2014 m. rugsėjo 30 d.. Rusijoje siūloma galimybė atjungti šalį nuo pasaulinio interneto pakeistų ne taip ir daug. Mat rusai ir šiaip nuo to Vakarų interneto smarkiai atsiriboję.

Kiek mažai Rusijos žmonių teieško informacijos anglų kalba visada matau tikrindamas savo svetainės True Lithuania lankytojų srautus. Tai didžiausias angliškas portalas apie Lietuvą, jį atrandi Google ieškodamas bet kokio fakto apie Lietuvą.

Tai štai – lankytojų iš Rusijos skaičius ten – tik 22 vietoje tarp visų pasaulio šalių. O juk tai yra 160 mln. gyventojų turinti kaimyninė šalis! Taip, rusams anglų kalba negimtoji – tačiau ji nėra gimtoji daugeliui kitų Europos tautų. Nepaisant to, lankytojai iš Vokietijos True Lithuania yra 5 vietoje, Latvijos – 6, Nyderlandų – 10, Lenkijos 12, Švedijos 14, net mažytės (1,5 mln. gyv.) Estijos – 13 vietoje.

O rusus tarp True Lithuania lankytojų lenkia net… pakistaniečiai, užimantys 17 vietą. O juk Pakistane tėra 19 mln. interneto vartotojų, kai Rusijoje – 76 mln., ir Pakistano ryšiai su Lietuva nepalyginti menkesni.

Jei panašios tendencijos yra visose angliškose svetainėse (o tai tikėtina), tai reiškia, kad ir be draudimų Rusijos žmones internete sunkiai pasiekia užsieniečių mintys. Tiesiog rusai ten labiau nei dauguma tautų informacijos ieško išimtinai savo kalba, taigi, randa daugiausiai tautiečių parašytus straipsnius.

Tai leidžia net šiandien tarp Rusijos gyventojų gana nepriklausomai nuo likusio pasaulio plėtotis ideologijoms. Vakaruose, kur didesnė dalis žmonių internete ieško informacijos anglų kalba ir šitaip dažniau aptinka kitataučių straipsnius, tokia izoliuota ideologijų plėtotė nebėra įmanoma: naujos mintys ten paprastai interneto dėka iškart pasiekia daug valstybių.

Lietuviai turi tradiciją lėktuvui nusileidus paploti pilotui.

Graži tradicija. Yra sakančių, esą ji kvaila: girdi, Vakaruose taip žmonės nedaro, nedarykime ir mes.

Bet tai yra kultūrinė tradicija, ji nėra ir negali būti savaime bloga, nei gera. Ji tiesiog yra kai kas, kas skiria mus nuo kitų tautų. Čia – ne ekonominiai ar technologiniai skirtumai, todėl “atsilikimas” čia neįmanomas – yra skirtingos tradicijos ir tai žavu.

Štai Londonas didžiuojasi savo policininkų šalmais, juodaisiais taksi ar dviaukščiais autobusais. Jei tokios tradicijos būtų išlikusios pas mus, atsirastų daug balsų šaukiančių: “Naikinkime šias runkelių tradicijas, tebūnie kaip Vakaruose, perkame modernius taksi, autobusus, pareigūnų aprangą”.

O Londone šie dalykai tik kuria šalies savitumą, įvaizdį, taigi, ir turizmo pajamas. Tuo džiaugiasi ir patys britai, ir turistai. Plojimai lėktuve todėl gali būti puikus pirmas įspūdis apie šalį, išskiriantis Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos šalių. Tai, ką turistas pamato ir išgirsta vos atvykęs į naują kraštą, dažnai jam įsidėmi labiausiai. O kultūriniai skirtumai turistus žavi.

Esu skaitęs interviu su vienu krepšininku iš Amerikos, žaidusiu Lietuvoje. Jis pasakojo, kad kai nusileido Vilniuje ir išgirdo keleivių plojimus, jam tai paliko didelį įspūdį. Privertė susimąstyti, kad kiekvienas darbas svarbus ir gerbtinas, ypač piloto. Ne vien sportininko ar teatro aktoriaus, kuriems įprasta ploti ir JAV.

