atsiliko nuo Suomijos, Skandinavijos ir Vakarų Europos).

      Su tolimomis šalimis, tokiomis kaip Portugalija, Lietuvos lyginti netikslinga. Mat, kaip rodo tyrimai, be ekonominės sistemos, valstybių turtingumą lemia ir kiti dalykai (žr. straipsnį „Valstybių turtingumą lemia gyventojų intelektas“). Dauguma to paties ekonominio modelio Pietų Europos valstybių yra vidutiniškai skurdesnės už Šiaurės Europos šalis, Afrikos valstybės – dar skurdesnės ir t.t.

      Todėl, siekiant atmesti kitų veiksnių (genetinių, kultūrinių, istorinių…) įtaką, tikslingiausia Lietuvą lyginti su artimomis Šiaurės ir Vidurio Europos šalimis.

      Beje, lygiai tos pačios tendencijos, kokios yra Lietuvą (ar Estiją) palyginus su Suomija, atsiskleidžia palyginus bet kurias dvi istoriškai, kultūriškai ir genetiškai panašias šalis, kurių viena ėjo kapitalistiniu, kita – komunistiniu keliu. Pavyzdžiui:

      *Pietų ir Šiaurės Korėją (iki komunizmo įsigalėjimo Šiaurėje kaip tik Šiaurė buvo labiau industriškai išsivysčiusi, tačiau Pietų Korėja ją ekonomiškai toli pralenkė).

      *Kinijos Liaudies Respubliką ir Taivanį (abiejose šalyse dominuoja kinai, bet kol Liaudies Respublikoje vyravo komunizmas, o Taivane – kapitalizmas, Taivanas gerokai išsiveržė į priekį. Atotrūkis ėmė mažėti tada, kai Kinijos Liaudies Respublika irgi pasuko ekonomiką į kapitalizmą).

      *Buvusias Vokietijos Federacinę ir Vokietijos Demokratinę Respublikas.

      Beje, tarpusavyje palyginus tas šalis, kurios XX a. pirmojoje pusėje buvo agrarinės su tomis, kurios jau tada buvo urbanizuotos (tačiau yra genetiškai/kultūriškai artimos, bei visą XX a. turėjo tą pačią ekonominę sistemą), šiandien ekonominių skirtumų nebesimato. Pavyzdžiai: Vokietija-Šveicarija, JK-Airija. Taigi buvimas agrarine vastybe tarpukariu (beje, tada didžiumoje Europos šalių miestuose gyveno mažai žmonių) šiandienos padėčiai nebėra reikšmingas.

  4. Na va 2016 m. ir jau apie 71 proc. palyginus su Suomija Lietuva.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *