Šį savaitgalį dalyvavau pirmojoje Vilnius Open House programoje. Smagus renginys – įdomu užeiti į pastatus, pro kuriuos paprastai gali tik prieti. Lankiausi net trylikoje jų.

Čia – mano subjektyvi nuomonė apie pastatus bei ekskursijas (su nuotraukomis), o taip pat siūlymai kaip šį gerą renginį padaryti dar geresniu.

Trylika aplankytų pastatų

*Generalinė prokuratūra. Įdomūs sprendimai viduje – lenkti koridoriai (kurių galo niekuomet nesimato, perspektyva neatsiveria) savaip slegia, bet tai “susišaukia” su niūria juoda išore. Savotiška “antitezė” kone nekvestionuojamai XX a. pabaigos minčiai, esą valdžios įstaigų pastatai turi būti “šviesūs ir aiškūs”. Ir prokuratūrai ji visai tinka, kaip sakė vadovė ekskursijos metu: “Gal ir gerai, kad žmonėms nesinorės čia patekti”. Visgi funkciškai, matyt, objekto naudotojai turi sunkumų: maža spaudos konferencijų salė, dar mažesni priėmimo kambariai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

*Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė. Statinys – paprastas, bet funkcionalus. Čia įdomiausia buvo pati institucijų veikla, apie kurią daug ko nežinojau. Aišku, dėl jos specifikos pastatuose irgi yra daug ko nerasi kitur: stulpas nusileisti iš antro aukšto, darbuotojų miegamieji (nes gaisrininkų pamaina – 24 val.) su langais tik lubose (nuo triukšmo), treniruoklių salė (yra grafikas palaikyti formą tarp gaisrų).
*Krašto apsaugos ministerija. Gidas architektas sakė, kad interjere užkonservuoti ~1995 m. Kažko didingo nėra: tankūs išraityti, laiptuoti ir slenksčiuoti praėjimai, net reprezentacinės vietos kaip prie įėjimo į Kariuomenės vado kabinetą atrodo ankštos (žemokos lubos). Tik posėdžių salė su stilizuotais Gedimino stulpais erdvi. Įdomu, kad nėra plynų sienų, grindų ar lubų, nuolat mainosi ir persimaino skirtingos medžiagos, plytelės, raštai. Atrodo kiek chaotiškai, bet anas laikmetis, kuomet Lietuva kilo, septynmyliais žingsniais stojosi iš sovietinės okupacijos ir postsovietinių realijų, mano nuomone, yra viena teigiamiausių Lietuvos epochų ir todėl pastatas savaip malonus.
*Vyriausybė. Kaip sovietinio modernizmo pavyzdys – įdomus, nes vienas retų, kurį statant nesidairyta į taupymą. Tiesa, pats stilius man nepatinka (kaip, beje, kone visiems lietuviams, su kuriais yra tekę bendrauti, išskyrus architektus). Jis paprastesnis, neįdomesnis, niūresnis už visa, kas buvo kuriama prieš tai. Gal prisideda ir faktas, kad dažnas toks pastatas būdavo statomas be atvangos išgriovus daug gražesnius ir gilią istoriją turėjusius Senamiesčio namus. Ir tik šiuolaikinių architektų traktatuose rašoma, esą tokie pastatai “susisieja su aplinka”, nes, tarkime, panašūs langų dydžiai – paprastam žmogui, kuris (pernelyg) giliomis analizėmis neužsiima, tai dažniausiai tėra monstrai, atsidūrę jiems visai svetimame Senamiestyje, tarp kruopščiai meistriškai dekoruotų senųjų pastatų. Aišku, pačiai Vyriausybei tai ne visiškai galioja, nes V. Kudirkos aikštė – jau ne Rotušės, prie kurios stovi koks ŠMC. Bet apsilankęs Vyriausybėje nejučia pagalvoji apie visus sovietinio modernizmo pastatus, kurių taip gausu Vilniuje ir dauguma jų tai pačiai Vyriausybei nė iš tolo neprilygsta.

Vyriausybės posėdžių salė.

*Rasų namai. Buvo savotiškas atradimas, įdomiai integruoti tarpukario lenkų sandėliai (faktiškai tapo naujų namų gyventojų sandėliukais). Namai pastayti virš įėjimų į tuos “požemius” ant savotiškų polių. Unikali ir vieta – kvartalo gatvelė raitosi tarp kalno šlaito į viršų ir šlaito žemyn.
*Benedikto namai-muziejus. Iš tikro tiesiog “namai” – įdomu, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, išdrįstančių pasikviesti namo nepažįstamus. Naujasis interjeras gražus, įdomus tamsus (lubos/sienos/grindys) darbo kambarys (kai šitiek Lietuvoje šviesių interjerų, jie neišvengiamai tampa nuobodūs. O “baltos lubos” jau tapusi kone aksioma – ir visai be reikalo). Kitur šviesioms sienoms “spalvų suteikia” Kasiulio paveikslai.

Gyvenamojo namo 'dugnas' virš įėjimo į lenkų ginklų sandėlius, puoštus Lenkijos herbu.

*Krivių namai. Savanorė lyg didžiuodamasi pasakojo, kaip architektas esą “išdūrė” paveldosaugininkus: pradžioje gavo leidimą raudonoms čerpėms, o kitiems namams jau parašė tik “čerpės” – ir uždengė rudomis (o ir pačios tos čerpės ne visą stogą dengia, šonai rodos skardiniai). Aišku, Užupis ne Senamiestis, bet bendra tendencija “ieškoti landų” kaip užstatyti saugomas teritorijas modernaus stiliaus pastatais man neatrodo sveikintina. Kuo senieji rajonai vieningiau atrodo senoviškai, tuo jis gražesnis ir įdomesnis – tą įrodo turistų skaičiai, kurie vis svarbesni ekonomikai. Lankomiausi tie senieji miestai, kurių centrai “nepraretinti” modernių intarpų; Lietuvoje irgi didžiuojamės Vilniaus, Kauno ar Kėdainių senamiesčiais, bet ne Panevėžio ar Šiaulių, kur senovė pramišusi su XX a. modernizmu. Aišku, žmones žavi ir pasaulinio lygio bei mastelių šiuolaikiniai pastatai, kaip Honkonge ar Dubajuje, bet tokių prisistatyti vilčių neturime – tuo tarpu XVII-XIX a. palikimą turime puikų. Tiesa, nesakau, kad pritariu ir dabartinei paveldosaugos pozicijai, akcentuojančiai istoriniuose rajonuose aukštingumo/tūrių/medžiagų, o ne senų stilių vyravimo (pvz. iki istorizmo imtinai) reikalavimus.
*2-oji Termofikacinė elektrinė. Bene vienintelis architektūriškai įdomesnis pagal paskirtį tebenaudojamas Vilniaus pramoninis pastatas (stalinizmo / socrealizmo turbinų salė). Vidus gana apšiuręs, nors kai kur paremontuotas. Užrašai “Pagaminta 1957 m. Barnaulio katilų fabrike” ant veikiančių katilų, lietuviškais užklijuoti rusiški įregimų svirčių pavadinimai atrodo jau kone unikaliai: šiaip ar taip, dauguma anuometės pramonės ~1993 m. pasirodė atgyvenusi ir žlugo. Įdomu buvo apžiūrėti kieto kuro paruošimo įrenginius, sužinoti, kad 3-oji termofikacinė veikia tik žiemomis, o ir ši dabar ne pilnu pajėgumu, nes šildymo nereikia, tik karšto vandens.

Vilniaus termofikacinėje elektrinėje, kaip ir Krašto apsaugos ministerijoje bei nemažoje dalyje Prokuratūros, fotografuoti galima nebuvo, tad čia - nuotrauka iš išorės.

*Pirklių klubas. Labai džiugu, kad sovietų okupaciją atlaikę senieji interjerai (didžiosios salės) buvo nuoširdžiai restauruoti, panaikinant jų sovietinius žalojimus perdangomis ar papildomomis sienomis. Naujojo pastato biurai skoningi (iš Open House lankytų biurų labiausiai patiko), nors ar pats pastatas tinka toje vietoje – diskutuotina. Gal kiek keistas (žinant lietuvišką privatumo poreikį) sprendimas yra stiklai iš biurų į koridorių (duryse ar atskiri) – nuomininkams, matyt, irgi ne visiems prie širdies, nes vieni stiklą užgrūdo lenta.
*Kazimiero Žoromskio muziejus. Apie pastararojo buvimą nežinojau (jo nėra Vilniaus muziejų sąrašuose, o pagrindinė informacija, kurią randa internete – jo teismai dėl paveikslų). Dailininko paveikslai buvo gražus atradimas: tiek “optinis menas”, tiek šiek tiek Varholo “popartu” alsuojantis, bet visgi smarkiai kitoks, 23-iosios gatvės ciklas.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

*DO Architects biuras. Šios patalpos architektams tikrai gėdos nedaro. Man “atviruose biuruose” (kur visi sėdi vienoje salėje) dirbti nepatinka, nes kitų pokalbiai blaško bei trukdo (priimtinesnis mažų asmeninių kabinetų variantas, kaip Prokuratūroje). Tačiau čia – tik nuosava nuomonė.
*Wix biuras. Taip pat “atviras” ir man per daug “internacionalinis”. Nors, kaip matosi iš vardų lentelių ant spintelių, beveik visi darbuotojai – lietuviai, užrašai biuro viduje – beveik vien angliški (t.y. net ne dvikalbiai). Mano supratimu, geras tarptautinės kompanijos filialo biuras turėtų subtiliai integruoti prekės ženklo esmę (to yra, kaip pvz. W formos spintelių stalčių rankenos) su pagarba vietos kultūrai – Wix biure antrosios, mano nuomone, trūksta, bet čia, turbūt, labiau užsakovų / savininkų / naudotojų, o ne architektų kaltė. Įdomių elementų yra, kaip sėdimosios palangės (deja, vaizdas į ŠMC sieną toli gražu ne gražiausias Senamiesty).
*Neringos restoranas. Džiugu, kad yra besistengiančių išlaikyti maitinimo įstaigų interjerus (paprastai šie turbūt nė dešimtmečio nepragyvena). Kita vertus, ekskursijai gal “trūko medžiagos” – visgi tai labai nedidelis ir gerai vilniečiams žinomas objektas, o demonstruotos patalpos visuomet visiems prieinamos.

Neringos restoranas. Kad čia patektumėte, kito Open House laukti nereikės, o vietų pasiskaityti informaciją taip pat daug.

Mano lankytų vietų “penketukai” pagal ekskursijos kokybę, pastato eksterjerą ir interjerą.

Puošni vestuvėms ir panašiems renginiams nuomojama pirklių klubo salė. Matosi ir kiek žmonių ateidavo į populiariausias ekskursijas, tarp kurių - ir Swedbank, Bendrasis pagalbos centras

Dviejų tipų ekskursijos

Ekskursijos buvo dviejų tipų: vienos kreipė dėmesį išskirtinai į pastatus (pvz. Krašto apsaugos ministerijoje), antrose būdavo pasakojama ir apie tai, kas jų patalpose veikiama (pvz. Generalinėje prokuratūroje, Elektrinėje, Bendrosios pagalbos centre). Mano supratimu, sėkmingesnės buvo antrosios. Juk moderni architektūra (išskyrus galbūt pavienius atvejus, tokius kaip Tuskulėnų memorialas) kuriama visų pirma ne įspūdžiui, o funkcijai. “Žmonės iš šalies” tos funkcijos nelabai supranta, o tai neleidžia jiems ir gerai suprasti architektūros, išplanavimo reikšmės. Todėl nieko keisto, kad klausimai, kuriuos “gidams” užduodavo lankytojai, paprastai ir būdavo būtent apie pastate veikiančias įstaigas ir įvairius matytus jų “rekvizitus”.

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

Be to, grynai “architektūrinėse” ekskursijose būdavo, kad pristigdavo, ką papasakoti (ypač jei vesdavo ne tas architektas, kuris projektavo). Nevisai profesionaliai auditorijai kalbėti apie inžinerinius dalykus, matyt, nenorėta, tuo tarpu kažkokių itin unikalių elementų dažnas iš “paprastesnių” pastatų neturėjo.

Ir nors renginio akcentas – pastatai, dažnam dalyviui apsilankymas paprastai uždarytose valdžios įstaigose atrodė buvo ne mažiau įdomus, ir tai, manau, nėra blogai.

Gidai

“Gidai” buvo trijų rūšių: pastatų darbuotojai, architektai (ar bent nusimanantys architektūroje) ir šiaip savanoriai. Geriausios ekskursijos buvo tos, kuriose “dirbo” darbuotojo ir architekto komanda (pvz. Bendrosios pagalbos centre, Prokuratūroje). Tokiu būdu vienas galėjo pristatyti vizijas ir sprendinius, kitas – kaip visa tai “naudojama” kasdienybėje.

Džiugu, kad yra savanorių, įgalinančių projektą būti nemokamu, bet savanoriai nearchitektai/nedarbuotojai dažniausiai tik parodydavo, kas ir šiaip matoma, bei būdavo išmokę kelis faktus, tuo tarpu į klausimus apie architektūrą, neaplankytų vietų išplanavimą negalėdavo atsakyti arba pateikdavo savo spėjimus kaip faktus. Pvz. viename objekte pirmosios ekskursijos pradžioje savanorio išdėstyti teiginiai apie pastato interjerą ekskursijos metu pasirodė neturintys nieko bendro su tikrove (tarsi pats savanoris nebūtų ten prieš ekskursiją lankęsis). Tai nebuvo pavienis reiškinys, bet, kaip sakiau, esu dėkingas savanoriams už šį projektą, todėl objektų neįvardysiu.

Tamsusis Benedikto namų darbo kambarys ir spalvų monotoniją sklaidantis Kasiulio paveikslas.

Problemą išspręsti padėtų, jei savanoriams būtų galimybė prieš renginį nuodugniau nei ekskursijų metu apvaikščioti pastatus (jeigu jos nėra), taip pat jei savanoriai turėtų su savimi dideliu formatu visus brėžinius (pvz. visas techninio projekto dalis, sklypo toponuotrauką, detalųjį planą…) bei galėtų duoti užmesti akį to paprašiusiems lankytojams. Taip pat, kur įmanoma, pamėginti rasti savanorių tarp darbuotojų / gyventojų.

Pasiūlymai ateičiai

Keli dalykai, kuriuos Open House organizatoriai galėtų patobulinti ir siūlymai, kaip tą daryti:

1.Neaišku, kiek laiko truks ekskursijos. Juk į dalį ekskursijų reikia registruotis iš anksto, o daug kas per savaitgalį nori aplankyti daugiau nei vieną objektą – buvo neaišku, kiek laiko pasilikti tarp ekskursijų. Pats dėl beveik 2 val. užsitęsusios ekskursijos Prokuratūroje nespėjau į Dramos teatrą, kur buvau užsiregistravęs. Problemą išspręstų, jei ekskursijų laikas nuo pat pradžių būtų skelbiamas. Jis galėtų būti organizuojamas, tarkime, 30 min. blokais – ekskursija užimtų 1, 2, 3 ar 4 tokius blokus (t.y. nuo 30 min. iki 2 val.). Priklausomai nuo atstumo tarp objektų ir naudojamo transporto, žmogus galėtų pasilikti 1 ar 2 “blokus” tarp ekskursijų laisvus (pervažiavimui). Tokius blokus būtų lengva grafiškai pateikti tinklapyje ar renginio programėlėje.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

2.Informacija apie registraciją daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, ne vienas objektas buvo be registracijos, tačiau atvykus į vietą paaiškėdavo, kad registracija išvakarėse ar prieš kelias dienas įvesta ir “vietų turbūt nebus” (apie tai sužinodavo tik tie, kas nuolat tikrindavo tinklapį, o aš, susidaręs ekskursijų grafiką prieš savaitę, nežinojau). Geriausia būtų informaciją apie visus renginius skelbti vienu metu. Suprantu, kad to negalima padaryti labai iš anksto, nes, turbūt, dalis derinimų dar nebūna baigta. Tad galima daryti taip: iš anksto skelbti, kokie pastatai dalyvauja ir kurį savaitgalį, o tikslius laikus paskelbti bei registracijas atidaryti vėlai, pvz. prieš 7 ar 5 dienas (iš anksto praneštu laiku) – bet po to jau nekaitalioti. Viena savanorė sakė, kad “užsienyje registracijų nebūna”, bet, manau, jos reikalingos: žinodamas, kad patekti tam tikru laiku nepavyks, užuot švaistęs laiką betiksliam važiavimui ar “stovėjimui eilėje”, gali verčiau nuvykti į mažiau populiarų objektą (tokių, beveik nelankomų, Open House irgi buvo).

3.Neaiški ir nevieninga registracijos sistema. Už registraciją į kiekvieną ekskrusiją buvo atsakingas vis kitas žmogus ir bendros tvarkos nebuvo: vienur patvirtino greitai (nors ir ne “iš karto”, kaip rašoma automatiniame pranešime, o per kelias dienas), kitur po savaitės ar tik renginio išvakarėse. Patvirtinama būdavo vienu iš keturių būdų: el. paštu be reikalavimo atsakyti, el. paštu su tokiu reikalavimu, SMS arba telefono skambučiu. Ir pačiam buvo, ir iš kitų Open House lankytojų prieš renginį girdėjau nuogąstavimų “ar čia užregistravo, o gal jei nieko taip ilgai neatsakė reiškia netilpau ir kažką kitą reikia planuotis”. Problemą galima būtų išspręsti, jei už registraciją būtų atsakingas vienas žmogus ir Dropbox/Google Docs dėka informacija pasiektų likusiuosius.

DO Architects biuras Vilniuje.

Idėjos

Bendrai paėmus, renginys tikrai įdomus ir naudingas. Viliuosi, kad grįš ir kitais metais. Kelios idėjos, kokios dar durys galėtų atsiverti:

*Uždarytų Vilniaus bažnyčių. Sovietiniai mėginimai pritaikyti jų interjerus kitiems tikslams turbūt yra labai negatyvus XX a. architektūros pavyzdys, bet tai vis tiek architektūros istorija, be to, galima pamatyti ir senesnio laikotarpio detalių. Pvz. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus g., Misionierių bažnyčia, Jėzaus Širdies bažnyčia (buv. kolonijoje), Šv. Stepono bažnyčia (prie stoties), Šv. Jurgio bažnyčia (prie Gedimino pr.).
*Išlikusių senųjų pasaulietinių interjerų (t.y. iki pirmojo pasaulinio karo sukurtų).
*Transporto įstaigų. Pvz. keleivinė traukinių stotis, Vaidotų krovinių stotis, autobusų stotis, autobusų/troleibusų parkai.
*Religinių mažumų šventovių (kuo jų architektūra skiriasi nuo mums įprastos katalikiškos atsižvelgiant į skirtingas apeigas). Pvz. Naujoji apaštalų bažnyčia Rasose, Nemėžio mečetė.
*Apleistų sovietinių gamyklų (pvz. “Vilniaus kailiai”). Idealiausia, jei pavyktų rasti savanorių tarp buvusių darbuotojų.
*Sėkmingai pertvarkytų / pertvarkomų į negamybinę paskirtį sovietinių gamyklų. Įdomu, jei tarp savanorių būtų tiek buvę darbuotojai tiek dabartiniai naudotojai.
*Lukiškių kalėjimo.

Taip pat būtų įdomu, jei idėja išplistų į Kauną, kur dėmesio vertų XX a. statinių ne mažiau (ar net daugiau) nei Vilniuje ir taip pat yra stiprūs architektūros entuziastų kolektyvai.

Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., o gal seniau, kai gimė Sąjūdis. Neregėta tautos vienybė, kai stovėjome Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniuose mitinguose davė vaisių. Paskelbta nepriklausomybė. Jaunai šaliai teko ištverti Rusijos blokadą, kuomet trūko benzino ar karšto vandens, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991 m. Sausio 13 d. puolimą, kai žuvo 13 beginklių lietuvių, gynusių svarbiausias Vilniaus vietas. Tuomet atėjo Islandijos pripažinimas, paskui kiti, ir galiausiai 1991 m. nenusisekęs pučas Maskvoje, liepsnojantys balti Rusijos valdžios pastatai – Sovietų Sąjunga žlugo negrįžtamai.

Mus jaudino tolimi karai ir galimybė užsidirbti

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos "tėvų"Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti. Patys H. Daktaro rūmai, beje, dabar jau gerokai aptriušę.

Lietuvai jau stojantis ant kojų žinių laidose regėjome karo kančias Bosnijoje, Čečėnijoje. Mums dar nebuvo tas pats ir nuoširdžiai palaikėme dėl nepriklausomybės kovojančias tautas. Vilniuje atsirado Džocharo Dudajevo skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė.

Gimė naivus lietuviškas verslas. Purvinose Gariūnų kioskų eilėse arba Kauno Urmo bazėje tūkstančiai pradėjo dirbti sau.

Uždirbtus tūkstančius žmonės kišo į didžiulių nuosavų namų statybas. 1990 – 1995 m. augo nauji rajonai architektūriniu požiūriu mažai vertingų XX a. pilių – Kairėnai Vilniuje ar ties įvažiavimu į Klaipėda nuo Kalotės. Šeimininkai tikėjosi, kad erdviuose kambariuose gyvens ištisos kartos, kaip šimtmečius buvo įprasta: “pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų”… Bet tie pokyčiai, leidę pagaliau teisėtai užsidirbti, pakeitė ir visa kita: vaikai išvykę studijuoti nebegrįždavo. Ką jau kalbėti, kad greiti bankrotai daugybę šitokių statybų įšaldė iki kito dešimtmečio.

Kam nepakako naujam namui skubiai darėsi “euroremontą”. Blokinių daugiabučių nykius fasadus išdabino gausybė įstiklintų balkonų – kiekvienas skirtingais rėmais. Paskui – dar ir palydovinės “lėkštės”.

