Išskleisti meniu

Architektūra

Įspūdžiai po Vilnius Open House

Įspūdžiai po Vilnius Open House

| 3 komentarai

Šį savaitgalį dalyvavau pirmojoje Vilnius Open House programoje. Smagus renginys – įdomu užeiti į pastatus, pro kuriuos paprastai gali tik prieti. Lankiausi net trylikoje jų.

Čia – mano subjektyvi nuomonė apie pastatus bei ekskursijas (su nuotraukomis), o taip pat siūlymai kaip šį gerą renginį padaryti dar geresniu.

Trylika aplankytų pastatų

*Generalinė prokuratūra. Įdomūs sprendimai viduje – lenkti koridoriai (kurių galo niekuomet nesimato, perspektyva neatsiveria) savaip slegia, bet tai “susišaukia” su niūria juoda išore. Savotiška “antitezė” kone nekvestionuojamai XX a. pabaigos minčiai, esą valdžios įstaigų pastatai turi būti “šviesūs ir aiškūs”. Ir prokuratūrai ji visai tinka, kaip sakė vadovė ekskursijos metu: “Gal ir gerai, kad žmonėms nesinorės čia patekti”. Visgi funkciškai, matyt, objekto naudotojai turi sunkumų: maža spaudos konferencijų salė, dar mažesni priėmimo kambariai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

*Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė. Statinys – paprastas, bet funkcionalus. Čia įdomiausia buvo pati institucijų veikla, apie kurią daug ko nežinojau. Aišku, dėl jos specifikos pastatuose irgi yra daug ko nerasi kitur: stulpas nusileisti iš antro aukšto, darbuotojų miegamieji (nes gaisrininkų pamaina – 24 val.) su langais tik lubose (nuo triukšmo), treniruoklių salė (yra grafikas palaikyti formą tarp gaisrų).
*Krašto apsaugos ministerija. Gidas architektas sakė, kad interjere užkonservuoti ~1995 m. Kažko didingo nėra: tankūs išraityti, laiptuoti ir slenksčiuoti praėjimai, net reprezentacinės vietos kaip prie įėjimo į Kariuomenės vado kabinetą atrodo ankštos (žemokos lubos). Tik posėdžių salė su stilizuotais Gedimino stulpais erdvi. Įdomu, kad nėra plynų sienų, grindų ar lubų, nuolat mainosi ir persimaino skirtingos medžiagos, plytelės, raštai. Atrodo kiek chaotiškai, bet anas laikmetis, kuomet Lietuva kilo, septynmyliais žingsniais stojosi iš sovietinės okupacijos ir postsovietinių realijų, mano nuomone, yra viena teigiamiausių Lietuvos epochų ir todėl pastatas savaip malonus.
*Vyriausybė. Kaip sovietinio modernizmo pavyzdys – įdomus, nes vienas retų, kurį statant nesidairyta į taupymą. Tiesa, pats stilius man nepatinka (kaip, beje, kone visiems lietuviams, su kuriais yra tekę bendrauti, išskyrus architektus). Jis paprastesnis, neįdomesnis, niūresnis už visa, kas buvo kuriama prieš tai. Gal prisideda ir faktas, kad dažnas toks pastatas būdavo statomas be atvangos išgriovus daug gražesnius ir gilią istoriją turėjusius Senamiesčio namus. Ir tik šiuolaikinių architektų traktatuose rašoma, esą tokie pastatai “susisieja su aplinka”, nes, tarkime, panašūs langų dydžiai – paprastam žmogui, kuris (pernelyg) giliomis analizėmis neužsiima, tai dažniausiai tėra monstrai, atsidūrę jiems visai svetimame Senamiestyje, tarp kruopščiai meistriškai dekoruotų senųjų pastatų. Aišku, pačiai Vyriausybei tai ne visiškai galioja, nes V. Kudirkos aikštė – jau ne Rotušės, prie kurios stovi koks ŠMC. Bet apsilankęs Vyriausybėje nejučia pagalvoji apie visus sovietinio modernizmo pastatus, kurių taip gausu Vilniuje ir dauguma jų tai pačiai Vyriausybei nė iš tolo neprilygsta.

Vyriausybės posėdžių salė.

*Rasų namai. Buvo savotiškas atradimas, įdomiai integruoti tarpukario lenkų sandėliai (faktiškai tapo naujų namų gyventojų sandėliukais). Namai pastayti virš įėjimų į tuos “požemius” ant savotiškų polių. Unikali ir vieta – kvartalo gatvelė raitosi tarp kalno šlaito į viršų ir šlaito žemyn.
*Benedikto namai-muziejus. Iš tikro tiesiog “namai” – įdomu, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, išdrįstančių pasikviesti namo nepažįstamus. Naujasis interjeras gražus, įdomus tamsus (lubos/sienos/grindys) darbo kambarys (kai šitiek Lietuvoje šviesių interjerų, jie neišvengiamai tampa nuobodūs. O “baltos lubos” jau tapusi kone aksioma – ir visai be reikalo). Kitur šviesioms sienoms “spalvų suteikia” Kasiulio paveikslai.

Gyvenamojo namo 'dugnas' virš įėjimo į lenkų ginklų sandėlius, puoštus Lenkijos herbu.

