Lietuvoje renkami parašai dėl referendumų. Vienas siūlymų – parašų, reikalingų sušaukti referendumams ateityje, skaičiaus sumažinimas nuo 300 000 iki 100 000. Sveikintina iniciatyva.

Pastarsis sėkmigas referendumas Lietuvoje vyko 2003 m. – dėl stojimo į Europos sąjungą – ir tik tuomet, kai specialiai jam buvo pakeistas įstatymas (pvz. balsuota dvi dienas vietoje vienos), balsuotojams dalinti maisto produktai.

Kitais keliolika atvejų 300 000 parašų ar 33% – 50% visų rinkėjų (t.y. ir nedalyvavusių referendume) balsų “už” ribos pasirodė per didelės. Nieko keisto – jos vienos sudėtingiausių demokratiškame pasaulyje. Be to, Lietuvos gyventojų nuolat mažėja – nuo 1990 m. nepriklausomybės sumažėjo ~800 000 (t.y. 21,3%) – o referendumui reikalingų parašų skaičius nuo Konstitucijos priėmimo nepakito.

Didelė dalis užsienio lietuvių tebėra rinkėjų sąrašuose, tad 33%-50% visų rinkėjų balsų skaičius apskaičiuojamas ir nuo jų – bet didelė dalis jų nebėra suinteresuoti balsuoti, o net jei ir būtų, tik kai kurie gyvena miestuose, kuriuose yra Lietuvos atstovybės, kitiems ten važiuoti tektų šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Galų gale yra žmonių nusivylusių politika ir nebeinančių balsuoti. Dėl visų šių priežasčių balsuojančiųjų procentas net populiariausiuose prezidento rinkimuose krito nuo 78,6% iki 51,76%.

Net jei referendume dėl Konstitucijos 1 skyriaus keitimo balsuotų tiek, kiek per prezidento rinkimus (51,76%) tai reikštų, kad iš jų net 96,6% turėtų balsuoti “už”, kad pasiūlymas būtų priimtas. Faktiškai neįmanoma. Jei toks referendumas vyktų kitais klausimais reikėtų 33% visų rinkėjų balsų – kas, dalyvaujant 51,76%, būtų 63,76% dalyvavusiųjų.

Kodėl valdžia nenori referendumų? Dėl tų pačių priežasčių, kodėl valdžia dažnai nenori demokratėjimo. Iš politiko refrendumai atima dalį sprendimo galios, nes 141 Seimo nario nuomonė gali būti “numušta” daugumos piliečių nuomonės; balsuodamas Seime kaip Seimo narys politikas turi 0,7% visų balsų (+įtaką kitiems Seimo nariams), balsuodamas referendume kaip pilietis – tik 0,00004%.

Kaip rodo Lietuvos patirtis, net ir tais klausimais, kuriais pati valdžia skelbia referendumus, sprendimo teisę ji pasilieka sau. Dauguma tokių pasiūlytų ar surengtų referendumų būna tik konsultaciniai – kaip dėl atominės elektrinės – pasiliekant sau kelią, priklausomai nuo partijų tarpusavio susitarimų, “atsitraukti” neatsižvelgiant į žmonių nuomonę. Vienintelis privalomas XXI a. referendumas buvo dėl ES, bet tada įstatymai pakoreguoti būtent tam vienam referendumui, valstybės lėšomis organizuota ES reklaminė kampanija – nes valdžia jau buvo nusprendusi, kad į ES reikia stoti, ir privalomas referendumas buvo tik todėl, kad to reikalauja Konstitucija.

Pavojų – tik mažiau

Rasa Juknevičienė spalio 1 d. plenariniame posėdyje teigė, kad paprastesni referendumai nėra gerai, nes tauta lengva manipuliuoti užsienio jėgoms. Neneigsiu, kad manipuliacijos tikrai galimos. Bet juk jei sprendimas svarstomas ne referendume, jis svarstomas Seime. Ar tikrai 3 milijonais sumanipuoliuoti lengviau, nei 141 Seimo nariu? Tiksliau net ne 141, o keliais valdančiųjų frakcijų lyderiais, kuriems jau daug paprasčiau įtikinti kitus…

R. Juknevičienė kaltino Rusiją ir manipuliavimu per Latvijos 2012 m. referendumą, siekusį įteisinti rusų kalbą kaip antrą oficialią – gal ji teisi, bet tame referendume juk “prieš” balsavo 75% dalyvavusiųjų. Surinkti parašus – viena, daugumą balsų – kita.

R. Juknevičienė dar priminė į valdžią išrinktus nacius tarpukario Vokietijoje. Išvada, kad paprastesni referendumai stiprins radikalus, pagrįsta logine klaida. Tokiais argumentais būna grindžiamas ir siūlymas naikinti demokratiją apskritai. Iš tikrųjų taip save mėgina pateisinti ir diktatūros: “jei ne mes, būtų blogiau / nestabiliau / pilietinis karas / ekstremizmas / išnaudojimas (tautiečių, darbininkų, mažumų, daugumos…)”; panašiais argumentais save gynė ir komunistai, ir patys naciai.

Bet reikia žiūrėti ne į pavienius atvejus, o bendras tendencijas. O jos – priešingos: Vokietijos naciai buvo vienintelė totalitarinė diktatūra, atsiradusi po laisvų rinkimų. Visi kiti didieji genocidai įvykdyti režimų, atėjusių per revoliucijas, gavusių valdžią perdavimo būdu iš buvusių vadų ar paveldėjusių ją. T.y. demokratija yra kaip tik šia prasme saugiausia valdymo forma. O ypač saugūs referendumai – kur sprendžia ne keli politikai (tegu ir išrinkti, bet juk rinkiminis įvaizdis ir realūs veiksmai dažnai skiriasi), o visa šalis. Išrinktos valdžios vykdomų žudymų dar būdavo, o atvejų, kai pačios žudynės patvirtinamos referendumu – ne.

Riba tarp demokratijos ir nedemokratijos

Sakome “demokratiškos valstybės” ir “nedemokratiškos valstybės”, bet tikrovėje riba tarp jų “išplaukusi”. Tiek 100% tiesioginės demokratijos, kai viskas sprendžiama referenduomuose, tiek 100% despotijų (kai viską sprendžia vienas žmogus) pasaulyje nebėra.

“Demokratiškumas” – kaip žmogaus ūgis, būna įvairus, o ne tik “yra arba nėra”. Demokratiškiausios šalys tos, kuriose daugiau galimybių eiliniam piliečiui lemti svarbius klausimus (daugiau referendumų, renkamų pareigybių). Už jų rikiuojasi mažiau demokratiškos šalys (kur, kaip Lietuvoje, piliečių dalyvavimas apsiriboja kelių svarbiausių institucijų išrinkimu). Ir galiausiai pasiekiame vietą, kur, pavyzdžiui, piliečiai politikoje gali realiai dalyvauti tik įstoję į tam tikrą vieną partiją (Kinija).

Tarp demokratiškiausių valstybių (daugiausiai referendumų ir/ar renkamų pareigybių) – JAV bei Šveicarija. Sutapimas ar ne, bet jos – ir turtingiausios pasaulio šalys atmetus mikrovalstybes bei nafta grįstų ekonomikų šalis (BVP vienam gyv., 2012). Taip pat ir stabiliausios: demokratija ten gyvuoja šimtmečius be jokių pertrūkių. Tai dar įspūdingiau žinant, kad tiek JAV, tiek Šveicarija – daugiatautės šalys, o tokios statistiškai būna mažiau stabilios.

