2014 m. balandžio 17 d.. Neseniai aplankiau Valdovų rūmus Vilniuje ir Prūsų-Jotvingių gyvenvietę Ožkiniuose.
Abu objektai panašūs esme: tai naujai pastatytos vietos, įkvėptos istorijos ir turinčios padėti ją įsivaizduoti. Bet visa kita skiriasi kaip diena ir naktis.
Mecenatystė prieš mokesčių mokėtojų lėšas
Valdovų rūmus statė valdžia ir jie kainavo ~300 mln. litų bei dar kainuos bent 75 milijonus. Prūsų-Jotvingių gyvenvietės kainos nesužinosime, nes ją stato vienas žmogus, Lenkijos lietuvis verslininkas Petras Lukoševičius, savo rankomis ir iš savo lėšų.
Dažnai sakoma, kad valdžia privalo remti kultūrą. Bet kultūrą, istoriją, sportą, kitas, atrodo, “nematerialistines” sritis remia ir patys žmonės. Kai kurie geriausi lankyti pasaulio muziejai yra verslininkų dovanos savo miestams: H. Fordo Grynfildo kaimas Detroite, Fyldso Čikagoje… Tiesa, dauguma statyti JAV dar tada, kai valstybė atliko labiau “naktinio sargo” funkciją ir mokesčiai buvo daug mažesni. Dabar, kai valstybė pasiima 40%-50% pajamų per mokesčius, susidaro užburtas ratas, nes piliečiai pagrįstai sako, kad jau ir taip daug prisideda prie viešo gėrio (mokesčiais, iš kurių valstybė turinti remti ir kultūrą). Ir visgi net ir šiom sąlygom randasi daug privačios ar pusiau privačios iniciatyvos, net Lietuvoje, ir entuziazmas dažnai kokybe nustelbia įvairių valstybės ir ES biudžeto “melžėjų” darbą.
Valdovų rūmai – puikus pavyzdys, kaip valdžios projektų kainos išauga keleriopai (sąmata išaugo nuo 115 iki 368 milijonų), o didelė pinigų dalis nusėda nežinia kur. Kai statoma iš “valdiškų pinigų”, juos švaistyti ne taip gaila, kai statoma iš savų – dirbama efektyviai. Kitas pavyzdys čia arenos: naująją Kėdainių areną statė Lifosa ir ji kainavo 17 500 000 Lt, truko ~1 metus. Analogiškos Jonavos arenos kainavo 27 000 000 Lt, truko ~4 metus – ją finansavo savivaldybė ir valstybė.
Autentika pries improvizaciją
Valdovų rūmams pasirinkta autentiška vieta Senamiestyje, Prūsų-Jotvingių gyvenvietė stovi ten, kur jos niekad nebuvo.
Todėl Valdovų rūmai kėlė ginčų dėl derėjimo prie aplinkos, kai vis tiek atkuriami ne visiškai tiksliai. Be to, Valdovų rūmų vietoje jau stovėjo istorinis XIX a. pirklio Šliosbergo namas, kurį teko nugriauti (kritikams tai reiškė tikros istorijos sunaikinimą vardan dirbtinės).
Kita vertus, buvimas mieste yra Valdovų rūmų pliusas ekonomine turizmo skatinimo prasme: ten lankytojų daugiau, nes vilniečiams ir gausiems Vilniaus svečiams ateiti paprasta; į Prūsų-Jotvingių gyvenvietę reikia važiuoti specialiai.
Valdovų rūmuose – ir antikvariniai daiktai, ir muliažai; kur nėra šių atributų – plynos baltos gipsinės sienos, griaunančios tikėjimą, kad esi rūmuose (kaip iš tikro atrodydavo rūmų menių sienos nuvažiuokite pažiūrėti į Rundalės rūmus Latvijoje – beje, ten irgi daug kas renovuota, o ne autentiška, bet pasidarbuota iš peties). Prūsų-Jotvingių gyvenvietėje jokie seni daiktai specialiai nėra pirkti, viską galima liesti, taikliai imituojama pati atmosfera, o ne bandoma kopijuoti praeitį, kurios tikslių šaltinių ne visada yra.
Biurokratija prieš efektyvumą
Kiek tiksliai dirba žmonių Valdovų rūmuose informacijos neradau, bet 72 žmonės ten dirbo dar 2009 m. lapkritį dar keturi metai iki tol, kol Valdovų rūmai buvo atidaryti (t.y. dirbo neveikiančiame muziejuje, o ne statybininkais).
Pamenu, tada buvo paskelbta, kad į dar neatidarytus Valdovų rūmus bus galima užeiti per “Tebūnie naktis” renginius – buvau nuėjęs, neįleido; pasirodo, reikėjo iš anksto registruotis, nors į kitur vykstančias programas jokios registracijos nebuvo.
Tuo tarpu Prūsų-Jotvingių gyvenvietę aptarnauja pats jos savininkas/kūrėjas. Aišku, Valdovų rūmai yra daug didesnis objektas – bet ne šitiek.
Tiesiog valdžios finansuojamuose objektuose visad išsikeros biurokratija, o kažką darydamas už savo pinigus samdysi tik tiek žmonių, kiek būtina. Be to, jei dirbi iš entuziazmo, kaip P. Lukoševičius, dirbti norisi – nors pelnas ir nebūtų didžiulis. O darbuotojai biurokratinėse struktūrose dažniausiai stengsis, kad už šiaip ar taip mokamą fiksuotą algą dirbti tektų kuo mažiau.
2 komentarai
Na aukštas vėliavas labai mėgsta statyti arabų šalys, ypač netoli Izraelio. Kažin, ar verta mums lygiuotis.
Digital – tu teisus, išties yra aukštų vėliavos stiebų, pavyzdžiui, Jordanijoje (Amane, Akaboje). Aukščiu ir vėliavos dydžiu, tiesa, nė vienas jų neprilygsta azerbaidžanietiškajai.
Bet aš ir nesakau, kad mums reikėtų ką nors kopijuoti – priešingai. Aukštas vėliavos stiebas būtų naujiena bent jau ES, Šengeno erdvės mąstu. O juk būtent šioje erdvėje pasilieka dauguma turistų, juk daugiausiai čia yra galimybė skraidyti pigiau ir pan. – į kokį Azerbaidžaną europiečiai vyksta rečiau, kad ir kas ten stovėtų, nes yra kainos, atstumas, kalbos barjeras.
Tačiau kartu yra ir daugybė variantų sukurti ką nors nauja ir išsiskiriantį didesniu, ne vien Europos Sąjungos, mastu. Dešimtys ar šimtai milijonų – didžiuliai pinigai jei panaudoti tinkamai.
Tik deja, kaip kažkada sakė A. Zuokas, pas mus yra taip – tam, kad įtikinti Lietuvos visuomenę ką nors kurti reikia parodyti, kad tai jau sukurta Niujorke, Londone, Varšuvoje ir kitur. Tai logiškiau, kai kalbama apie infrastruktūros objektus – kelius, geležinkelius. Bet kai objektas skirtas turistams pritraukti ar kultūrai – tai kuo daugiau panašių objektų yra ir kuo jų vieta arčiau siūlomojo statyti – tuo labiau neverta statyti naują.