Sportininkams ir aktoriams ir toliau visi Lietuvoje ploja – nes juk taip “normalu”, taip daro ir Vakarų Europa…

Kažkodėl pas mus klesti nuomonė, kad verta saugoti tik senąsias kultūrines tradicijas. Tačiau dauguma tokių tradicijų gali būti išsaugotos tik muziejišku lygiu. Juk niekas nebedainuos sutartinių nuimdamas derlių, kai yra kombainai. O koncertuose tos sutartinės tėra muziejiniai eksponatai – nes juk ne tokiam atlikimui jos sukurtos.

Svarbesnės yra tokios tradicijos, kurios tebegali būti aktualios ir šiandien. Jos nėra mažiau autentiškos. Juk nei sutartinės, nei kryždirbystė, nei cepelinai neatsirado kartu su lietuvių tauta – viskas vystėsi ilgainiui kintant pasauliui. Kryžius drožti ėmėme tik tapę krikščionimis, cepelinus gaminti – kai iš Amerikos buvo parvežtos bulvės…

Plojimas pilotui lėktuvuose – viena tokių ir dabar aktualių, panaudojamų tradicijų. Tad saugokime tai, ką turime ir galime išsaugoti. Ekonomiškai atsiliekame nuo Vakarų, tačiau tai nereiškia, kad turime atsisakyti savo tradicijų. Juk tradicijos ekonomikos nesmukdo – kaip tik priešingai, jas turėdami šiame domėjimosi kitomis kultūromis amžiuje tampame tik įdomesni užsieniečiams.

2011 m. vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Perstatoma chaotiška Priština

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Taip ir nepabaigta statyti serbų stačiatikių cerkvė sutvarkytoje Prištinos aikštėje

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių. Greta - Albanijos vėliava. (Prizrenas)

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Iš Prizreno nuvykau į Peją (serb. Pečas). Greta šio albanų gyvenamo miesto viduramžiais buvo minėtasis serbų patriarchatas. Dabar toje vietoje – moterų stačiatikių vienuolynas, saugomas NATO karių. Nežinau, ar jis buvo pažeistas per karą – šiandien visi vienuolyno pastatai gražūs ir švarūs. Kai ten lankiausi atvyko popas, lydimas dar didesnio įvairiataučių kariškių skaičiaus. Serbijos stačiatikių bažnyčia turi labai daug vienuolynų – Kosove jų irgi ne vienas ir ne du. Tai – grynai serbiškos salos, kuriose nerasi nė vieno albaniško užrašo (tačiau aptiksi angliškus ar vokiškus). Jos dar viduramžiais aptvertos didžiulėmis mūrinėmis sienomis, itin derančiomis ir šiandien.

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, ant kiekvieno stulpo kabo Serbijos vėliavos.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Lietuvoje įprasta mormonus laikyti sekta. Bet viena įdomi ypatybė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią (toks oficialus mormonų pavadinimas) skiria nuo sektų. Sektų nariai visur sudaro mažumą gyventojų (juk žodis „sekta” ir reiškia atskilimą). O mormonai turi kraštą, kuriame būtent jie yra tvirta dauguma – ir taip nuo pat XIX amžiaus.

Jutos valstijoje JAV net 60% žmonių – mormonai. Jos sostinė Solt Leik Sitis – ir mormonų bažnyčios pasaulinis centras.

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas": eilinis idiliškas miestelis mormoniškosios Jutos priekalnėse.

Kitais atžvilgiais Juta, turinti 2,5 milijono gyventojų – panaši valstija, kaip ir likusios 49. Tai – turtingas, technologiškai pažengęs kraštas, kuriame 2002 m. net surengta žiemos olimpiada.

Turi Juta ir savo kino pramonę, pravardžiuojamą Molivudu. Šie filmai rodomi tik Jutos ar gertimo Aidacho, kur irgi daug mormonų, kino teatruose. Juose pateikiamos situacijos tų vietų žmonėms – be galo artimos ir kasdienės. Bet niujorkiečiui ar lietuviui tai jau – kita kultūra, dar menkiau pažįstama, nei žydų ar arabų.

Vakar pirmąsyk pažiūrėjau „Molivudo” filmą – mormonų kino tėvu vadinamo Ričardo Dačerio (Richard Dutcher) „Brihamo miestą” (Brigham City). Šis detektyas/trileris pasakoja apie atokų Jutos miestelį, kuriame pusantro šimto metų nebuvo žmogžudysčių ir žmonės ten nerakina namų durų.

Bet štai vieną dieną šerifas (kartu, beje, ir mormonų vyskupas) išvysta šalikelėje paliktą raudoną kabrioletą, o medinėje lūšnoje netoliese – merginos kūną. Nužudytosios automobilis paženklintas Kalifornijos numeriais ir šerifas viliasi, kad jo apygardoje nusikaltimas įvyko tik atsitiktinai. Bet ramybės neduoda mintis, kad galbūt visa tai, dėl ko šerifas vos prasidėjus žinių laidai perjungia radijo stotį, jau palytėjo ir Brihamą, o žudiku tapo kažkas iš ramiųjų miestelėnų…

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

„Brihamo miestas” sukurtas tikrai profesionaliai ir įdomiai. Ypač žinant, kad ten, kur Holivudas išleidžia šimtus milijonų, Jutos prodiuseriai turi tenkintis šimtais tūkstančių. Filmas gerai atskleidžia ir mormonų kultūrą. Čia žmonės neturėtų gerti kavos, arbatos ir alkoholio (net per mišias kaip Kristaus kraujas geriamas ne vynas, o vanduo), neturėtų rūkyti ar skaityti pornografijos – ir dauguma šitų priesakų tvirtai laikosi. Parodomos mormonų bažnytinės apeigos bei maldos, kasdienis gyvenimas. Diskusijoje su ateiste FTB agente vyskupas-šerifas argumentuoja, kodėl miestelėnai geriau jaučiasi likdami atokiau nuo šiuolaikinės masinės kultūros.

Nors filmo režisierius – mormonas, kūrinys – jokiu būdu nepropagandinis. Kad jis skirtas mormonams galima suprasti iš to, kad, priešingai Holivudo kinui, čia nesimėgaujama žiaurumu: nerodomas pats nužudymas, nedemonstruojami ryškūs lavonų vaizdai. Nėra ir sekso scenų.

Bus tikrai įdomu pasižūrėti ir kitus du Dačerio „mormoniškus filmus” – „Dievo Armija” (God‘s Army) bei „Malonės rūšys” (States of Grace). Pastarieji kūriniai pasakoja apie žmones, dažnai matomus ir Lietuvoje: kostiumuotuosius mormonų misionierius. Daugybė mormonų vyrų dvejus savo jaunystės metus paaukoja religijos skleidimui. Išvyksta į visai kitą šalį ar net žemyną. Šitie metai – ir labai sunkūs, ir savaip įdomūs, ypač užaugusiems atokiuose miesteliuose, tokiuose kaip Brihamas.

Aš elgetoms pinigų neduodu. Yra išimčių – gal kokia senutė prie bažnyčios. Bet šiandien Vilniuje gausu elgetaujančių darbingo amžiaus vyrų, išmaldos prašančių įkyriai. Štai ir prieš savaitę Gedimino prospekte vienas jų priėjo prie manęs ir puolė sekti netrumpą graudžią pasaką. Toliau sėdėjau ant suolelio (valgiau, tad jam buvo akivzaizdu, kad negalėsiu tiesiog nueiti į šalį). Kai nepavyko iškaulyti pinigų (maisto nė neprašė), jis išvadino mane žertva ir metė įkandin piktas replikas.

Gal nustebsite sužinoję, o gal tai jau seniai nujautėte, kad ne vienas toks elgeta per mėnesį surenka daugiau, negu vidutinis Lietuvos atlyginimas. Štai taip – jūs dirbate, mokate mokesčius ir netgi juos sušelpiate, o jie, šitaip rinkdami pinigus daugiausiai iš paprastų žmonių, “į rankas gauna” daugiau. Todėl, kad kažkam sužadina gailestį jų paprastai išgalvotos istorijos. Arba dar dažniau – net ne gailestį jie sužadina, o šleikštulį, ir žmonės duoda tuos centus, kad tik elgetos nueitų šalin ir baigtų tuos pasakojimus, patrauktų savo žvilgsnį. Mano nuomone, duoti pinigus tokiose situacijose ne tik, kad nėra joks geras darbas, bet netgi ir yra nemoralu.

Lietuva yra ne Afrikoje į pietus nuo Sacharos dykumos. Pas mus yra pašalpų, nemokamo maitinimo ir kitos sistemos. Dažnas viduriniosios klasės ar pasiturintis žmogus nesidomi ir nežino to – juk jam viso šito nereikia. Tuo sėkmingai ir naudojasi neturtėliais apsimetusieji, sekdami jau puikiai išmoktas pasakas, kad sudegė jų namai ir kas nors mirė. Ir, svarbiausia, pasakys, kad jie nori tik valgyti, badauja, tikrai negeria (kaip tas Gedimino prospekte – nors jo veidas sakė ką kitą)…

Iš patirties žinau, kad ne vienas toks darbingo amžiaus Vilniaus valkata moka tas pasakas sekti ne viena užsienio kalba. Juk užsieniečius, nežinančius mūsų realijų, dar lengviau sugraudinti. Lengva jiems meluoti, esą už ką tik duotus 20 litų nė valgyti nenusipirksi. O neduos turistas pinigų – galima pasiųsti “Fuck you”. Taip man pasakė vienas jaunas elgeta prie Vilniaus universiteto, kažkodėl palaikęs užsieniečiu ir prašęs pinigų angliškai (“I have nothing to eat!”). Tie, kurie duoda, niekada neišgirs, ką apie juos iš tikro mano pinigus paėmęs. O gal jūs galvojate, kad davusiems toks žmogus nuoširdžiai mintyse dėkoja, o tik “gobšuolius” čia pat pasiunčia “užsikrušti”?

Žmonės nepagalvoja, kad jei iš tikro tiems elgetoms būtų atsitikusios tos liūdnos istorijos, būtų gausybė išeičių. Nuo įprastinių valgyklų vargšams, labdaros fondų iki tokių netikėtų, kaip krišnaitų vegetariška valgykla vargšams Raugyklos gatvėje. Tačiau yra keli dalykai, kurių tikrai nesiūlo nemokamai nei biudžetinės įstaigos, nei labdaros organizacijos – tai alkoholis, cigaretės ir narkotikai. Tam ir išeina daugybės tokių elgetų (ar elgetaujančių vaikų tėvelių) nemažos surenkamos sumos. Todėl jie ir “neatsistoja ant kojų”, kaip tą atsistojimą supranta likusi visuomenės dalis. O kam jiems “stotis”?

Aš nemanau, kad duodamas centų elgetai padaryčiau gerą darbą. Priešingai. Aš prisidėčiau prie to, kad tam žmogui apsimokėtų šitaip gyventi. Nieko nedirbti ir rinkti pinigus vien todėl, kad yra sumokančių juos kaip duoklę, kad elgeta nuo jų “atstotų”. Gerti, vartoti narkotikus. Daryti gėdą mano miestui, iškeikti užsienio turistus.

Dar daugiau – jeigu kas nors duoda tokiems gatvės prašytojams pinigų iš gailesčio, nes nori padaryti gerą darbą, tuomet nukenčia tie, kam šių pinigų tikrai labiau reikia. Galbūt gabiam vaikui, kurio tėvai neišgali leisti į išsvajotą būrelį, o gal visą gyvenimą dorai dirbusiam žmogui, laukiančiam eilėje brangios operacijos. Juk pinigų, kuriuos žmonės aukoja labdarai skaičius – ribotas ir todėl kas “paaukota” vieniems nebebus paaukota niekam kitam.