2014 m. rugsėjo 13 d.. Krepšinis labiau nei bet kas kitas skatina užsieniečius pasidomėti Lietuva. Kaip ir per kiekvieną pasaulinį krepšinio renginį per 2014 m. pasaulio čempionatą Google paieškos angliškam mūsų šalies pavadinimui “Lithuania” kone padvigubėjo.

Šiais laikais norėdami apie ką nors sužinoti plačiau dauguma žmonių tai pirmiausia veda tą žodį į Google – todėl nelietuviškų Lietuvos pavadinimų paieškos Google sistemoje puikiai atspindi tuometį susidomėjimą Lietuva užsienyje.

Štai 2007-2014 m. Google paieškų žodžiui “Lithuania” diagrama su paaiškinimais, koks krepšinio renginys vyko kiekvieno “piko” metu:

Kiekvienas diagramos taškas – tai visas mėnuo. Kadangi čempionatas trunka maždaug 2 savaites, realus susidomėjimo pokytis Lietuva jų metu būdavo dar didesnis (maždaug dvigubai daugiau paieškų lyginant su dauguma kitų savaičių).

Iš šios diagramos matosi štai kas:

1.Jokie kiti su Lietuva susiję įvykiai iš esmės nedaro žymesnės įtakos žodžio “Lithuania” Google paieškoms. Pirmininkavimas Europos Sąjungai, dainų šventės, rezonansinės bylos, kiti politiniai ir kultūriniai reiškiniai – visa tai skambėjo garsiai Lietuvoje, bet ne užsienyje. Vieninteliai krepšinio rinktinės pasirodymai žinią apie Lietuvą tvirtai paskleidžia toliau, nei Lietuvos sienos.

2.Kitų sporto šakų čempionatai nepadidina užsieniečių dėmesio Lietuvai. Be to, nors Olimpiadose dalyvauja (ir laimi medalius), be krepšininkų, ir kitų šakų lietuvių sportininkai, Olimpiados sukelia tik vos vos didesnį susidomėjimą Lietuva, nei Pasaulio krepšinio čempionatai. Tam yra kelios priežastys:
a)Krepšinis pasaulyje populiaresnis už daugelį kitų sporto šakų.
b)Daugelio individualių sportininkų pasirodymai tetrunka kelias ar keliasdešimt minučių, o krepšininkai olimpiadoje ir čempionatuose žaidžia daug varžybų.
c)Kai laimi individualios sporto šakos sportininkas akcentuojama jo(s) pavardė, kai rinktinė – akcentuojama Lietuva.
d)Kitų populiarių komandinių sporto šakų (futbolo, ledo ritulio, regbio, beisbolo…) Lietuvos rinktinės pasaulio čempionatuose ir olimpiadose niekad nedalyvavo.

3.Europos krepšinio čempionatai toli gražu nesukelia tokio efekto, kaip pasaulio čempionatai ar olimpiados (išskyrus 2011 m. Europos čempionatą, nes jis ir vyko Lietuvoje). Taip yra todėl, kad “Lithuania” – angliškas žodis ir dauguma anglakalbių šalių nėra Europoje. Tuo tarpu Europos anglakalbėse šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Airijoje) krepšinis nepopuliarus. Tačiau žodžio “Lietuva” krepšinį labiau mėgstančių Europos šalių kalbomis (pvz. ispaniškai “Lituania”) paieškos pikai, sutampantys su Europos krepšinio čempionatais, aiškesni.

Beje, didžiausias visų laikų susidomėjimas Lietuva Google sistemoje buvo per 2004 m. Atėnų olimpiadą, kuomet Lietuvos rinktinė įveikė JAV.

Eurobasket 2013 prasidėjo. Šiame įraše pažvelgsiu į arenų lankomumą. Ne pagrindinių varžybų, tačiau atrankos, kurioje dalyvavo 31 Europos rinktinė. Pačių pajėgiausių ten nebuvo (jos, tarp jų Lietuva, į čempionatą pateko tiesiai), kaip ir pačių beviltiškiausių.

Taigi, kur iš šių sąlyginai vidutinio pajėgumo krepšinio valstybių ši sporto šaka populiariausia? Vien arenų lankomumas to neparodo, nes lemia ir kiti dalykai: arenų dydis, bilietų kainos, populiacija. Tačiau manau tai yra neblogas rodiklis, nes pusė atrankos rungtynių vyksta namuose, o varžybų svarba vienoda.

Taigi, didžiausi atrankso varžybų lankytojų vidurkiai buvo šiose penkiose šalyse:
*Gruzijoje – 8250.
*Serbijoje – 7842.
*Turkijoje – 7486.
*Izraelyje – 6440.
*Bosnijoje ir Hercegovinoje – 5500.

Įspūdingiausiai atrodo Gruzijos fanų skaičiai, bet tai jau nieko keisto: ir Lietuvoje vykusiame 2011 m. čempionate gruzinų sirgalių atvažiavo daugiausiai (neskaičiuojant kaimyninių šalių). Ten krepšinis išgyvena pakilimą ir vis geresnis rinktinės žaidimas tam padeda.

Pietų Europoje (Serbijoje, Bosnijoje, Turkijoje) krepšinis populiarus nuo seno, šios komandos nuolat žaidžia Europos čempionatuose. Krepšinis yra ir Izraelio žydų nacionalinis sportas (tarp palestiniečių populiaresnis futbolas).

Toliau darosi kiek įdomiau:
*Estija – 5150
*Lenkija – 4825
*Suomija – 4478
*Juodkalnija – 3960
*Belgija – 3875
*Italija – 3553
*Vokietija – 3461

Eurobasket 2013 atrankos arenų lankomumas

Nors Estija niekad per pastaruosius 10 metų nėra net patekusi į Europos čempionatą, krepšinis ten itin populiarus, laikomas nacionaliniu sportu.

Įdomiau atrodo nemaži lankytojų skaičiai Lenkijoje, Suomijoje ir Belgijoje, kur krepšinis, nors ir atsilikdamas nuo futbolo ar (Suomijoje) ledo ritulio, atrodo, jau yra įgijęs tvirtas pozicijas. Suomių gerbėjų ir Lietuvoje užpernai buvo, ir į Slovėniją apie 800 nuvyko.

Vokiečiai apskritai pasižymi pomėgiu lankyti arenas – net ten vykusiame mėgėjų Amerikietiško futbolo čempionate stadionai buvo pilni, o Vokietijos krepšinio bundeslygos lankomumas lenkia LKL. Italijoje skaičių buvo galima tikėtis ir didesnių, atsižvelgiant į dėmesį krepšiniui šalies žiniasklaidoje – bet pastaruoju metu rezultatais rinktinė nedžiugina, žmonės turbūt perėjo prie pajėgesnių vietos klubų palaikymo.

Šiose šalyse į rungtynes vidutiniškai atėjo nuo 2000 iki 2999 lankytojų: Ukraina, Latvija, Vengrija, Švedija, Azerbaidžanas.

Šiose šalyse į rungtynes vidutiniškai atėjo nuo 1000 iki 1999 lankytojų: Čekija, Baltarusija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Islandija.

Iš šių valstybių aukštais pasiekimais krepšinyje garsėja tik Kroatija, iškovojusi net olimpinį sidabrą. Keista, kad lankomumas joje smarkiai atsiliko nuo kitų buvusios Jugoslavijos šalių. Atsižvelgiant į valstybės dydį galima sakyti, kad lankomumas Islandijoje nemažas – juk jos sostinėje tegyvena tiek žmonių, kiek Klaipėdoje, o visoje šalyje – kiek Kaune. Beje, Islandija, Baltarusija ir Azerbaidžanas į Europos čempionatą nėra niekad patekę.

Žemiausias krepšinio populiarumas, atrodo, šiose valstybėse, kuriose vidutinis lankomumas svyravo nuo 288 iki 980 lankytojų: Slovakijoje, Portugalijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Albanijoje ir Kipre. Šiuos skaičius kai kur į viršų dar patempia mačai prieš kaimynines šalis, į kuriuos atvyko daug užsienio sirgalių (Liuksemburgas-Vokietija, Austrija-Kroatija).

Šiuose kraštuose krepšinis neužima vietos kaip viena pagrindnių sporto šakų; t.y. yra maždaug panašioje padėtyje, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje beisbolas ar regbis. Apie krepšinį mažai praneša vietos spauda ir gerbėjų jis turi mažai. Ne sutapimas, kad šios šalys yra pasiekusios puikių rezultatų kitose komandinėse sporto šakose: futbole, ledo ritulyje. Kipras ir Liuksemburgas yra išimtys, nes tai mažai gyventojų turinčios šalys, kurių dydžio nepakanka jokiai stipriai sportinei rinktinei; taip pat stiprios rinktinės jokiame sporte neturi Albanija.

Šios FIBA atrankoje išvis atsisakė dalyvauti, nors ir neturi automatinio kvietimo į čempionatą: Lichtenšteinas, Monakas, Armėnija, Danija, Airija ir Norvegija. Pirmosios dvi, matyt, labiau dėl dydžio, tačiau kitose krepšinis tiesiog nepopuliarus.

Įdomu, kad Norvegija, Airija, o taip pat futbolą/regbį/kriketą mėgstanti (bet kaip buvusi olimpiados šeimininkė be atrankos į krepšinio čempionatą patekusi) Didžioji Britanija, yra tos šalys, į kurias šiais laikais emigruoja daugiausiai lietuvių, kas, kaip jau rašiau, sukuria populiarią legendą, jog užsienyje krepšinis nepopuliarus, apie jį nerašo jokia užsienio spauda. Ši legenda tokia pati klaidinga, kaip ir legenda, kad Lietuva yra “vienintelė krepšinio šalis Europoje” – atkreipus dėmesį į draugiškų mačų prieš čempionatą lankomumą Lietuvoje, jis daugmaž atitiko lankomumą Serbijoje, Turkijoje, Izraelyje ar Bosnijoje, o gruzinams gal net nusileidome. Panašus greičiausiai būtų buvęs ir lankomumas Slovėnijoje, Makedonijoje, Ispanijoje, Graikijoje.

