Šis mano straipsnis buvo išspausdintas “Lietuvos ryto” priede Panevėžiui “Babilonas”, 2008 m.:
Miestas, kuriame negalioja beveik jokie įstatymai. Tankiausiai apgyvendinta pasaulio teritorija. Vieta, kur vietoje gatvių – siauri koridoriai, o saulę daug kur galima išvysti nebent nuo namų stogų. Tai – ne mokslinės fantastikos kūrinio detalės: tokia vieta iš tikrųjų egzistavo dar prieš porą dešimtmečių. Tai – vadinamasis Kauluno aptvertasis miestas Honkonge.
Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais – 1990-aisiais – šis nedidelis rajonas iš tolo priminė didžiulių aptrupėjusių bendrabučių kvartalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus jis buvo nepanašus į jokį kitą miesto rajoną. Visų pirma jau tuo, kad tarp namų čia nebuvo ne tik aikščių ar skverų, bet net ir gatvių, mat šios jau seniai buvo užstatytos ir paverstos koridoriais. Galima sakyti, „miestą” iš tikrųjų sudarė vienas didžiulis pastatas. Kitaip buvo sunkiai įmanoma – juk vos 2,4 hektaro dydžio žemės lopinėlyje čia glaudėsi net 50 tūkstančių žmonių! Tai reiškia, kad kiekvienam Kauluno aptvertojo miesto gyventojui teko vos po 2 kvadratinius metrus žemės. Palyginimui, Panevėžyje gyvena 114 tūkstančių žmonių, tačiau miestas užima 5200 hektarų žemės. Kas gi traukė tūkstančius atvykėlių kurtis Kauluno aptvertajame mieste, statytis papildomus aukštus prie ir taip perpildytų bei nugyventų pastatų, spaustis ankštuose kambarėliuose be langų ir patogumų, vaikščioti šiukšlinų koridorių labirintais bei nuolat klausyti iš greta esančio vieno didžiausių Azijos oro uostų kylančių lėktuvų triukšmo?
Tai – įstatymų nebuvimas. Ši teritorija faktiškai nepriklausė jokiai valstybei, nors ir buvo netoli turtingo didmiesčio – Honkongo – širdies. Taip atsitiko dėl ypatingų istorinių aplinkybių. 1898 metais Kinija 99 metams išnuomavo šias žemes Didžiajai Britanijai, kuri jas prijungė prie Honkongo kolonijos. Tačiau Kauluno aptvertasis miestas, nors ir iš visų pusių apsuptas britams išnuomotų žemių, liko Kinijai. Tuo metu tai buvo paprastas įtvirtintas miestelis, kuriame gyveno 700 žmonių. Be savo ypatingo politinio statuso tada jis niekuo neišsiskyrė.
Garsiausias Kauluno aptvertojo miesto gyvavimo etapas atėjo po antrojo pasaulinio karo. Karo metu Honkongą okupavę japonai sugriovė įtvirtintą miestelį bei iškeldino jo gyventojus. Pokariu į ištuštėjusią, tačiau Kinijai tebepriklausančią, žemę ėmė keltis atvykėliai (tiek honkongiečiai, tiek pabėgėliai iš Kinijos) ir statyti naujus daugiabučius namus, verstis verslais, kurie Honkonge buvo nelegalūs. Honkongo įstatymai čia negaliojo, mat žemės britams nepriklausė (bandymai iškeldinti nelegalius gyventojus sulaukė Kinijos protestų). Tuo tarpu Kinija, kurioje vyko pilietinis karas, o vėliau įsigalėjo komunistai, tvarkos palaikyti irgi nebandė. Realią valdžią aptvertajame mieste netruko paimti vietinė kinų mafijos grupuotė. Tačiau 1973 – 1974 metais Honkongo policija ją likvidavo. Po šios vienkartinės intervencijos britai savo įtaką aptvertajame mieste vėl apribojo. Nebelikus mafijos valdžios ten sugužėjo gausybė naujų žmonių. 1971 metais čia gyveno 10 tūkstančių gyventojų, po dešimties metų – jau 30 tūkstančių, dar po dešimtmečio – 50 tūkstančių. Nedidelis kvartalas virto savotišku žmonių pilnu skruzdėlynu. Pastatais buvo užstatytas beveik visas teritorijos plotas.
Ką dirbo Kauluno aptvertojo miesto gyventojai? Be abejo, klestėjo viešnamiai, narkotikų verslas, lošimų namai. Tačiau svarbūs pajamų šaltiniai buvo ir šiaip legalūs verslai – Kauluno aptvertojo miesto verslininkai galėjo naudotis tuo, kad čia nebuvo jokių mokesčių, reikalavimų prekių ir paslaugų kokybei, darbų saugai ar darbuotojų kvalifikacijai. Dėl to jie galėjo sėkmingai konkuruoti su kitur įsikūrusiais verslininkais mažesnėmis kainomis. Aptvertajame mieste dirbo daug stomatologų (arba bent jau jais apsiskelbusiųjų), veikė šunienos restoranai, įvairios gamyklėlės. Reikėjo aptarnauti ir pačius miesto gyventojus, tad buvo ir parduotuvių bei visų kitų įstaigų, esančių bet kuriame kitame rajone.
Negalima teigti, kad britai aptvertajame mieste neturėjo jokios įtakos. Be jau minėto tūkstančių policininkų reido prieš mafiją būta ir kitų reidų, vykdytas ribotas patruliavimas tvarkai palaikyti, mieste dalinta labdara, imtasi ribotų iniciatyvų tam tikrai infrastruktūrai sukurti. Pavyzdžiui, įvestas vandentiekis – iki tol vanduo buvo tiekiamas iš maždaug 70 įvairiose miesto vietose išgręžtų šulinių. Egzistavo ir tam tikri minimalūs reikalavimai statybai – dėl Honkongo oro uosto artumo pastatai negalėjo būti didesni nei keturiolikos aukštų. Vis dėlto šios ribotos įtakos nė iš tolo negalima palyginti su realia valdžia.
Viskas pasikeitė 1984 metais kuomet, artėjant Honkongo naujųjų teritorijų nuomos laikotarpio pabaigai, Kinija ir Didžioji Britanija susitarė dėl Honkongo perdavimo Kinijai 1997-aisiais metais. Kauluno aptvertąjį miestą susitarta nugriauti – tai turėjo padaryti britai. 1991 – 1992 metais iškeldinti gyventojai (jiems buvo kompensuota), o 1993 metais aptvertasis miestas nugriautas. Vietoje jo įkurtas parkas, kuriame paliktas ir vienas miesto pastatas.
Kauluno aptvertasis miestas iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai. Nors didelei daliai žmonių jis atrodo buvusi savotiška visuomenės kloaka, vertikaliai išsidėstęs lūšnynas, kuriame tūkstančiai spraudėsi antisanitarinėmis sąlygomis, kiti šį miestą romantizuoja akcentuodami jo gyventojų laisvę. Kaip ten bebūtų, Kauluno aptvertasis miestas keliasdešimt metų egzistavo kaip unikali vieta, panašios į kurią pasaulyje nebuvo ir nėra.
Nuotraukos (iš išorės) ir daugiau informacijos: http://www.doobybrain.com/2008/05/01/my-father-lived-in-kowloon-walled-city/
Naujausi komentarai