Į Lietuvos miestų gatves išriedėjo pirmieji vakarietiški automobiliai. Turtingiausi mūsų šalies žmonės važinėjo senais “Ford Sierra” ar “Ford Scorpio”, išmestais viduriniosios klasės vokiečių. Juos į Gariūnus ar Marijampolę uoliai vairavo “varinėtojai”. Kaip ir sunkvežimių vairuotojus juos kartais apiplėšdavo Lenkijos banditai. Pasienyje su šia šalimi Lazdijuose tebesidriekdavo kilometrinės eilės, o į Vokietiją negalėdavai patekti be Šengeno vizos.

Gimė ir mirė lietuviškas masinis reketas

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Naivų lietuvišką verslą ėmė persekioti lietuviška (su rusišku ar gruzinišku prieskoniu) mafija. Nenugalimomis atrodžiusių grupuočių, kaip Vilniaus Brigada ar Kauno Daktarai, istorijos iki šiol tebėra populiarių knygų temos. Tada reketas atrodė nenugalimas, bet Vilniaus Brigados užsakymu 1993 m. nužudytas žurnalistas Vitas Lingys buvo jam liepto galas. 1995 m. “krikštatėviui” Borisui Dekanidzei įvykdyta mirties bausmė. Į Lietuvą pamažu atėjo saugumas. O mirties bausmės uždraustos, 1998 m. Konstituciniam teismui priėmus labai politinį sprendimą, kurio reikalavo Europos Sąjunga (kartu su prisijungimu prie NATO stojimas į ES buvo didžiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas). Ir 2000 m. geri 80% Lietuvos gyventojų tvirtai pasisakė už mirties bausmes.

Vyko privatizacija. Šimtai tūkstančių tapo savo butų savininkais. Kiti valdžios išdalintus investicinius čekius investavo į verslą: parduotuves, gamyklas. Tada paaiškėjo, kad pasenusių ir neekonomiškų sovietinių gaminių žmonėms tiesiog nereikia. Be to, kas yra “marketingas” nesuvokė nei senoji nomenklatūra, nei naujieji verslininkai. Milžiniškos gamyklos bankrutavo, atsirado nedarbas. Daugiausiai žmonių pinigų nusinešęs 10 dešimtmečio verslininkas Gintaras Petrikas apleidęs savo žlungančios EBSW grupės supirktas gamyklas ir pabėgo į JAV. Dar daugiau pinigų nusitempė dviem galingom bangom bankrutavę kaip grybai po lietaus suvešėję bankai: garsioji “Sekundė”, “Litimpex”, “Akcinis inovacinis” ir aibė smulkesnių. Tais laikais mažai kas susigaudė ir vakarietiškame versle, ir paskolų teikime, ir politikoje, bet patirtis pamažu atėjo.

Garsioji “Sekundės” banko televizinė reklama “Reikia pinigų? Pinigų yra” jau gerokai vėliau humoristinėje laidoje išrinkta “dešimtmečio reklama”. Ir daugiau naivių reklamų tada užplūdo naujai užgimusios komercinės televizijos eterį (Amerikos lietuvės Liucijos Baškauskaitės įsteigtosios “Tele 3” ar “Litpoliinter”), komercinių dienraščių dar vis nespalvotus puslapius. Televizijos geriausiuoju vakaro laiku teberodė animaciją “vaikams prieš miegą” (tik jau japonišką ir amerikietišką, nebe rusišką) ir muilo operas. Dėl įvairių Marijų arba Santa Barbaros peripetijų kvaišo, jas aptarinėjo, ne vien namų šeimininkės. Taip nauja visa tai buvo.

Klestėjo kriminalų laidos kaip “Kruvinoji banga”, ir garsusis “Lietuvos ryto” penktas puslapis. Tebebuvo leidžiama rodyti lavonus ir net kiosko vitrinoje nuo kriminalinės “Akistatos” viršelio retsykiais žvelgdavo koks neatpažintas skenduolis.

Godžiai rijome išsvajotą žodžio ir verslo laisvę

Grupės "Pompa" 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Centrinėse miestų gatvėse (tarp gausybės apleistų, sovietų valdžios lengva ranka “avariniais” paskelbtų ir likimo valiai paliktų senovinių pastatų) duris atvėrė garsių prekės ženklų parduotuvės. Įkandin sekė nauji restoranai, kaip “Ritos slėptuvė” ir (pagaliau) legendinis vakarietiško gyvenimo simbolis “McDonald’s”. Tada “Big Mac” buvo prie brangesnių patiekalų visame Vilniuje, o “McDonald’s” aplankė net Alanas Ostinas, rašydavęs restoranų apžvalgas į spaudą. Čia jau klientas buvo visada teisus ir pardavėjai ėmė lengvai šypsotis užuot plūdęsi – kitaip nei sovietiniuose gastronomuose ar valgyklose su balomis ant grindų (pastarieji vienas po kito užsidarė). Atsiradus didelei pasiūlai užmarštin nukeliavo deficitai ir kilometrinės eilės.

Pinigų svarba nusvėrė socialistinę asmeninių pažinčių svarbą ir senoji sovietinė “nomenklatūra” labai iš lėto, bet negrįžtamai smuko (tas procesas, tiesa, dar galutinai nesibaigė).

Atsirado žodžio laisvė. Ir dainos ją atspindėjo, kaip pirmieji Lietuvos reperiai “Pompa” ar, paskui, SEL, kurių audiokasetėse netrūko keiksmažodžių. Naujosios žvaigždės tik papildė, bet nepakeitė Povilaičio, Lemano, Hiperbolės ar Foje, tebegirdimų ir sveikinimų koncertuose.

Pasirodė pirmosios savitarnos parduotuvės: “Naktigonė”, “Iki”, “Pas Juozapą”. Savitarna lietuviams buvo tokia beprotiška, kad koncepciją pasiūlę prancūzų brolių Ortizų, įsteigusių “Iki” tinklą, atstovai, gal 1995 m. davė interviu televizijai įrodinėdami, kad, jų nuomone, visų prekių tikrai niekas neišvogs. Neišvogė.

Sužinojome, kas tas kompiuteris, nors nesupratome, kam jis reikalingas

Toks 1990 m. IBM kompiuteris kainavo brangiau, nei dabar atsieina galingas tinklo serveris. Asmeniniai kompiuteriai ilgainiui pigo, bet nešiojami kompiuteriai visą dešimtąjį dešimtmetį net Vakaruose išliko prieinami tik turtingiesiems.

10 dešimtmetis buvo kompiuterijos aušra. Apie 1995 m. pigus asmeninis kompiuteris tebekainavo per 10 000 litų (jo kietojo disko talpa buvo keli šimtai megabaitų, o procesoriaus dažnis – gal 20-40 MHz). Kainos vis krito ir krito, įgalindamos juos įsigyti vis daugiau žmonių. Populiarėjo kompiuteriniai žaidimai. Gal 1994 m. Vilniuje, Latako gatvėje, atsidarė pirmoji kompiuterinių žaidimų parduotuvė. Legalių, angliškų, su didelėmis dėžėmis ir spalvingomis instrukcijomis.

Tuomet turgus užplūdo piratai su 30 Lt kainuojančiais diskais (vėliau pigo iki 25 Lt, 20 Lt, 16 Lt). Legalieji užsidarė. Net Vilniaus senamiesčio širdyje veikė viešos piratinių žaidimų krautuvėlės. Į kryžiaus žygį prieš piratus pakilusios kompanijos patikrinimais ir baudomis kokiais 1998 m. išgujo nelegalius Windows’us ir Office’us iš rimtų įmonių, bet dažno lietuvio asmeniniame kompiuteryje nieko legalaus iki šiol nė su žiburiu nerasi.

