Sužinojus, kad 50% pasaulio maisto išmetama, gali pasirodyti keista ir neteisinga, kad yra vietų, kur žmonės badauja.

Tačiau reikalas tas, kad maisto išauginimas skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi.

„Philip’s Concise World Atlas“ duomenimis, 27,6% viso maisto išauginama Europoje, nors ten gyvena 15,5% žmonių. Šiaurės Amerikoje išauginama 13,8% maisto, nors gyvena 7,1% žmonių. Šiuose kraštuose bado ir nėra, o daug maisto išmetama.

Labiausiai badas kamuoja kai kuriuos Afrikos regionus. Afrikoje gyvena 12% pasaulio žmonių, bet išauginama tik 6,7% maisto. Jeigu pažiūrėtume dar konkrečiau pamatytume, kad ir šie 6,7% pasiskirstę netolygiai, o ten, kur badaujama, maisto ir populiacijos santykis dar gerokai prastesnis.

Transportuoti maistą daug sunkiau, nei išauginti

Kodėl negalima pervežti maisto iš vienų vietų į kitas? Galima. Bet reikalas toks, kad, priešingai dažnai nuomonei, maisto transportavimui reikia įdėti daug kartų daugiau darbo (taigi, ir pinigų), nei jo išauginimui. Tam, kad turėtume duonos, pakanka įdėti darbo rugių sėjimo ir pjūties metu bei po jos malant grūdus, kepant duoną. Su moderniomis technologijomis (kombainais ir kt.) yra daugiau žmonių darbo, bet ir našumas gerokai didesnis.

O kiek papildomo darbo reikia nuvežti tokį patį duonos kiekį iš Europos į Afriką? Labai daug. Tarkime, skraidinama lėktuvu. Tam reikia, kad kas nors duoną į lėktuvą pakrautų ir iškrautų (prieš tai ir po to – nuvežtų į oro uostą ir iš jo). Reikia, kad lėktuvas būtų pilotuojamas, o jam nuo žemės nurodinėtų dispečeriai. Lėktuvui reikia kuro – tam reikia išgręžti naftą, transportuoti ją į perdirbimo gamyklą, perdirbti, transportuoti į oro uostą. Pagaliau patį lėktuvą reikėjo sukurti, pagaminti, reikia remontuoti ir prižiūrėti – tai tūkstančių žmonių darbo reikalaujantys procesai, tad lėktuvai kainuoja dešimtis ar šimtus milijonų dolerių. Kiekvienam iš įvardytų procesų reikia dar daugiau kuro ir kitų resursų (lėktuvo, į oro uostą duoną vežusio sunkvežimio ar naftą perdirbti plukdžiusio tankerio detales juk irgi reikėjo pagaminti, išgauti ir perdirbti joms metalą ir t.t.). Be to reikia šiuos procesus organizuoti, prižiūrėti, koordinuoti tarpusavyje (vadovai, valdininkai, teisininkai, sistemų programuotojai…). Papildomo darbo atsiranda jei gabenami šaldyti, greitai gendantys produktai.

Kodėl tai nėra visiems akivaizdu? Nes duonai išauginti sunaudojama daug vieno ir to paties žmogaus (ūkininko) arba nedidelės grupės žmonių darbo. O duonos transportavimui reikia šimtus kartų didesnio skaičiaus žmonių darbo – tačiau kiekvieno atskiro žmogaus (piloto, dispečerio, naftininko, vairuotojo…) indėlis mažesnis.

Sudėję visų žmonių darbo laiką, reikalingą duonai transportuoti į kitą žemyną, ir darbo laiką, reikalingą tokiam pačiam duonos kiekiui išauginti, pamatysime, kad transportuoti jo sueikvojama daug daugiau. Taigi, pavyzdžiui, „pervežti maistą, kuris šiaip būtų išmestas, iš Europos į Afriką“ nėra realus bado problemos sprendimas – nes iš tikro pigiau jį būtų auginti arčiau badaujančių kraštų.

Kiek žmonių darbo reikia transportavimui, galite įsitikinti taip: kiekvienas apmokytas žmogus prie tinkamo klimato gali vien savo jėgomis pramisti augindamas, žvejodamas, medžiodamas „nuo nulio“ – t.y. pasigaminti ir visus rekiamus įrankius (taip darydavo pirmykščiai žmonės). Bet net ir skyręs tam visą savo laiką tas žmogus pats vienas (t.y. be jokių iš anksto turimų daiktų ir jokios kitų pagalbos) nenugabens maisto iš Europos į Juodąją Afriką. „Nuo nulio“ to veikiausiai nepadarytų ir šimtas žmonių – todėl šis atstumas buvo kroviniams neįveikiamas iki pat XV a.

Sprendimas – ne mažiau išmesti, o gebėti daugiau sukurti?

Pagaliau ir išmetamas maistas ne šiaip sau. Net atmetus visus moralinius argumentus – juk maistas kainuoja pinigus, kam jį mesti užuot ką nors nusipirkus. Juoba daug maisto pasibaigus galiojimui išmeta parduotuvės, restoranai: pelno siekiantys profesionalai. Kodėl jiems apsimoka išmesti užuot taupius? Reikalas toks, kad siekis apsaugoti tam tikrą kiekį maisto nuo išmetimo gali pareikalauti daugiau pastangų / pinigų nei tokio paties maisto kiekio sukūrimas.

Pavyzdžiui, parduotuvė negali numatyti kas joje bus perkama, todėl 100% tiksliai užsakyti produktų negali. Užsakius per mažai būtų deficitai, pirkėjams tektų gaišti laiką ieškant tų produktų kitose parduotuvėse (vengdami šito daug pirkėjų renkasi eiti į parduotuves, kur visada didelis asortimentas, nors ir šiek tiek brangiau). Užsakius per daug produktų dalį tenka išmesti. Panašiai ir ne viena atskira šeima taupydama laiką nusiperka daugiau maisto iš anksto (kurio dalį paskui išmeta) užuot kasdien ėjusi į parduotuvę pirkti tik to, ko prireiks būtent tą dieną.

Kodėl kai kuriuose regionuose išauginama mažiau maisto? Tą lemia klimatas, žemesnis technologijų lygis, nenašios ekonominės sistemos (pvz. Šiaurės Korėjoje, Zimbabvėje). Ar tai galima pakeisti? Taip, ir tai keičiasi, badas nuolat mažėja (1970 m. nepakankamai valgė 37% besivystančio pasaulio gyventojų, 2007 m. – 17%). Tačiau kaita tvari tik tada, kai paremta ekonominiais bei technologiniais pasikeitimas. Paprasčiau tariant, badaujančių regionų žmonės „išmokomi meškerioti“, o ne jiems „duodama žuvis“ (labdara). Tas „meškeriojimas“ – net nebūtinai maisto auginimas. Šalys gali gaminti ir kitas prekes bei mainyti į maistą (kad prekių kaina padengtų maisto atvežimo kainą); juk yra šalių, kaip Singapūras, kurios beveik visą maistą importuoja (tiesa, labiau iš gretimų teritorijų, nei iš kitų žemynų). Tiesiog kad šalis išgalėtų taip gyventi ji turi pasiūlyti ką nors naudingo kitų šalių gyventojams. Tai ypač aktualu sausiems ar itin tankiai gyvenamiems kraštams.

Kai kas teigia, kad yra ribos, kiek žemė gali išauginti maisto – bet tų ribų nustatyti negalima. Dėl technologinio progreso iš to paties ploto žemės galima gauti vis daugiau maisto, seniau bevertės žemės tampa vertingomis. „Demografinė bomba“ tuo tarpu išsikvepia: pasaulio gyventojų skaičiaus augimas lėtėja (1965 m. buvo 2,2% per metus, šiemet ~1,1%). Taip yra, nes į buvusį „Trečiąjį pasaulį“ ateina Vakarų Europos šeimos modelis – mažiau vaikų. Jei šie reiškiniai pasieks ir Juodąją Afriką (paskutinį regioną, kur gyventojų priaugis dar milžiniškas) pasaulio gyventojų skaičius augs jau išvis menkai.