Išskleisti meniu

Ekonomika

Kodėl pasaulyje išmetama 50% maisto, o žmonės badauja?

Kodėl pasaulyje išmetama 50% maisto, o žmonės badauja?

| 4 komentarai

Sužinojus, kad 50% pasaulio maisto išmetama, gali pasirodyti keista ir neteisinga, kad yra vietų, kur žmonės badauja.

Tačiau reikalas tas, kad maisto išauginimas skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi.

“Philip’s Concise World Atlas” duomenimis, 27,6% viso maisto išauginama Europoje, nors ten gyvena 15,5% žmonių. Šiaurės Amerikoje išauginama 13,8% maisto, nors gyvena 7,1% žmonių. Šiuose kraštuose bado ir nėra, o daug maisto išmetama.

Labiausiai badas kamuoja kai kuriuos Afrikos regionus. Afrikoje gyvena 12% pasaulio žmonių, bet išauginama tik 6,7% maisto. Jeigu pažiūrėtume dar konkrečiau pamatytume, kad ir šie 6,7% pasiskirstę netolygiai, o ten, kur badaujama, maisto ir populiacijos santykis dar gerokai prastesnis.

Transportuoti maistą daug sunkiau, nei išauginti

Kodėl negalima pervežti maisto iš vienų vietų į kitas? Galima. Bet reikalas toks, kad, priešingai dažnai nuomonei, maisto transportavimui reikia įdėti daug kartų daugiau darbo (taigi, ir pinigų), nei jo išauginimui. Tam, kad turėtume duonos, pakanka įdėti darbo rugių sėjimo ir pjūties metu bei po jos malant grūdus, kepant duoną. Su moderniomis technologijomis (kombainais ir kt.) yra daugiau žmonių darbo, bet ir našumas gerokai didesnis.

O kiek papildomo darbo reikia nuvežti tokį patį duonos kiekį iš Europos į Afriką? Labai daug. Tarkime, skraidinama lėktuvu. Tam reikia, kad kas nors duoną į lėktuvą pakrautų ir iškrautų (prieš tai ir po to – nuvežtų į oro uostą ir iš jo). Reikia, kad lėktuvas būtų pilotuojamas, o jam nuo žemės nurodinėtų dispečeriai. Lėktuvui reikia kuro – tam reikia išgręžti naftą, transportuoti ją į perdirbimo gamyklą, perdirbti, transportuoti į oro uostą. Pagaliau patį lėktuvą reikėjo sukurti, pagaminti, reikia remontuoti ir prižiūrėti – tai tūkstančių žmonių darbo reikalaujantys procesai, tad lėktuvai kainuoja dešimtis ar šimtus milijonų dolerių. Kiekvienam iš įvardytų procesų reikia dar daugiau kuro ir kitų resursų (lėktuvo, į oro uostą duoną vežusio sunkvežimio ar naftą perdirbti plukdžiusio tankerio detales juk irgi reikėjo pagaminti, išgauti ir perdirbti joms metalą ir t.t.). Be to reikia šiuos procesus organizuoti, prižiūrėti, koordinuoti tarpusavyje (vadovai, valdininkai, teisininkai, sistemų programuotojai…). Papildomo darbo atsiranda jei gabenami šaldyti, greitai gendantys produktai.

Kodėl tai nėra visiems akivaizdu? Nes duonai išauginti sunaudojama daug vieno ir to paties žmogaus (ūkininko) arba nedidelės grupės žmonių darbo. O duonos transportavimui reikia šimtus kartų didesnio skaičiaus žmonių darbo – tačiau kiekvieno atskiro žmogaus (piloto, dispečerio, naftininko, vairuotojo…) indėlis mažesnis.

Sudėję visų žmonių darbo laiką, reikalingą duonai transportuoti į kitą žemyną, ir darbo laiką, reikalingą tokiam pačiam duonos kiekiui išauginti, pamatysime, kad transportuoti jo sueikvojama daug daugiau. Taigi, pavyzdžiui, “pervežti maistą, kuris šiaip būtų išmestas, iš Europos į Afriką” nėra realus bado problemos sprendimas – nes iš tikro pigiau jį būtų auginti arčiau badaujančių kraštų.

Kiek žmonių darbo reikia transportavimui, galite įsitikinti taip: kiekvienas apmokytas žmogus prie tinkamo klimato gali vien savo jėgomis pramisti augindamas, žvejodamas, medžiodamas “nuo nulio” – t.y. pasigaminti ir visus rekiamus įrankius (taip darydavo pirmykščiai žmonės). Bet net ir skyręs tam visą savo laiką tas žmogus pats vienas (t.y. be jokių iš anksto turimų daiktų ir jokios kitų pagalbos) nenugabens maisto iš Europos į Juodąją Afriką. “Nuo nulio” to veikiausiai nepadarytų ir šimtas žmonių – todėl šis atstumas buvo kroviniams neįveikiamas iki pat XV a.

Sprendimas – ne mažiau išmesti, o gebėti daugiau sukurti?

Pagaliau ir išmetamas maistas ne šiaip sau. Net atmetus visus moralinius argumentus – juk maistas kainuoja pinigus, kam jį mesti užuot ką nors nusipirkus. Juoba daug maisto pasibaigus galiojimui išmeta parduotuvės, restoranai: pelno siekiantys profesionalai. Kodėl jiems apsimoka išmesti užuot taupius? Reikalas toks, kad siekis apsaugoti tam tikrą kiekį maisto nuo išmetimo gali pareikalauti daugiau pastangų / pinigų nei tokio paties maisto kiekio sukūrimas.

Pavyzdžiui, parduotuvė negali numatyti kas joje bus perkama, todėl 100% tiksliai užsakyti produktų negali. Užsakius per mažai būtų deficitai, pirkėjams tektų gaišti laiką ieškant tų produktų kitose parduotuvėse (vengdami šito daug pirkėjų renkasi eiti į parduotuves, kur visada didelis asortimentas, nors ir šiek tiek brangiau). Užsakius per daug produktų dalį tenka išmesti. Panašiai ir ne viena atskira šeima taupydama laiką nusiperka daugiau maisto iš anksto (kurio dalį paskui išmeta) užuot kasdien ėjusi į parduotuvę pirkti tik to, ko prireiks būtent tą dieną.

Kodėl kai kuriuose regionuose išauginama mažiau maisto? Tą lemia klimatas, žemesnis technologijų lygis, nenašios ekonominės sistemos (pvz. Šiaurės Korėjoje, Zimbabvėje). Ar tai galima pakeisti? Taip, ir tai keičiasi, badas nuolat mažėja (1970 m. nepakankamai valgė 37% besivystančio pasaulio gyventojų, 2007 m. – 17%). Tačiau kaita tvari tik tada, kai paremta ekonominiais bei technologiniais pasikeitimas. Paprasčiau tariant, badaujančių regionų žmonės “išmokomi meškerioti”, o ne jiems “duodama žuvis” (labdara). Tas “meškeriojimas” – net nebūtinai maisto auginimas. Šalys gali gaminti ir kitas prekes bei mainyti į maistą (kad prekių kaina padengtų maisto atvežimo kainą); juk yra šalių, kaip Singapūras, kurios beveik visą maistą importuoja (tiesa, labiau iš gretimų teritorijų, nei iš kitų žemynų). Tiesiog kad šalis išgalėtų taip gyventi ji turi pasiūlyti ką nors naudingo kitų šalių gyventojams. Tai ypač aktualu sausiems ar itin tankiai gyvenamiems kraštams.

Kai kas teigia, kad yra ribos, kiek žemė gali išauginti maisto – bet tų ribų nustatyti negalima. Dėl technologinio progreso iš to paties ploto žemės galima gauti vis daugiau maisto, seniau bevertės žemės tampa vertingomis. “Demografinė bomba” tuo tarpu išsikvepia: pasaulio gyventojų skaičiaus augimas lėtėja (1965 m. buvo 2,2% per metus, šiemet ~1,1%). Taip yra, nes į buvusį “Trečiąjį pasaulį” ateina Vakarų Europos šeimos modelis – mažiau vaikų. Jei šie reiškiniai pasieks ir Juodąją Afriką (paskutinį regioną, kur gyventojų priaugis dar milžiniškas) pasaulio gyventojų skaičius augs jau išvis menkai.

