Sportas

2014 m. rugsėjo 13 d.. Krepšinis labiau nei bet kas kitas skatina užsieniečius pasidomėti Lietuva. Kaip ir per kiekvieną pasaulinį krepšinio renginį per 2014 m. pasaulio čempionatą Google paieškos angliškam mūsų šalies pavadinimui “Lithuania” kone padvigubėjo.

Šiais laikais norėdami apie ką nors sužinoti plačiau dauguma žmonių tai pirmiausia veda tą žodį į Google – todėl nelietuviškų Lietuvos pavadinimų paieškos Google sistemoje puikiai atspindi tuometį susidomėjimą Lietuva užsienyje.

Štai 2007-2014 m. Google paieškų žodžiui “Lithuania” diagrama su paaiškinimais, koks krepšinio renginys vyko kiekvieno “piko” metu:

Kiekvienas diagramos taškas – tai visas mėnuo. Kadangi čempionatas trunka maždaug 2 savaites, realus susidomėjimo pokytis Lietuva jų metu būdavo dar didesnis (maždaug dvigubai daugiau paieškų lyginant su dauguma kitų savaičių).

Iš šios diagramos matosi štai kas:

1.Jokie kiti su Lietuva susiję įvykiai iš esmės nedaro žymesnės įtakos žodžio “Lithuania” Google paieškoms. Pirmininkavimas Europos Sąjungai, dainų šventės, rezonansinės bylos, kiti politiniai ir kultūriniai reiškiniai – visa tai skambėjo garsiai Lietuvoje, bet ne užsienyje. Vieninteliai krepšinio rinktinės pasirodymai žinią apie Lietuvą tvirtai paskleidžia toliau, nei Lietuvos sienos.

2.Kitų sporto šakų čempionatai nepadidina užsieniečių dėmesio Lietuvai. Be to, nors Olimpiadose dalyvauja (ir laimi medalius), be krepšininkų, ir kitų šakų lietuvių sportininkai, Olimpiados sukelia tik vos vos didesnį susidomėjimą Lietuva, nei Pasaulio krepšinio čempionatai. Tam yra kelios priežastys:
a)Krepšinis pasaulyje populiaresnis už daugelį kitų sporto šakų.
b)Daugelio individualių sportininkų pasirodymai tetrunka kelias ar keliasdešimt minučių, o krepšininkai olimpiadoje ir čempionatuose žaidžia daug varžybų.
c)Kai laimi individualios sporto šakos sportininkas akcentuojama jo(s) pavardė, kai rinktinė – akcentuojama Lietuva.
d)Kitų populiarių komandinių sporto šakų (futbolo, ledo ritulio, regbio, beisbolo…) Lietuvos rinktinės pasaulio čempionatuose ir olimpiadose niekad nedalyvavo.

3.Europos krepšinio čempionatai toli gražu nesukelia tokio efekto, kaip pasaulio čempionatai ar olimpiados (išskyrus 2011 m. Europos čempionatą, nes jis ir vyko Lietuvoje). Taip yra todėl, kad “Lithuania” – angliškas žodis ir dauguma anglakalbių šalių nėra Europoje. Tuo tarpu Europos anglakalbėse šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Airijoje) krepšinis nepopuliarus. Tačiau žodžio “Lietuva” krepšinį labiau mėgstančių Europos šalių kalbomis (pvz. ispaniškai “Lituania”) paieškos pikai, sutampantys su Europos krepšinio čempionatais, aiškesni.

Beje, didžiausias visų laikų susidomėjimas Lietuva Google sistemoje buvo per 2004 m. Atėnų olimpiadą, kuomet Lietuvos rinktinė įveikė JAV.

Jauniausiam PVČ 2013 dalyviui – 15 metų, vyriausiam – 61. Amžiaus vidurkis – 28 metai, lyderių dešimtuko amžiaus vidurkis – 33 metai. Lyginant su pernai dalyviai kiek atjaunėjo (tada buvo 29 ir 36). 76 žmonės dalyvavo Vilniuje, 17 Klaipėdoje ir 10 Panevėžyje. Rekordinis skaičius dalyvavo Vilniuje (pernai 67).

Tarp dalyvių 78 vyrai ir 24 moterys (21 Vilniuje (27,6% dalyvių), 3 Panevėžyje (30%) ir nė vienos Klaipėdoje (0%)). Lietuvoje viktorinų gerbėjų daug tarp jaunimo, tuo tarpu Britanijoje, kur viktorinų tradicija senesnė, vyrauja vyresni žmonės.

Kokias temas perkąsti lengviausia?

Lyginant su 2012 m. klausimai kiek pasunkėjo: pernai vidutiniškai vienas dalyvis atsakydavo 35, šiemet 32,4 klausimo. Lengviausios temos pasirodė Gyvenimas (7,44 atsakyto klausimo vidurkis), Pasaulis (5,56) ir Mokslas (5,05), o sunkiausios Sportas (3,07), Komunikavimas (3,12) ir Kultūra (3,32).

Sportą sunkiai sekėsi atsakinėti ir pernai (3,38). Gal keista, bet sportas turbūt yra sritis, mažiausiai paveikta globalizacijos, nes kiekvienoje šalyje plačiai žinomi tik savo atletai ir kelių ten populiariausių sporto šakų įvykiai. Lietuvoje – krepšinio/futbolo, JAV – krepšinio/beisbolo/amerikietiško futbolo/NASCAR, Kanadoje – ledo ritulio/lakroso, Indijoje – kriketo/žolės riedulio, Australijoje – regbio/australiško futbolo/kriketo ir t.t. Ši sporto ypatybė šiaip leidžia visiems didžiuotis: kai svarbios tik tos sporto šakos, kuriose pajėgiausi nuosavi atletai, tai pergalės būna dažnai. Bet PVČ dalyviams ši Sporto savybė suteikia mažai džiaugsmo.

Tuo Sportas labai skiriasi nuo Mokslo, kur žinios objektyvios ir visur vienodos. Istorijoje ar Pasaulyje viskas jau subjektyviau, bet vis viena išsilavinęs žmogus paprastai žino daugiau nei vien apie savo kraštą. Jei žmogus buvo žymus lyderis ir užkariavo milijonus kvadratinių kilometrų niekas neginčys, kad tai didelis pasiekimas. Tuo tarpu aukso medalis olimpinėse žaidynėse irgi atrodo svarbus, bet juk jų išdalijama šimtai, didelė dalis ne ilguose turnyruose (kaip krepšinio), o trumpose varžybose, kur atranka ir finalai užtrunka kelias minutes gryno sporto (kaip sprintas ar plaukimai).

Nors žymioji taisyklė, kad vertinamos tik 7 temos iš 8, buvo sukurta paskatinti moterų dalyvavimui (preziumuota, kad dauguma jų sporto nemėgsta ir neišmano ir todėl norės, kad ši tema nebūtų skaičiuojama), tačiau turbūt dėl sporto lokalumo ši tema buvo paskutinė ir ne vienam vyrui. Štai į pasaulinį dešimtuką patekęs amerikietis Stivenas Peris iš visų temų atsakė bent 20 klausimų, o iš sporto – 10. Kitas dešimtuko atstovas velsietis Markas Grantas pasirodė dar prasčiau (8 sporto atsakymai). Atvejų, kai į pirmąjį penkiasdešimtuką pasaulyje patekę dalyviai iš sporto neatsakė nė 10 klausimų – gana daug, o kitose temose to beveik nepasitaiko.

Vyrai, moterys ir miestai

Lietuvoje vyrų taškų vidurkis – 35,5, moterų – 29,6. Moterims geriau nei vyrams sekėsi atsakinėti dvi temas iš aštuonių: Gyvenimas (7,63 prieš 7,38) ir Mokslas (5,25 prieš 4,99). Prasčiausiai PVČ dalyvės išmanė Sportą, kur atsakė vidutiniškai po 1,83 klausimo (vyrai – 3,45). Vyrams sunkiausia tema buvo Komunikavimas, nors joje jie ir lenkė moteris (3,23 prieš 2,58), o Sportas – antra pagal sudėtingumą.

Klaipėdos taškų vidurkis 42,5, Vilniaus 33,53, Panevėžio 24,9. Tačiau šiuos vidurkius smarkiai iškreipė tai, kad Klaipėdoje dalyvavo kitų miestų lyderiai: du iš pernykščio Vilniaus penketuko (įskaitant Lietuvos čempioną) ir Panevėžio čempionas. Dėl šios priežasties Klaipėdoje žaidusieji vidutiniškai geriausiai atsakinėjo ir visas temas, išskyrus Gyvenimą (kur pirmi buvo vilniečiai 7,63 prieš 7,25). Visose kitose temose vilniečiai buvo antri, išskyrus Sportą, kur antri buvo panevėžiečiai (3), o vilniečiai paskutiniai (2,9).

34 dalyviai bent iš vienos temos atsakė 10 ar daugiau klausimų. Vos 3 dalyviai bent iš vienos temos atsakė 15 ir daugiau (t.y. bent pusę) klausimų. Pernai tokių buvo atitinkamai 43 ir 9.

Atskirų žmonių rezultatai

Lyginant atskirų dalyvių (lyderių dešimtukų ir miestų čempionų) rezultatus pokytis toks: Šarūnas Dirmeikis -5, Antanas Manstavičius +1, Česlovas Šimkevičius -11, Paulius Ambrazevičius 0, Rimantas Grikienis -6, Ugnius Antanavičius -1, Justė Adakauskaitė -3, Vytautas Danilevičius +4, Edvin Stankevič +4, G. Baranauskas -10, Z. Žvikas +1, A. Zimaitis +3. Iš pernykščių lyderių šiemet nedalyvavo vicečempionas A. Puklevičius (buvo užsienyje) bei A. Kuliešas; vienintelė PVČ naujokė, patekusi tiesiai į lyderių dešimtuką – Aistė Matijošaitytė, o Edvin Stankevič į jį pakilo iš 16 vietos. Likę žmonės lyderių dešimtuke – tie patys. Bendros tendencijos – šiemet klausimai truputį sunkesni, tai matosi ir iš užsienio rezultatų. Visgi klausimų lygis pakankamai vienodas, nes tų pačių asmenų rezultatai skiriasi mažai (dažniausiai – 5 taškų ribose, beveik visada – 10 taškų ribose).

Pats prieš Pasaulio viktorinos čempionatą visuomet išmėginu klausimus. Mano rezultatas šiemet būtų buvęs (jei salės atmosfera nebūtų sugadinusi) 80 (pernai – 93), taigi, tiek šiemet, tiek pernai būčiau likęs trečias. Atrodo, su Š. Dirmeikiu, gal ir A. Puklevičiumi konkuruoti neturėčiau vilčių prie bet kokių klausimų (jei tik jų būtų pakankamai daug, kad dingtų sėkmės faktorius, ir jie būtų iš visų PVČ temų); su kitais dalyviais realus rezultatas priklausytų nuo klausimų. Iš temų, kaip ir dažniausiai, stipriausias būčiau buvęs Pasaulyje (16) ir Kultūroje (14), bet tik Kultūroje to galėjo pakakti pirmajai vietai Lietuvoje. Tradiciškai silpniausias esu Pramogose – nuo 2009 m. dar nebuvo PVČ, kur žinočiau daugiau kaip 3 Pramogų atsakymus. Mano klausoma muzika smarkiai nutolusi nuo populiarios pasaulyje, o tai PVČ nėra gerai.

Kai tik mūsų regione įvyksta koks stambus sporto renginys
atsiranda žmonių (ypač tarp barų, viešbučių savininkų) kurie tikisi stebuklo, didina
kainas keleriopai ar net dešimtis kartų. Taip buvo, kai 2011 m Lietuvoje vyko
Europos krepšinio čempionatas. Visai neseniai panašiai buvo Ukrainoje, kur
vyksta Europos futbolo čempionatas.

Tokie renginiai tikrai smarkiai padidina žmonių srautus,
suteikia galimybių uždirbti. Bet tie, kas tikisi per kelias savaites pasiekti vos
ne metų ar pusmečio rezultatą – visuomet nusivilia. Kodėl?

Tiesiog tarptautinės organizacijos, tokios kaip FIBA, FIFA
ar Tarptautinis olimpinis komietas, skirsto renginius taip, kad gavusiose teisę
rengti šalyse būtų pakankamai viešbučių ir kitos infrastruktūros. Paprastai
šnekant, Lietuva tikrai nerengs olimpinių žaidynių, o Škotija (viena) –
pasaulio futbolo čempionato, kad ir koks populiarus ten futbolas.

Šalys, kurios yra tokios mažos, kad renginys savo dydžiu
galėtų turėti stebuklingą įtaką jų ekonomikai, teisės rengti tų renginių
tiesiog niekada negaus – niekas nenori, kad sirgaliams tektų už nakvynę mokėti
dešimttūkstantines sumas dėl mažos pasiūlos.

Europos krepšinio čempionatas manau buvo tikrai didžiausias
renginys, kurį Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį ir ekonominę padėtį, galėjo
gauti teisę surengti, ir tai čia dar smarkiai prisidėjo didelis krepšinio
populiarumas Lietuvoje, nes šiaip Lietuvos dydis pagal renginio mastą buvo labai
“ant ribos”. Nuo pat tarpukario Europos krepšinio čempionato nerengė jokia kita
vos 3 mln. gyventojų turinti šalis.

Į 2012 m. Europos futbolo čempionatą, kadangi futbolas
populiaresnis turtingesnėje vakarų Europoje, atvyks daugiau sirgalių, nei pernai
atvyko į Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje. Tačiau Europos futbolo
čempionatą rengia dvi šalys – Lenkija ir Ukraina. Bendrai jose gyvena net 84
milijonai žmonių – arba 28 kartus daugiau, nei Lietuvoje.

Reiškia, net jeigu į Europos futbolo čempionatą atvyktų 28
kartus daugiau žmonių, nei į pernykštį krepšinio čempionatą, įtaka Lenkijos ir
Ukrainos ekonomikai būtų tik maždaug tokia pati, kaip Europos krepšinio
čempionato – Lietuvos ekonomikai. Stebuklų vėl nebus.

Beje, iš tikrųjų mažoms šalims būtų net nenaudinga rengti
pernelyg didelius renginius. Kodėl? Pažiūrėkite į Graikiją, kuri iki šiol
negrąžina skolų už 2004 m. Atėnų olimpiadą. Reikalas tas, kad šalys dėl teisės
rengti renginius konkuruoja tarpusavyje ir moka mokesčius tarptautinėms
organizacijoms. Tuos mokesčius reikia susigrąžinti iš fanų palikto PVM, taip
pat iš renginių bilietų kainų. Didesnės, ekonomiškai stipresnės šalys už
bilietus visuomet surinks didesnes pinigų sumas – taigi, galės pelningai
siūlyti tarpatutinėms organizacijoms didesnius mokesčius už teisę rengti
renginį. Be to, į tas šalis paprasčiau ir atvykti lėktuvu (palyginkit atvykimo
galimybes ir kainas į Londoną ir Vilnių pavydžiui iš Balkanų, kur populiarus
krepšinis). Tai reiškia ir daugiau fanų iš užsienio.

Lietuviai skundėsi didelėmis Europos krepšinio čempionato
bilietų kainomis, bet iš tikro kai tokie renginiai vyksta Vakarų Europoje,
kainos būna gerokai didesnės. Tiesiog rinka ten tokia didelė (o ir atlyginimai
didesni), kad pirkėjų vis tiek atsiranda.

Manau, tikrai nuostolingas bus Pasaulio futbolo čempionatas
2022 m. Katarui. Kataras jį gavo naftos pinigais (žadėjo, pavydžiui, visus
pastatytus stadionus paskui išmontuoti ir padovanoti skurdžioms šalims). Jei
tikėti skandalais – ir papirkinėjimu. Tačiau akivaizdu, kad Kataras siekia ne
pelno, o įvaizdžio gerinimo. Bet skirti tokias sumas įvaizdžiui gali tik arba
didelės, arba nafta turtingos valstybės. Vienas dalykas, kai olimpiados
išlaidos gulė ant 1,3 milijardo kinų (2008m. Pekinas), kitas – ant dešimties
milijonų graikų pečių (2004 m. Atėnai).

Milžiniško apvaliojo stadiono šonas ir trigubi vartai su keturiais skersiniais. Žaidėjai pasklidę po visą aikštę - vienu metu kiekvienoje komandoje jų žaidžia net po 18.

Turbūt visi žinote, kas yra futbolas ir dauguma žinote, kad Amerikoje futbolas atrodo visai kitaip, o tai, ką futbolu vadina europiečiai, ten yra “sokeris”. Bet futbolų pasaulyje yra ir daugiau. Štai Australijoje populiariausias australiškasis futbolas, smarkiai besiskiriantis nuo mums įprasto.

Visų pirma, australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame kriketo stadione. Vartus čia atstoja keturi stulpai. Pataikius kamuoliu tarp dviejų centrinių stupų skiriami 6 taškai, o pataikius tarp vieno centrinių ir vieno šoninių stulpų – 1 taškas.

Stebėjau Australiškojo futbolo lygos finalą tarp Collingwood ir St. Kilda komandų. Gal nustebsite, bet australiškojo futbolo finalai – lankomiausi pasaulyje bet kokio komandinio sporto nacionalinės lygos mačai. Tolokai už nugaros lieka Anglijos futbolo Premier lyga ar Vokietijos Bundeslyga, NBA ar NHL, štai ir pastarąjį finalą Melburno stadione regėjo per 100 000 žiūrovų.

Prasidėjus rungtynėms aikštelę užplūdo žaidėjai. Nuošalės australiškame futbole nėra, tad futbolininkai iškart pasklido po visą stadioną. Kamuolį čia galima ir spardyti, ir gaudyti rankomis. Pagavęs į žemę nespėjusį atsimušti kamuolį žaidėjas šaukia “Mark” ir gauna teisę jį niekieno netrukdomas spirti toliau.

Kitu atveju (jei nebuvo “Mark”), varžovai gali bandyti žaidėją su kamuoliu pargriauti (kaip regbyje) – tačiau kadangi australiškieji futbolininkai gerokai labiau prasisklaidę, grumtynės buvo retos, nes paprastai kamuolį gavęs žaidėjas jį pasuodavo tolyn anksčiau, nei spėdavo pribėgti varžovai. Būtent iš tokių pasų susidėjo didžioji rungtynių dalis.

Tai buvo 2010 m. finalo paskutinės lemiamos rungtynės (pirmosios pasibaigė lygiosiomis, tad prireikė antrų). Tačiau taškas į tašką jos nevyko. Collingwood nuo pat pražių išsiveržė į priekį, o St. Kildai nesisekė: pavydavo uždirbti tik “provarčius” (t.y. vieną tašką už spyrį tarp šoninių stulpų). Iš komantatoriaus tono buvo aišku, kad šiame sporte tuo taškeliu nelabai džiaugiamasi. Ypač kai per plauką neuždirbti 6 taškai. Bet pats “paguodos taško” skyrimas už “beveik pataikymą” įdomus ir komandiniame sporte bene unikalus sprendimas.

Į galą St. Kilda įsivažiavo, bet buvo vėlu. Pelniusi 7 įvarčius ir 10 provarčių ji surinko 52 taškus, o Collingwood su atitinkamai 16 ir 12 – net 108.

Beje, populiariausias Australijos sportas iki 1990 m. buvo dar lokalesnis – jo aukščiausia lyga tada buvo tik Viktorijos valstijos lyga. Iki šiol iš 18 klubų net 10 namų rungtynes žaidžia Viktorijos valstijos sostinėje Melburno mieste ar jo priemiesčiuose. Ir Collingwood, ir St. Kilda, susitikę mano matytame finale – taip pat Melburno klubai.

Pasaulio regbio čempionato finalas: prancūzų regbininkas griauna Naujosios Zelandijos žaidėją, taip laikinai sutrikdydamas puolimą.

Šį sekmadienį Naujoji Zelandija šventė. Šioje šalyje baigėsi Pasaulio regbio čempionatas. Šeimininkų rinktinė finale 8:7 triumfavo prieš Prancūziją.

Regbis – viena šešių pagrindinių pasaulio komandinio sporto šakų (greta krepšinio, futbolo, beisbolo, kriketo ir ledo ritulio). Vienu metu už komandą žaidžia 15 žaidėjų, tad stadione jų būna net 30.

Komandos tikslas – nunešti kamuolį į priešingą aikštės galą. Ne taip paprasta, kaip atrodo, mat varžovai gali kamuolį nešantį žaidėją griauti. Tai nuolat ir vyksta. Verčiamas žaidėjas perduoda kamuolį kolegoms. Kamuolys perduodamas ir siekiant taktinio pranašumo. Tačiau pasuoti kamuolį galima tik atgal – taigi, permesti varžovų galvų neįmanoma. Tenka stumtis į priekį metras po metro, varžovams sustabdžius puolimą – perduoti kamuolį šiek tiek atgal, vėl stumtis, ieškoti spragų oponentų „sienoje”.

