Išskleisti meniu

Lietuvoje nepopuliarus sportas

Unikaliausios pasaulio sporto šakos

Unikaliausios pasaulio sporto šakos

| 0 komentarų

Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.

Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.

 


Elektroninis sportas Pietų Korėjoje

Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.

Seulo Jongsano e-sporto stadione stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Žaidėjai - už garso nepraleidžiančio stiklo, kad negirdėtų pasakinėjimų: juk jie savo monitoriuose mato tik dalį 'arenos', o sirgaliams rodoma visa.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.

E-sportas Pietų Korėjos televizijos ekrane. Taip pat jis, tik dideliame ekrane, rodomas ir e-sporto stadione - tiesiog, jame dar gali matyti ir pačius sportininkus, trenerius, komentatorius, kitus fanus.

Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Pranešėjai stadiono priekį prieš mačą pristato e-sportininkus (vėliau tame ekrane ir rodomos varžybos). Kairėje sėdi korėjiečiai, dešinėje - vakariečiai.

Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Kupranugarių lenktynės JAE

Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.

Staiga pakilus sienelei kupranugariai startuoja itin aršiai: šiame starte vienas išsyk pargriuvo, bet, robotuko balne raginamas, netruko atsikelti. Nuotraukoje matosi tik pusė lenktynių dalyvių.

Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.

Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.

Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.

Kupranugariai ir jų šeimininkų džipai nutolsta į rytinę dykumą.

Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 


Žirgų lenktynės Honkonge

Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.

Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas

 


Beisbolas Kuboje

Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaunčiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį “komandos talismaną” nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Švieslentė apsupta Fidelio ir Raulio Kastro citatomis: ‘Sportas visiems’, ‘Tegyvuoja socialistinis Kubos sportas’.

Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė

 


Australiškas futbolas Melburne

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Varžybos stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susipietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į “namų komandos” rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija

 


Unikaliausių pasaulio sporto varžybų žemėlapis

Loading map...

Loading

 


Sportinės patirtys arčiau namų

Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.

*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos “Milda” žaidžia šį “futbolą ant motociklų” – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.

*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs “piemenėlių sportas” praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas “sporto gurmanui” tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).

*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos “Lokomitiv” komandos varžybas.

*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos “Dinamo” KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


XXI a. sportas – kamuolį keičia klaviatūra

XXI a. sportas – kamuolį keičia klaviatūra

| 0 komentarų

Jei XXI amžius turi savo sportą, juo neabejotinai yra elektroninis sportas (e-sportas), pries dešimtmetį dar sunkiai skynęsis kelią. Elektroninis sportas – tai kompiuteriniai žaidimai, žaidžiami profesionaliai – su klubais, lygomis, rėmėjais, bilietais žiūrovams ir algomis žaidėjams.

Jei kam nors juokinga pasakysiu, kad tai – milijonus fanų turintis reiškinys ir didelis verslas. Tiesa, e-sporto populiarumas visur skirtingas. Didžiausią pasisekimą jis turi Azijoje, ypač – Pietų Korėjoje. Ten elektroninio sporto mačai transliuojami per televiziją, sutraukia pilnas sales žiūrovų, e-sportininkai yra žvaigždės, uždirba didelius pinigus atstovaudami klubams. Panašiai kaip mūsuose krepšinio ar futbolo savas e-sporto komandas turi įmonės ir netgi armija.

E-sportas – tai ne viena sporto šaka, o visa galybė. Teoriškai dauguma kompiuterinių žaidimų galėtų būti e-sporto šakomis, bet išpopuliarėję tik keli. Dažnai tai – komandiniai žaidimai. Komandinis sportas juk įdomesnis, ten daugiau taktikos, susižaidimo.

Stebėjau populiaraus League of Legends žaidimo pasaulio čempionato ketvirtfinalio pirmąjį žaidimą. Susitiko rusai Gambit komanda ir Pietų Korėjos Najin Black Sword. Įrašas – čia.