Tuo negali pasigirti dauguma Europos šalių. Kai JAV ir Šveicarijoje jau buvo demokratija daugumoje Europos kraštų dar buvo absoliutinė monarchija. Šią panaikinus Europos demokratijos dar buvo ilgam laikui pertrauktos diktatūrų, kurios beveik visos prasidėjo perversmais, revoliucijomis ir okupacijomis – o ne rinkimais/referendumais.

Tad kas skiria JAV bei Šveicariją nuo Vokietijos Veimaro Respublikos ar šiandieninės Gruzijos, kur demokratiškai išrinkta valdžia ėmė suiminėti opozicijos atstovus? Vienas skirtumas – demokratijos trukmė. Ir Gruzija, ir Veimaro Respublika demokratiškomis teišbuvo 9-15 metų, per tą laiką abi nuolat jautė smarkų aplinkinių šalių spaudimą (reparacijos / sankcijos / karai). Jei po tokio periodo dar būdavo (tegu labai retai) savanoriško demokratijos atsisakymo, tai po ilgesnių, taikesnių periodų – jau ne. Šiandien Lietuvoje gana demokratiška valdžia yra jau 23 metus; populiarių antidemokratinių grupių nėra. Referendumų paprastinimas – tolesnis kelias į demokratijos plėtrą.

Kiti trukdžiai referendumams Lietuvoje

Sunku pasakyti, ar teigiamas referendumo dėl mažesnio parašų skaičiaus rezultatas įmanomas (dėl teisinių trukdžių, o ne dėl to, kad žmonės tam nepritartų). Bet smagu, kad parašų rinkimas organizuojamas bene masiškiausiai iš buvusių referendumų.

Tiesa, galbūt formuluojant referendumo klausimą padaryta viena klaida. Kaip rašiau, 300 000 parašų – tik vienas esminis trukdis referendumams (100 000 parašų, beje, irgi nebus lengvai įveikiama riba, bet ji logiška, nes referendumus rengti kainuoja). Kitas trukdis – reikalingi 50% visų rinkėjų balsų (Referendumų įstatymo 7 str. 3 d.). Nepakeičiant šios nuostatos referendumai Konstitucijos 1 knygos klausimais (tokiais kaip dažnai minimas dvigubos pilietybės klausimas), deja, ir liks beveik neįmanomi, išskyrus klausimus, kuriems pritaria 96,6% ar pan. žmonių.

33% visų rinkėjų (ne vien dalyvaujančių) riba kitais klausimais taip pat nemažas trukdis, nes, ypač jei referendumas būtų paskelbtas ne kartu su rinkimais, jame dalyvautų mažiau žmonių. Nedalyvavimas nereiškia nepritarimo – greičiau reiškia, kad žmogus gerbs bet kokį kitų žmonių sprendimą. Deja, šiandien faktinė nedalyvavimo pasekmė daug atveju – tokia pati, kaip balsavimo “prieš”. Kaip galime sakyti, kad referendumui nepakanka tiesiog daugumos balsavusiųjų sprendimo, kai tuo tarpu visus įstatymus leidžia Seimas, o kai kuriuose Seimo rinkimuose dalyvaudavo mažiau nei 50% rinkėjų ir jie galiodavo (2012 m. dalyvavo daugiau rinkėjų, bet antrajame ture, kur galutinai išrinkti beveik pusė viso Seimo – vos 35,91%, kai kuriose apygardose ir iki 30%)? Reikalavimai referendumų galiojimui turėtų būti panašesni į Seimo rinkimų.

Referendumo organizatoriai, tiesa, užbėgo už akių dar vienai galimai valdžios manipuliacijai: savo pakeitimuose siūlo, kad referendumu priimtas sprendimas galėtų būti keičiamas tik referendumu. Nes šiandien teoriškai įmanomas ir toks variantas, kad privalomuoju referendumu patvirtintą įstatymą netrukus Seimas panaikina.

1990 – 1991 m. buvusios sovietinės imperijos valdos viena po kitos didino autonomiją, skelbė nepriklausomybę. Kad tvarkytųsi kitaip. Kad policinę valstybę pakeistų grįstoji asmenine laisve ir užuot dirbtinai kūrus bendrą Maskvos diriguojamą kultūrą kiekviena tauta eitų savo keliu.

Bet pokyčių troško ne visi. Padniestrė, kurioje šiemet lankiausi, 1990 m. paskelbė kitokią nepriklausomybę. Antinepriklausomybę. Nepriklausomybę nuo sovietizmą ką tik atmetusios Moldovos tam, kad galėtų tęsti sovietinį gyvenimo būdą.

Šiandien Padniestrė nebėra įstrigusi laike. Kaip teko patirti, vakarų naujovės su sovietinėm realijom čia pinasi lyg niekur kitur. Bet kaip ir 1990 m. Padniestrės žemėlapiuose nerasite: jos nepripažįsta niekas, net rėmėja Rusija.

Rekonstruojama viduramžiška Benderų tvirtovė sovietinio fabriko fone.

Muitinė – valstybės veidas

Nepaisant neaiškaus statuso šis žemės lopinėlis rytiniame Dniestro krante turi visus valstybės požymius. Dauguma moldavų karių išvyti dar 1992 m., yra sava valdžia, valiuta (Padniestrės rublis), automobilių numeriai, pasai…

Iš Ukrainos pusės muitinės pastatas modernus ir patikrinimas kruopštesnis. Europos Sąjungos finansuoti mėginimai užtvenkti ginklų kontrabandos srautus.

Ir visgi pas padniestriečių muitininkus, ant kurių krūtinių žvilga lentelės “KGB”, užtrukau ilgiau. Sovietinė biurokratija. Vykau vienai dienai, nakvoti neplanavau – o atvykimo kortelėje reikia įrašyti “Adresą Padniestrėje”. Pasivaikščioję nuo langelio prie langelio iš skyriaus vyresniojo išgirdome – “Rašykite bet kokį viešbutį”. Svarbu, kad grafa būtų užpildyta.

Padniestrės vėliava (kairėje) bene paskutinioji pasaulyje su kūju ir pjautuvu. Tiesa vėliavėlė automobilių numeriuose - jau be šio simbolio. Be to dėl valstybės nepripažinimo tenka klijuoti lipduką MD.

Komunistiškai kapitalistiškai krikščioniškas gyvenimas

Į Lietuvą tilptų dvidešimt Padniestrių. Ji – ilga ir siaurutė, o gyventojų ten mažiau nei Vilniuje (~500 000). Per visą šalį driekiasi vienas trijų juostų kelias (vidurinė – lenkimui iš abiejų pusių).

Automobilių mažoka (dauguma – seni), saulėgrąžų laukai spindi geltonai. Šalikelėse dūlantys postamentai su kūjais ir pjautuvais, miestų centrinėse aikštėse – paminklai Leninui, jo gyvenimą primena ir atminimo lentos atsitiktinėse vietose. Milicininkų uniformos nesikeitusios nuo pat TSRS iširimo.

Tik kad greta seno sukirpimo šūkių “Padniestrė gyvuoja žmonėms” ar “Mano fabrikas – mano pasididžiavimas” naujuose reklaminiuose stenduose spindi ir “Jėzui Kristui garbė” erškėčių vainikų fone. O tarp blokinių daugiabučių pasitaiko neblogų privačių restoranų (beje, priklausančių Moldovos tinklams).

Padniestrės stendai: komunizmas, patriotizmas, religija ir seksualumas greta.

Toks jausmas, kad Padniestrė nusprendė išsaugoti sovietinės provincijos atmosferą pamažu nusikratydama svarbiausių ideologinių pagrindų, kuriems braškant TSRS ir griuvo: ateizmo ir socializmo. Trečiasis pagrindas – rusiškasis nacionalizmas – liko. “Rusija yra taikos ir stabilumo garantas” – skelbė šūkis ant sienos Benderuose. Jei ne prorusiška sovietinė politika ir kolonizacija net poreikio Padniestrei nebūtų – 1926 m. čia moldavų-rumunų dar buvo penkis kartus daugiau, nei rusų. Jei ne šiandieninis Rusijos noras karine galia išsaugoti paskutinius savo galios placdarmus “Artimajame užsienyje” Padniestrė veikiausiai būtų integruota į Moldaviją.