*Krivių namai. Savanorė lyg didžiuodamasi pasakojo, kaip architektas esą “išdūrė” paveldosaugininkus: pradžioje gavo leidimą raudonoms čerpėms, o kitiems namams jau parašė tik “čerpės” – ir uždengė rudomis (o ir pačios tos čerpės ne visą stogą dengia, šonai rodos skardiniai). Aišku, Užupis ne Senamiestis, bet bendra tendencija “ieškoti landų” kaip užstatyti saugomas teritorijas modernaus stiliaus pastatais man neatrodo sveikintina. Kuo senieji rajonai vieningiau atrodo senoviškai, tuo jis gražesnis ir įdomesnis – tą įrodo turistų skaičiai, kurie vis svarbesni ekonomikai. Lankomiausi tie senieji miestai, kurių centrai “nepraretinti” modernių intarpų; Lietuvoje irgi didžiuojamės Vilniaus, Kauno ar Kėdainių senamiesčiais, bet ne Panevėžio ar Šiaulių, kur senovė pramišusi su XX a. modernizmu. Aišku, žmones žavi ir pasaulinio lygio bei mastelių šiuolaikiniai pastatai, kaip Honkonge ar Dubajuje, bet tokių prisistatyti vilčių neturime – tuo tarpu XVII-XIX a. palikimą turime puikų. Tiesa, nesakau, kad pritariu ir dabartinei paveldosaugos pozicijai, akcentuojančiai istoriniuose rajonuose aukštingumo/tūrių/medžiagų, o ne senų stilių vyravimo (pvz. iki istorizmo imtinai) reikalavimus.
*2-oji Termofikacinė elektrinė. Bene vienintelis architektūriškai įdomesnis pagal paskirtį tebenaudojamas Vilniaus pramoninis pastatas (stalinizmo / socrealizmo turbinų salė). Vidus gana apšiuręs, nors kai kur paremontuotas. Užrašai “Pagaminta 1957 m. Barnaulio katilų fabrike” ant veikiančių katilų, lietuviškais užklijuoti rusiški įregimų svirčių pavadinimai atrodo jau kone unikaliai: šiaip ar taip, dauguma anuometės pramonės ~1993 m. pasirodė atgyvenusi ir žlugo. Įdomu buvo apžiūrėti kieto kuro paruošimo įrenginius, sužinoti, kad 3-oji termofikacinė veikia tik žiemomis, o ir ši dabar ne pilnu pajėgumu, nes šildymo nereikia, tik karšto vandens.

Vilniaus termofikacinėje elektrinėje, kaip ir Krašto apsaugos ministerijoje bei nemažoje dalyje Prokuratūros, fotografuoti galima nebuvo, tad čia - nuotrauka iš išorės.

*Pirklių klubas. Labai džiugu, kad sovietų okupaciją atlaikę senieji interjerai (didžiosios salės) buvo nuoširdžiai restauruoti, panaikinant jų sovietinius žalojimus perdangomis ar papildomomis sienomis. Naujojo pastato biurai skoningi (iš Open House lankytų biurų labiausiai patiko), nors ar pats pastatas tinka toje vietoje – diskutuotina. Gal kiek keistas (žinant lietuvišką privatumo poreikį) sprendimas yra stiklai iš biurų į koridorių (duryse ar atskiri) – nuomininkams, matyt, irgi ne visiems prie širdies, nes vieni stiklą užgrūdo lenta.
*Kazimiero Žoromskio muziejus. Apie pastararojo buvimą nežinojau (jo nėra Vilniaus muziejų sąrašuose, o pagrindinė informacija, kurią randa internete – jo teismai dėl paveikslų). Dailininko paveikslai buvo gražus atradimas: tiek “optinis menas”, tiek šiek tiek Varholo “popartu” alsuojantis, bet visgi smarkiai kitoks, 23-iosios gatvės ciklas.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

*DO Architects biuras. Šios patalpos architektams tikrai gėdos nedaro. Man “atviruose biuruose” (kur visi sėdi vienoje salėje) dirbti nepatinka, nes kitų pokalbiai blaško bei trukdo (priimtinesnis mažų asmeninių kabinetų variantas, kaip Prokuratūroje). Tačiau čia – tik nuosava nuomonė.
*Wix biuras. Taip pat “atviras” ir man per daug “internacionalinis”. Nors, kaip matosi iš vardų lentelių ant spintelių, beveik visi darbuotojai – lietuviai, užrašai biuro viduje – beveik vien angliški (t.y. net ne dvikalbiai). Mano supratimu, geras tarptautinės kompanijos filialo biuras turėtų subtiliai integruoti prekės ženklo esmę (to yra, kaip pvz. W formos spintelių stalčių rankenos) su pagarba vietos kultūrai – Wix biure antrosios, mano nuomone, trūksta, bet čia, turbūt, labiau užsakovų / savininkų / naudotojų, o ne architektų kaltė. Įdomių elementų yra, kaip sėdimosios palangės (deja, vaizdas į ŠMC sieną toli gražu ne gražiausias Senamiesty).
*Neringos restoranas. Džiugu, kad yra besistengiančių išlaikyti maitinimo įstaigų interjerus (paprastai šie turbūt nė dešimtmečio nepragyvena). Kita vertus, ekskursijai gal “trūko medžiagos” – visgi tai labai nedidelis ir gerai vilniečiams žinomas objektas, o demonstruotos patalpos visuomet visiems prieinamos.

Neringos restoranas. Kad čia patektumėte, kito Open House laukti nereikės, o vietų pasiskaityti informaciją taip pat daug.

Mano lankytų vietų “penketukai” pagal ekskursijos kokybę, pastato eksterjerą ir interjerą.

