Nuo okupacijos pabaigos jau praėjo beveik 25 metai, o vyresni vilniečiai tebevadina vietoves senais sovietiniais vardais.
Gal nieko keisto, kad prisimena tuos gatvių pavadinimus, kurie buvo jaunystėje. Tačiau ištisi miesto rajonai vadinami prieš dešimtmečius uždarytų parduotuvių garbei – “Prie Šatrijos parduotuvės”, “Kur buvo Dzūkija”…
Tokia “puiki atmintis” – pats tikriausias sovietinio deficito liudininkas.
Manau joks šiandienos vilnietis negalėtų net išvardinti visų parduotuvių, kurios yra Vilniuje šiandien. Ką ten Vilniuje – net esančias jo mikrorajone būtų problema išvardinti. O sovietinės parduotuvės juk buvo ne “Akropoliai” ar “Ozai”, o labiau kaip mažiausieji “Maxima” ar “Norfa” variantai.
Ir jos visos įstrigo vilniečių atmintin. Kodėl? Todėl, kad jų buvo taip mažai. Po vieną ar kelias rajone, su ilgom eilėm ir apytuštėm lentynom. Tas pats liečia ir kitas paslaugų įstaigas – restoranų, atrodo, mieste buvo apie 10.
Šiandieninis jaunimas turbūt puikiai įsimins, kur yra teatrai ar pramogų arenos – nes šių pastatų Vilniuje tebėra po keletą. Pasakius “Prie Operos ir Baleto teatro”, “Prie Siemens arenos” visi supras, apie ką kalbama, net jei šie pastatai nustotų veikti.
Tuo tarpu parduotuvių, restoranų, paslaugų įstaigėlių dabar tiek daug, kad jie nebėra joks orientyras.
2014 m. gruodžio 5 d..
7 komentarai
Man kažkaip vis dar norisi sakyti “prie Vaikų pasaulio”, “prie univermago”. Nors pats menkai ką prisimenu, kaip tie objektai atrodė iš išorės ar iš vidaus. “Kuro aparatūros” pavadinimas irgi kažkuo mielesnis, nei Siemens arena. : )
Noras taip sakyti kyla, nes vyresni taip sakydavo, šios frazės faktiškai tapo nedidelių rajonų pavadinimais. Aišku, dabar tos nusistovėjusios frazės nyksta, ir naujos panašios nebeatsiranda (kad parduotuvių, restoranų pavadinimais būtų vadinami rajonai). “Univermagas” čia geras pavyzdys: dabar jo vietoje yra net didesnis prekybos centras VCUP, bet mažai kas rajoną įvardytų kaip “Prie VCUP”, nes juk tame pačiame rajone atsirado “žymesnių” orientyrų, tam tarpe didesnis prekybos centras “Europa”. Tiesa, “Univermagas” ar “Vaikų pasaulis” dar bent buvo nemažos parduotuvės, tuo tarpu rajonai neoficialiai “pakrikštyti” ir daug mažesnių buvusių parduotuvių ir kitų įstaigų pavadinimais.
Dabar irgi pasitaiko naudojamų orientyrų, pvz. gyvena prie Panoramos, Barclay’aus (arba “Pedagoginio”, dar vienas nenorintis pasitraukti pavadinimas), prie BIG’o, dirba netoli “Senukų”, šalia Lukiškių ar Sereikiškių. Įdomu būtų patyrinėti, kodėl vieni pavadinimai prigija greičiau ar sėkmingiau už kitus (panašiai kaip ir kai kurie nauji žodžiai, kaip “naršyklė”).
Manau, kad vieta tampa orientyru tada, jeigu ji labai išsiskiria iš kitų vietų, tai yra arba yra unikali, arba tokių vietų yra nedaug (toje vietoje, kurios kontekste orientuojamasi).
Taigi, „prie Panoramos“ (ar „Akropolio“, „Ozo“) sakoma, nes tokio dydžio prekybos centrai Vilniuje tėra keli; tik kelios yra ir Lukiškių dydžio aikštės. Analogiškai sovietų okupacijos laikais, kai buvo mažiau parduotuvių ir restoranų apskritai, kiekviena parduotuvė ar restoranas galėjo tapti tokiu orientyru.