League of Legends esmė – sunaikinti priešo bazę. Kiekvienoje komandoje – po 5 žaidėjus ir kiekvienas valdo išsirinktą unikaliomis savybėmis pasižymintį “čempioną”. Vaizdas rodomas iš viršaus. Link priešo bazės galima eiti trimis linijomis – kiekvienoje jų pakeliui dar kelią saugo trys patrankos. Taip pat linijomis nuolat į priekį eina kompiuterio valdomų “pėstininkų” grupės (priklausančių komandoms). Naikindami priešo pėstininkus, patrankas ir pan. žaidėjai uždirba pinigus, už kuriuos bazėje gali įsigyti pagerinimų (gyvybių, šarvų, atakos stiprumo, greičio, galimybės nuolat regėti svarbias teritorijas ir pan.). Kokius pagerinimus rinktis, kaip išsidėstyti kovos metu ir dar daug kas čia – taktikos ir strategijos reikalas, kuri labai svarbi. Nukovus priešo “čempioną” jis po keliasdešimt sekundžių vėl atgyja – bet per tas sekundes galima priartėti prie tikslo sunaikinti bazę, be to, gaunama pinigų.

Korėjiečiai (mėlyni) puola pirmąją centrinę kinų (raudoni) patranką League of Legends pasaulio čempionato finale. Transliacijos originalo vaizdas.

Čempionatas vyko Los Andžele ir tai rimtas reikalas. Už pirmąją vietą skiriama 1 milijono dolerių premija, o visoms patekusioms komandoms vien už patekimą duodami beveik 19 000 USD. Parduodama daugybė bilietų, o finalas vyko NBA arenoje. Rungtynės transliuojamos internetu. Transliacijos – kaip bet kokio kito pasaulo čempionato: su komentatoriais, analizėmis, totalizatoriais, sportininkų pristatymais ir interviu. Ekrane rodomas pats žaidimas, galybė statistikos, ekrano kampuose – žaidėjų veidai. Žiūrovai salėje tai ir mato – centre į juos atsisukę abiejų komandų žaidėjai prie monitorių, o jiems virš galvų – didžiulis ekranas, rodantis žaidimo eigą. Žaidėjai sėdi nugara į jį, jų monitoriuose matymo laukas labiau ribotas.

Beje, League of Legends pasaulio čempionate dayvavo ir lietuvių komanda, rėmėjo garbei pavadinta “Gaminggear.eu”. Deja lietuviai pralaimėjo 6 kovas iš 7 ir pasitraukė iš grupės varžybų. Bet mūsiškių mėgėjų negalima lyginti su čempionais tapusiais Pietų Korėjos atstovais, kurie treniruojasi 12 valandų per dieną. Jiems tai toks pats pragyvenimo ir šlovės šaltinis, kaip krepšinis žalgiriečiams; lietuviams – tik hobis. Bet ir patekimas į čempionatą milžiniškas pasiekimas – komandų iš kitų tokio dydžio šalių ten nebuvo.

LOL pasaulio čempionato fanai užpildė NBA areną

Kokia e-sporto ateitis? Manau, kad jo silpnybė – sudėtingumas. Žaidimų taisyklės nuolat koreguojamos, “apauga” išplėtimais ir pratęsimais. Tai palaiko jų įdomumą esamiems žaidėjams, bet sunkiau viską suprasti žiūrovams. E-sporto stiprybė – didėjanti dalis jaunimo, skiriančio laisvalaikį kompiuteriui, o ne kiemo pramogoms. Turbūt įdomiau žiūrėti į tuos, kurie daro tą patį, ką ir tu, tik supergerai; būtent nuo mažų dienų mėtę/spardę kamuolį visada buvo tradicinių sporto šakų gerbėjų pagrindas. Spėju, kad žmogus, Lietuvos e-sporto lygos (taip, tokia yra, tik neprofesionali) Facebook’e parašęs, kad jam įdomiau kaip lietuviai žaidžia LOL’ą nei krepšinį, kamuolio ilgai nelaikęs, užtat klaviatūrą įvaldęs puikiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame stadione

Australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame stadione

| 0 komentarų

Milžiniško apvaliojo stadiono šonas ir trigubi vartai su keturiais skersiniais. Žaidėjai pasklidę po visą aikštę - vienu metu kiekvienoje komandoje jų žaidžia net po 18.

