“Skurdo ribą” minint girdime nuolat, bet retas susimąsto, kad lyginti žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius su kitomis šalimis ar su praeitimi – beprasmiška, o pranešimai apie didelius žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius tėra sensacijų vaikymasis. Laikraščių antraštės, panašios į “Pas mus kas ketvirtas gyvena žemiau skurdo ribos” lygiai taip rašomos ir Lietuvoje, ir turtingoje Britanijoje, ir skurdžiojoje Indijoje.

Reikalas tas, kad tos skurdo ribos visur skirtingos – jos skiriasi net ir šimtus kartų. Savo oficialią skurdo ribą nusistato kiekvienos valstybės valdžia. Vienos ją brėžia labai žemai, kitos – gana aukštai. Vienos vadovaujasi įvairiomis metodikomis, kitos nustato skaičių “iš oro”.

Valstybei turtėjant paprastai kartu keliama ir oficiali skurdo riba, todėl skurstančiųjų oficialiai beveik nemažėja (ypač tuo suinteresuoti kairieji politikai, nes didelis skaičius žemiau oficialios skurdo ribos gyvenančių žmonių naudojamas kaip argumentas didesniems mokesčiams ir išmokoms).

Todėl kone kiekvienoje šalyje, net pačioje turtingiausioje, nemažas procentas žmonių (dažniausiai nuo 10% iki 30%) gyvena žemiau skurdo ribos. Japonijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar JAV “žemiau skurdo ribos” gyvena net daugiau žmonių, nei Kinijoje, Rusijoje, Maroke ar Vietname. Tiesiog skurdo riba turtingesnėse valstybėse būna tokia, kad mums tai neatrodo skurdas.

Štai JAV skurdo riba – ~12 000 JAV dolerių per metus asmeniui, o tai dabartiniu kursu būtų 2600 Lt į mėnesį “į rankas”. Kitaip sakant visi lietuviai, uždirbantys vidutinę algą ar net didesnę, JAV skaitytųsi gyvenantys žemiau skurdo ribos (įskaitant, beje, ir mane patį).

Jungtinėje Karalystėje skurdo riba panaši ir ten kai kuriais duomenimis “skursta” 23% žmonių (kitaip sakant, Jungtinėje Karalystėje žemiau skurdo ribos gyvena net daugiau žmonių, nei Lietuvoje – tik kad skurdo ribos skiriasi 3 kartus).

Jei JAV ar britų skurdas daugeliui lietuvių atrodytų juokingas, verta pastebėti, kad daugybė afrikiečių, azijiečių, lotynų amerikiečių – gal net 80% pasaulio gyventojų – panašiai juoktųsi ir iš lietuviškos skurdo ribos. Lietuvoje ji ~800 Lt asmeniui per mėnesį. O, tarkime, dalyje Indijos regionų ji tėra 20 Lt į mėnesį.

Kaip smarkiai skiriasi pragyvenimo lygis pasaulyje jau esu rašęs. Daugybėje rytų Afrikos, Sahelio regiono šalių nė 100 Lt per mėnesį negauna 61%-80% visų piliečių. Jeigu Lietuvoje taikytume indišką skurdo ribą tai pas mus skurdo išvis nėra; jei taikytume amerikietišką ar britišką, tuomet skursta absoliuti dauguma lietuvių.

Galite sakyti, kad skirtingose šalyse skiriasi ir kainos. Taip – bet tikrai ne tiek. Daugybės dalykų kainos gana panašios, kai kurių skiriasi keletą, bet ne šimtą kartų. Be to, tarkime, Afrikos šalyse kainos net nėra mažesnės nei Lietuvoje, o daugybė prekių ten gerokai brangesnės – tiesiog skurdieji ten iš viso nedalyvauja rinkoje, o auginasi viską patys (ir kenčia badą jei derlius neuždera) ar elgetauja.

Taigi, siekiant suprasti realius turtingumo skirtumus tarp šalių reikia vadovautis kitais dydžiais nei “skurdo riba”.

2014 m. lapkričio 3 d..

