Išskleisti meniu

Lietuva

Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

| 0 komentarų

Stebint situaciją Ukrainoje, kur, iškilus progai, labai ženkli dalis vietos rusų ir rusakalbių sukilo palaikydama Rusijos siekius užimti tas žemes, ir Lietuvoje keliamas klausimas: “O kaip tokiu atveju elgtųsi mūsų mažumos?”. Pabandykime paieškoti atsakymų istorijoje bei kitų šalių patirtyje.

Dvi tėvynės: “pilietinė” ir “etninė”

Idealistinis požiūris sako, kad mažumoms priklausantieji turėtų būti ištikimi visų pirma su šaliai, kurios piliečiai yra (“pilietinei tėvynei”), ir būtent šią šalį būti pasiryžę ginti.

Tikrovėje dažnai yra kitaip – vienos mažumos labiau lojalios savo “etninei tėvynei” (tai, kurioje tos tautybės gyventojai duominuoja), o kitos elgiasi indiferentiškai.

Panašią situaciją, kaip Ukrainoje, Lietuvoje turėjome tarpukario pabaigoje ir okupacijų laikotarpiu. Tada neproporcingai daug Lietuvos rusų ir žydų kolaboravo su sovietais, o neproporcingai daug Lietuvos vokiečių – su Vokietija (1939 m. Vokietijos užimtoje Klaipėdoje vietiniai vokiečiai pasitiko A. Hitlerį panašiai džiaugsmingai, kaip Krymo rusai V. Putiną 2014 m.).

Realistiškai paklauskime savęs: o ką ta “pilietinė tėvynė” gali mažumos pasiūlyti? Kad ir kiek teisių gaus mažumos, vis tiek joms teks prisitaikyti prie kai kurių daugumos kultūros pagrindu leidžiamų įstatymų (pvz. išmokti oficialią kalbą). Šito nereikėtų, jeigu jų gyvenamas miestas ar kaimas priklausytų “etninei tėvynei” (Lietuvos rusų atveju – Rusijai, Lietuvos lenkų – Lenkijai, Lenkijos lietuvių – Lietuvai ir t.t.). Tai – labai svarbus koziris, kurį “etninė tėvynė” visada turės. Todėl atsiradus poreikiui mažumoms pasirinkti tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, kaip Klaipėdoje 1939 m. ar Kryme 2014 m., didžiuliai skaičiai žmonių stoja į “etninės tėvynės” pusę – kad ši taptų ir jų naująja “pilietine tėvyne”.

Konfliktuose su trečiąja šalimi mažumos palaiko nugalėtoją

Iškilus panašiems konfliktams dalis mažumų atsiduria ne tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, bet tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies”. Tokia buvo Lietuvos žydų padėtis 1940 m., Krymo totorių 2014 m.

Dauguma šių mažumų atstovų tiesiog pasirenka galingesnę pusę: jeigu tampa akivaizdu, kad “trečioji šalis” okupuos “pilietinę tėvynę”, tai ir palaiko “trečiąją šalį”, o jei vyksta karas – vengia kariauti. Tokioms mažumoms dažnai tas pats, kurioje iš tų dviejų šalių gyventi, kurios piliečiais būti, todėl nemato prasmės rizikuoti dėl kurios nors jų. Pavyzdžiui, ta žydų dalis, kuri tarpukaryje liko Vilniaus krašte, tuo metu rodė palankumą Lenkijai, o kuri atsidūrė Lietuvoje – Lietuvai; okupavus sovietams dauguma tapo lojalūs sovietams, o po 1991 m. – skelbė ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Ukrainos žydai 2014 m. atviru laišku paskelbė paramą Ukrainai – tikimybė, kad visą šalį okupuotų Rusija, juk buvo labai maža.

