Europos Sąjungos komisija svarsto privalomą nurodymą šalims narėms, kad visų privačių įmonių valdybose 40% narių būtų moterys.
1.Europos Sąjunga čia sprendžia dalykus, dėl kurių geriausia turėtų apsispręsti pačios šalys narės. Moterų skaičiai valdybose, tarp dirbančiųjų ir kitur šalyse narėse smarkiai skiriasi, kaip skiriasi ir kultūra, vyrų ir moterų pomėgiai.
2.Toks sprendimas būtų iš esmės autoritarinis – bereikalingas valdžios kišimasis į sferą, kuri pati puikiai reguliuojasi. Panašūs pasiūlymai rodo, kiek mažai Europoje žmonių pasisako už tikrąją laisvę. Juk šituos pasiūlymus palaiko tie patys politikai, kurie apsimeta kovotojais už žmonių laisvę ir šaukia “tai ne valstybės reikalas” kai valdžia bando nustatyti tam tikras konservatyvias vertybes. O čia juk tos pačios lazdos du galai: vieni norėtų moteris stumti į šeimos židinio kurstymą, kiti į verslą ar politiką. Ir tie, ir anie lygiai taip pat autoritariškai nori “nuleisti sprendimą iš viršaus” ant visos visuomenės, kad tik ta visuomenė kuo labiau atitiktų jų pačių įsivaizduojamus, nors ne visiems priimtinus, idealus.
3.Moterų įtakingose pozicijose (ne tik versle, bet ir valdžioje) vis daugėja, štai Lietuvoje pirmąsyk šalies istorijoje 2 iš 3 svarbiausių pareigūnių jau kelis metus yra moterys (prezidentė ir Seimo pirmininkė). Daugėja moterų ir versle. Tačiau tai priklauso nuo pačių moterų noro – negalime priversti eiti į verslą tų, kurios to nenori, o tos, kurios nori, ir dabar sėkmingai daro karjerą. Kadangi mažesnis procentas moterų nei vyrų eina į verslą tai reiškia, kad įtvirtinus kvotas valdybose, moteriai verslininkei bus daug lengviau patekti į valdybą, nei vyrui verslininkui. Savo ruožtu įmonės į moterims skirtas vietas turės pasirinkti iš mažiau kandidatų ir nebūtinai geriausią kandidatą. Tai ir neteisinga, ir suprastintų valdybų kompetenciją.
4.Dažnai klausiama, kodėl moterų yra mažiau aukščiausiose pozicijose. To klausiantys politikai sako taip: “Universitetus, baigia daugiau moterų, nei vyrų, bet aukščiausiose pareigose vyrų daugiau, nei moterų. Reiškia, yra diskriminacija.”. Tačiau kodėl jie neklausia: o kodėl moterų daugiau nei vyrų baigia universitetus (ir į juos įstoja)? Gal ir čia diskriminacija?
Abiem atvejais mokslas turi kitą atsakymą. Paprastai tariant, didesnės dalies moterų protiniai gabumai yra arčiau vidurkio, tuo tarpu tarp vyrų jie skirtingesni: tarp vyrų pasitaiko ir daugiau “genijų”, ir daugiau “kvailių”. Visuomenėje matome puikų to atspindį – taip, vyrų yra daugiau aukščiausiuose sluoksniuose (turtingiausi, įtakingiausi žmonės), bet juk jų daugiau ir žemiausiuose sluoksniuose – profesinėse mokyklose, prasigėrusių, kalėjimuose. Moterys tuo tarpu vyrauja viduriniajame sluoksnyje. Lyginant vyrų ir moterų gabumus skirtingose srityse ir absoliučiai galima būtų išsiplėsti plačiau, bet tai palieku daryti profesionaliems psichologams, kurie yra parašę ta tema ne vieną studiją ir atlikę daugybę tyrimų (į kelias jų nurodas galite rasti čia).
Deja, tokių ir panašių pasiūlymų, kaip kvotos moterims valdybose, autoriai tikru mokslu nesivadovauja, o bando savas tiesas, nepagrįstas jokiais moksliniais tyrimais, pateikti kaip neginčijamą tiesą, “nes juk tai yra teisingumas”. Čia jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir tie politikai, kurie į įstatymus “įrašo” savo religines pažiūras. Ironiška žinant, kad tokių kvotų siūlytojai paprastai kryžium gulasi prieš bet kokią iniciatyvą priimti religija pagrįstą teisės aktą.
Bet tai labai gerai atspindi dabartinės Europos padėtį, kurioje už tikrąją laisvę rinktis pasisakančių – be galo mažai. Sekuliarizacija į Europą neatnešė mokslo ir laisvės pergalės – teisėkūroje atsiranda naujas autoritarizmas. Ir dabar, priešingai nei anksčiau, kuomet skirtingose šalyse galiojo skirtingi įstatymai, tam, kad nuleisti jį ant 500 mln. Europos gyventojų, pakanka vieno sprendimo.
2 komentarai
Kultura yra ismokstama nuo gimimo. Pomegiai yra priimami kaip “teisingi” ir “neteisingi” priklausomai nuo kulturos. ES siuo gestu parodo, jog moretiai yra naturalu siekti valdzios ir valdyti (taip pat kaip ir vyrui), ir siuo atveju suteikia daugiau erdves ateiti, nepaisant galimu visuomenes nuostatu.
Taip, dalis dalykų yra išmokstama (kultūra), tačiau dalis yra įgimta (genai). Kaip rodo čia minėti ir kiti tyrimai, dalies vyrų ir moterų elgesio, pomėgių skirtumų neįmanoma paaiškinti kultūra; tokie skirtumai pasireiškia nuo pat gimimo, yra visose civilizacijose (su kultūriniais skirtumais būna priešingai – jie vienose kultūrose yra, kitose nėra). Čia yra įdomus norvegų dokumentinis filmas su interviu su mokslininkais, tyrinėjusiais šiuos dalykus.
Kita vertus, tai jokiu būdu nereiškia, kad kažko nori/gali “visi vyrai” ar “visos moterys” – kiekvienas žmogus individualus. Tačiau yra dalykų, kurie būdingi didesnei daliai moterų, nei vyrų, ir atvirkščiai; profesijų, kurių siekia (ir sugeba vidutiniškai geriau atlikti) daugiau moterų, nei vyrų, ir atvirkščiai, ir tai, kaip ir visą žmogaus elgesį, iš dalies nulemia kultūra, iš dalies – genai.
Tačiau net ir ta dalis, kurią nulemia kultūra, tampa žmogaus savastimi – suaugęs žmogus suvoks, ko siekia, ką sugeba, bet lengvai neatskirs, ką nulėmė genai, ką kultūra.
Nediskriminacija reiškia, kad vienodų gabumų ir norų žmonėms turėtų būti sudarytos vienodos galimybės siekti karjeros kiekviename darbe nepriklausomai nuo nesusijusių savybių, tokių kaip lytis. Tas daugeliu atžvilgiu mūsuose yra pasiekta, todėl erdvės ateiti į šias profesijas yra visiems norintiems ir galintiems (ką rodo ir straipsnyje minėti sėkmingi pavyzdžiai). Kvotos eina jau kitu – dirbtinio vienodinimo – keliu: kažkam dirbtinai sukuriama daugiau erdvės nei kitiems tam, kad paskatinti ją/jį rinktis kitą gyvenimo kelią, nei tas, kurio ji/jis labiau norėtų ir/ar geriau sugebėtų.