Straipsnio temos: , , , , ,


    4 komentarai

  1. Oho, net 50% maisto išmetama… tai labai labai daug procentais. Kažin kokia dabar situacija… kur galėčiau rasti info šia tema?

    • Manau, tikslaus procento paskaičiuoti neįmanoma. Nes juk niekas nestebės, kur keliauja visas maistas, o situacija labai skiriasi ir skirtingose pasaulio šalyse. Tyrimų yra, tam tarpe ir tas, iš kurio paimtas skaičius 50%, tačiau įsikabinti vieno skaičiaus ir galvoti, kad jis būtinai tikslus, nereiktų. Tačiau su tuo, kad išmetama daug maisto, matyt susiduriate ir savo gyvenime. Tai ne tik maistas, kurį išmetate pati, bet ir, tarkime, kurį išmeta restoranai ar parduotuvės pasibaigus galiojimo laikui (jo niekam nenupirkus).

      Bet kuriuo atveju, nėra didelio skirtumo, ar išmetama 30, ar 60% maisto – tai vis tiek labai daug žinant, kad pasaulyje yra vietų, kur žmonės neišgali valgyti pakankamai. Šio straipsnio paskirtis ir yra paaiškinti, kodėl susidaro tokia iš pirmo žvilgsnio paradoksali situacija.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Savanoriški mokesčiai. Taikykime juos plačiau

Savanoriški mokesčiai. Taikykime juos plačiau

| 0 komentarų

“Savanoriški mokesčiai” skamba kaip oksimoronas? Juk mokesčių niekas niekada mokėti nenori? Nebūtinai, jei už mokesčius kas nors pasiūloma.

Iš tikro bent vienas toks mokestis Lietuvoje yra jau nuo 2001 m. Tai – mokestis už vardinius automobilių numerius. Norėdamas užsirašyti ant automobilio numerių kokį nors žodi turi pakloti 5000 Lt. Paprasta numerio lentelė tekainuoja 52 Lt. Suteikdama privilegiją turėti vardinį numerį valstybė užsidirba 4950 Lt. Tai mokestis, o ne paslauga, nes iš tikro valstybei vienodai kainuoja tiek paprastas, tiek vardinis numeris. Tiesiog išnaudodama savo nepakeičiamą monopoliją automobilių numerių teikimo srityje valstybė “lygioje vietoje” sukuria “dovanėlę” savanoriško mokesčio mokėtojui.

Tokie savanoriški mokesčiai naudingi visapusiškai.
1.Mokėtojas juos savanoriškai susimoka iš laisvų asmeninių lėšų. Nėra bandymų slėpti.
2.Mokestis tikrai neprivers tokio žmogaus skursti (kitaip nemokėtų).
3.Suteikiama “dovanėlė” valstybei papildomai nekainuoja.
4.Nuo suteikiamos “dovanėlės” nenukenčia kiti mokesčių mokėtojai. Juk niekam nėra žalos, kad keli šimtai lietuvių važinėja vardiniais numeriais.

Kur dar galima būtų rinkti savanoriškus mokesčius?

Prisiminkime autobusų juostas. Viešojo transporto nėra pakankamai, kad pilnai išnaudotų šias juostas. Tad jomis leidžiama važiuoti kitiems automobiliams. Po pastarosios reformos Vilniuje: virš keturių asmenų vežantiems, taksi, elektromobiliams. Jei pirmasis atvejis dar turi ekologinės logikos, tai privilegijos taksi jau primena verslo protegavimą, o elektromobiliai, kaip jau rašiau, bent Lietuvoje nėra mažiau taršūs už įprastinius automobilius.

Panaikinusi šias privilegijas savivaldybė galėtų pardavinėti mėnesinius leidimus važinėti autobusų linijomis. Tai būtų savanoriškas mokestis.

Vėlgi, nauda – visapusiška. Kainą būtų galima optimaliai reguliuoti (ar net rengti riboto kiekio leidimų aukcionus) – kad mokesčio mokėtojų būtų tiek, kad autobusų juostos nepersipildytų. Iš likusių juostų vis viena dalis srauto nusiimtų, tad ir mokesčio nemokantiems kamščiai sumažėtų (tegul ir nedaug). O surinktas lėšas būtų galima panaudoti keliams taisyti ar platinti.

Turtingi žmonės ženklią pinigų dalį leidža prabangos prekėms/paslaugoms, dažnai importuojamoms. Valstybė dėl savo pozicijos turi galimybę su minimaliais kaštais pati sukurti “prabangos dalykų” ir taip pasiimti dalį tų lėšų.

Tiesa, nors, tarkime vardiniai numeriai yra grynai prabangos dalykas, iš kurio nauda gaunama per išskirtinumą, galimybė išvengti kamščių jau teiktų ir kitokią naudą. Juk yra žmonių, kuriems laikas itin svarbus, jie, atgavę kamščiuose praleistas minutes, galėtų sukurti didesnę naudą ekonomikai. Tie, kas turi daugiausiai pinigų, ne taip jau retai ir yra tie, kurių darbas teikia ekonomikai didžiausią naudą.

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

| 10 komentarai

Mažai yra šalių vertinamų prieštaringiau už Kubą. Didžiausia Karibų sala susilaukia ir romantizuotų pagyrų, ir maišymo su žemėmis. Kiekviena kelionė į Kubą tam tikra prasme – „ideologinis turizmas“. Pamatai gyvenimo sistemą labai skirtingą nuo to, prie ko įpratęs eilinis vakarietis. Ir man tai buvo įdomiau už gana paprastus provincijos miestelius ar ne itin įspūdingą gamtą.

1959 m. „revoliucijos didvyriai“ greitai sensta. Fidelis, tapęs ilgiausiai valdžiusiu visų laikų valdovu nemonarchu, perdavė valdžią broliui Rauliui. Bet ir šis gestas davė nebent papildomus keletą metų – juk Raulis, gimęs 1931 m., vos penkeriais metais jaunesnis. Pamažu įsiriedančių didžiųjų Pokyčių tempas vis greitėja.

Monumentas Če Gevarai Santa Klaroje. Iš visų jo revoliucijų pavyko tik kubietiškoji. Vėliau mėgindamas tai pakartoti Bolivijoje jis ir žuvo, o palaikai galiausiai atgabenti čia, į vienintelę šalį, kur jis valdžios šitaip gerbiamas ir į tą miestą, kurio užėmimas užbaigė Kubos revoliuciją.

Keliavome ir straipsnis rašytas dar valdant Rauliui; 2018 m. jis perdavė valdžia žmonėms nebe iš Kastro šeimos. Pokyčius, apie kuriuos sužinojau, įrašiau į straipsnį. Tačiau Kuba yra sparčiai besikeičianti šalis ir kai kurie politiniai niuansai gali būti dar pasikeitę – kas keliavote neseniai, kviečiu dalintis informacija komentaruose

Socializmas su Lotynų Amerikos prieskoniu

Kubos sistemos dviem žodžiais neapibūdinsi. Rytų europiečiams ją suvokti lengviau, bet ne trivialu. Jau oro uoste tarp visų rymančių darbuotojų darbščiausias atrodė narkotikų ieškojęs šunelis. Jokių parduotuvių. Valiutos keitykla – tik išvykimo sektoriuje, autonuomos reikia ieškoti siaurame koridoriuke, į kurį patenkama per niekaip nepažymėtas duris iš lauko. Kam ta reklama – visas stambus verslas juk priklauso valstybei.

Nuomojami automobiliai modernūs europiniai ir azijiniai, turistiniai autobusai – kiniški. Bet šiaip Kubos keliai – istorijos knygos. Žiguliai, moskvičiai, nivos, volgos. Dar senesni, bet triskart brangesni iki 1959 m. importuoti amerikiniai “plentų kreiseriai”. Jie – paskutinis atspindys ikirevoliucinių Batistos laikų, kai Kuba buvo amerikiečių lošimų Meka. Paradoksas, bet pati revoliucija tai ir išsaugojo: tik ikirevoliucines mašinas galima legaliai pardavinėti. 1959 m. kubiečiai, rodos, turėjo begalę (tiems laikams) automobilių, o šiandien daugiabučių kiemai tuštoki. Šalikelėmis žmonės mina sunkius dviračius be atšvaitų, vežimus tempia arkliai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo užsisukus pigaus benzino čiaupams jie daug kur pakeitė autobusus.

Dvispalvis Detroito baroko pavyzdys. Tokie automobiliai čia vadinami jankių tankais.

Smulkus verslas – jau teisėtas. Pilna paladarų – privačių riboto dydžio restoranų. Aptarnavimas ten geresnis, kainos didesnės, bet maistas visur buvo neskanus. Mat produktai tiekiami centralizuotai, tad visa mėsa – itin sprangi. Grįžęs išgirdau, kad Kuba legalizavo privačią didmeninę prekybą – turbūt dabar jau yra kitaip. Propagandiniai plakatai skelbia: “Pokyčiai reiškia daugiau socializmo”.

Spekuliacija niekur neišnyko. Kubiečiai kaulija iš turistų ne vien pinigų, o ir parkerių, šampūnų, kosmetikos – ne sau, pardavimui. Vienai tušinukų prašiusiai prekeivei pasiūlėme pakeisti savo daiktus į jos – “Kam?” – paklausė – “Man turistai ir šiaip duoda” – ir parodė galybę rašymo priemonių.

Būdų išviliot pinigus daug, viliotojai vadinami “chineterais” (“prostitutais”). Dauguma jų tiesiog seka paskui kviesdami į legalius privatininkų verslus. Kiti įžūlesni: vienas apsimetė policininku ir bandė “skirti baudą” už ne vietoje pastatytą automobilį. Paprašytas pažymėjimo parodė asmens tapatybės kortelę. Antras melavo, kad gretimas muziejus uždarytas ir siūlė (nelegalią) ekskursiją. Dar gražiau, kad muziejaus darbuotojos, besitikėdamos savo dalies(?), irgi staiga apsimetė, kad nedirba – iki bakstelėjome pirštu į darbo laiką (“Gerai, specialiai jus įleisime” – pasakė, bet grąžą “pamiršo”). Ir pagaliau mergaitės mokyklinėmis uniformomis, kalbėjusios apie badą, o paskui sutiktos leidžiančios išmaldą ledams turistų restorane.

Chineterai šoka turistams Havanoje.

Kubiečiai skurdūs, bet skurdas čia – ne Afrikos badas. Kiekvienas turi “libretą” (knygelę) pagal kurią beveik nemokamai išduodamas mėnesinis reikalingiausių daiktų racionas. Ne tik maistas ar dujų balionai, bet dar visai neseniai ir… cigaretės. Nėra mokesčių už butą, mokslą ar mediciną. Tiesa, mėnesio alga – 40 litų. Kitaip sakant kubietis gauna tą, ką valstybė nusprendžia jam duoti. Nerūkai – tavo problema, nieko kito vietoj cigarečių nebūtum gavęs, o jas gavus parduoti būtų nusikaltimas.

Turizmas – naujasis Kubos cukrus

Kai Sovietų Sąjunga žlugo – ir nustojo nelogiškai brangiai supirkinėti kubietišką cukrų, palaikydama Kubą kaip pavyzdinį komunizmo avangardą Amerikoje – Fideliui verkiant reikėjo naujo pajamų šaltinio. Kad užbaigtų “Periodo Especial” – ypatingą padėtį, kai Kubos ekonomika pasuko tiesiai žemyn, mažėjo atlyginimai ir racionai.

Muzikantai atlieka kubietišką muziką į turistus orientuotame restorane Trinidade.

Fidelis prisiminė, ką darė Batista: turizmas. Saulė juk liko ta pati (vasarį temperatūra sukosi apie +30) ir įvaizdį sala turi. Bet turizmas yra kitoks eksportas – čia ne prekes išveži, o pirkėjai atvyksta. Daug pavojų: kas bus, kai kubiečiai, kuriems drausti mobilieji telefonai ir internetas, ims bendrauti su turtingais kanadiečiais ir europiečiais? Turistai nevažiuos kur deficitai, bet deficitus panaikintum tik kartu su socializmu… Taip atsirado “Turistinis apartheidas”. Į atvykėliams paskirtus kurortus kubiečiai tegalėjo patekti su leidimais, ten apsistoti jiems drausta, o pabandžiusius pabendrauti su turistais pačius tuoj “užkalbindavo” policija.

Turistai Varadere laukia, kol atsidarys telekomo biuras, kur galima pasinaudoti internetu. Kai keliavau, internetas buvo legalizuotas neseniai ir tebėra labai lėtas. Vos keli procentai kubiečių juo naudojosi. Kaip ir visur, laukė net ne pokytis, o tyli revoliucija: 2021 m., po COVID pandemijos, interneto naudotojų skaičius jau viršijo pusę kubiečių

Tai jau sušvelnėjo. Bet “Turistinio apartheido” apraiškų dar mačiau daugybę. Ant “tarptautinių vaistinių”, kuriose didesnis vaistų pasirinkimas, tebekaba užrašai “Įeiti tik užsieniečiams”. Atvykęs į Kubą turėjau pirkti dvi valiutas. Viena – konvertuojamasis pesas – formaliai buvo skirta turistams ir kainos ja – europietiškos, kita – nacionaliniais pesais – atlyginimus gaudavo kubiečiai. Teoriškai už nacionalinius pesus galima buvo apsipirkti labai pigiai, bet ten lentynos tuštokos, o daugybės dalykų išvis negausi. Ne tik viešbučių numerių ar maisto restoranuose, bet ir jautienos ar tam tikrų žuvų. Jas sužvejoję žvejai privalo parduoti valstybei už nacionalinius pesus, kad ši prekiautų už konvertuojamuosius.

Restoranas Havanoje, prekiaujantis maistu išsinešimui už nacionalinius pesus. Jei tokios vietos priimtinos, tuomet ir turistas Kuboje gali valgyti labai pigiai.

Nereikia nė sakyti, prie ko tai privesdavo: juodosios rinkos ir naujo tipo Kubos elito. Tų, kurie gauna konvertuojamųjų pesų. Tai – barmenai ar kambarinės, kuriems turistai palieka arbatpinigių. Daktarai eina dirbti taksistais. Aišku, už tokią puikią darbovietę dar tekdavo susimokėti kyšį. Galiausiai 2021 m. konvertuojamasis pesas panaikintas: pokyčiai rieda toliau; kai kitą kartą nuvažiuosiu į Kubą, gal nebeatpažinsiu.

Išsvajotosios darbovietės – Kubos kurortai – aptriušę. Išgirtasis Varaderas pilnas betoninių monstrų, kurių klientai – provincijos rusai. Žaviausios ten kelios ikirevoliucinės oazės: pirmojo Varadero vystytojo vila su golfo aikštynu, tvenkiniuotas Chosonė parkas. Dar Ambrozijo ola, reklamuojama dėl indėnų petroglifų, bet žavesni ten pasirodė tūkstančiai šikšnosparnių – tokios gausybės dar niekur nebuvau matęs. Mažesni nebijo šviesos, didesni jos vengia ir tik cypsenimas (ar infraraudonųjų spindulių kamera) išduoda juos skraidant aplink.

Chosonė parkas – viena gražiausių Varadero vietų.