Visą 10 dešimtmetį prieš asmeninius kompiuterius vyravo žaidimų kompiuteriai, tokie kaip Žiliton su savo geltonosiomis disketėmis. Klestėjo žaidimų automatų salonai su 5 – 10 metų senumo japoniškais įrenginiais. Vilniuje vienas įsikūrė Gedimino pr. vietoje Bingo namų: po trumpo atolydžio azartiniai žaidimai Lietuvoje vėl buvo uždrausti. Dabar ten stovi Novotel Flagman viešbutis.

Politikoje niekad neišrinkdavome tos pačios partijos du kartus

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

Valdžios scenoje tvirtai švytavo “politinė švytuoklė”. 1992 m. žmonės nušlavė iš Seimo Sąjūdžio didvyrius ir grąžino ten buvusius komunistus (LDDP), o pirmuoju atkurtosios šalies prezidentu tapo buvęs komunistų partijos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Mat stebuklų, kurių ne vienas laukė, 1990-1992 m. neįvyko: dešimtmečius stekenta ekonomika per kelis metus niekaip negalėjo pavyti Vakarų Europos (nepasivijo ir dabar, 2011 m.).

Bet stebuklų nepadarė ir LDDP ir štai 1996 m. valdžion grįžo Landsbergio pasekėjai, besivadinantys Tėvynės Sąjunga, o prezidentu 1997 m. išrinktas Amerikos lietuvis gamtosaugininkas Valdas Adamkus, nė dienos nepragyvenęs pokarinėje “tarybinėje Lietuvoje”. 1996 m. Seimo rinkimai buvo paskutiniai, kuriuose nugalėjusi partija surinko absoliučią balsų daugumą. Paskui užgimė mažų partijų ir partijėlių, kiekviena jų aplink savą lyderiuką, tokį kaip Artūras Paulauskas, pralošęs Adamkui 1997 m. rinkimus. Partijų skaičius buvo atvirkščiai proporcingas ateinantiems prie balsadėžių rinkėjams: jų aktyvumas buvo beveik 80% 1993 m. ir vos viršijo 50% 2000 m.

Lūžiu tapo kokie 1995-1996 m. revoliucija baigėsi: privatizacija įvyko, gražūs litai pakeitė rublių, ir gyvūnėliais išdabintų “vagnorėlių” šūsnis, ir net butų ar automobilių kainos vis rečiau nurodinėtos JAV doleriais. Negabieji griuvo, o stiprieji liko tvirtėti. Toliau jau buvo ramus augimas. Laukinį kapitalizmą su socializmo nuosėdom pamažu keitė tobulesnė sistema. Kilo atlyginimai, pensijos, mokyklų bei ligoninių finansavimas. Tik per 1999 m. krizę buvo lengvas krestelėjimas.

Užuot pirkę turguose ėjome į prekybos centrus ir vėl atradome kiną

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

1995 metais dar nebuvo prekybos centrų. Apsipirkdavome turguose ir mugėse, kartais vykdavusiose Vilniaus Sporto rūmuose ar Litexpo, ar daugybėje ištuštėjusių kino teatrų, kurių sovietmečiu pagal Lenino frazę “Visų menų menas yra kinas” pristatyta gerokai daugiau, nei reikėjo žmonėms. “Vilniaus prekyba”, vėliau virtusi “Maxima”, tebeturėjo tik dvi parduotuves Naugarduko gatvėje Vilniuje; “Norfa” – parduotuvėlę Lakūnų gatvėje.

1997 m. atsidarė pirmoji Maxima Pašilaičiuose, paskui 1998 m. – Mindaugo Maxima su automobilių aikštele ant stogo. Tada “Hyper Maxima” Klaipėdoje ir galiausiai Vilniaus “Akropolis”, pirmasis tikras Lietuvos prekybos centras, su ledo arena. Jis traukė žmones iš visos Lietuvos ir Baltarusijos.

Įrengtas Akropolyje ir kino teatras. Apie 1997 m. kinas Lietuvoje atgimė: dar veikiantys kino teatrai (“Lietuva”, “Vingis”, “Vilnius”, po to ir kitų miestų) ėmė masiškai statyti “Dolby Surround” garso techniką bei naujas kėdes ir susigrąžino klientus nuo televizorių ekranų (prie kurių jie žiūrėdavo rusiškai įgarsintas videokasetes iš artimiausios videonuomos).

“Kino teatrai” paskui virto tiesiog “kinais”, “masinio informavimo priemonės” tapo “žiniasklaida”, “hamburgeriai” – “mėsainiais”, “multiplikaciniai filmai” susigrąžino senąjį vardą “animacija”. Kalba paprastėjo ir lietuviškėjo vedama kalbos komisijos. Nyko rusiškas žargonas: 2000 m. jaunimas jau ne kiekvieną V. Kernagio dainos “Kansaras” žodį suprasdavo. Bet su anglicizmais kalbininkų laukė sunki kova: “printeris” tapo “spausdintuvu”, bet “skaneriui” nei “skaitytuvas”, nei “skaitlys” neprigijo.

Apleistieji senamiesčiai gražėjo, apsilaupiusios sienos gražiai nudažytos. Laisvos rinkos sąlygomis butai ir pastatai čia tapo brangiausiais, todėl “avariniai namai” bemat supirkti ir dauguma jų restauruota. Ten įrengta daug viešbučių, nes barokines Vilniaus bažnyčias atrado vakarų turistai. Vokiečių memelanderiai tuo tarpu grįždavo apžiūrėti gimtinės Klaipėdos.

Keliavome iš didžiausio Pabaltijo oro uosto

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė. Po dar vienos rekonstukcijos 2007 m. šio pastato nebesimato - iš vienos pusės jį užstoja sovietinis, iš kitos - 2007 m. Vilniaus oro uosto korpusas.

Dar 1993 m. tie patys Ortizai išleido pirmuosius kelionių vadovus “Vilnius in your pocket”. Sėkmė buvo didžiulė ir tokie patys įvairiakalbiai periodiniai leidiniai 2000 m. jau leisti daugybėje Rytų Europos didmiesčių. Šmaikštus stilius kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Sovietų propagandos. Štai labiausiai sovietmetyje “pasilikusias” įstaigas “in your pocket” žymėjo Lenino galvomis.

Vakariečiai atrado Lietuvą, o lietuviai – užsienį. Dingo visi sovietiniai keliavimo barjerai ir įsisteigė gausybė kelionių agentūrų, siūlančių savaitgalius Romoje ir Londone, savaites Turkijoje. Užsakomieji raudonai balti “Lietuvos avialinijų” orlaiviai skrido į Antaliją ar Kiprą (reisu Vilnius-Burgasas-Larnaka-Dubajus). Sovietinių Tu-134 iškart atsisakyta, o Jak-42 pamažėle keitė Boeing 737-200, vėliau Boeing 737-300. “Lietuvos avialinijos” tebebuvo didžiausia Baltijos šalyse oro bendrovė, Vilnius – svarbiausias regiono oro uostas. LAL piltous siuntė apmokymams už Atlanto, kad šie galėtų pilotuoti didžiuosius orlaivius, jau netrukus turėjusius raižyti dangų reisu Vilnius-Čikaga. Iš Kauno tebeskraidė dar viena valstybinė aviabendrovė “Aviakompanija Lietuva”, visus reisus dariusi su tarpiniu tūpimu Palangoje.

