Išskleisti meniu

Honkongas

Perlų upės delta – Kinijos langas į pasaulį

Perlų upės delta – Kinijos langas į pasaulį

| 0 komentarų

Perlų upės delta pietryčių Kinijoje – tankiausiai gyvenama pasaulio teritorija. Ji mažesnė už Lietuvą, o glaudžia nuo 60 iki 120 milijonų žmonių.

Dauguma jų čia atvyko ieškoti uždarbių iš tarptautinio verslo, gamybos ir prekybos. Mat jau 200 metų Perlų upės delta yra Kinijos langas į pasaulį. XIX a. vien tik čia imperatoriai savo valdiniams leido prekiauti su europiečiais. Užjūrio imperijų spaudžiama Kinija išnuomavo ar atidavė joms ištisus miestus ir miestų rajonus, ten duodama pradžią unikaliam kinų ir europiečių kultūrų mišiniui. O XX a. pabaigoje, žlungant komunizmui, būtent Perlų upės deltoje pirmojoje Kinijos valdžia leido kurti privačius fabrikus.

Honkongo dangoraižiai iš anapus kranto - vienas žymiausių pasaulio vaizdų.

Istorijos vingiuose čia užgimė trys labai skirtingi kraštai. Honkongas, iki 1997 m. valdytas britų – Azijos finansų centras ir liberalizmo bastionas. Makao, iki 1999 m. portugalų kolonija – naujoji lošimų sostinė, nukarūnavusi Las Vegasą. Ir Gvangdžou-Šendženas, kuriame komunistinė Kinija vėl išmoko kapitalizmo paslapčių, tuoj tuoj tapsiantis didžiausiu pasaulio miestu.

Susigrąžindama buvusias europiečių kolonijas Kinija įsipareigojo 50 metų saugoti jų išskirtinumą, todėl visi trys kraštai tebeturi skirtingus įstatymus, valiutas, oficialias kalbas, muitines. Per 8 dienų kelionę po juos visus įvairumų pamačiau tiek, kad sunku patikėti, kad tai ta pati Kinija ir kinai visur sudaro 90% ir daugiau gyventojų. Tačiau kiekvienas iš trijų Perlų Upės deltos veidų – savaip žavus ir autentiškas.

Portugališka tarpukario vila Makao.

Kiek dienų skirti Honkongui, Makao, Gvangdžou?

Kelionės laiką aš paskirsčiau taip:

Honkongui – 4 dienos. Tai įdomiausia ir įvairiausia Perlų upės deltos vieta. Honkongas – ne tik stiklo, plieno ir neonų didmiestis, bet ir atokios žalios salos su žvejų kaimais, pasiekiamos tik laivais, Viktorijos kalva su brangiausiais pasaulio namais, piligrimų šventyklos, savaip įdomūs priemiesčiai ir kultūrinės patirtys, tokios kaip populiariausios pasaulyje žirgų lenktynės ar kung fu pasirodymas.

Makao – 2 dienos. Nors pažįstamas kinas sakė, esą Makao be lošimų mažai ką veikti, tai nėra tiesa. Kazino siūlo ne tik ruletes ar automatus, bet ir gausybę pramogų, pasirodymų, dauguma kurių yra nemokami. Be to, Makao didžiuojasi į UNESCO pasaulio paveldą įrašytu portugališku senamiesčiu.

Makao kazino naktį.

Gvangdžou – 1,5 dienos. Gvangdžou gyvuoja per 2000 metų ir gyventojų skaičiumi dvigubai lenkia Honkongą, bet įdomybių turi mažiau. Tik mažuma senų pastatų ir šventyklų išgyveno komunistinę kultūrinę revoliuciją ar buvo po jos atstatyti. Juos apžiūrėjau per dieną, vakaro užteko įspūdingam ir švytinčiam, bet dar kompaktiškam dangoraižių rajonui. Kitą vakarą skyriau kone privalomai pramogai – “kruizui” Perlų upe.

Šendženui – 1 diena. Tai – naujausias pasaulio milžinmiestis, pastatytas vos prieš 20-30 metų kai čia leidus steigti verslus sugužėjo migrantai iš visos Kinijos. Yra keli įspūdingesni dangoraižiai, bet pagrindinis traukos objektas – didžiuliai pramogų parkai, įsteigti, kad išviliotų honkongiečių keliautojų dolerius. Aplankėme “kiniškiausią” jų – Splendid China. Kiti su Kinija turi mažai bendro, bet jei lankyti juos, kiekvienam reiktų skirti po dieną (bilietai perkami visai dienai).

Kinų kultūros pasirodymas Šendženo Splendid China parke.

Kaip patekti į Perlų upės deltą ir kur apsistoti?

Didžiausias oro uostas perlų upės deltoje – Honkongo. Į jį ir atskridau, į jį vienintelį pasitaiko labai gerų kainų iš Europos. Į Makao ir Gvangdžou-Šendženą iš Honkongo nukeliauti labai paprasta – yra net tiesioginiai laivai iš oro uosto, kuriais plaukiant nereikia net pereiti pasų patikros Honkonge.

Į Makao ir Honkongą vizų nereikia, o į žemyninę Kiniją, kuriai priklauso Gvangdžou-Šendženas, ji būtina. Ją gauti turistas gali tik padedant agentūrai, nes reikalingas iškvietimas.

Todėl Gvangdžou-Šendžene reikėjo viešbutį užsakyti iš anksto ir parašyti ant vizos prašymo. Kainos ten kiek žemesnės nei Honkonge ir Makao, bet tikrai nebe tiek, kiek kai kas įsivaizduoja išgirdęs žodį “Kinija”.

Makao viešbučiai - ištisi miestai po stogu su kazino ir teminiais interjerais. Venetian - dirbtinė Venecija su kanalais, gondolomis, freskomis ir to seno prekybinio Italijos miesto vertu žibesiu.

Honkonge ir Makao nakvynės ieškojomės vietoje. Makao tai ir vienintelis būdas gauti pigesnius viešbučius, mat jie internete tiesiog nesisiūlo. Palyginus su Booking.com ir panašių puslapių kainomis, neturėdami rezervacijų sutaupėme daugiau nei perpus.

Honkonge gerų pasiūlymų yra ir gatvėje, ir internete. Dauguma pigiausių viešbučių – perdaryti butai Čunkingo dvarais (Chunking Mansions) ir Miradoro dvarais (Mirador Mansions) vadinamuose masyviuose eks-daugiabučiuose. Vieta centre puiki, o didelė konkurencija muša kainas, bet kambariai labai ankšti, o koridoriai apšnerkšti. Kita nebrangi alternatyva: labiau į nakčiai vietos ieškančias vietos poreles orientuotų viešbučių, dažniausiai be langų. Visa tai – pigu net Lietuvos mastais. Tačiau apsistoti erdvesniame kambaryje su gražiu vaizdu kainuos daug: vieta ankštajame Honkonge yra didžiulė prabanga, kurios neturi net dažna vietinė šeima, priversta gyventi susispraudusi keliuose kvadratiniuose metruose.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Perlų upės deltos daugiabučių interjerai.