2014 m. gegužės 9 d.. Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Žiūrėjau piruosius debatus prieš 2014 m. prezidento rinkimus (tema: ekonomika). Dalinuosi savo įspūdžiais apie kandidatus:

Zigmantas Balčytis

Zigmantui Balčyčiui sunkiai sekėsi laviruoti tarp kairės ir populizmo ir dažniausiai nusverdavo pastarasis. Normalu kairiajam aiškinti, kad reikia didinti mokesčius – tačiau sakyti, kad būtent dėl to gerės verslo sąlygos ir pan. nelogiška. Politikoje reikia daryti pasirinkimus, “Ir vilkas sotus, ir avis sveika” visada nebūna, o tokių pažadų dalinimas prieš rinkimus – populizmas.

Keli populistiniai Z. Balčyčio teiginiai ir mano komentarai:

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Solidarumo dėlei, verslininkams reikia pakelti mokesčius, o dėl to jie susigrąžins prarastas eksporto rinkas.
MANO KOMENTARAS: Didesni mokesčiai gali tik mažinti Lietuvos konkurencingumą; išleidę daugiau pinigų mokesčiams verslininkai galės mažiau investuoti, tad idant gautų tas pačias pajamas turėtų brangiau pardavinėti produkciją

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Reikia įvesti progresinius mokesčius tam, kad išlaikyti darbuotojus, tokius, kaip informatikai, Lietuvoje.
MANO KOMENTARAS: Informatikai Lietuvoje gauna vienus didžiausių atlyginimų (5000 Lt +) ir, įvedus progresinius mokesčius, būtent jie atsidurtų tarp tų, kurie daugiausiai netektų. Kadangi užsienyje nuo to algos nepasikeistų, informatikams būtų tik dar didesnė paskata išvykti svetur. Jei kas nors mano, kad progresiniai mokesčiai palies tik kažkokią neapibrėžtą ir tolimą “milijardierių” grupę, klysta – labai turtingų žmonių labai nedaug ir jų niekaip nepakaktų surinkti biudžetui ar net padengti progresinės sistemos administravimo išlaidas, todėl visi realūs progresinių mokesčių siūlymai progresyvumo ribą brėžia gana žemai.

Nuo populizmo Z. Balčytis netikėtai nukrypo atominės energijos klausimu: atominę, jo nuomone, statyti būtina.

Naglis Puteikis

Naglis Puteikis įnešė šiek tiek konflikto į šiaip jau gana ramius debatus, kuriuose frazė “Kaip teisingai pasakė…” skambėjo gal net dažniau nei “Nesutinku su teiginiu…”, kuomet pasiginčijo su A. Zuoku dėl “Barclay’s” atėjimo. Pastarąjį N. Puteikis kritikavo kaip neaiškios naudos (dėl didžiulių valstybės sumokėtų sumų) ir šiaip reiškė nemažai kritikos, gana konstruktyvios, tačiau dažnai susijusios su pavieniais atvejais, o ne bendra situacija (pvz. atsakinėdamas “Kaip pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą?” kalbėjo vien apie, jo nuomone, klaidingą M. Dargužaitės išstūmimą iš pareigų). Nemažai rėmėsi emocijomis.

Bronius Ropė

Kaip ir kiti rimtas pareigas užimantys kandidatai (D. Grybauskaitė, A. Zuokas) B. Ropė debatuose daug rėmėsi savo dabartinio darbo patirtimi. Tačiau Ignalinos mero patirtys iš šalies žiūrint neatrodo tokios svarbios, todėl galėjo susidaryti “kandidato iš žemesnės lygos” įspūdis. Pasirodė, kad B. Ropė kelis kartus atsakė ne į klausimą, o tai, ką buvo pasiruošęs.

Pavyzdžiui, “Kaip didinti Lietuvos konkurencingumą?” aiškino poreikiu vystyti žaliąją energiją, kad nereiktų mokėti brangiai Rusijai už dujas (bet juk žalioji energija dar brangesnė už dujas).

Tačiau B. Ropė turėjo savo aiškias idėjas, kurias perteikė: savivaldos teisių didinimas (ypač regionuose), energetinė nepriklausomybė, žemės ūkio svarba.

Dalia Grybauskaitė

Dalia Grybauskaitė atrodė gana blankiai, bet kai esi valdžioje ir negali kritikuoti valdžios sprendimų, ką nors pasakyti sunkiau. Ji laikėsi tų pačių nuostatų, kaip ir visada: proeuropietiškų (kuo greičiau įsivesti eurą), lengvai kairiųjų (tinka dabartinis pusiau progresinis mokesčių variantas). Čia pakomentuoti mažiausiai ką turiu, nes per 5 metus visi jau mintinai žino, kaip atrodo D. Grybauskaitė įvairiose TV laidose ir ką ji ten sako.

