Išskleisti meniu

Aktualijos

Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

| 2 komentarai

Naujoji Egipto valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Per trečiadienį išžudė nuo 630 iki 2600 taikių protestuotojų, siekusių atkurti teisėtai išrinktos “Musulmonų brolijos” partijos valdymą. Savo mastais tai didžiausios taikos meto žudynės pasaulyje pastarąjį dešimtmetį.

Priminsiu, kad prieš metus, 2011 m. vasarį, situacija buvo džiugesnė. Masiniai protestai (vadinamasis “Arabų pavasaris”) privertė surengti pirmus Egipto istorijoje laisvus rinkimus, per kuriuos ir išrinkta “Musulmonų brolijos” partija. Ji laikėsi pabrėžtinai demokratiškai: leido prieš ją protestuoti, o prieš priimdama naują Konstituciją atsiklausė tautos laisvame referendume (tauta pritarė). Tačiau 2013 m. liepos 3 d. šią valdžią nuvertė armija – diktatūra grįžo su nauju įkarščiu.

Tai nestebina. Stebina Vakarų reakcija. Po “Musulmonų brolijos” nuvertimo Vakarų forumuose teko skaityti džiaugsmo – girdi, išnyksta “islamistinis režimas”. Ir vyriausybės pabrėžtinai tylėjo. Tik po žudynių Vakarai jau atlieka parodomuosius protestus. Bet apie didžiąsias Kairo žudynes britų BBC pranešė mažiau, nei apie kokį Rusijos įstatymą uždraudžiantį homoseksualumo propagandą vaikams, kurį palaiko 88% rusų ir kuris BBC visada vadinamas “kontroversišku”, nors kontroversiškas tik Vakaruose.

Mažiau Vakarų “žmogaus teisių aktyvistų” kritikuoja šimtus ar tūkstančius išžudytų Egipto civilių nei pliekė demokratiškai priimtas Vengrijos ar tą pačią Egipto konstituciją. Nors šie dokumentai nebuvo kažkuo išskirtiniai pasaulyje. Tiesiog, lyginant su buvusiomis tų pačių šalių konstitucijomis, žengė mažytį žingsnelį ne ta kryptimi, kaip nori Vakarų Europos kairysis “elitas”. Dabar Egipte konstitucija sustabdyta – vėl žingsnelis “ta kryptimi”. O naujieji lyderiai (tiksliau, vėl sugrįžę 2011 m. nuverstos diktatūros atstovai) žino kaip įsiteikti vakariečiams: kalba apie “Egiptą visiems”, nors tuo pačiu žudo oponentus.

Ar “Musulmonų brolijos” valdžia siekė kam nors primesti islamą? Ne. Ji buvo demokratinė. Demokratiškumas sąlygojo, kad daugumą sudarančių musulmonų teisės pagerėjo: štai televizijos žurnalistėms (tik toms, kurios to nori) leista eteryje dėvėti čadras (anksčiau drausta).

Bet Vakarų Europos “elitas”, kalbėdamas apie demokratiją ir toleranciją, dažnai kartu siekia primesti savąjį vertybių supratimą kitiems. Jiems būtų džiugu, kad, tarkime, visas pasaulis priimtų jų lyčių ar tautų suvokimą, kad atsisakytų tradicinių religijų ir jas pakeistų į taip pat ne mokslu pagrįstas dogmas. Kad visame pasaulyje būtų įteisintos homoseksualų santuokos, bet panaikintos poligaminės (nors, objekyviai žiūrint, argumentai “už” gali būti panašūs: jei suaugę nutaria, kam valdžiai kištis? O poligaminės santuokos dar ir kultūriškai kai kur tradicinės) ir t.t.

Tokia “Prometėjo” pozicija nieko naujo: romėnai nešė savo vertybes barbarams, kryžiuočiai – pagonims, kolinijinės imperijos – “atsilikusioms gentims”. Kiekviena nauja Vakarų Europos “Prometėjų” karta kreivai žiūrėjo į buvusias, tad nieko keisto, kad ir dabartiniai “žmogaus teisių aktyvistai” niekina viduramžių krikščionybės ar tautinių kultūrų ekspansiją, bet patys ir vėl daro tą patį.

Bet Artimuosiuose Rytuose ir tikroji demokratija, ir Vakarų Europos “elito” vertybės nežengs kartu. Demokratiškai išrinkta valdžia, kaip rodo Egipto pavyzdys, dalies šių vertybių nelaikys vertybėmis, o jas primesti vietos gyventojams tegali žiauri diktatūra, valdoma Vakarų Europos elitui prijaučiančios vietinės mažumos. Panaši situacija ir Afrikoje, Azijoje, Rytų Europoje bei dar daug kur.

Skelbiantiems toleranciją Vakarų kairiesiems patiems reikėtų jos pasimokyti: toleruoti skirtingas kultūras ir požiūrių įvairovę pasaulyje. Kiekviena civilizacija (musulmoniška, indiška, azijietiška) turi savo žmogaus teises; lengva jas paniekinti ištraukiant iš konteksto kokį “žiaurų pavyzdį”, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų Europoje. Aišku, skirtingas žmogaus teisių suvokimas nereiškia, kad bet kokia valdžia atitiks tą vietinį suvokimą – diktatūros ir okupacijos dažnai jį paneigia. Deja, kaip matome Egipto atveju, tos diktatūros dažnai per jėgą bruka ne kokį islamizmą, o Vakarų Europos elito vertybes.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Politinės švytuoklės Lietuvoje per 2012 m. rinkimus nebuvo!

Politinės švytuoklės Lietuvoje per 2012 m. rinkimus nebuvo!

| 0 komentarų

Kaip gi, sakysite – juk prieš tai valdė dešiniųjų koalicija, o dabar turbūt bus kairiųjų? Taip, bet tai nulėmė ne skirtingas balsų skaičius, o beveik išimtinai politinių srovių vidiniai reikalai: panašios ideologijos partijų susiskaldymai, susijungimai, bei balsų persidalinimas. Tokių rinkėjų, kurie balsuodavo už dešiniuosius, o dabar už Darbo partiją, ir atvirkščiai, yra labai mažai.

Netikite? Paanalizuokime.

Lietuvoje partijų labai daug, bet dauguma jų panašios. Todėl žmonės, nors ir migruoja tarp tų panašių partijų, bet balsuoja ideologiškai nuosekliai. Realiai yra susiklostę keturi esminiai rinkėjų blokai: dešinieji, kairieji, populistinis/protesto bei tautinių mažumų. Kaip atrodė balsų pasiskirstymas tarp šių blokų 2008 m. ir 2012 m.? Štai palyginimas:

Kairieji 2008 m. gavo 23,03% balsų, o 2012 m. gavo 24,47% balsų.
Dešinieji 2008 m. gavo 33,24% balsų, o 2012 m. gavo 31,52% balsų.
Populistinės/protesto jėgos 2008 m. gavo 37,87% balsų, o 2012 m. gavo 37,78% balsų.
Tautinių mažumų jėgos 2008 m. gavo 5,71% balsų, o 2012 m. gavo 6,02% balsų.

Tai kodėl gi galutinis rezultatas – mandatų skaičius – taip skiriasi? Labai svarbi priežastis – 5% barjeras, galintis lengvai “nurašyti” į politinę paraštę dešimčių tūkstančių žmonių balsus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Dešinieji ir centras

Štai už ekonominį liberalizmą pasisakantis žmogus per šiuos (2012 m.) rinkimus turėjo bent tris pasirinkimus: Liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą, bei TAIP. Nei už vieną jų balsavęs žmogus nebūtų išdavęs savo požiūrio, ir balsai pasiskirstė. Į Seimą pateko tik Liberalų sąjūdis su 8,57% balsų. Likę liberalūs balsai – 3,95% – tiesiog sudegė.

Per 2012 m. rinkimus liberalios partijos kartu paėmus gavo 12,8% balsų. Prieš 4 metus – 2008 m. – tokių buvo netgi mažiau – iš viso 11,07%. Tačiau tuomet buvo tik dvi liberalų partijos (Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga) ir abi jos šiaip ne taip įveikė 5% barjerą. Taigi nors liberalių rinkėjų padaugėjo (greičiausiai Tėvynės Sąjungos sąskaita), jų atstovavimas sumažėjo dėl partijų skaldymosi bei to, kad dalį LCS rinkėjų perėmė Liberalų sąjūdis, taip nustumdamas LCS žemiau rinkimų barjero.

