Išskleisti meniu

Žirgų lenktynės Honkonge

Unikaliausios pasaulio sporto šakos

Unikaliausios pasaulio sporto šakos

| 0 komentarų

Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.

Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.

 


Elektroninis sportas Pietų Korėjoje

Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.

Seulo Jongsano e-sporto stadione 2014 m. stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Žaidėjai - už garso nepraleidžiančio stiklo, kad negirdėtų pasakinėjimų: juk jie savo monitoriuose mato tik dalį 'arenos', o sirgaliams rodoma visa.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.

E-sportas Pietų Korėjos televizijos ekrane. Taip pat jis, tik dideliame ekrane, rodomas ir e-sporto stadione - tiesiog, jame dar gali matyti ir pačius sportininkus, trenerius, komentatorius, kitus fanus.

Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Pranešėjai stadiono priekyje prieš mačą pristato e-sportininkus (vėliau tame ekrane ir rodomos varžybos). Kairėje sėdi korėjiečiai, dešinėje - vakariečiai.

Kai į Pietų Korėją grįžau 2020 m., jau buvo nebe vienas e-sporto stadionas, o daug, didžiausias “LOL park” priminė romėnų koliziejų, kur žiūrovai sėdi aplink virtualią areną. Jogsano stadionas, kuriame lankiausi 2014 m. ir kuris dar ~2004 m. buvo įrengtas valstybės lėšomis (P. Korėjos valdžia skatina viską, kas modernu ir korėjietiška) – pasenęs ir uždarytas. Be to, e-sportą rodo net kino teatruose, specialiose salėse, kur be ekrano priekyje vaizdai projektuojami ir ant sienų – ten žiba statistika, papildoma informacija.

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

Ir nors po koronaviruso karantinų e-sportas išpopuliarėjo visame pasaulyje, kaip 2000 m., taip ir dabar Korėja – geri 10-20 metų pirmauja prieš kone visas likusias šalis.

Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Kupranugarių lenktynės JAE

Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.

Staiga pakilus sienelei kupranugariai startuoja itin aršiai: šiame starte vienas išsyk pargriuvo, bet, robotuko balne raginamas, netruko atsikelti. Nuotraukoje matosi tik pusė lenktynių dalyvių.

Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.

Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.

Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.

Kupranugariai ir jų šeimininkų džipai nutolsta į rytinę dykumą.

Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 


Rio de Žaneiro karnavalas

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakofoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Sambos mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme. Tarp jų – tema, melodija, būgininkų baterija, vėliavnešiai, kostiumai ir kt.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Viena įspūdingų Rio de Žaneiro platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Ir jei karnavalas – sportas, tai – skaitlingiausias sporto renginys planetoje, konkuruojantis su olimpiadomis.

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Viena mokyklų važiuoja į sambodromą. Matosi tik pusė sambodromo ilgio. Mokyklų eisenos ilgesnės, nei sambodromas - pirmieji atlikėjai jau būna senokai išėję, kai įeina paskutinieji

Viena mokyklų važiuoja į sambodromą. Matosi tik pusė sambodromo ilgio. Mokyklų eisenos ilgesnės, nei sambodromas – pirmieji atlikėjai jau būna senokai išėję, kai įeina paskutinieji

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris - privaloma pasirodymų dalis

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris – privaloma pasirodymų dalis

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų - labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės. Prieina išėjimą - ir apsisuka.

Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų – labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės. Prieina išėjimą – ir apsisuka.

Skaityti daugiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 


Žirgų lenktynės Honkonge

Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.

Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas

 


Beisbolas Kuboje

Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį “komandos talismaną” nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Švieslentė apsupta Fidelio ir Raulio Kastro citatomis: ‘Sportas visiems’, ‘Tegyvuoja socialistinis Kubos sportas’.

Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė

 


Australiškas futbolas Melburne

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Varžybos stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susispietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į “namų komandos” rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija

 


Muai Tai Tailande

Daugelyje pasaulio šalių “nacionalinis sportas” yra vienas iš didžiųjų komandinių sportų: futbolas, krepšinis, ledo ritulys, regbis, beisbolas arba kriketas. Gali būti kitų porto šakų, net išrastų vietoje – bet jos neuždegs milijonų kaip tos didžiosios, pasaulinės.

Niekada nekolonizuotas Tailandas – visiška išimtis.

Muai tai kovos tiesiog eiliniame Patajos restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose - ne vienas ir ne du.

Muai tai kovos tiesiog eilniame Patajos kurorto restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose – ne vienas ir ne du, jie siūlo ir muai tai pamokas.

Neabejotinas jo nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips ir žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį.

Radžamnerno stadionas Bankoke – pagrindinė Muai Tai arena.

Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

 


NASCAR JAV

Pasaulio autosporto karalienė yra Formulė 1, bet Amerikoje tikrasis „valdovas“ – NASCAR. Kaip ir F1, NASCAR etapai savaitgalis po savaitgalio „okupuoja“ vis kitas trasas. Savo mastais ir pinigais NASCAR pranoksta NBA, o žiūrovų trasose skaičiais joks pasaulio sporto statinys neprilygsta NASCAR arenoms: štai Deitona Byčo trasoje, kur stebėjau varžybas, tilpdavo net 160 000 žiūrovų!

NASCAR varžybose

NASCAR varžybose

Galima sakyti, užaugau su NASCAR: labai patikdavo žiūrėti trumpas apybraižas iš šio sporto, kurias kažkodėl vienu metu rodė Lietuvos televizija. Po NASCAR Formulė 1 atrodė kažkokia netikra: kas ten per keistos mašinos? Va NASCAR tikri, kėbuliniai automobiliai.

Aišku, laikai, kai NASCAR lenktyniavo gamyklinės mašinos (nuleistais langais, kad į trasą nepažirtų stiklai) seniai baigėsi. Neįtikėtina, bet NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Ir automobiliai specialiai gaminami NASCAR‘ui.

Ištempiamas sudaužytas NASCAR automobilis

Ištempiamas sudaužytas NASCAR automobilis

Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Tik jei lengvojoje atletikoje trasa 400 metrų, čia gali būti ir 4 kilometrai.

Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato – vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą!

NASCAR žiūrovai. Tie su ausinėmis klauso, ką komandų štabai kalba su lenktynininkais

NASCAR žiūrovai. Tie su ausinėmis klauso, ką komandų štabai kalba su lenktynininkais

Prasideda varžybos. Su kosminio laivo ar branduolinės raketos garsu kas keliasdešimt sekundžių pralekia NASCAR automobilių linija. Visi vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nes, priešingai nei Formulėje 1, NASCAR automobiliai beveik vienodi, trasose nėra staigių posūkių, o esantys posūkiai pasvirę. Taigi, NASCAR beveik nereikia stabdyti, viską lemia nedideli vairuotojų ar meistrų meistriškumo skirtumai.

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe – panašiai būna ir lenktynių pradžioje, ir viduryje, o keli kartu važiuoja iki pat pabaigos

Kartu NASCAR‘as – ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą. Ir dar lažintis vienas su kitu tribūnose už lenktynininkus, paskui perdavinėti dolerius.

Begalinis koridrius milžiniškos arenos viduje

Begalinis koridrius milžiniškos arenos viduje

Artėjant prie Deitona Byčo trasos, daugelis automobilių buvo milžiniški pikapai – kokių Europoje nepamatysi išvis. Prie įėjimo į trasą kažkokios vienos iš šimtų JAV krikščionybės atmainų aktyvistai per garsiakalbius šaukė apie ateinančią Dievo rūstybę. Varžybas stebėjo beveik vien baltaodžiai. Varžybos prasidėjo ne tik JAV himnu ar „America the Beautiful“, bet ir malda už vairuotojus, už lietaus išsisklaidymą. Atrodo, padėjo: lietus sustojo, gal 30 ar 40 džiovinimo traktorių ir pikapų išdžiovino trasą ir į šoną pasitraukęs saugos automobilis paleido vairuotojus į kovą. Tikrą kovą – kai atstumai ir skirtumai tokie minimalūs, būdavo momentų, kai per kokius 5 ratus lyderis pasikeisdavo 10 ar 15 kartų!

NASCAR gerbėjai atvaiuoja prie trasos milžinišku kemperiu, o iš galo velka pikapą - kad, pasistatę kemperį, galėtų po apylinkes važinėti pikapu

NASCAR gerbėjai atvaiuoja prie trasos milžinišku kemperiu, o iš galo velka pikapą – kad, pasistatę kemperį, galėtų po apylinkes važinėti pikapu

Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Čia – jo elektoratas.

Plačiau: NASCAR lenktynės – milijonų amerikiečių aistra

 


Gaidžių peštynės Filipinuose

Filipinuose nacionalinis sportas – krepšinis, o antras – gaidžių peštynės. Jas rodo per televiziją, o pasiruošimą joms matai visur šalikelėse, net Manilos senamiesčio gatvėse pilna narvų su auginamais koviniais gaidžiais. Netgi kapinėse – ten savuosius gaidžius atsiveža kapinių prižiūrėtojai.

Kažkas atsivežė kovinį gaidį su savimi ir paliko pririštą prie savo pikapo

Kažkas atsivežė kovinį gaidį su savimi į miesto centrą ir paliko pririštą prie savo pikapo

Filipiniečių vyrai juos augina, popina, vežiojasi kartu, netgi myli kaip naminius gyvūnėlius. Vienas su tokiu pasididžiavimu davė man palaikyti gaidį… O paskui paleidžia į mirtiną kovą. Atvykus iš Europos buvo sunku tą suvokti, bet Filipinuose net ir žmogaus gyvybė mažiau vertinama, mirtis – daug labiau gyvenimo dalis, o tai, kas pas mus būtų gyvenimus griaunančios tragedijos (taifūnai, žemės drebėjimai, artimųjų netektys), priimama su stoiška šypsena.

Gaidžių peštynės Sebu, Filipinuose

Gaidžių peštynės Sebu, Filipinuose

Kiekvieno gaidžio (ir gaidžių augintojo) svarbiausios dienos – kada gaidys atnešamas į gaidžių kovų areną, jam uždedamas specialus durklas ir jis paleidžiamas į kovą su kitu gaidžiu. Kova trumpa: vienas-kitas smūgis durklu ir štai pralaimėjęs gaidys jau guli negyvas. Jį paruoš maistui. Dėl to gaidžių kovos nėra tokios žiaurios, kaip galbūt kai kas įsivaizduoja, bent jau jeigu nesi vegetaras ir manai, kad gyvūnus mėsai skersti galima. Jos nelabai skiriasi nuo gaidžio paskerdimo maistui, tik kad paskerdžia ne žmogus, o kitas gaidys.