Artūras Paulauskas

Artūras Paulauskas paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi, politine prasme: drįso sakyti ir tai, kas ne visai populiaru, pateikė įdomių idėjų, pavyzdžiui, euro įsivedimo metu dalį Lietuvos banko lėšų pervesti į biudžetą užuot atidavus Europos centriniam bankui. Tačiau A. Paulausko “debatiniai” sugebėjimai nuvylė: ne visai teisingai E. Jakilaičio užsipultas dėl “Invegos” neapgynė savo pozicijos, į vieną iš klausimų išvis dvi minutes kalbėjo “apie nieką” (“Kaip kovoti su šešėline ekonomika?” atsakymas buvo maždaug “Reikia kovoti ryžtingai, rimtai, ne taip, kaip dabar, pasakant pareigūnams, kodėl kovoti reikia(…)” ir t.t. be platesnių paaiškinimų), turbūt iš jaudulio netyčia pasakė priešingą dalyką (siūlė “skatinti jaunimo nedarbą”).

Beje, A. Paulauskas vienintelis net dabartinių Ukrainos įvykių fone netiesiogiai užsiminė apie prorusiškesnę politiką; iš kitų kandidatų tradicinių “Su visais kaimynais reikia gerai sutarti” frazių nebesigirdėjo.

Valdemaras Tomaševskis

Valdemaras Tomaševskis taip pat turėjo įdomių minčių ir per visus debatus nė karto nepaminėjo lenkų mažumos ar kitų mažumų, kalbėjo į temą. Tiesa pasakius, turbūt V. Tomaševskis palietė netgi daugiausiai realių stambių problemų.

V. Tomaševskio akcentai: skatinti turizmą (galimai ir lengvatomis, nes turizmas – šaliai naudingas eksportas), plėsti savivaldos teises, lengvinti žemės reikalų tvarkymą (nes dabartiniu atveju tenka žemės klausimus tvarkytis po kelis metus, o užsienio investuotojams tai išvis “klaidus miškas”), eurą įsivesti kiek vėliau (išsisprendus euro zonoje dabartiniams ekonominiams neaiškumams, Pietų Europos bėdoms, dėl kurių Lietuvai tektų jas remti).

Tiesa, dėl akcento V. Tomaševskį buvo kartais sunkoka suprasti. Bet didžiausia jo problema, matyt, ne ta, o “mažumos politiko įvaizdžio sindromas”.

Teko skaityti įdomią Barako Obamos gyvenimo analizę: autorius rašė, kad labiausiai B. Obamai pasisekė, kai jis pralaimėjo rinkimus į kongresą juodaodžių apygardoje. Paskui kandidatavo į Senatą (kur rasiniu pagrindu sukurtų apygardų nėra) ir laimėjo, o vėliau nuėjo ir iki prezidento. Jei būtų laimėjęs pirmuosius rinkimus, greičiausiai būtų tapęs tokiu, kaip dauguma juodaodžių kongresmenų iš šių apygardų: radikaliai ir nuolat ginti savo mažumos interesus, nes tik taip būtų užsitikrinęs sau perrinkimą. Tačiau kartu taip būtų užsikirtęs kelią rimtesnei karjerai, nes nejuodaodžiai būtų jį laikę “tik saviškiais besirūpinančiu” ir nebalsavę senatoriaus ar prezidento rinkimuose. Dėl panašių priežasčių ir V. Tomaševskis, manau prezidentu greičiausiai niekada netaps (nors, galbūt, iki karjeros pabaigos užsitikrino sau visas vietas, kurioms pakanka Lietuvos lenkų balsų). Ir pats negaliu pasakyti, ar tapęs prezidentu jis tikrai dirbtų tai, apie ką kalbėjo debatuose (visos Lietuvos interesais), ar toliau jam svarbiausi liktų Lietuvos lenkų interesai.