2008 m. vos 2,45% visų balsų buvo atiduota už dešiniąsias partijas, galiausiai nepraėjusias rinkimų barjero. 2012 m. tokių buvo net 7,09%.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Kairieji

2008 m. nuo 5% barjero labiau kentėjo kairieji. Jis sudegino Naująją sąjungą (3,64% balsų, šiandien jos nebėra). Daugiau balsų su savimi 2008 m. nusinešė ir Paleckis – tada už jo Frontą balsavo 3,24%, dabar, 2012 m., tik 1,25%. Atrodo, pradėjęs viešai meluoti apie sausio 13 dienos įvykius Fronto vadovas atstūmė dalį rinkėjų atgal Socialdemokratams, nuo kurių kadaise pats ir atskilo. Vien dėl šių vidinių pokyčių tarp kairiųjų partijų kairieji gavo iš viso 5-6 mandatais daugiau.

2008 m. kairiųjų rezultatas buvo toks: į parlamentą praėjo tik Socialdemokratai su 11,72% balsų. Tuo tarpu net 11,31% kairiųjų balsų tada “sudegė”. 2012 m. taip sudegė tik 5,26% balsų.

Kur kairieji dar turi rezervų? Ir 2008 m., ir 2012 m. už borto liko Valstiečių sąjunga, abusyk nusinešusi po ~3,9% rinkėjų balsų. Jeigu, tarkime, Valstiečiai perviliotų tuos trūkstamus 1,5% rinkėjų iš socdemų, bendras kairiųjų mandatų skaičius pakiltų 3 – 4.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Populistai ir protestas

Tačiau labiausiai dėkoti už tai, kad 2008 m. galėjo susikurti dešiniųjų koalicija, dešiniųjų rinkėjai turėtų dėkoti ne Kubiliui, Masiuliui ar Čaplikui ir ne 5% barjerui. Pagrindinė jėga čia buvo Arūnas Valinskas. Įsteigęs Tautos prisikėlimo partiją jis pasiėmė net 15,09% rinkėjų balsų, ir beveik visus juos iš protesto elektorato, t.y. “atėmęs” iš Pakso ir Uspaskicho partijų. O tuomet, po rinkimų, jis, prieš rinkimus nedeklaravęs jokios programos, išskyrus 10 Dievo įsakymų, nuėjo tiesiai į dešinę, ir, priešingai nei įprasta populistams, nebekūrė jokių intrigų kadencijai įpusėjus staiga “perbėgamas” pas kairiuosius. Jei ne A. Valinskas ir jo projektas, pastarųjų 4 metų Lietuvos istorija būtų buvusi kardinaliai kitokia.

2012 m. gi Tautos prisikėlimo partijos nebėra, o į protesto elektorato dalybas sėkmingai įsijungęs Drąsos kelias pasisakė prieš koaliciją ir su kaire, ir su dešine, ir su populistais.

Beje, populistai/protestas itin mažai balsų netenka dėl 5% barjero. 2008 m. tokie nuostoliai buvo 1,11%, šiemet 0,89%. Neturėdamos tvarios ideologijos populistinės partijos skubiai jungiasi ar išsiskirsto vos praradusios tikimybę būti išrinktos. Taigi įdomus dalykas – 5% barjero panaikinimas ar sumažinimas labiausiai susilpnintų būtent populistus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Tautinės mažumos

Smulkesni pokyčiai lyginant 2012 m. ir 2008 m. rinkimus – 2012 m. nebėra Rusų sąjungos sąrašo. Tai galbūt paskatino jų elektoratą balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kurios sąraše yra Rusų aljanso kandidatai. Nors LLRA basų skaičius pakilo ir pirmąsyk peržengė 5%, bendras tautinių mažumų partijų rezultatas pakilo mažiau (tiesa, ilgainiui jis kyla, tautinėms mažumoms pereinant nuo visuotinių partijų prie savo).

Pilni rezultatai: 2008 m. ir 2012 m. rinkimų palyginimas

Čia rašau, kurias partijas priskyriau kuriems rinkėjų blokams. Dėl kai kurių galima ginčytis, tačiau tai nėra esminis dalykas, nes jos surinko labai mažai balsų. Čia rašau šia tvarka: Partijos pavadinimas (balsų skaičius 2008 m., balsų skaičius 2012 m.). Balsų skaičius – procentas nuo galiojančių biuletenių. “Nedalyvavo” reiškia “neturėjo atskiro sąrašo”.