Vieta Ekskursijos kokybė Pastato eksterjeras Interjeras
1 Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė Prokuratūra Pirklių klubas
2 Prokuratūra Rasų namai DO Architects
3 DO Architects biuras 2-oji Termofikacinė elektrinė Benedikto namai-muziejus
4 2-oji termofikacinė elektrinė Krašto apsaugos ministerija Prokuratūra
5 Benedikto namai-muziejus Pirklių klubas Krašto apsaugos ministerija

Puošni vestuvėms ir panašiems renginiams nuomojama pirklių klubo salė. Matosi ir kiek žmonių ateidavo į populiariausias ekskursijas, tarp kurių - ir Swedbank, Bendrasis pagalbos centras

Dviejų tipų ekskursijos

Ekskursijos buvo dviejų tipų: vienos kreipė dėmesį išskirtinai į pastatus (pvz. Krašto apsaugos ministerijoje), antrose būdavo pasakojama ir apie tai, kas jų patalpose veikiama (pvz. Generalinėje prokuratūroje, Elektrinėje, Bendrosios pagalbos centre). Mano supratimu, sėkmingesnės buvo antrosios. Juk moderni architektūra (išskyrus galbūt pavienius atvejus, tokius kaip Tuskulėnų memorialas) kuriama visų pirma ne įspūdžiui, o funkcijai. “Žmonės iš šalies” tos funkcijos nelabai supranta, o tai neleidžia jiems ir gerai suprasti architektūros, išplanavimo reikšmės. Todėl nieko keisto, kad klausimai, kuriuos “gidams” užduodavo lankytojai, paprastai ir būdavo būtent apie pastate veikiančias įstaigas ir įvairius matytus jų “rekvizitus”.

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

Be to, grynai “architektūrinėse” ekskursijose būdavo, kad pristigdavo, ką papasakoti (ypač jei vesdavo ne tas architektas, kuris projektavo). Nevisai profesionaliai auditorijai kalbėti apie inžinerinius dalykus, matyt, nenorėta, tuo tarpu kažkokių itin unikalių elementų dažnas iš “paprastesnių” pastatų neturėjo.

Ir nors renginio akcentas – pastatai, dažnam dalyviui apsilankymas paprastai uždarytose valdžios įstaigose atrodė buvo ne mažiau įdomus, ir tai, manau, nėra blogai.

Gidai

“Gidai” buvo trijų rūšių: pastatų darbuotojai, architektai (ar bent nusimanantys architektūroje) ir šiaip savanoriai. Geriausios ekskursijos buvo tos, kuriose “dirbo” darbuotojo ir architekto komanda (pvz. Bendrosios pagalbos centre, Prokuratūroje). Tokiu būdu vienas galėjo pristatyti vizijas ir sprendinius, kitas – kaip visa tai “naudojama” kasdienybėje.

Džiugu, kad yra savanorių, įgalinančių projektą būti nemokamu, bet savanoriai nearchitektai/nedarbuotojai dažniausiai tik parodydavo, kas ir šiaip matoma, bei būdavo išmokę kelis faktus, tuo tarpu į klausimus apie architektūrą, neaplankytų vietų išplanavimą negalėdavo atsakyti arba pateikdavo savo spėjimus kaip faktus. Pvz. viename objekte pirmosios ekskursijos pradžioje savanorio išdėstyti teiginiai apie pastato interjerą ekskursijos metu pasirodė neturintys nieko bendro su tikrove (tarsi pats savanoris nebūtų ten prieš ekskursiją lankęsis). Tai nebuvo pavienis reiškinys, bet, kaip sakiau, esu dėkingas savanoriams už šį projektą, todėl objektų neįvardysiu.

Tamsusis Benedikto namų darbo kambarys ir spalvų monotoniją sklaidantis Kasiulio paveikslas.

Problemą išspręsti padėtų, jei savanoriams būtų galimybė prieš renginį nuodugniau nei ekskursijų metu apvaikščioti pastatus (jeigu jos nėra), taip pat jei savanoriai turėtų su savimi dideliu formatu visus brėžinius (pvz. visas techninio projekto dalis, sklypo toponuotrauką, detalųjį planą…) bei galėtų duoti užmesti akį to paprašiusiems lankytojams. Taip pat, kur įmanoma, pamėginti rasti savanorių tarp darbuotojų / gyventojų.

Pasiūlymai ateičiai

Keli dalykai, kuriuos Open House organizatoriai galėtų patobulinti ir siūlymai, kaip tą daryti:

1.Neaišku, kiek laiko truks ekskursijos. Juk į dalį ekskursijų reikia registruotis iš anksto, o daug kas per savaitgalį nori aplankyti daugiau nei vieną objektą – buvo neaišku, kiek laiko pasilikti tarp ekskursijų. Pats dėl beveik 2 val. užsitęsusios ekskursijos Prokuratūroje nespėjau į Dramos teatrą, kur buvau užsiregistravęs. Problemą išspręstų, jei ekskursijų laikas nuo pat pradžių būtų skelbiamas. Jis galėtų būti organizuojamas, tarkime, 30 min. blokais – ekskursija užimtų 1, 2, 3 ar 4 tokius blokus (t.y. nuo 30 min. iki 2 val.). Priklausomai nuo atstumo tarp objektų ir naudojamo transporto, žmogus galėtų pasilikti 1 ar 2 “blokus” tarp ekskursijų laisvus (pervažiavimui). Tokius blokus būtų lengva grafiškai pateikti tinklapyje ar renginio programėlėje.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

2.Informacija apie registraciją daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, ne vienas objektas buvo be registracijos, tačiau atvykus į vietą paaiškėdavo, kad registracija išvakarėse ar prieš kelias dienas įvesta ir “vietų turbūt nebus” (apie tai sužinodavo tik tie, kas nuolat tikrindavo tinklapį, o aš, susidaręs ekskursijų grafiką prieš savaitę, nežinojau). Geriausia būtų informaciją apie visus renginius skelbti vienu metu. Suprantu, kad to negalima padaryti labai iš anksto, nes, turbūt, dalis derinimų dar nebūna baigta. Tad galima daryti taip: iš anksto skelbti, kokie pastatai dalyvauja ir kurį savaitgalį, o tikslius laikus paskelbti bei registracijas atidaryti vėlai, pvz. prieš 7 ar 5 dienas (iš anksto praneštu laiku) – bet po to jau nekaitalioti. Viena savanorė sakė, kad “užsienyje registracijų nebūna”, bet, manau, jos reikalingos: žinodamas, kad patekti tam tikru laiku nepavyks, užuot švaistęs laiką betiksliam važiavimui ar “stovėjimui eilėje”, gali verčiau nuvykti į mažiau populiarų objektą (tokių, beveik nelankomų, Open House irgi buvo).