Dar niūresnė Gvardalavaka rytuose prie Holgino. Greta jos – indėnų kaimas. Netikras, nes tikrieji Kuboj sunaikinti. Tegalima išvysti jų kaulus. Ir pigius muliažus. Dabar kubiečiai – juodieji ir baltieji, o daugiausiai įvairių odos spalvų mulatai, nes tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Dauguma (70%) per surašymus pasivadina baltaisiais, nes taip prestižiškiau.

Vienaukščiai miesteliai Kubos lygumose

Kubos miestelių padangėse bažnyčių bokštai nedominuoja. Senos, kartais apleistos šventovės gana mažos – net švenčiausia Kubos vieta, Cobre bazilika prie Santiago (kur – stebuklinga jūroje rasta Marijos skulptūra) dydžio sulig eilinio Lietuvos miestelio bažnyčia. Ji bent jau suremontuota ir atrakinta, o prieigose pardavinėjami geltoni vainikai. Tarp votų viduje – beisbolo kamuoliukai ir revoliucionierių mementai. Taip, 1959 m. revoliucija pradžioje nebuvo komunistinė – senąjį diktatorių F. Batistą vertė net ir kunigai. Tik per kelis metus valdžią konsolidavo buvusius bendražygius pašalinę komunistai.

Viena priežastis bažnyčių menkumui – vietiniai tikėjimai Santerija, Palo Monte, Abukua, savaip vienijantys krikščionybę su afrikietiška pagonybe. Mūsų šventieji čia prilyginami Afrikos dievybėms tarsi romėnų dievai graikų dievams Senovės Romoje. Šventyklų šiems tikėjimams nereikia. Antra priežastis – komunistų vykdytas katalikų persekiojimas, dėl kurio iš ne vienos bažnyčios teliko griuvėsiai.

Trinidado centrinė aikštė.

Bet valdžios požiūris į religiją dramatiškai keitėsi. 1998 m. Kuboje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, komunistų partija ėmė priimti krikščionis. F. Kastro jau imponuoja katalikų kova prieš skurdą. Dabar Kubos gatvėse net mačiau prekiaujant knygomis “Jėzus Kristus – revoliucionierius”.

Kuboje daug keistų trūkumų ir deficitų, bet vienas įdomiausių – langų stiklai. Veik visuose šalies namuose (net blokiniuose daugiabučiuose) – tik metalinės langinės, tad yra du variantai: arba jos atlapos skersvėjui, arba viduje visiškai tamsu.

Tipiškas Kubos senamiestis. Už metalinių grotų – tik langinės.

Kubos gamta monotoniška. Lygumos, kolūkiai. Kai kur ji įdomesnė: kaip kalvotame Baconao nacionaliniame parke rytuose. Ten išlikusios senos kavos plantacijos, kur iki nacionalizacijos verslavo iš Haičio atsikėlę prancūzai. Paskutinį kilometrą teko eiti pėsčiomis: kelias buvo nebepravažiuojamas. “Turistų nedaug” konstatavo prižiūrėtojai (nematėm nė vieno). Atokus dvarelis su senais baldais žavus, bet pristatymas ideologizuotas: pasakojama apie vergovę (panaikinta 1886 m.) ir nė žodžio apie laimingesnį periodą tarp jos ir 1959 m. Revoliucijos. Nežinantiems pasirodytų, kad vergovę Kuboje užbaigė Kastro.

Baconao nacionalinio parko vaizdai.

Planingi provincijų centrai

Miestai Kuboje vystomi planingai ir visi provincijų centrai turi nuo 100 000 iki 300 000 gyventojų. Tokių aplankėme daug, nes “Carratera Central” kelias driekiasi per daugumą. Senamiesčiai – vienaukščiai. Ant laiptų sėdi ir gatvę stebi žmonės. Kai langų nėr beveik niekur, o durys – atlapos, tad visas gyvenimas ir darbas viduje – kaip ant delno.

F. Kastro stebi cigarų fabriko darbininkus kadaise svarbaus Gibaros uostamiesčio centrinėje aikštėje, alsuojančioje buvusių laikų didybe.

Štai klasėje vyksta pamoka, o šachmatų mokykloje turnyras. Štai cigarų fabrikas, kur žmonės lenkia nugaras stebimi didžiulės Fidelio nuotraukos. Štai biblioteka ar šeima, namie žiūrinti muilo operą. Tik masonų ložė įsikūrusi antrame aukšte ir iš lauko teregėjau laiptus. O iškabomis pažymėtų ložių Kuboje daug – jos rėmė nepriklausomybę, tad net komunistai jų nenušlavė. Daug namų išgriuvę, pažymėti “Peligro! Derrumbe!”. Kasmet tokiose griūtyse būna žuvusiųjų; iš lūpų į lūpas kalbama apie daugiau aukų, nei praneša žiniasklaida.

Toliau nuo centro – standartinių projektų socialistiniai daugiabučiai. Kur nors tarp jų būtinai yra didelė plyna erdvė su gigantomaniškom skulptūrom – Revoliucijos aikštė. Propagandos pilna ir kitur: nuo Gevaros, Kastro ar Cienfuegoso nuotraukų bei citatų iki grėsmingo šūkio “Socializmas arba mirtis!”.

Penki kubiečiai, JAV suimti už ten emigravusių opozicionierių šnipinėjimą ir nužudymą, Kuboje – didvyriai. Plakatų su šiuo penketu daugybė (nuo centrinių aikščių iki bankų).

Kiekviename mieste – Casa de la Cultura (Kultūros namai) ir Casa de la Trova (Tradicinės dainos namai). Ir didelis valstybinis viešbutis besieniais koridoriais. Kokybė menka, keleto žmonių eilėje tekdavo stovėti ir pusvalandį (viename klientus aptarnavo tik viena darbuotoja, o antroji prastovėjo įsmeigusi akis į nusidriekusią eilę). Bet visad žinai, ko tikėtis – net ir kainos vienodos ir Havanoje, ir atokioje provincijoje.

Mažos raiškos vaizdeliuose valstybiniai viešbučiai gražesni nei tikrovėje (Holginas).

Alternatyva viešbučiui – apsistoti žmonių namuose (casa particular). Tai legalu nuo 1997 m. ir kambarių siūlytojų – jau begalė. Jie lūkuriuoja viešbučiuose. Registratūros jiems talkina: vieno Santiago viešbučio registratūros darbuotojas tiesiai šviesiai pasakė, kad geriau nakvoti pas privatininkus, kito net laikinai apsimetė, kad neturi numerių (iki išgirdome alternatyvius casa particular siūlymus). Pas privatininkus pigiau, bet ten dėl nieko nesi tikras: štai kartą žadėtoji vieta keturiems žmonėms pasirodė besanti du dviviečiai kambariai skirtinguose namuose ir kvartaluose. “Pažadas” Kuboje daug nereiškia, svarbu atvesti klientą.

Ryčiausiai buvome Santiage, antrame pagal dydį Kubos mieste. Tai ir juodųjų kubiečių centras. Žymus karnavalu – deja, jis liepos mėn., bet visa spalvingą aprangą regėjome muziejuje. Ten – ir kinų drakonas ar iš šiukšlių daryti rūbai iš Periodo Especial laikų.

Centrinė Kubos Santiago aikštė.

Santiage vietoj autobusų ir panaikintų tramvajų kursuoja sunkvežimiai – keleiviai vežami kėbuluose. Jokių maršrutų neparašyta, bet žmonės juos žino. Vėliau, pakeliui į vakarus, miestai atrodė vis tvarkingesni, transportas “civilizuotesnis”. Gražiai sutvarkyti Bajamo, Sanktu Spiritu centrai. Kamagvėjus išgirtas, tačiau chaotiškas.

Keleiviniai sunkvežimiai ir vilkikų puspriekabės iš Havanos neseniai išnyko, bet rytuose tebėra dažni.

Itin didingas Cienfuegosas, kurio senamiestis ir Punta Gorda iškyšulys pilni cukraus magnatų rūmų, o dvejos senovinės kapinės – iš Italijos XIX a. gabentų balto marmuro paminklų. Šalimais – Trinidadas, irgi buvęs “cukraus miestas” – jo gatvės grįstos akmenimis ir atiduotos pėstiesiems. Iš pačių plantacijų mažai kas belikę – tik aukštas bokštas, kur kadaise vergus darbui šaukdavo varpai.

Senosios kapinės Cienfuegose. Dabar aplink jas – šiukšlinas laukas, bet įspūdis tebėra didžiulis.

Kaip nacionalinį sportą beisbolą stebėjau

Beisbolo lazdomis nešinų paauglių būrelių Kuboje bijoti nereikia. Mat šis sportas – Kubos “antroji religija”. Sovietų Sąjungoje jis buvo uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Kai viešėjome Bajame ten trims padieniui vyksiančioms rungtynėms buvo apsistoję ir lygos čempionai iš Ciego de Avilla. Nusipirkome bilietus – už nacionalinius pesus, tad geriausios vietos už tinklo atsiėjo 10 lietuviškų centų. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Klubas ir provincija vadinasi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Havana – griūvantis baroko miestas

Į Kubos sostinę atvykome jau po saulėlydžio. Pirmą jos vaizdą išvydome iš kitapus įlankos esančios Šv. Petro tvirtovės. Miesto centras tamsus, net Kapitolijaus kupolas neapšviestas. O tvirtovė, viena daugelio gynusių didmiestį, pilna žmonių – mat kasdien devintą vakaro uniformuoti „senovės kareiviai“ čia iššauna patranką. Suvežami turistai, atvažiuoja ir daug havaniečių, kuriems ši pramoga pigesnė.

Ir kirtus tunelį po sąsiauriu naktinė Havana neatrodė viliojančiai. Kadaise didžiausias ir didingiausias Amerikos žemyno uostas dabar aplūžęs ir šiukšlinas. Kaip ir kiti Kubos miestai, tik viskas padauginta kelis kartus: ir plotas, ir pastatų masteliai. Namai čia daugiaaukščiai, didingi. Tik kuris gyvenamas, kuris apleistas iš išvaizdos sunku atskirti…

Pusiau apleisti pastatai Havanos centre.

Naujamiesčio arterija – Prado gatvė. Čia – Kapitolijus, didesnis už Vašingtono, Revoliucijos muziejus (kadaise prezidentūra), nacionalinio teatro skulptūros. XX a. pradžios didybė.

Ir istorinis cigarų fabrikas, prie kurio durų išgirdome pasaką, kad darbininkams atlyginimus moka cigarais, kuriuos kartą per mėnesį leidžia turguje pardavinėti turistams (ta diena šiandien). “Turgus” pasirodė besąs butas gretimam name.

Kubos kapitolijus. Net tokiuose reprezentaciniuose pastatuose iš arti pamatai, kad dalis langų išdaužyti ar pakeisti fanera.

Į vakarus nuo ten – senamiestis, remontuojamas “plėmais”. Ilgas žygis purvinomis gatvėmis žvalgantis į vietiniams skirtas parduotuves ir daugybę rinkiminių apylinkių (vyko rinkimai iš vieno kandidato) staiga atsirėmė į “Plaza Vieja“. O ten vien išblizginti fasadai, lauko kavinės, ant kojūkų žygiuoja muzikantai. Tarsi Europoje.

Suremontuotuose kvartaluose ir įspūdingas barokinis Havanos katedros fasadas, Romo muziejus-parduotuvė, buvę ispanų Vicekapitono rūmai. Ir restoranai su vakarietiškom kainom, bet kubietišku maistu ir aptarnavimu.

Havanos katedra.

Gyvenome prie pakrantės – Malecon. Į ją dūžtančios bangos, tykštančios ant kelio ir (kartais) praeivių – klasikinis Havanos vaizdas. Tolumoje matėsi Vedado. Cuba Libre viešbutis, neįtikėtinai masyvus Edificio Focsa daugiabutis, Revoliucijos (anksčiau Piliečių) aikštė – paskutiniai Batistos eros kūriniai. Greta jų – senosios XIX a. vilos. Kažin, kaip viskas atrodytų, jei ne revoliucija: gal visur būtų pilna šviesų, kazino, lyg Las Vegase.

Dabar Revoliucijos aikštėje tamsoje švyti tik F. Kastro ir Č. Gevaros veidai stebintys tuščius parkingus ir 109 m aukščio ikirevoliucinį poeto Chosė Marti monumentą. Vedado pakrantėje ant stulpų surašyti “Kovotojai už laisvę” – nuo Čikagos anarchistų iki J. Arafato. Aišku, tik kairieji, tad Landsbergio ieškoti neverta.

Pakrantė ir Vedado tolumoje (didžiausias pastatas – Edificio Focsa).

Aplink Vedadą – spalvingai išpaišytas Hamelio skersgatvis, siejamas su Santerijos tikėjimu, bei didžiulės stačiakampės “Kolumbo kapinės” su restauruojamais puošniais paminklais.

Dar toliau į Vakarus – Miramar rajonas. Jo nacionalizuotose vilose šiandien įsikūrę daug kas: nuo darželių iki ambasadų. Yra net prekybos centras “Naujiesiems kubiečiams”. Kaip ir kitur garbingiausioje vietoje gulėjo “Pringles” traškučiai, čia dvigubai brangesni nei Lietuvoje. Šiaip užsieninių prekės ženklų beveik nėra, kubietiškų atitikmenų irgi.

Havanoje ilgai gyveno Ernestas Hemingvėjus. Jo priemiesčio namas dabar – muziejus. Vidų, sutvarkytą kaip po rašytojo mirties – su knygomis, medžioklių trofėjais – galima stebėti tik pro langus.

Ernesto Hemingvėjaus namai turi atmosferą.

Pabaigai

Kai Santiago viešbutyje ryte pravėręs fanera užkaltą langą išvydau virš miesto lėtai birbiančius 1948 m. laidos An-2 “kukurūznikus” supratau, kodėl vakariečiams Kubą lengva idealizuoti: praeitis ir dabartis čia sumišusios kaip niekur kitur. Ir viskas tiesiog kitaip.

Bet tas “kitaip” čia ne amžius besiformavusios tradicijos, kaip pas indus, japonus ar arabus, o būrelio revoliucionierių skubus kūrinys. Būdamas iš šalies, patyrusios panašų eksperimentą, romantikos čia matau mažai. Nemato jos ir kubiečiai, masiškai traukiantys į JAV, kur jau išvyko kas šeštas. O emigracija jiems – ne Ryanair’u į Londoną nuskristi. Tai pavojingas žygis “susikombinuota” valtimi per audrų ir ryklių kupiną vandenyną. Dalis žūva, dalis sugaunami ir už tai atkenčia, bet vis tiek atsiranda mėginančių laimę.

An-2 virš Santiago.

Išskridau. Dauguma kubiečių niekad neišskridę. Net 80% jų gimę jau po Revoliucijos. Atsirandanti savotiška laisvė, Vakarų skonis jiems ir laimė, ir išbandymas. Jei dar kada grįšiu, rasiu kitokią Kubą: pelnai iš suvenyrų su Če Gevara pardavimų tik augs, bet jo kurtos sistemos nebebus. Keli šešiasdešimtmečiai fordai ir čeviai vežios turistus, bet dauguma tūnos sąvartynuose ar užsieniečių kolekcijose. Įdomu buvo pamatyti Kubą tokią, kokia yra dabar. Tiksliau, buvo tada, kai keliavau dar valdant Rauliui Kastro – jau dabar ji dar kitokia. Pasidalinkite komentarais, kas dar pasikeitė, nes kiekvienais metais nuvykstantis keliautojas atsiveža vis kitus įspūdžius.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Kubos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    10 komentarai

  1. Džiaugiuosi atradus šį įrašą, pravers, kai ruošimės į Kubą 😉

  2. Kad ir kaip ten bebūtų, bet kelionė į Kubą verta dėmesio. Havanoje teko lankytis, palyginus su atostogų laikotarpiu nemažai pamatėme.

  3. Puiku kad radau si straipsni..padeda del keliones apsispresti..tik nezinau ar nebusiu klaida padares kad pasiemiau 4 savaites Kuboje..gal kas pasakysit ?:)

    • Aš asmeniškai nenorėčiau praleisti 4 savaičių Kuboje. Ką čia aprašiau, aplankiau per kiek daugiau nei savaitę. Dar liko lankytinų Kubos vietų, kurių neaplankiau, bet ne tiek ir daug.

      Bet daug kas priklauso nuo poreikių. Jeigu, tarkime, poreikis – šiluma ir saulė “lėtais tempais” tai Kuboje jį galima patenkinti lygiai taip puikiai kaip bet kurioje kitoje tropinėje saloje.

      Kita vertus, jei norisi toje šilumoje pabūti “komforto zonoje”, o ta komforto zona iš esmės – prekės ir paslaugos, prie kokių mes pripratę – tada, manau, kiek sunkiau, nes Kuba turi savų “deficitų”, ypač už keleto turistinių vietų ribų.

      Nuo tada kai keliavau į Kubą gal kai kas pasikeitė į taip, kaip mums įprasčiau – nuolat keičiasi, tik lėtai. Tarkim, kaip rašau, tada nebuvo galima privati maisto didmeninė prekyba, tai visas maistas restoranuose buvo neskanus, nes mėsa tiekiama iš tų pačių valstybinių įstaigų, kur, matyt, orientuojamasi ne į kokybę (ir prasimaitinus savaitę vien neskaniai tą tikrai įsimeni). Dabar leidžiama ir privati prekyba – tad gal jau yra ir skanesnio maisto.

  4. O kaip Varaderas? Jis juk padarytas turistams, ar uz viesbucio ribu yra ka paziureti? Bei kaip keliauti galima nuo viesbucio ir atgal? Ar tai brangu? Kiek reikia tureti su savimi pinigu, kai keliauji i Kuba? Ir kur be oro uosto dar galime juos pasikeisti? Ar Havanoje grazu, kaip rodo nuotraukose(suprantama, kad ten skurdas) bet ar verta ji apziureti??

    • Varadero lankytinos vietos paminėtos straipsnyje: Mansion Xanadu (pirmojo Varadero vystytojo vila), Chosonė parkas, Ambrozijo ola (pilna šikšnosparnių). Taigi, lankytinų vietų Varadere nedaug, bet yra.
      Patogiausia kelionėje visuomet – nuomotas automobilis, bet tai ir brangiausia.
      Pinigų kiekis – individualus dalykas: priklauso nuo to, kas Kuboje jau bus iš anksto apmokėta (ar viešbučiai apmokėti, ar ne), kiek planuojate leisti pinigų (eiti į brangius restoranus ar pigius).
      Pasikeisti pinigus Kuboje, kaip ir kitur, galima valiutos keityklose.
      Taip, Havana, mano nuomone, pati gražiausia / įdomiausia Kubos vieta ir vienintelis Kubos miestas tikrai vertas viso pasaulio turistų dėmesio.

      • Augustinai, visame bloge trūksta straispnių ir komentarų datos. Sunku suprasti kada rašyta, kuri informacija jau gal pasenus.

        Apie Kubą. Buvom 2022 metais. Tuo metu geriausiai keitykla – gatvė. Post Covid Kuboje deficitas labai išaugo, prekės išbarngo, dėl to labai išaugo juodoji rinka.
        Yra svetainės kur galima pastikrinti CUP kursą.
        Šiuo metu keitykloj 1 € ~ 25 CUP, gatvėj 1 € ~ 200 CUP.
        https://eltoque.com/tasas-de-cambio-de-moneda-en-cuba-hoy

        Palyginimui, vidutiniam restorane pavalgyt gali už ~1000 CUP, tai

        • Sveiki,

          Dėkui už papildymą!

          Dėl datų – bendrai paėmus, straipsniai nuolat atnaujinami. Daugybėje šalių esu buvęs ne kartą – atnaujinu po kiekvienos kelionės. Be to, jei ir nekeliauju, bet ką nors sužinau (pvz. kad kokia lankytina vieta užsidarė) – atnaujinu. Galite rašyti pataisymus į komentarus – irgi atnaujinsiu. Nuolat skaitau, atsakinėju visų straipsnių komentarus, į juos reaguoju. Ir skaitytojų dauguma ateina ne iš karto po parašymo, bet vėliau, ieškodami „Google“ informacijos apie tą šalį.

          Todėl datas nuėmiau specialiai – nes vienos jokio straipsnio parašymo datos nėra. Jei internete prie straipsnio būna parašyta data, tai palieka įspūdį, kad, panašiai kaip „Delfi“ ar „15min“ ar Facebook ar bloguose (kur rašomos datos), straipsnis tiesiog tada parašytas ir niekas jo niekada po to neatnaujina, komentarų neverta ten rašyti nes niekas nebeskaito ir t.t.

          Aišku, yra kažkiek išimčių, kur man „suspėti su laiku“ pavyksta mažiau – tarp jų ir šis straipsnis apie Kubą. Išimtys ten, kur šalys keičiasi labai sparčiai, įvyksta revoliucijos ar pan. (pvz. rašyta prie diktatūros, dabar demokratija – arba atvirkščiai). Tokiais atvejais iš naujo ten nenukeliavus sunku pajusti „naują dvasią“. Tokiais atvejais (kaip ir šiame straipsnyje apie Kubą) paredaguoju straipsnį ir įrašau faktą apie straipsnio atspindimą periodą – pvz. čia įrašiau “Keliavome ir straipsnis rašytas dar valdant Rauliui; 2018 m. jis perdavė valdžia žmonėms nebe iš Kastro šeimos. (…)” (Raulis Kastro valdė nuo 2008 iki 2018). Analogiškos pastabos įrašytos straipsniuose apie Gambiją, Uzbekiją ir dar keliuose, kur iš vėliau keliavusių girdėjau apie didelius pokyčius, daugiausiai susijusius su diktatorių kaita.

          Jei į tokias šalis nukeliauju vėl, straipsnį atnaujinu „iš pagrindų“, o iki tol jis lieka kaip įdomus parašymas turistams apie laiką, „kuris dar ką tik ten buvo“.

          Taip pat visų mano kelionių datos surašytos čia: http://augustinas.net/visos-az-keliones

  5. Sveiki,gal turit kontaktu gidu Havanoje kurie kalba rusiškai ir turi automobili?

    • Keliavome nepriklausomai išsinuomoję automobilį, kurį patys ir vairavome, taigi, tokių kontaktų neturime. Taip pat informaciją apie šalis paprastai renku anglų k. Tačiau tokių gidų tikrai turėtų būti nemažai, nes Kuba labai populiari tarp rusakalbių turistų, būdavo viešbučių kur jie dominuoja. Galbūt geriausia to klausti kokiuose rusiškuose forumuose ar kelionių grupėse.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Biurokratiniai Sodros klystkeliai

Biurokratiniai Sodros klystkeliai

| 0 komentarų

Kai kuriose srityse laikas ir technologijos Lietuvoje, deja, atrodo, eina atgal. Užstrigimu ~1995 m. garsėja Sodra.

Naujosios Sodros pajamų deklaracijos

Aš vykdau individualią veiklą. Nuo šio gegužio man – kaip ir visiems vykdantiems individualią veiklą – atsirado nauja pareiga: reikia kas mėnesį pildyti deklaracijas Sodrai.

Gegužį reikia užpildyti deklaraciją už visus praėjusius metus. Bet juk tokią deklaraciją jau pateikiau Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Jei vienai įstaigai pateiktos deklaracijos kita įstaiga negalėtų matyti – jau ir tai XXI a. būtų nesuvokiama. Bet čia yra dar blogiau: Sodra mato mano VMI deklaraciją. Paskambinau į Sodrą – pasakė, kiek pagal tą deklaraciją reikia mokėti. Patvirtino, kad visus duomenis žino, bet vis tiek reikia deklaraciją atvežti ir jiems.

Taip, būtent atvežti į Sodros rūmus Karoliniškėse. Prisijungimas per elektroninę bankininkystę – kuris atrodo pakankamai saugus VMI, kitoms valdžios įstaigoms, bankams, elektroninėms parduotuvėms – Sodrai netinka. Tie patys duomenys, kuriuos Mokesčių inspekcija priima per elektroninę bankininkystę, Sodrai privalo būti pasirašyti elektroniniu parašu. Toks gali kainuoti ~75 Lt metams. Papildomos bereikalingos išlaidos ir sugaištas laikas. Be to, pažįstu žmonių, kuriems nepavyko pateikti ir su elektroniniu parašu.

Sodros deklaracijoje, lyginant su VMI, reikia įvesti daugumą tų pačių duomenų ir tik vieną papildomą: pajamas parašyti ne bendrai, bet išskirstyti pamėnesiui. Nėra jokios priežasties, kodėl šituo duomeniu tiesiog negalėjo būti papildyta VMI deklaracija. Maža to, Sodros deklaracija kompiuteriniu požiūriu visiškai atsilikusi. Nors yra galimybė ją užpildyti kompiuteryje, priešingai nei VMI deklaracijoje, ten nėra suprogramuota jokių formulių. Tai reiškia, kad suvedus, pavyzdžiui, pajamas ir tarifą, vis tiek pats su kalkuliatoriumi ar ant lapelio turėsi apskaičiuoti mokėtiną mokestį (t.y. sudauginti abu dydžius). Taip padarius už visus dvylika mėnesių dar reikia įrašyti metinius dydžius (taip, tuos pačius, kuriuos jau sykį pateikiau VMI deklaracijoje ir kuriuos Sodra šiaip ar taip žino). Elementarios sudėties ir daugybos formulės, kurias moka suprogramuoti devintokai per informatikos pamokas, Sodrai per sudėtingos, ką jau kalbėti apie informacijos paėmimą iš VMI duomenų bazės.

O kas vyksta mums palikus Sodroje surašytus ar atspausdintus dokumentus? Sodros darbuotojai juos rankomis vėl suvedinėja į kompiuterį! Nedrįsiu spėti, kiek bereikalingų darbo valandų šitam sugaištama, bet aišku, kad tam reikia daugybės papildomų etatų. Turbūt suprantate, kad atlyginimus šiems papildomiems valdininkams sumokame visi mes, mokesčių mokėtojai. Kad Sodros darbuotojai vėl iš naujo padarytų tą darbą, kurį mes patys du kartus padarėme (pildydami VMI ir Sodros deklaracijas). Natūralu, kad Sodros biudžetai skylėti. Bet kai pritrūksta pinigų užuot efektyvinus veiklą siūloma įvesti naujus mokesčius. Socialdemokratija.

Kiti biurokratizmai Sodroje

Ir visa tai tik biurokratinio Sodros ledkalnio viršūnė. Iš kitų žmonių, vykdančių individualią veiklą, esu prisiklausęs visko: nuo dažno atjungimo nuo sistemos, kai visa deklaracija užpildyta ir spaudžiama “siųsti” (duomenys prarandami) iki skambučių iš Sodros “Jūs neprimokėjote vieno cento, prašom pervesti vieną centą”.

“Juokas pro ašaras” pobūdžio patirčių su Sodra turėjau ir pats. Štai nuėjęs poliklinikon sužinojau, kad nesu draustas sveikatos draudimu, mat kelias dienas buvo susidariusi nedidelė (iki 100 Lt) skola, kurią Sodra čia pat panaikino nusirašydama pinigus nuo mano sąskaitos. Dar geriau: sveikatos draudimas po tokio atvejo vėl atsiranda tik po 3 mėnesių. Man kosulys nesiliauja nuo sausio ir jaučiuosi kaip šalyje be jokių socialinių garantijų – tik kad mokesčius kažkodėl valdžia ima europietiškus. Suprasčiau, jeigu galėtum, kaip Amerikoje iki B. Obamos, pasirinkti nesidrausti sveikatos draudimu: nemokėti PSD ir rizikuoti, kad susirgus teks pirkti privačios medicinos paslaugas. Bet pas mus PSD privalomai paima, o sveikatos draudimą atima.

O normalios galimybės pasitikrinti internete, kiek esu skolingas valstybei, nėra – jeigu būtų, be abejo, kad niekada nebūčiau įsiskolinęs (o kitiems nereiktų skambinėti dėl vieno cento trūkumo). Nors Sodros darbuotojai visas skolas savo kompiuteriuose mato. Tiesa, kaip suprantu, jie irgi pamato ne iš karto: paklausus telefonu ar vietoje, kiek esi skolingas, tenka laukti, kol suskaičiuoja.

Kai tokia tvarka nenuostabu, kad verslumas Lietuvoje menkas. Aš esu teisininkas – bent jau seku, kada pasikeičia, tarkime, minimalus atlyginimas, po kurio kiekvieno pasikeitimo autoamtiškai keičiasi kas mėnesį mokėtinų mokesčių dydžiai ir, to nežinant, lengva prarasti sveikatos draudimą. O kaip visame šitame susigaudyti smulkųjį verslą norinčiam pradėti vyresnio amžiaus žmogui? Aš jo vietoje nepradėčiau.

Ir vėlgi, viską patobulinti pakanka mokyklinių informatikos žinių – parašyti kelis el. laiškus su naujais tarifais ir kiekvieną jų automatiškai išsiųsti visiems, kam tie tarifai aktualūs. Bet niekas to nedaro, o net ir pačioje Sodros svetainėje viską surasti be galo sunku…

Gal kada nors Sodra paskelbs konkursą tobulesnės sistemos suprogramavimui. Bet, matyt, tik tada, kai į valdžią ateis žmogus, turintis sąsajų su kuria nors programavimo įmone. Nes tik tada bus kam tą konkursą laimėti.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Valstybių turtingumą lemia gyventojų intelektas

Valstybių turtingumą lemia gyventojų intelektas

| 1 komentaras

Pagal turtingumą vienos šalys kitas lenkia šimtus kartų. Maža to, vienos šalys šimtmečius išsilaiko tarp galingiausių ir net patyrusios didžiulius smūgius (okupacijas, karus) greitai atsitiesia – o kitos visuomet yra pasaulio ekonominėje paraštėje.

Mėginimų paaiškinti nuo ko priklauso, ar šalis gali tapti turtinga – daugybė. Nuo sąsajų su religija iki sąsajų su pilietiniu aktyvumu. Tik dažniausiai teorijos veikia vos kelioms pasirinktoms šalims, o pažvelgus plačiau iš karto matosi gausybė išimčių ir neatitikimų.

Intelekto ir turto sąsaja

Iš visų paaiškinimų tiksliausias yra sociologų Lyno ir Vanhaneno teorijoje, kurią jie aprašė knygoje “IQ ir valstybių turtas” (“IQ and the wealth of nations”). Tyrimo metu nustatyti intelekto koeficiento vidurkiai skirtingose valstybėse ir pastebėta, kad šis dydis labai tiksliai koreliuoja su valstybių turtingumu.

Bendrai paėmus, aukščiausi IQ (intelekto koeficiento) vidurkiai nustatyti Rytų Azijoje, nedaug atsilieka Europos šalys, toliau seka Artimųjų rytų ir Lotynų Amerikos, galiausiai Juodosios Afrikos valstybės (pilnas tirtų šalių ir IQ dydžių vidurkių sąrašas yra čia).

IQ vidurkiai pasaulio valstybėse (palyginkite su valstybių turto žemėlapiu žemiau).

Idėja čia ta, kad jei valstybėje mažiau protingų žmonių, tai nėra pakankamai gabių žmonių priimti sprendimus (tiek valdiškoje, tiek privačioje sferoje).