Todėl regbio žaidimas dažnai atrodo tarsi dviejų armijų frontas, kuris stumiasi čia į vieną, čia į kitą pusę. Kamuolį prarasti sunku (apeiti varžovų iš nugaros negalima). Kartais „fronto” vietą pakeičia tyčinis spyris tolyn į užribį. Regbyje taip daryti apsimoka: išlošiama teritorijos. Be to, kamuolys iš užribio grąžinamas tarp išsirikiavusių abiejų komandų žaidėjų, tad yra galimybė kamuolį perimti net ir tai komandai, kuri išspyrė užribin.

Sekmadienio finale pirmieji pirmajame kėlinyje (kėliniai po 40 min) aptikę skylę prancūzų gynyboje įvartį pelnė Zelandai. Už įvartį skiriami 5 taškai ir dar galimybė gauti papildomus 2 taškus įspiriant kamuolį tarp specialių aukštų baslių. Naujajai Zelandijai tai nepavyko: 5:0.

Grumtynės - viena standartinių regbio situacijų. Aštuoni žaidėjai susiremia su aštuoniais. Kamuolys paridenamas po grumtynėmis ir besigrumiantieji privalo jį spirti atgal vien kojomis. Be kamuolio nuspyrimo už visų saviškių grumtynių žaidėjų yra ir kitų būdų laimėti grumtynes.

Vėliau Naujoji Zelandija dar labiau sustiprino pranašumą iki 8:0, mat realizavo baudinį (už šį spyrį tarp baslių skiriami 3 taškai). Prancūzai vos ne vos sugebėjo antrame kėlinyje pernešti kamuolį, bet jiems pasisekė dar ir įspirti, tad komandas beskyrė vos vienas taškas (8:7). Priešingai nei futbole, žaidėjai nelakstė iš džiaugsmo: regbyje įvarčių daugiau, tad ir jų reikšmė mažesnė.

Likus 10 min prancūzai pakilo į galingą puolimą ir gal 4 ar 5 minutes iš eilės valdė kamuolį, bet niekaip nepramušė Naujosios Zelandijos gynybinės linijos. Tada kamuolį gavo Zelandai ir tempdami laiką klampiomis grumtynėmis sulaukė mačo pabaigos.

Kaip ir galima tikėtis, buvo nemažai traumų.

Regbis gimė Anglijoje, bet populiariausias yra Okeanijoje. Naujoji Zelandija (4 mln. gyventojų) yra didžiausia pasaulyje regbio šalis ir viena galingiausių šiame sporte. Čempionate žaidė ir Samoa, Fidžio, Tongos komandos, nors šiose šalyse negyvena nė milijonas žmonių. Tiesa, jos pasirodė vidutiniškai ir nepateko į atkrintamąsias varžybas.

Regbis populiarus ir Australijoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, Britų salose. Tačiau šiuose kraštuose jis turi tenkintis antra-trečia vieta tarp sporto šakų: Australijoje po australiškojo futbolo ir kriketo, kitur – bent jau po futbolo.

Atotrūkis tarp „regbio supervalstybių” ir visų kitų – milžiniškas. Pasaulio čempionate dabar dalyvauja 20 komandų ir jau vyko 7 pasaulio čempionatai – bet per visą tą laiką į juos pateko tik 25 skirtingų šalių rinktinės. Be to, net ir čempionato dalyvių lygis labai skiriasi: štai Namibija per visas rungtynes pelnė vos 44 taškus, o praleido net 266.

Todėl žemyniniai aukščiausio lygio regbio čempionatai net nevyksta. Europos čempionatą atstoja turnyras „Šešios Nacijos”. Jame visada dalyvauja tos pačios šešios rinktinės (Anglija, Škotija, Velsas, Airija, Prancūzija ir Italija). Pietų pusrutulyje yra analogiškas „Trijų Nacijų” turnyras, kur metai iš metų grumiasi Australija, Naujoji Zelandija ir Pietų Afrika.

Beje, be to, ką Lietuvoje vadiname „regbiu” yra dar kelios šio žaidimo versijos. Antroji pagal populiarumą (Australijoje ar Papua Naujojoje Gvinėjoje populiariausia) – regbis pagal Lygos taisykles, irgi turinti savo atskirus pasaulio čempionatus.