Europos Sąjungos komisija svarsto privalomą nurodymą šalims narėms, kad visų privačių įmonių valdybose 40% narių būtų moterys.

1.Europos Sąjunga čia sprendžia dalykus, dėl kurių geriausia turėtų apsispręsti pačios šalys narės. Moterų skaičiai valdybose, tarp dirbančiųjų ir kitur šalyse narėse smarkiai skiriasi, kaip skiriasi ir kultūra, vyrų ir moterų pomėgiai.

2.Toks sprendimas būtų iš esmės autoritarinis – bereikalingas valdžios kišimasis į sferą, kuri pati puikiai reguliuojasi. Panašūs pasiūlymai rodo, kiek mažai Europoje žmonių pasisako už tikrąją laisvę. Juk šituos pasiūlymus palaiko tie patys politikai, kurie apsimeta kovotojais už žmonių laisvę ir šaukia “tai ne valstybės reikalas” kai valdžia bando nustatyti tam tikras konservatyvias vertybes. O čia juk tos pačios lazdos du galai: vieni norėtų moteris stumti į šeimos židinio kurstymą, kiti į verslą ar politiką. Ir tie, ir anie lygiai taip pat autoritariškai nori “nuleisti sprendimą iš viršaus” ant visos visuomenės, kad tik ta visuomenė kuo labiau atitiktų jų pačių įsivaizduojamus, nors ne visiems priimtinus, idealus.

3.Moterų įtakingose pozicijose (ne tik versle, bet ir valdžioje) vis daugėja, štai Lietuvoje pirmąsyk šalies istorijoje 2 iš 3 svarbiausių pareigūnių jau kelis metus yra moterys (prezidentė ir Seimo pirmininkė). Daugėja moterų ir versle. Tačiau tai priklauso nuo pačių moterų noro – negalime priversti eiti į verslą tų, kurios to nenori, o tos, kurios nori, ir dabar sėkmingai daro karjerą. Kadangi mažesnis procentas moterų nei vyrų eina į verslą tai reiškia, kad įtvirtinus kvotas valdybose, moteriai verslininkei bus daug lengviau patekti į valdybą, nei vyrui verslininkui. Savo ruožtu įmonės į moterims skirtas vietas turės pasirinkti iš mažiau kandidatų ir nebūtinai geriausią kandidatą. Tai ir neteisinga, ir suprastintų valdybų kompetenciją.

4.Dažnai klausiama, kodėl moterų yra mažiau aukščiausiose pozicijose. To klausiantys politikai sako taip: “Universitetus, baigia daugiau moterų, nei vyrų, bet aukščiausiose pareigose vyrų daugiau, nei moterų. Reiškia, yra diskriminacija.”. Tačiau kodėl jie neklausia: o kodėl moterų daugiau nei vyrų baigia universitetus (ir į juos įstoja)? Gal ir čia diskriminacija?

Abiem atvejais mokslas turi kitą atsakymą. Paprastai tariant, didesnės dalies moterų protiniai gabumai yra arčiau vidurkio, tuo tarpu tarp vyrų jie skirtingesni: tarp vyrų pasitaiko ir daugiau “genijų”, ir daugiau “kvailių”. Visuomenėje matome puikų to atspindį – taip, vyrų yra daugiau aukščiausiuose sluoksniuose (turtingiausi, įtakingiausi žmonės), bet juk jų daugiau ir žemiausiuose sluoksniuose – profesinėse mokyklose, prasigėrusių, kalėjimuose. Moterys tuo tarpu vyrauja viduriniajame sluoksnyje. Lyginant vyrų ir moterų gabumus skirtingose srityse ir absoliučiai galima būtų išsiplėsti plačiau, bet tai palieku daryti profesionaliems psichologams, kurie yra parašę ta tema ne vieną studiją ir atlikę daugybę tyrimų (į kelias jų nurodas galite rasti čia).

Deja, tokių ir panašių pasiūlymų, kaip kvotos moterims valdybose, autoriai tikru mokslu nesivadovauja, o bando savas tiesas, nepagrįstas jokiais moksliniais tyrimais, pateikti kaip neginčijamą tiesą, “nes juk tai yra teisingumas”. Čia jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir tie politikai, kurie į įstatymus “įrašo” savo religines pažiūras. Ironiška žinant, kad tokių kvotų siūlytojai paprastai kryžium gulasi prieš bet kokią iniciatyvą priimti religija pagrįstą teisės aktą.

Bet tai labai gerai atspindi dabartinės Europos padėtį, kurioje už tikrąją laisvę rinktis pasisakančių – be galo mažai. Sekuliarizacija į Europą neatnešė mokslo ir laisvės pergalės – teisėkūroje atsiranda naujas autoritarizmas. Ir dabar, priešingai nei anksčiau, kuomet skirtingose šalyse galiojo skirtingi įstatymai, tam, kad nuleisti jį ant 500 mln. Europos gyventojų, pakanka vieno sprendimo.

Kaip gi, sakysite – juk prieš tai valdė dešiniųjų koalicija, o dabar turbūt bus kairiųjų? Taip, bet tai nulėmė ne skirtingas balsų skaičius, o beveik išimtinai politinių srovių vidiniai reikalai: panašios ideologijos partijų susiskaldymai, susijungimai, bei balsų persidalinimas. Tokių rinkėjų, kurie balsuodavo už dešiniuosius, o dabar už Darbo partiją, ir atvirkščiai, yra labai mažai.

Netikite? Paanalizuokime.

Lietuvoje partijų labai daug, bet dauguma jų panašios. Todėl žmonės, nors ir migruoja tarp tų panašių partijų, bet balsuoja ideologiškai nuosekliai. Realiai yra susiklostę keturi esminiai rinkėjų blokai: dešinieji, kairieji, populistinis/protesto bei tautinių mažumų. Kaip atrodė balsų pasiskirstymas tarp šių blokų 2008 m. ir 2012 m.? Štai palyginimas:

Kairieji 2008 m. gavo 23,03% balsų, o 2012 m. gavo 24,47% balsų.
Dešinieji 2008 m. gavo 33,24% balsų, o 2012 m. gavo 31,52% balsų.
Populistinės/protesto jėgos 2008 m. gavo 37,87% balsų, o 2012 m. gavo 37,78% balsų.
Tautinių mažumų jėgos 2008 m. gavo 5,71% balsų, o 2012 m. gavo 6,02% balsų.

Tai kodėl gi galutinis rezultatas – mandatų skaičius – taip skiriasi? Labai svarbi priežastis – 5% barjeras, galintis lengvai “nurašyti” į politinę paraštę dešimčių tūkstančių žmonių balsus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Dešinieji ir centras

Štai už ekonominį liberalizmą pasisakantis žmogus per šiuos (2012 m.) rinkimus turėjo bent tris pasirinkimus: Liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą, bei TAIP. Nei už vieną jų balsavęs žmogus nebūtų išdavęs savo požiūrio, ir balsai pasiskirstė. Į Seimą pateko tik Liberalų sąjūdis su 8,57% balsų. Likę liberalūs balsai – 3,95% – tiesiog sudegė.

Per 2012 m. rinkimus liberalios partijos kartu paėmus gavo 12,8% balsų. Prieš 4 metus – 2008 m. – tokių buvo netgi mažiau – iš viso 11,07%. Tačiau tuomet buvo tik dvi liberalų partijos (Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga) ir abi jos šiaip ne taip įveikė 5% barjerą. Taigi nors liberalių rinkėjų padaugėjo (greičiausiai Tėvynės Sąjungos sąskaita), jų atstovavimas sumažėjo dėl partijų skaldymosi bei to, kad dalį LCS rinkėjų perėmė Liberalų sąjūdis, taip nustumdamas LCS žemiau rinkimų barjero.

2008 m. vos 2,45% visų balsų buvo atiduota už dešiniąsias partijas, galiausiai nepraėjusias rinkimų barjero. 2012 m. tokių buvo net 7,09%.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Kairieji

2008 m. nuo 5% barjero labiau kentėjo kairieji. Jis sudegino Naująją sąjungą (3,64% balsų, šiandien jos nebėra). Daugiau balsų su savimi 2008 m. nusinešė ir Paleckis – tada už jo Frontą balsavo 3,24%, dabar, 2012 m., tik 1,25%. Atrodo, pradėjęs viešai meluoti apie sausio 13 dienos įvykius Fronto vadovas atstūmė dalį rinkėjų atgal Socialdemokratams, nuo kurių kadaise pats ir atskilo. Vien dėl šių vidinių pokyčių tarp kairiųjų partijų kairieji gavo iš viso 5-6 mandatais daugiau.

2008 m. kairiųjų rezultatas buvo toks: į parlamentą praėjo tik Socialdemokratai su 11,72% balsų. Tuo tarpu net 11,31% kairiųjų balsų tada “sudegė”. 2012 m. taip sudegė tik 5,26% balsų.

Kur kairieji dar turi rezervų? Ir 2008 m., ir 2012 m. už borto liko Valstiečių sąjunga, abusyk nusinešusi po ~3,9% rinkėjų balsų. Jeigu, tarkime, Valstiečiai perviliotų tuos trūkstamus 1,5% rinkėjų iš socdemų, bendras kairiųjų mandatų skaičius pakiltų 3 – 4.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Populistai ir protestas

Tačiau labiausiai dėkoti už tai, kad 2008 m. galėjo susikurti dešiniųjų koalicija, dešiniųjų rinkėjai turėtų dėkoti ne Kubiliui, Masiuliui ar Čaplikui ir ne 5% barjerui. Pagrindinė jėga čia buvo Arūnas Valinskas. Įsteigęs Tautos prisikėlimo partiją jis pasiėmė net 15,09% rinkėjų balsų, ir beveik visus juos iš protesto elektorato, t.y. “atėmęs” iš Pakso ir Uspaskicho partijų. O tuomet, po rinkimų, jis, prieš rinkimus nedeklaravęs jokios programos, išskyrus 10 Dievo įsakymų, nuėjo tiesiai į dešinę, ir, priešingai nei įprasta populistams, nebekūrė jokių intrigų kadencijai įpusėjus staiga “perbėgamas” pas kairiuosius. Jei ne A. Valinskas ir jo projektas, pastarųjų 4 metų Lietuvos istorija būtų buvusi kardinaliai kitokia.

