NASCAR transliacijos ištrauka. Greta lenktynių vaizdo (kairėje) kartais rodoma papildoma informacija. Šiuo metu dešinėje rodomas lietaus debesų išsidėstymas regione aplink trasą. Viršuje - nuvažiuoti ratai bei vairuotojų pozicijos.

Mėgstu patirti sporto kurios Lietuvoje mažiau žinomos, bet kur nors pasaulyje į arenas ar prie televizorių sutraukia dešimtis milijonų sirgalių.

Antrasis pagal populiarumą sportas JAV yra NASCAR lenktynės. Tarp 10 daugiausiai žiūrovų pasaulyje talpinančių sporto statinių patenka net 6 NASCAR trasos. Kiekvienoje jų yra nuo 150 000 iki 400 000 kėdžių (!).

Raidės „SC” NASCAR pavadinime reiškia „Stock car” – serijiniai automobiliai. Šiandieniniai jau smarkiai nutolę nuo serijinių, bet tai nėra formulės, o labiau akiai įprastos kėbulinės mašinos.

Žiūrėjau Doverio trasos lenktynes (2011 m. sezonas). Prie starto linijos sugužėjo 43 automobiliai. Trasa – lygiai vienos mylios ilgio (1,609 km), o lenktynių pavadinimas „FedEx 400″ reiškia pagrindinį rėmėją bei ratų skaičių. Kaip NASCAR įprasta, trasa – tikslaus ovalo formos, o posūkiai – pasvirę. Šitaip automobiliai išvysto milžinišką greitį.

Prieš rungtynes visi žiūrovai ir dalyviai paprašomi atsistoti ir sukalbama malda už lenktyninkus bei padėka Dievui už šias lenktynes (ar įsivaizduojate ką nors panašaus Europoje?). Tuomet – JAV himnas, jo metu iš dangaus nusileidžia šalies vėliava nešinas parašiutininkas.

Startas. Trasa – trumpa, mašinų daug, tenka važiuoti itin arti vienas kito. Čia svarbi ir taktika – štai slepiantis už konkurentų mažėja vėjo pasipriešinimas. Kartais net lengvu stuktelėjimu į galinį sparną bandoma „apsukti” varžovą (tai vadinama „kabliu”). Bet avarijų, kurios NASCAR būna itin įspūdingos, pasitaikė mažai.

NASCAR lenktynių momentas

Didžiąją lenktynių dalį pirmavo sezono lyderiai Edvardsas (nr. 99) arba Džonsonas (nr. 48), jie apie 10 kartų lenkė vienas kitą. Tačiau NASCAR automobiliai (jie – keturių markių: Toyota, Dodge, Chevrolet ir Ford) lygesni, nei Formulės 1, ir atstumai nuo trečios ar ketvirtos vietos niekad neviršijo kelių sekundžių. Per paskutinį sustojimą boksuose (likus 35 ratams) abu lyderiai pasirinko klaidingą taktiką: pakeitė keturias padangas. Daug kas pakeitė tik dvi (labiau apkrautosios dešinės pusės), o M. Martinas išvis nestojo boksuose. Likusių ratų nepakako lyeriams susigrąžinti pozicijas ir triumfavo Kensetas (Kenseth, nr. 17).

Rungtynių transliacija puikiai surežisuota. Prieš varžybas – interviu su į konfliktą įsivėlusiais lenktynininkais. Kailas Bušas (Kyle Busch) buvo nubaustas už Kevino Harviko (Kevin Harvick) automobilio stumtelėjimą prieš savaitę. Tuomet vedėjai spėliojo, kas laimės, diskutavo. Rungtynių metu – totalizatoriai dėl greičiausios mechanikų komandos, balsavimas iš kokio vairuotojo automobilio kelis ratus bus rodomas vaizdas (laimėjo Kailas Bušas). Ką jau kalbėti apie įvairią statistiką, kameras automobilių salonuose ir buferiuose, trasos sienelėse, virš tribūnų ir kitur.