KAIRIEJI:
Socialdemokratų partija (11,72%; 18,98%)
Valstiečių liaudininkų/žaliųjų sąjunga (3,73%; 4,01%)
Naujoji Sąjunga (3,64%; nedalyvavo)
Frontas (3,24%; 1,25%)
Socialdemokratų sąjunga (0,7%; nedalyvavo)

DEŠINIEJI IR CENTRAS:
Tėvynės Sąjunga (19,72%; 15,58%)
Liberalų sąjūdis (5,73%; 8,85%)
Liberalų ir centro sąjunga (5,34%; 2,13%)
Sąjunga TAIP (nedalyvavo; 1,82%)
Jaunoji Lietuva (1,75%; 0,65%)
Krikščionių partija (nedalyvavo; 1,24%)
Už Lietuvą Lietuvoje (nedalyvavo; 0,97%)
Centro partija (0,7%; nedalyvavo)
Respublikonų partija (nedalyvavo; 0,28%)

POPULIZMAS IR PROTESTAS:
Darbo partija (8,99%; 20,48%)
Tvarka ir teisingumas (12,68%; 7,55%)
Tautos prisikėlimo partija (15,09%; nedalyvavo)
Drąsos kelias (nedalyvavo; 8,86%)
Pilietinės demokratijos partija (1,11%; nedalyvavo)
Darbo ir vienybės partija (nedalyvavo; 0,33%)
Emigrantų partija (nedalyvavo; 0,3%)
Žmonių partija (nedalyvavo; 0,26%)

TAUTINĖS MAŽUMOS:
Lenkų rinkimų akcija (4,79%; 6,02%)
Rusų sąjunga (0,92%; nedalyvavo)

Nuo kurių rinkimų yra tokia situacija?

Beje, jei žiūrėti dar toliau atgal panašios tendencijos buvo ir 2004 m. rinkimuose:
Kairieji: 27,58% (0,33% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 28,56% (4,62% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 40,08% (0,28% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 3,79% (visi neįveikė barjero)

Ir net 2000 m. yra panašumų. Tiesa, partijas 2000 m. partijas reikėtų klasifikuoti kitaip: A. Paulausko Naujoji Sąjunga ir Liberalai (vedami neseniai atsistatydinusio R. Pakso) buvo iš esmės populistinės/protesto jėgos.
Kairieji: 35,64% (4,57% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 22,78% (14,16% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 39,63% (2,74% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 1,95% (visi neįveikė barjero)

Tikra politinė švytuoklė buvo iki 1996 m. rinkimų, nes populistinis/protesto elektoratas tada dar neturėjo savo partijų , todėl per kiekvienus rinkimus balsuodavo už tuos, kurie pralaimėjo praėjusius (1992 m. už kairiuosius, 1996 m. už dešiniuosius). 2000 m. dar jautėsi švytuoklės atgarsiai – dešinieji surinko mažiau, o kairieji daugiau balsų nei per tolimesnius rinkimus. Bet nuo 2004 m. politinė švytuoklė vis labiau ir labiau silpsta.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Branduolinės energijos žala aplinkai perdedama

Branduolinės energijos žala aplinkai perdedama

| 3 komentarai

Vyks referendumas dėl atominės elektrinės statybos. Nesiryšiu prognozuoti statybų kainos. Nežinia, kaip mūsų valstybėje bus organizuojamos statybos, ar nenusės pinigai ne visai ten, kur reikia.

Bet noriu atkreipti dėmesį, kad nuolat eskaluojamas argumentas, esą branduolinė jėgainė kenksminga gamtai yra pagrįstas labiau žmonių baime, o ne realia informacija.

Branduolinės jėgainės yra daug švaresnės už šilumines, kurios nuolat teršia aplinką. Hidroelektrinių alternatyva skamba gražiai, bet Lietuvoje yra neįmanoma – tam reikia sraunių upių, kalnuoto reljefo. Turime Kauno hidroelektrinę, bet ji, 100 MW galios, patenkina vos kelis procentus Lietuvos energijos poreikių. O juk čia užtvenkta didžiausia mūsų šalies upė. Vėjo ir saulės jėgainės tuo tarpu net ir vėjuočiausiose bei saulėčiausiuose kraštuose nepatenkina jų energijos poreikių. Didžiausias pasaulyje vėjo jėgainių parkas Teksase (JAV) užima tokį plotą, kaip visas Vilnius, bet pagamina tik apie trečdalį tiek elektros (~700 MW), kiek Elektrėnų jėgainė (~1900 MW). O saulės elektrinių galia dar mažesnė (galingiausia pasaulyje – 150 MW). Net nekalbėsiu apie tai, kad vėjo ir saulės elektrinių gaminama energija yra gerokai brangesnė už kitų tipų – ir čia nepaisant to, kad joms nereikia brangaus kuro.

Dėl visų šių priežasčių, tariama saulės/vėjo/vandens alternatyva atominei energetikai kol kas tėra gražūs lozungai. Saulės/vėjo/vandens jėgainės nepagamins nė dešimtadalio tiek elektros, kiek reikia Lietuvai. Tikroji alternatyva – tarši ir taip pat nepigią elektrą gaminanti Elektrėnų šiluminė elektrinė. Elektrėnuose pagaminti 1 KWh kainuoja 40-43 ct – t.y. beveik tiek, kokia yra mažmeninė elektros kaina. Pagrindinis ekologinis argumentas prieš atominę jėgainę – galimos katastrofos baimė. Bet iš tikro branduolinės katastrofos pasaulio istorijoje nusinešė labai mažai žmonių gyvybių (skirtingais vertinimais nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių) ir nė iš tolo neprilygsta gamtinėms nelaimėms, ligoms, eismo įvykiams, dėl prastų projektų sugriuvusių pastatų aukoms, dramblių sumindytiems žmonėms ir t.t.

Ką ten jiems – daugiau angliakasių kai kuriais metais žūsta kasdami anglį kurui nei per visą istoriją žuvo žmonių branduolinėse nelaimėse. O šiluminių elektrinių didelė tarša nuolat didina sergamumą įvairiomis ligomis. Atsisakydami atominės elektrinės ne sumažinisime taršą, o ją padidinsime, nes faktiškai elektrą gaminsime Elektrėnų elektrinėje, kadangi greito perėjimo prie atsinaujinančių energijos šaltinių galimybės – utopinės. Beje, dvi atominės elektrinės vis tiek stovės greta mūsų sienų Rusijoje ir Baltarusijoje, ir, tikėtina, mažiau saugios, nei būtų mūsiškė.

Žmonės bijo atominių elektrinių, o ne šiluminių dėl panašių priežasčių, kodėl jie bijo skristi lėktuvu labiau nei važiuoti automobiliu. Iš tikrųjų net 220000% (tai yra 2200 kartų) daugiau žmonių pasaulyje žūsta autoavarijose nei aviakatastrofose.

Tiesiog apie aviakatastrofas, kad ir kur jos beįvyktų, nors ir kitam pasaulio krašte, visuomet plačiai praneša žiniasklaida. O apie kelių nelaimes sužinome tik pačias svarbiausias ir paprastai tik įvykusias Lietuvoje, t.y. nesužinome nė apie 0,1% visų autoavarijų, kuriose žuvo žmonės. Tad mums atrodo, kad skristi lėktuvu rizika didesnė.

Štai taip yra ir su atominėmis jėgainėmis. Per visą istoriją tebuvo vos keli incidentai, kurių metu nukentėjo žmonės, bet jie nuolat akcentuojami. Pagrindinis – Černobylis. Pagal pasekmes Fukušimos su juo lyginti negalima, bet tai irgi incidentas. Mūsų žiniasklaida apie įvykius Fukušimoje pranešė gal net labiau, nei apie patį juos sukėlusį cunamį, nors Fukušimos nelaimė smarkiau pažeidė tik keliolikos darbuotojų sveikatą, kai pats cunamis nusinešė per 16 000 žmonių gyvybių.

Tad spręsdami, kaip balsuoti referendume, vertinkite tuos argumentus, kurie aktualūs, o ne tuos, kurie pagrįsti labiausiai baime.

