Išskleisti meniu

Futbolas

Iš didelių sporto renginių verslui laukti stebuklų – naivu

Iš didelių sporto renginių verslui laukti stebuklų – naivu

| 0 komentarų

Kai tik mūsų regione įvyksta koks stambus sporto renginys
atsiranda žmonių (ypač tarp barų, viešbučių savininkų) kurie tikisi stebuklo, didina
kainas keleriopai ar net dešimtis kartų. Taip buvo, kai 2011 m Lietuvoje vyko
Europos krepšinio čempionatas. Visai neseniai panašiai buvo Ukrainoje, kur
vyksta Europos futbolo čempionatas.

Tokie renginiai tikrai smarkiai padidina žmonių srautus,
suteikia galimybių uždirbti. Bet tie, kas tikisi per kelias savaites pasiekti vos
ne metų ar pusmečio rezultatą – visuomet nusivilia. Kodėl?

Tiesiog tarptautinės organizacijos, tokios kaip FIBA, FIFA
ar Tarptautinis olimpinis komietas, skirsto renginius taip, kad gavusiose teisę
rengti šalyse būtų pakankamai viešbučių ir kitos infrastruktūros. Paprastai
šnekant, Lietuva tikrai nerengs olimpinių žaidynių, o Škotija (viena) –
pasaulio futbolo čempionato, kad ir koks populiarus ten futbolas.

Šalys, kurios yra tokios mažos, kad renginys savo dydžiu
galėtų turėti stebuklingą įtaką jų ekonomikai, teisės rengti tų renginių
tiesiog niekada negaus – niekas nenori, kad sirgaliams tektų už nakvynę mokėti
dešimttūkstantines sumas dėl mažos pasiūlos.

Europos krepšinio čempionatas manau buvo tikrai didžiausias
renginys, kurį Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį ir ekonominę padėtį, galėjo
gauti teisę surengti, ir tai čia dar smarkiai prisidėjo didelis krepšinio
populiarumas Lietuvoje, nes šiaip Lietuvos dydis pagal renginio mastą buvo labai
“ant ribos”. Nuo pat tarpukario Europos krepšinio čempionato nerengė jokia kita
vos 3 mln. gyventojų turinti šalis.

Į 2012 m. Europos futbolo čempionatą, kadangi futbolas
populiaresnis turtingesnėje vakarų Europoje, atvyks daugiau sirgalių, nei pernai
atvyko į Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje. Tačiau Europos futbolo
čempionatą rengia dvi šalys – Lenkija ir Ukraina. Bendrai jose gyvena net 84
milijonai žmonių – arba 28 kartus daugiau, nei Lietuvoje.

Reiškia, net jeigu į Europos futbolo čempionatą atvyktų 28
kartus daugiau žmonių, nei į pernykštį krepšinio čempionatą, įtaka Lenkijos ir
Ukrainos ekonomikai būtų tik maždaug tokia pati, kaip Europos krepšinio
čempionato – Lietuvos ekonomikai. Stebuklų vėl nebus.

Beje, iš tikrųjų mažoms šalims būtų net nenaudinga rengti
pernelyg didelius renginius. Kodėl? Pažiūrėkite į Graikiją, kuri iki šiol
negrąžina skolų už 2004 m. Atėnų olimpiadą. Reikalas tas, kad šalys dėl teisės
rengti renginius konkuruoja tarpusavyje ir moka mokesčius tarptautinėms
organizacijoms. Tuos mokesčius reikia susigrąžinti iš fanų palikto PVM, taip
pat iš renginių bilietų kainų. Didesnės, ekonomiškai stipresnės šalys už
bilietus visuomet surinks didesnes pinigų sumas – taigi, galės pelningai
siūlyti tarpatutinėms organizacijoms didesnius mokesčius už teisę rengti
renginį. Be to, į tas šalis paprasčiau ir atvykti lėktuvu (palyginkit atvykimo
galimybes ir kainas į Londoną ir Vilnių pavydžiui iš Balkanų, kur populiarus
krepšinis). Tai reiškia ir daugiau fanų iš užsienio.