2012 m. gi Tautos prisikėlimo partijos nebėra, o į protesto elektorato dalybas sėkmingai įsijungęs Drąsos kelias pasisakė prieš koaliciją ir su kaire, ir su dešine, ir su populistais.

Beje, populistai/protestas itin mažai balsų netenka dėl 5% barjero. 2008 m. tokie nuostoliai buvo 1,11%, šiemet 0,89%. Neturėdamos tvarios ideologijos populistinės partijos skubiai jungiasi ar išsiskirsto vos praradusios tikimybę būti išrinktos. Taigi įdomus dalykas – 5% barjero panaikinimas ar sumažinimas labiausiai susilpnintų būtent populistus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Tautinės mažumos

Smulkesni pokyčiai lyginant 2012 m. ir 2008 m. rinkimus – 2012 m. nebėra Rusų sąjungos sąrašo. Tai galbūt paskatino jų elektoratą balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kurios sąraše yra Rusų aljanso kandidatai. Nors LLRA basų skaičius pakilo ir pirmąsyk peržengė 5%, bendras tautinių mažumų partijų rezultatas pakilo mažiau (tiesa, ilgainiui jis kyla, tautinėms mažumoms pereinant nuo visuotinių partijų prie savo).

Pilni rezultatai: 2008 m. ir 2012 m. rinkimų palyginimas

Čia rašau, kurias partijas priskyriau kuriems rinkėjų blokams. Dėl kai kurių galima ginčytis, tačiau tai nėra esminis dalykas, nes jos surinko labai mažai balsų. Čia rašau šia tvarka: Partijos pavadinimas (balsų skaičius 2008 m., balsų skaičius 2012 m.). Balsų skaičius – procentas nuo galiojančių biuletenių. “Nedalyvavo” reiškia “neturėjo atskiro sąrašo”.

KAIRIEJI:
Socialdemokratų partija (11,72%; 18,98%)
Valstiečių liaudininkų/žaliųjų sąjunga (3,73%; 4,01%)
Naujoji Sąjunga (3,64%; nedalyvavo)
Frontas (3,24%; 1,25%)
Socialdemokratų sąjunga (0,7%; nedalyvavo)

DEŠINIEJI IR CENTRAS:
Tėvynės Sąjunga (19,72%; 15,58%)
Liberalų sąjūdis (5,73%; 8,85%)
Liberalų ir centro sąjunga (5,34%; 2,13%)
Sąjunga TAIP (nedalyvavo; 1,82%)
Jaunoji Lietuva (1,75%; 0,65%)
Krikščionių partija (nedalyvavo; 1,24%)
Už Lietuvą Lietuvoje (nedalyvavo; 0,97%)
Centro partija (0,7%; nedalyvavo)
Respublikonų partija (nedalyvavo; 0,28%)

POPULIZMAS IR PROTESTAS:
Darbo partija (8,99%; 20,48%)
Tvarka ir teisingumas (12,68%; 7,55%)
Tautos prisikėlimo partija (15,09%; nedalyvavo)
Drąsos kelias (nedalyvavo; 8,86%)
Pilietinės demokratijos partija (1,11%; nedalyvavo)
Darbo ir vienybės partija (nedalyvavo; 0,33%)
Emigrantų partija (nedalyvavo; 0,3%)
Žmonių partija (nedalyvavo; 0,26%)

TAUTINĖS MAŽUMOS:
Lenkų rinkimų akcija (4,79%; 6,02%)
Rusų sąjunga (0,92%; nedalyvavo)

Nuo kurių rinkimų yra tokia situacija?

Beje, jei žiūrėti dar toliau atgal panašios tendencijos buvo ir 2004 m. rinkimuose:
Kairieji: 27,58% (0,33% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 28,56% (4,62% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 40,08% (0,28% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 3,79% (visi neįveikė barjero)

Ir net 2000 m. yra panašumų. Tiesa, partijas 2000 m. partijas reikėtų klasifikuoti kitaip: A. Paulausko Naujoji Sąjunga ir Liberalai (vedami neseniai atsistatydinusio R. Pakso) buvo iš esmės populistinės/protesto jėgos.
Kairieji: 35,64% (4,57% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 22,78% (14,16% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 39,63% (2,74% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 1,95% (visi neįveikė barjero)

Tikra politinė švytuoklė buvo iki 1996 m. rinkimų, nes populistinis/protesto elektoratas tada dar neturėjo savo partijų , todėl per kiekvienus rinkimus balsuodavo už tuos, kurie pralaimėjo praėjusius (1992 m. už kairiuosius, 1996 m. už dešiniuosius). 2000 m. dar jautėsi švytuoklės atgarsiai – dešinieji surinko mažiau, o kairieji daugiau balsų nei per tolimesnius rinkimus. Bet nuo 2004 m. politinė švytuoklė vis labiau ir labiau silpsta.

Kovo 11 d. atėjo ir praėjo.

Daugiausiai dėmesio susilaukė dvejos eitynės, įvykusios Vilniuje. Vienose akcentuota lietuvių tauta, kitose – žmonių lygybė. Džiugu, kad žmonės reiškia savo nuomonę, užuot išlikę pasyvūs.

Deja, Lietuvoje labai gajus noras užčiaupti priešingą nuomonę turinčiuosius. Dabar taikiniu tapo tautinis “jaunimas” (iš tikrųjų eitynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės). Interneto komentarai žvilgėjo nuo siūlymų šių eitynių dalyvius už kažin ką suimti ar bent jau uždrausti jiems žygiuoti. Šitą siūlantys žmonės paskui skelbiasi esą tolerantiški.

Bet tolerancija – tai juk ne tai, kad toleruoji taip pat, kaip tu manančius. Jokia čia tolerancija, kad ateistas “toleruoja” kitą ateistą, krikščionis – krikščionį, už gėjų santuokas pasisakantis – kitą jas palaikantį, o komunistas – komunistą. Juk ir žiauriausi totalitariniai režimai visuomet “toleruodavo” bendraminčius.

Tikroji tolerancija yra toleruoti manančius kitaip, pripažįstančius kitokias vertybes. Kaip sakė britų rašytoje E. B. Hol “Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę taip sakyti”.

Būtent – sakyti. Nekalbu apie nusikalstamus veiksmus, tokius kaip užpuolimai. Su tuo kovoja ir turi kovoti teisėsauga. Žmonių, pasižymėjusių gatvės muštynėmis su kitaminčiais, ateina ir į abiejų pusių renginius, bet ir ten, ir ten jie – mažuma (pvz. Tolerantiško jaunimo asociacijos renginyje Kaune Vasario 16 d. dalyvavo asmuo, sumušęs VDU doktorantą, rašiusį disertaciją apie skinus). Dėl šios mažumos negalima riboti žodžio laisvės daugumai, kuri nuo tos mažumos atsiriboja ir nepalaiko.

Kiek nors agresyvių žmonių buvo, yra ir bus visur, kiekviename judėjime. Demokratiškai mąstantieji tai suvokia ir vertina kiekvieną žmogų atskirai. Na o totalitarinis mąstymas verčia ištisoms grupėms klijuoti etiketes pagal tuos keletą išsišokėlių, kad būtų suterštas tų grupių vardas. Taip jau, žiūrėk, “tolerantiškieji” žmonės eitynes pakrikštija “neonacių”, “fašistų”. Bet juk ne mojavimas vėliavomis yra tai dėl ko žodis “nacizmas” tapo kone keiksmažodžiu, o smurtas prieš kitataučius. Nieko panašaus į tai nebuvo nei šiandien, nei Vasario 16 d. parade Kaune.

Stebėjau abejas šiandienos eitynes. Vieninteliai išsišokimai buvo iš tautinio jaunimo eitynių priešininkų pusės – įsiveržę į eitynių gretas jie ėmė skanduoti savo šūkius, keikė eitynių dalyvius, tačiau išprovokuoti konflikto nepavyko. Ir eitynių dalyviai (kurių tik labai menka dalis buvo skustagalviai), ir jų žiūrovai elgėsi taikiai. Plačiau, ką regėjau abiejuose renginiuose, parašiau atskirame įraše.

Tai matant atrodo, kad ne vieno “antifašisto” tikslas toli gražu nėra užkardyti kelią nacizmo atgimimui. Tikslas – bet kokiomis priemonėmis užčiaupti visus kitaminčius, nesvarbu, kad ir nieko pavojingo nedarančius bei neketinančius daryti. “Tolerancija” čia tik graži vėliava, prekės ženklas. “Kovok už klasę, o ne už rasę” – skelbė vieno eitynių priešininko laikomas plakatas. Štai taip – susiskaldymas visuomenėje, anot jo, reikalingas, tik pagrindas tam susiskaldymui turi būti kitas. Belieka priminti, kad “kova už klasę” XX a. pražudė daug daugiau žmonių, nei “kova už rasę”. Ir ta, ir ana buvo paremtos totalitarinės ideologijos.

Na o maišymas su purvais, bandymas prilyginti nuosaikiuosius oponentus keliems nekenčiamiems radikalams – amžinas nusiteikusiųjų prieš tam tikrą grupę metodas skatinti neapykantą jos atžvilgiu. Taip kai kas gėjus bandė/o prilyginti prievartautojams, žydus – apgavikams, arabus – teroristams, kairiuosius – komunistams, patriotus – naciams. Kiekvienoje grupėje tokių žmonių tikrai rasi – bet negalima sakyti “visi jie tokie”. Šitokia propaganda prieš kitaminčius, beje, buvo ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos politikos variklis. Deja, Europoje ji tebėra gaji – vertybės, kurias siekia ginti dauguma, pasikeitė, bet ne priemonės. Laimė, valdžia dabar Lietuvoje nebe totalitarinė, ir, priešingai kai kurių interneto komentatorių troškimams, į psichiatrines ligonines dėl savo ideologijos niekas nebeguldomas.

Policija užtikrina įvairių eitynių saugumą – prieš porą metų nuo išpuolių apgintas gėjų paradas, šiandien šios eitynės. Bet ar nėra liūdna, kai savo teise į žodžio laisvę pasinaudoti norinčius žmones turi saugoti beveik tokio pat dydžio policijos pajėgos?

Sveikinu visus su kovo 11 d. ir linkiu, kad žodžio laisvė pagaliau Lietuvoje ir Europoje taptų ne vien “Laisvė kalbėti tai, kas priimta”, o tikra laisvė. Ir norėčiau tikėtis, kad sulauksiu tos dienos, kai Lietuvos valdžia, užuot sekusi visuomenės nuomonių apklausomis, ryžtingai pasisakys už žodžio laisvę. Nesvarbu, kas tą žodį sakytų. Galbūt (o gal tik naiviai tikiuosi) 1990 m. kovo 11 d. padėjo pamatus, ant kurio visi kada nors sugebėsime pastatyti tą žodžio laisvės bokštą.

Valdžios sprendimai turi būti priimami tame lygyje (savivaldybių, valstybės, tarptautinių organizacijų), kur juos priimti tikslingiausia: kaip tik įmanomai arčiau žmonių.

Šiais metais Palangoje įvyko du kurioziški įvykiai, puikiai parodę, kiek nuostolių gali atnešti perdėtas valdžios noras viską centralizuoti, užuot palikus spręsti savivaldybėms.

Palanga turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kur norinčių prekiauti viešose vietose vasarą tiek daug, kad visiems neužtenka vietos. Iki šiemt viskas spręsta logišku būdu: aukcionu. Kas sumoka daugiau savivaldybei, tas ir gauna teisę prekiauti.

Tačiau nuo šiemet centrinė valdžia tai daryti uždraudė: esą visiems kainos turi būti iš anksto nustatytos.

Tad Palangos savivaldybė buvo priversta leidimus siūlyti pigiai, ir dalinti juos… loterijos būdu. Taigi, prekiauti galės tie, kam pasiseks, o ne tie, kas galėtų labiausiai paremti miestą ir dirbti efektyviausiai.

Taip išėjo, kad jai siūlomų pinigų valdžia tiesiog atsisakė: juk verslininkai mokėjo ir būtų pasiryžę nesiginčydami mokėti į biudžetą, kad tik gautų prekybos vietas. Tačiau jeigu jie pralaimės loteriją, tai jokie į biudžetą sumokėti mokesčiai nebepadės.

Neseniai Palanga sulaukė dar vieno smūgio iš centrinės valdžios. Šis miestas išskirtinis dėl dar vieno dalyko: kambarių ir butų nuomos verslo. Dauguma palangiškių vasarai dalį savo būstų užleidžia poilsiautojams. Iki šiol jiems verslo liudijimai kainavo skirtingai: priklausomai nuo nuomojamo ploto. Juk yra palangiškių, kurorto svečiams nuomojančių po vieną kambarį ankštuose sovietiniuose butuose, o yra faktiškai pavertusių savo specialiai tam statytus didžiulis namus viešbučiais. Pajamos iš šių verslų irgi skiriasi kaip diena ir naktis.

Dabar centrinė valdžia (mokesčių inspekcija) nurodė suvienodinti verslo liudijimų nuomai kainas. Kai kam legaliai nuomoti savo kambarėlio gal išvis nebeapsimokės, o neįregistruotieji viešbučiai savivaldybės sąskaita neš dar daugiau pelno.

Ar ne logiškiau būtų, jei tokius dalykus būtų palikta spręsti pačioms savivaldybėms? Kas tinka Vilniuje, nebūtinai tinka Mažeikiuose; kas tinka Palangoje, netinka Šalčininkuose. Yra dalykų, kurie atrodo normalūs viename mieste, o kituose gali būti visiškai neteisingi. Noras visus sumauti ant vieno kurpalio neleidžia valdžiai paimti pinigų, net kai jie, atrodo, kabo ant medžio.

Jeigu Lietuvos internete diskusijos paskęsta begalėje nekonstruktyvių ir piktų komentarų, didelė tikimybė, kad tarp ginčijamos temos yra religija. Vienoje pusėje dažnai stoja ateistai, kitoje krikščionys. Dievo egzistavimo niekas nėra nei 100 proc. įrodęs, nei paneigęs, todėl erdvės ginčams tikrai yra. Dievo (ne)buvimo čia nenagrinėsiu. Dauguma tų begalinių ginčų dalyvių irgi apie tai nė neužsimena. Dažniausiai pliekiamasi dėl Romos katalikų bažnyčios, kaip institucijos. Ta institucija egzistuoja nepaisant to, tikime tuo, ką ji teigia, ar ne. Kiek tenka matyti, Lietuvos Konstitucijoje numatytas valdžios ir bažnyčios atsiejimą ne visi suvokia teisingai.

Bet kuris valstybės pinigų naudojimas naudingas tik daliai piliečių

Kibirkštis krikščionių/ateistų ginčams gali būti bet kokios valdžios paramos davimas bažnyčiai, pavyzdžiui, indėlis į bažnyčios statybą. “Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo valdžios” – sako ateistai. Taip, bet lygiai taip atsieti ir sporto klubai, teatrai, universitetai, viešosios įstaigos, asociacijos ir dar daug kas – ir nepaisant viso šito, jos gali gauti ir gauna paramą iš valdžios.

Tiesiog valstybėje nėra galimybių investuoti pinigus taip, kad būtų gerai visiems. Štai Vakarinis Vilniaus aplinkkelis bus žalingas visai greta jo gyvenantiems (triukšmas, smarvė), naudingas daugumai vilniečių, tuo tarpu koks klaipėdietis juo gal niekad gyvenime nepravažiuos. Taip su bet kuriomis kitomis valstybės išlaidomis: Žalgirio arena reikalingiausia kauniečiams, krepšinio gerbėjams ir/ar Kauno “Žalgirio” fanams (“antrojoje religijoje” juk esame dar labiau susiskaldę, nei pirmojoje…). Ką jau kalbėti apie tiesiogines išmokas: pensijos reikalingos visų pirma pensininkams, “vaiko pinigai” – tėvams, bedarbio pašalpos – nedirbantiesiems.

Taip ir su bažnyčiomis: ne visi ten eina, bet tam tikra žmonių dalis eina, ir šie žmonės – taip pat Lietuvos piliečiai. Iš ateistų pozicijos bažnyčią galima traktuoti kaip vietą, kur žmonės įdomiai praleidžia sekmadienius (kai kiti analogiškai pramogauja teatre ar sporto arenoje). Dalis bažnyčių lankytojų – socialiai remtini. Kiti – moka mokesčius, kaip ir likę piliečiai.

Pagal Lietuvos įstatymus remiama ne vien Romos katalikų bažnyčia, bet ir kitos tradicinės religinės bendruomenės. Viskas teisinga tol, kol parama, gaunama bendruomenės, prilygsta jos svarbai valstybėje – ir nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje tas yra pažeista.

Beje, senųjų bažnyčių remontas naudingas ne vien jas lankantiems. Tai yra kultūros vertybės, pritraukiančios į šalį turistus (taigi, ir pinigus). Štai Vilniaus senamiestyje tiek bažnyčių tikintiesiems nebereikia – tą pripažįsta pati Romos katalikų bažnyčia. Ne visos jos ir veikia, o veikiančiose net sekmadieninėse mišiose būna laisvų vietų. Tačiau tuos “gotikos ir baroko perlus” išsaugoti svarbu ne dėl tikinčiųjų. Todėl, pavyzdžiui, Bernardinų ansamblio rekonstrukciją remia net Europos Sąjunga.

Ką iš tikro reiškia “bažnyčios ir valdžios atskyrimas”?

Antra tema ginčams: kas nors iš bažnyčios hierarchų pasisako kokiu politiniu klausimu. Vėl pasigirsta protestas “Bažnyčia atsieta nuo valdžios”. Ir vėlgi – dauguma kitų institucijų, įmonių ir paprastų žmonių irgi nėra valdžios dalis, bet visi demokratinėje visuomenėje turi teisę pasisakyti bet kokiu klausimu. Tiek VU rektorius gali skųstis aukštojo mokslo reforma (arba tiesiog, jo nuomone, nebe tokiais žingeidžiais, kaip seniau, studentais), tiek Laisvosios rinkos institutas per didelėmis socialinėmis išmokomis, tiek verslininkai profsąjungomis ar profsąjungos verslininkais, tiek Lietuvos gėjų lyga Petru Gražuliu, tiek aš savo bloge – nekilnojamojo turto mokesčiais.

Natūralu, kad protestuoti prieš, jų nuomone, neteisingus valdžios sprendimus bei siūlyti savus, gali ir kunigai ar vyskupai. Kiekviena nuomonė galiausiai sulaukia (tik) tiek dėmesio, kiek yra ją išsakiusiuosius palaikančių žmonių. Jeigu bažnyčios nuomonė išgirstama – tai tik todėl, kad yra, kam ji rūpi. Čia yra vienas demokratijos pagrindų – žodžio laisvė.

Keista, bet neseniai susidūrėme su atveju, kai daugybė žmonių – dažnai tie patys, kurie skundžiasi per didele bažnyčios įtaka – reikalavo to, kas iš esmės tikrai panėšėtų į bažnyčios susiejimą su valdžia. Būtent, Vilniaus katedroje pašarvoti buvusį prezidentą A. M. Brazauską, kuris keli mėnesiai prieš mirtį duotame interviu prisipažino, kad katalikas nėra. Esant valdžios atsiejimui nuo bažnyčios, niekas neturi teisės to reikalauti: kaip ir pašarvoti iškilaus visuomenės veikėjo teatre, universitete ar kažkieno namuose.

Katedroje šarvojami arkivyskupai, su aktoriumi ir režisieriumi Sauliumi Mykolaičiu atsisveikinta Nacionaliniame dramos teatre, o A. M. Brazauskas, visai logiška, buvo pašarvotas prezidentūroje – politikos šventovėje, nes politikai jis skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Nesakau, kad politikas negalėtų būti pašarvotas bažnyčioje – bet tam turėtų sutapti politiko (jo šeimos) valia ir tos religinės bendrijos įprastinė tvarka. Jei tai būtų daroma kažką iš jų paminant – jau kiltų rimtų abejonių valdžios ir religijos atskyrimu, nes išeitų, kad su valstybės vadovais priimtina atsisveikinti (tik) išskirtinai pompastiška religine forma. Forma, kuri neprieinama eiliniams žmonėms (jų juk katedroje nešarvoja).

Tarpukariu, kai religija buvo susieta su valdžia, buvo kitaip: tuomet kunigai privalomai melsdavosi už prezidentą Antaną Smetoną (laiminimų Smetonai prašydavo net sinagogų rabinai). Atlyginimus kunigams mokėdavo irgi valdžia. Ir “valstybės tarnautojų” pareigų kunigai turėjo: štai santuoką buvo galima registruoti tik bažnyčioje ar sinagogoje, valdžia šitos funkcijos nevykdė ir kliovėsi religinėmis institucijomis.

Štai tai ir reiškia valdžios ir religijos susiejimą – kai religija, viena vertus, atlieka tam tikras valstybės funkcijas, kita vertus, valstybė įpareigota atsižvelgti į valstybinės religijos nuostatas. Irane, kur valstybinė religija – Islamas, speciali Sargų taryba tikrina kiekvieno įstatymo atitiktį Koranui tarsi mūsiškis Konstitucinis teismas – Konstitucijai.

Ar darbdavys atsakingas už bet kokį visų jo darbuotojų elgesį?

Dar bažnyčia pliekiama kuriam nors kunigui “prisidirbus”. Tiesą pasakius, dėl šių priežasčių jau kliūva ne vien bažnyčiai, bet ir trims kitoms tam tikros lietuvių dalies nekenčiamoms žmonių grupėms: policininkams, verslininkams bei politikams. Apkaltinamas kunigas pedofilija kur nors Amerikoje – kalta visa bažnyčia; policininkas girtas sukelia avariją – turi atsistadydinti net jo vardo nežinojęs generalinis komisaras; verslininkas duoda kyšį – “Visi jie vagys” ir t.t.

Bet tikrovėje blogų žmonių yra visose profesijose. Natūralu, kad daugumai atrodo, jog būtų idealiausia, kad girti už vairo nesėstų, o pedofilų tiesiog nebūtų. Bet pasaulis nėra toks gražus. Joks viršininkas negali kiaurai permatyti darbuotojo (iš ateistų pozicijos, kunigystė yra paprastas darbas, o vyskupas – kunigų viršininkas).

Štai ir pedofilų Lietuvoje turėjome tarp mokytojų, o JAV neseniai pagarsėjo atvejis, kaip daugybę kūdikių ištvirkino pediatras. Ar tai gerai? Aišku, kad ne, juk tai profesijos, susiduriančios su vaikais daug labiau, nei kunigai. Ar dėl to pliekiami visi mokytojai ar daktarai? Kažkodėl ne. Ką jau kalbėti, apie tūkstančius kitų profesijų: šaltkalvių, apsaugos darbuotojų ar Maximos pardavėjų, tarp kurių visų pasitaiko nusikaltėlių.

Jei aptinkamas kunigas pedofilas – Lietuvos žiniasklaida tai paskelbia, net jei tas būtų įvykę Australijoje. Apie daugumos kitų profesijų pedofilus taip nepranešama – todėl neatkreipus dėmesio į šį faktą gali klaidingai pasirodyti, kad tarp kunigų pedofilų daugiau. Panašiai, kaip daugybė žmonių labiau bijo skristi lėktuvu nei važiuoti automobiliu, nors iš tikro lėktuvai daug saugesni: tiesiog apie komercinių orlaivių katastrofas sužinome, kad ir kur pasaulyje jos beįvyktų, o apie autoavarijas – dažniausiai tik kai jos būna Lietuvoje (tai reiškia, išgirstame tik apie kokias 0,05% tragiškų pasaulio nelaimių keliuose).

Apie bažnyčią ir pinigus

Bažnyčia dar kaltinama turto siekimu. Taip, gali būti, kad yra tuo piktnaudžiaujančių kunigų – bet, vėlgi, taip yra kiekvienoje profesijoje. Daugybė Vilniaus ir Lietuvos bažnyčių yra skurdžios ir apgriuvusios, o zakristijos ar klebonijos – niūrios ir aptrupėjusios, viskas beveik neremontuota nuo pat šių pastatų atgavimo ~1990 metus. Bažnyčia surenka daug pinigų, bet jos darbuotojų ir, ypač, milžiniškų nepraktiškų pastatų išlaikymo kaštai – irgi didžiuliai, o dar vykdoma labdaringa veikla.

Nors aukos renkamos, jos neprivalomos – į mišias kiekvienas gali ateiti nemokamai. O ar pateksi taip paprastai nemokamai į profesionalų spektaklį, koncertą ar meno parodą? Menininkai turbūt dar labiau nei bažnyčia plaka materializmą. Bet ne, dauguma profesionalių jų renginių pasiekiami tik su bilietais. Jokiu būdu nei vienų, nei kitų nekaltinu – ir kunigams, ir menininkams irgi reikia išgyventi, įsigyti darbo priemones (kam scenos rekvizitus, kam duoną ir vyną).

Tikrų savanorių, dirbančių neatlygintinai, pasaulyje yra – bet tokie žmonės be laisvalaikio savanorystės paprastai dar turi ir tikrus darbus, kuriuose ir uždirba pinigus. Arba gyvena iš pašalpų: t.y. juos tiesiogiai išlaikome mes, visi mokesčių mokėtojai.

Ir beveik visos nepelno organizicijos renka lėšas – aukas, rėmėjų paramą, valstybės paramą, narių įnašus ir taip toliau. Juk kitaip jų tikslai šiandieniniame pasaulyje negalėtų būti įgyvendinti. Nė vienai iš jų, tame tarpe ir bažnyčiai, niekas nėra įpareigotas duoti jokių pinigų, jei nedalyvauja jų veikloje.

Skaldytis į grupes ir kovoti tarpusavyje – deja, žmogiška

Bažnyčia kaltinama ir labai tikromis istorinėmis nuodėmėmis: pavydžiui, inkvizicijos žiaurumais Viduramžiais. Tačiau didieji bažnyčios piktnaudžiavimai savo padėtimi jau seniai likę tik istorijos knygose, šiandieninė bažnyčia juos pasmerkė. O svarbiausia – tose pat istorijos knygose rasime analogiškų “argumentų” prieš turbūt kiekvieną tautą, valstybę, rasę, politinę ideologiją. Kiek indėnų išžudė ispanai tais pačiais žiauriaisiais amžiais? O ir ta pati inkvizicija žiauriausia buvo Ispanijoje, ar dėl to turėtume nekęsti ispanų? Čia – tik pavienis pavyzdys, nes 1000 – 1825 m. karai, žudynės, žiaurumai buvo daug įprastesnis reiškinys, nei šiandien, ir vykdė juos bene visi, kas tik turėjo galimybę.

Religija ar požiūris į ją – tik vienas pretekstų žmonijai susiskaldyti. Vėlesniais amžiais buvo tautos, rasės, ideologijos – rezultatas tas pats: milijonai žuvusiųjų. Jau nuo vaikystės vyksta muštynės tarp klasių, mokyklų, gatvės pusių, kaimų, subkultūrų ar skirtingų klubų fanų. Skaldytis į grupes ir kovoti – deja, žmogiška. Ir ne pačių grupių buvimas lemia aukas (visi žmonės niekad netaps vienodi). Aukas lemia grupių susipriešinimo faktas. Deja, pastebėjau, kad pas mus net apie toleranciją kalbantieji dažnai toleruoja tik tokios pat, kaip ir jie, nuomonės besilaikančius. O juk tolerancijos esmė – visai priešinga (pasak britų rašytojos E. B. Hol: “Nepritariu tam, ką sakai, bet ginčiau iki mirties tavo teisę taip sakyti”).

Kodėl religijai ir kitoms analogiškoms institucijoms taikome dvigubus standartus

Iš to, ką dėsčiau aukščiau matosi, kad daug ateistų taiko dvigubus standartus vetindami bažnyčią lyginant su kitomis analogiškomis institucijomis. Bažnyčia kaltinama dėl to paties, dėl ko kiti “neužkliūva”. Pvz. daugybė žmonių nevaikšto į teatrą – bet tokios neapykantos, kai paskelbiama žinia, kad valdžia jam skiria lėšų, jie neskleidžia. Daug žmonių nevažinėja traukiniais – bet nesipiktina milžiniškomis investicijomis į valstybei nuostolingus keleivinius traukinius.

Kodėl taip yra? Tą lemia įvairios psichologinės bei istorinės priežastys. Tai – ir Sovietų Sąjungos vykdytos propagandinės prieš bažnyčią nukreiptos politikos pasekmės (sovietinė istoriografija akcentavo prieš 800 metų Azijoje vykusius Kryžiaus žygius ir tuo pat metu maskavo prieš kelis dešimtmečius Stalino Lietuvoje vykdytas represijas).

Neapykantą bažnyčiai sąlygoja ir ateinančios mintys iš Vakarų Europos, o ten, savo ruožtu, bažnyčia nemėgiama dėl dar gana neseniai jos turėtos didelės įtakos. Yra ir kitų priežasčių. Tam tikrus prietarus išgyvendinti labai sunku, nes jie persiduoda tolimesnėms kartoms per konformizmą. Pavyzdžiui, prieš tam tikrą žmonių grupę nusiteikę žurnalistai rašo labai šališkus straipsnius, tuomet jų nuomonę neįsigilinę perima ir dalis skaitančiųjų.

Panašiai taip neapykantą verslininkams sukelia ir žmonių pavydas jiems. Neapykantą musulmonams – nesuprantamos kultūros baimė bei manymas, kad kur kas didesnė dalis musulmonų yra potencialūs teroristai, nei yra iš tikro. O pastarąjį tikėjimą sukelia dažnos žinios apie musulmonų įvykdytus teroro aktus. Nesvarbu, kad kai pasaulyje musulmonų apie milijardą, tai tuos teroro aktus įvykdo tik menkutė jų mažuma.

Tad viliuosi, kad ateityje susiformuos naujas bažnyčios ir ateistų santykis. Kai vis didesnė dalis ateistų suvoks bažnyčią ne kaip drakoną, su kuriuo reikia kautis, bet kaip dar vieną instituciją, dar vieną bendro intereso žmonių grupę demokratinėje Lietuvoje. Šiandieninė Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Europoje manau jau seniai veikia tose ribose.