Be abejo, pasirinkime tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies” yra išimtis tais atvejais, kai vienoje iš šalių ta mažuma buvo ar yra itin persekiojama (dėl to Lietuvos žydų, palaikiusių Vokietijos okupaciją, 1941 m. beveik nebuvo, o ženkli dalis Krymo totorių, prisimindami juos naikinusį Stalino genocidą, net Krymo okupacijai tapus neišvengiamai liko proukrainietiški). Tačiau tai gana retas atvejis – daug okupantų stengiasi užsitikrinti mažumų palankumą pagal “skaldyk ir valdyk” principą mėgindami jas supriešinti su senaisiais krašto “šeimininkais”.

“Pilietinė tėvynė” keičiama, “etninė tėvynė” išlieka per kartas

“Pilietinę tėvynę” pakeisti paprasta (per gyvenimą žmogus gali pakeisti kelissyk), tuo tarpu “etninės tėvynės” psichologinis suvokimas išsilaiko bent kelias kartas po migracijos, ypač jei nesudaromos mišrios šeimos. “Etninė tėvynė” nėra tiesiog kimės šalis – jos gali ir nesutapti.

Kiek teko bendrauti, žydų, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką, palikuonis Lietuva domina nebent kaip su jų giminės istorija susijusi vieta, tuo tarpu lietuvių, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką palikuonis – ir kaip savotiška “antroji tėvynė” (ar net “pirmoji tėvynė”), kuriai pasiryžę bent kažkiek aukoti(s). Amerikos žydai (įskaitant buvusiuosius Lietuvos žydus) panašiai žvelgia į Izraelį, žydų “etninę tėvynę” (nors dauguma nei patys, nei jų protėviai Izraelyje negyveno; panašiai kaip ir daugybė Lietuvos lenkų nėra kilę iš dabartinės Lenkijos). Niekada “etninėje tėvynėje” negyvenusio ryšys su ja gali būti net stipresnis, nei jos piliečio: pavyzdžiui, Lenkijos lietuvių gyvenamame Punsko krašte įvairių lietuvybės simbolių (Vyčio kryžių, Gedimino stulpų) tikrai gausiau nei Lietuvos kaimuose.

Nesakau, kad tai, ką čia rašau, galioja kiekvienam mažumos atstovui. Tokio dydžio grupės, kaip “tauta” ar “tautinė mažuma” visada yra pakankamai spalvingos, kad ten būtų visko. Yra “kultūrinių migrantų” (persikėlusių į “pilietinę tėvynę” kaip tik dėl to, kad ten jiems kultūra priimtinesnė), yra iš pagarbos demokratijai gerbiančių vietinės daugumos valią ar kone šventai pasisakančių prieš valstybių sienų keitimą jėga. Bet tokie visada yra “mažuma mažumoje”. Jų dar mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: kol jokia okupacija negresia ir lojalumo demonstravimas “pilietinei tėvynei” bei taikos šlovinimas sulaukia teigiamų įvertinimų, tol taip elgiasi ir tie, kurie karo/konflikto atveju iš tikro darytų visai kitaip.

Kas galėtų “papirkti” mažumas?

Šiek tiek mažumų lojalumo gali nupirkti stipri ekonomika. Šitaip, pavyzdžiui, komoriečių gyvenama Majoto sala pasirinko likti Prancūzijos užjūrio valda užuot prisijungusi prie gretimų Komorų (“etninės tėvynės”), nors tai ir kainavo jiems dalį kultūros. Tiesiog Prancūzijoje gyvenimas ženkliai turtingesnis.

Tuo tarpu tiesiogiai su jais nesusijusiais politiniais sprendimais mažumas sunkiai papirksi. Nes šie sprendimai daliai patiks, o daliai ne (pvz. mokesčių ir pensijų didinimas bus naudingas pensininkams, bet ne jaunimui). Nebent tie politiniai sprendimai būtų naudingi grupėms, kurioms priklauso didžioji tų mažumų dalis (kaip pvz. Lietuvos lenkai – katalikams).

Migracijos tendencijos švelnesnės nei kolaboravimo

Panašiai, kaip su palaikymu karo/okupacijos atveju, yra ir su migracija, tik čia tendencijos švelnesnės (nes emigravimas, nepaisant kritikos jam, nesuvokiamas kaip toks prieš “pilietinę tėvynę” nukreiptas veiksmas, kaip kolaboravimas su jos okupantu). Daugumą migrantų paperka užsienio šalių turtingumas, tačiau visgi žmonės, kuriems “pilietinė tėvynė” kartu ir “etninė tėvynė”, emigruoja vangiau, nei mažumos. Lietuvoje lietuvių procentas nuo 1989 m. iki 2011 m. pakilo nuo 80% iki 85%: tiesiog mažumų emigravo daugiau, ypač daug į “etnines tėvynes” išvyko rusų, žydų, o ir į Vakarus (“trečiąsias šalis”) emigruoti mažumoms šiek tiek lengviau apsispręsti.

Beje, šaliai tapus turtinga, jai kur kas lengviau parsivilioti atgal žmones, kuriems ji – “etninė tėvynė”. Šitaip Japonijai praturtėjus į ją atvyko šimtai tūkstančių Brazilijos japonų (XX a. pradžioje, kai Japonija buvo skurdi, buvo populiaru emigruoti į Braziliją, dabar 1-3 mln. brazilų yra japonų kilmės).

Išvados ir siūlymai Lietuvai

1.Tikslinga skatinti Lietuvos, kaip “etninės tėvynės” suvokimo išlikimą tarp užsienio lietuvių, įskaitant gimusių užsienyje. Tai darytina populiarinant, populiariai pateikiant įvairius lietuvių kultūros atributus, istorinius faktus, unikalumą. Tai naudinga, nes “etnine tėvyne” Lietuvą laikantieji ją remia – kartais pinigais, bet dar dažniau žodžiais, o tai aktualu siekiant užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų palaikymo, prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų pasmerkimo. Be to, Lietuvai praturtėjus, tokie žmonės bus labiau linkę į ją imigruoti (kaip Brazilijos japonai į Japoniją), o tokia imigracija sukels mažiau problemų, nei imigracija žmonių, kurių “etninės tėvynės” visai kitur.

2.Daug didesnė tikimybė, kad Lietuvą, kaip “etninę tėvynę”, psichologiškai priims dviejų užsienio lietuvių vaikas, nei užsienio lietuvio ir nelietuvio. Taip pat tam, kad “etninės tėvynės” suvokimas liktų, padeda galimybė dalyvauti įvairioje lietuviškoje veikloje, bendrauti su kitais, laikančiais Lietuvą savo “etnine tėvyne”. Todėl verta suteikti užsienio lietuviams daugiau šansų susipažinti, susidraugauti, susirasti antrąją pusę tarp kitų užsienio lietuvių, remiant atitinkamus projektus (ne tik, kaip įprasta, oficialias bendruomenes, mokyklėles ar šokių kolektyvus, bet – tai darosi vis aktualiau ir aktualiau – internetinius forumus, pažinčių ir kitas svetaines užsienio lietuviams).

3.Reikia realistiškai žiūrėti į Lietuvos tautines mažumas nesitikint, kad tokia pati jų dalis bus lojali Lietuvai, kaip ir lietuvių. Tačiau vis tiek verta skatinti lojalumą Lietuvai sukuriant kuo geresnes sąlygas mažumoms (tiek, kiek jos netrukdo valstybės vienybei, lygybei, ekonominiam vystymuisi). Verta ypač remti tuos etninėms mažumoms aktualius dalykus, kurių jos, tikėtina, netektų Lietuvą ar jos dalį okupavus kaimyninėms šalims. Pavyzdžiui:
a)Kone visi Lietuvos lenkai katalikai (surašymai rodo, kad tai religingiausia Lietuvos tautybė), tad lenkų gyvenamuose rajonuose gali būti remiama katalikybė (kuriai gana priešiška Rusija).
b)Gali būti remiamas tas Lietuvos lenkų paveldas, kuris yra kitoks nei Lenkijos lenkų, pavyzdžiui, plačiau tyrinėjamas ir palaikomas lenkų kalbos Vilnijos dialektas.
c)Siekiant įgyti populiarumo prieš rytų kaimynes verta išnaudoti didesnę demokratiją, suteikiant teisę kultūrinėms bendrijoms spręsti daugiau klausimų pačioms, kiek tai nekelia grėsmės valstybei.
Svarbu suprasti, kad ir laimėtas 20% ar 30% tautinės mažumos žmonių palankumas jau yra daug, nes šie procentai dar prisidės prie lietuvių (kur palankumas dar didesnis) ir suma lojalių Lietuvai žmonių jau bus labai žymi net tokiose tautiškai margose vietose kaip Vilniaus rajonas.

4.”Pilietinei tėvynei” tapti ir mažumų “etnine tėvyne” nepavyks, nebent per keletą kartų mažumos pamažu asimiliuosis. Tačiau nuo to, kad suteiktume labai daug teisių mažumų kalboms ir kultūrai esmė nepasikeis, nes “etninėje tėvynėje” tų teisių visuomet vis tiek bus daugiau. Nebent gresiantis konfliktas būtų ne su “etnine tėvyne”, o su “trečiąja šalimi”, kurioje atitinkama mažuma tiek daug teisių neturi – tokiu atveju daugiau mažumai suteiktų teisių gali padėti pelnyti didesnį lojalumą.

5.Reikia plačiai atverti kelius imigracijai tų žmonių, kuriems Lietuva – ir “etninė tėvynė” (užsienio lietuvių, jų vaikų). Tačiau kitataučių imigracija ribotina, nes, be kita ko, mažins lojalumo Lietuvai tarp Lietuvos gyventojų vidurkį (nes naujai atvykusieji bus mažiau lojalūs). “Pavojingiausi” šiuo atžvilgiu tie imigrantai, kurių “etninė tėvyne” konfliktuoja ar gali konfliktuoti su Lietuva, nes konfliktui paaštrėjus didelė dalis jų užims antilietuvišką poziciją. Tačiau dauguma imigrantų iš nekonfliktuojančių šalių irgi, tikėtina, užimtų antilietuvišką poziciją tuo atveju, jei antilietuviška pozicija būtų naudinga, o prolietuviška – baudžiama/nelegali (pvz. okupacijos atveju).

6.Verta plačiau moksliškai (psichologija, sociologija) tirti, kaip mažumų požiūris ir lojalumas Lietuvai priklauso nuo įvairių veiksnių (pvz. galbūt įgiję Lietuvos pilietybę per santuoką su lietuviu lojalesni už atvykusius čia dirbti, o gal atvirkščiai) ir atsižvelgiant į tokių tyrimų rezultatus koreguoti įvairius pilietybės, leidimo gyventi Lietuvoje teikimo būdus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Populiacijos pakeitimas – emigracija ir imigracija kartu

Populiacijos pakeitimas – emigracija ir imigracija kartu

| 0 komentarų

Esame įpratę pagal migraciją valstybes skirstyti į dvi kategorijas: tas, kurios susiduria su masinės emigracijos problema (pvz. Afrika, Indija, Lotynų Amerika) ir tas, kurių problema – masinė imigracija (pvz. JAV, Vakarų Europa, Australija).

Dabar formuojasi trečia valstybių kategorija, patirianti abi problemas vienu metu, arba tiksliau “populiacijos pakeitimo” problemą, kuomet vietiniai gyventojai masiškai emigruoja, o juos masiškai keičia imigrantai iš užsienio. Lietuvoje irgi turime to apraiškų: emigracija, aišku, už imigraciją dar daug masiškesnė, bet visgi nors šimtai tūkstančių lietuvių iškeitė Lietuvą į Vakarų Europą, tuo pačių į Lietuvą imigruoja vis daugiau ir daugiau užsieniečių (daug jų iš dar ryčiau ar piečiau: NVS, Indijos, Afrikos, Artimųjų Rytų).

Tokia paradoksali situacija dažniausiai susidaro dėl politinių aplinkybių. Rytų Europoje ją lėmė narystė Europos Sąjungoje.