Taip pat žr. čia platesnį elektrinių tipų pristatymą.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Iš didelių sporto renginių verslui laukti stebuklų – naivu

Iš didelių sporto renginių verslui laukti stebuklų – naivu

| 0 komentarų

Kai tik mūsų regione įvyksta koks stambus sporto renginys
atsiranda žmonių (ypač tarp barų, viešbučių savininkų) kurie tikisi stebuklo, didina
kainas keleriopai ar net dešimtis kartų. Taip buvo, kai 2011 m Lietuvoje vyko
Europos krepšinio čempionatas. Visai neseniai panašiai buvo Ukrainoje, kur
vyksta Europos futbolo čempionatas.

Tokie renginiai tikrai smarkiai padidina žmonių srautus,
suteikia galimybių uždirbti. Bet tie, kas tikisi per kelias savaites pasiekti vos
ne metų ar pusmečio rezultatą – visuomet nusivilia. Kodėl?

Tiesiog tarptautinės organizacijos, tokios kaip FIBA, FIFA
ar Tarptautinis olimpinis komietas, skirsto renginius taip, kad gavusiose teisę
rengti šalyse būtų pakankamai viešbučių ir kitos infrastruktūros. Paprastai
šnekant, Lietuva tikrai nerengs olimpinių žaidynių, o Škotija (viena) –
pasaulio futbolo čempionato, kad ir koks populiarus ten futbolas.

Šalys, kurios yra tokios mažos, kad renginys savo dydžiu
galėtų turėti stebuklingą įtaką jų ekonomikai, teisės rengti tų renginių
tiesiog niekada negaus – niekas nenori, kad sirgaliams tektų už nakvynę mokėti
dešimttūkstantines sumas dėl mažos pasiūlos.

Europos krepšinio čempionatas manau buvo tikrai didžiausias
renginys, kurį Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį ir ekonominę padėtį, galėjo
gauti teisę surengti, ir tai čia dar smarkiai prisidėjo didelis krepšinio
populiarumas Lietuvoje, nes šiaip Lietuvos dydis pagal renginio mastą buvo labai
“ant ribos”. Nuo pat tarpukario Europos krepšinio čempionato nerengė jokia kita
vos 3 mln. gyventojų turinti šalis.

Į 2012 m. Europos futbolo čempionatą, kadangi futbolas
populiaresnis turtingesnėje vakarų Europoje, atvyks daugiau sirgalių, nei pernai
atvyko į Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje. Tačiau Europos futbolo
čempionatą rengia dvi šalys – Lenkija ir Ukraina. Bendrai jose gyvena net 84
milijonai žmonių – arba 28 kartus daugiau, nei Lietuvoje.

Reiškia, net jeigu į Europos futbolo čempionatą atvyktų 28
kartus daugiau žmonių, nei į pernykštį krepšinio čempionatą, įtaka Lenkijos ir
Ukrainos ekonomikai būtų tik maždaug tokia pati, kaip Europos krepšinio
čempionato – Lietuvos ekonomikai. Stebuklų vėl nebus.

Beje, iš tikrųjų mažoms šalims būtų net nenaudinga rengti
pernelyg didelius renginius. Kodėl? Pažiūrėkite į Graikiją, kuri iki šiol
negrąžina skolų už 2004 m. Atėnų olimpiadą. Reikalas tas, kad šalys dėl teisės
rengti renginius konkuruoja tarpusavyje ir moka mokesčius tarptautinėms
organizacijoms. Tuos mokesčius reikia susigrąžinti iš fanų palikto PVM, taip
pat iš renginių bilietų kainų. Didesnės, ekonomiškai stipresnės šalys už
bilietus visuomet surinks didesnes pinigų sumas – taigi, galės pelningai
siūlyti tarpatutinėms organizacijoms didesnius mokesčius už teisę rengti
renginį. Be to, į tas šalis paprasčiau ir atvykti lėktuvu (palyginkit atvykimo
galimybes ir kainas į Londoną ir Vilnių pavydžiui iš Balkanų, kur populiarus
krepšinis). Tai reiškia ir daugiau fanų iš užsienio.

Lietuviai skundėsi didelėmis Europos krepšinio čempionato
bilietų kainomis, bet iš tikro kai tokie renginiai vyksta Vakarų Europoje,
kainos būna gerokai didesnės. Tiesiog rinka ten tokia didelė (o ir atlyginimai
didesni), kad pirkėjų vis tiek atsiranda.