3.Neaiški ir nevieninga registracijos sistema. Už registraciją į kiekvieną ekskrusiją buvo atsakingas vis kitas žmogus ir bendros tvarkos nebuvo: vienur patvirtino greitai (nors ir ne “iš karto”, kaip rašoma automatiniame pranešime, o per kelias dienas), kitur po savaitės ar tik renginio išvakarėse. Patvirtinama būdavo vienu iš keturių būdų: el. paštu be reikalavimo atsakyti, el. paštu su tokiu reikalavimu, SMS arba telefono skambučiu. Ir pačiam buvo, ir iš kitų Open House lankytojų prieš renginį girdėjau nuogąstavimų “ar čia užregistravo, o gal jei nieko taip ilgai neatsakė reiškia netilpau ir kažką kitą reikia planuotis”. Problemą galima būtų išspręsti, jei už registraciją būtų atsakingas vienas žmogus ir Dropbox/Google Docs dėka informacija pasiektų likusiuosius.

DO Architects biuras Vilniuje.

Idėjos

Bendrai paėmus, renginys tikrai įdomus ir naudingas. Viliuosi, kad grįš ir kitais metais. Kelios idėjos, kokios dar durys galėtų atsiverti:

*Uždarytų Vilniaus bažnyčių. Sovietiniai mėginimai pritaikyti jų interjerus kitiems tikslams turbūt yra labai negatyvus XX a. architektūros pavyzdys, bet tai vis tiek architektūros istorija, be to, galima pamatyti ir senesnio laikotarpio detalių. Pvz. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus g., Misionierių bažnyčia, Jėzaus Širdies bažnyčia (buv. kolonijoje), Šv. Stepono bažnyčia (prie stoties), Šv. Jurgio bažnyčia (prie Gedimino pr.).
*Išlikusių senųjų pasaulietinių interjerų (t.y. iki pirmojo pasaulinio karo sukurtų).
*Transporto įstaigų. Pvz. keleivinė traukinių stotis, Vaidotų krovinių stotis, autobusų stotis, autobusų/troleibusų parkai.
*Religinių mažumų šventovių (kuo jų architektūra skiriasi nuo mums įprastos katalikiškos atsižvelgiant į skirtingas apeigas). Pvz. Naujoji apaštalų bažnyčia Rasose, Nemėžio mečetė.
*Apleistų sovietinių gamyklų (pvz. “Vilniaus kailiai”). Idealiausia, jei pavyktų rasti savanorių tarp buvusių darbuotojų.
*Sėkmingai pertvarkytų / pertvarkomų į negamybinę paskirtį sovietinių gamyklų. Įdomu, jei tarp savanorių būtų tiek buvę darbuotojai tiek dabartiniai naudotojai.
*Lukiškių kalėjimo.

Taip pat būtų įdomu, jei idėja išplistų į Kauną, kur dėmesio vertų XX a. statinių ne mažiau (ar net daugiau) nei Vilniuje ir taip pat yra stiprūs architektūros entuziastų kolektyvai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kurkime, o ne kopijuokime – kaip pritraukti turistus XXI a. (apie MMC, Valdovų rūmus)

Kurkime, o ne kopijuokime – kaip pritraukti turistus XXI a. (apie MMC, Valdovų rūmus)

| 2 komentarai

Vilniuje planuojama įkurti Modernaus meno centrą (MMC). Gražu, kad tai privati iniciatyva – kolekcijai įsigyti privatus rėmėjas skirs 20 mln. litų. Tiesa, planuojama, kad centras bus nuostolingas, per metus patirs 1,5 mln. litų nuostolių – o šiuos nuostolius turės padengti valstybė. Kaip ir 10 mln. Lt statybos išlaidas.

Būtent dėl šių nuostolių viešojoje erdvėje kilo diskusijos. Lietuvoje jau turime ne vieną modernaus meno erdvę – greta būsimo MMC yra neseniai renovuota Nacionalinė dailės galerija, yra Šiuolaikinio meno centras, Kaune – Čiurlionio muziejus (pristatantis ir kitų XX a. dailininkų kolekcijas). Kritikai kelia klausimą, ar verta statyti dar vieną pastatą, kai kolekcijoms vietos jau yra. Juk MMC, skirtingai nei seniau čia planuotas Gugenheimo muziejus, nepristatys pasaulinio lygio kolekcijų – tai bus daugiausiai lietuvių darbai. Todėl galimybė pritraukti užsienio turistų (kas buvo Gugenheimo projekto koziris) – labai ribota.

Kai tam tikras dalykas yra pirmasis regione, šalyje ar net žemyne – jis duoda didelę naudą. Kai jau tik kažkelintas – nauda kelia abejonių.

Tačiau MMC projekte dauguma pinigų – privatūs. Kiekvienas su jais gali elgtis kaip nori ir džiugu, kad už juos bus perkami kūriniai, su kuriais galės susipažinti ir kiti Lietuvos žmonės.