Šiandien mažesnės parduotuvės gali būti orientyru nebent mikrorajono mastu (kadangi ten jų skaičius nebus toks didelis), bet ne viso miesto. Analogiškai ir su kitais paplitusiais objektais. Pvz. pasakius „Gyvenu prie Jono Bosko bažnyčios“ dauguma vilniečių, matyt, net nesuprastų, apie ką kalbama, tačiau jei būtų kalbama su kitu lazdyniečiu, tai suprastų, nes Lazdynuose tėra viena bažnyčia (tuo tarpu Vilniuje labai daug bažnyčių ir viso miesto mastu orientyrais yra tik kelios išskirtiniausios: Katedra, Onos, Petro ir Povilo).
Be dydžio ar tipo unikalumo vietą pakankamai išskirti iš kitų, kad ji taptų orientyru, gali architektūrinis išskirtinumas, „išsišokimas iš aplinkos“, garsumas.
Kartą tapusi orientyru vieta dar kurį laiką juo išlieka nors ir praranda išskirtinumą ar net sunyksta.
O dėl kitų žodžių manau labai (aišku, ne vien) prigijimą lemia patogumas vartoti / trumpumas. „Elektroniniam paštui“ beveik neįmanoma išstumti iš neoficialaus vartojimo trumpesnį „emeilą“, „naršyklei“ lengviau išstumti tokio pat ilgio „brauserį“ ar juoba „dūzgėms“ ilgesnį „afterpartį“, „mėsainiui“ ilgesnį „hamburgerį“. Dar svarbus žodžio logiškas pagrindimas ir kažkiek sėkmės (žmonės linkę savo kalba nejučia imituoti kitus žmones, ypač autoritetus, todėl jei žodį ims vartoti kažkokie populiarūs asmenys jis išplis labiau).
Beje, mane dar nuolat glumina, kai vyresni žmonės puikiai atsimena, kiek kas kainavo. Kiek rublių, kapeikų buvo ledai, duona, dešra, gira, benzino litras. Suprantu, kodėl taip yra, bet vis tiek keista – pradedi galvot, galbūt tai reiškia, kad apskritai jų mąstymas visai kitaip struktūruotas nei mūsų kartos. Aš iš vaikystės geriausiu atveju atsiminčiau gazuoto vandens sifono kainą (9,20 Lt, o papildymas – 1,20 Lt), na ir dar pačias pirmasias bilietėlių kainas – 3, tik nebesu tikras, kp. ar ct.
Turbūt tiesiog jiems kainos užsifiksavo, nes būtent tokias kainas patirdavo gerokai dažniau/ilgiau? Vėlgi, planinės ekonomikos pasekmė, kurioje:
a)Kainos keisdavosi rečiau. Dabar kai kurių dalykų kainos, kaip benzino, keičiasi kasdien; kitur pilna akcijų, išpardavimų.
b)Tie patys dalykai kainuodavo tiek pat skirtingose parduotuvėse. Dabar net ir toje pačioje vietoje tas pats dalykas gali kainuoti skirtingai: pvz. lėktuvo bilietai priklausomai nuo to, kiek vietų užpildyta
c)To paties dalyko rūšių buvo gerokai mažiau. Dabar kiekvienos prekės “markių” daugybė, jų kainos skiriasi kartais.
Taip kad gal mąstymas toks pats: su kuo žmonės susiduria kasdien mėnesiai iš mėnesių, metai iš metų, tą įsimena gal net visam gyvenimui. Tik kad tokie “fiksuoti dalykai” šiai ir praeitai kartai buvo kiti. Turbūt dabar jų išvis daug mažiau: nes greit pamąstęs negaliu sugalvoti kažko atvirkščio, kas būtų “fiksuotas dalykas” šiai kartai, bet ne praeitai.
Įdomu Minsko žiedas be Minsko IKI parduotuvės pavadinimo ilgai išliks?