Artūras Zuokas

Artūras Zuokas turbūt parodė geriausius debatavimo sugebėjimus, kalbėjo aiškiai, “į temą”. Savo modernumą A. Zuokas perteikė ir elgesiu: vienintelis debatų metu naudojosi ne lapeliu su užrašais, bet planšetiniu kompiuteriu. Gal kartais laikėsi pernelyg intelektualiai, pvz. citavo XVIII a. Adamo Smito knygą: ekonomistas žinos, kad A. Smitas – modernios ekonomikos tėvas, bet A. Smito nežinantis šiandieninės Lietuvos ekonomikos komentavimo remiantis 250 m. senumo knyga galėjo ir nesuprasti. Didesnė bėda, kad, kaip ir A. Zuoko politikoje, debatų metu akcentuotos “smulkios įdomybės”, kurios, kartais puikiai nusisekančios, kartais su trenksmu žlungančios, visgi yra tik maža valstybės reikalų dalis (tačiau puikiai tinka viešiesiems ryšiams). Pavyzdžiui, “Vilnius veža” taksi ar akcija viešuosius pirkimus daryti tik iš minimumo darbuotojams nemokančių įmonių (kuri, matyt, tik prideda papildomą biurokratinį pliusiuką, nelabai svarbų, nes ar mokėti 1000 Lt, ar 1010 Lt skirtumo nėra, o Vilniuje minimumą ir šiaip mažiau kas gauna). Kaip ir B. Ropė bei V. Tomaševskis, A. Zuokas akcentavo savivaldos teisių plėtrą.

2012 m. Europos Sąjungai skirta Nobelio taikos premija. Sąjungos šalininkai ją vadina nauju unikaliu reiškiniu. Bet pažvelgus į istoriją matosi, kad viskas kartojasi: panašios vienijimosi euforijos būta daug kartų, bet visa ko pabaiga ne visada būdavo linksma.

Europos Sąjunga – ne pirmas toks vienijmasis

Iš tikro Europos Sąjunga nėra nei pasaulyje, nei Europoje naujas reiškinys. Tokie suvienijimai vyko daug kartų. XIX a. panašiai suvienyta Vokietija – dar 1815 m. vietoje, kur ji vėliau atsirado, buvo net 39 valstybės. Kaip ir Europos Sąjunga, Vokietijos suvienijimas prasidėjo nuo muitų sąjungos (1834 m.). Vėliau galia vis labiau ir labiau koncentravosi Berlyne, bet daugiau nei šimtmetį tai išliko federacija (iki, valdant Hitleriui, vokiško identiteto šlovinimas virš visų kitų tapo itin radikalus).

Sakysite – “bet vokiečiai buvo viena tauta, o Europos Sąjunga vienija skirtingas”? Bet vokiečiai, kaip ir panašiu metu susivieniję italai dabar yra viena tauta kaip tik dėl to, kad XIX a. įvyko tas suvienijimas! Iki tol ir kalbos smarkiai skyrėsi (pvz. Sicilijos gyventojas niekaip nebūtų susikalbėjęs su milaniečiu), ir tikrai ne visi sutiko su vienos italų ar vokiečių tautos idėja. Šūkis “Vokietija aukščiau visko” šiandien dažnai suvokiamas kaip nacionalsocialistinis, bet iš tikro jis atsirado būtent XIX a. vienijant Vokietiją ir jo esmė buvo, kad vieningos Vokietijos poreikiai turi būti auščiau atskirų valstybėlių poreikių. Austrai, kurie Vokietijos suvienijime nedalyvavo, šiandien suvokiami kaip atskira tauta (nors objektyviai nesiskiria nuo pietinių vokiečių).

Europos vienijimas labai primena tą XIX a. tautų pavasarį. Akcentuojamas identitetas “europiečiai” (virš regioninių ar nacionalinių) – panašiai kaip anuomet “vokiečiai”, “italai” virš “bavarai”, “prūsai”, “romiečiai” ar “siciliečiai”. Visų suvienijimų šalininkai save pristatė kaip modernius vienijančius judėjimus, kurie tobulesni už susiskaldymo “tamsybę”.