Šiandien rusai Padniestrėje sudaro 30% gyventojų (32% – moldavai/rumunai, 29% – ukrainiečiai). Formaliai oficialios visos trys kalbos, bet vienintelė nuolat girdima ir matoma – rusų. Moldavų mokykloms 2004 m. panorėjus mokyti savo kalbos lotynų raštu – taip ji dabar rašoma visame pasaulyje – valdžia pareikalavo grįžti prie Stalino laikais primestos kirilikos.

Benderų tvirtovė iš lėto atgimsta

Žymiausia Padniestrės vieta – Benderų tvirtovė. Viduramžiais tai buvo dalis pilių žiedo, gynusio išorines Osmanų Imperijos sienas. Po Poltavos mūšio čionai net lankėsi Švedijos karalius Karolis XII.

Tvirtovė yra aptvertoje teritorijoje, į kurią patenkama pro sunkius metalinius vartus. Po to, kai bilietų pardavėjas įleidžia vidun, laukia dar geras gabalas kelio pro pramoninius griuvėsius. Gretimoje karo bazėje tebepatruliuoja Rusijos kareiviai. Dėl visa ko fotoaparato į tą pusę nesukau, nors iš pilies bokšto viskas kaip ant delno.

Benderų tvirtovė nuo aukščiausio bokšto. Gamyklos ir karo bazė ją supa iš trijų pusių

Masyvi tvirtovė palaipsniui atstatoma. Įrengti kankinimų ir karo istorijos muziejėliai, nauji paminklai Suvorovui, baronui Miunhauzenui ir kitiems susijusiems ar nelabai asmenims. Užrašai – rusiški, rumuniški ir angliški. Su oficialiomis kalbomis nebežaidžiama – vietiniai turi mokėti rusiškai, o kitos informacinės lentos – turistams.

Nuo rusų karo bazės pusės statomos kasos. Kada nors tvirtovė bus pirmasis Padniestrėje vakarietiškas turistinis objektas. Kada – nedrįsčiau spėti.

Virš rusų karo bazės spindi naujos cerkvės kupolas. Religijos atgimimas sovietiškiausiose buvusios sovietinės imperijos vietose - turbūt visuotinis. Ir mūsų Visagine tarp 2001 ir 2011 m. surašymų nereligingųjų sumažėjo nuo 25% iki 9%.

Sovietiniai Padniestrės didmiesčiai

Du Padniestrės didmiesčiai – Tiraspolis ir Benderai – talpina pusę krašto gyventojų (~250 000). Jie taip arti vienas kito (~10 km), kad net jų troleibusų tinklas bendras. Tai – tipiniai socialistiniai miestai. Senesni namai sudaro salas XX a. betono jūroje. Virš erdvių stačiakampių aikščių iškilę nuobodūs valstybinių įstaigų pastatai.

Benderų rotušė, užstojanti seną cerkvę. Bet cerkvėje vykusios mišios per garsiakalbius girdėjosi didelėje dalyje aikštės.

Tarp abiejų miestų – “Šerif” stadionas (14 300 vietų, 2002 m.). Geriausias Moldavijos lygoje, kurioje stokodamas pajėgių vietinių oponentų žaidžia Tiraspolio klubas (dažniausiai laimi). “Šerif” vardo pilna visa Padniestrė. Šiam koncernui pavaldžios maisto parduotuvės ir degalinės, užsieninių automobilių dileriai, gamyklos, televizija ir mobiliojo ryšio tinklas, yra net arbata “Šerif”. Pirminis jo galios šaltinis – saugos tarnyba, o įkūrėjai Viktoras Gušanas ir Ilja Kazmalis “prie sovietų” dirbo specialiosioms tarnyboms – iš čia ir įmonės pavadinimas.

Tiraspolis – sostinė. Centrinė gatvė čia išplatėja apsupta didžiulių žibintų ir parkų. Senamiesčio liekanos, funkcionalistinis parlamentas, parkas ir paminklas rusų karvedžiui Suvorovui, kurio veidas puikuojasi ant daugumos banknotų. Yra dvi ambasados – Pietų Osetijos ir Abchazijos.

Stalininiai kultūros rūmai Tiraspolio plačiojoje centrinėje gatvėje

Benderai, priešingai likusiai Padniestrei, jau anapus Dniestro. Greta tradicinių sovietinių Antrojo pasaulinio memorialų čia yra ir naujas – Padniestrės karui. Senu stiliumi ant postamento užvilktas beveik šiuolaikinis šarvuotis liudija, kad 1990-1992 m. žuvo ~600 karių, dauguma – Benderų fronte.

2013 m. rugpjūčio 19 d.. Naujoji Egipto valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Per trečiadienį išžudė nuo 630 iki 2600 taikių protestuotojų, siekusių atkurti teisėtai išrinktos “Musulmonų brolijos” partijos valdymą. Savo mastais tai didžiausios taikos meto žudynės pasaulyje pastarąjį dešimtmetį.

Priminsiu, kad prieš metus, 2011 m. vasarį, situacija buvo džiugesnė. Masiniai protestai (vadinamasis “Arabų pavasaris”) privertė surengti pirmus Egipto istorijoje laisvus rinkimus, per kuriuos ir išrinkta “Musulmonų brolijos” partija. Ji laikėsi pabrėžtinai demokratiškai: leido prieš ją protestuoti, o prieš priimdama naują Konstituciją atsiklausė tautos laisvame referendume (tauta pritarė). Tačiau 2013 m. liepos 3 d. šią valdžią nuvertė armija – diktatūra grįžo su nauju įkarščiu.

Tai nestebina. Stebina Vakarų reakcija. Po “Musulmonų brolijos” nuvertimo Vakarų forumuose teko skaityti džiaugsmo – girdi, išnyksta “islamistinis režimas”. Ir vyriausybės pabrėžtinai tylėjo. Tik po žudynių Vakarai jau atlieka parodomuosius protestus. Bet apie didžiąsias Kairo žudynes britų BBC pranešė mažiau, nei apie kokį Rusijos įstatymą uždraudžiantį homoseksualumo propagandą vaikams, kurį palaiko 88% rusų ir kuris BBC visada vadinamas “kontroversišku”, nors kontroversiškas tik Vakaruose.

Mažiau Vakarų “žmogaus teisių aktyvistų” kritikuoja šimtus ar tūkstančius išžudytų Egipto civilių nei pliekė demokratiškai priimtas Vengrijos ar tą pačią Egipto konstituciją. Nors šie dokumentai nebuvo kažkuo išskirtiniai pasaulyje. Tiesiog, lyginant su buvusiomis tų pačių šalių konstitucijomis, žengė mažytį žingsnelį ne ta kryptimi, kaip nori Vakarų Europos kairysis “elitas”. Dabar Egipte konstitucija sustabdyta – vėl žingsnelis “ta kryptimi”. O naujieji lyderiai (tiksliau, vėl sugrįžę 2011 m. nuverstos diktatūros atstovai) žino kaip įsiteikti vakariečiams: kalba apie “Egiptą visiems”, nors tuo pačiu žudo oponentus.

Ar “Musulmonų brolijos” valdžia siekė kam nors primesti islamą? Ne. Ji buvo demokratinė. Demokratiškumas sąlygojo, kad daugumą sudarančių musulmonų teisės pagerėjo: štai televizijos žurnalistėms (tik toms, kurios to nori) leista eteryje dėvėti čadras (anksčiau drausta).