Ir restoranuose žemiausios kainos nuo aukščiausių Perlų upės deltoje skiriasi daug labiau, nei Lietuvoje. Įmanoma pavalgyti taip pigiai, kaip gal net Vilniuje nepavyks – bet kartu Honkonge teko matyti ištisą pilną klientų restoranų kompleksą, kur patiekalų kainos artėjo prie šimto eurų.

Autentiškas Tai O žvejų kaimelis ant polių Honkonge traukia gretimo didmiesčio gyventojus pigia ir šviežia žuvimi.

Viena valstybė – trys šalys

Nors Kinija šiandien valdo Honkongą ir Makao kaip “specialiuosius administracinius regionus”, pastaruosius du užsieniečiai dažnai pavadina atskiromis šalimis. Juk daugeliu atžvilgiu Honkongas ir Makao net labiau nepriklausomi nuo Kinijos, nei Lietuva nuo Europos Sąjungos.

Jei viską pasakyti vienu sakiniu: jeigu nekreipti dėmesio į kinų kultūrą, Honkonge ir Makao jautiesi labiau kaip Vakarų Europoje ar JAV, tuo tarpu Gvangdžou-Šendžene panašiau į Ukrainą ar Baltarusiją. Tačiau skirtumai tirpsta labai greitai. Dar 2011 m. būdamas Pekine regėjau daug labiau ekonomiškai ir technologiškai atsilikusią Kiniją. Be to Gvangdžou-Šendženas Kinijoje – tarp lyderiaujančių ekonomiškai miestų.

Trylika Gvangdžou fabrikų - europiečiams XIX a. išnuomotos žemės Gvangdžou, atvėrusios prekybą su Kinija. Paveikslas Makao muziejuje.

Dangoraižiais ar moderniais traukiniais Gvangdžou-Šendženas jau ne tik pasivijo Honkongą (o sykiu ir Europą, JAV), bet ir jį pralenkė. Skirtumai liko tie, kurie yra įsišakniję žmonėse: Gvangdžou-Šendžene mažai kas kalba angliškai, elgiasi biurokratiškiau ir ne taip mandagiai, neskuba dirbti, mažiau paiso taisyklių… Matyt, tai galutinai išnyks tik keičiantis kartoms.

Kaip pasakojo pažįstamas iš Gvangdžou, prieš dešimtmetį jo miesto gyventojai pavydėdavo honkongiečiams ir makaniečiams kone visko. Šiandien jau ir pastarieji kai ko pavydi broliams iš žemyninės Kinijos: erdvesnių butų, galimybės turint sugebėjimų tapti superturtingais (įsisavintoje Honkongo rinkoje tai sudėtingiau).

Tung Čungas - tipinis Honkongo naujamiestis, kur gyventojų tankumas nesvietiškas. Įsivaizduokite Lietuvos miegamuosius rajonus su penkiasdešimtaukščiais vietoje penkiaaukščių. Tačiau šitokie tankūs miestai leido aplink palikti daug neužstatytos gamtos

Kodėl verta vykti į Perlų upės deltą?

Visą Perlų upės deltą vienija kinų kultūra. Honkongas ir Makao, nepatyrę komunistinių griovimų ir skurdo, yra vienos geriausių vietų ją atrasti. Kovos menus, taoizmo šventyklas, altorėlius prie parduotuvių, gatvės būrėjų kioskus, naktinius maisto turgus, tradicinius “daktarus” ir kita.

Taigi, Perlų upės delta puiki vieta pirmai pažinčiai su Kinija. Nenutoldamas nuo įprasto patogumo ir nenuvažiuodamas milžiniškų atstumų čia išvysti labai įvairiapusę didžiausią pasaulio tautą: religingumas ir ateizmas, kapitalizmas ir socializmo liekanos, savitumas ir vakarietiškumas. Ir visa tai vieną nuo kito skiria tik 50-100 kilometrų kelionės traukiniu ar laivu.

Šie Honkongo-Šanchajaus banko eskalatoriai perstatyti į kreivus, kad atitiktų feng šui principus. Tam Honkongo nekilnojamojo turto plėtotojai meta milžiniškus pinigus


Kiti straipsniai iš kelionės po Perlų upės deltą

1. Perlų upės delta: Kinijos langas į pasaulį (įžanga)
2. Makao – naujai sena pramogų sostinė
3. Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
4. Gvangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

| 0 komentarų

1997 m. pasaulį sudrebino žinia: Britanija atidavė Honkongą, Azijos finansų sostinę, komunistinei Kinijai. Prabėgus 18 metų akivaizdu: nacionalizacijos ir diktatūros baimė buvo perdėta. Laisva rinka tebeklesti, o nuostabioji naktinė panorama tebesipildo žibančiais dangoraižiais.

Svarbiausia, Honkongas išliko įvairialypis. Tik keliaujant Honkonge miesto viešojo transporto bilietėliai man atvėrė kelią į visiškai skirtingus pasaulius. Stiklinį-plieninį finansų centrą su daugiaaukščiais šaligatviais. Kaulūno gatvių turgus ir piligrimų šventyklas. Ankštų butų “naujamiesčius”. Įtvirtintus giminių kaimus, kurių “protėvių salės” atmena visas išmirusias kartas. Atokias, tik laivais pasiekiamas salas su žvejais, paplūdimiais arba “pabėgėliais iš miesto”.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Centro sala – Honkongo verslo širdis

Honkongo širdis – nedidelė sala, “Azijos Manhetenas”, kurios ramų tropinį vaizdą seniai papildė reklamomis spindintys daugiaaukščiai. Juose – didieji bankai, akcijų birža, koncernų atstovybės visam kontinentui. Tarpais zuja tarnautojai, dažnas jų baltaodis: užsilikęs britas ar tarptautinės įmonės komandiruotas karjeros klerkas.

Tai tas senasis Honkongas, kurį šventai gina daug vietinių. Situacija atvirkščia Europai: masinė imigracija (iš žemyninės Kinijos) tautiškai grynino Honkongą, bet dažnas vietinis idealizuoja tuos daugianacionalinius “vartus į žemyną”. 1997 m. plevenusią viltį, kad Kinija kapitalizmo mokysis iš Honkongo, teko pamiršti: “svorio kategorijos” tiesiog ne tos. Turtėdama Kinija nenusikratė cenzūros, korupcijos, postsocialistinio mentaliteto. Honkongiečiai jaučia šiuos “priešus” ateinant “iš šiaurės”: kartu su neteisėtomis gimdyvėmis (taip jos vaikams “parūpina” honkongietiškus pasus), “skėriais” turistais, nekilnojamojo turto burbulą pučiančiais investuotojais ir Liaudies Respublikos tarpininkavimo biuru, tariamai samdančiu triadus (vietos mafiją) žurnalistams ir demonstrantams gąsdinti.