Milžiniško apvaliojo stadiono šonas ir trigubi vartai su keturiais skersiniais. Žaidėjai pasklidę po visą aikštę - vienu metu kiekvienoje komandoje jų žaidžia net po 18.

Turbūt visi žinote, kas yra futbolas ir dauguma žinote, kad Amerikoje futbolas atrodo visai kitaip, o tai, ką futbolu vadina europiečiai, ten yra “sokeris”. Bet futbolų pasaulyje yra ir daugiau. Štai Australijoje populiariausias australiškasis futbolas, smarkiai besiskiriantis nuo mums įprasto.

Visų pirma, australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame kriketo stadione. Vartus čia atstoja keturi stulpai. Pataikius kamuoliu tarp dviejų centrinių stupų skiriami 6 taškai, o pataikius tarp vieno centrinių ir vieno šoninių stulpų – 1 taškas.

Stebėjau Australiškojo futbolo lygos finalą tarp Collingwood ir St. Kilda komandų. Gal nustebsite, bet australiškojo futbolo finalai – lankomiausi pasaulyje bet kokio komandinio sporto nacionalinės lygos mačai. Tolokai už nugaros lieka Anglijos futbolo Premier lyga ar Vokietijos Bundeslyga, NBA ar NHL, štai ir pastarąjį finalą Melburno stadione regėjo per 100 000 žiūrovų.

Prasidėjus rungtynėms aikštelę užplūdo žaidėjai. Nuošalės australiškame futbole nėra, tad futbolininkai iškart pasklido po visą stadioną. Kamuolį čia galima ir spardyti, ir gaudyti rankomis. Pagavęs į žemę nespėjusį atsimušti kamuolį žaidėjas šaukia “Mark” ir gauna teisę jį niekieno netrukdomas spirti toliau.

Kitu atveju (jei nebuvo “Mark”), varžovai gali bandyti žaidėją su kamuoliu pargriauti (kaip regbyje) – tačiau kadangi australiškieji futbolininkai gerokai labiau prasisklaidę, grumtynės buvo retos, nes paprastai kamuolį gavęs žaidėjas jį pasuodavo tolyn anksčiau, nei spėdavo pribėgti varžovai. Būtent iš tokių pasų susidėjo didžioji rungtynių dalis.

Tai buvo 2010 m. finalo paskutinės lemiamos rungtynės (pirmosios pasibaigė lygiosiomis, tad prireikė antrų). Tačiau taškas į tašką jos nevyko. Collingwood nuo pat pražių išsiveržė į priekį, o St. Kildai nesisekė: pavydavo uždirbti tik “provarčius” (t.y. vieną tašką už spyrį tarp šoninių stulpų). Iš komantatoriaus tono buvo aišku, kad šiame sporte tuo taškeliu nelabai džiaugiamasi. Ypač kai per plauką neuždirbti 6 taškai. Bet pats “paguodos taško” skyrimas už “beveik pataikymą” įdomus ir komandiniame sporte bene unikalus sprendimas.

Į galą St. Kilda įsivažiavo, bet buvo vėlu. Pelniusi 7 įvarčius ir 10 provarčių ji surinko 52 taškus, o Collingwood su atitinkamai 16 ir 12 – net 108.