Lietuviai skundėsi didelėmis Europos krepšinio čempionato
bilietų kainomis, bet iš tikro kai tokie renginiai vyksta Vakarų Europoje,
kainos būna gerokai didesnės. Tiesiog rinka ten tokia didelė (o ir atlyginimai
didesni), kad pirkėjų vis tiek atsiranda.

Manau, tikrai nuostolingas bus Pasaulio futbolo čempionatas
2022 m. Katarui. Kataras jį gavo naftos pinigais (žadėjo, pavydžiui, visus
pastatytus stadionus paskui išmontuoti ir padovanoti skurdžioms šalims). Jei
tikėti skandalais – ir papirkinėjimu. Tačiau akivaizdu, kad Kataras siekia ne
pelno, o įvaizdžio gerinimo. Bet skirti tokias sumas įvaizdžiui gali tik arba
didelės, arba nafta turtingos valstybės. Vienas dalykas, kai olimpiados
išlaidos gulė ant 1,3 milijardo kinų (2008m. Pekinas), kitas – ant dešimties
milijonų graikų pečių (2004 m. Atėnai).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Kodėl krepšininkų pergalė vertinama labiau, nei dešimtkovininkų, ir ar būtų Lietuva žymesnė, jei ji būtų futbolo šalis

Kodėl krepšininkų pergalė vertinama labiau, nei dešimtkovininkų, ir ar būtų Lietuva žymesnė, jei ji būtų futbolo šalis

| 0 komentarų

Kai lietuviai pasiekia svarbias pergales sporte, ne vieną užklumpa džiaugsminga mintis: „Dabar apie Lietuvą išgirs visi”.

Sportininkai – patys tikriausi Lietuvos ambasadoriai. Keliaujant užsienyje paminėjus Lietuvos pavadinimą jeigu žmogus ką nors apie mūsų šalį žino neretai pirmiausiai pamini būtent sportininkus.

Populiariausia sporto šaka, kurioje Lietuvos sportininkai daug pasiekę yra, be abejo, krepšinis. Iš patirties sakau, kad Lietuvą daug dažniau žino eiliniai žmonės šalyse, kuriose krepšiniu domimasi, negu tose, kuriose šis sportas nepopuliarus. O su Lietuva jiems dažnai asocijuojasi pavardės – „Sabonis”, „Jasikevičius”.

Kiti Lietuvos sportininkai, net ir dažnai linksniuojami mūsų televizijoje, mažai žinomi. Nieko keista – kai kurie jų pasauliniu mąstu savo sporto šakose tėra vidutiniokai (pvz. Lietuvos futbolininkai ar tenisininkai), o kiti atstovauja nepopuliarioms sporto šakoms. Nors daug kas žino, kad turime treko dviračių, maratono čempionę ar „stipriausią pasaulio žmogų”, kiek iš jūsų galėtumėte išvardyti, tarkime, įvairių plaukimo rūšių Europos ir pasaulio čempionus, geriausius dešimtkovininkus bei BMX dviračių lyderius? Lygiai taip ir mūsų čempionus užsieniečiai mažai žino.

Kas kita – tokios sporto šakos, kaip krepšinis ar futbolas, kuriomis domisi milijonai, jeigu ne milijardai, ir geriausi pasaulio žaidėjai plačiau žinomi.

Futbolas – turbūt plačiausiai žinoma sporto šaka šiuo metu, ir todėl žymiausi pasaulio futbolininkai žinomi didesniame šalių skaičiuje, nei krepšininkai, tenisininkai ar regbininkai. Vis girdžiu minčių „Va, jei Lietuvoje populiariausia sporto šaka būtų futbolas, Lietuva būtų daug žinomesnė”.

Taip sakantieji kažkodėl mano, kad jeigu Lietuvoje populiaresnis būtų futbolas, tai jį ir žaistume taip, kaip dabar krepšinį. Tačiau taip nėra. Kadangi futbolas itin populiarus didesniame šalių skaičiuje, ir konkurencija čia rimtesnė.

Krepšynyje turime ir svarbų pranašumą – lietuviai yra pagal ūgį viena aukščiausių pasaulio tautų. Todėl tarp lietuvių kur kas didesnis procentas fiziškai tinka krepšiniui, negu, tarkim, tarp kinų ar pietų europiečių. Tokio pranašumo neturėtume futbole ar kitoje komandinėje sporto šakoje – būtume tik eilinė 3 milijonus žmonių turinti šalis.

Pažiūrėjus tokio dydžio šalių rezultatus pasauliniame futbole matosi, kad jų pasiekimai (nekalbu apie pavienius proveržius, bet bendra tendenciją) – menki. Net tokios šalys kaip Škotija, kur futbolas – neabejotinas sporto karalius – tik kartais tepatenka į Europos ar Pasaulio čempionatus. Taip, Urugvajus yra tapęs pasaulio čempionu, tačiau tai buvo kiti laikai – tuomet futbolas buvo mažiau populiarus, nei krepšinis dabar, jis dar nebuvo užkariavęs milžiniškų Artimųjų rytų, Afrikos plotų.

Turėti pasaulinio ar bent europinio lygio futbolo klubus irgi brangesnis malonumas, nei krepšinio klubus. Lietuva, aišku, finansinėmis galimybėmis niekaip neprilygtų vakarų Europos klubams ar net didžiosioms rytų šalims, tokioms kaip Ukraina ir Rusija.

Taigi, jei futbolas būtų populiariausias Lietuvos sportas – Lietuva futbole būtų geriausiu atveju nebloga vidutiniokė. Klausimas, ar tai geriau garsintų Lietuvą, negu vienos pasaulio krepšinio lyderių vardas.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Futbolas – tikrasis globalizacijos simbolis

Futbolas – tikrasis globalizacijos simbolis

| 0 komentarų

Kai antiglobalistai protestuoja prieš globalizaciją, savo taikiniu dažnai pasirenka McDonald’s restoranus. Ši įmonė, kartu su keliomis kitomis, tapo globalizacijos simboliu. Tačiau ar pelnytai? Ar tikrai būtent ji labiausiai atspindi kultūrinį ir ekonominį pasaulio supanašėjimą?

Nemanau.

Man didžiausias globalizacijos simbolis – futbolas. Sporto šaka, gimusi Anglijoje, ir kartu su kolonistais bei prekybininkais per XX a. pasiekusi visus pasaulio kampelius. Nukonkuravusi tradicines kupranugarių lenktynes arabų kraštuose, privertusi pamiršti lotynų amerikiečius savąsias sporto šakas, nūnai atėjusi net į lankininkų sostinę Butaną, kuriame pirmoji televizija atsidarė vos prieš 5 metus. Net 204 šalys siekė teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio futbolo čempionate (McDonald’s veikia tik maždaug perpus tiek šalių).

McDonald’s nesunaikina vietinių virtuvių. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris kasdien valgytų vien tokį maistą. Be to, valgymui skiriame tik mažą dalį dienos. Greitas maistas – daugiausiai papildomas pasirinkimas, bet ne nauja kultūrinė tradicija.

Sporto šaka – kas kita. Futbolo gerbėjai jam skiria daug kartų daugiau laiko, negu McDonald’s maisto mėgėjai – Big Mac’ų valgymui. Futbolas tai ir žaidimas su draugais laisvalaikiu pievelėje, ir mačų stebėjimas per televiziją, ir gyvas palaikymas stadione, ir sporto žinių sekimas, straipsnių apie rungtynes skaitymas, ir diskusijos gyvenime ar ginčai interneto forumuose, ir kompiuteriniai žaidimai… Ištisas gyvenimo būdas.

Kokia gi kita tarptautinė organizacija – nesvarbu viešoji ar privati – čia galėtų nukonkuruoti FIFA?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,