Latviams išvis nesisekė: jų Aerofloto dalis “Latavia” 1995 m. bankrutavo, o naujai įsteigtasis “Air Baltic” net neturėjo lėktuvų, galinčių pasiekti Paryžių, Amsterdamą ar Londoną. Rygos oro uostas atsiliko ir nuo Vilniaus, ir nuo Talino.

Ant žemės privatūs autobusai vis labiau nukonkuravo valstybinius geležinkelius. Šie liko prie pelningo krovinių verslo, o keleivių maršrutus kasmet karpė: štai nebeliko Didžiasalio, Adutiškio ir Druskininkų, į kuriuos tekdavo važiuoti per Baltarusiją, štai ir Utenos, ir Alytaus, mat šių miestų stotis sovietai buvo iškėlę į keleiviams nepatogius priemiesčius, pagaliau paskutinis sovietinis lokomotyvas (kitokių dar nebuvo) atpūškavo į Tauragę, mat iš jos nebuvo tiesaus geležinkelio į jokį didmiestį, išskyrus Šiaulius.

Mažytį lietuvišką internetą žinojo tik technologijų fanai

Quake (sukurtas 1996 m.) - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam ~1999 m. buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuviškojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai.

Internetas (šis žodis anuomet rašytas iš didžiosios raidės) 1995 – 1999 m. tebebuvo kūdikystėje. Nebent darbe buvo galima prisijungti. Per lėtą telefono liniją, spaudžiant “Connect” prieš darbą ir “Disconnect” po jo (apie lietuvių kalbą monitoriuje sunkiai galėjai ir svajoti).

Interneto puslapius, tokius paprastus ir mėgėjiškus šiandienos akimis, turėjo tik didžiosios kompanijos ir keli šimtai kompiuterių mėgėjų, o 1999 m. visų lietuviškų tinklapių katalogas tilpo nedidelėje “Smaltijos” išleistoje knygelėje. Tais pačiais metais parsisiųsti 1 MB trukdavo 20 minučių. Daugybė žmonių kompiuterį (net ir asmeninį) suvokė kaip skirtą vien “vaikų žaidimams”. Apie tinklo interaktyvumą, komentarų rašymą ar socialinius tinklus mąstė nebent futuristai.

Tebebuvo neįsivaizduojama, kad mokytojas moksleiviui leistų referatą suvesti kompiuteriu. JAV nuomonė buvo jau visai kita – štai net 1994 m. žaidimą-šaudyklę Doom II amerikiečių kariuomenė panaudojo jūrų pėstininkus mokyti komandinės kovos.

Su anuometinės kompiuterijos menkumu susidūriau ir rašydamas šį straipsnį. Iki pat šiandien internete nėra, pavyzdžiui, nė vienos anuomet šitokio populiaraus žaidimo “Taip ir ne”, į šlovę išsviedusio Arūną Valinską, nuotraukos. Taip pat “pamirštos” ir kitos to meto TV programos, sensacijos, tada spindėjusios “žvaigždės”.

Lietuvius suartino krepšinis ir mobilusis ryšys

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Kitos komunikacijos plėtojosi sparčiau. Mobilieji telefonai, 10 dešimtmečio pradžioje atėję į turtingiausiųjų verslininkų kišenes (minutė pokalbio kainuodavo toli gražu ne vieną ir ne du litus), 2000 m. jau pradėjo skverbtis į moksleivių kuprines. NMT tinklą pakeitė koduotas GSM, jis padengė visą šalį, o paslaugos teikėjų “Omnitel”, “Bitės” konkurencija mažino kainas. Bet 10 dešimtmetį jiems iššūkį dar metė Neltės pranešimų gavikliai: įtaisai, kuriais galėjai tik priimti žinutes, kito žmogaus balsu sudiktuotas operatorei. Tokie kainuodavo ir po kelis šimtus litų, bet už mobiliuosius vis vien pigiau. Visgi visą 10 dešimtmetį dažniausiai bendravome laidiniais telefonais ir nuoširdžiai nerimavome, kai 1999 m. “Lietuvos telekomą” privatizavo suomiai ir švedai, o skambučiai į tą patį miestą pirmąsyk buvo apmokestinti.

Iš užsienio į Lietuvą ėmė plaukti ir kitos investicijos. Nebe iš Amerikos lietuvių, vedinų tėvynės ilgesio. Nebe vien kontraversiškos privatizacijos, kaip “Mažeikių naftos” pardavimas “Williams” 1999 m., į plačiąją politinę areną išsviedęs Rolandą Paksą. Štai laidų gamyklą “Yazaki” Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje pasistatė japonai.

Iš vakarų ėmė atvykti ir muzikos žvaigždės, FBI kompanijos vežtos į Sporto rūmus, Vingio parką. Iš pradžių tik gerokai prigesusios, vėliau – ir tebespindinčios, kurių dainas tebesuko “M-1” ir “Radiocentras”.

Kauno Žalgirio triumfas 1999 m. FIBA Eurolygoje. Jo legionierių vardus: Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Visą 10 dešimtmetį tautą vienijo krepšinis. 1992 m. Barselonoje laimėjome bronzą įveikę NVS komandą ir parodėme pasauliui, kas ta Lietuva. 1995 m. keikėme teisėjus, kad jie atėmė Europos čempionato auksą ir atidavė tradiciniams važovams Jugoslavams. 1996 m. Atlantoje – vėl bronzos medalis. Pagaliau 1999 m. grupės ŽAS dainos “Eurolyga-ga” ritmų lydimas Kauno “Žalgiris” triumfavo dar vis FIBA valdomoje “Eurolygoje” prieš daug turtingesnį Bolonijos “Kinder”.

2000 metai: Atėjome į Vakarus ir naują amžių

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

10 dešimtmetis baigėsi pompastiškai, nes jo pabaiga sutapo su naujojo tūkstantmečio pradžia. Vilniuje pirmąsyk įsižiebė “aukščiausia pasaulio kalėdų eglė” – televizijos bokštas.

2000 metais dešiniajame Neries krante augo gelžbetoniniai naujojo dangoraižių kvartalo karkasai, kur paskui persikėlė ir pati Vilniaus savivaldybė. Modernumo šalininkai įveikė architektus norėjusius Vilnių palikti sostine be stiklinių aukštuolių. Spindinti Europos aikštė ir Konstitucijos prospektas niekuo nebenusileido analogiškiems vakarų centrams.

Tais pačiais 2000 metais Estijos kompanija “Delfi” užgrobė tuomet populiariausią Lietuvos interneto svetainę Online.lt, įsteigtą entuziasto Vlado Palubinsko. Palubinskas laimėjo teismą, bet Delfi.lt spėjo išpopuliarėti ir tapo naujaisiais Lietuvos tinklo vartais. Taip internetas iš laisvalaikio hobio Lietuvoje virto stambiu verslu.

2000 metais atsidarė pirmasis tikras prekybos centras Akropolis, maždaug 2000 metais vaizdo kasetes parduotuvių lentynose iš lėto ėmė stumti DVD.

Ir pagaliau 2000 metų rudenį Sidnėjaus olimpiadoje Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo JAV “Dream team” 7 taškų skirtumu, o pusfinalyje galynėjosi kaip lygi su lygia, ir tenusileido 2 taškais. Europos krepšinis pasivijo Ameriką.

O 2000 m. sezono LKL čempionu pirmąsyk tapo Vilniaus “Lietuvos rytas”, pabaigęs Kauno hegemonijos dešimtmetį. Vilniečiai gatvėse sveikino vieni kitus, mygo automobilių klaksonus, o kauniečiai liūdėjo. Pirmąsyk po 1990 m. emocijos dėl krepšinio skirtingose Lietuvos dalyse skyrėsi šitaip smarkiai.

Atėjo naujas dešimtmetis ir naujas amžius. 2001 m. gyventojų surašymas parodė, kad gyventojų sumažėjo nuo 3,65 milijono iki 3,5 milijono. Tačiau dauguma išvykusiųjų buvo rusai – kariai ir karininkai, buvę sovietų valdininkai arba tiesiog norintys gyventi istorinėje tėvynėje.

Lietuvių ir lenkų skaičius mažai tepakito. Masinė emigracija prasidėjo tik po stojimo į ES. 10 dešimtmetyje buvo aktyvūs žaliųjų kortelių loterijų dalyviai, o JAV ambasada baimindamasi nelegalių imigrantų atmesdavo pusę vizų prašymų, bet teišvyko keliasdešimt tūkstančių, o Vakarų Europa dar šitaip netraukė. Tebeturėjome viltį, suverenią savo šalį.

Žvelgiant atgal į 10 dešimtmetį atrodo, kad iki 90% tuomečių pokyčių buvo į gerą: 2000 m. buvo daugeliu požiūriu geresni tiek už sovietinę erą, tiek už nusikaltimų kupinus 1995 m.

Deja, apie vėlesnį dešimtmetį (2000 – 2010 m.) to pasakyti negalėčiau. Bet gal po dar 10 metų viskas atrodys kitaip, todėl ir pastarojo dešimtmečio apžvalgą atidėkime 2021 metams.

Aš elgetoms pinigų neduodu. Yra išimčių – gal kokia senutė prie bažnyčios. Bet šiandien Vilniuje gausu elgetaujančių darbingo amžiaus vyrų, išmaldos prašančių įkyriai. Štai ir prieš savaitę Gedimino prospekte vienas jų priėjo prie manęs ir puolė sekti netrumpą graudžią pasaką. Toliau sėdėjau ant suolelio (valgiau, tad jam buvo akivzaizdu, kad negalėsiu tiesiog nueiti į šalį). Kai nepavyko iškaulyti pinigų (maisto nė neprašė), jis išvadino mane žertva ir metė įkandin piktas replikas.

Gal nustebsite sužinoję, o gal tai jau seniai nujautėte, kad ne vienas toks elgeta per mėnesį surenka daugiau, negu vidutinis Lietuvos atlyginimas. Štai taip – jūs dirbate, mokate mokesčius ir netgi juos sušelpiate, o jie, šitaip rinkdami pinigus daugiausiai iš paprastų žmonių, “į rankas gauna” daugiau. Todėl, kad kažkam sužadina gailestį jų paprastai išgalvotos istorijos. Arba dar dažniau – net ne gailestį jie sužadina, o šleikštulį, ir žmonės duoda tuos centus, kad tik elgetos nueitų šalin ir baigtų tuos pasakojimus, patrauktų savo žvilgsnį. Mano nuomone, duoti pinigus tokiose situacijose ne tik, kad nėra joks geras darbas, bet netgi ir yra nemoralu.

Lietuva yra ne Afrikoje į pietus nuo Sacharos dykumos. Pas mus yra pašalpų, nemokamo maitinimo ir kitos sistemos. Dažnas viduriniosios klasės ar pasiturintis žmogus nesidomi ir nežino to – juk jam viso šito nereikia. Tuo sėkmingai ir naudojasi neturtėliais apsimetusieji, sekdami jau puikiai išmoktas pasakas, kad sudegė jų namai ir kas nors mirė. Ir, svarbiausia, pasakys, kad jie nori tik valgyti, badauja, tikrai negeria (kaip tas Gedimino prospekte – nors jo veidas sakė ką kitą)…

Iš patirties žinau, kad ne vienas toks darbingo amžiaus Vilniaus valkata moka tas pasakas sekti ne viena užsienio kalba. Juk užsieniečius, nežinančius mūsų realijų, dar lengviau sugraudinti. Lengva jiems meluoti, esą už ką tik duotus 20 litų nė valgyti nenusipirksi. O neduos turistas pinigų – galima pasiųsti “Fuck you”. Taip man pasakė vienas jaunas elgeta prie Vilniaus universiteto, kažkodėl palaikęs užsieniečiu ir prašęs pinigų angliškai (“I have nothing to eat!”). Tie, kurie duoda, niekada neišgirs, ką apie juos iš tikro mano pinigus paėmęs. O gal jūs galvojate, kad davusiems toks žmogus nuoširdžiai mintyse dėkoja, o tik “gobšuolius” čia pat pasiunčia “užsikrušti”?

Žmonės nepagalvoja, kad jei iš tikro tiems elgetoms būtų atsitikusios tos liūdnos istorijos, būtų gausybė išeičių. Nuo įprastinių valgyklų vargšams, labdaros fondų iki tokių netikėtų, kaip krišnaitų vegetariška valgykla vargšams Raugyklos gatvėje. Tačiau yra keli dalykai, kurių tikrai nesiūlo nemokamai nei biudžetinės įstaigos, nei labdaros organizacijos – tai alkoholis, cigaretės ir narkotikai. Tam ir išeina daugybės tokių elgetų (ar elgetaujančių vaikų tėvelių) nemažos surenkamos sumos. Todėl jie ir “neatsistoja ant kojų”, kaip tą atsistojimą supranta likusi visuomenės dalis. O kam jiems “stotis”?

Aš nemanau, kad duodamas centų elgetai padaryčiau gerą darbą. Priešingai. Aš prisidėčiau prie to, kad tam žmogui apsimokėtų šitaip gyventi. Nieko nedirbti ir rinkti pinigus vien todėl, kad yra sumokančių juos kaip duoklę, kad elgeta nuo jų “atstotų”. Gerti, vartoti narkotikus. Daryti gėdą mano miestui, iškeikti užsienio turistus.

Dar daugiau – jeigu kas nors duoda tokiems gatvės prašytojams pinigų iš gailesčio, nes nori padaryti gerą darbą, tuomet nukenčia tie, kam šių pinigų tikrai labiau reikia. Galbūt gabiam vaikui, kurio tėvai neišgali leisti į išsvajotą būrelį, o gal visą gyvenimą dorai dirbusiam žmogui, laukiančiam eilėje brangios operacijos. Juk pinigų, kuriuos žmonės aukoja labdarai skaičius – ribotas ir todėl kas “paaukota” vieniems nebebus paaukota niekam kitam.

Vilniuje planuojama įkurti Modernaus meno centrą (MMC). Gražu, kad tai privati iniciatyva – kolekcijai įsigyti privatus rėmėjas skirs 20 mln. litų. Tiesa, planuojama, kad centras bus nuostolingas, per metus patirs 1,5 mln. litų nuostolių – o šiuos nuostolius turės padengti valstybė. Kaip ir 10 mln. Lt statybos išlaidas.

Būtent dėl šių nuostolių viešojoje erdvėje kilo diskusijos. Lietuvoje jau turime ne vieną modernaus meno erdvę – greta būsimo MMC yra neseniai renovuota Nacionalinė dailės galerija, yra Šiuolaikinio meno centras, Kaune – Čiurlionio muziejus (pristatantis ir kitų XX a. dailininkų kolekcijas). Kritikai kelia klausimą, ar verta statyti dar vieną pastatą, kai kolekcijoms vietos jau yra. Juk MMC, skirtingai nei seniau čia planuotas Gugenheimo muziejus, nepristatys pasaulinio lygio kolekcijų – tai bus daugiausiai lietuvių darbai. Todėl galimybė pritraukti užsienio turistų (kas buvo Gugenheimo projekto koziris) – labai ribota.

Kai tam tikras dalykas yra pirmasis regione, šalyje ar net žemyne – jis duoda didelę naudą. Kai jau tik kažkelintas – nauda kelia abejonių.

Tačiau MMC projekte dauguma pinigų – privatūs. Kiekvienas su jais gali elgtis kaip nori ir džiugu, kad už juos bus perkami kūriniai, su kuriais galės susipažinti ir kiti Lietuvos žmonės.

Bet Lietuvoje turime ir daug didesnių projektų, ir jau statomų vien iš mokesčių mokėtojų pinigų. Visų pirma, aišku – Valdovų rūmai, kainuosiantys ~360 mln. litų. Jų paskirtis nelabai aiški. Sakoma, kad tai bus tautos simbolis, kad pritrauks turistus. Bet kad Europoje valdovų rūmų yra daug ir daugybė jų – originalūs, o ne atkurti XXI a. Norint XXI a. pritraukti turistus reikia kurti originalius XXI a. objektus. Kopija niekada netaps originalu. Aplankyti romėnų miestų griuvėsių milijonai turistų vyksta juk ne todėl, kad jie būtų labai įspūdingi (šiandienėmis technologijomis galima pastatyti daug aukštesnių, didesnių ir gražesnių pastatų), tačiau dėl jų istorinės reikšmės, sąsajų su ta prabėgusia epocha. Lygiai taip su dauguma istorinių objektų.

Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Azerbaidžane (162 m) ir Nacionalinės vėliavos aikštė

Už tokią sumą, kokią kainuoja MMC (ką jau kalbėti apie Valdovų rūmus) būtų galima padaryti kažką, kas tikrai išskirtų Vilnių Europos bei pasaulio mastu, būtų pasaulinio lygio, pritrauktų turistų, o ir kasmet išlaikyti kainuotų mažiau. Galbūt vieną įspūdingą milžinišką postmodernią skulptūra kur nors Saulėtekio slėnyje ar viename beveidžių sovietinių rajonų užsakyti iš žymaus užsienio skulptoriaus – tokią, kad pagal kokius nors kriterijus patektų į Gineso rekordų knygą.

Štai Baku (Azerbaidžanas) pasistatė aukščiausią pasaulyje vėliavos stiebą (162 metrai). Išties įspūdingai atrodo, iš viso miesto matosi ir stovint netoliese pusės futbolo aikštės(!) dydžio vėliava neįtikėtinu garsu šiugžda. Tokie objektai manau tikrai gali pritraukti turistų, “padėti jiems” pasirinkti tarkim Vilnių, o ne Rygą. Aišku, vėliavos stiebas čia tik pavyzdys. Bet toks projektas manau tikrai būtų įprasminęs valstybės tūkstantmetį labiau, nei Valdovų rūmų atstatymas, kuris vis tiek nebus pilnai autentiškas. Vėliavos stiebas kartu su didžiule modernia Vėliavos aikšte aplink, spėjama, Azerbaidžanui atsiėjo 24 mln. JAV dolerių – t.y. tik šeštadalį mūsiškių Valdovų rūmų kainos.

2009 m. čempionas Vytautas Danilevičius ir vicečempionas Kastytis Beitas atsakinėjo į klausimus prie garbingiausiųjų stalų.

Šį savaitgalį 30 valstybių gyventojai dalyvavo Pasaulio viktorinos čempionate.

Aš, kaip Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvoje, prisidėjau prie organizavimo bei vedžiau renginį Vilniuje. Viskas praėjo smagiai ir, viliuosi, dalyviams irgi patiko.

Čempionatas Lietuvoje populiarėja. Jei užpernai sulaukėme 28 dalyvių, šiemet – jau 56. Renginį rengėme ne tik Vilniuje (bare „Prie parlamento”), bet ir Panevėžyje (prekybos centre Babilonas).

Pagerintas Lietuvos rekordas – Lietuvos čempiono Aido Puklevičiaus rezultatas buvo 91 taškai (iš 210 teoriškai galimų). Rimti iššūkiai iškilo tradiciniams lyderiams VU GMF dėstytojui Kastyčiui Beitui bei politikui Vytautui Danilevičiui, kuriuos, kaip 2009 m. vicečempioną ir čempioną, pasodinome prie specialių krėslų. Pirmasis jų šį šeštadienį liko ketvirtas, antrasis turėjo tenkintis aštuntąja vieta.

Kovos būta itin įnirtingos. Pirmąsyk PVČ Lietuvoje istorijoje po pirmojo kėlinio du dalyviai buvo surinkę po vienodai tašų. Ir, beje, tarp jų nebuvo vėliau čempionu tapusio A. Puklevičiaus, kuris nušlavė varžovus antrame kėlinyje atsakydamas 24 istorijos temos klausimus iš 30.

Nebūčiau užėmęs „medalio vertos” vietos Lietuvoje šiame renginyje ir pats – prieš versdamas klausimus (į lietuvių k. išverčiau keturias temas) pabandžiau, kiek man pavyktų atsakyti. Būčiau surinkęs apie 75 taškus ir likęs penktas. Tik kategorijoje „Pasaulis” būčiau pasirodęs geriausiai, o kategorijoje „Kultūra” pasidalinęs pirmąją vietą su kitais.

Renginys pirmąsyk vyko ir Panevėžyje

Iki britų Lietuvai dar toli (pasaulio čempionu vėl tapo Patas Gibsonas). Bet viktorinos pas mus populiarėja. Kai 2006 m. PVČ atėjo į Lietuvą, mūsuose buvo vienintelis „Protmušis”, lietuviškų intelektualių žaidimų klasika ( http://www.protmusis.info ). Po 2008 m. atsirado, kaip ir anglakalbėse šalyse, daugybė baro viktorinų. Deja, kiekybė ne visada reiškia kokybę ir kai kuriose viktorinose klausimai – abejotino lygio, skubiai paruošti. Barams svarbiausia pritraukti klientų, o jų ateina ir į prastesnes viktorinas.

Tačiau šis viktorinų išpopuliarėjimas „ištraukė” tokių žaidimų idėją į viešumą, pritraukė daug eruditų. Todėl ir šių metų PVČ buvo tiek daug naujų veidų. Daugiau vyresnio amžiaus dalyvių – o juk prieš keletą metų viktorinose dominavo studentai. Žmonės iki 30 metų amžiaus dalyvių daugumą sudarė ir šiemet. Bet jau tikrai nebe tokią tvirtą. O pirmojo dešimtuko amžiaus vidurkis – 36 metai.

Norėčiau ateityje labiau išpopuliarinti viktorinas kaip „proto sportą”, kaip Anglijoje ar Belgijoje. Rengti reguliarius čempionatus (vienetais, poromis, komandomis…). Kad tai nebūtų vien būdas praleisti vakarą su draugais ir alaus bokalu.

Būtų įdomu pamatyti, kaip Pasaulio viktorinos čempionate sektųsi kadaise buvusiems televiktorinų „etatiniams dalyviams” B. Mašalaičiui, L. Šabatko. Viliuosi PVČ idėja pritrauks ir juos bei panašius į juos kryžiažodžių, televizijos žaidimų mėgėjus. Ir gal vieną dieną ateis toks žmogus, kuris jau ir didelę dalį britų ar belgų viktorinos žaidėjų aplenks, nugalės kaimynus latvius, estus, rusus.

Daugiau informacijos apie 2011 m. Pasaulio viktorinos čempionatą bei jo rezultatai.