Honkongo Centre. Dviaukščiai autobusai - britų palikimas, o siauri dviaukščiai tramvajai - Honkongo išskirtinumas. Atsisėdus antro aukšto priekyje galima puikiai gerėtis pastatų suspaustomis gatvėmis.

Honkongo salą galima idealizuoti, bet ten praleistas laikas nepakylėjo. Visa kas orientuota į funkciją: net centrinė Statulos aikštė primena mažą chaotišką lauką, apsuptą nederančių pastatų. Tenykštė banko direktoriaus sero Tomo Džeksono skulptūra – vienas nedaugelio paminklų visame mieste. Mat “klasikinis Honkongas” – analogų neturintis liberalizmo bastionas. Net šiandien, po to kai, prijungus prie Kinijos, įvesta minimali alga ar 3 dienų tėvystės atostogos, Honkongas pirmauja visose verslo laisvės lentelėse.

Kad koks vyriausiasis architektas nurodinėtų, ką statyti, čia lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip kad valdžia mokesčių mokėtojų pinigais remtų verslą ar čiustytų gatves ir aikštes. Metro, autobusai, “Miesto gražinimo agentūra” ir net dolerius spausdinantys bankai – visa kas Honkonge siekia pelno ir iš jo gyvena.

Centro darbuotojai per pietų pertrauką masiškai kerta vietinį prekybos centrą.

Pabūgę grąžinimo Kinijai šeštadalis honkongiečių buvo emigravę. Paskui daug jų grįžo suvokę, kaip sunku verslauti užsienyje: buhalterija, darbo teisė, aibės mokesčių, reikalavimų ir kontroliuojančių agentūrų, kurių Honkonge nebuvo ir nėra.

Senieji Honkongo pastatai griaunami vos apsimoka statyti didesnius. Net XIX a. architektūros teko gerai paieškoti (keli pavyzdžiai – Aukščiausias teismas, Įstatymų leidžiamoji taryba – yra netoli Statulos aikštės). Tarp juos užgožiančių dangoraižių vaikštoma antro aukšto šaligatvių labirintais. Jie čia kerta prekybos centrus, čia viešbučius ir biurų daugiaaukščius, čia atsiremia į viešus laiptus ar liftus. Dažno pastato vestibiuliu – net ir postmodernizmo šedevro Honkongo ir Šanchajaus banko štabo – praeiviai “kerta kampus”. Jokiuose planuose šie praėjimai nesužymėti, tad tinkamus terasdavau spėliodamas.

Centras žavesnis iš toli. Pavyzdžiui, nuo Viktorijos kalvos. Ne veltui vietiniai milijardieriai perka brangiausius namus jos šlaituose. Paprasti mirtingieji “dangoraižių sklidina dauba” grožisi nuo Peak Galleria prekybos centro.

Į Viktorijos kalvą kopiantys Honkongo centro daugiabučiai nuo Peak Galleria. Vaizdas retai būna giedras: retsykiais užklumpa smogas, dažniau - rūkas. Į aukščiau esančius namus veža nemokami 'gatvės eskalatoriai' - dar viena įdomi Honkongo viešojo transporto rūšis.

Kaulūnas – Honkongo raumenys

Tačiau labiausiai mane užbūrė Centro panorama iš anapus sąsiaurio, nuo Kaulūno Honkongo kino žvaigždžių alėjos. Ypač kai, kaip kas vakarą 20:00, ją perkeitė “Šviesų Simfonija”, “didžiausias pasaulyje apšvietimo žaismas”. Besitikinčius nežemiško jis nuvilia, bet aš gerėjausi tuo, kad pagal muziką judantys žibintai ir žali lazeriai nutapė paskutinius štrichus tai beveik tobulai panoramai.

Patsai prekybinis Kaulūnas už brolį anapus sąsiaurio proziškesnis. Siaurokose pusamžių drėgmės išėstų daugiaauščių gatvėse čia iki išnaktų šurmuliuoja įvairūs turgūs: paukštelių (kinai senukai mėgsta juos auginti, narvuose “neštis pasivaikščioti”), žuvų, nefrito, būrėjų, maisto, “ponių” (t.y. moteriškų drabužių) ir universalus Temple gatvės.

Vienas Kaulūno gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Didžiausia Kaulūno legenda – Aptvertasis miestas – dar 1994 m. virto dulkėmis. Šis netyčia užsilikęs Kinijos Liaudies Respublikos anklavas vidury dar britiško Honkongo buvo tapęs vienintele pasaulyje vieta “be įstatymų”, šitaip pritikusia liberaliam kraštui. Pastatai čia augo vienas ant kito kol uždengė gatves, vešėjo ne tik narkotikai ar prostitucija, bet ir… griežtų taisyklių nesaistomi dantistai.

Aptvertojo miesto anarchijos poskonį, sako, galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose”. Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Prekybos centras Čunkingo dvarų apačioje. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką - paso netikrindavo.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Kiti vietos trūkumo sprendimai: ant senųjų daugiabučių stogų “dygsta” ištisi naujakurių kaimai. Tai neteisėta, bet liberalioji Honkongo valdžia užmerkia akis – leidžia tiekti elektrą, vandenį. Kai kurie žvejai, tuo tarpu, tebesiglaudžia Aberdyno uosto laivuose.

Suprasti didmiesčio mastus geriausia ne darbo dieną, kai dauguma pluša biurų dangoraižiuose (kaip sakė pažįstamas, ir iki 22:00), o sekmadieniais. Kone visas Honkongas tada plūsta į parkus ir turgus. Žalių plotų taip trūksta, kad darbininkai piknikus rengia ant prekybos centrų laiptų, pėsčiųjų viadukų. Kaulūne juos “okupuoja” tūkstančiai skaruotų namų šeimininkių iš Indonezijos, Centre – filipinietės.

Sekmadieninis indoneziečių piknikas ant viaduko Kaulūne. Indoneziečiai - sparčiausiai auganti Honkongo mažuma, ir daugiausiai tai musulmonės tarnaitės, viduriniajai klasei jau tampančios būtinybe. Sekmadienis joms - laisva diena, bet jų šeimos už tūkstančių kilometrų - todėl leidžia laiką su likimo draugėmis.

Parkų nedaug, tad kiekvienas jų kvadratinis metras išnaudojamas įdomiai. Populiarios paukštidės (tinklu dengtos viešos zonos, pilnos sparnuočių), o Kaulūno parko Kunfu kampe sekmadieniais sugebėjimus demonstruoja kunfu mokyklos. Juk būtent honkongiečių filmai paskleidė po pasaulį kinų kovos menus. “Mažiau karingi” senukai taoistai praktikuoja taiči – iš lėto juda, esą “gerindami gyvybinės energijos srautus”.

Kaulūno priemiesčiai: nuo piligrimų šventovių iki mirusios pramonės

Šiauriau Kaulūno masteliai smulkėja. Pasieki “Pasienio gatvę” (Boundary Street). Viskas iki jos buvo britams perduota amžinai, o “Naujosios Teritorijos” šiauriau – 1898 m. išnuomotos 99 metams. Miestas išplito ir 1997 m. suėjus nuomos terminui Pasienio gatvė nė skirtingų rajonų neskyrė. Tad britai atidavė viską, mainais išsiderėdami 50 metų išsaugosiamą kapitalizmą.

Šiauriau buvusios sienos – ir žymiausia Honkongo šventovė Vong Tai Sin. Prieš dievybių statulas sekmadienį vieni taoistai lingavo smilkalais, kiti būrė. Kratai pagaliukų pilną puodelį, pažiūri pirmojo iškritusio numerį ir eini į specialią salę nusikabinti tuo numeriu pažymėtos pranašystės. Taip būdavo seniau. Dabar mačiau, kad skaičiaus “reikšmę” piligrimai tikrina mobiliojo telefono programėlėse.

Piligrimų minios Vong Tai Sin šventovėje.

Šventykloje daug jaunimo – tradiciniai tikėjimai Honkonge aktualūs visiems. Telefonų numeriai su laimingais aštuonetais atsieina tūkstančius. Prabangūs daugiabučiai, kaip reikalauja feng šui, statomi su skylėmis “drakonams praskristi”. Ir net Honkongo-Šanchajaus banko statytojai eskalatorius perstatė kreivai: pasaulinio garso britams architektams taip liepė feng šui konsultantas.

Jaunimas pamėgęs ir gretimą Kaulūn Tongą. Į tenykščius prirūkytus belangius “meilės kambarius” porelės ištrūksta nakčiai ar kelioms valandoms iš ankštų (tėvų) butų (ne ką brangesnių analogiškų “įstaigėlių” vėliau radome ir Centre). Išbandėme ir mes. Jei svarbu higiena, jie tiks ir šiaip nakvynei: priešingai pigiems viešbučiams, lova, patalynė, dušas buvo puikūs. Aplinka savotiška: senyvas vyriškis parsivedė prostitutę, kambarių raktų darbuotojai nedavė (rakinamasi tik iš vidaus). Beje, ryte už “atsarginių durų iš numerio į lauką”, kuriomis naudojasi pašalinių žvilgsnių vengiančios porelės, girdėjosi vaikų klegesys: Kaulūn Tongas garsėja ir puikiausias darželiais bei mokyklomis. Griežtu egzaminavimu žymioje šalyje mokslo kokybė – ne juokas, o žvaigždės-korepetitoriai, per ekranus mokantys daugybę klasių iš karto, uždirba milijonus.

Kunfu mokyklų pasirodymas Kaulūno parke.

Gretimo Kvun Tongo rajono nūnai apleistuose ar sandėliais virtusiuose daugiaaukščiuose 1965 m. ar 1975 m. gimė Honkongo ekonominis stebuklas. Vakarų kompanijos atkėlė čia gamybą: į tuomet pigų, vargšą kapitalizmo paribio miestą. Laisvos rinkos ir intelektualių migrantų iš Kinijos traukiamas Honkongas šovė į turtingųjų gretas kaip “Azijos tigras”. Po 30 ar 40 metų patys Vakarai – jau Honkongui už nugaros. Algos išaugo kartais, gamyba iškeliavo į Kiniją (Šendženą, Gvangdžou). Bet dar ne visi pastatai, kuriuose šiandieniai seneliai, rankomis rinkdami niekučius Vakarams, uždirbo pirmąsias algas, užleido vietą dangoraižiams.

Naujamiesčiai, kaimai ir laukinė gamta

Naujųjų Teritorijų ištisu miestu nieks nepavertė. Honkongo valdžia – neperkalbama. Vos 24% Specialiojo regiono ji skyrė užstatymui, o kitur visa saugoma it “po senovei”. Kaimai be automobilių, vienuolynai, paplūdimiai. “Naujamiesčiai”, pradėti statyti XX a. viduryje gausių pabėgėlių nuo Kinijoje įsigalėjusio komunizmo apgyvendinimui (1945 m. – 1981 m. Honkongo gyventojų pagausėjo septyngubai: nuo 750 000 iki 5 100 000), stiebiasi tik į viršų, bet ne plotį. Penkiasdešimtaukščių namų kolonijas, suspiestas aplink metro stotį/prekybos centrą, it kas nupjovęs būtų: jos baigiasi, prasideda kalvota žaluma.

Vaizdas iš Ngong Pingo lynų keltuvo. Ček Lap Koko oro uostas (kairėje) ir Tung Čungo naujamiestis (dešinėje), supami kalvotų miškų ir jūros.

Tie naujamiesčiai primena Lietuvos “miegamuosius rajonus”, tačiau aukštų ten daugiau, butai mažesni. Todėl net eilinę darbo dieną darbo metu užsukęs į Ša Tino naujamiesčio pereinamus kiemus buvau apsuptas zujančių žmonių tuntų. Vienas smagiausių dalykų Honkonge buvo pajusti tą atmosferą, nesustabdomą šurmulį, liberalizmo dvasią. Parduotuvėlėse ištįsus eilėms kasininkai sukdavosi taip greitai, tarsi siektų per valandą aptarnautų klientų pasaulio rekordo; skelbimai kaip apie didžiulę naujovę pranešė apie įvedamas net 3 dienų tėvystės atostogas.

Ša Tine – ir Honkongo paveldo muziejus (nuolatinės kinų meno, Naujųjų teritorijų parodos ir laikina apie Briusą Ly). Netoliese – Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, paskendęs tarp daugiabučių. 1898 m. Naujosiose Teritorijose britai rado dešimtis tokių kaimų, pavaldžių skirtingoms hakų giminėms. Ir jie išliko ligi šiol. Kaip dera, Tsang Tai Uko kaimiečiai ankstesniąsias Tsangų kartas pagerbia protėvių salėje, kurioje jų nuotraukos prieinamos ir turistams.

Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, primenantis vieną didelį namą. Kampuose - bokštai, sergėdavę nuo kitų giminių antpuolių. ~1847 m. jį fundavo pirklys Tsangas Kun Manas. Kaimas buvo vientiso stiliaus, bet paveldosaugos Honkonge nėra - tad aplipdyti jo skirtingais langais, dažų plėmais ar kondicionieriais niekas neuždraudė.

Ne kiekvienas praeities gabalėlis šitaip užgožtas plėtros. Tokių atokybių, kokios pasitaiko už paskutiniojo eilinio naujamiesčio dangoraižio, ir Lietuvoje sunkiai rasi. Į kai kuriuos kaimelius net kelių nėra.

Į Honkongo salas automobiliu nenuvažiuosi

Lantau – didžiausia Honkongo sala. Šiaurėje – oro uostas ir Tung Čungo naujamiestis, bet į tuščius pietus leidžiama įvažiuoti tik gyventojams ir autobusams. 5,7 km 25 minučių kelionė “lynų vagonu” – ir jau buvome aukštumose, prie Po Lin vienuolyno ir Ngong Ping 360 kiniško restoranų, parduotuvių ir kavinių kaimelio. Jame – tradiciniai namai, “dvylikos Dangaus generolų” skulptūros, įvairus (animacija, vaikščiojimas po tamsius kambarius), bet neišsamus Sidartos Gautamos (Budos) gyvenimo pristatymas ir figmedžio, po kuriuo jis nušvito, kopija. “Didžiausias pasaulyje sėdintis bronzinis Buda” (35 m., 250 tonų) ant kalno čia užkeltas minioms turistų, o ne vienuoliams. Pastarieji medituoja giliau Lantau miškuose.

Po Lin vienuolynas nuo didžiosios Budos statulos

Už tų miškų Pietų Kinijos jūros įlanką supa Tai O žvejų kaimas, “Rytų Venecija”. It sulamdytais metalo lakštais apkalti namai čia stovi virš vandens. Vien tik kas 15 minučių atriedantys perpildyti miesto autobusai primena, kad keliasdešimt minučių važiavimo – ir jau būsi pasauliniame finansų centre. Miestiečiai į Tai O atvyksta šviežios žuvies, žvejų tradicijų, ramumos. Aplink kaimišką šventovę pagal būgnus šoko liūtu apsirengę du kinai. Pažingsniavę siaurais praėjimais ir pėsčiųjų tilteliais į šalį, bemat likome visai vieni.

Tai O žvejų kaimo vienas kanalų.

Tai O gatvelėse netilptų jokie automobiliai. Mašinų nėra ir visoje Lamos saloje. Atrodė, tarsi 1997 metai ten taip ir neišaušo. Kone vien angliškos iškabos reklamuoja minigalerijas, alubarius, viktorinų vakarus, gyvūnėlių aukles, startuolius. Europiečiai tarnautojai ir meniški gamtosaugininkai Jung Šue Van kaimo gatvelėse rado trokštamą ramybę. Kai kurie kasdien laivu plaukia į darbą centre, kiti miestą savyje jau “amžiams užbraukė”.

Kilometro vienišas žygis miško taku mane atvedė į ramų Hung Šing Je paplūdimį su kurortiniais restoranėliais. Dar toliau – žvejų kaimai, Antrojo pasaulinio karo kamikadzių olos. Ir ūžianti masyvi elektrinė, kurios trys kaminai matosi visoje Lamoje, it bažnyčių bokštai Vilniaus senamiestyje. Atokumas Honkonge, kurio plotas – kaip pustrečio Vilniaus – visuomet sąlyginis. Bet elektrinė – dar vienas atskiras pasaulis. Jos darbininkus į nuosavą uostą atgabena kiti laivai. Nuo paplūdimio kėdutės stebėjau, kaip vienas toks lėtai išplukdė pasibaigusią pamainą. Kaip jūra, smėlis, žalios kalvos ir medžiai tas laivas ir kaminai – gražaus peizažo dalis.

Hung Šing Je paplūdimys. Angliškas skelbimas pranešė apie čia vyksiančią stačiatikių šventę.

Žavu, kaip vos kelių kilometrų kelionė kardinaliai pakeičia atmosferą. Ypač tą patyriau grįždamas iš Lamos: pakeliui keltas prisišvartavo kaimelyje su keliomis spinsgulėmis, kuriame išlipo tik vakariečių šeima su tarnaite iš pietryčių Azijos. Pasukau žvilgsnį tolyn ir prieš akis stojo Aberdyno dangoraižių geltonų šviesų jūra. Sekantis uostas. Skersai viens po kito plaukė milžiniški konteineriniai laineriai, jų sukeltos bangos it audra supo mūsų laivelį.

Honkongas nemiega ir naktimis

Daugumoje šalių geriausia keliauti “su saule”, nes tamsoje nėra ką veikti (jei nerūpi klubai ir barai). Honkonge šį grafiką modifikavome: išeidavome 09:30, pareidavome po vidurnakčio. Miestas bluosto nesudeda: virsta nuostabia reklaminių šviesų mozaika (meniškai išlankstytus neonus pamažu keičia LED’ai). Ir veiklos tada gausu kiekvienam. Giliausią naktį rasi atidarytų parduotuvių, restoranų ir maisto turgų (taip vadinamos valgyklos po atviru dangumi). 00:30 darbo dieną metro nebūdavo kur atsisėsti.

Trečiadienio vakarai – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncerto, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (yra net “McDonald’s”).

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.

Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis. Pinigus iškeitėme į specialų čekį ir kompiuterizuotuose automatuose galėjome greit rinktis iš šimtų variantų: pagal lenktynių numerius, žirgus, pozicijas, įvairiausių derinių; statyti viską iškart ar atsiimti “gražą” mažesnės vertės čekiu ir laukti kitų varžybų. Mūsų žirgas išsyk atsiliko, bet aplinkinių laukė daugiau adrenalino: vienas kitą lankstantys jojikai, laukimas, kol didžiajame ekrane pasirodys preliminarūs ir galutiniai laimėjimai, komentatoriams trimis kalbomis vis aitrinant atmosferą. Pinigus, beje, irgi išmoka automatai: jokių eilių, jokio bendravimo.

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Veidrodėli, veidrodėli, ką žadi Honkongui?

Honkongas kitoks, nei žemyninė Kinija. “Viena valstybė – dvi sistemos” – taip Kinijos vadovas Dengas Šiopingas kadaise sutarė su Margaret Tečer, kai ši pažadėjo grąžinti Honkongą. Labiausiai skiriasi jo žmonės. Kinija, lyg lepinanti mama, leidžia jiems eiti savo keliu: ir ekonominiu, ir kultūriniu, ir politiniu. Kai pamatydavau viešus Kinijoje uždraustos Falun Gong “sektos” plakatus, nukreiptus prieš komunistų partiją, būdavo sunku patikėti, kad esu valstybėje, kurią komunistai ir valdo. Honkongas tebeturi laisvių, kurias net Lietuva prarado: savą valiutą, nuosavas muitines visuose pasieniuose (net su Kinija), savų teismų viršenybę.

Bet tarp lepūnėlio vaiko ir suaugėlio teisių yra didžiulis skirtumas. Per 2014 m. neįvykusią “skėčių revoliuciją” pagrindines gatves užėmusios dešimtys tūkstančių Honkongo studentų sakė: “Honkongas suaugo. Jau norime patys rinkti vykdomosios valdžios pirmininką”. Kinija paauklėjo – “rinksite, bet iš mūsų patvirtinto sąrašo”.

Būrėjų turguje. Šioje nuotraukoje ir visur Honkonge kinų raštas - kitoks, nei žemyninėje Kinijoje, mat Honkonge neįsigaliojo Mao laikų 'supaprastinimas', pakeitęs apie 2000 hieroglifų.

Pažįstamas honkongietis, su kuriuo vakare susitikome viename kone slaptų šaligatvinių restoranų, optimizmu netryško. Protestai nieko nepakeitė ir nepakeis nei į gerą, nei blogą. Honkonge gimstamumas tarp mažiausių pasaulyje ir Kinija savo nuožiūra siunčia “nekultūringus” naujakurius. Tėvų karta, užaugusi Kinijoje, džiaugėsi Honkongo sugrąžinimu laisvėjančiai “Tėvynei”, bet jis ir jo bendraamžiai to britams niekad neatleido.

Aštuoniolika metų nuo 1997 m. prabėgo it akimirksnis. Nenumaldomai artėja kita data: 2047 m., kai visi Kinijos pažadai laikyti Honkongą “kitokį” pasibaigs. Ar tada dings Karalienės gatvė, o Viktorijos kalva taps Mao Dzeduno kalnu? Kažin. 32 metai Kinijai – it era – ir ji pati dar labai keisis. Kaip spėjo mano draugas iš kitos sienos pusės (Gvangdžou), kai ir tenykščiai kinai išmoks elgtis su pinigais, honkongiečiai juos pamils.

Plačiosios “imigrantų iš Kinijos upės” tvenkiasi: algos skiriasi vis mažiau, o ankšti Honkongo butai “tautiečiams” ima kelti gailestį. Juodadarbiais vis dažniau “užsirašo” indai ir pietryčių azijiečiai – kinų procentas Honkonge jau vėl krito iki 92%. Bet gal ir užsienietiški veidai nebeliks Honkongo išskirtinumu: paplis ir vieno vaiko politikos prarentintoje Kinijoje?

Honkongo dangoraižiai. Iš kairės: Honkongo ir Šanchajaus banko štabas, daugiabutis prabangiame Vakarų Kaulūno rajone (su feng šui gerinančia skyle) ir Bank of China pastatas (jo feng šui dėl aštrių kampų itin blogas).

Netikiu, kad Honkongas bus dramatiškai palaužtas ar sugriautas: šiandienos Kinija per daug pragmatiška, ir rinkų pasitikėjimas jai svarbus. Tikėtinesnės kitų pesimistų prognozės: Honkongas iš lėto paskęs užmarštin, tapęs eiliniu Kinijos provincijos miestu (vos 300 km spinduliu Kinijoje jau užgimė keturi už Honkongą didesni milžinmiesčiai – Gvangdžou, Šendženas, Dunkunas ir Fošanas).

Bet turistams Honkongas visuomet išliks kitoks. Gimęs kitu laiku, kitaip tausojęs gamtą ir draugavęs su kitomis kultūromis.

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.


Kiti straipsniai iš kelionės po Perlų upės deltą

1. Perlų upės delta: Kinijos langas į pasaulį (įžanga)
2. Makao – naujai sena pramogų sostinė
3. Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
4. Gvangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Honkongo kinas ir jo unikalūs žanrai

Honkongo kinas ir jo unikalūs žanrai

| 0 komentarų

Smagus pastarųjų savaičių atradimas – Honkongo kinas. “Kino pavasariuose” jį rodydavo, tačiau tai buvo kūriniai “nestandartinių” režisierių, tokių kaip Vong Kar Vajus. Masinis produktas visai kitoks – tačiau ne mažiau įdomus, nes smarkiai besiskiriantis nuo to, ką matyti įpratę Amerikos ar Europos kine.

1950-2000 m. Honkongo kino pramonė buvo labai galinga – trečioje vietoje pagal filmų skaičių po JAV (Holivudo) ir Indijos (Bolivudo). Mat į kapitalistinį Honkongą po 1948 m. komunistinės revoliucijos pasitraukė daugybė geriausių Kinijos kinematografų. Likusiai Kinijos daliai “užsidarius”, Honkongas statė filmus ir sau (kur jie buvo be galo populiarūs), ir visiems gausiems pasaulio “čainataunams”.

Honkongo kino žanrai

Vakaruose išgarsėjo vienintelis Honkongo kino žanras – kunfu (kung fu). Klasikinis kunfu filmas rodydavo dorą, šaolino priesakais besivadovaujantį herojų, ilgų dvikovų serijoje įveikiantį tuos priesakus laužančiuosius. Pirmoji pasaulinė kunfu žvaigždė – Briusas Ly – ištęstas “smūgis, smūgio išvengimas, smūgis, smūgio išvengimas” tipo serijas pakeitė muštynėmis, kuriose oponentas “išjungiamas” vienu ar keliais smūgiais – užtat tų oponentų vienu metu puola daug. Antroji pasaulinė žvaigždė – Džekis Čanas – pridėjo komedijos elementų, o greta superdorų herojų radosi kvailoki ar išdykę, bet visgi triumfuojantys, “geriečiai”.

Briusas Ly filme “Įeina drakonas” vaidina Šaolino “absolventą”, pasiųstą sudoroti kitą Šaolino atstovą. Pastarasis išdavė kovotojo įžadus ir užsidarė saloje, kurioje laiko vergus ir kontaktą su išore palaiko tik rengdamas kovotojų turnyrus. Viename jų ir tenka dalyvauti herojui…

Palyginus su koviniais Vakarų filmais Honkongo kine realistiškiau atrodo pasekmės: aktoriai neišeina iš “amžiaus muštynių” sulaižytais plaukais, ant jų kūnų matosi sužeidimai, mėlynės. Honkongo kinui svarbesni kovos menai ir metodai: jie rodomi ir tradiciniai, ir specialiai tam filmui “kovų choreografų” išgalvoti. Pastarieji dažnai pristatomi kaip “neįveikiami kovos veiksmai”, išrasti herojų-supermeistrų ir neįkandami kitiems. Tai, kaip mokinys iš meistro perima patirtį ir iš eilinio vyruko titaniškomis pastangomis tampa kovotoju – taip pat svarbus kunfu kino elementas. Kunfu aktoriai viską vaidina patys (be kaskadininkų); dalis jų, kaip Briusas Ly, patys buvo kovotojai, kiti, kaip Džekis Čanas, praėjo aktorių mokyklas, kuriose akcentuojama kovos vaidyba.

Kova dominuoja ir kitame Honkongo kino žanre – vušia (武俠, wuxia). Tačiau čia kaunamasi kardais ir kitais iš dešimčių Senovės Kinijos (ar išgalvotų) šaltųjų ginklų. Veiksmas vyksta senovėje, bet siužetai – tarpas tarp istorinio kino ir Tolkino stebuklinės fantastikos. “Didvyriai”, dūris po dūrio įveikiantys ištisas varžovų armijas, čia šokinėja aukštai it kompiuterinių žaidimų veikėjai, turi ir ypatingų neapibrėžtų galių (senuosiuose vušia juos net kartais nuo pavojaus išgelbėdavo paukščiai, pakeldami į dangų). Visgi “nežemiški” elementai per reti ar per švelūns, kad filmas atrodytų grynai fantastinis – gal todėl vakariečiai ir nesuprato vušia. Mėgino vertinti kaip istorinius filmus, o tokiu atveju kiekvienas 10 metrų pagrindinio herojaus šuolis iššaukia mintį “nesąmonė”. Kinijoje tuo tarpu šie siužetai artimi, nes vušia literatūra buvo populiari iki užgimė kinas. Vakarus vušia atgarsiai pasiekė tik 2000 m. su filmu “Sėlinantis tigras. Tūnantis drakonas”, laimėjusiu keturis Oskarus. Pastarasis daugybei honkongiečių, tiesa, atrodė pernelyg suvakarietintas.

Vušia filmas Intrigų klanai. Detektyvinėje istorijoje herojus apkaltinamas trijų klanų lyderių nužudymu ir turi įrodyti savo nekaltumą – antraip su juo susidoros Magiškojo Vandens pilies kovotojos.

Ypatingi Honkongo kino žanrai tuo nesibaigia. Į didžiuosius ekranus 1950-1960 m. būdavo populiaru perkelti Kinijos operą, kuri, tiesa, su Vakarų opera turi mažai bendro. Švelnesnė, “populiarizuota”, su liaudies dainomis sumišusi jos versija – huangmei opera – imta naudoti miuziklams. Huangmei operos filmai būdavo populiarūs tarp moterų, žiūrovai tada dar skurdžiame ir pramogų stokojančiame Honkonge eidavo į juos daug kartų, kartu dainuodavo. Šių filmų, o taip pat ir to meto dramų, istorijos dažnai būdavo tragiškos, pagrindinės herojės kentėdavo, nors, sykiu, ir būdavo psichologiškai stiprios, moraliai sunkiai palaužiamos. Dramose aktorės būdavo žvaigždės, aktoriai – antrame plane. Huangmei operose buvo įprasta, kad net vyrus vaidindavo moterys.

Homoseksualūs herojai nebuvo nei tabu/iššūkis (kaip seniau Vakaruose), nei kone privaloma duoklė politkorekcijai (kaip šiandien Vakaruose), štai 1977 m. žymiame vušia “Intrigų klanai” pilį valdo “princesė ir princesė nr. 2”. Kitataučiai herojai (ypač japonai) dažniausiai neigiami ir jų kovų menai, nors labai galingi, galiausiai krenta prieš kinišką tradiciją.

Honkongo kinas iškilo, nes visoje likusioje milijardinėje Kinijoje cenzūra kino pramonę pavertė išimtinai politikos tarnaite. Tačiau iki ~1970 m. ir pačiame Honkonge cenzūros būta, tik ji – labiau moralinio pobūdžio. Šias ribas pašalinus Honkongo dramos pasipildė seksualiniu turniu. Tokie kūriniai pavadinti “trečios kategorijos filmais” (angl. “cat 3”), nes buvo jai priskirti pagal tuometę “tinkamumo vaikams” nustatymo sistemą. Kai kuriuose filmuose seksas nustelbė siužetus, bet, priešingai Vakarų pornografijai, jie koncentravosi į veidus, judesį, o ne tam tikrų organų stambius planus. Be to, nors Vakaruose sakoma, kad lovoje nejuokaujama, honkongiečių erotika dažnai kupina komedinių elementų.

1993 m. “trečiosios kategorijos” filmas “Pakvaišusi meilė” pasakojantis apie turtingos šeimos paauglę, ieškančią nuotykių (dažnai – lovose).

Ypatingas Honkongo kino gamybos procesas

Kaip komunistinė Kinijos revoliucija “pagimdė” Honkongo kino pramonę, taip Kinijos laisvėjimas po 1990 m. ją nusmukdė. Filmų gamybos tempai Honkonge nebe tie, nes geros kokybės, cenzūros nesumaitotos juostos vėl kuriamos ir Šanchajuje ar Pekine. Ten, šiaurinėje Kinijoje, juk žmonės kalba mandarinų kalba, tuo tarpu dauguma Honkongo filmų būdavo kantonietiški. Nors pavadinamos kinų kalbos dialektais, tai greičiau jau skirtingos kalbos ir “mandarinas” negali suprasti kantonietiško dialogo labiau nei lietuvis latviško.

“Meilė cigaretės dūme” – šiuolaikinė (2010 m.) Honkongo drama apie rūkymo pertraukėlių metu įsiliepsnojančią gretimų darboviečių darbuotojų draugystę. Užuot kaip vušia ar kunfu mėginęs perteikti kinų kultūrą filmas apsiriboja Honkongo gyvenimu ir liaudies kalba.

Honkonge kitokie ne tik kino žanrai, bet ir pats kūrimo procesas. Dėl skirtingų kinų kalbų (“dialektų”), filmai dažnai būdavo filmuojami be garso. Vėliau dialogus įkalbėdavo kiekvienu dialektu ir net angliškai. Kartais filmavimo metu aktoriai tesakydavo beprasmes frazes kaip “vienas, du, trys…”, o galutinai režisierius ar scenaristas dialogus parašydavo paskui (postprodukcijoje). Tiek kunfu, tiek vušia, tiek “trečiojoje kategorijoje” juk ne pokalbiai svarbiausi.

Kitais atžvilgiais Honkongo režisieriai turėdavo numatyti viską iš anksto. Dažna scena būdavo filmuojama viena kamera ir vienu dubliu. Prifilmavus iki momento, kai reikia pakeisti vaizdo kryptį, aktorius sustingdavo vietoje, o operatorius pernešdavo kamerą. Maža to, visa tai daryta be kadruočių.

Honkongas iki ~1980 m. dar buvo skurdus, jo režisieriai galėjo tik pavydžiai stebėti Japonijos ar Amerikos specialiuosius efektus. Juos pakeitė paprasti, tiesa, žiūrint filmą į akis krentantys metodai, kaip “rodymas atgal” (neva ant aukšto pastato užšokantis kovotojas – tai atgal rodomas vaizdas, kai nuo to pastato nušoka aktorius) ar žvėris vaidinantys persirengę aktoriai.

Vietoj specialiųjų efektų Honkongo kine dažnai stebindavo išmonė. Pavyzdžiui, ypatingos kunfu kovotojų treniruotės, kaip ši viename pirmųjų Džekio Čano filmų “Girtas meistras”. Vanduo – verdantis, ir bet koks mokinio judesys jį išpiltų.

Visas klasikiniam Honkongo kinui kurti reikalingas lėšas reikėdavo užsidirbti patiems. Miestas buvo tikra kapitalizmo sostinė, valstybė į verslą ten nesikišo visiškai. Ir būtų buvę neįsivaizduojama, kad ji remtų kiną. Todėl tradicinis Honkongo kinas – visuomet komercinis. Tai reiškė taupymą, bet kartu ir konkurenciją dėl žiūrovo bei joje gimusią režisierių ir aktorių patirtį bei išradingumą.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Miestas be įstatymų

Miestas be įstatymų

| 0 komentarų

Šis mano straipsnis buvo išspausdintas “Lietuvos ryto” priede Panevėžiui “Babilonas”, 2008 m.:

Miestas, kuriame negalioja beveik jokie įstatymai. Tankiausiai apgyvendinta pasaulio teritorija. Vieta, kur vietoje gatvių – siauri koridoriai, o saulę daug kur galima išvysti nebent nuo namų stogų. Tai – ne mokslinės fantastikos kūrinio detalės: tokia vieta iš tikrųjų egzistavo dar prieš porą dešimtmečių. Tai – vadinamasis Kauluno aptvertasis miestas Honkonge.

Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais – 1990-aisiais – šis nedidelis rajonas iš tolo priminė didžiulių aptrupėjusių bendrabučių kvartalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus jis buvo nepanašus į jokį kitą miesto rajoną. Visų pirma jau tuo, kad tarp namų čia nebuvo ne tik aikščių ar skverų, bet net ir gatvių, mat šios jau seniai buvo užstatytos ir paverstos koridoriais. Galima sakyti, „miestą” iš tikrųjų sudarė vienas didžiulis pastatas. Kitaip buvo sunkiai įmanoma – juk vos 2,4 hektaro dydžio žemės lopinėlyje čia glaudėsi net 50 tūkstančių žmonių! Tai reiškia, kad kiekvienam Kauluno aptvertojo miesto gyventojui teko vos po 2 kvadratinius metrus žemės. Palyginimui, Panevėžyje gyvena 114 tūkstančių žmonių, tačiau miestas užima 5200 hektarų žemės. Kas gi traukė tūkstančius atvykėlių kurtis Kauluno aptvertajame mieste, statytis papildomus aukštus prie ir taip perpildytų bei nugyventų pastatų, spaustis ankštuose kambarėliuose be langų ir patogumų, vaikščioti šiukšlinų koridorių labirintais bei nuolat klausyti iš greta esančio vieno didžiausių Azijos oro uostų kylančių lėktuvų triukšmo?

Tai – įstatymų nebuvimas. Ši teritorija faktiškai nepriklausė jokiai valstybei, nors ir buvo netoli turtingo didmiesčio – Honkongo – širdies. Taip atsitiko dėl ypatingų istorinių aplinkybių. 1898 metais Kinija 99 metams išnuomavo šias žemes Didžiajai Britanijai, kuri jas prijungė prie Honkongo kolonijos. Tačiau Kauluno aptvertasis miestas, nors ir iš visų pusių apsuptas britams išnuomotų žemių, liko Kinijai. Tuo metu tai buvo paprastas įtvirtintas miestelis, kuriame gyveno 700 žmonių. Be savo ypatingo politinio statuso tada jis niekuo neišsiskyrė.

Garsiausias Kauluno aptvertojo miesto gyvavimo etapas atėjo po antrojo pasaulinio karo. Karo metu Honkongą okupavę japonai sugriovė įtvirtintą miestelį bei iškeldino jo gyventojus. Pokariu į ištuštėjusią, tačiau Kinijai tebepriklausančią, žemę ėmė keltis atvykėliai (tiek honkongiečiai, tiek pabėgėliai iš Kinijos) ir statyti naujus daugiabučius namus, verstis verslais, kurie Honkonge buvo nelegalūs. Honkongo įstatymai čia negaliojo, mat žemės britams nepriklausė (bandymai iškeldinti nelegalius gyventojus sulaukė Kinijos protestų). Tuo tarpu Kinija, kurioje vyko pilietinis karas, o vėliau įsigalėjo komunistai, tvarkos palaikyti irgi nebandė. Realią valdžią aptvertajame mieste netruko paimti vietinė kinų mafijos grupuotė. Tačiau 1973 – 1974 metais Honkongo policija ją likvidavo. Po šios vienkartinės intervencijos britai savo įtaką aptvertajame mieste vėl apribojo. Nebelikus mafijos valdžios ten sugužėjo gausybė naujų žmonių. 1971 metais čia gyveno 10 tūkstančių gyventojų, po dešimties metų – jau 30 tūkstančių, dar po dešimtmečio – 50 tūkstančių. Nedidelis kvartalas virto savotišku žmonių pilnu skruzdėlynu. Pastatais buvo užstatytas beveik visas teritorijos plotas.

Ką dirbo Kauluno aptvertojo miesto gyventojai? Be abejo, klestėjo viešnamiai, narkotikų verslas, lošimų namai. Tačiau svarbūs pajamų šaltiniai buvo ir šiaip legalūs verslai – Kauluno aptvertojo miesto verslininkai galėjo naudotis tuo, kad čia nebuvo jokių mokesčių, reikalavimų prekių ir paslaugų kokybei, darbų saugai ar darbuotojų kvalifikacijai. Dėl to jie galėjo sėkmingai konkuruoti su kitur įsikūrusiais verslininkais mažesnėmis kainomis. Aptvertajame mieste dirbo daug stomatologų (arba bent jau jais apsiskelbusiųjų), veikė šunienos restoranai, įvairios gamyklėlės. Reikėjo aptarnauti ir pačius miesto gyventojus, tad buvo ir parduotuvių bei visų kitų įstaigų, esančių bet kuriame kitame rajone.

Negalima teigti, kad britai aptvertajame mieste neturėjo jokios įtakos. Be jau minėto tūkstančių policininkų reido prieš mafiją būta ir kitų reidų, vykdytas ribotas patruliavimas tvarkai palaikyti, mieste dalinta labdara, imtasi ribotų iniciatyvų tam tikrai infrastruktūrai sukurti. Pavyzdžiui, įvestas vandentiekis – iki tol vanduo buvo tiekiamas iš maždaug 70 įvairiose miesto vietose išgręžtų šulinių. Egzistavo ir tam tikri minimalūs reikalavimai statybai – dėl Honkongo oro uosto artumo pastatai negalėjo būti didesni nei keturiolikos aukštų. Vis dėlto šios ribotos įtakos nė iš tolo negalima palyginti su realia valdžia.

Viskas pasikeitė 1984 metais kuomet, artėjant Honkongo naujųjų teritorijų nuomos laikotarpio pabaigai, Kinija ir Didžioji Britanija susitarė dėl Honkongo perdavimo Kinijai 1997-aisiais metais. Kauluno aptvertąjį miestą susitarta nugriauti – tai turėjo padaryti britai. 1991 – 1992 metais iškeldinti gyventojai (jiems buvo kompensuota), o 1993 metais aptvertasis miestas nugriautas. Vietoje jo įkurtas parkas, kuriame paliktas ir vienas miesto pastatas.

Kauluno aptvertasis miestas iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai. Nors didelei daliai žmonių jis atrodo buvusi savotiška visuomenės kloaka, vertikaliai išsidėstęs lūšnynas, kuriame tūkstančiai spraudėsi antisanitarinėmis sąlygomis, kiti šį miestą romantizuoja akcentuodami jo gyventojų laisvę. Kaip ten bebūtų, Kauluno aptvertasis miestas keliasdešimt metų egzistavo kaip unikali vieta, panašios į kurią pasaulyje nebuvo ir nėra. 

Nuotraukos (iš išorės) ir daugiau informacijos: http://www.doobybrain.com/2008/05/01/my-father-lived-in-kowloon-walled-city/

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,