Bet Lietuvoje turime ir daug didesnių projektų, ir jau statomų vien iš mokesčių mokėtojų pinigų. Visų pirma, aišku – Valdovų rūmai, kainuosiantys ~360 mln. litų. Jų paskirtis nelabai aiški. Sakoma, kad tai bus tautos simbolis, kad pritrauks turistus. Bet kad Europoje valdovų rūmų yra daug ir daugybė jų – originalūs, o ne atkurti XXI a. Norint XXI a. pritraukti turistus reikia kurti originalius XXI a. objektus. Kopija niekada netaps originalu. Aplankyti romėnų miestų griuvėsių milijonai turistų vyksta juk ne todėl, kad jie būtų labai įspūdingi (šiandienėmis technologijomis galima pastatyti daug aukštesnių, didesnių ir gražesnių pastatų), tačiau dėl jų istorinės reikšmės, sąsajų su ta prabėgusia epocha. Lygiai taip su dauguma istorinių objektų.

Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Azerbaidžane (162 m) ir Nacionalinės vėliavos aikštė

Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Azerbaidžane (162 m) ir Nacionalinės vėliavos aikštė

Už tokią sumą, kokią kainuoja MMC (ką jau kalbėti apie Valdovų rūmus) būtų galima padaryti kažką, kas tikrai išskirtų Vilnių Europos bei pasaulio mastu, būtų pasaulinio lygio, pritrauktų turistų, o ir kasmet išlaikyti kainuotų mažiau. Galbūt vieną įspūdingą milžinišką postmodernią skulptūra kur nors Saulėtekio slėnyje ar viename beveidžių sovietinių rajonų užsakyti iš žymaus užsienio skulptoriaus – tokią, kad pagal kokius nors kriterijus patektų į Gineso rekordų knygą.

Štai Baku (Azerbaidžanas) pasistatė aukščiausią pasaulyje vėliavos stiebą (162 metrai). Išties įspūdingai atrodo, iš viso miesto matosi ir stovint netoliese pusės futbolo aikštės(!) dydžio vėliava neįtikėtinu garsu šiugžda. Tokie objektai manau tikrai gali pritraukti turistų, “padėti jiems” pasirinkti tarkim Vilnių, o ne Rygą. Aišku, vėliavos stiebas čia tik pavyzdys. Bet toks projektas manau tikrai būtų įprasminęs valstybės tūkstantmetį labiau, nei Valdovų rūmų atstatymas, kuris vis tiek nebus pilnai autentiškas. Vėliavos stiebas kartu su didžiule modernia Vėliavos aikšte aplink, spėjama, Azerbaidžanui atsiėjo 24 mln. JAV dolerių – t.y. tik šeštadalį mūsiškių Valdovų rūmų kainos.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Vilniaus religijos viename žemėlapyje

Vilniaus religijos viename žemėlapyje

| 0 komentarų

Vilnius nuo viduramžių garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Čia greta gyvena Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, reformatai, liuteronai, judėjai, karaimai, unitai, musulmonai. Dar XIX a. visos šios bendruomenės turėjo po savo maldos namus, o katalikai, judėjai bei stačiatikiai – ir ne po vienerius. Tuo metu tai Europoje buvo gana reta: migracijos, tokios kaip šiais laikais, nebuvo.

Čia pateikiu žemėlapį, kuriame skirtingų spalvų taškais sužymėti Vilniaus maldos namai – priklausomai nuo religijos, kuriai priklauso. Taip pat nuspalvintas ir visas miestas priklausomai nuo to, kokie maldos namai yra arčiausiai nuo tos vietos.

Kad būtų paprasčiau, be spalvų teritorijas žymi ir raidės. “K” (ir melsva spalva) nurodo, kad iš ten arčiausiai yra Romos katalikų bažnyčia. S (ir gelsva spalva) – stačiatikių cerkvė. R, L, J ir U žymi atitinkamai reformatų, liuteronų, judėjų bei unitų maldos namams gretimas teritorijas. “Kar.” – tai karaimai (kenesa), “Sen.” – sentikiai. M, TŽ bei NAB žymi tris naujas religines bendruomenes, XX a. pabaigoje pasistačiusias Vilniuje bažnyčias: mormonus, Tikėjimo žodį bei Naująją apaštalų bažnyčią.

Šiame žemėlapyje matyti, kad artimiausia vietai šventovė daug pasako apie miesto rajono istoriją. Beveik visuose caro laikais urbanizuotuose rajonuose (Šnipiškėse, Žvėryne, Naujamiestyje, Naujininkuose) artimiausi maldos namai yra cerkvė. Čia bažnyčios taip ir nebuvo pastatytos – nei tarpukariu, nei po nepriklausomybės atkūrimo, kuomet jos statytos sovietiniuose rajonuose. Tik Naujamiestyje lenkai mėgino pastatyti įspūdingą Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau sovietai ją nugriovė. Liko ir kai kurios iki carinės okupacijos tuometiniuose Vilniaus priemiesčiuose statytos bažnyčios: Kalvarijų, Šv. Stepono. Cerkvių kupolais, o ne bažnyčių bokštais, liko padabintas ir senasis LDK laikų Vilniaus “rusų galas” – Bokšto gatvės apylinkės. Sovietiniuose rajonuose cerkvių zonų nėra – jau beveik šimtas metų, kaip Vilniuje nepastatyta nė vieni nauji stačiatikių maldos namai. Gal tai lėmė ir esamų statinių padėtis: kaip matyti žemėlapyje, katalikų bažnyčios yra susigrūdusios senamiestyje ir sunkiau pasiekiamos daugumai vilniečių. Tuo tarpu cerkvės – plačiai pasklidusios teritorijose tarp centro ir naujų rajonų. Jeigu nebūtų pastatytos naujosios bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse ir Pilaitėje šiandien daugumai vilniečių būtų lengviau atvykti į cerkvę nei bažnyčią.

