„Savanoriški mokesčiai“ skamba kaip oksimoronas? Juk mokesčių niekas niekada mokėti nenori? Nebūtinai, jei už mokesčius kas nors pasiūloma.

Iš tikro bent vienas toks mokestis Lietuvoje yra jau nuo 2001 m. Tai – mokestis už vardinius automobilių numerius. Norėdamas užsirašyti ant automobilio numerių kokį nors žodi turi pakloti 5000 Lt. Paprasta numerio lentelė tekainuoja 52 Lt. Suteikdama privilegiją turėti vardinį numerį valstybė užsidirba 4950 Lt. Tai mokestis, o ne paslauga, nes iš tikro valstybei vienodai kainuoja tiek paprastas, tiek vardinis numeris. Tiesiog išnaudodama savo nepakeičiamą monopoliją automobilių numerių teikimo srityje valstybė „lygioje vietoje“ sukuria „dovanėlę“ savanoriško mokesčio mokėtojui.

Tokie savanoriški mokesčiai naudingi visapusiškai.
1.Mokėtojas juos savanoriškai susimoka iš laisvų asmeninių lėšų. Nėra bandymų slėpti.
2.Mokestis tikrai neprivers tokio žmogaus skursti (kitaip nemokėtų).
3.Suteikiama „dovanėlė“ valstybei papildomai nekainuoja.
4.Nuo suteikiamos „dovanėlės“ nenukenčia kiti mokesčių mokėtojai. Juk niekam nėra žalos, kad keli šimtai lietuvių važinėja vardiniais numeriais.

Kur dar galima būtų rinkti savanoriškus mokesčius?

Prisiminkime autobusų juostas. Viešojo transporto nėra pakankamai, kad pilnai išnaudotų šias juostas. Tad jomis leidžiama važiuoti kitiems automobiliams. Po pastarosios reformos Vilniuje: virš keturių asmenų vežantiems, taksi, elektromobiliams. Jei pirmasis atvejis dar turi ekologinės logikos, tai privilegijos taksi jau primena verslo protegavimą, o elektromobiliai, kaip jau rašiau, bent Lietuvoje nėra mažiau taršūs už įprastinius automobilius.

Panaikinusi šias privilegijas savivaldybė galėtų pardavinėti mėnesinius leidimus važinėti autobusų linijomis. Tai būtų savanoriškas mokestis.

Vėlgi, nauda – visapusiška. Kainą būtų galima optimaliai reguliuoti (ar net rengti riboto kiekio leidimų aukcionus) – kad mokesčio mokėtojų būtų tiek, kad autobusų juostos nepersipildytų. Iš likusių juostų vis viena dalis srauto nusiimtų, tad ir mokesčio nemokantiems kamščiai sumažėtų (tegul ir nedaug). O surinktas lėšas būtų galima panaudoti keliams taisyti ar platinti.

Turtingi žmonės ženklią pinigų dalį leidža prabangos prekėms/paslaugoms, dažnai importuojamoms. Valstybė dėl savo pozicijos turi galimybę su minimaliais kaštais pati sukurti „prabangos dalykų“ ir taip pasiimti dalį tų lėšų.

Tiesa, nors, tarkime vardiniai numeriai yra grynai prabangos dalykas, iš kurio nauda gaunama per išskirtinumą, galimybė išvengti kamščių jau teiktų ir kitokią naudą. Juk yra žmonių, kuriems laikas itin svarbus, jie, atgavę kamščiuose praleistas minutes, galėtų sukurti didesnę naudą ekonomikai. Tie, kas turi daugiausiai pinigų, ne taip jau retai ir yra tie, kurių darbas teikia ekonomikai didžiausią naudą.