Bet Vakarų Europos “elitas”, kalbėdamas apie demokratiją ir toleranciją, dažnai kartu siekia primesti savąjį vertybių supratimą kitiems. Jiems būtų džiugu, kad, tarkime, visas pasaulis priimtų jų lyčių ar tautų suvokimą, kad atsisakytų tradicinių religijų ir jas pakeistų į taip pat ne mokslu pagrįstas dogmas. Kad visame pasaulyje būtų įteisintos homoseksualų santuokos, bet panaikintos poligaminės (nors, objekyviai žiūrint, argumentai “už” gali būti panašūs: jei suaugę nutaria, kam valdžiai kištis? O poligaminės santuokos dar ir kultūriškai kai kur tradicinės) ir t.t.

Tokia “Prometėjo” pozicija nieko naujo: romėnai nešė savo vertybes barbarams, kryžiuočiai – pagonims, kolinijinės imperijos – “atsilikusioms gentims”. Kiekviena nauja Vakarų Europos “Prometėjų” karta kreivai žiūrėjo į buvusias, tad nieko keisto, kad ir dabartiniai “žmogaus teisių aktyvistai” niekina viduramžių krikščionybės ar tautinių kultūrų ekspansiją, bet patys ir vėl daro tą patį.

Bet Artimuosiuose Rytuose ir tikroji demokratija, ir Vakarų Europos “elito” vertybės nežengs kartu. Demokratiškai išrinkta valdžia, kaip rodo Egipto pavyzdys, dalies šių vertybių nelaikys vertybėmis, o jas primesti vietos gyventojams tegali žiauri diktatūra, valdoma Vakarų Europos elitui prijaučiančios vietinės mažumos. Panaši situacija ir Afrikoje, Azijoje, Rytų Europoje bei dar daug kur.

Skelbiantiems toleranciją Vakarų kairiesiems patiems reikėtų jos pasimokyti: toleruoti skirtingas kultūras ir požiūrių įvairovę pasaulyje. Kiekviena civilizacija (musulmoniška, indiška, azijietiška) turi savo žmogaus teises; lengva jas paniekinti ištraukiant iš konteksto kokį “žiaurų pavyzdį”, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų Europoje. Aišku, skirtingas žmogaus teisių suvokimas nereiškia, kad bet kokia valdžia atitiks tą vietinį suvokimą – diktatūros ir okupacijos dažnai jį paneigia. Deja, kaip matome Egipto atveju, tos diktatūros dažnai per jėgą bruka ne kokį islamizmą, o Vakarų Europos elito vertybes.

Mažai yra šalių vertinamų prieštaringiau už Kubą. Didžiausia Karibų sala susilaukia ir romantizuotų pagyrų, ir maišymo su žemėmis. Kiekviena kelionė į Kubą tam tikra prasme – „ideologinis turizmas“. Pamatai gyvenimo sistemą labai skirtingą nuo to, prie ko įpratęs eilinis vakarietis. Ir man tai buvo įdomiau už gana paprastus provincijos miestelius ar ne itin įspūdingą gamtą.

1959 m. „revoliucijos didvyriai“ greitai sensta. Fidelis, tapęs ilgiausiai valdžiusiu visų laikų valdovu nemonarchu, perdavė valdžią broliui Rauliui. Bet ir šis gestas davė nebent papildomus keletą metų – juk Raulis, gimęs 1931 m., vos penkeriais metais jaunesnis. Pamažu įsiriedančių didžiųjų Pokyčių tempas vis greitėja.

Monumentas Če Gevarai Santa Klaroje. Iš visų jo revoliucijų pavyko tik kubietiškoji. Vėliau mėgindamas tai pakartoti Bolivijoje jis ir žuvo, o palaikai galiausiai atgabenti čia, į vienintelę šalį, kur jis valdžios šitaip gerbiamas ir į tą miestą, kurio užėmimas užbaigė Kubos revoliuciją.

Keliavome ir straipsnis rašytas dar valdant Rauliui; 2018 m. jis perdavė valdžia žmonėms nebe iš Kastro šeimos. Pokyčius, apie kuriuos sužinojau, įrašiau į straipsnį. Tačiau Kuba yra sparčiai besikeičianti šalis ir kai kurie politiniai niuansai gali būti dar pasikeitę – kas keliavote neseniai, kviečiu dalintis informacija komentaruose

Socializmas su Lotynų Amerikos prieskoniu

Kubos sistemos dviem žodžiais neapibūdinsi. Rytų europiečiams ją suvokti lengviau, bet ne trivialu. Jau oro uoste tarp visų rymančių darbuotojų darbščiausias atrodė narkotikų ieškojęs šunelis. Jokių parduotuvių. Valiutos keitykla – tik išvykimo sektoriuje, autonuomos reikia ieškoti siaurame koridoriuke, į kurį patenkama per niekaip nepažymėtas duris iš lauko. Kam ta reklama – visas stambus verslas juk priklauso valstybei.

Nuomojami automobiliai modernūs europiniai ir azijiniai, turistiniai autobusai – kiniški. Bet šiaip Kubos keliai – istorijos knygos. Žiguliai, moskvičiai, nivos, volgos. Dar senesni, bet triskart brangesni iki 1959 m. importuoti amerikiniai “plentų kreiseriai”. Jie – paskutinis atspindys ikirevoliucinių Batistos laikų, kai Kuba buvo amerikiečių lošimų Meka. Paradoksas, bet pati revoliucija tai ir išsaugojo: tik ikirevoliucines mašinas galima legaliai pardavinėti. 1959 m. kubiečiai, rodos, turėjo begalę (tiems laikams) automobilių, o šiandien daugiabučių kiemai tuštoki. Šalikelėmis žmonės mina sunkius dviračius be atšvaitų, vežimus tempia arkliai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo užsisukus pigaus benzino čiaupams jie daug kur pakeitė autobusus.

Dvispalvis Detroito baroko pavyzdys. Tokie automobiliai čia vadinami jankių tankais.

Smulkus verslas – jau teisėtas. Pilna paladarų – privačių riboto dydžio restoranų. Aptarnavimas ten geresnis, kainos didesnės, bet maistas visur buvo neskanus. Mat produktai tiekiami centralizuotai, tad visa mėsa – itin sprangi. Grįžęs išgirdau, kad Kuba legalizavo privačią didmeninę prekybą – turbūt dabar jau yra kitaip. Propagandiniai plakatai skelbia: “Pokyčiai reiškia daugiau socializmo”.

Spekuliacija niekur neišnyko. Kubiečiai kaulija iš turistų ne vien pinigų, o ir parkerių, šampūnų, kosmetikos – ne sau, pardavimui. Vienai tušinukų prašiusiai prekeivei pasiūlėme pakeisti savo daiktus į jos – “Kam?” – paklausė – “Man turistai ir šiaip duoda” – ir parodė galybę rašymo priemonių.

Būdų išviliot pinigus daug, viliotojai vadinami “chineterais” (“prostitutais”). Dauguma jų tiesiog seka paskui kviesdami į legalius privatininkų verslus. Kiti įžūlesni: vienas apsimetė policininku ir bandė “skirti baudą” už ne vietoje pastatytą automobilį. Paprašytas pažymėjimo parodė asmens tapatybės kortelę. Antras melavo, kad gretimas muziejus uždarytas ir siūlė (nelegalią) ekskursiją. Dar gražiau, kad muziejaus darbuotojos, besitikėdamos savo dalies(?), irgi staiga apsimetė, kad nedirba – iki bakstelėjome pirštu į darbo laiką (“Gerai, specialiai jus įleisime” – pasakė, bet grąžą “pamiršo”). Ir pagaliau mergaitės mokyklinėmis uniformomis, kalbėjusios apie badą, o paskui sutiktos leidžiančios išmaldą ledams turistų restorane.