Tebematyti žemėlapyje ir senieji etniniai Vilniaus rajonai – vokiečių pirklių LDK laikais gyventai Vokiečių gatvei tebėra artimiausia liuteronų bažnyčia. Sentikių rajonu kadaise buvusiems rytiniams Naujininkams – sentikių cerkvė. Tik sinagoga artimiausia yra ne visam buvusiam getui. Nieko nuostabaus – dauguma Vilniaus sinagogų, įskaitant ir Didžiąją, sovietų buvo sugriautos. Deja, tais laikais nugriauta ir Vilniaus mečetė, dėl to nebėra ir atitinkamai nuspalvintos zonos buvusiame Lukiškių priemiestyje, kuriame kadaise gyveno musulmonai totoriai.

Vilniaus pakraščiuose driekiasi naujųjų religinių bendruomenių zonos. Šios bendruomenės negalėjo statyti bažnyčių senamiestyje, kur žemė brangi. Tačiau jų maldos namai aptarnauja visą Vilnių. Įdomu pastebėti, kad kadangi Fabijoniškėse, Šeškinėje bei Pašilaičiuose taip ir nebuvo pastatyta nei bažnyčia, nei cerkvė, šių rajonų gyventojams artimiausi maldos namai yra mormonų šventykla. Taigi, mormonų šventykla yra artimiausieji maldos namai trečioje pagal dydį Vilniaus ploto teritorijoje (po katalikų ir stačiatikių).

Antrajame plane, kurį čia pateikiu, sužymėtos tik katalikų (melsvai) bei stačiatikių (gelsvai) maldos namų zonos. Yra keturios didelės zonos, kuriose cerkvės arčiau už bažnyčias. Trys jų statytos caro valdymo laikais, o viena – senasis LDK laikų “rusų galas”.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Vilniaus istorija viename žemėlapyje

Vilniaus istorija viename žemėlapyje

| 6 komentarai

Vilnius – senas miestas. Nesvarbu, ar laikysime, kad jis – dar Mindaugo laikų sostinė, ar pripažinsime Gediminą jo kūrėju – akivaizdu, kad daugybės Vilniaus pastatų sienos mena šimtmečius.

Per visą savo istoriją (išskyrus kelis karų ir ligų periodus) Vilnius plėtėsi. Ir iki šiol skirtinguose rajonuose pastatai, parkai, jų išdėstymas mums atmena skirtingus laikmečius. Tai – ne tik Senamiestis, bet ir Naujamiestis, Naujininkai, Žvėrynas ar Šnipiškės, pagaliau ir visi Sovietų okupacijos laikų rajonai ar šiuolaikiniai stikliniai dangoraižiai.

Eidami dažnai nesusimąstome, ką mena pastatai aplinkui. Toli gražu ne kiekvienas vilnietis pasakytų, kada pastatytas kuris jo miesto rajonas. Todėl padariau šį žemėlapį. Čia Vilniaus miesto nuotrauka iš palydovo nuspalvinta pagal tai, kokiu laikotarpu statytas konkretus rajonas.

Spalvos reiškia štai ką:

  • ŽALIA – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai (iki 1795 m.)
  • GELTONA – Rusijos Imerijos laikai (1795 m. – 1918 m.).
  • VIOLETINĖ – Lenkijos Respublikos / Tarpukario Lietuvos laikai (1918 – 1940 m.)
  • RAUDONA – Sovietų Sąjungos laikai (1940 m. – 1990 m.). ŠVIESIAUSIA RAUDONA: 1940 m . – 1959 m., TAMSESNĖ – 1960 m. – 1969 m., DAR TAMSESNĖ – 1970 m. – 1979 m., TAMSIAUSIA RAUDONA: 1980 m. – 1990 m.
  • MĖLYNA – Lietuvos Respublikos laikai (1990 m. ir vėliau). MELSVA Į ŽALSVYMĄ – 1990 – 1999 m., MELSVA – 2000 m. ir vėliau.

Kol kas šis žemėlapis – nebaigtas. Jį aš pildysiu gavęs pastabas iš jūsų. Jeigu yra klaidų, jei žinote, kada statytos dar nenuspalvintos teritorijos – būtinai parašykite.

Vienoje vietoje informacijos apie tikslų visų Vilniaus pastatų statybos laiką, deja, neradau. Ypač sunku surasti kolektyvinių sodų, fabrikų vyraujančią architektūrą. Idealiu atveju kiekvienas namas žemėlapyje būtų nuspalvintas atskirai.

Ateityje tikiuosi padaryti ir panašius Kauno, Klaipėdos planus.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , ,


Per kovo 11 d. žemės drebėjimą buvau Tokijuje

Per kovo 11 d. žemės drebėjimą buvau Tokijuje

| 7 komentarai

Tokijo panorama kelios minutės po pirmojo smūgio (matosi gaisras Odaiboje)

Šis mano straipsnis Agavaro Kabanderio slapyvardžiu spausdintas laikraštyje “Babilonas”

Žemės drebėjimas mane užklupo būnant viršutiniame dangoraižio aukšte

Kas penktas pasaulio žemės drebėjimas, stipresnis negu šešių balų, įvyksta Japonijoje. Todėl kai penktadienį, kovo vienuoliktąją, lankantis Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelėje pradėjo drebėti žemė, nenustebau.

Drebėjimas pradžioje buvo silpnas – aš jį pajutau, nes stovėjau vietoje. Kas vaikščiojo – jo dar nejautė. Likimo ironija, kad tuo metu kaip tik skaičiau informacinį tekstą pasakojantį apie investicijas į Tokijo savivaldybės dangoraižio apsaugą nuo žemės drebėjimų.

Maždaug per dešimt sekundžių drebėjimas įsismarkavo. Apžvalgos aikštelės darbuotojai liepė visiems sėstis ant žemės. Taip saugiau – neįmanoma susižaloti pargriuvus. Pastatas gana smarkiai siūbavo. Kai kurie turistai bijojo. Japonai (išskyrus vieną vyresnio amžiaus moterį) laikėsi ramiau, fotografavosi. Jie turbūt žino, kad dangoraižiai ir turi siūbuoti, tai – visiškai saugu.

Pirmasis smūgis baigėsi po maždaug pusantros minutės. Žmonės pamažėle atsistojo ir grįžo dairytis. Iš apžvalgos aikštelės Tokijas buvo kaip ant delno. Jokių sugriovimų nesimatė. Tačiau vienoje vietoje, maždaug už trylikos kilometrų, Odaibos rajone, į dangų tuntais kilo juodi dūmai. Kaip vakare sužinojau, degė vieno didelio pastato stogas. Tokijas toliau gyveno savo gyvenimą – žmonės vaikščiojo, važinėjo mašinos. Tačiau dalis žmonių stoviniavo atvirose vietose – taip saugiau, niekas neužkris nuo aplinkinių namų. Kai kurie kiti tokijiečiai dėl ėmė nešiotis šalmus.

Pačioje apžvalgos aikštelėje nuostoliai irgi buvo maži: tik suvenyrų parduotuvėlėje kai kurios trapios prekės nukritusios sudužo.

Tuomet prasidėjo antrasis smūgis – vėl visiems teko sėstis ant žemės. Aikštelės darbuotojai viską per garsiakalbius sakė vien japoniškai, tačiau jų nurodymus buvo galima suprasti iš aplinkinių veiksmų.

Taip smūgiai ir ramybės periodai keitė vienas kitą apie valandą. Paskui, kai žemės drebėjimas, atrodė, nurimo, apžvalgos aikštelės darbuotojai leido žmonėms leistis žemyn. Laiptais. Liftai nebuvo įjungti – tai nesaugu. Ir ateinančiomis dienomis dauguma mietso liftų tebebuvo išjungti. Žmonės išsirikiavo į eilę bei tvarkingai nulipo.

Tvarkingos eilės prie taksofonų

45 minutės po drebėjimo: nustojus veikti mobiliajam ryšiui prie taksofonų susidaro žmonių eilės

Nusileidęs į pirmąjį aukštą išvydau prie televizoriaus besibūriuojančius žmones. Televizija, be abejo, japoniška – bet iš rodomo Japonijos žemėlapio, kuriame ryškiai pažymėta rytinė salų pakrantė, buvo galima suprasti – cunamis.

Ir kitose vietose žmonės žiūrėjo tuos pačius vaizdus. Tokijuje gausu lauko ekranų, kurie įprastai rodo reklamas – tačiau vos įvykus svarbesniam įvykiui nedelsiant ima transliuoti žinias. Per klaidą užėjau į vieną įstaigą, atrodo, universitetą, kur žmonės taip pat sekė įvykius per televiziją.

Prie taksofonų susidarė žmonių eilutės. Matyt, jie skambino artimiesiems – galbūt esantiems pavojaus zonoje. Mobilusis ryšys veikiausiai dėl didelio apkrovimo nebeveikė.

Ant geležinkelių sustojo traukiniai. Tokijuje jų itin daug, duagybė milijonų žmonių jais kas dieną vyksta į darbą. Vienas traukinys pasiliko ant pervažos – policija netrukus pakėlė automatiškai nusileidusį užtvarą ir žmonės vėl galėjo praeiti. Kiti traukiniai sustojo ant ilgų viadukų. Geležinkelių kompanijų darbuotojai, nešini vėliavėlėmis, palydėjo jų keleivius atgal į gatvę.

geležinkelio darbuotojas palydi įstrigusio traukinio keleivius

Valanda po drebėjimo: geležinkelio darbuotojas palydi įstrigusio traukinio keleivius

Ore tvyrojo nerimas, tačiau panikos nebuvo. Nei per žemės drebėjimą, nei po jo. Niekas nebandė užlįsti be eilės, nelakstė gatvėmis, nesistumdė, nerėkė, nepažeidinėjo teisės. Net per raudoną šviesą gatvę pereinančius mačiau vos kelis žmones.

Dalis įstaigų – parduotuvių, restoranų – nustojo veikti, tačiau dauguma tebetęsė darbą. Tuo metu buvau Haradžiuku rajone, vėliau Šibujoje. Prie daugelio kavinių ten susidarė eilės – tačiau pusvalandį pavaikščiojęs radau ir laisvą vietą. Dar ilgesnės eilės susidarė prie autobusų stotelės – juk daug traukinių nevažiavo. Mačiau eilę ir vienoje maisto parduotuvėje.

Metro linija, vendanti į Nihonbaši rajoną, kuriame buvau apsistojęs, vakare veikė – tad eiti dešimties kilometrų pėsčiomis neteko (bet iki pačios artimiausios stotelės neprivažiavau). Kiek tądien paskaičiau internete – ne vienam tokijiečiui teko pėdinti namo ir ilgesnes distancijas. Dalis jų kolegų liko nakvoti biuruose. Iš interneto sužinojau ir epicentro vietą bei tikrąjį tragedijos mąstą (tada buvo šimtai žuvusiųjų, tūkstančiai dingusiųjų). Pačiame Tokijuje sužeista dvidešimt žmonių įgriuvus stogui. Turint omenyje, kad ten gyvena 37 milijonai tai – labai mažai.

Žemė ir toliau vis kartais sudrebėdavo – bet jau menkiau. Tai tęsėsi visą savaitgalį.

Gyvenimas Tokijuje grįžta į savo vėžes

Piko valanda šeštadienio ryte

Piko valanda šeštadienio ryte

Kitą rytą, šeštadienį, dauguma traukinių jau važiavo. Piko valandos iš penktadienio vakaro persikėlė į šeštadienio rytą. Kai kurie traukiniai važiavo perpildyti (tai Tokijuje įprasta). Pačiam pavyko įlipti į antrąjį. Tačiau vienoje stotyje mačiau kur kas ilgesnę eilę, besidriekiančią iki pat lauko. Net ir čia vyravo tvarka – metro darbuotojai į peroną įleisdavo tiek žmonių, kad nesusidarytų pavojinga grųstis. Naują grupę įleisdavo tik daliai seniau įleistųjų išvažiavus. Metro darbuotojai, kaip įprasta per kiekvieną piką, užtikrindavo, kad nė viename traukinyje neliktų tuščios vietos, bet durys dar užsidarytų.