Kai tik mūsų regione įvyksta koks stambus sporto renginys
atsiranda žmonių (ypač tarp barų, viešbučių savininkų) kurie tikisi stebuklo, didina
kainas keleriopai ar net dešimtis kartų. Taip buvo, kai 2011 m Lietuvoje vyko
Europos krepšinio čempionatas. Visai neseniai panašiai buvo Ukrainoje, kur
vyksta Europos futbolo čempionatas.

Tokie renginiai tikrai smarkiai padidina žmonių srautus,
suteikia galimybių uždirbti. Bet tie, kas tikisi per kelias savaites pasiekti vos
ne metų ar pusmečio rezultatą – visuomet nusivilia. Kodėl?

Tiesiog tarptautinės organizacijos, tokios kaip FIBA, FIFA
ar Tarptautinis olimpinis komietas, skirsto renginius taip, kad gavusiose teisę
rengti šalyse būtų pakankamai viešbučių ir kitos infrastruktūros. Paprastai
šnekant, Lietuva tikrai nerengs olimpinių žaidynių, o Škotija (viena) –
pasaulio futbolo čempionato, kad ir koks populiarus ten futbolas.

Šalys, kurios yra tokios mažos, kad renginys savo dydžiu
galėtų turėti stebuklingą įtaką jų ekonomikai, teisės rengti tų renginių
tiesiog niekada negaus – niekas nenori, kad sirgaliams tektų už nakvynę mokėti
dešimttūkstantines sumas dėl mažos pasiūlos.

Europos krepšinio čempionatas manau buvo tikrai didžiausias
renginys, kurį Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį ir ekonominę padėtį, galėjo
gauti teisę surengti, ir tai čia dar smarkiai prisidėjo didelis krepšinio
populiarumas Lietuvoje, nes šiaip Lietuvos dydis pagal renginio mastą buvo labai
“ant ribos”. Nuo pat tarpukario Europos krepšinio čempionato nerengė jokia kita
vos 3 mln. gyventojų turinti šalis.

Į 2012 m. Europos futbolo čempionatą, kadangi futbolas
populiaresnis turtingesnėje vakarų Europoje, atvyks daugiau sirgalių, nei pernai
atvyko į Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje. Tačiau Europos futbolo
čempionatą rengia dvi šalys – Lenkija ir Ukraina. Bendrai jose gyvena net 84
milijonai žmonių – arba 28 kartus daugiau, nei Lietuvoje.

Reiškia, net jeigu į Europos futbolo čempionatą atvyktų 28
kartus daugiau žmonių, nei į pernykštį krepšinio čempionatą, įtaka Lenkijos ir
Ukrainos ekonomikai būtų tik maždaug tokia pati, kaip Europos krepšinio
čempionato – Lietuvos ekonomikai. Stebuklų vėl nebus.

Beje, iš tikrųjų mažoms šalims būtų net nenaudinga rengti
pernelyg didelius renginius. Kodėl? Pažiūrėkite į Graikiją, kuri iki šiol
negrąžina skolų už 2004 m. Atėnų olimpiadą. Reikalas tas, kad šalys dėl teisės
rengti renginius konkuruoja tarpusavyje ir moka mokesčius tarptautinėms
organizacijoms. Tuos mokesčius reikia susigrąžinti iš fanų palikto PVM, taip
pat iš renginių bilietų kainų. Didesnės, ekonomiškai stipresnės šalys už
bilietus visuomet surinks didesnes pinigų sumas – taigi, galės pelningai
siūlyti tarpatutinėms organizacijoms didesnius mokesčius už teisę rengti
renginį. Be to, į tas šalis paprasčiau ir atvykti lėktuvu (palyginkit atvykimo
galimybes ir kainas į Londoną ir Vilnių pavydžiui iš Balkanų, kur populiarus
krepšinis). Tai reiškia ir daugiau fanų iš užsienio.

Lietuviai skundėsi didelėmis Europos krepšinio čempionato
bilietų kainomis, bet iš tikro kai tokie renginiai vyksta Vakarų Europoje,
kainos būna gerokai didesnės. Tiesiog rinka ten tokia didelė (o ir atlyginimai
didesni), kad pirkėjų vis tiek atsiranda.

Manau, tikrai nuostolingas bus Pasaulio futbolo čempionatas
2022 m. Katarui. Kataras jį gavo naftos pinigais (žadėjo, pavydžiui, visus
pastatytus stadionus paskui išmontuoti ir padovanoti skurdžioms šalims). Jei
tikėti skandalais – ir papirkinėjimu. Tačiau akivaizdu, kad Kataras siekia ne
pelno, o įvaizdžio gerinimo. Bet skirti tokias sumas įvaizdžiui gali tik arba
didelės, arba nafta turtingos valstybės. Vienas dalykas, kai olimpiados
išlaidos gulė ant 1,3 milijardo kinų (2008m. Pekinas), kitas – ant dešimties
milijonų graikų pečių (2004 m. Atėnai).

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.