Chineterai šoka turistams Havanoje.

Kubiečiai skurdūs, bet skurdas čia – ne Afrikos badas. Kiekvienas turi “libretą” (knygelę) pagal kurią beveik nemokamai išduodamas mėnesinis reikalingiausių daiktų racionas. Ne tik maistas ar dujų balionai, bet dar visai neseniai ir… cigaretės. Nėra mokesčių už butą, mokslą ar mediciną. Tiesa, mėnesio alga – 40 litų. Kitaip sakant kubietis gauna tą, ką valstybė nusprendžia jam duoti. Nerūkai – tavo problema, nieko kito vietoj cigarečių nebūtum gavęs, o jas gavus parduoti būtų nusikaltimas.

Turizmas – naujasis Kubos cukrus

Kai Sovietų Sąjunga žlugo – ir nustojo nelogiškai brangiai supirkinėti kubietišką cukrų, palaikydama Kubą kaip pavyzdinį komunizmo avangardą Amerikoje – Fideliui verkiant reikėjo naujo pajamų šaltinio. Kad užbaigtų “Periodo Especial” – ypatingą padėtį, kai Kubos ekonomika pasuko tiesiai žemyn, mažėjo atlyginimai ir racionai.

Muzikantai atlieka kubietišką muziką į turistus orientuotame restorane Trinidade.

Fidelis prisiminė, ką darė Batista: turizmas. Saulė juk liko ta pati (vasarį temperatūra sukosi apie +30) ir įvaizdį sala turi. Bet turizmas yra kitoks eksportas – čia ne prekes išveži, o pirkėjai atvyksta. Daug pavojų: kas bus, kai kubiečiai, kuriems drausti mobilieji telefonai ir internetas, ims bendrauti su turtingais kanadiečiais ir europiečiais? Turistai nevažiuos kur deficitai, bet deficitus panaikintum tik kartu su socializmu… Taip atsirado “Turistinis apartheidas”. Į atvykėliams paskirtus kurortus kubiečiai tegalėjo patekti su leidimais, ten apsistoti jiems drausta, o pabandžiusius pabendrauti su turistais pačius tuoj “užkalbindavo” policija.

Turistai Varadere laukia, kol atsidarys telekomo biuras, kur galima pasinaudoti internetu. Kai keliavau, internetas buvo legalizuotas neseniai ir tebėra labai lėtas. Vos keli procentai kubiečių juo naudojosi. Kaip ir visur, laukė net ne pokytis, o tyli revoliucija: 2021 m., po COVID pandemijos, interneto naudotojų skaičius jau viršijo pusę kubiečių

Tai jau sušvelnėjo. Bet “Turistinio apartheido” apraiškų dar mačiau daugybę. Ant “tarptautinių vaistinių”, kuriose didesnis vaistų pasirinkimas, tebekaba užrašai “Įeiti tik užsieniečiams”. Atvykęs į Kubą turėjau pirkti dvi valiutas. Viena – konvertuojamasis pesas – formaliai buvo skirta turistams ir kainos ja – europietiškos, kita – nacionaliniais pesais – atlyginimus gaudavo kubiečiai. Teoriškai už nacionalinius pesus galima buvo apsipirkti labai pigiai, bet ten lentynos tuštokos, o daugybės dalykų išvis negausi. Ne tik viešbučių numerių ar maisto restoranuose, bet ir jautienos ar tam tikrų žuvų. Jas sužvejoję žvejai privalo parduoti valstybei už nacionalinius pesus, kad ši prekiautų už konvertuojamuosius.

Restoranas Havanoje, prekiaujantis maistu išsinešimui už nacionalinius pesus. Jei tokios vietos priimtinos, tuomet ir turistas Kuboje gali valgyti labai pigiai.

Nereikia nė sakyti, prie ko tai privesdavo: juodosios rinkos ir naujo tipo Kubos elito. Tų, kurie gauna konvertuojamųjų pesų. Tai – barmenai ar kambarinės, kuriems turistai palieka arbatpinigių. Daktarai eina dirbti taksistais. Aišku, už tokią puikią darbovietę dar tekdavo susimokėti kyšį. Galiausiai 2021 m. konvertuojamasis pesas panaikintas: pokyčiai rieda toliau; kai kitą kartą nuvažiuosiu į Kubą, gal nebeatpažinsiu.

Išsvajotosios darbovietės – Kubos kurortai – aptriušę. Išgirtasis Varaderas pilnas betoninių monstrų, kurių klientai – provincijos rusai. Žaviausios ten kelios ikirevoliucinės oazės: pirmojo Varadero vystytojo vila su golfo aikštynu, tvenkiniuotas Chosonė parkas. Dar Ambrozijo ola, reklamuojama dėl indėnų petroglifų, bet žavesni ten pasirodė tūkstančiai šikšnosparnių – tokios gausybės dar niekur nebuvau matęs. Mažesni nebijo šviesos, didesni jos vengia ir tik cypsenimas (ar infraraudonųjų spindulių kamera) išduoda juos skraidant aplink.

Chosonė parkas – viena gražiausių Varadero vietų.

Dar niūresnė Gvardalavaka rytuose prie Holgino. Greta jos – indėnų kaimas. Netikras, nes tikrieji Kuboj sunaikinti. Tegalima išvysti jų kaulus. Ir pigius muliažus. Dabar kubiečiai – juodieji ir baltieji, o daugiausiai įvairių odos spalvų mulatai, nes tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Dauguma (70%) per surašymus pasivadina baltaisiais, nes taip prestižiškiau.

Vienaukščiai miesteliai Kubos lygumose

Kubos miestelių padangėse bažnyčių bokštai nedominuoja. Senos, kartais apleistos šventovės gana mažos – net švenčiausia Kubos vieta, Cobre bazilika prie Santiago (kur – stebuklinga jūroje rasta Marijos skulptūra) dydžio sulig eilinio Lietuvos miestelio bažnyčia. Ji bent jau suremontuota ir atrakinta, o prieigose pardavinėjami geltoni vainikai. Tarp votų viduje – beisbolo kamuoliukai ir revoliucionierių mementai. Taip, 1959 m. revoliucija pradžioje nebuvo komunistinė – senąjį diktatorių F. Batistą vertė net ir kunigai. Tik per kelis metus valdžią konsolidavo buvusius bendražygius pašalinę komunistai.

Viena priežastis bažnyčių menkumui – vietiniai tikėjimai Santerija, Palo Monte, Abukua, savaip vienijantys krikščionybę su afrikietiška pagonybe. Mūsų šventieji čia prilyginami Afrikos dievybėms tarsi romėnų dievai graikų dievams Senovės Romoje. Šventyklų šiems tikėjimams nereikia. Antra priežastis – komunistų vykdytas katalikų persekiojimas, dėl kurio iš ne vienos bažnyčios teliko griuvėsiai.

Trinidado centrinė aikštė.

Bet valdžios požiūris į religiją dramatiškai keitėsi. 1998 m. Kuboje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, komunistų partija ėmė priimti krikščionis. F. Kastro jau imponuoja katalikų kova prieš skurdą. Dabar Kubos gatvėse net mačiau prekiaujant knygomis “Jėzus Kristus – revoliucionierius”.

Kuboje daug keistų trūkumų ir deficitų, bet vienas įdomiausių – langų stiklai. Veik visuose šalies namuose (net blokiniuose daugiabučiuose) – tik metalinės langinės, tad yra du variantai: arba jos atlapos skersvėjui, arba viduje visiškai tamsu.