Ne viena užsidariusi įstaiga dar neveikė: pavyzdžiui, Tokijo nacionalinis muziejus, vienas prekybos centrų, visas „Starbucks” kavinių tinklas. Bet žmonės toliau gyveno savo gyvenimą: pirko elektroniką, skaitė mangą (japoniškus komiksus), lošė žaidimų automatais, vaikščiojo parkuose. Buvau nuvykęs ir prie Tokijo įlankos – laivai ten stovėjo nepažeisti, vakarykštis cunamis miesto nepasiekė. Miestas spindėte spindėjo – elektra nė viename rajonų, kuriuose lankiausi, dingusi nebuvo.

Parduotuvėse dalis lentynų po vakarykščio antplūdžio buvo tuščios. Tačiau maisto ir vandens visiems užteko.

Didieji ekranai Tokijo gatvėse vėl rodė reklamas. Bet visos vietinės televizijos dar transliavo vien informaciją apie katastrofą. Kartais rodė jos ir Fukušimos atominę jėgainę. Ten įvyko sprogimas, kiek padidėjo radiacija, evakuoti žmonės. Bet pasirodė, kad ši elektrinė sukėlė didesnį atgarsį Europoje nei pačioje Japonijoje. Japonų žiniasklaidai buvo įdomesni cunamio ir drebėjimo vaizdai, gelbėjimo operacijos, nuolat didėjantis aukų skaičius. Jau rasta tūkstančiai lavonų.

Iš Tokijo išskridau sekmadienį – taip buvau suplanavęs ir anksčiau. Tądien dalis šeštadienį neveikusių įstaigų jau dirbo. Traukinyje buvo daug vietos ir jis važiavo pagal grafiką. Į Naritos oro uostą atvykau likus pusantros valandos iki skrydžio, kaip ir patarė viešbutyje. To pilnai užteko. Ant grindų, mačiau, buvo gulinčių žmonių – greičiausiai jų reisai vakar buvo atšaukti. Manasis nebuvo nei atšauktas, nei atidėtas, kaip ir daugybė kitų sekmadienio skrydžių. Naritos oro uostas, kaip ir visas didžiausias pasaulio miestas, pamažu grįžo į savo vėžes.

Atominė elektrinė, arba žemės drebėjimo tęsinys

Žinios apie kovą su galima nelaime Fukušimos atominėje elektrinėje persekiojo ir vėliau, grįžus į Lietuvą. Europos žiniasklaidoje šiai temai turbūt skirta dar daugiau laiko, negu drebėjimui ir cunamiui.

Įdomu, kad Japonijoje yra visai kitaip. Kelias dienas po stichinės nelaimės visos televizijos ten rodė vien jos vaizdus. Būdamas Lietuvoje skaičiau japonų komentarus interneto forumuose – dabar taip nebėra. Kanalai grįžo prie įprastinių filmų. Tik žinių laidos liko tragedijoms nušviesti. Fukušima Japonijoje sudarė tik mažesniąją dalį nelaimės pasekmėms skirto dėmesio.

Man tai neatrodo keista. Radiacija Japonijoje padidėjo gana menkai. Nors yra kažkoks pavojus, jis dabar nė iš tolo neprilygsta cunamiui, nusinešusiam apie dešimt tūkstančių gyvybių ir šimtus tūkstančių palikusiam benamiais.

Bet iš Europos atrodo kitaip. Atominės elektrinės čia dar kelia didžiulę baimę nuo 1986 m., kai sprogo Černobylis. Dalis žmonių radiaciją įsivaizduoja kaip be jokių ribų sklindantį piktą gaivalą – ir net būdami Lietuvoje, už 8000 kilometrų nuo Fukušimos, perka vaistinėse jodą.

Tačiau juk iš tikrųjų pasaulyje branduolinių sprogimų buvo daugybė (atominių bombų sprogimų, o ne radiacijos nutekėjimų). Branduolinės valstybės yra atlikusios apie 2000 branduolinių bandymų. Dabar tokių šalių yra devynios – ir kiekviena jų privalėjo daug sprogdinti tam, kad įvaldytų technologiją. Sprogdinta paprastai toli nuo miestų. Bet daugybė tų bandymų buvo arčiau Lietuvos, nei Japonija. Štai Sovietai savo branduolinius bandymus darė Kazachijoje, Naujosios žemės saloje. Būtent čia, 2400 km nuo Vilniaus, 1961 m. susprogdinta ir garsioji „Bomba caras”, kurios atominis grybas buvo 64 km aukščio ir tai – galingiausias atominis sprogimas istorijoje.

Pasaulio pabaiga neatėjo. Sveikata sužalojama ar mirtys ištinka tik pernelyg arti sprogimo atsidūrusius. Kalbu apie dešimtis, galbūt šimtus, bet ne tūkstančius kilometrų. Aplinkinių teritorijų evakuacija bei profilaktika jose yra pakankama priemonė žmonėms išgelbėti. Lygiai kaip ir vykstant ugnikalnių išsiveržimams, uraganams, potvyniams ar kitoms nelaimėms. Nuo gamtos nelaimių, beje, ir žmonių yra mirę daug kartų daugiau, nei nuo visų pasaulio branduolinių avarijų, bandymų bei karo veiksmų. Net ir skaičiuojant tik nelaimes, įvykusias po atominės bombos išradimo.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,