Kai lietuviai pasiekia svarbias pergales sporte, ne vieną užklumpa džiaugsminga mintis: „Dabar apie Lietuvą išgirs visi”.

Sportininkai – patys tikriausi Lietuvos ambasadoriai. Keliaujant užsienyje paminėjus Lietuvos pavadinimą jeigu žmogus ką nors apie mūsų šalį žino neretai pirmiausiai pamini būtent sportininkus.

Populiariausia sporto šaka, kurioje Lietuvos sportininkai daug pasiekę yra, be abejo, krepšinis. Iš patirties sakau, kad Lietuvą daug dažniau žino eiliniai žmonės šalyse, kuriose krepšiniu domimasi, negu tose, kuriose šis sportas nepopuliarus. O su Lietuva jiems dažnai asocijuojasi pavardės – „Sabonis”, „Jasikevičius”.

Kiti Lietuvos sportininkai, net ir dažnai linksniuojami mūsų televizijoje, mažai žinomi. Nieko keista – kai kurie jų pasauliniu mąstu savo sporto šakose tėra vidutiniokai (pvz. Lietuvos futbolininkai ar tenisininkai), o kiti atstovauja nepopuliarioms sporto šakoms. Nors daug kas žino, kad turime treko dviračių, maratono čempionę ar „stipriausią pasaulio žmogų”, kiek iš jūsų galėtumėte išvardyti, tarkime, įvairių plaukimo rūšių Europos ir pasaulio čempionus, geriausius dešimtkovininkus bei BMX dviračių lyderius? Lygiai taip ir mūsų čempionus užsieniečiai mažai žino.

Kas kita – tokios sporto šakos, kaip krepšinis ar futbolas, kuriomis domisi milijonai, jeigu ne milijardai, ir geriausi pasaulio žaidėjai plačiau žinomi.

Futbolas – turbūt plačiausiai žinoma sporto šaka šiuo metu, ir todėl žymiausi pasaulio futbolininkai žinomi didesniame šalių skaičiuje, nei krepšininkai, tenisininkai ar regbininkai. Vis girdžiu minčių „Va, jei Lietuvoje populiariausia sporto šaka būtų futbolas, Lietuva būtų daug žinomesnė”.

Taip sakantieji kažkodėl mano, kad jeigu Lietuvoje populiaresnis būtų futbolas, tai jį ir žaistume taip, kaip dabar krepšinį. Tačiau taip nėra. Kadangi futbolas itin populiarus didesniame šalių skaičiuje, ir konkurencija čia rimtesnė.

Krepšynyje turime ir svarbų pranašumą – lietuviai yra pagal ūgį viena aukščiausių pasaulio tautų. Todėl tarp lietuvių kur kas didesnis procentas fiziškai tinka krepšiniui, negu, tarkim, tarp kinų ar pietų europiečių. Tokio pranašumo neturėtume futbole ar kitoje komandinėje sporto šakoje – būtume tik eilinė 3 milijonus žmonių turinti šalis.

Pažiūrėjus tokio dydžio šalių rezultatus pasauliniame futbole matosi, kad jų pasiekimai (nekalbu apie pavienius proveržius, bet bendra tendenciją) – menki. Net tokios šalys kaip Škotija, kur futbolas – neabejotinas sporto karalius – tik kartais tepatenka į Europos ar Pasaulio čempionatus. Taip, Urugvajus yra tapęs pasaulio čempionu, tačiau tai buvo kiti laikai – tuomet futbolas buvo mažiau populiarus, nei krepšinis dabar, jis dar nebuvo užkariavęs milžiniškų Artimųjų rytų, Afrikos plotų.

Turėti pasaulinio ar bent europinio lygio futbolo klubus irgi brangesnis malonumas, nei krepšinio klubus. Lietuva, aišku, finansinėmis galimybėmis niekaip neprilygtų vakarų Europos klubams ar net didžiosioms rytų šalims, tokioms kaip Ukraina ir Rusija.

Taigi, jei futbolas būtų populiariausias Lietuvos sportas – Lietuva futbole būtų geriausiu atveju nebloga vidutiniokė. Klausimas, ar tai geriau garsintų Lietuvą, negu vienos pasaulio krepšinio lyderių vardas.