Užsklandose skamba kantri stiliaus daina. Kaip krepšinis Amerikoje siejamas su juodaodžių subkultūra ir dažnai lydimas hiphopo, taip NASCAR kartais siejama su vadinamais „rednekais”. Stereotipinis rednekas yra baltaodis, gyvena užmiestyje, vairuoja didelį pikapą, puikiai išmano automobilius, klauso kantri, jo pažiūros – konservatyvios.

Transliacija užtruko 3 valandas 13 minučių. Per sezoną vyksta 36 lenktynės, paskutiniosiose 10 dalyvauja tik keliolika lyderių. Be pagrindinio čempionato vyksta ir NASCAR pikapų lenktynės, NASCAR Meksikos čempionatas bei kitos analogiškos varžybos.

Kaip pats nuvykau į NASCAR varžybas

Praėjo dar keli metai ir 2020 m. pats JAV nuėjau į NASCAR stadioną.

NASCAR varžybose

Galima sakyti, užaugau su NASCAR: labai patikdavo žiūrėti trumpas apybraižas iš šio sporto, kurias kažkodėl vienu metu rodė Lietuvos televizija. Po NASCAR Formulė 1 atrodė kažkokia netikra: kas ten per keistos mašinos? Va NASCAR tikri, kėbuliniai automobiliai.

Aišku, laikai, kai NASCAR lenktyniavo gamyklinės mašinos (nuleistais langais, kad į trasą nepažirtų stiklai) seniai baigėsi. Neįtikėtina, bet NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Ir automobiliai specialiai gaminami NASCAR‘ui.

Ištempiamas sudaužytas NASCAR automobilis

Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Tik jei lengvojoje atletikoje trasa 400 metrų, čia gali būti ir 4 kilometrai.

Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato – vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą!

NASCAR žiūrovai. Tie su ausinėmis klauso, ką komandų štabai kalba su lenktynininkais

Prasideda varžybos. Su kosminio laivo ar branduolinės raketos garsu kas keliasdešimt sekundžių pralekia NASCAR automobilių linija. Visi vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nes, priešingai nei Formulėje 1, NASCAR automobiliai beveik vienodi, trasose nėra staigių posūkių, o esantys posūkiai pasvirę. Taigi, NASCAR beveik nereikia stabdyti, viską lemia nedideli vairuotojų ar meistrų meistriškumo skirtumai.

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe – panašiai būna ir lenktynių pradžioje, ir viduryje, o keli kartu važiuoja iki pat pabaigos

Kartu NASCAR‘as – ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą.

Begalinis koridrius milžiniškos arenos viduje

Artėjant prie Deitona Byčo trasos, daugelis automobilių buvo milžiniški pikapai – kokių Europoje nepamatysi išvis. Prie įėjimo į trasą kažkokios vienos iš šimtų JAV krikščionybės atmainų aktyvistai per garsiakalbius šaukė apie ateinančią Dievo rūstybę. Varžybas stebėjo beveik vien baltaodžiai. Varžybos prasidėjo ne tik JAV himnu ar „America the Beautiful“, bet ir malda už vairuotojus, už lietaus išsisklaidymą. Atrodo, padėjo: lietus sustojo, gal 30 ar 40 džiovinimo traktorių ir pikapų išdžiovino trasą ir į šoną pasitraukęs saugos automobilis paleido vairuotojus į kovą. Tikrą kovą – kai atstumai ir skirtumai tokie minimalūs, būdavo momentų, kai per kokius 5 ratus lyderis pasikeisdavo 10 ar 15 kartų!

NASCAR gerbėjai atvaiuoja prie trasos milžinišku kemperiu, o iš galo velka pikapą – kad, pasistatę kemperį, galėtų po apylinkes važinėti pikapu

Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Čia – jo elektoratas.

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.