Išoriniai veiksniai ir ekonominės sistemos efektyvumas gali padaryti valstybę turtingesne ar skurdesne. Itin valstybes skurdina komunistinė sistema, nemotyvuojanti dirbti, taip pat karai, katastrofos; praturtina brangių resursų (šiandien – naftos) turėjimas. Tačiau šiems veiksniams išnykus valstybės turtas gana greitai (per kelis dešimtmečius) grįžta į padėtį, atitinkančią vidutinį jos IQ.

Valstybių, tirtų IQ tyrime, turtingumas (BVP vienam gyventojui 2012 m. duomenimis). Žemėlapis stebėtinai atitinka IQ vidurkių žemėlapį. Didžiausi skirtumai yra ten, kur karai (Irakas) ar yra/buvo neefektyvios ekonominės sistemos (Kinija, Mongolija, Rytų Europa). Kai kurie skirtumai, atrodantys dideli žemėlapyje, tikrovėje nėra ženklūs, nes skaičiai (tiek IQ, tiek BVP) yra labai arti ribos, žemėlapyje skiriančios skirtingas spalvas.

Taip po 1990 m. į viršų šovė Rytų Europa, o dabar Kinija. Ši teorija paaiškina situacijas, kodėl kai kurios šalys nuolat greitai atsigauna po didžiulių kataklizmų (Vokietija po abiejų, Japonija po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Azijos šalys po kolonizacijos ir kt.), o kitos ne (pvz. Juodojoje Afrikoje po nepriklausomybės gavimo ekonominė situacija suprastėjo ar menkai pagerėjo, priešingai nei Azijoje). Savo ruožtu pasibaigus resursų bumui vieni laikinai praturtėję jų turintys kraštai nuskursta (kaip nuskurdo Brazilijos Amazonija netekusi kaučiuko monopolio), o kiti ne (kaip JAV Kalifornija po aukso karštinės XIX a.).

Įdomūs tyrimų rezultatai šalyse, kuriose yra žmonių grupių, kilusių iš skirtingų regionų. Viena tokių šalių – JAV. Analogiškas tyrimas, kurio metu tirtos vien JAV, buvo atliktas psichologo Ričardo Hernšteino ir politologo Čarlzo Murėjaus ir išleistas kaip knyga “The Bell Curve”. Sudėjus abu tyrimus matosi, kad JAV bendruomenių IQ vidurkių skirtumai tokie patys, kaip būdinga regionams, iš kurių kilo jų protėviai. T.y. didžiausi IQ vidurkiai yra Rytų Azijos, paskui – Europos kilmės amerikiečių, toliau seka Lotynų Amerikos kilmės ir paskiausiai Juodosios Afrikos kilmės amerikiečiai. Vidutiniai skirtingų bendruomenių žmonių uždarbiai JAV iš esmės koreliuoja su IQ vidurkiais – t.y. bendruomenių, kurių vidutinis IQ didžiausias, ir vidutinis uždarbis didžiausias.

Gretimų šalių IQ vidurkiai dažniausiai panašūs, bet jei šalyje daugumą sudaro nevietinė tautybė, tai ir IQ vidurkis bus panašesnis į tos tautybės kilmės vietos vidurkį. Pvz. Singapūro IQ vidurkis aukštesnis nei aplinkinių šalių, nes dėl buvusių kolonizatorių britų politikos dauguma Singapūro gyventojų – kinai. Argentinos ir Urugvajaus IQ vidurkiai aukščiausi Pietų Amerikoje, mat šiose šalyse didžiausias procentas europietiškos kilmės žmonių ir mažiausias indėniškos kilmės. Tai reiškia, kad polinkis turėti tam tikrą IQ paveldimas ir, jei kinta, kinta lėtai (skirtingais vertinimais nuo 40% iki 80% paveldimas). Pabrėžtina, kad intelektas – tai ne erudicija (žinios), bet nuo intelekto priklauso gebėjimas žinias įgyti. Tad intelektas tiesiogiai nepriklauso nuo išsilavinimo.

Kadangi beveik visas žmogaus fizines ir psichines savybes lemia ir genai, logiška, kad jie lemia ir tas protines savybes, kurios panaudojamos IQ apskaičiuoti. Skirtingose teritorijose vyrauja skirtingi genai. Galima diskutuoti, ar pats IQ rodiklis nėra dirbtinė atskirų sugebėjimų suma, tačiau jis vis tiek paremtas konkrečiais sugebėjimais (reikėtų platesnio tyrimo nustatyti, kaip valstybių turtas koreliuoja su atskirais IQ rodiklį sudarančiais sugebėjimais).

Kodėl šie faktai “nepatogūs”

Jokių alternatyvių tyrimų, paneigiančių čia įvardytus tyrimus nėra daryta. R. Lynas, T. Vanhanenas ir kiti mokslininkai paprastai kritikams pasiūlo padaryti savo tyrimą ir paneigti jų rezultatus. Visgi šie tyrimai daugiausiai lieka moksliniuose žurnaluose. O populiariojoje sferoje čia, kaip ir kitur psichologijoje bei ekonomikoje, mokslą dažnai nusveria emocijomis, o ne įrodymais grindžiamas pseudomokslas.

Didžioji dalis kritikos IQ ir turto sąsajos teorijai yra ne mokslinė, bet politinė/moralinė. Paprastai rašant – dauguma žmonių (tiesą pasakius, ir aš) norėtų, kad teorija būtų klaidinga. Todėl kai kas ir pasirenka laikyti ją klaidinga (vadinamasis “Tikėjimas iš troškimo”). Pavyzdžiui, antiglobalistai norėtų kildinti turto lygių skirtumus pasaulio šalyse iš ekonominio išnaudojimo (bet jie nepaaiškina nei kodėl vieni kraštai po išnaudojimo atsigauna, o kiti ne, nei kodėl vieni regionai gebėjo išnaudoti kitus).

Be to, intelekto poveikio turtui faktas nepalankus populizmui ir atima daug vilties: jei šalių turtingumą tokiu mastu sąlygoja paveldimi genai, tai greiti tarpvalstybinės ekonominės nelygybės mažinimo būdai nepavyks (logiška: jie nepavyko per visus amžius iki šiol).

Po panašios krikikos knygai “The Bell Curve” populiariojoje žiniasklaidoje 52 įžymūs JAV mokslininkai pasirašė deklaraciją “Mainstream Science on Intelligence”, kurioje paneigė didžiąją dalį nemokslinės kritikos teorijai bei išdėstė mokslininkų tarpe priimtas, tyrimais pagrįstas tezes apie intelektą.

Yra nuomonė, kad šių faktų išpopuliarinimas galėtų skatinti diskriminaciją tų grupių atžvilgiu, kurių vidutinis IQ žemesnis. Čia pavojaus nematau. Kiekvienas vidurkis yra tik vidurkis – visose grupėse bus žmonių, kurie ir smarkiai vidurkį pranoksta, ir tų, kurie jam neprilygsta. Kiekvienas žmogus gali būti vertinamas individualiai. Vien dėl to, kad tarp juodaodžių amerikiečių, lietuvių ar serbų didesnė tikimybė rasti gerą krepšininką juk nereiškia, kad NCAA universitetai nepriims kitų tautybių žaidėjų. Tai, kad vidutinė vyrų fizinė jėga didesnė nei moterų nereiškia, kad stipri moteris nebus priimta dirbti fizinio darbo (o silpnas vyras bus priimtas).

Kiekviena moksliškai nustatyta tiesa yra gera ta prasme, kad ji padeda geriau įvertinti pasaulį ir spręsti problemas. XVI a. daugumai nemaloni atrodė ir teorija, kad žemė – ne visatos centras (vėlgi – todėl, kad prieštaravo jų seniau turėtiems, mokslu nepagrįstiems įsitikinimams). Bet kiek vėlesnių atradimų būtų buvę neįmanomi, jeigu mokslu pagrįstos teorijos būtų likusios ignoruotos.

Straipsnio temos: , , , , ,


    1 komentaras

  1. Gatves gyvenimas narkotikais

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *