Pagal turtingumą vienos šalys kitas lenkia šimtus kartų. Maža to, vienos šalys šimtmečius išsilaiko tarp galingiausių ir net patyrusios didžiulius smūgius (okupacijas, karus) greitai atsitiesia – o kitos visuomet yra pasaulio ekonominėje paraštėje.

Mėginimų paaiškinti nuo ko priklauso, ar šalis gali tapti turtinga – daugybė. Nuo sąsajų su religija iki sąsajų su pilietiniu aktyvumu. Tik dažniausiai teorijos veikia vos kelioms pasirinktoms šalims, o pažvelgus plačiau iš karto matosi gausybė išimčių ir neatitikimų.

Intelekto ir turto sąsaja

Iš visų paaiškinimų tiksliausias yra sociologų Lyno ir Vanhaneno teorijoje, kurią jie aprašė knygoje “IQ ir valstybių turtas” (“IQ and the wealth of nations”). Tyrimo metu nustatyti intelekto koeficiento vidurkiai skirtingose valstybėse ir pastebėta, kad šis dydis labai tiksliai koreliuoja su valstybių turtingumu.

Bendrai paėmus, aukščiausi IQ (intelekto koeficiento) vidurkiai nustatyti Rytų Azijoje, nedaug atsilieka Europos šalys, toliau seka Artimųjų rytų ir Lotynų Amerikos, galiausiai Juodosios Afrikos valstybės (pilnas tirtų šalių ir IQ dydžių vidurkių sąrašas yra čia).

IQ vidurkiai pasaulio valstybėse (palyginkite su valstybių turto žemėlapiu žemiau).

Idėja čia ta, kad jei valstybėje mažiau protingų žmonių, tai nėra pakankamai gabių žmonių priimti sprendimus (tiek valdiškoje, tiek privačioje sferoje).

Išoriniai veiksniai ir ekonominės sistemos efektyvumas gali padaryti valstybę turtingesne ar skurdesne. Itin valstybes skurdina komunistinė sistema, nemotyvuojanti dirbti, taip pat karai, katastrofos; praturtina brangių resursų (šiandien – naftos) turėjimas. Tačiau šiems veiksniams išnykus valstybės turtas gana greitai (per kelis dešimtmečius) grįžta į padėtį, atitinkančią vidutinį jos IQ.

Valstybių, tirtų IQ tyrime, turtingumas (BVP vienam gyventojui 2012 m. duomenimis). Žemėlapis stebėtinai atitinka IQ vidurkių žemėlapį. Didžiausi skirtumai yra ten, kur karai (Irakas) ar yra/buvo neefektyvios ekonominės sistemos (Kinija, Mongolija, Rytų Europa). Kai kurie skirtumai, atrodantys dideli žemėlapyje, tikrovėje nėra ženklūs, nes skaičiai (tiek IQ, tiek BVP) yra labai arti ribos, žemėlapyje skiriančios skirtingas spalvas.

Taip po 1990 m. į viršų šovė Rytų Europa, o dabar Kinija. Ši teorija paaiškina situacijas, kodėl kai kurios šalys nuolat greitai atsigauna po didžiulių kataklizmų (Vokietija po abiejų, Japonija po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Azijos šalys po kolonizacijos ir kt.), o kitos ne (pvz. Juodojoje Afrikoje po nepriklausomybės gavimo ekonominė situacija suprastėjo ar menkai pagerėjo, priešingai nei Azijoje). Savo ruožtu pasibaigus resursų bumui vieni laikinai praturtėję jų turintys kraštai nuskursta (kaip nuskurdo Brazilijos Amazonija netekusi kaučiuko monopolio), o kiti ne (kaip JAV Kalifornija po aukso karštinės XIX a.).

Įdomūs tyrimų rezultatai šalyse, kuriose yra žmonių grupių, kilusių iš skirtingų regionų. Viena tokių šalių – JAV. Analogiškas tyrimas, kurio metu tirtos vien JAV, buvo atliktas psichologo Ričardo Hernšteino ir politologo Čarlzo Murėjaus ir išleistas kaip knyga “The Bell Curve”. Sudėjus abu tyrimus matosi, kad JAV bendruomenių IQ vidurkių skirtumai tokie patys, kaip būdinga regionams, iš kurių kilo jų protėviai. T.y. didžiausi IQ vidurkiai yra Rytų Azijos, paskui – Europos kilmės amerikiečių, toliau seka Lotynų Amerikos kilmės ir paskiausiai Juodosios Afrikos kilmės amerikiečiai. Vidutiniai skirtingų bendruomenių žmonių uždarbiai JAV iš esmės koreliuoja su IQ vidurkiais – t.y. bendruomenių, kurių vidutinis IQ didžiausias, ir vidutinis uždarbis didžiausias.

Gretimų šalių IQ vidurkiai dažniausiai panašūs, bet jei šalyje daugumą sudaro nevietinė tautybė, tai ir IQ vidurkis bus panašesnis į tos tautybės kilmės vietos vidurkį. Pvz. Singapūro IQ vidurkis aukštesnis nei aplinkinių šalių, nes dėl buvusių kolonizatorių britų politikos dauguma Singapūro gyventojų – kinai. Argentinos ir Urugvajaus IQ vidurkiai aukščiausi Pietų Amerikoje, mat šiose šalyse didžiausias procentas europietiškos kilmės žmonių ir mažiausias indėniškos kilmės. Tai reiškia, kad polinkis turėti tam tikrą IQ paveldimas ir, jei kinta, kinta lėtai (skirtingais vertinimais nuo 40% iki 80% paveldimas). Pabrėžtina, kad intelektas – tai ne erudicija (žinios), bet nuo intelekto priklauso gebėjimas žinias įgyti. Tad intelektas tiesiogiai nepriklauso nuo išsilavinimo.

Kadangi beveik visas žmogaus fizines ir psichines savybes lemia ir genai, logiška, kad jie lemia ir tas protines savybes, kurios panaudojamos IQ apskaičiuoti. Skirtingose teritorijose vyrauja skirtingi genai. Galima diskutuoti, ar pats IQ rodiklis nėra dirbtinė atskirų sugebėjimų suma, tačiau jis vis tiek paremtas konkrečiais sugebėjimais (reikėtų platesnio tyrimo nustatyti, kaip valstybių turtas koreliuoja su atskirais IQ rodiklį sudarančiais sugebėjimais).

Kodėl šie faktai “nepatogūs”

Jokių alternatyvių tyrimų, paneigiančių čia įvardytus tyrimus nėra daryta. R. Lynas, T. Vanhanenas ir kiti mokslininkai paprastai kritikams pasiūlo padaryti savo tyrimą ir paneigti jų rezultatus. Visgi šie tyrimai daugiausiai lieka moksliniuose žurnaluose. O populiariojoje sferoje čia, kaip ir kitur psichologijoje bei ekonomikoje, mokslą dažnai nusveria emocijomis, o ne įrodymais grindžiamas pseudomokslas.

Didžioji dalis kritikos IQ ir turto sąsajos teorijai yra ne mokslinė, bet politinė/moralinė. Paprastai rašant – dauguma žmonių (tiesą pasakius, ir aš) norėtų, kad teorija būtų klaidinga. Todėl kai kas ir pasirenka laikyti ją klaidinga (vadinamasis “Tikėjimas iš troškimo”). Pavyzdžiui, antiglobalistai norėtų kildinti turto lygių skirtumus pasaulio šalyse iš ekonominio išnaudojimo (bet jie nepaaiškina nei kodėl vieni kraštai po išnaudojimo atsigauna, o kiti ne, nei kodėl vieni regionai gebėjo išnaudoti kitus).

Be to, intelekto poveikio turtui faktas nepalankus populizmui ir atima daug vilties: jei šalių turtingumą tokiu mastu sąlygoja paveldimi genai, tai greiti tarpvalstybinės ekonominės nelygybės mažinimo būdai nepavyks (logiška: jie nepavyko per visus amžius iki šiol).

Po panašios krikikos knygai “The Bell Curve” populiariojoje žiniasklaidoje 52 įžymūs JAV mokslininkai pasirašė deklaraciją “Mainstream Science on Intelligence”, kurioje paneigė didžiąją dalį nemokslinės kritikos teorijai bei išdėstė mokslininkų tarpe priimtas, tyrimais pagrįstas tezes apie intelektą.

Yra nuomonė, kad šių faktų išpopuliarinimas galėtų skatinti diskriminaciją tų grupių atžvilgiu, kurių vidutinis IQ žemesnis. Čia pavojaus nematau. Kiekvienas vidurkis yra tik vidurkis – visose grupėse bus žmonių, kurie ir smarkiai vidurkį pranoksta, ir tų, kurie jam neprilygsta. Kiekvienas žmogus gali būti vertinamas individualiai. Vien dėl to, kad tarp juodaodžių amerikiečių, lietuvių ar serbų didesnė tikimybė rasti gerą krepšininką juk nereiškia, kad NCAA universitetai nepriims kitų tautybių žaidėjų. Tai, kad vidutinė vyrų fizinė jėga didesnė nei moterų nereiškia, kad stipri moteris nebus priimta dirbti fizinio darbo (o silpnas vyras bus priimtas).

Kiekviena moksliškai nustatyta tiesa yra gera ta prasme, kad ji padeda geriau įvertinti pasaulį ir spręsti problemas. XVI a. daugumai nemaloni atrodė ir teorija, kad žemė – ne visatos centras (vėlgi – todėl, kad prieštaravo jų seniau turėtiems, mokslu nepagrįstiems įsitikinimams). Bet kiek vėlesnių atradimų būtų buvę neįmanomi, jeigu mokslu pagrįstos teorijos būtų likusios ignoruotos.

Railroad Tycoon II - 1998 m. strateginis ekonominis traukinių kompanijos valdymo žaidimas, iš kurio pirmąsyk sužinojau daug faktų apie geležinkelius bei verslą

Tiems, kam kompiuteriniai žaidimai atrodo nuo vaikų slėptinas baubas ir laisvalaikio švaistymas, skatinantis agresiją, antraštė pasirodys mažų mažiausiai keista. Bet aš, dabar jau baigęs universitetą ir turintis darbą, jaučiuosi būtent šitaip.

Savo kartoje su kompiuteriais ir žaidimais susidūriau vienas pirmųjų, nes mano tėvas dar Sovietų okupacijos laikais dirbo programuotoju. Namuose kompiuterį įsigijome kokiais 1994 m., kai šis daiktas tebebuvo technologinis stebuklas. Galima sakyti, užaugau kartu su kompiuterinių pramogų pramone.

Nepagalvokite, kad neskaičiau knygų – skaičiau, ir daug. Bet daugybėje temų būtent kompiuteriniai žaidimai pasėjo tą noro domėtis daigą. Pamatai tarkime katapultą, balistą ar trebušetą žaidime “Age of Empires” – ir štai susidomi kaip jie veikia, Antikos ir Viduramžių karyba. Iš kitų žaidimų sužinojau apie automobilius, ginklus, verslą, miestus bei valstybes, legendas, istorines asmenybes ir kitką.

Psichologai seniai yra nustatę, kad žmogų labiausiai domina tai, su kuo jis jau yra susidūręs anksčiau. Daugelį kitų naujų žinių smegenys automatiškai atmeta. Turbūt pastebėjote, kad kur kas geriau “užsikabinate”, jei pokalbis pakrypsta tema, su kuria jau esate susidūręs darbe, gyvenime, arba apie kurią neseniai skaitėte. Jo metu įsidėmėsite daug naujų faktų. O jei aplinkiniai ims kalbėti apie tai, apie ką išvis nenutuokiate, kitą dieną apie tą pokalbį prisiminsite tik tiek, kad jis buvo.

Štai kompiuteriniai žaidimai ir leidžia vaikui (ir nebūtinai vaikui) įdomioje aplinkoje susidurti su tam tikrais informacijos daigais. Vėliau tuos pačius daigus, jau labiau išplėtotus, aptikęs kitur (knygoje, filme ar mokykloje) vaikas juos įsidėmės kur kas geriau.

Microsoft Flight Simulator X preciziškai tiksliai atkuria lėktuvo valdymo prietaisus bei jį veikiančius fizikos dėsnius

Ar daug trylikamečių ar keturiolikmečių žurnale radę keturių puslapių straipsnį apie akcijų pardavimą “short sale” pultų skaityti? O aš puoliau, nes dar puikiame strateginiame žaidime “Railroad Tycoon II” susidūriau su šia sąvoka ir niekaip negalėjau suprasti, kaip čia išeina, kad gali parduoti akcijas, kurių neturi.

Tik nereikia perdėm “cenzūruoti” – liepti žaisti vien kažkokius vaikiškus ar specialiai mokytis pritaikytus žaidimus. Tokie dažniausiai neįdomūs, o sužinoti ko nors naujo galima iš daugybės žaidimų. Na gal išskyrus tuos, kurių autoriai užuot bandę tikroviškai atkurti kurią nors gyvenimo sritį (nesvarbu karybą, verslą ar lėktuvo pilotavimą) leidžia sau improvizuoti – ir vietoje tikrų faktų, automobilių ar verslo modelių atsiranda išgalvoti. Iš šitokių žaidimų daug nesužinosi, kaip ir iš itin paprastų, laikui prastumti skirtų, tokių kaip kadaise “Tetris”, o dabar vadinamieji “Casual games”. Kadangi pats nesu jų mėgėjas, negaliu pasakyti ir kiek naudingi MMORPG masiniai internetiniai žaidimai, bet šiaip pastebėjau, kad žaidžiant keliese labiau orientuojamasi į bendravimą, nei informaciją. Beje nuo žaidimo žiaurumo galimybė ko nors sužinoti visai nepriklauso: yra ir daug žiaurių žiaidmų, iš kurių galima nemažai išmokti.

Šiandien miestai.net forume skaičiau apie naują keleivinių traukinių tvarkaraštį.

Įdomus pasirodė toks faktas – vienam žmogui paklausus ar kažkas važiuoja iš Kauno pusės į Kaišiadoris (link Vilniaus), kad persėstų į Klaipėdos traukinį, buvo paminėta, kad taip daro vokiečių turistai, atvažiuojantys nuo Lenkijos sienos.

Iš tikrųjų net keliautojų forumuose vakarų Europiečiai, sumanę atvykti į Lietuvą, neretai klausia kaip nuvykti į tam tikrą Lietuvos vietą traukiniu užuot klausę, kaip apskritai ten nuvykti.

Šiaip įdomu, kiek daug lemia žmogui lemia įpročiai. Vakarų Europoje įprasta važiuoti traukiniais, ten jų grafikai dažni ir tinklas tankus, tai daug kas nepagalvoja, kad gali būti patogiau važiuoti, pavyzdžiui, autobusu ir nė nesvarsto tos galimybės. O čia dar prisiminiau kito būsimo Lietuvos svečio klausimą – jis klausė, ar yra vilčių, kad vasarą bus lėktuvo reisas Palanga-Vilnius – negi jam tikrai reiks iš Palangos į Vilnių skristi per Rygą? Šis žmogus darbo reikalais itin daug keliauja po pasaulį lėktuvais.

Pusiau populiariojoje psichologijoje kartais išskiriamos trys žmonių grupės – konformistai (dauguma žmonių), nekonformistai (mažuma) bei nei tokie, nei tokie (pastarieji sudaro vos kelis procentus). Konformistai – tai žmonės, mąstantys kaip dauguma, prie jos prisitaikantys; nekonformistai – tie, kurie prieš daugumą (pavyzdžiui, subkultūrų atstovai), o trečiąją grupę sudaro tie, kurie derina pozicijas.

Manau, kad toks požiūris yra pernelyg supaprastintas. Konformizmas, antikonformizmas ir laisvas pasirinkimas – tai trys pradai, lemiantys kiekvieno žmogaus elgesį – tik skirtingiems žmonėms tų pradų svarbos santykis skiriasi.

Didžioji dalis taip vadinamo „konformisto” elgesio kils iš konformizmo prado; t.y. jis elgsis taip, kaip kiti žmonės daugiausiai būtent dėl to, kad taip elgiasi kiti žmonės. Konformistinis pradas yra plati sąvoka ir nereikia suprasti, kad visi žmonės, kurių elgesys konkrečioje situacijoje kyla iš konformistinio prado, elgsis vienodai. Elgesys skiriasi priklausomai nuo to, su kuo žmogus konformizuojasi: pavyzdžiui, jis gali konformizuotis su tėvais, su draugais (kurie, savo ruožtu, gali priklausyti įvairioms socialinėms ir kultūrinėms grupėms) ar su kokiais kultūriniais ar visuomeniniais lyderiais. Konformizmas gali būti sąmoningas (siekis sekti idealu), tačiau dažniau būna nesąmoningas (aplinkinių nuomonė įvairiais klausimais perimama nepastebimai pačiam besikonformizuojančiajam).

Kitas pradas yra antikonformistinis. Tai yra siekis elgtis priešingai, nei įprasta. Sąmoningai ar pasąmoningai užimama pozicija „Tikrai nedarysiu kaip jie”, siekiama būti kitokiu. Vėlgi, antikonformizmas gali būti nukreiptas prieš tėvus, draugus, kaimynus, daugumą tos amžiaus grupės šalies gyventojų, žiniasklaidos tariamai propaguojamą poziciją ir kt. Arba prieš tam tikrą šių dalykų derinį.

Trečias yra laisvo pasirinkimo pradas. Idealiu šio prado taikymo atveju, žmogus rinktųsi visiškai neatsižvelgdamas į tai, kokia yra aplinkinių pozicija, bent jau jei už tai negresia realios objektyvios sankcijos (pvz. kalėjimas). Teoriškai laisvas pasirinkimas turėtų privesti prie geriausių rezultatų, kadangi konformizmas ir antikonformizmas riboja.

Pavyzdžiui, paauglys nori elgtis kitaip, nei jo tėvai ir dauguma klasiokų (tai – antikonformistinio prado sąlygojamas elgesys); jis nutaria įsilieti į subkultūrą ir tampa gotu. Kadangi subkultūros, kaip ir plačioji kultūra, susideda iš tam tikrų šablonų, o žmonės visi skirtingi, norint pritapti paprastai perimamos ir tos normos, kurios iki įsiliejant žmogui atrodė bent iš dalies svetimos; taigi, pasireiškia konformistinis (konformizuojantis su subkultūros nariais) pradas. Tarkim, mūsų paauglys pasirinko gotus, nes jam patiko juodi rūbai, tačiau ne itin mėgo gotišką muziką; bet įsiliejęs į subkultūrą jos ėmė klausyti, ilgainiui galbūt ir pats ją pamėgo (tai – konformistinis pradas). Tačiau kartą naršydamas internete jis atrado įdomią muzikos grupę, kurios negirdėjo, niekas iš pažįstamų jos neklausė. Jei paauglys imtų jos klausytis, tai būtų laisvo pasirinkimo prado sąlygotas elgesys.

Kaip minėjau, kiekviename žmoguje šių trijų elgesio pradų santykis skirtingas. Be to, jis priklauso ir nuo srities, su kuria susijęs elgesys, bei situacijos. Todėl, be abejo, skirstymas į tokias kategorijas kaip „konformistas” ar „nekonformistas” tėra labai sąlyginis, nes kiekvienas žmogus unikalus.