Kai lietuviai pasiekia svarbias pergales sporte, ne vieną užklumpa džiaugsminga mintis: „Dabar apie Lietuvą išgirs visi”.

Sportininkai – patys tikriausi Lietuvos ambasadoriai. Keliaujant užsienyje paminėjus Lietuvos pavadinimą jeigu žmogus ką nors apie mūsų šalį žino neretai pirmiausiai pamini būtent sportininkus.

Populiariausia sporto šaka, kurioje Lietuvos sportininkai daug pasiekę yra, be abejo, krepšinis. Iš patirties sakau, kad Lietuvą daug dažniau žino eiliniai žmonės šalyse, kuriose krepšiniu domimasi, negu tose, kuriose šis sportas nepopuliarus. O su Lietuva jiems dažnai asocijuojasi pavardės – „Sabonis”, „Jasikevičius”.

Kiti Lietuvos sportininkai, net ir dažnai linksniuojami mūsų televizijoje, mažai žinomi. Nieko keista – kai kurie jų pasauliniu mąstu savo sporto šakose tėra vidutiniokai (pvz. Lietuvos futbolininkai ar tenisininkai), o kiti atstovauja nepopuliarioms sporto šakoms. Nors daug kas žino, kad turime treko dviračių, maratono čempionę ar „stipriausią pasaulio žmogų”, kiek iš jūsų galėtumėte išvardyti, tarkime, įvairių plaukimo rūšių Europos ir pasaulio čempionus, geriausius dešimtkovininkus bei BMX dviračių lyderius? Lygiai taip ir mūsų čempionus užsieniečiai mažai žino.

Kas kita – tokios sporto šakos, kaip krepšinis ar futbolas, kuriomis domisi milijonai, jeigu ne milijardai, ir geriausi pasaulio žaidėjai plačiau žinomi.

Futbolas – turbūt plačiausiai žinoma sporto šaka šiuo metu, ir todėl žymiausi pasaulio futbolininkai žinomi didesniame šalių skaičiuje, nei krepšininkai, tenisininkai ar regbininkai. Vis girdžiu minčių „Va, jei Lietuvoje populiariausia sporto šaka būtų futbolas, Lietuva būtų daug žinomesnė”.

Taip sakantieji kažkodėl mano, kad jeigu Lietuvoje populiaresnis būtų futbolas, tai jį ir žaistume taip, kaip dabar krepšinį. Tačiau taip nėra. Kadangi futbolas itin populiarus didesniame šalių skaičiuje, ir konkurencija čia rimtesnė.

Krepšynyje turime ir svarbų pranašumą – lietuviai yra pagal ūgį viena aukščiausių pasaulio tautų. Todėl tarp lietuvių kur kas didesnis procentas fiziškai tinka krepšiniui, negu, tarkim, tarp kinų ar pietų europiečių. Tokio pranašumo neturėtume futbole ar kitoje komandinėje sporto šakoje – būtume tik eilinė 3 milijonus žmonių turinti šalis.

Pažiūrėjus tokio dydžio šalių rezultatus pasauliniame futbole matosi, kad jų pasiekimai (nekalbu apie pavienius proveržius, bet bendra tendenciją) – menki. Net tokios šalys kaip Škotija, kur futbolas – neabejotinas sporto karalius – tik kartais tepatenka į Europos ar Pasaulio čempionatus. Taip, Urugvajus yra tapęs pasaulio čempionu, tačiau tai buvo kiti laikai – tuomet futbolas buvo mažiau populiarus, nei krepšinis dabar, jis dar nebuvo užkariavęs milžiniškų Artimųjų rytų, Afrikos plotų.

Turėti pasaulinio ar bent europinio lygio futbolo klubus irgi brangesnis malonumas, nei krepšinio klubus. Lietuva, aišku, finansinėmis galimybėmis niekaip neprilygtų vakarų Europos klubams ar net didžiosioms rytų šalims, tokioms kaip Ukraina ir Rusija.

Taigi, jei futbolas būtų populiariausias Lietuvos sportas – Lietuva futbole būtų geriausiu atveju nebloga vidutiniokė. Klausimas, ar tai geriau garsintų Lietuvą, negu vienos pasaulio krepšinio lyderių vardas.

Filipinų krepšinio asociacijos varžybos Araneta Coliseum (15 tūkst. vietų) arenoje Maniloje.

Kai tik vyksta koks didelis krepšinio čempionatas, sportu besidomintieji pasidalija į kelias stovyklas. Vieni džiaugiasi rezultatais, kiti – peikia žaidėjus ir trenerius. Yra ir trečia žmonių grupė – jie stengiasi sumenkinti Lietuvos pasiekimus krepšinyje, nes esą krepšinis pasaulyje nepopuliarus, „žaidžiamas vien Lietuvoje” ir pan.

Tai – nestiesa. Krepšinis yra viena 6 komandinių sporto šakų, kiekviena kurių yra mėgstamiausia daugiau nei vienoje šalyje ir yra populiarios ištisuose šimtamilijoniniuose pasaulio regionuose. Kitos penkios tokios šakos – futbolas, kriketas, beisbolas, regbis bei ledo ritulys. Likusios komandinės sporto šakos arba žaidžiamos tik keliose šalyse (pvz. amerikietiškas futbolas), arba žaidžiamos daug kur, tačiau niekur nėra pačios populiariausios (pvz. tinklinis).

Lietuvoje nežaidžiamas kriketas – tačiau per milijardą gyventojų turinčioje Indijoje, Pakistane, Bangladeše kriketas prilygsta „antrajai religijai”, populiarus jis ir Pietų Afrikoje, Australijoje, Britanijoje… Lygiai taip ir krepšinio atveju yra vietų, kur jis labai populiarus ir yra tokių, kur jis nepopuliarus. Nepopuliarus krepšinis, pavyzdžiui, šiaurės Europoje, Didžiojoje Britanijoje. Deja, daug Lietuvoje prieinamų palydovinių televizijų (pvz. „BBC”) yra kaip tik iš šio regiono – iš čia kyla mitas, esą krepšinio čempionatų rezultatų „nepraneša jokia pasaulinė žiniasklaida”.

Stipriausias krepšinio palaikymas – JAV, Kinijoje, Filipinuose, Pietų Europoje, Pabaltijo šalyse. Štai kinų gyvenamame Singapūre net piratinių diskų lentynos nusėtos mėgėjiškais įrašais – „Jao Mingo tritaškiai”, „Jao Mingo dėjimai”… Per 100 mln. gyventojų turinčiuose Filipinuose krepšinis tvirtai pirmauja tarp sporto šakų (ši šalis net nedalyvavo atrankoje į pasaulio futbolo čempionatą). JAV krepšinis užpildo per dvidešimt tūkstančių vietų turinčias arenas. Mėgstamas jis ir Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Estijoje, Izraelyje, Libane, Puerto Rike ir kitur.

Iš viso FIBA narės yra 213 federacijų. Tai net daugiau, negu FIFA (FIFA narės yra 208 federacijos) ir gerokai daugiau, nei kitose komandinio sporto organizacijose.

Dėl teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio krepšinio čempionate rungėsi 106 šalys – tai gerokai mažiau, negu dėl dalyvavimo pasaulio futbolo čempionate (204 šalys), tačiau daugiau, nei bandė patekti į kitų pagrindinių sporto šakų (regbio, kriketo) čempionatus ir daugiau, nei iš viso pasaulyje yra ledo ritulio rinktinių.

Taigi, nors futbolas šiuo metu populiariausia pasaulyje sporto šaka, sakyti, kad krepšinis – nepopuliarus, reikštų teigti, kad jokia kita sporto šaka, išskyrus futbolą, nėra populiari.