Manau, tikrai nuostolingas bus Pasaulio futbolo čempionatas
2022 m. Katarui. Kataras jį gavo naftos pinigais (žadėjo, pavydžiui, visus
pastatytus stadionus paskui išmontuoti ir padovanoti skurdžioms šalims). Jei
tikėti skandalais – ir papirkinėjimu. Tačiau akivaizdu, kad Kataras siekia ne
pelno, o įvaizdžio gerinimo. Bet skirti tokias sumas įvaizdžiui gali tik arba
didelės, arba nafta turtingos valstybės. Vienas dalykas, kai olimpiados
išlaidos gulė ant 1,3 milijardo kinų (2008m. Pekinas), kitas – ant dešimties
milijonų graikų pečių (2004 m. Atėnai).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


2012 m. Pasaulio viktorinos čempionatas – birželio 2 d.

2012 m. Pasaulio viktorinos čempionatas – birželio 2 d.

| 0 komentarų

Jau artėja 2012 metų Pasaulio viktorinos čempionatas. Kaip ir seniau, esu Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvai, tad jį organizuosiu.

Dalyviai šiemet registruojasi itin aktyviai. Pirmą kartą planuojame rengti renginį ir Klaipėdoje. Be to, kaip ir pernai, jis vyks Vilniuje ir Panevėžyje.

Priminsiu, kad Pasaulio viktorinos čempionato metu dalyviams visame pasaulyje užduodami tie patys klausimai. Tą pačią dieną renginys vyksta daugiau nei 30 šalių, daugiau nei 70 miestų. Viktorinos klausimai išverčiami į vietines kalbas (Lietuvoje – į lietuvių kalbą, bet to pageidaujantys dalyviai gali gauti ir angliškus klausimus).

Rezultatai taip pat skaičiuojami ir pasaulio, ir valstybės, ir kiekvieno miesto mastu. Visi klausimai suskirstyti į 8 temas (pasaulis, istorija, mokslas, sportas, komunikavimas, gyvenimas, pramogos, kultūra). Jeigu nelaimėsite bendroje įskaitoje, galbūt puikiai pasirodysite kurioje nors iš atskirų temų? Gal toje temoje aplenksite ne tik savo miesto gyventojus, bet ir kitus lietuvius? O gal ir latvius bei estus pavyks aplenkti? Renginys plečiasi ne vien Lietuvoje: šiemet jis vyks ir Rygoje, Ventspilyje, Taline, Tartu (seniau Latvijoje ir Estijoje jis vykdavo tik Rygoje ir Tartu).

Pasaulio viktorinos čempionato klausimai, rengiami tarptautinės komandos, yra tikrai kokybiški ir įdomūs. Kai nežinai atsakymo ir jį išgirsti dažnai pagalvoji “Kaip įdomu, ir kaip aš šito nežinojau?” (bent jau kai klausimas – iš temos, kuria šiaip domiesi). Tai – geros viktorinos požymis.

Prastose viktorinose (o pats esu dalyvavęs daugybėje viktorinų – ir gerų, ir blogų – ir dar daugybę organizavęs, kūręs klausimus) išgirdęs teisingą atsakymą, kurio iki tol nežinojai, dažnai pagalvoji “Ir kodėl tai kam nors turi rūpėti?”.

Lengva sugalvoti sunkų viktorinos klausimą – tiesiog iškapstyk kokio menkai žinomo įvykio datą ar žmogaus pavardę ir paprašyk tai parašyti. Bet sugalvoti sunkų, tačiau gerą klausimą – kur kas sudėtingiau. Džiugu, kad Pasaulio viktorinos čempionate vyrauje būtent tokie klausimai.

Todėl Pasaulio viktorinos čempionate beveik nebūna tokių klausimų, kur prašoma pasakyti įvykio datą, tikslų valstybės plotą, gyventojų skaičių ar panašius dalykus. Juk jei spėtum, kad kas nors įvyko 1956 metais, o teisingasis atsakymas būtų 1957 m. – tokį atsakymą sužinoti visai nebūtų įdomu. Pasaulio viktorinos čempionate nebūna ir klausimų, kur iš kelių variantų reikia pasirinkti vieną – tokie irgi paprastai neįdomūs, be to, čia daug lemtų ir sėkmė.

Jei susidomėjote, oficialus Pasaulio viktorinos čempionato puslapis Lietuvoje yra čia.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,