Tipiškas Kubos senamiestis. Už metalinių grotų – tik langinės.

Kubos gamta monotoniška. Lygumos, kolūkiai. Kai kur ji įdomesnė: kaip kalvotame Baconao nacionaliniame parke rytuose. Ten išlikusios senos kavos plantacijos, kur iki nacionalizacijos verslavo iš Haičio atsikėlę prancūzai. Paskutinį kilometrą teko eiti pėsčiomis: kelias buvo nebepravažiuojamas. “Turistų nedaug” konstatavo prižiūrėtojai (nematėm nė vieno). Atokus dvarelis su senais baldais žavus, bet pristatymas ideologizuotas: pasakojama apie vergovę (panaikinta 1886 m.) ir nė žodžio apie laimingesnį periodą tarp jos ir 1959 m. Revoliucijos. Nežinantiems pasirodytų, kad vergovę Kuboje užbaigė Kastro.

Baconao nacionalinio parko vaizdai.

Planingi provincijų centrai

Miestai Kuboje vystomi planingai ir visi provincijų centrai turi nuo 100 000 iki 300 000 gyventojų. Tokių aplankėme daug, nes “Carratera Central” kelias driekiasi per daugumą. Senamiesčiai – vienaukščiai. Ant laiptų sėdi ir gatvę stebi žmonės. Kai langų nėr beveik niekur, o durys – atlapos, tad visas gyvenimas ir darbas viduje – kaip ant delno.

F. Kastro stebi cigarų fabriko darbininkus kadaise svarbaus Gibaros uostamiesčio centrinėje aikštėje, alsuojančioje buvusių laikų didybe.

Štai klasėje vyksta pamoka, o šachmatų mokykloje turnyras. Štai cigarų fabrikas, kur žmonės lenkia nugaras stebimi didžiulės Fidelio nuotraukos. Štai biblioteka ar šeima, namie žiūrinti muilo operą. Tik masonų ložė įsikūrusi antrame aukšte ir iš lauko teregėjau laiptus. O iškabomis pažymėtų ložių Kuboje daug – jos rėmė nepriklausomybę, tad net komunistai jų nenušlavė. Daug namų išgriuvę, pažymėti “Peligro! Derrumbe!”. Kasmet tokiose griūtyse būna žuvusiųjų; iš lūpų į lūpas kalbama apie daugiau aukų, nei praneša žiniasklaida.

Toliau nuo centro – standartinių projektų socialistiniai daugiabučiai. Kur nors tarp jų būtinai yra didelė plyna erdvė su gigantomaniškom skulptūrom – Revoliucijos aikštė. Propagandos pilna ir kitur: nuo Gevaros, Kastro ar Cienfuegoso nuotraukų bei citatų iki grėsmingo šūkio “Socializmas arba mirtis!”.

Penki kubiečiai, JAV suimti už ten emigravusių opozicionierių šnipinėjimą ir nužudymą, Kuboje – didvyriai. Plakatų su šiuo penketu daugybė (nuo centrinių aikščių iki bankų).

Kiekviename mieste – Casa de la Cultura (Kultūros namai) ir Casa de la Trova (Tradicinės dainos namai). Ir didelis valstybinis viešbutis besieniais koridoriais. Kokybė menka, keleto žmonių eilėje tekdavo stovėti ir pusvalandį (viename klientus aptarnavo tik viena darbuotoja, o antroji prastovėjo įsmeigusi akis į nusidriekusią eilę). Bet visad žinai, ko tikėtis – net ir kainos vienodos ir Havanoje, ir atokioje provincijoje.

Mažos raiškos vaizdeliuose valstybiniai viešbučiai gražesni nei tikrovėje (Holginas).

Alternatyva viešbučiui – apsistoti žmonių namuose (casa particular). Tai legalu nuo 1997 m. ir kambarių siūlytojų – jau begalė. Jie lūkuriuoja viešbučiuose. Registratūros jiems talkina: vieno Santiago viešbučio registratūros darbuotojas tiesiai šviesiai pasakė, kad geriau nakvoti pas privatininkus, kito net laikinai apsimetė, kad neturi numerių (iki išgirdome alternatyvius casa particular siūlymus). Pas privatininkus pigiau, bet ten dėl nieko nesi tikras: štai kartą žadėtoji vieta keturiems žmonėms pasirodė besanti du dviviečiai kambariai skirtinguose namuose ir kvartaluose. “Pažadas” Kuboje daug nereiškia, svarbu atvesti klientą.

Ryčiausiai buvome Santiage, antrame pagal dydį Kubos mieste. Tai ir juodųjų kubiečių centras. Žymus karnavalu – deja, jis liepos mėn., bet visa spalvingą aprangą regėjome muziejuje. Ten – ir kinų drakonas ar iš šiukšlių daryti rūbai iš Periodo Especial laikų.

Centrinė Kubos Santiago aikštė.

Santiage vietoj autobusų ir panaikintų tramvajų kursuoja sunkvežimiai – keleiviai vežami kėbuluose. Jokių maršrutų neparašyta, bet žmonės juos žino. Vėliau, pakeliui į vakarus, miestai atrodė vis tvarkingesni, transportas “civilizuotesnis”. Gražiai sutvarkyti Bajamo, Sanktu Spiritu centrai. Kamagvėjus išgirtas, tačiau chaotiškas.

Keleiviniai sunkvežimiai ir vilkikų puspriekabės iš Havanos neseniai išnyko, bet rytuose tebėra dažni.

Itin didingas Cienfuegosas, kurio senamiestis ir Punta Gorda iškyšulys pilni cukraus magnatų rūmų, o dvejos senovinės kapinės – iš Italijos XIX a. gabentų balto marmuro paminklų. Šalimais – Trinidadas, irgi buvęs “cukraus miestas” – jo gatvės grįstos akmenimis ir atiduotos pėstiesiems. Iš pačių plantacijų mažai kas belikę – tik aukštas bokštas, kur kadaise vergus darbui šaukdavo varpai.

Senosios kapinės Cienfuegose. Dabar aplink jas – šiukšlinas laukas, bet įspūdis tebėra didžiulis.

Kaip nacionalinį sportą beisbolą stebėjau

Beisbolo lazdomis nešinų paauglių būrelių Kuboje bijoti nereikia. Mat šis sportas – Kubos “antroji religija”. Sovietų Sąjungoje jis buvo uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Kai viešėjome Bajame ten trims padieniui vyksiančioms rungtynėms buvo apsistoję ir lygos čempionai iš Ciego de Avilla. Nusipirkome bilietus – už nacionalinius pesus, tad geriausios vietos už tinklo atsiėjo 10 lietuviškų centų. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Klubas ir provincija vadinasi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Havana – griūvantis baroko miestas

Į Kubos sostinę atvykome jau po saulėlydžio. Pirmą jos vaizdą išvydome iš kitapus įlankos esančios Šv. Petro tvirtovės. Miesto centras tamsus, net Kapitolijaus kupolas neapšviestas. O tvirtovė, viena daugelio gynusių didmiestį, pilna žmonių – mat kasdien devintą vakaro uniformuoti „senovės kareiviai“ čia iššauna patranką. Suvežami turistai, atvažiuoja ir daug havaniečių, kuriems ši pramoga pigesnė.

Ir kirtus tunelį po sąsiauriu naktinė Havana neatrodė viliojančiai. Kadaise didžiausias ir didingiausias Amerikos žemyno uostas dabar aplūžęs ir šiukšlinas. Kaip ir kiti Kubos miestai, tik viskas padauginta kelis kartus: ir plotas, ir pastatų masteliai. Namai čia daugiaaukščiai, didingi. Tik kuris gyvenamas, kuris apleistas iš išvaizdos sunku atskirti…

Pusiau apleisti pastatai Havanos centre.

Naujamiesčio arterija – Prado gatvė. Čia – Kapitolijus, didesnis už Vašingtono, Revoliucijos muziejus (kadaise prezidentūra), nacionalinio teatro skulptūros. XX a. pradžios didybė.

Ir istorinis cigarų fabrikas, prie kurio durų išgirdome pasaką, kad darbininkams atlyginimus moka cigarais, kuriuos kartą per mėnesį leidžia turguje pardavinėti turistams (ta diena šiandien). “Turgus” pasirodė besąs butas gretimam name.

Kubos kapitolijus. Net tokiuose reprezentaciniuose pastatuose iš arti pamatai, kad dalis langų išdaužyti ar pakeisti fanera.

Į vakarus nuo ten – senamiestis, remontuojamas “plėmais”. Ilgas žygis purvinomis gatvėmis žvalgantis į vietiniams skirtas parduotuves ir daugybę rinkiminių apylinkių (vyko rinkimai iš vieno kandidato) staiga atsirėmė į “Plaza Vieja“. O ten vien išblizginti fasadai, lauko kavinės, ant kojūkų žygiuoja muzikantai. Tarsi Europoje.

Suremontuotuose kvartaluose ir įspūdingas barokinis Havanos katedros fasadas, Romo muziejus-parduotuvė, buvę ispanų Vicekapitono rūmai. Ir restoranai su vakarietiškom kainom, bet kubietišku maistu ir aptarnavimu.

Havanos katedra.

Gyvenome prie pakrantės – Malecon. Į ją dūžtančios bangos, tykštančios ant kelio ir (kartais) praeivių – klasikinis Havanos vaizdas. Tolumoje matėsi Vedado. Cuba Libre viešbutis, neįtikėtinai masyvus Edificio Focsa daugiabutis, Revoliucijos (anksčiau Piliečių) aikštė – paskutiniai Batistos eros kūriniai. Greta jų – senosios XIX a. vilos. Kažin, kaip viskas atrodytų, jei ne revoliucija: gal visur būtų pilna šviesų, kazino, lyg Las Vegase.

Dabar Revoliucijos aikštėje tamsoje švyti tik F. Kastro ir Č. Gevaros veidai stebintys tuščius parkingus ir 109 m aukščio ikirevoliucinį poeto Chosė Marti monumentą. Vedado pakrantėje ant stulpų surašyti “Kovotojai už laisvę” – nuo Čikagos anarchistų iki J. Arafato. Aišku, tik kairieji, tad Landsbergio ieškoti neverta.

Pakrantė ir Vedado tolumoje (didžiausias pastatas – Edificio Focsa).

Aplink Vedadą – spalvingai išpaišytas Hamelio skersgatvis, siejamas su Santerijos tikėjimu, bei didžiulės stačiakampės “Kolumbo kapinės” su restauruojamais puošniais paminklais.

Dar toliau į Vakarus – Miramar rajonas. Jo nacionalizuotose vilose šiandien įsikūrę daug kas: nuo darželių iki ambasadų. Yra net prekybos centras “Naujiesiems kubiečiams”. Kaip ir kitur garbingiausioje vietoje gulėjo “Pringles” traškučiai, čia dvigubai brangesni nei Lietuvoje. Šiaip užsieninių prekės ženklų beveik nėra, kubietiškų atitikmenų irgi.

Havanoje ilgai gyveno Ernestas Hemingvėjus. Jo priemiesčio namas dabar – muziejus. Vidų, sutvarkytą kaip po rašytojo mirties – su knygomis, medžioklių trofėjais – galima stebėti tik pro langus.

Ernesto Hemingvėjaus namai turi atmosferą.

Pabaigai

Kai Santiago viešbutyje ryte pravėręs fanera užkaltą langą išvydau virš miesto lėtai birbiančius 1948 m. laidos An-2 “kukurūznikus” supratau, kodėl vakariečiams Kubą lengva idealizuoti: praeitis ir dabartis čia sumišusios kaip niekur kitur. Ir viskas tiesiog kitaip.

Bet tas “kitaip” čia ne amžius besiformavusios tradicijos, kaip pas indus, japonus ar arabus, o būrelio revoliucionierių skubus kūrinys. Būdamas iš šalies, patyrusios panašų eksperimentą, romantikos čia matau mažai. Nemato jos ir kubiečiai, masiškai traukiantys į JAV, kur jau išvyko kas šeštas. O emigracija jiems – ne Ryanair’u į Londoną nuskristi. Tai pavojingas žygis “susikombinuota” valtimi per audrų ir ryklių kupiną vandenyną. Dalis žūva, dalis sugaunami ir už tai atkenčia, bet vis tiek atsiranda mėginančių laimę.

An-2 virš Santiago.

Išskridau. Dauguma kubiečių niekad neišskridę. Net 80% jų gimę jau po Revoliucijos. Atsirandanti savotiška laisvė, Vakarų skonis jiems ir laimė, ir išbandymas. Jei dar kada grįšiu, rasiu kitokią Kubą: pelnai iš suvenyrų su Če Gevara pardavimų tik augs, bet jo kurtos sistemos nebebus. Keli šešiasdešimtmečiai fordai ir čeviai vežios turistus, bet dauguma tūnos sąvartynuose ar užsieniečių kolekcijose. Įdomu buvo pamatyti Kubą tokią, kokia yra dabar. Tiksliau, buvo tada, kai keliavau dar valdant Rauliui Kastro – jau dabar ji dar kitokia. Pasidalinkite komentarais, kas dar pasikeitė, nes kiekvienais metais nuvykstantis keliautojas atsiveža vis kitus įspūdžius.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Kubos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Pagal turtingumą vienos šalys kitas lenkia šimtus kartų. Maža to, vienos šalys šimtmečius išsilaiko tarp galingiausių ir net patyrusios didžiulius smūgius (okupacijas, karus) greitai atsitiesia – o kitos visuomet yra pasaulio ekonominėje paraštėje.

Mėginimų paaiškinti nuo ko priklauso, ar šalis gali tapti turtinga – daugybė. Nuo sąsajų su religija iki sąsajų su pilietiniu aktyvumu. Tik dažniausiai teorijos veikia vos kelioms pasirinktoms šalims, o pažvelgus plačiau iš karto matosi gausybė išimčių ir neatitikimų.

Intelekto ir turto sąsaja

Iš visų paaiškinimų tiksliausias yra sociologų Lyno ir Vanhaneno teorijoje, kurią jie aprašė knygoje “IQ ir valstybių turtas” (“IQ and the wealth of nations”). Tyrimo metu nustatyti intelekto koeficiento vidurkiai skirtingose valstybėse ir pastebėta, kad šis dydis labai tiksliai koreliuoja su valstybių turtingumu.

Bendrai paėmus, aukščiausi IQ (intelekto koeficiento) vidurkiai nustatyti Rytų Azijoje, nedaug atsilieka Europos šalys, toliau seka Artimųjų rytų ir Lotynų Amerikos, galiausiai Juodosios Afrikos valstybės (pilnas tirtų šalių ir IQ dydžių vidurkių sąrašas yra čia).

IQ vidurkiai pasaulio valstybėse (palyginkite su valstybių turto žemėlapiu žemiau).

Idėja čia ta, kad jei valstybėje mažiau protingų žmonių, tai nėra pakankamai gabių žmonių priimti sprendimus (tiek valdiškoje, tiek privačioje sferoje).

Išoriniai veiksniai ir ekonominės sistemos efektyvumas gali padaryti valstybę turtingesne ar skurdesne. Itin valstybes skurdina komunistinė sistema, nemotyvuojanti dirbti, taip pat karai, katastrofos; praturtina brangių resursų (šiandien – naftos) turėjimas. Tačiau šiems veiksniams išnykus valstybės turtas gana greitai (per kelis dešimtmečius) grįžta į padėtį, atitinkančią vidutinį jos IQ.

Valstybių, tirtų IQ tyrime, turtingumas (BVP vienam gyventojui 2012 m. duomenimis). Žemėlapis stebėtinai atitinka IQ vidurkių žemėlapį. Didžiausi skirtumai yra ten, kur karai (Irakas) ar yra/buvo neefektyvios ekonominės sistemos (Kinija, Mongolija, Rytų Europa). Kai kurie skirtumai, atrodantys dideli žemėlapyje, tikrovėje nėra ženklūs, nes skaičiai (tiek IQ, tiek BVP) yra labai arti ribos, žemėlapyje skiriančios skirtingas spalvas.

Taip po 1990 m. į viršų šovė Rytų Europa, o dabar Kinija. Ši teorija paaiškina situacijas, kodėl kai kurios šalys nuolat greitai atsigauna po didžiulių kataklizmų (Vokietija po abiejų, Japonija po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Azijos šalys po kolonizacijos ir kt.), o kitos ne (pvz. Juodojoje Afrikoje po nepriklausomybės gavimo ekonominė situacija suprastėjo ar menkai pagerėjo, priešingai nei Azijoje). Savo ruožtu pasibaigus resursų bumui vieni laikinai praturtėję jų turintys kraštai nuskursta (kaip nuskurdo Brazilijos Amazonija netekusi kaučiuko monopolio), o kiti ne (kaip JAV Kalifornija po aukso karštinės XIX a.).

Įdomūs tyrimų rezultatai šalyse, kuriose yra žmonių grupių, kilusių iš skirtingų regionų. Viena tokių šalių – JAV. Analogiškas tyrimas, kurio metu tirtos vien JAV, buvo atliktas psichologo Ričardo Hernšteino ir politologo Čarlzo Murėjaus ir išleistas kaip knyga “The Bell Curve”. Sudėjus abu tyrimus matosi, kad JAV bendruomenių IQ vidurkių skirtumai tokie patys, kaip būdinga regionams, iš kurių kilo jų protėviai. T.y. didžiausi IQ vidurkiai yra Rytų Azijos, paskui – Europos kilmės amerikiečių, toliau seka Lotynų Amerikos kilmės ir paskiausiai Juodosios Afrikos kilmės amerikiečiai. Vidutiniai skirtingų bendruomenių žmonių uždarbiai JAV iš esmės koreliuoja su IQ vidurkiais – t.y. bendruomenių, kurių vidutinis IQ didžiausias, ir vidutinis uždarbis didžiausias.

Gretimų šalių IQ vidurkiai dažniausiai panašūs, bet jei šalyje daugumą sudaro nevietinė tautybė, tai ir IQ vidurkis bus panašesnis į tos tautybės kilmės vietos vidurkį. Pvz. Singapūro IQ vidurkis aukštesnis nei aplinkinių šalių, nes dėl buvusių kolonizatorių britų politikos dauguma Singapūro gyventojų – kinai. Argentinos ir Urugvajaus IQ vidurkiai aukščiausi Pietų Amerikoje, mat šiose šalyse didžiausias procentas europietiškos kilmės žmonių ir mažiausias indėniškos kilmės. Tai reiškia, kad polinkis turėti tam tikrą IQ paveldimas ir, jei kinta, kinta lėtai (skirtingais vertinimais nuo 40% iki 80% paveldimas). Pabrėžtina, kad intelektas – tai ne erudicija (žinios), bet nuo intelekto priklauso gebėjimas žinias įgyti. Tad intelektas tiesiogiai nepriklauso nuo išsilavinimo.

Kadangi beveik visas žmogaus fizines ir psichines savybes lemia ir genai, logiška, kad jie lemia ir tas protines savybes, kurios panaudojamos IQ apskaičiuoti. Skirtingose teritorijose vyrauja skirtingi genai. Galima diskutuoti, ar pats IQ rodiklis nėra dirbtinė atskirų sugebėjimų suma, tačiau jis vis tiek paremtas konkrečiais sugebėjimais (reikėtų platesnio tyrimo nustatyti, kaip valstybių turtas koreliuoja su atskirais IQ rodiklį sudarančiais sugebėjimais).

Kodėl šie faktai “nepatogūs”

Jokių alternatyvių tyrimų, paneigiančių čia įvardytus tyrimus nėra daryta. R. Lynas, T. Vanhanenas ir kiti mokslininkai paprastai kritikams pasiūlo padaryti savo tyrimą ir paneigti jų rezultatus. Visgi šie tyrimai daugiausiai lieka moksliniuose žurnaluose. O populiariojoje sferoje čia, kaip ir kitur psichologijoje bei ekonomikoje, mokslą dažnai nusveria emocijomis, o ne įrodymais grindžiamas pseudomokslas.

Didžioji dalis kritikos IQ ir turto sąsajos teorijai yra ne mokslinė, bet politinė/moralinė. Paprastai rašant – dauguma žmonių (tiesą pasakius, ir aš) norėtų, kad teorija būtų klaidinga. Todėl kai kas ir pasirenka laikyti ją klaidinga (vadinamasis “Tikėjimas iš troškimo”). Pavyzdžiui, antiglobalistai norėtų kildinti turto lygių skirtumus pasaulio šalyse iš ekonominio išnaudojimo (bet jie nepaaiškina nei kodėl vieni kraštai po išnaudojimo atsigauna, o kiti ne, nei kodėl vieni regionai gebėjo išnaudoti kitus).

Be to, intelekto poveikio turtui faktas nepalankus populizmui ir atima daug vilties: jei šalių turtingumą tokiu mastu sąlygoja paveldimi genai, tai greiti tarpvalstybinės ekonominės nelygybės mažinimo būdai nepavyks (logiška: jie nepavyko per visus amžius iki šiol).

Po panašios krikikos knygai “The Bell Curve” populiariojoje žiniasklaidoje 52 įžymūs JAV mokslininkai pasirašė deklaraciją “Mainstream Science on Intelligence”, kurioje paneigė didžiąją dalį nemokslinės kritikos teorijai bei išdėstė mokslininkų tarpe priimtas, tyrimais pagrįstas tezes apie intelektą.

Yra nuomonė, kad šių faktų išpopuliarinimas galėtų skatinti diskriminaciją tų grupių atžvilgiu, kurių vidutinis IQ žemesnis. Čia pavojaus nematau. Kiekvienas vidurkis yra tik vidurkis – visose grupėse bus žmonių, kurie ir smarkiai vidurkį pranoksta, ir tų, kurie jam neprilygsta. Kiekvienas žmogus gali būti vertinamas individualiai. Vien dėl to, kad tarp juodaodžių amerikiečių, lietuvių ar serbų didesnė tikimybė rasti gerą krepšininką juk nereiškia, kad NCAA universitetai nepriims kitų tautybių žaidėjų. Tai, kad vidutinė vyrų fizinė jėga didesnė nei moterų nereiškia, kad stipri moteris nebus priimta dirbti fizinio darbo (o silpnas vyras bus priimtas).

Kiekviena moksliškai nustatyta tiesa yra gera ta prasme, kad ji padeda geriau įvertinti pasaulį ir spręsti problemas. XVI a. daugumai nemaloni atrodė ir teorija, kad žemė – ne visatos centras (vėlgi – todėl, kad prieštaravo jų seniau turėtiems, mokslu nepagrįstiems įsitikinimams). Bet kiek vėlesnių atradimų būtų buvę neįmanomi, jeigu mokslu pagrįstos teorijos būtų likusios ignoruotos.