Beje, populiariausias Australijos sportas iki 1990 m. buvo dar lokalesnis – jo aukščiausia lyga tada buvo tik Viktorijos valstijos lyga. Iki šiol iš 18 klubų net 10 namų rungtynes žaidžia Viktorijos valstijos sostinėje Melburno mieste ar jo priemiesčiuose. Ir Collingwood, ir St. Kilda, susitikę mano matytame finale – taip pat Melburno klubai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Regbis – futbolas-imtynės, pavergusios ramųjį vandenyną

Regbis – futbolas-imtynės, pavergusios ramųjį vandenyną

| 0 komentarų

Pasaulio regbio čempionato finalas

Pasaulio regbio čempionato finalas: prancūzų regbininkas griauna Naujosios Zelandijos žaidėją, taip laikinai sutrikdydamas puolimą.

Šį sekmadienį Naujoji Zelandija šventė. Šioje šalyje baigėsi Pasaulio regbio čempionatas. Šeimininkų rinktinė finale 8:7 triumfavo prieš Prancūziją.

Regbis – viena šešių pagrindinių pasaulio komandinio sporto šakų (greta krepšinio, futbolo, beisbolo, kriketo ir ledo ritulio). Vienu metu už komandą žaidžia 15 žaidėjų, tad stadione jų būna net 30.

Komandos tikslas – nunešti kamuolį į priešingą aikštės galą. Ne taip paprasta, kaip atrodo, mat varžovai gali kamuolį nešantį žaidėją griauti. Tai nuolat ir vyksta. Verčiamas žaidėjas perduoda kamuolį kolegoms. Kamuolys perduodamas ir siekiant taktinio pranašumo. Tačiau pasuoti kamuolį galima tik atgal – taigi, permesti varžovų galvų neįmanoma. Tenka stumtis į priekį metras po metro, varžovams sustabdžius puolimą – perduoti kamuolį šiek tiek atgal, vėl stumtis, ieškoti spragų oponentų „sienoje”.

Todėl regbio žaidimas dažnai atrodo tarsi dviejų armijų frontas, kuris stumiasi čia į vieną, čia į kitą pusę. Kamuolį prarasti sunku (apeiti varžovų iš nugaros negalima). Kartais „fronto” vietą pakeičia tyčinis spyris tolyn į užribį. Regbyje taip daryti apsimoka: išlošiama teritorijos. Be to, kamuolys iš užribio grąžinamas tarp išsirikiavusių abiejų komandų žaidėjų, tad yra galimybė kamuolį perimti net ir tai komandai, kuri išspyrė užribin.

Sekmadienio finale pirmieji pirmajame kėlinyje (kėliniai po 40 min) aptikę skylę prancūzų gynyboje įvartį pelnė Zelandai. Už įvartį skiriami 5 taškai ir dar galimybė gauti papildomus 2 taškus įspiriant kamuolį tarp specialių aukštų baslių. Naujajai Zelandijai tai nepavyko: 5:0.

Grumtynės - viena standartinių regbio situacijų. Aštuoni žaidėjai susiremia su aštuoniais. Kamuolys paridenamas po grumtynėmis ir besigrumiantieji privalo jį spirti atgal vien kojomis. Be kamuolio nuspyrimo už visų saviškių grumtynių žaidėjų yra ir kitų būdų laimėti grumtynes.

Grumtynės - viena standartinių regbio situacijų. Aštuoni žaidėjai susiremia su aštuoniais. Kamuolys paridenamas po grumtynėmis ir besigrumiantieji privalo jį spirti atgal vien kojomis. Be kamuolio nuspyrimo už visų saviškių grumtynių žaidėjų yra ir kitų būdų laimėti grumtynes.

Vėliau Naujoji Zelandija dar labiau sustiprino pranašumą iki 8:0, mat realizavo baudinį (už šį spyrį tarp baslių skiriami 3 taškai). Prancūzai vos ne vos sugebėjo antrame kėlinyje pernešti kamuolį, bet jiems pasisekė dar ir įspirti, tad komandas beskyrė vos vienas taškas (8:7). Priešingai nei futbole, žaidėjai nelakstė iš džiaugsmo: regbyje įvarčių daugiau, tad ir jų reikšmė mažesnė.

