Mažai yra šalių vertinamų prieštaringiau už Kubą. Didžiausia Karibų sala susilaukia ir romantizuotų pagyrų, ir maišymo su žemėmis. Kiekviena kelionė į Kubą tam tikra prasme – „ideologinis turizmas“. Pamatai gyvenimo sistemą labai skirtingą nuo to, prie ko įpratęs eilinis vakarietis. Ir man tai buvo įdomiau už gana paprastus provincijos miestelius ar ne itin įspūdingą gamtą.
1959 m. „revoliucijos didvyriai“ greitai sensta. Fidelis, tapęs ilgiausiai valdžiusiu visų laikų valdovu nemonarchu, perdavė valdžią broliui Rauliui. Bet ir šis gestas davė nebent papildomus keletą metų – juk Raulis, gimęs 1931 m., vos penkeriais metais jaunesnis. Pamažu įsiriedančių didžiųjų Pokyčių tempas vis greitėja.
Keliavome ir straipsnis rašytas dar valdant Rauliui; 2018 m. jis perdavė valdžia žmonėms nebe iš Kastro šeimos. Pokyčius, apie kuriuos sužinojau, įrašiau į straipsnį. Tačiau Kuba yra sparčiai besikeičianti šalis ir kai kurie politiniai niuansai gali būti dar pasikeitę – kas keliavote neseniai, kviečiu dalintis informacija komentaruose
Socializmas su Lotynų Amerikos prieskoniu
Kubos sistemos dviem žodžiais neapibūdinsi. Rytų europiečiams ją suvokti lengviau, bet ne trivialu. Jau oro uoste tarp visų rymančių darbuotojų darbščiausias atrodė narkotikų ieškojęs šunelis. Jokių parduotuvių. Valiutos keitykla – tik išvykimo sektoriuje, autonuomos reikia ieškoti siaurame koridoriuke, į kurį patenkama per niekaip nepažymėtas duris iš lauko. Kam ta reklama – visas stambus verslas juk priklauso valstybei.
Nuomojami automobiliai modernūs europiniai ir azijiniai, turistiniai autobusai – kiniški. Bet šiaip Kubos keliai – istorijos knygos. Žiguliai, moskvičiai, nivos, volgos. Dar senesni, bet triskart brangesni iki 1959 m. importuoti amerikiniai “plentų kreiseriai”. Jie – paskutinis atspindys ikirevoliucinių Batistos laikų, kai Kuba buvo amerikiečių lošimų Meka. Paradoksas, bet pati revoliucija tai ir išsaugojo: tik ikirevoliucines mašinas galima legaliai pardavinėti. 1959 m. kubiečiai, rodos, turėjo begalę (tiems laikams) automobilių, o šiandien daugiabučių kiemai tuštoki. Šalikelėmis žmonės mina sunkius dviračius be atšvaitų, vežimus tempia arkliai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo užsisukus pigaus benzino čiaupams jie daug kur pakeitė autobusus.
Smulkus verslas – jau teisėtas. Pilna paladarų – privačių riboto dydžio restoranų. Aptarnavimas ten geresnis, kainos didesnės, bet maistas visur buvo neskanus. Mat produktai tiekiami centralizuotai, tad visa mėsa – itin sprangi. Grįžęs išgirdau, kad Kuba legalizavo privačią didmeninę prekybą – turbūt dabar jau yra kitaip. Propagandiniai plakatai skelbia: “Pokyčiai reiškia daugiau socializmo”.
Spekuliacija niekur neišnyko. Kubiečiai kaulija iš turistų ne vien pinigų, o ir parkerių, šampūnų, kosmetikos – ne sau, pardavimui. Vienai tušinukų prašiusiai prekeivei pasiūlėme pakeisti savo daiktus į jos – “Kam?” – paklausė – “Man turistai ir šiaip duoda” – ir parodė galybę rašymo priemonių.
Būdų išviliot pinigus daug, viliotojai vadinami “chineterais” (“prostitutais”). Dauguma jų tiesiog seka paskui kviesdami į legalius privatininkų verslus. Kiti įžūlesni: vienas apsimetė policininku ir bandė “skirti baudą” už ne vietoje pastatytą automobilį. Paprašytas pažymėjimo parodė asmens tapatybės kortelę. Antras melavo, kad gretimas muziejus uždarytas ir siūlė (nelegalią) ekskursiją. Dar gražiau, kad muziejaus darbuotojos, besitikėdamos savo dalies(?), irgi staiga apsimetė, kad nedirba – iki bakstelėjome pirštu į darbo laiką (“Gerai, specialiai jus įleisime” – pasakė, bet grąžą “pamiršo”). Ir pagaliau mergaitės mokyklinėmis uniformomis, kalbėjusios apie badą, o paskui sutiktos leidžiančios išmaldą ledams turistų restorane.
Kubiečiai skurdūs, bet skurdas čia – ne Afrikos badas. Kiekvienas turi “libretą” (knygelę) pagal kurią beveik nemokamai išduodamas mėnesinis reikalingiausių daiktų racionas. Ne tik maistas ar dujų balionai, bet dar visai neseniai ir… cigaretės. Nėra mokesčių už butą, mokslą ar mediciną. Tiesa, mėnesio alga – 40 litų. Kitaip sakant kubietis gauna tą, ką valstybė nusprendžia jam duoti. Nerūkai – tavo problema, nieko kito vietoj cigarečių nebūtum gavęs, o jas gavus parduoti būtų nusikaltimas.
Turizmas – naujasis Kubos cukrus
Kai Sovietų Sąjunga žlugo – ir nustojo nelogiškai brangiai supirkinėti kubietišką cukrų, palaikydama Kubą kaip pavyzdinį komunizmo avangardą Amerikoje – Fideliui verkiant reikėjo naujo pajamų šaltinio. Kad užbaigtų “Periodo Especial” – ypatingą padėtį, kai Kubos ekonomika pasuko tiesiai žemyn, mažėjo atlyginimai ir racionai.
Fidelis prisiminė, ką darė Batista: turizmas. Saulė juk liko ta pati (vasarį temperatūra sukosi apie +30) ir įvaizdį sala turi. Bet turizmas yra kitoks eksportas – čia ne prekes išveži, o pirkėjai atvyksta. Daug pavojų: kas bus, kai kubiečiai, kuriems drausti mobilieji telefonai ir internetas, ims bendrauti su turtingais kanadiečiais ir europiečiais? Turistai nevažiuos kur deficitai, bet deficitus panaikintum tik kartu su socializmu… Taip atsirado “Turistinis apartheidas”. Į atvykėliams paskirtus kurortus kubiečiai tegalėjo patekti su leidimais, ten apsistoti jiems drausta, o pabandžiusius pabendrauti su turistais pačius tuoj “užkalbindavo” policija.
Tai jau sušvelnėjo. Bet “Turistinio apartheido” apraiškų dar mačiau daugybę. Ant “tarptautinių vaistinių”, kuriose didesnis vaistų pasirinkimas, tebekaba užrašai “Įeiti tik užsieniečiams”. Atvykęs į Kubą turėjau pirkti dvi valiutas. Viena – konvertuojamasis pesas – formaliai buvo skirta turistams ir kainos ja – europietiškos, kita – nacionaliniais pesais – atlyginimus gaudavo kubiečiai. Teoriškai už nacionalinius pesus galima buvo apsipirkti labai pigiai, bet ten lentynos tuštokos, o daugybės dalykų išvis negausi. Ne tik viešbučių numerių ar maisto restoranuose, bet ir jautienos ar tam tikrų žuvų. Jas sužvejoję žvejai privalo parduoti valstybei už nacionalinius pesus, kad ši prekiautų už konvertuojamuosius.
Nereikia nė sakyti, prie ko tai privesdavo: juodosios rinkos ir naujo tipo Kubos elito. Tų, kurie gauna konvertuojamųjų pesų. Tai – barmenai ar kambarinės, kuriems turistai palieka arbatpinigių. Daktarai eina dirbti taksistais. Aišku, už tokią puikią darbovietę dar tekdavo susimokėti kyšį. Galiausiai 2021 m. konvertuojamasis pesas panaikintas: pokyčiai rieda toliau; kai kitą kartą nuvažiuosiu į Kubą, gal nebeatpažinsiu.
Išsvajotosios darbovietės – Kubos kurortai – aptriušę. Išgirtasis Varaderas pilnas betoninių monstrų, kurių klientai – provincijos rusai. Žaviausios ten kelios ikirevoliucinės oazės: pirmojo Varadero vystytojo vila su golfo aikštynu, tvenkiniuotas Chosonė parkas. Dar Ambrozijo ola, reklamuojama dėl indėnų petroglifų, bet žavesni ten pasirodė tūkstančiai šikšnosparnių – tokios gausybės dar niekur nebuvau matęs. Mažesni nebijo šviesos, didesni jos vengia ir tik cypsenimas (ar infraraudonųjų spindulių kamera) išduoda juos skraidant aplink.
Dar niūresnė Gvardalavaka rytuose prie Holgino. Greta jos – indėnų kaimas. Netikras, nes tikrieji Kuboj sunaikinti. Tegalima išvysti jų kaulus. Ir pigius muliažus. Dabar kubiečiai – juodieji ir baltieji, o daugiausiai įvairių odos spalvų mulatai, nes tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Dauguma (70%) per surašymus pasivadina baltaisiais, nes taip prestižiškiau.
Vienaukščiai miesteliai Kubos lygumose
Kubos miestelių padangėse bažnyčių bokštai nedominuoja. Senos, kartais apleistos šventovės gana mažos – net švenčiausia Kubos vieta, Cobre bazilika prie Santiago (kur – stebuklinga jūroje rasta Marijos skulptūra) dydžio sulig eilinio Lietuvos miestelio bažnyčia. Ji bent jau suremontuota ir atrakinta, o prieigose pardavinėjami geltoni vainikai. Tarp votų viduje – beisbolo kamuoliukai ir revoliucionierių mementai. Taip, 1959 m. revoliucija pradžioje nebuvo komunistinė – senąjį diktatorių F. Batistą vertė net ir kunigai. Tik per kelis metus valdžią konsolidavo buvusius bendražygius pašalinę komunistai.
Viena priežastis bažnyčių menkumui – vietiniai tikėjimai Santerija, Palo Monte, Abukua, savaip vienijantys krikščionybę su afrikietiška pagonybe. Mūsų šventieji čia prilyginami Afrikos dievybėms tarsi romėnų dievai graikų dievams Senovės Romoje. Šventyklų šiems tikėjimams nereikia. Antra priežastis – komunistų vykdytas katalikų persekiojimas, dėl kurio iš ne vienos bažnyčios teliko griuvėsiai.
Bet valdžios požiūris į religiją dramatiškai keitėsi. 1998 m. Kuboje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, komunistų partija ėmė priimti krikščionis. F. Kastro jau imponuoja katalikų kova prieš skurdą. Dabar Kubos gatvėse net mačiau prekiaujant knygomis “Jėzus Kristus – revoliucionierius”.
Kuboje daug keistų trūkumų ir deficitų, bet vienas įdomiausių – langų stiklai. Veik visuose šalies namuose (net blokiniuose daugiabučiuose) – tik metalinės langinės, tad yra du variantai: arba jos atlapos skersvėjui, arba viduje visiškai tamsu.
Kubos gamta monotoniška. Lygumos, kolūkiai. Kai kur ji įdomesnė: kaip kalvotame Baconao nacionaliniame parke rytuose. Ten išlikusios senos kavos plantacijos, kur iki nacionalizacijos verslavo iš Haičio atsikėlę prancūzai. Paskutinį kilometrą teko eiti pėsčiomis: kelias buvo nebepravažiuojamas. “Turistų nedaug” konstatavo prižiūrėtojai (nematėm nė vieno). Atokus dvarelis su senais baldais žavus, bet pristatymas ideologizuotas: pasakojama apie vergovę (panaikinta 1886 m.) ir nė žodžio apie laimingesnį periodą tarp jos ir 1959 m. Revoliucijos. Nežinantiems pasirodytų, kad vergovę Kuboje užbaigė Kastro.
Planingi provincijų centrai
Miestai Kuboje vystomi planingai ir visi provincijų centrai turi nuo 100 000 iki 300 000 gyventojų. Tokių aplankėme daug, nes “Carratera Central” kelias driekiasi per daugumą. Senamiesčiai – vienaukščiai. Ant laiptų sėdi ir gatvę stebi žmonės. Kai langų nėr beveik niekur, o durys – atlapos, tad visas gyvenimas ir darbas viduje – kaip ant delno.
Štai klasėje vyksta pamoka, o šachmatų mokykloje turnyras. Štai cigarų fabrikas, kur žmonės lenkia nugaras stebimi didžiulės Fidelio nuotraukos. Štai biblioteka ar šeima, namie žiūrinti muilo operą. Tik masonų ložė įsikūrusi antrame aukšte ir iš lauko teregėjau laiptus. O iškabomis pažymėtų ložių Kuboje daug – jos rėmė nepriklausomybę, tad net komunistai jų nenušlavė. Daug namų išgriuvę, pažymėti “Peligro! Derrumbe!”. Kasmet tokiose griūtyse būna žuvusiųjų; iš lūpų į lūpas kalbama apie daugiau aukų, nei praneša žiniasklaida.
Toliau nuo centro – standartinių projektų socialistiniai daugiabučiai. Kur nors tarp jų būtinai yra didelė plyna erdvė su gigantomaniškom skulptūrom – Revoliucijos aikštė. Propagandos pilna ir kitur: nuo Gevaros, Kastro ar Cienfuegoso nuotraukų bei citatų iki grėsmingo šūkio “Socializmas arba mirtis!”.
Kiekviename mieste – Casa de la Cultura (Kultūros namai) ir Casa de la Trova (Tradicinės dainos namai). Ir didelis valstybinis viešbutis besieniais koridoriais. Kokybė menka, keleto žmonių eilėje tekdavo stovėti ir pusvalandį (viename klientus aptarnavo tik viena darbuotoja, o antroji prastovėjo įsmeigusi akis į nusidriekusią eilę). Bet visad žinai, ko tikėtis – net ir kainos vienodos ir Havanoje, ir atokioje provincijoje.
Alternatyva viešbučiui – apsistoti žmonių namuose (casa particular). Tai legalu nuo 1997 m. ir kambarių siūlytojų – jau begalė. Jie lūkuriuoja viešbučiuose. Registratūros jiems talkina: vieno Santiago viešbučio registratūros darbuotojas tiesiai šviesiai pasakė, kad geriau nakvoti pas privatininkus, kito net laikinai apsimetė, kad neturi numerių (iki išgirdome alternatyvius casa particular siūlymus). Pas privatininkus pigiau, bet ten dėl nieko nesi tikras: štai kartą žadėtoji vieta keturiems žmonėms pasirodė besanti du dviviečiai kambariai skirtinguose namuose ir kvartaluose. “Pažadas” Kuboje daug nereiškia, svarbu atvesti klientą.
Ryčiausiai buvome Santiage, antrame pagal dydį Kubos mieste. Tai ir juodųjų kubiečių centras. Žymus karnavalu – deja, jis liepos mėn., bet visa spalvingą aprangą regėjome muziejuje. Ten – ir kinų drakonas ar iš šiukšlių daryti rūbai iš Periodo Especial laikų.
Santiage vietoj autobusų ir panaikintų tramvajų kursuoja sunkvežimiai – keleiviai vežami kėbuluose. Jokių maršrutų neparašyta, bet žmonės juos žino. Vėliau, pakeliui į vakarus, miestai atrodė vis tvarkingesni, transportas “civilizuotesnis”. Gražiai sutvarkyti Bajamo, Sanktu Spiritu centrai. Kamagvėjus išgirtas, tačiau chaotiškas.
Itin didingas Cienfuegosas, kurio senamiestis ir Punta Gorda iškyšulys pilni cukraus magnatų rūmų, o dvejos senovinės kapinės – iš Italijos XIX a. gabentų balto marmuro paminklų. Šalimais – Trinidadas, irgi buvęs “cukraus miestas” – jo gatvės grįstos akmenimis ir atiduotos pėstiesiems. Iš pačių plantacijų mažai kas belikę – tik aukštas bokštas, kur kadaise vergus darbui šaukdavo varpai.
Kaip nacionalinį sportą beisbolą stebėjau
Beisbolo lazdomis nešinų paauglių būrelių Kuboje bijoti nereikia. Mat šis sportas – Kubos “antroji religija”. Sovietų Sąjungoje jis buvo uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.
Kai viešėjome Bajame ten trims padieniui vyksiančioms rungtynėms buvo apsistoję ir lygos čempionai iš Ciego de Avilla. Nusipirkome bilietus – už nacionalinius pesus, tad geriausios vietos už tinklo atsiėjo 10 lietuviškų centų. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu.
Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Klubas ir provincija vadinasi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis atplaukė kelti revoliucijos.
Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).
Havana – griūvantis baroko miestas
Į Kubos sostinę atvykome jau po saulėlydžio. Pirmą jos vaizdą išvydome iš kitapus įlankos esančios Šv. Petro tvirtovės. Miesto centras tamsus, net Kapitolijaus kupolas neapšviestas. O tvirtovė, viena daugelio gynusių didmiestį, pilna žmonių – mat kasdien devintą vakaro uniformuoti „senovės kareiviai“ čia iššauna patranką. Suvežami turistai, atvažiuoja ir daug havaniečių, kuriems ši pramoga pigesnė.
Ir kirtus tunelį po sąsiauriu naktinė Havana neatrodė viliojančiai. Kadaise didžiausias ir didingiausias Amerikos žemyno uostas dabar aplūžęs ir šiukšlinas. Kaip ir kiti Kubos miestai, tik viskas padauginta kelis kartus: ir plotas, ir pastatų masteliai. Namai čia daugiaaukščiai, didingi. Tik kuris gyvenamas, kuris apleistas iš išvaizdos sunku atskirti…
Naujamiesčio arterija – Prado gatvė. Čia – Kapitolijus, didesnis už Vašingtono, Revoliucijos muziejus (kadaise prezidentūra), nacionalinio teatro skulptūros. XX a. pradžios didybė.
Ir istorinis cigarų fabrikas, prie kurio durų išgirdome pasaką, kad darbininkams atlyginimus moka cigarais, kuriuos kartą per mėnesį leidžia turguje pardavinėti turistams (ta diena šiandien). “Turgus” pasirodė besąs butas gretimam name.
Į vakarus nuo ten – senamiestis, remontuojamas “plėmais”. Ilgas žygis purvinomis gatvėmis žvalgantis į vietiniams skirtas parduotuves ir daugybę rinkiminių apylinkių (vyko rinkimai iš vieno kandidato) staiga atsirėmė į “Plaza Vieja“. O ten vien išblizginti fasadai, lauko kavinės, ant kojūkų žygiuoja muzikantai. Tarsi Europoje.
Suremontuotuose kvartaluose ir įspūdingas barokinis Havanos katedros fasadas, Romo muziejus-parduotuvė, buvę ispanų Vicekapitono rūmai. Ir restoranai su vakarietiškom kainom, bet kubietišku maistu ir aptarnavimu.
Gyvenome prie pakrantės – Malecon. Į ją dūžtančios bangos, tykštančios ant kelio ir (kartais) praeivių – klasikinis Havanos vaizdas. Tolumoje matėsi Vedado. Cuba Libre viešbutis, neįtikėtinai masyvus Edificio Focsa daugiabutis, Revoliucijos (anksčiau Piliečių) aikštė – paskutiniai Batistos eros kūriniai. Greta jų – senosios XIX a. vilos. Kažin, kaip viskas atrodytų, jei ne revoliucija: gal visur būtų pilna šviesų, kazino, lyg Las Vegase.
Dabar Revoliucijos aikštėje tamsoje švyti tik F. Kastro ir Č. Gevaros veidai stebintys tuščius parkingus ir 109 m aukščio ikirevoliucinį poeto Chosė Marti monumentą. Vedado pakrantėje ant stulpų surašyti “Kovotojai už laisvę” – nuo Čikagos anarchistų iki J. Arafato. Aišku, tik kairieji, tad Landsbergio ieškoti neverta.
Aplink Vedadą – spalvingai išpaišytas Hamelio skersgatvis, siejamas su Santerijos tikėjimu, bei didžiulės stačiakampės “Kolumbo kapinės” su restauruojamais puošniais paminklais.
Dar toliau į Vakarus – Miramar rajonas. Jo nacionalizuotose vilose šiandien įsikūrę daug kas: nuo darželių iki ambasadų. Yra net prekybos centras “Naujiesiems kubiečiams”. Kaip ir kitur garbingiausioje vietoje gulėjo “Pringles” traškučiai, čia dvigubai brangesni nei Lietuvoje. Šiaip užsieninių prekės ženklų beveik nėra, kubietiškų atitikmenų irgi.
Havanoje ilgai gyveno Ernestas Hemingvėjus. Jo priemiesčio namas dabar – muziejus. Vidų, sutvarkytą kaip po rašytojo mirties – su knygomis, medžioklių trofėjais – galima stebėti tik pro langus.
Pabaigai
Kai Santiago viešbutyje ryte pravėręs fanera užkaltą langą išvydau virš miesto lėtai birbiančius 1948 m. laidos An-2 “kukurūznikus” supratau, kodėl vakariečiams Kubą lengva idealizuoti: praeitis ir dabartis čia sumišusios kaip niekur kitur. Ir viskas tiesiog kitaip.
Bet tas “kitaip” čia ne amžius besiformavusios tradicijos, kaip pas indus, japonus ar arabus, o būrelio revoliucionierių skubus kūrinys. Būdamas iš šalies, patyrusios panašų eksperimentą, romantikos čia matau mažai. Nemato jos ir kubiečiai, masiškai traukiantys į JAV, kur jau išvyko kas šeštas. O emigracija jiems – ne Ryanair’u į Londoną nuskristi. Tai pavojingas žygis “susikombinuota” valtimi per audrų ir ryklių kupiną vandenyną. Dalis žūva, dalis sugaunami ir už tai atkenčia, bet vis tiek atsiranda mėginančių laimę.
Išskridau. Dauguma kubiečių niekad neišskridę. Net 80% jų gimę jau po Revoliucijos. Atsirandanti savotiška laisvė, Vakarų skonis jiems ir laimė, ir išbandymas. Jei dar kada grįšiu, rasiu kitokią Kubą: pelnai iš suvenyrų su Če Gevara pardavimų tik augs, bet jo kurtos sistemos nebebus. Keli šešiasdešimtmečiai fordai ir čeviai vežios turistus, bet dauguma tūnos sąvartynuose ar užsieniečių kolekcijose. Įdomu buvo pamatyti Kubą tokią, kokia yra dabar. Tiksliau, buvo tada, kai keliavau dar valdant Rauliui Kastro – jau dabar ji dar kitokia. Pasidalinkite komentarais, kas dar pasikeitė, nes kiekvienais metais nuvykstantis keliautojas atsiveža vis kitus įspūdžius.
10 komentarai
Džiaugiuosi atradus šį įrašą, pravers, kai ruošimės į Kubą 😉
Kad ir kaip ten bebūtų, bet kelionė į Kubą verta dėmesio. Havanoje teko lankytis, palyginus su atostogų laikotarpiu nemažai pamatėme.
Puiku kad radau si straipsni..padeda del keliones apsispresti..tik nezinau ar nebusiu klaida padares kad pasiemiau 4 savaites Kuboje..gal kas pasakysit ?:)
Aš asmeniškai nenorėčiau praleisti 4 savaičių Kuboje. Ką čia aprašiau, aplankiau per kiek daugiau nei savaitę. Dar liko lankytinų Kubos vietų, kurių neaplankiau, bet ne tiek ir daug.
Bet daug kas priklauso nuo poreikių. Jeigu, tarkime, poreikis – šiluma ir saulė “lėtais tempais” tai Kuboje jį galima patenkinti lygiai taip puikiai kaip bet kurioje kitoje tropinėje saloje.
Kita vertus, jei norisi toje šilumoje pabūti “komforto zonoje”, o ta komforto zona iš esmės – prekės ir paslaugos, prie kokių mes pripratę – tada, manau, kiek sunkiau, nes Kuba turi savų “deficitų”, ypač už keleto turistinių vietų ribų.
Nuo tada kai keliavau į Kubą gal kai kas pasikeitė į taip, kaip mums įprasčiau – nuolat keičiasi, tik lėtai. Tarkim, kaip rašau, tada nebuvo galima privati maisto didmeninė prekyba, tai visas maistas restoranuose buvo neskanus, nes mėsa tiekiama iš tų pačių valstybinių įstaigų, kur, matyt, orientuojamasi ne į kokybę (ir prasimaitinus savaitę vien neskaniai tą tikrai įsimeni). Dabar leidžiama ir privati prekyba – tad gal jau yra ir skanesnio maisto.
O kaip Varaderas? Jis juk padarytas turistams, ar uz viesbucio ribu yra ka paziureti? Bei kaip keliauti galima nuo viesbucio ir atgal? Ar tai brangu? Kiek reikia tureti su savimi pinigu, kai keliauji i Kuba? Ir kur be oro uosto dar galime juos pasikeisti? Ar Havanoje grazu, kaip rodo nuotraukose(suprantama, kad ten skurdas) bet ar verta ji apziureti??
Varadero lankytinos vietos paminėtos straipsnyje: Mansion Xanadu (pirmojo Varadero vystytojo vila), Chosonė parkas, Ambrozijo ola (pilna šikšnosparnių). Taigi, lankytinų vietų Varadere nedaug, bet yra.
Patogiausia kelionėje visuomet – nuomotas automobilis, bet tai ir brangiausia.
Pinigų kiekis – individualus dalykas: priklauso nuo to, kas Kuboje jau bus iš anksto apmokėta (ar viešbučiai apmokėti, ar ne), kiek planuojate leisti pinigų (eiti į brangius restoranus ar pigius).
Pasikeisti pinigus Kuboje, kaip ir kitur, galima valiutos keityklose.
Taip, Havana, mano nuomone, pati gražiausia / įdomiausia Kubos vieta ir vienintelis Kubos miestas tikrai vertas viso pasaulio turistų dėmesio.
Augustinai, visame bloge trūksta straispnių ir komentarų datos. Sunku suprasti kada rašyta, kuri informacija jau gal pasenus.
Apie Kubą. Buvom 2022 metais. Tuo metu geriausiai keitykla – gatvė. Post Covid Kuboje deficitas labai išaugo, prekės išbarngo, dėl to labai išaugo juodoji rinka.
Yra svetainės kur galima pastikrinti CUP kursą.
Šiuo metu keitykloj 1 € ~ 25 CUP, gatvėj 1 € ~ 200 CUP.
https://eltoque.com/tasas-de-cambio-de-moneda-en-cuba-hoy
Palyginimui, vidutiniam restorane pavalgyt gali už ~1000 CUP, tai
Sveiki,
Dėkui už papildymą!
Dėl datų – bendrai paėmus, straipsniai nuolat atnaujinami. Daugybėje šalių esu buvęs ne kartą – atnaujinu po kiekvienos kelionės. Be to, jei ir nekeliauju, bet ką nors sužinau (pvz. kad kokia lankytina vieta užsidarė) – atnaujinu. Galite rašyti pataisymus į komentarus – irgi atnaujinsiu. Nuolat skaitau, atsakinėju visų straipsnių komentarus, į juos reaguoju. Ir skaitytojų dauguma ateina ne iš karto po parašymo, bet vėliau, ieškodami „Google“ informacijos apie tą šalį.
Todėl datas nuėmiau specialiai – nes vienos jokio straipsnio parašymo datos nėra. Jei internete prie straipsnio būna parašyta data, tai palieka įspūdį, kad, panašiai kaip „Delfi“ ar „15min“ ar Facebook ar bloguose (kur rašomos datos), straipsnis tiesiog tada parašytas ir niekas jo niekada po to neatnaujina, komentarų neverta ten rašyti nes niekas nebeskaito ir t.t.
Aišku, yra kažkiek išimčių, kur man „suspėti su laiku“ pavyksta mažiau – tarp jų ir šis straipsnis apie Kubą. Išimtys ten, kur šalys keičiasi labai sparčiai, įvyksta revoliucijos ar pan. (pvz. rašyta prie diktatūros, dabar demokratija – arba atvirkščiai). Tokiais atvejais iš naujo ten nenukeliavus sunku pajusti „naują dvasią“. Tokiais atvejais (kaip ir šiame straipsnyje apie Kubą) paredaguoju straipsnį ir įrašau faktą apie straipsnio atspindimą periodą – pvz. čia įrašiau “Keliavome ir straipsnis rašytas dar valdant Rauliui; 2018 m. jis perdavė valdžia žmonėms nebe iš Kastro šeimos. (…)” (Raulis Kastro valdė nuo 2008 iki 2018). Analogiškos pastabos įrašytos straipsniuose apie Gambiją, Uzbekiją ir dar keliuose, kur iš vėliau keliavusių girdėjau apie didelius pokyčius, daugiausiai susijusius su diktatorių kaita.
Jei į tokias šalis nukeliauju vėl, straipsnį atnaujinu „iš pagrindų“, o iki tol jis lieka kaip įdomus parašymas turistams apie laiką, „kuris dar ką tik ten buvo“.
Taip pat visų mano kelionių datos surašytos čia: http://augustinas.net/visos-az-keliones
Sveiki,gal turit kontaktu gidu Havanoje kurie kalba rusiškai ir turi automobili?
Keliavome nepriklausomai išsinuomoję automobilį, kurį patys ir vairavome, taigi, tokių kontaktų neturime. Taip pat informaciją apie šalis paprastai renku anglų k. Tačiau tokių gidų tikrai turėtų būti nemažai, nes Kuba labai populiari tarp rusakalbių turistų, būdavo viešbučių kur jie dominuoja. Galbūt geriausia to klausti kokiuose rusiškuose forumuose ar kelionių grupėse.