Vilniuje planuojama įkurti Modernaus meno centrą (MMC). Gražu, kad tai privati iniciatyva – kolekcijai įsigyti privatus rėmėjas skirs 20 mln. litų. Tiesa, planuojama, kad centras bus nuostolingas, per metus patirs 1,5 mln. litų nuostolių – o šiuos nuostolius turės padengti valstybė. Kaip ir 10 mln. Lt statybos išlaidas.

Būtent dėl šių nuostolių viešojoje erdvėje kilo diskusijos. Lietuvoje jau turime ne vieną modernaus meno erdvę – greta būsimo MMC yra neseniai renovuota Nacionalinė dailės galerija, yra Šiuolaikinio meno centras, Kaune – Čiurlionio muziejus (pristatantis ir kitų XX a. dailininkų kolekcijas). Kritikai kelia klausimą, ar verta statyti dar vieną pastatą, kai kolekcijoms vietos jau yra. Juk MMC, skirtingai nei seniau čia planuotas Gugenheimo muziejus, nepristatys pasaulinio lygio kolekcijų – tai bus daugiausiai lietuvių darbai. Todėl galimybė pritraukti užsienio turistų (kas buvo Gugenheimo projekto koziris) – labai ribota.

Kai tam tikras dalykas yra pirmasis regione, šalyje ar net žemyne – jis duoda didelę naudą. Kai jau tik kažkelintas – nauda kelia abejonių.

Tačiau MMC projekte dauguma pinigų – privatūs. Kiekvienas su jais gali elgtis kaip nori ir džiugu, kad už juos bus perkami kūriniai, su kuriais galės susipažinti ir kiti Lietuvos žmonės.

Bet Lietuvoje turime ir daug didesnių projektų, ir jau statomų vien iš mokesčių mokėtojų pinigų. Visų pirma, aišku – Valdovų rūmai, kainuosiantys ~360 mln. litų. Jų paskirtis nelabai aiški. Sakoma, kad tai bus tautos simbolis, kad pritrauks turistus. Bet kad Europoje valdovų rūmų yra daug ir daugybė jų – originalūs, o ne atkurti XXI a. Norint XXI a. pritraukti turistus reikia kurti originalius XXI a. objektus. Kopija niekada netaps originalu. Aplankyti romėnų miestų griuvėsių milijonai turistų vyksta juk ne todėl, kad jie būtų labai įspūdingi (šiandienėmis technologijomis galima pastatyti daug aukštesnių, didesnių ir gražesnių pastatų), tačiau dėl jų istorinės reikšmės, sąsajų su ta prabėgusia epocha. Lygiai taip su dauguma istorinių objektų.

Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Azerbaidžane (162 m) ir Nacionalinės vėliavos aikštė

Už tokią sumą, kokią kainuoja MMC (ką jau kalbėti apie Valdovų rūmus) būtų galima padaryti kažką, kas tikrai išskirtų Vilnių Europos bei pasaulio mastu, būtų pasaulinio lygio, pritrauktų turistų, o ir kasmet išlaikyti kainuotų mažiau. Galbūt vieną įspūdingą milžinišką postmodernią skulptūra kur nors Saulėtekio slėnyje ar viename beveidžių sovietinių rajonų užsakyti iš žymaus užsienio skulptoriaus – tokią, kad pagal kokius nors kriterijus patektų į Gineso rekordų knygą.

Štai Baku (Azerbaidžanas) pasistatė aukščiausią pasaulyje vėliavos stiebą (162 metrai). Išties įspūdingai atrodo, iš viso miesto matosi ir stovint netoliese pusės futbolo aikštės(!) dydžio vėliava neįtikėtinu garsu šiugžda. Tokie objektai manau tikrai gali pritraukti turistų, “padėti jiems” pasirinkti tarkim Vilnių, o ne Rygą. Aišku, vėliavos stiebas čia tik pavyzdys. Bet toks projektas manau tikrai būtų įprasminęs valstybės tūkstantmetį labiau, nei Valdovų rūmų atstatymas, kuris vis tiek nebus pilnai autentiškas. Vėliavos stiebas kartu su didžiule modernia Vėliavos aikšte aplink, spėjama, Azerbaidžanui atsiėjo 24 mln. JAV dolerių – t.y. tik šeštadalį mūsiškių Valdovų rūmų kainos.

Tinklapį Himnai.lt , kurį čia jau esu minėjęs, papildžiau keliais naujais straipsniais.

Pirmasis straipsnis yra apie himnų muziką ir melodijas. Lietuvoje sakome “Giedoti himną”, bet toks posakis tiktų ne kiekvienam himnui. Be giesmių himnais yra paskelbti ir maršai (kaip Rusijoje ar Prancūzijoje), ir liaudies muzika ar dainos, ir dar keistesni kūriniai.

Antrais straipsnis – apie himnų tekstus. Apie ką gieda pasaulio tautos, kaip tai atspindi jų kultūrą? Himnas – labiausiai su tuo susijęs šalies simbolis. Sužinoję himno žodžių reikšmę daug sužinosite apie šalį.

Ir pagaliau straipsnis apie himnų kūrimą ir keitimą. Kas sukūrė pasaulio šalių himnus? Kas nusprendžia, kad tam tikra giesmė bus šalies himnu? Kodėl kartais nutariama himną pakeisti? Visa tai skaitykite šiame straipsnyje.

Ateityje dar planuoju parašyti straipsnius paaiškinančius, kokiomis kalbomis himnai paprastai giedami (daugiatautėse šalyse pasirinkimas netoks ir lengvas), kokios trukmės kūriniai tai būna. Taip pat – apie teisinius himnų giedojimo niuansus, etiketą ir protokolą skirtingose šalyse.

Be šių straipsnių, Himnai.lt šiuo metu jau yra į lietvuių kalbą išversti 43 valstybių himnai. Galim apasiklausyti visų jų vokalinių įrašų (dauguma – geros kokybės).

Šiandien norėjau pasidalinti šia JAV himno interpretacija. Čia jį atlieka kompiuterine grafika sukurtas orkestras įsivaizduojamais instrumentais. Muzikantai stovi balkonuose, o ypatinga himno aranžuotė bei besikeičiančios spalvos kuria įspūdingą atmosferą. Jį sukūręs žmogus rašo, jog ties projektu dirbo per tūkstantį valandų. Manau, kūrinys vertas dėmesio ne vien amerikiečiams.

Nesusijusi tema, bet – sveikinu visus su Lietuvos jaunių rinktinės pergale pusfinalyje!

Jeigu reikėtų rinkti meniškiausius kompiuterinius žaidimus, „The Dark Eye” neabejotinai būtų tarp jų.
Tai – Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe) kūrinių perkėlimas į kompiuterio ekraną. Išties puikus perkėlimas. Perteikiamos ne vien istorijos, tačiau ir atmosfera. Grafika ir garsas čia – paprasti, bet išties baugūs. Ne dėl to, kad taškytųsi kraujai ar vaikščiotų pabaisos. To čia nėra.

Kaip ir Po apsakymuose, siaubas čia – psichologinis. O išradingi grafiniai ir garsiniai sprendimai tai puikiai perteikia. Herojai – molinės lėlės įdubusiomis akimis ir nesikeičiančiomis veido išraiškomis ir nejudančiomis lūpomis. Jos keistai baugios ir kalba panašiais balsais. Ir kai įpranti stebėti tik tai šitą, gerokai į atmintį įstringa tas vienintelis kartas, kai herojės šypsena atvaizduojama grafiškai. Ir kokias pasekmes tas kartas turi istorijai…

Tai – adventure žaidimas, puikiai išnaudojantis tokio kūrinio galimybes. Kad eitum toliau, reikia nuspausti pelės mygtuką – ir dažnai būna baisu tą padaryti, nes juk niekada nežinai, kas kitoje scenoje. Puikiai derinami įvairūs audiovizualiniai metodai – kompiuterinė grafika, lėlių animacija, nuotraukos, spalvų gama, neįžiūrimi užrašai ant sienų, trumpi pokalbiai, raiškus E. A. Po kūrinių skaitymas, muzika, širdies dūžių garsas, išprotėjusio žmogaus mintyse vis garsiau skambantys varpeliai… Ir daug kitų išradingų meninių sprendimų. Viskas derinasi, neiškrenta iš tos Po kūrinių atmosferos.

Justadventure.com „The Dark Eye” kažkada pripažino baisiausiu visų laikų adventure. Manau, ne be reikalo.

„The Dark Eye” lietuviškas aprašymas Adventure Lietuva tinklapyje

2010 m. liepos 7 d.. Ar kompiuterinis žaidimas gali būti suvokiamas kaip menas? Kiek žaidimui svarbus siužetas? Kaip skiriasi požiūris į kompiuterinius žaidimus Lietuvoje ir užsienyje? Kokios galima tikėtis adventure žanro ateities?

Šiomis ir kitomis temomis – interviu su kompiuterinių žaidimų apžvalgininku Arturu Rumiancevu, blogo dievorezimas.lt bendraautoriumi, tinklapio games.lt administratoriumi.