Vienijamasi “prieš”, o ne “už”

Bet ar viskas taip gražu? Vokietija ir Italija vienijosi ne dėl taikos. Jos vienijosi, be kita ko, ir todėl, kad pavienės šalelės ir miestai-valstybės jau niekaip nebūtų pajėgę dalyvauti didžiųjų valstybių galios varžybose. Prancūzija, Britanija valdė šimtus užjūrio valdų – nei Bavarija, nei koks Viurtembergas pavieniui niekaip nebūtų galėję įgyti kolonijų. O susivienijusi Vokietija jau prilygo šioms imperijoms ir ėmė su jomis lenktyniauti visose sferose: nuo kolonizacijos iki laivų statybos.

Panaši situacija su Europos Sąjunga. ES gimė tada, kai Europos šalys neteko savo kone begalinių kolonijų. Prancūzija ar Vokietija pavieniui nebegalėjo prilygti JAV ar Sovietų Sąjungai, vėliau ir Japonijai, Kinijai, ateityje ir Indijai, Brazilijai. Nei gyventojų skaičiumi, nei plotu, nei ekonomikos dydžiu. Europos šalys – net pačios didžiausios – atsidūrė panašioje padėtyje pasaulio mastu, kaip vokiečių ar italų šalelės XIX a. Europoje.

Jos nebegalėjo grįžti į didvalstybių areną pavieniui, bet galėjo kaip Sąjunga. Vienijimasis, kaip ir seniau, vyko “prieš”, o ne “už”. “Aplenkti Ameriką” ir panašūs siekiai deklaruojami ir viešai – panašiai kaip “Aplenkti Britaniją” prieškario Vokietijoje.

Kaip ir visi vienijimai Europos Sąjungos vienijimas turi ribas. Pageidaujamos tik tam tikrų kultūrų, įstatymų šalys. Nuo tos krypties (ar bent ėjimo ta kryptimi), “Europos Sąjungos pagrindo”, nukrypstantieji susilaukia kritikos, nepagrįsto vadinimo “kraštutiniais dešiniaisiais”, kaip Vengrija (po Konstitucijos) ar ES nepriklausanti Šveicarija (po referendumo, apribojusio kitų europiečių imigraciją). Imigrantai, beje, jau sudarė per trečdalį Šveicarijos gyventojų, bet siekiant, kad europiečio identitetas nusvertų dabartinius tautinius, vidinė Europos migracija būtina; panašiai vidinę migraciją skatino ir Sovietų Sąjunga, Kinija, Indonezija, Jugoslavija…

Bijomasi ir vidaus judėjimų, palaikančių kitokią poziciją: skatinančių didesnę atskirų šalių laisvę (ir mūsų “proeuropietiškas” užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino tokius judėjimus “pavojingais”), krikščioniškas, musulmoniškas ar dar kokias vertybes. “Europos (Sąjungos) vertybės” skleidžiamos ir į užsienį daugeliui skleidėjų neabejojant, kad būtent jos, būtent šiandieninis ES viršūnėlių žmogaus teisių suvokimas objektyviai geriausias – kaip kažkada ir vokiečiai, italai bei kitos tautos (ar bent jų lyderiai) tikėjo savo požiūrio tobulumu.

Euronacionalizmas – tas pats nacionalizmas, tik tauta kuriama nauja

Bet Europos Sąjunga šlovina Europą, o ne žmoniją. Sakoma “būkime europiečiai”, o ne “būkime žmonės”. ES jokiu būdu nėra kažkokia “unikali didžiulė taikos ir vienos valdžios erdvė”, kaip ją bandoma pavaizduoti. Tokių erdvių šiandien daug. ES piliečių tėra 500 milijonų – tai mažiau nei kinų ar indų. Plotu ES atsilieka nuo Rusijos, JAV ar Kanados. JAV, Kanada, Indija, beje, irgi demokratinės. Kaip XIX a. pasaulis buvo suskirstytas į kolonijines valstybes, XXI a. jis skirstosi į šitokias šimtamilijonines regionines “erdves”. Kai kurios – jau senos ir tvirtai tapusios vienalytėmis šalimis (Kinija, JAV, Indija), kitos dar naujesnės už ES ir tebėra pirmuose “muitų sąjungos” etapuose (MERCOSUR Pietų Amerikoje, Rusijos muitų sąjunga) kurių gal ir neperžengs.

Didžiosios valstybės ir jų sąjungos (su gyventojų skaičiais ir plotais). Dauguma jų, kaip ir ES – demokratinės, įvairių kalbų ir tikėjimų. Tų, kurios yra vientisos valstybės, pavadinimai ir duomenys parašyti rausvai.

Reikia suprasti, kad identifikavimasis tiek su vokiečiais, tiek su bavarais, tiek su “europiečiais” – tas pats nacionalizmas. Šie požiūriai skiriasi tik vienu: tautybių ribas braižo skirtingai. Bet objektyvaus pasaulinio kriterijaus atskirti tautybėms ir nėra. Pavyzdžiui, serbai, bosniai ir kroatai tradiciškai laiko save skirtingomis tautybėmis – nors kalba viena kalba, bet skiriasi jų tikėjimai (kroatai – katalikai, serbai – stačiatikiai, bosniai – musulmonai). Tuo tarpu vokiečiai tradiciškai laiko save viena tautybe – nors šiaurėje jie protestantai, pietuose – katalikai. Kinai suvokia save kaip vieną tautybę (hanai), nors kalba skirtingomis kalbomis. Tautybių ribos brėžiamos tais skirtumais, kurie tame regione svarbiausi. “Tautų pavasaris” kiek pakoregavo svarbiausius skirtumus, o ES vienijimas keičia šiuos skirtumus vėl naujais, faktiškai pasiūlydamas europiečio tautinį identitetą.

Europiečio tautinis identitetas kuriamas ir pilnai ar iš dalies keičiant valstybių atributiką į Europos Sąjungos atributiką kasdien matomose vietose. Stenduose, pranešančiuose, kad projektą finansavo ES ir Lietuvos Respublika dominuoja ES vėliava ir mėlyna spalva (nors tuos pačius projektus juk finansuoja ir Lietuva, savivaldybės). Automobilių numeriuose trispalvę pakeitė ES vėliavos. Visoje Europoje pasai nuspalvinti vienodai (rausvai), o žodžiai ‘Europos Sąjunga’ rašomi virš valstybės pavadinimo. Taip pat vienodai atrodo ir visi eurų banknotai. Šie sprendimai ekonominės prasmės neturi – tik identiteto kūrimo prasmę. Net senosiose federacijose dažnai jis propaguojamas švelniau: JAV visos valstijos gali turėti savo automobilių numerių dizainą, o ant Jungtinės Karalystės svarų pavaizduotos asmenybės Anglijoje, Škotijoje ir kituose kraštuose skiriasi (nors visi banknotai priimami visur).

Kur nuėjo praeities “Europos Sąjungos”

Jau rašiau, kur po suvienijimo galiausiai nuvedė Vokietijos istorija. Į valdžią atėjo nacionalsocialistai, federacija galutinai tapo unitarine valstybe ir vieningos vokiečių kultūros šlovinimas pasiekė aukščiausią laipsnį. “Bavarams” ar “prūsams” vietos visai nebeliko. Tiksliau, jie galėjo būti, bet turėjo laikyti save visų pirma vokiečiais, regioninį identitetą pasilikdami nebent kaip hobį.

Tik praloštas Antrasis pasaulinis karas leido kai ką pasukti atgal. Netrukus po jo jau pati Vokietija, kaip visuma, netekusi tiek užjūrių kolonijų, tiek milžiniškų užkariavimų rytuose, tapo sudedamąja naujos taikios Sąjungos dalimi, į kurią žengė su viltimi – “karų Europos Sąjungos viduje nebebus”. Gal. Po Vokietijos suvienijimo juk nebebuvo nė vieno karo Vokietijos viduje – o kaip tik toks žiaurus Trisdešimties metų karas 1618-1648 m. buvo nusinešęs 25%-40% visų vokiečių gyvybių (daugiau, nei Antrasis pasaulinis karas europiečių). Bet kad ilgainiui pati Vokietija, kaip imperija, ėmė kariauti su kitomis imperijomis, ir kilo jau pasauliniai konfliktai…

Kita vertus, tik sensacijų besivaikantis žmogus galėtų teigti, kad Europos Sąjunga būtinai taps nacionalsocialistine. Nors, žvelgiant į šiandienos situaciją, ir atrodo labiau tikėtina, kad smarkiai suradikalės pats Europos Sąjungos (jos elito kultūros, požiūrio) šlovinimas, nei kad toks radikalizmas iškils kurioje nors Europos šalyje. Jau vien todėl, kad ES požiūrio šlovinimas ir alternatyvių požiūrių menkinimas populiariausioje žiniasklaidoje ir kitur traktuojami kaip “progresyvūs”, kai tuo tarpu analogiški veiksmai atskirų tautų kultūroms šlovinti laikomi radikaliais. T.y. Euronacionalizmas daugybėje ES šalių nesulaukia beveik jokio kritiško atsako, panašiai kaip labai ilgai nesulaukė ir vokiškasis nacionalizmas. Priešingai, gniuždomos visos požiūrių alternatyvos, kurios galėtų tą kritišką atsaką pateikti, eliminuojant jas iš intelektualios diskusijos kaip “radikalias”.

Visgi, pasaulyje būta ir kitų suvienijimo rezultatų pavyzdžių. Vienas jų – JAV. Šiandien suvokiame ją kaip vieną šalį/tautą. Bet nuo JAV nepriklausomybės (1776 m.) iki pat Pilietinio karo (1865 m.) – vėlgi kone 100 metų – amerikiečiai labiau siejo save su gimtąja valstija, o ne JAV bendrai (“aš virdžinietis”, o ne “aš amerikietis”). JAV tebuvo pradžioje vos trylikos, paskui vis besiplėtusi valstijų sąjunga. Kaip ir Europos Sąjunga, ji per šimtmetį padengė didelę žemyno dalį. Kaip ir Europos Sąjungoje, pradžioje daugumą galių turėjo pačios valstijos, o federalinė valdžia skirstė tik nedaug pinigų ir tegalėjo leisti įstatymus keliose siaurose srityse. Bet ilgainiui vis daugiau pinigų skirstyta centre, o Aukščiausiasis teismas (net ne įstatymai ir ne išrinkta valdžia) vis daugiau galių pripažindavo centrinei valdžiai ir vis mažiau jų palikdavo valstijoms. Štai taip JAV tapo tikrai viena valstybe, o ne aljansu.

JAV istorija turbūt daugumą įkvėps labiau, nei Vokietijos ar Italijos. Visgi ir JAV iš centro nuleidžiama tvarka mažina vietos žmonių galimybes spręsti problemas savaip, didina biurokratiją, tolina valdžią nuo žmonių. Mažesnės, vienalytiškesnės valstybės vidutiniškai ir stabilesnės, ir turtingesnės už didesnes/mažiau vienalytes. Net grynai matematiškai galima apskaičiuoti, kad kuo mažesnį skaičių piliečių valdys kiekviena demokratinė valdžia, tuo didesnio skaičiaus pasaulio žmonių interesai bus atspindėti (nes kiekvienas kraštas galės tvarkytis pagal savo piliečių kultūrą/požiūrius, o vienai valdžiai valdant įvairialypes teritorijas neišvengiamai atsiranda kraštų, kuriems primetama kitų kraštų kultūra/požiūriai).

Ir, aišku, JAV šlovinimą šiandien tikrai suvoktume kaip nacionalizmą, o ne kaip kažkokį “taikos ir vienybės erdvės” palaikymą. Nėra priežasčių, kodėl ES turėtume suvokti kitaip.

2014 m. vasario 27 d.. Postsovietinėje erdvėje (nuo Lietuvos iki Vladivostoko) yra trys populiarios mąstymo kryptys: sovietinė, tautinė ir vakarietiška. Šios kryptys čia svarbesnės, nei įprastas skirstymas į “kairę” ir “dešinę”.

Sovietinės minties žmonių vertybės – darbininkija, “Didysis tėvynės karas” ir jo veteranai, rusų kultūra, klasikinis menas/mokslas, rusų kalba, geresni santykiai su Rusija ir jos sąjungininkėmis. Labiau toleruojama korupcija.

Vakarietiškai minčiai artima kultūrinė globalizacija, vakarietiška kultūra ir menas, Vakarų Europoje populiaraus žmogaus teisių suvokimo diegimas, eurointegracija dalį suvereniteto perduodant Europos Sąjungai, anglų kalba.

Tautinė mintis įkvėpimo semiasi tautos istorijoje, religijose, kalboje, gamtoje, tradicinėse vertybėse, identitete, vietiniame mene. Jei sovietinės ir vakarietiškos mąstymo kryptys daugmaž visur vienodos, tautinės mintys kažkiek skiriasi, nes skiriasi šalių istorija ir tradicijos.

Kiekvienoje kryptyje yra nuosaikių ir radikalių elementų (pastarieji savo požiūrį stengiasi primesti kitiems, pateisina praeities ir naujas represijas prieš kitaminčius).

Ypatinga rusų padėtis ir situacija Ukrainoje

Visų krypčių atstovai (net ir nuosaikiausi) vieni kitus vertina kritiškai. Tačiau yra viena išimtis: Rusija. Čia tautinė ir sovietinė mintis žengia koja kojon. Net tarp radikalų: juk komunistas gali didžiuotis Stalinu ir Leninu, kaip komunistais, o nacis – kaip Rusijos galią išplėtusias jos valdovais. Todėl Rusijoje vakarietiška mintis šiuo metu pasmerkta likti mažumoje.

Panašiai yra ir rusakalbių bendruomenėse kitose šalyse. Ukrainoje rusakalbių itin daug (35%), o šalies rytuose ir pietuose jie sudaro daugumą (Kryme 77%). Čia rusiškos tautinės ir sovietinės minčių tandemas nusveria ukrainietišką tautinę bei vakarietišką mintis. Tuo tarpu Ukrainos vakaruose daugumą sudaro ukrainietiškai kalbantys žmonės (t.y. daug ukrainietiškos tautinės krypties ir mažai rusiškos tautinės). Sovietai vykdė ukrainiečių genocidą (išžudyta bent 7-10 milijonų), tad čia sovietinė mintis itin silpna, ypač 1939 m. sovietų užimtame vakariausiame krašte (Lvovo apylinkės). Todėl vakarietiškos ir ukrainietiška tautinė kryptys čia dominuoja, sudariusios aljansą prieš “bendrą priešą”, panašiai, kaip ir ~1990 m. Baltijos šalyse.

Tačiau jei imti Ukrainą kaip visumą, keturių mąstymo krypčių (sovietinės, vakarietiškos, rusiškos tautinės ir ukrainietiškos tautinės) proporcijos panašios, todėl šiame krašte ir vyksta nuolatiniai konfliktai. Panašiai neapsisprendusių yra ir daugiau šalių, bet, išskyrus Baltarusiją ir Kazachiją, niekur rusakalbių bendruomenė nėra tokia gausi, tad šalys vienalytiškesnės, situacija kiek švelnesnė. Ten (pvz. Gruzijoje) nėra nuolatinio padalijimo į dvi geografines dalis – labiau veikia politinė švytuoklė, kuomet kartais įsivyrauja labiau vakarietiška, kartais labiau sovietinė mintys. Tiesa, smulkesnių regioninių konfliktų yra: štai sovietinės minties dominuojama Padniestrė atskilo nuo tada vakarietiškos ir rumuniškos tautinės krypčių dominuotos Moldavijos.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvos politinė arena, tuo tarpu, pagal tris postsovietinės politikos vertybines kryptis, manau, padalinta taip:

Sovietinė mintis – dalis Socialdemokratų, K. Prunskienės Liaudies partija. Radikalūs elementai – Socialistinis liaudies frontas.
Vakarietiška mintis – Liberalai, kita dalis Socialdemokratų, dalis Tėvynės Sąjungos. Radikalūs elementai – “Naujoji kairė 95” ir pan. judėjimai.
Tautinė mintis – kita dalis Tėvynės Sąjungos, R. Karbauskio valstiečiai-žalieji, Centro partija, tautininkai, jaunalietuviai. Radikalūs elementai – buvę nacionaldemokratai ir pan.

Įdomu, kad dvi didžiausios Lietuvos partijos pasidalinusios ant dviejų mąstymo krypčių: Tėvynės Sąjunga tarp vakarietiškos ir tautinės, o Socialdemokratai tarp vakarietiškos ir sovietinės; tai sukelia kai kurių kuriozų. Visgi jas vienija “bendras oponentas”: Tėvynės Sąjungai tai sovietinė mintis, Socialdemokratams – tautinė mintis.

“Populistines/protesto partijas” kurios labiau siejamos su savo lyderiais nei ideologija (Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Drąsos kelias) vertinti sunku – jose, kaip taisyklė, būna visų trijų vertybinių krypčių atstovų.

Lenkų rinkimų akcija atstovauja lenkiškai tautinei minčiai.