Gaidžių kova

Gaidininkai stato savo gaidžius kovai

Kur kas ilgesnis veiksmas vyksta tribūnose. Žmonės ten rėkia, lažinasi, vėliau skirstosi pinigais. Labiau nei koks kitas sportas gaidžių peštynės Filipinuose yra tarsi kazino: čia esmė lažybos, o, kai kovos mirtinos, kažkokių ilgamečių lyderių nebūna: taigi, dažnai kovų baigtis atrodo didele dalimi sėkmės reikalas. Yra net savas statymo etiketas: jei už kokį gaidį niekas nestato, tai vedėjas prašo daryti žymių vietos gaidininkų, ir šie bemat priima tokį garbingą siūlymą. Visas tas vedėjo vedamas procesas mums stebint kovas užtruko gerokai ilgiau, nei pati kova, ir man pačiam aplinkiniai vis siūlė ir siūlė lažintis…

Gaidžių peštynės (pirmame plane - lažybos)

Gaidžių peštynės (pirmame plane – lažybos)

Gaidžių peštynės yra ir kitose pasaulio vietose (nors daug kur jos uždraustos), bet niekur kitur jos nepasiekusios tokio beveik “nacionalinio sporto” lygio, kaip Filipinuose.

Gaidininkas davė palaikyti gaidį

Gaidininkas davė palaikyti gaidį

Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 


Zurchanė Irane

Sunku pasakyti, kas tai: sportas, šokis, gimnastika, meditacija. Geriausiai tiesiog išversti patį žodį “zurchanė”: “Stiprybės namai”.

Tame Jazdo uždarytame vandens rezervuare, kuriame, skambant patriotinei XIV a. Hafezo poezijai, būrelis vyrų atliko ritualizuotus pratimus su grandinėmis ar vėzdais, stiprybė išties pleveno ore. Zurchanė pergyveno visas revoliucijas ir net islamo atėjimą, ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais.

Zurchanė Jazde

Zurchanė Jazde

 


Unikaliausių pasaulio sporto varžybų žemėlapis

Loading map...

Loading

 


Kitos įdomios sporto patirtys

Futbolas Marakanoje

Stadionas iš didžiosios raidės – ar yra garsesnis už Marakaną? Jei pamatyti Brazilijos futbolą, geriausia čia. Jei susipažinti su aistringais Brazilijos sirgaliais – irgi geriausia čia. Tiesa, jei tikėsitės pilno stadiono, greičiausiai nusivilsite: brazilai, kaip ir lietuviai, sportą mėgsta žiūrėti per televizorių. Mums lankantis Brazilijos aukščiausios lygos varžybose dauguma vietų buvo tuščios. Visgi, net ir taip atėjo 20 000 fanų.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Futbolas Marakanoje

Futbolas Marakanoje

Pikapai-monstrai JAV

JAV yra milžiniškų pikapų šalis, bet šitie pranoksta viską – ratų dydis net 1,7 m, aukštesni už daugelį automobilių! „Pikapų-monstrų“ šou šie fantastiniai agregatai traiško automobilius, stojasi ant dviejų ratų, suka ratus laikui, šokinėja į aukštį ir kelia dulkių debesis, o JAV miestų ir miestelių žmonės džiūgauja ir filmuoja prieš grįždami į savo labai jau panašius automobilius. Yra įvairios rungtys – apvažiavimas (aptraiškymas) laikui, važiavimas ant galinių ratų ir pan.

Pikapas-monstras traiško automobilius

Pikapas-monstras traiško automobilius

NBA JAV

Kiekvienam krepšinio fanui tiesiog būtina! Gal Europos ir Amerikos krepšinio lygis nebesiskiria taip smarkiai, kaip kadaise, bet NBA – vis dar svajonių lyga, kur didžiausios krepšininkų algos, didžiausios arenos ir didžiausias šou tas arenas aplankantiems žiūrovams: kiekviena pertraukėlė skirtinga, pilna visokiausių efektų ir t.t.
Plačiau: NBA varžybas stebėjau arenoje – kas įdomiausia

NBA šokis pertraukėlės metu

NBA šokis pertraukėlės metu

Lietuvos krepšinio rinktinės mačai užsienyje

Tikrai verta bent kartą gyvenime suderinti kelionę su svarbiomis krepšinio varžybomis, kur dalyvauja Lietuva, ir nueiti palaikyti. Net jei nesidomėtum krepšiniu. Nieko panašaus į tai lietuvis nepatirs: gali būti šimtus, netgi tūkstančius kilometrų nuo namų, tačiau kartu su tavim bus šimtai ar tūkstančiai kitų tautiečių, užsidegusių dėl vieno tikslo. Ir tavo komanda turės didelius šansus jį pasiekti, ir tiek ji, tiek sirgaliai puoš užsienio laikraščius ir portalus. Būtent todėl siūlau krepšinį, o ne šiaip sportą: tik čia tokios sirgalių minios, tik dėl jo Lietuvos vardas minimas tiek plačiau, tik jame (tarp svarbiausių sporto šakų) Lietuva turi realius šansus nugalėti (juk nugalėti krepšinyje, kai žaidžia šalies rinktinė tarp vos keliolikos ar keliasdešimties kitų rinktinių, ne tas pats, kas laimėti kokią nors vieną plaukimo ar bėgimo distanciją iš daugybės dešimčių distancijų – dėmesys tikrai net tas, konkurencija ne ta: kiek, tarkime, pasaulyje profesionalių krepšininkų, o kiek profesionalių 100 m krūtine plaukikų).
Plačiau: Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės Pasaulio krepšinio čempionato atrankoje Kosove. Rungtynės nebuvo svarbios, žaidė ne pagrindinė sudėtis, bet net ir čia sugužėjo daug sirgalių

Krepšinis Filipinuose

Manote, kad Lietuva yra krepšinio šalis? Dar nebuvote Filipinuose! Visa šalis alsuoja krepšinio ritmu, ir net menkiausio, skurdžiausio kaimo centre – krepšinio aikštelė, neretai su stogu ir tribūnomis, kur nuolat vyksta varžybos. Krpešinis žaidžiamas ir tiesiog skersgatviusoe pasikabinus lanką. Bet didžiausia patirtis – nueiti į Filipinų lygos varžybas, vienoje NBA prilygstančių Manilos arenų, su tūkstančiais Filipinų sirgalių. Net ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena stūgso Filipinuose! Filipinų krepšinio lygą senumu lenkia tik NBA, dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose; per metus vyksta trys sezonai ir jų reglamentas skirtingas).
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Mall of Asia krepšinio arenoje

Mall of Asia krepšinio arenoje

Karietų-virtuvių (Chuckwagon) lennktynės Kalgaryje, Kanadoje

Šis sportas klesti tik Kanados prerijose. Užtat kaip klesti! Stebėti jo „pasaulio čempionato“ per Kalgario miesto šventę susirinko daugiau nei 20000 žmonių, o milžiniškuose ekranuose pristatytiems vadeliotojams ir jų raiteliams-palydovams (outrider) kertant finišo liniją tribūnos baubė it Formulės 1 varžybose. Įdomu žinant keistą šio sporto kilmę: tokios „karietos-virtuvės“ XIX a. lydėdavo galvijų kaimenes skerdimui genančius piemenis, kad šie galėtų gamintis maisto pakeliui. Pirmas dalykas, ką privalo padaryti komandos nuskambėjus starto signalui iki šiol yra įdėti į karietą virtuvės įrangą. Tik tada gali apsukti kliūtis ir lėkti į hipodromo ovalą…
Plačiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Karietų su virtuvėmis lenktynės

Karietų su virtuvėmis lenktynės

Sportinės patirtys arčiau namų

Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.

*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos “Milda” žaidžia šį “futbolą ant motociklų” – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.

*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs “piemenėlių sportas” praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas “sporto gurmanui” tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).

*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos “Lokomitiv” komandos varžybas.

*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos “Dinamo” KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

| 0 komentarų

1997 m. pasaulį sudrebino žinia: Britanija atidavė Honkongą, Azijos finansų sostinę, komunistinei Kinijai. Ir nors daug kas pasikeitė, laisva rinka čia tebeklesti, o nuostabioji naktinė panorama tebesipildo žibančiais dangoraižiais.

Svarbiausia, Honkongas išliko įvairialypis. Tik keliaujant Honkonge miesto viešojo transporto bilietėliai man atvėrė kelią į visiškai skirtingus pasaulius. Stiklinį-plieninį finansų centrą su daugiaaukščiais šaligatviais. Kaulūno gatvių turgus ir piligrimų šventyklas. Ankštų butų “naujamiesčius”. Įtvirtintus giminių kaimus, kurių “protėvių salės” atmena visas išmirusias kartas. Atokias, tik laivais pasiekiamas salas su žvejais, paplūdimiais arba “pabėgėliais iš miesto”.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Centro sala – Honkongo verslo širdis

Honkongo širdis – nedidelė sala, “Azijos Manhetenas”, kurios ramų tropinį vaizdą seniai papildė reklamomis spindintys daugiaaukščiai. Juose – didieji bankai, akcijų birža, koncernų atstovybės visam kontinentui. Tarpais zuja tarnautojai, dažnas jų baltaodis: užsilikęs britas ar tarptautinės įmonės komandiruotas karjeros klerkas.

Tai tas senasis Honkongas, kurį šventai gina daug vietinių. Situacija atvirkščia Europai: masinė imigracija (iš žemyninės Kinijos) tautiškai grynino Honkongą, bet dažnas vietinis idealizuoja tuos daugianacionalinius “vartus į žemyną”. 1997 m. plevenusią viltį, kad Kinija kapitalizmo mokysis iš Honkongo, teko pamiršti: “svorio kategorijos” tiesiog ne tos. Turtėdama Kinija nenusikratė cenzūros, korupcijos, postsocialistinio mentaliteto. Honkongiečiai jaučia šiuos “priešus” ateinant “iš šiaurės”: kartu su neteisėtomis gimdyvėmis (taip jos vaikams “parūpina” honkongietiškus pasus), “skėriais” turistais, nekilnojamojo turto burbulą pučiančiais investuotojais ir Liaudies Respublikos tarpininkavimo biuru, tariamai samdančiu triadus (vietos mafiją) žurnalistams ir demonstrantams gąsdinti.

Honkongo Centre. Dviaukščiai autobusai - britų palikimas, o siauri dviaukščiai tramvajai - Honkongo išskirtinumas. Atsisėdus antro aukšto priekyje galima puikiai gėrėtis pastatų suspaustomis gatvėmis.

Honkongo salą galima idealizuoti, bet ten praleistas laikas nepakylėjo. Visa kas orientuota į funkciją: net centrinė Statulos aikštė primena mažą chaotišką lauką, apsuptą nederančių pastatų. Tenykštė banko direktoriaus sero Tomo Džeksono skulptūra – vienas nedaugelio paminklų visame mieste. Mat “klasikinis Honkongas” – analogų neturintis liberalizmo bastionas. Net šiandien, po to kai, prijungus prie Kinijos, įvesta minimali alga ar 3 dienų tėvystės atostogos, Honkongas pirmauja visose verslo laisvės lentelėse.

Kad koks vyriausiasis architektas nurodinėtų, ką statyti, čia lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip kad valdžia mokesčių mokėtojų pinigais remtų verslą ar čiustytų gatves ir aikštes. Metro, autobusai, “Miesto gražinimo agentūra” ir net dolerius spausdinantys bankai – visa kas Honkonge siekia pelno ir iš jo gyvena.

Centro darbuotojai per pietų pertrauką masiškai kerta vietinį prekybos centrą.

Pabūgę grąžinimo Kinijai šeštadalis honkongiečių buvo emigravę. Paskui daug jų grįžo suvokę, kaip sunku verslauti užsienyje: buhalterija, darbo teisė, aibės mokesčių, reikalavimų ir kontroliuojančių agentūrų, kurių Honkonge nebuvo ir nėra.

Senieji Honkongo pastatai griaunami vos apsimoka statyti didesnius. Net XIX a. architektūros teko gerai paieškoti (keli pavyzdžiai – Aukščiausias teismas, Įstatymų leidžiamoji taryba – yra netoli Statulos aikštės). Tarp juos užgožiančių dangoraižių vaikštoma antro aukšto šaligatvių labirintais. Jie čia kerta prekybos centrus, čia viešbučius ir biurų daugiaaukščius, čia atsiremia į viešus laiptus ar liftus. Dažno pastato vestibiuliu – net ir postmodernizmo šedevro Honkongo ir Šanchajaus banko štabo – praeiviai “kerta kampus”. Jokiuose planuose šie praėjimai nesužymėti, tad tinkamus terasdavau spėliodamas.

Centras žavesnis iš toli. Pavyzdžiui, nuo Viktorijos kalvos. Ne veltui vietiniai milijardieriai perka brangiausius namus jos šlaituose. Paprasti mirtingieji “dangoraižių sklidina dauba” grožisi nuo Peak Galleria prekybos centro.

Į Viktorijos kalvą kopiantys Honkongo centro daugiabučiai nuo Peak Galleria. Vaizdas retai būna giedras: retsykiais užklumpa smogas, dažniau - rūkas. Į aukščiau esančius namus veža nemokami 'gatvės eskalatoriai' - dar viena įdomi Honkongo viešojo transporto rūšis.

Kaulūnas – Honkongo raumenys

Tačiau labiausiai mane užbūrė Centro panorama iš anapus sąsiaurio, nuo Kaulūno Honkongo kino žvaigždžių alėjos. Ypač kai, kaip kas vakarą 20:00, ją perkeitė “Šviesų Simfonija”, “didžiausias pasaulyje apšvietimo žaismas”. Besitikinčius nežemiško jis nuvilia, bet aš gerėjausi tuo, kad pagal muziką judantys žibintai ir žali lazeriai nutapė paskutinius štrichus tai beveik tobulai panoramai.

Patsai prekybinis Kaulūnas už brolį anapus sąsiaurio proziškesnis. Siaurokose pusamžių drėgmės išėstų daugiaauščių gatvėse čia iki išnaktų šurmuliuoja įvairūs turgūs: paukštelių (kinai senukai mėgsta juos auginti, narvuose “neštis pasivaikščioti”), žuvų, nefrito, būrėjų, maisto, “ponių” (t.y. moteriškų drabužių) ir universalus Temple gatvės.

Vienas Kaulūno gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Didžiausia Kaulūno legenda – Aptvertasis miestas – dar 1994 m. virto dulkėmis. Šis netyčia užsilikęs Kinijos Liaudies Respublikos anklavas vidury dar britiško Honkongo buvo tapęs vienintele pasaulyje vieta “be įstatymų”, šitaip pritikusia liberaliam kraštui. Pastatai čia augo vienas ant kito kol uždengė gatves, vešėjo ne tik narkotikai ar prostitucija, bet ir… griežtų taisyklių nesaistomi dantistai.

Aptvertojo miesto anarchijos poskonį, sako, galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose”. Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Prekybos centras Čunkingo dvarų apačioje. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką - paso netikrindavo.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Kiti vietos trūkumo sprendimai: ant senųjų daugiabučių stogų “dygsta” ištisi naujakurių kaimai. Tai neteisėta, bet liberalioji Honkongo valdžia užmerkia akis – leidžia tiekti elektrą, vandenį. Kai kurie žvejai, tuo tarpu, tebesiglaudžia Aberdyno uosto laivuose.

Suprasti didmiesčio mastus geriausia ne darbo dieną, kai dauguma pluša biurų dangoraižiuose (kaip sakė pažįstamas, ir iki 22:00), o sekmadieniais. Kone visas Honkongas tada plūsta į parkus ir turgus. Žalių plotų taip trūksta, kad darbininkai piknikus rengia ant prekybos centrų laiptų, pėsčiųjų viadukų. Kaulūne juos “okupuoja” tūkstančiai skaruotų namų šeimininkių iš Indonezijos, Centre – filipinietės.

Sekmadieninis indoneziečių piknikas ant viaduko Kaulūne. Indoneziečiai - sparčiausiai auganti Honkongo mažuma, ir daugiausiai tai musulmonės tarnaitės, viduriniajai klasei jau tampančios būtinybe. Sekmadienis joms - laisva diena, bet jų šeimos už tūkstančių kilometrų - todėl leidžia laiką su likimo draugėmis.

Parkų nedaug, tad kiekvienas jų kvadratinis metras išnaudojamas įdomiai. Populiarios paukštidės (tinklu dengtos viešos zonos, pilnos sparnuočių), o Kaulūno parko Kunfu kampe sekmadieniais sugebėjimus demonstruoja kunfu mokyklos. Juk būtent honkongiečių filmai paskleidė po pasaulį kinų kovos menus. “Mažiau karingi” senukai taoistai praktikuoja taiči – iš lėto juda, esą “gerindami gyvybinės energijos srautus”.

Kaulūno priemiesčiai: nuo piligrimų šventovių iki mirusios pramonės

Šiauriau Kaulūno masteliai smulkėja. Pasieki “Pasienio gatvę” (Boundary Street). Viskas iki jos buvo britams perduota amžinai, o “Naujosios Teritorijos” šiauriau – 1898 m. išnuomotos 99 metams. Miestas išplito ir 1997 m. suėjus nuomos terminui Pasienio gatvė nė skirtingų rajonų neskyrė. Tad britai atidavė viską, mainais išsiderėdami 50 metų išsaugosiamą kapitalizmą.

Šiauriau buvusios sienos – ir žymiausia Honkongo šventovė Vong Tai Sin. Prieš dievybių statulas sekmadienį vieni taoistai lingavo smilkalais, kiti būrė. Kratai pagaliukų pilną puodelį, pažiūri pirmojo iškritusio numerį ir eini į specialią salę nusikabinti tuo numeriu pažymėtos pranašystės. Taip būdavo seniau. Dabar mačiau, kad skaičiaus “reikšmę” piligrimai tikrina mobiliojo telefono programėlėse.

Piligrimų minios Vong Tai Sin šventovėje.

Šventykloje daug jaunimo – tradiciniai tikėjimai Honkonge aktualūs visiems. Telefonų numeriai su laimingais aštuonetais atsieina tūkstančius. Prabangūs daugiabučiai, kaip reikalauja feng šui, statomi su skylėmis “drakonams praskristi”. Ir net Honkongo-Šanchajaus banko statytojai eskalatorius perstatė kreivai: pasaulinio garso britams architektams taip liepė feng šui konsultantas.

Jaunimas pamėgęs ir gretimą Kaulūn Tongą. Į tenykščius prirūkytus belangius “meilės kambarius” porelės ištrūksta nakčiai ar kelioms valandoms iš ankštų (tėvų) butų (ne ką brangesnių analogiškų “įstaigėlių” vėliau radome ir Centre). Išbandėme ir mes. Jei svarbu higiena, jie tiks ir šiaip nakvynei: priešingai pigiems viešbučiams, lova, patalynė, dušas buvo puikūs. Aplinka savotiška: senyvas vyriškis parsivedė prostitutę, kambarių raktų darbuotojai nedavė (rakinamasi tik iš vidaus). Beje, ryte už “atsarginių durų iš numerio į lauką”, kuriomis naudojasi pašalinių žvilgsnių vengiančios porelės, girdėjosi vaikų klegesys: Kaulūn Tongas garsėja ir puikiausias darželiais bei mokyklomis. Griežtu egzaminavimu žymioje šalyje mokslo kokybė – ne juokas, o žvaigždės-korepetitoriai, per ekranus mokantys daugybę klasių iš karto, uždirba milijonus.

Kunfu mokyklų pasirodymas Kaulūno parke.

Gretimo Kvun Tongo rajono nūnai apleistuose ar sandėliais virtusiuose daugiaaukščiuose 1965 m. ar 1975 m. gimė Honkongo ekonominis stebuklas. Vakarų kompanijos atkėlė čia gamybą: į tuomet pigų, vargšą kapitalizmo paribio miestą. Laisvos rinkos ir intelektualių migrantų iš Kinijos traukiamas Honkongas šovė į turtingųjų gretas kaip “Azijos tigras”. Po 30 ar 40 metų patys Vakarai – jau Honkongui už nugaros. Algos išaugo kartais, gamyba iškeliavo į Kiniją (Šendženą, Gvangdžou). Bet dar ne visi pastatai, kuriuose šiandieniai seneliai, rankomis rinkdami niekučius Vakarams, uždirbo pirmąsias algas, užleido vietą dangoraižiams.

Naujamiesčiai, kaimai ir laukinė gamta

Naujųjų Teritorijų ištisu miestu nieks nepavertė. Honkongo valdžia – neperkalbama. Vos 24% Specialiojo regiono ji skyrė užstatymui, o kitur visa saugoma it “po senovei”. Kaimai be automobilių, vienuolynai, paplūdimiai. “Naujamiesčiai”, pradėti statyti XX a. viduryje gausių pabėgėlių nuo Kinijoje įsigalėjusio komunizmo apgyvendinimui (1945 m. – 1981 m. Honkongo gyventojų pagausėjo septyngubai: nuo 750 000 iki 5 100 000), stiebiasi tik į viršų, bet ne plotį. Penkiasdešimtaukščių namų kolonijas, suspiestas aplink metro stotį/prekybos centrą, it kas nupjovęs būtų: jos baigiasi, prasideda kalvota žaluma.

Vaizdas iš Ngong Pingo lynų keltuvo. Ček Lap Koko oro uostas (kairėje) ir Tung Čungo naujamiestis (dešinėje), supami kalvotų miškų ir jūros.

Tie naujamiesčiai primena Lietuvos “miegamuosius rajonus”, tačiau aukštų ten daugiau, butai mažesni. Todėl net eilinę darbo dieną darbo metu užsukęs į Ša Tino naujamiesčio pereinamus kiemus buvau apsuptas zujančių žmonių tuntų. Vienas smagiausių dalykų Honkonge buvo pajusti tą atmosferą, nesustabdomą šurmulį, liberalizmo dvasią. Parduotuvėlėse ištįsus eilėms kasininkai sukdavosi taip greitai, tarsi siektų per valandą aptarnautų klientų pasaulio rekordo; skelbimai kaip apie didžiulę naujovę pranešė apie įvedamas net 3 dienų tėvystės atostogas.

Ša Tine – ir Honkongo paveldo muziejus (nuolatinės kinų meno, Naujųjų teritorijų parodos ir laikina apie Briusą Ly). Netoliese – Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, paskendęs tarp daugiabučių. 1898 m. Naujosiose Teritorijose britai rado dešimtis tokių kaimų, pavaldžių skirtingoms hakų giminėms. Ir jie išliko ligi šiol. Kaip dera, Tsang Tai Uko kaimiečiai ankstesniąsias Tsangų kartas pagerbia protėvių salėje, kurioje jų nuotraukos prieinamos ir turistams.

Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, primenantis vieną didelį namą. Kampuose - bokštai, sergėdavę nuo kitų giminių antpuolių. ~1847 m. jį fundavo pirklys Tsangas Kun Manas. Kaimas buvo vientiso stiliaus, bet paveldosaugos Honkonge nėra - tad aplipdyti jo skirtingais langais, dažų dėmėmis ar kondicionieriais niekas neuždraudė.

Ne kiekvienas praeities gabalėlis šitaip užgožtas plėtros. Tokių atokybių, kokios pasitaiko už paskutiniojo eilinio naujamiesčio dangoraižio, ir Lietuvoje sunkiai rasi. Į kai kuriuos kaimelius net kelių nėra.

Į Honkongo salas automobiliu nenuvažiuosi

Lantau – didžiausia Honkongo sala. Šiaurėje – oro uostas ir Tung Čungo naujamiestis, bet į tuščius pietus leidžiama įvažiuoti tik gyventojams ir autobusams. 5,7 km 25 minučių kelionė “lynų vagonu” – ir jau buvome aukštumose, prie Po Lin vienuolyno ir Ngong Ping 360 kiniško restoranų, parduotuvių ir kavinių kaimelio. Jame – tradiciniai namai, “dvylikos Dangaus generolų” skulptūros, įvairus (animacija, vaikščiojimas po tamsius kambarius), bet neišsamus Sidartos Gautamos (Budos) gyvenimo pristatymas ir figmedžio, po kuriuo jis nušvito, kopija. “Didžiausias pasaulyje sėdintis bronzinis Buda” (35 m., 250 tonų) ant kalno čia užkeltas minioms turistų, o ne vienuoliams. Pastarieji medituoja giliau Lantau miškuose.

Po Lin vienuolynas nuo didžiosios Budos statulos

Už tų miškų Pietų Kinijos jūros įlanką supa Tai O žvejų kaimas, “Rytų Venecija“. It sulamdytais metalo lakštais apkalti namai čia stovi virš vandens. Vien tik kas 15 minučių atriedantys perpildyti miesto autobusai primena, kad keliasdešimt minučių važiavimo – ir jau būsi pasauliniame finansų centre. Miestiečiai į Tai O atvyksta šviežios žuvies, žvejų tradicijų, ramumos. Aplink kaimišką šventovę pagal būgnus šoko liūtu apsirengę du kinai. Pažingsniavę siaurais praėjimais ir pėsčiųjų tilteliais į šalį, bemat likome visai vieni.

Tai O žvejų kaimo vienas kanalų.

Tai O gatvelėse netilptų jokie automobiliai. Mašinų nėra ir visoje Lamos saloje. Atrodė, tarsi 1997 metai ten taip ir neišaušo. Kone vien angliškos iškabos reklamuoja minigalerijas, alubarius, viktorinų vakarus, gyvūnėlių aukles, startuolius. Europiečiai tarnautojai ir meniški gamtosaugininkai Jung Šue Van kaimo gatvelėse rado trokštamą ramybę. Kai kurie kasdien laivu plaukia į darbą centre, kiti miestą savyje jau “amžiams užbraukė”.

Kilometro vienišas žygis miško taku mane atvedė į ramų Hung Šing Je paplūdimį su kurortiniais restoranėliais. Dar toliau – žvejų kaimai, Antrojo pasaulinio karo kamikadzių olos. Ir ūžianti masyvi elektrinė, kurios trys kaminai matosi visoje Lamoje, it bažnyčių bokštai Vilniaus senamiestyje. Atokumas Honkonge, kurio plotas – kaip pustrečio Vilniaus – visuomet sąlyginis. Bet elektrinė – dar vienas atskiras pasaulis. Jos darbininkus į nuosavą uostą atgabena kiti laivai. Nuo paplūdimio kėdutės stebėjau, kaip vienas toks lėtai išplukdė pasibaigusią pamainą. Kaip jūra, smėlis, žalios kalvos ir medžiai tas laivas ir kaminai – gražaus peizažo dalis.

Hung Šing Je paplūdimys. Angliškas skelbimas pranešė apie čia vyksiančią stačiatikių šventę.

Žavu, kaip vos kelių kilometrų kelionė kardinaliai pakeičia atmosferą. Ypač tą patyriau grįždamas iš Lamos: pakeliui keltas prisišvartavo kaimelyje su keliomis spingsulėmis, kuriame išlipo tik vakariečių šeima su tarnaite iš pietryčių Azijos. Pasukau žvilgsnį tolyn ir prieš akis stojo Aberdyno dangoraižių geltonų šviesų jūra. Sekantis uostas. Skersai viens po kito plaukė milžiniški konteineriniai laineriai, jų sukeltos bangos it audra supo mūsų laivelį.

Honkongas nemiega ir naktimis

Daugumoje šalių geriausia keliauti “su saule”, nes tamsoje nėra ką veikti (jei nerūpi klubai ir barai). Honkonge šį grafiką modifikavome: išeidavome 09:30, pareidavome po vidurnakčio. Miestas bluosto nesudeda: virsta nuostabia reklaminių šviesų mozaika (meniškai išlankstytus neonus pamažu keičia LED’ai). Ir veiklos tada gausu kiekvienam. Giliausią naktį rasi atidarytų parduotuvių, restoranų ir maisto turgų (taip vadinamos valgyklos po atviru dangumi). 00:30 darbo dieną metro nebūdavo kur atsisėsti.

Trečiadienio vakarai – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncerto, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (yra net “McDonald’s”).

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.

Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis. Pinigus iškeitėme į specialų čekį ir kompiuterizuotuose automatuose galėjome greit rinktis iš šimtų variantų: pagal lenktynių numerius, žirgus, pozicijas, įvairiausių derinių; statyti viską iškart ar atsiimti “gražą” mažesnės vertės čekiu ir laukti kitų varžybų. Mūsų žirgas išsyk atsiliko, bet aplinkinių laukė daugiau adrenalino: vienas kitą lankstantys jojikai, laukimas, kol didžiajame ekrane pasirodys preliminarūs ir galutiniai laimėjimai, komentatoriams trimis kalbomis vis aitrinant atmosferą. Pinigus, beje, irgi išmoka automatai: jokių eilių, jokio bendravimo.

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Veidrodėli, veidrodėli, ką žadi Honkongui?

Honkongas kitoks, nei žemyninė Kinija. “Viena valstybė – dvi sistemos” – taip Kinijos vadovas Dengas Šiopingas kadaise sutarė su Margaret Tečer, kai ši pažadėjo grąžinti Honkongą. Labiausiai skiriasi jo žmonės. Kinija, lyg lepinanti mama, ~20 metų leido jiems eiti savo keliu: ir ekonominiu, ir kultūriniu, ir politiniu. Kai 2009 m. ar 2015 m. pamatydavau viešus Kinijoje uždraustos Falun Gong “sektos” plakatus, nukreiptus prieš komunistų partiją, būdavo sunku patikėti, kad esu valstybėje, kurią komunistai ir valdo.

Bet tarp lepūnėlio vaiko ir suaugėlio teisių yra didžiulis skirtumas. Per 2014 m. neįvykusią “skėčių revoliuciją” pagrindines gatves užėmusios dešimtys tūkstančių Honkongo studentų sakė: “Honkongas suaugo. Jau norime patys rinkti vykdomosios valdžios pirmininką”. Kinija paauklėjo – “rinksite, bet iš mūsų patvirtinto sąrašo”. O galiausiai, kai Honkongas “tapo pilnamečiu ir vis tiek nenusiramino”, jau nutarė rimtai jį bausti: nuo 2020 m. Honkonge draudžiama agituoti prieš Kinijos valdžią, už Honkongo nepriklausomybę, o tai darantieji sėda į kalėjimus. Tais metais Honkongas supanašėjo su likusia Kinija tikriausiai labiau, nei 1997 m. Ir visgi net ir šiandien Honkongas tebeturi laisvių, kurias net Lietuva prarado: savą valiutą (Honkongo dolerį), nuosavas muitines visuose pasieniuose (net su Kinija).

Būrėjų turguje. Šioje nuotraukoje ir visur Honkonge kinų raštas - kitoks, nei žemyninėje Kinijoje, mat Honkonge neįsigaliojo Mao laikų 'supaprastinimas', pakeitęs apie 2000 hieroglifų.

Pažįstamas honkongietis, su kuriuo vakare susitikome viename kone slaptų šaligatvinių restoranų 2015 m., kol laisvės dar buvo daugiau, optimizmu netryško. Protestai nieko nepakeitė ir nepakeis nei į gerą, nei blogą. Honkonge gimstamumas tarp mažiausių pasaulyje ir Kinija savo nuožiūra siunčia “nekultūringus” naujakurius. Tėvų karta, užaugusi Kinijoje, džiaugėsi Honkongo sugrąžinimu laisvėjančiai “Tėvynei”, bet jis ir jo bendraamžiai to britams niekad neatleido.

Aštuoniolika metų nuo 1997 m. buvo prabėgę it akimirksnis. Nenumaldomai artėja kita data: 2047 m., kai visi Kinijos pažadai laikyti Honkongą “atskirą” pasibaigs. Ar tada dings Karalienės gatvė, o Viktorijos kalva taps Mao Dzeduno kalnu? Kažin. 32 metai Kinijai – it era – ir ji pati dar labai keisis. Kaip spėjo mano draugas iš kitos sienos pusės (Guangdžou), kai ir tenykščiai kinai išmoks elgtis su pinigais, honkongiečiai juos pamils.

Plačiosios “imigrantų iš Kinijos upės” tvenkiasi: algos skiriasi vis mažiau, o ankšti Honkongo butai “tautiečiams” ima kelti gailestį. Juodadarbiais vis dažniau “užsirašo” indai ir pietryčių azijiečiai – kinų procentas Honkonge jau vėl krito iki 92%. Bet gal ir užsienietiški veidai nebeliks Honkongo išskirtinumu: paplis ir vieno vaiko politikos prarentintoje Kinijoje?

Honkongo dangoraižiai. Iš kairės: Honkongo ir Šanchajaus banko štabas, daugiabutis prabangiame Vakarų Kaulūno rajone (su feng šui gerinančia skyle) ir Bank of China pastatas (jo feng šui dėl aštrių kampų itin blogas).

Netikiu, kad Honkongas bus dramatiškai sugriautas: šiandienos Kinija per daug pragmatiška, ir rinkų pasitikėjimas jai svarbus. Tikėtinesnės kitų pesimistų prognozės: Honkongas iš lėto paskęs užmarštin, visomis prasmėmis tapęs eiliniu Kinijos provincijos miestu (vos 300 km spinduliu Kinijoje jau užgimė keturi už Honkongą didesni milžinmiesčiai – Gvangdžou, Šendženas, Dunkunas ir Fošanas).

Bet turistams Honkongas visuomet išliks kitoks. Gimęs kitu laiku, kitaip tausojęs gamtą ir draugavęs su kitomis kultūromis.

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *