Gaminggear.eu

Jei XXI amžius turi savo sportą, juo neabejotinai yra elektroninis sportas (e-sportas), pries dešimtmetį dar sunkiai skynęsis kelią. Elektroninis sportas – tai kompiuteriniai žaidimai, žaidžiami profesionaliai – su klubais, lygomis, rėmėjais, bilietais žiūrovams ir algomis žaidėjams.

Jei kam nors juokinga pasakysiu, kad tai – milijonus fanų turintis reiškinys ir didelis verslas. Tiesa, e-sporto populiarumas visur skirtingas. Didžiausią pasisekimą jis turi Azijoje, ypač – Pietų Korėjoje. Ten elektroninio sporto mačai transliuojami per televiziją, sutraukia pilnas sales žiūrovų, e-sportininkai yra žvaigždės, uždirba didelius pinigus atstovaudami klubams. Panašiai kaip mūsuose krepšinio ar futbolo savas e-sporto komandas turi įmonės ir netgi armija.

E-sportas – tai ne viena sporto šaka, o visa galybė. Teoriškai dauguma kompiuterinių žaidimų galėtų būti e-sporto šakomis, bet išpopuliarėję tik keli. Dažnai tai – komandiniai žaidimai. Komandinis sportas juk įdomesnis, ten daugiau taktikos, susižaidimo.

Stebėjau populiaraus League of Legends žaidimo pasaulio čempionato ketvirtfinalio pirmąjį žaidimą. Susitiko rusai Gambit komanda ir Pietų Korėjos Najin Black Sword. Įrašas – čia.

League of Legends esmė – sunaikinti priešo bazę. Kiekvienoje komandoje – po 5 žaidėjus ir kiekvienas valdo išsirinktą unikaliomis savybėmis pasižymintį “čempioną”. Vaizdas rodomas iš viršaus. Link priešo bazės galima eiti trimis linijomis – kiekvienoje jų pakeliui dar kelią saugo trys patrankos. Taip pat linijomis nuolat į priekį eina kompiuterio valdomų “pėstininkų” grupės (priklausančių komandoms). Naikindami priešo pėstininkus, patrankas ir pan. žaidėjai uždirba pinigus, už kuriuos bazėje gali įsigyti pagerinimų (gyvybių, šarvų, atakos stiprumo, greičio, galimybės nuolat regėti svarbias teritorijas ir pan.). Kokius pagerinimus rinktis, kaip išsidėstyti kovos metu ir dar daug kas čia – taktikos ir strategijos reikalas, kuri labai svarbi. Nukovus priešo “čempioną” jis po keliasdešimt sekundžių vėl atgyja – bet per tas sekundes galima priartėti prie tikslo sunaikinti bazę, be to, gaunama pinigų.

Čempionatas vyko Los Andžele ir tai rimtas reikalas. Už pirmąją vietą skiriama 1 milijono dolerių premija, o visoms patekusioms komandoms vien už patekimą duodami beveik 19 000 USD. Parduodama daugybė bilietų, o finalas vyko NBA arenoje. Rungtynės transliuojamos internetu. Transliacijos – kaip bet kokio kito pasaulo čempionato: su komentatoriais, analizėmis, totalizatoriais, sportininkų pristatymais ir interviu. Ekrane rodomas pats žaidimas, galybė statistikos, ekrano kampuose – žaidėjų veidai. Žiūrovai salėje tai ir mato – centre į juos atsisukę abiejų komandų žaidėjai prie monitorių, o jiems virš galvų – didžiulis ekranas, rodantis žaidimo eigą. Žaidėjai sėdi nugara į jį, jų monitoriuose matymo laukas labiau ribotas.

Beje, League of Legends pasaulio čempionate dayvavo ir lietuvių komanda, rėmėjo garbei pavadinta “Gaminggear.eu”. Deja lietuviai pralaimėjo 6 kovas iš 7 ir pasitraukė iš grupės varžybų. Bet mūsiškių mėgėjų negalima lyginti su čempionais tapusiais Pietų Korėjos atstovais, kurie treniruojasi 12 valandų per dieną. Jiems tai toks pats pragyvenimo ir šlovės šaltinis, kaip krepšinis žalgiriečiams; lietuviams – tik hobis. Bet ir patekimas į čempionatą milžiniškas pasiekimas – komandų iš kitų tokio dydžio šalių ten nebuvo.

Kokia e-sporto ateitis? Manau, kad jo silpnybė – sudėtingumas. Žaidimų taisyklės nuolat koreguojamos, “apauga” išplėtimais ir pratęsimais. Tai palaiko jų įdomumą esamiems žaidėjams, bet sunkiau viską suprasti žiūrovams. E-sporto stiprybė – didėjanti dalis jaunimo, skiriančio laisvalaikį kompiuteriui, o ne kiemo pramogoms. Turbūt įdomiau žiūrėti į tuos, kurie daro tą patį, ką ir tu, tik supergerai; būtent nuo mažų dienų mėtę/spardę kamuolį visada buvo tradicinių sporto šakų gerbėjų pagrindas. Spėju, kad žmogus, Lietuvos e-sporto lygos (taip, tokia yra, tik neprofesionali) Facebook’e parašęs, kad jam įdomiau kaip lietuviai žaidžia LOL’ą nei krepšinį, kamuolio ilgai nelaikęs, užtat klaviatūrą įvaldęs puikiai.