Likus 10 min prancūzai pakilo į galingą puolimą ir gal 4 ar 5 minutes iš eilės valdė kamuolį, bet niekaip nepramušė Naujosios Zelandijos gynybinės linijos. Tada kamuolį gavo Zelandai ir tempdami laiką klampiomis grumtynėmis sulaukė mačo pabaigos.

Kaip ir galima tikėtis, buvo nemažai traumų.

Regbis gimė Anglijoje, bet populiariausias yra Okeanijoje. Naujoji Zelandija (4 mln. gyventojų) yra didžiausia pasaulyje regbio šalis ir viena galingiausių šiame sporte. Čempionate žaidė ir Samoa, Fidžio, Tongos komandos, nors šiose šalyse negyvena nė milijonas žmonių. Tiesa, jos pasirodė vidutiniškai ir nepateko į atkrintamąsias varžybas.

Regbis populiarus ir Australijoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, Britų salose. Tačiau šiuose kraštuose jis turi tenkintis antra-trečia vieta tarp sporto šakų: Australijoje po australiškojo futbolo ir kriketo, kitur – bent jau po futbolo.

Atotrūkis tarp „regbio supervalstybių” ir visų kitų – milžiniškas. Pasaulio čempionate dabar dalyvauja 20 komandų ir jau vyko 7 pasaulio čempionatai – bet per visą tą laiką į juos pateko tik 25 skirtingų šalių rinktinės. Be to, net ir čempionato dalyvių lygis labai skiriasi: štai Namibija per visas rungtynes pelnė vos 44 taškus, o praleido net 266.

Todėl žemyniniai aukščiausio lygio regbio čempionatai net nevyksta. Europos čempionatą atstoja turnyras „Šešios Nacijos”. Jame visada dalyvauja tos pačios šešios rinktinės (Anglija, Škotija, Velsas, Airija, Prancūzija ir Italija). Pietų pusrutulyje yra analogiškas „Trijų Nacijų” turnyras, kur metai iš metų grumiasi Australija, Naujoji Zelandija ir Pietų Afrika.

Beje, be to, ką Lietuvoje vadiname „regbiu” yra dar kelios šio žaidimo versijos. Antroji pagal populiarumą (Australijoje ar Papua Naujojoje Gvinėjoje populiariausia) – regbis pagal Lygos taisykles, irgi turinti savo atskirus pasaulio čempionatus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


NASCAR lenktynės – milijonų amerikiečių aistra

NASCAR lenktynės – milijonų amerikiečių aistra

| 0 komentarų

NASCAR transliacijos ištrauka. Greta lenktynių vaizdo (kairėje) kartais rodoma papildoma informacija. Šiuo metu dešinėje rodomas lietaus debesų išsidėstymas regione aplink trasą. Viršuje - nuvažiuoti ratai bei vairuotojų pozicijos.

NASCAR transliacijos ištrauka. Greta lenktynių vaizdo (kairėje) kartais rodoma papildoma informacija. Šiuo metu dešinėje rodomas lietaus debesų išsidėstymas regione aplink trasą. Viršuje - nuvažiuoti ratai bei vairuotojų pozicijos.

Artimiausiais mėnesiais šiame bloge ketinu pristatyti kai kurias sporto šakas, kurios Lietuvoje mažiau žinomos, bet kur nors pasaulyje į arenas ar prie televizorių sutraukia dešimtis milijonų sirgalių.

Antrasis pagal populiarumą sportas JAV yra NASCAR lenktynės. Tarp 10 daugiausiai žiūrovų pasaulyje talpinančių sporto statinių patenka net 6 NASCAR trasos. Kiekvienoje jų yra nuo 150 000 iki 400 000 kėdžių (!).

Raidės „SC” NASCAR pavadinime reiškia „Stock car” – serijiniai automobiliai. Šiandieniniai jau smarkiai nutolę nuo serijinių, bet tai nėra formulės, o labiau akiai įprastos kėbulinės mašinos.

Žiūrėjau Doverio trasos lenktynes (2011 m. sezonas). Prie starto linijos sugužėjo 43 automobiliai. Trasa – lygiai vienos mylios ilgio (1,609 km), o lenktynių pavadinimas „FedEx 400″ reiškia pagrindinį rėmėją bei ratų skaičių. Kaip NASCAR įprasta, trasa – tikslaus ovalo formos, o posūkiai – pasvirę. Šitaip automobiliai išvysto milžinišką greitį.

Prieš rungtynes visi žiūrovai ir dalyviai paprašomi atsistoti ir sukalbama malda už lenktyninkus bei padėka Dievui už šias lenktynes (ar įsivaizduojate ką nors panašaus Europoje?). Tuomet – JAV himnas, jo metu iš dangaus nusileidžia šalies vėliava nešinas parašiutininkas.

Startas. Trasa – trumpa, mašinų daug, tenka važiuoti itin arti vienas kito. Čia svarbi ir taktika – štai slepiantis už konkurentų mažėja vėjo pasipriešinimas. Kartais net lengvu stuktelėjimu į galinį sparną bandoma „apsukti” varžovą (tai vadinama „kabliu”). Bet avarijų, kurios NASCAR būna itin įspūdingos, pasitaikė mažai.

NASCAR lenktynių momentas

NASCAR lenktynių momentas

Didžiąją lenktynių dalį pirmavo sezono lyderiai Edvardsas (nr. 99) arba Džonsonas (nr. 48), jie apie 10 kartų lenkė vienas kitą. Tačiau NASCAR automobiliai (jie – keturių markių: Toyota, Dodge, Chevrolet ir Ford) lygesni, nei Formulės 1, ir atstumai nuo trečios ar ketvirtos vietos niekad neviršijo kelių sekundžių. Per paskutinį sustojimą boksuose (likus 35 ratams) abu lyderiai pasirinko klaidingą taktiką: pakeitė keturias padangas. Daug kas pakeitė tik dvi (labiau apkrautosios dešinės pusės), o M. Martinas išvis nestojo boksuose. Likusių ratų nepakako lyeriams susigrąžinti pozicijas ir triumfavo Kensetas (Kenseth, nr. 17).

Rungtynių transliacija puikiai surežisuota. Prieš varžybas – interviu su į konfliktą įsivėlusiais lenktynininkais. Kailas Bušas (Kyle Busch) buvo nubaustas už Kevino Harviko (Kevin Harvick) automobilio stumtelėjimą prieš savaitę. Tuomet vedėjai spėliojo, kas laimės, diskutavo. Rungtynių metu – totalizatoriai dėl greičiausios mechanikų komandos, balsavimas iš kokio vairuotojo automobilio kelis ratus bus rodomas vaizdas (laimėjo Kailas Bušas). Ką jau kalbėti apie įvairią statistiką, kameras automobilių salonuose ir buferiuose, trasos sienelėse, virš tribūnų ir kitur.

Užsklandose skamba kantri stiliaus daina. Kaip krepšinis Amerikoje siejamas su juodaodžių subkultūra ir dažnai lydimas hiphopo, taip NASCAR kartais siejama su vadinamais „rednekais”. Stereotipinis rednekas yra baltaodis, gyvena užmiestyje, vairuoja didelį pikapą, puikiai išmano automobilius, klauso kantri, jo pažiūros – konservatyvios.

Transliacija užtruko 3 valandas 13 minučių. Per sezoną vyksta 36 lenktynės, paskutiniosiose 10 dalyvauja tik keliolika lyderių. Be pagrindinio čempionato vyksta ir NASCAR pikapų lenktynės, NASCAR Meksikos čempionatas bei kitos analogiškos varžybos.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,