Europos Sąjunga suteikia teisę visiems jos šalių piliečiams laisvai dirbti bet kurioje ES šalyje, įskaitant turtingiausias – tad daugybė šia galimybe pasinaudoja, sukeldami protų ir darbo jėgos nutekėjimą iš tokių šalių, kaip Lietuva (po stojimo į Europos Sąjungą Lietuva neteko ~15% žmonių, kelis kartus daugiau nei 1990-2004 m.).

Tačiau dar skurdesnių šalių piliečiams ir Rytų Europa yra svajonių kraštas (kaip rašiau, vidutinis lietuvis turtingesnis už 83% vidutinių pasaulio žmonių). Ir nors daugumai jų, aišku, irgi labiau norėtųsi emigruoti į Jungtinę Karalystę, nei Rytų Europą, šitas jiems yra sunkiau. Mat Rytų Europa turi išorines Europos Sąjungos sienas, be to, Europos Sąjunga riboja migrantų galimybes apsigyventi toliau nei šalyje, į kurią šie pirmiausiai pateko. Yra ir socialinių prežasčių: tarkime, NVS piliečiams migracija į Lietuvą daug paprastesnė nei į Vakarų Europą todėl, kad Lietuvoje dauguma moka rusiškai (lietuviams šio barjero emigruoti į Vakarų Europą nėra, nes lietuvių jaunimas kalba angliškai).

Schema rodanti, kada valstybėje X pasireiškia populiacijos kaita (masinė emigracija ir masinė imigracija vienu metu). Nuo nurodytų migracijos kelių paprastumo ir sudėtingumo skirtumų priklauso, kokia smarki bus ši problema. Migracijos kelių paprastumą/sudėtingumą lemia politinės, geografinės, socialinės aplinkybės.

Yra šalių, kur “populiacijos pakeitimas” reiškiasi labiau, nei kol kas Lietuvoje. Visi girdėjome apie Graikijos ekonomines bėdas. Patys graikai apie jas savo nuomonę išreiškė “balsuodami kojomis” (emigruodami). Nuo 2006 m. iki 2011 m. Graikijos piliečių, gyvenančių Graikijoje, skaičius sumažėjo net 550 000 (nuo 10 450 000 iki 9 900 000). Tačiau visgi Graikija pasaulio masteliais liko turtinga šalis (ir už Lietuvą turtingesnė – net po visų krizių), ji turi išorines ES sienas tiek su Artimaisiais Rytais, tiek su Afrika (jūrų sieną), tiek su Balkanų šalimis, todėl į ją ir toliau plūste plūsta imigrantai. Per tą patį 2006-2011 m. laikotarpį kitų šalių piliečių Graikijoje padaugėjo 217 000 (nuo 696 000 iki 913 000), Graikijos piliečių procentas sumažėjo nuo 93,76% iki 91,56% šalies gyventojų. Realus negraikų pokytis – didesnis, nes statistika yra pagal pilietybę, o ne tautybę: dalis migrantų natūralizavosi ar susilaukė vaikų Graikijos piliečių (migrantų šeimose gimstamumas paprastai didesnis nei vietinėse). Tačiau ir tai tik ledkalnio viršūnė, nes Graikijoje gyvena ~1 mln. nelegalių migrantų, kurių šioje statistikoje nesimato.

Graikijos situacija gali tapti ir Lietuvos situacija, mat ekonominė šalių padėtis panaši: turtingos pasaulio mastu, bet keliasdešimčia procentų atsiliekančios nuo turtingųjų ES šalių, į kurias emigruoti visi politiniai keliai atverti.

Populiacijos pakeitimo problema visuomenėje suvokiama kaip pavojingesnė nei tiesiog emigracija ar imigracija (didesnė grėsmė šalies identitetui, stabilumui), tai galimai įtakojo ir faktą, kad Graikoje požiūris į imigrantus – vienas neigiamesnių ES.

Daugiau apie “pražiūrimus” argumentus apie migraciją žr. Trys straipsniai apie imigraciją.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

| 0 komentarų

Įvykiai Ukrainoje sukėlė daug kalbų apie Lietuvos krašto apsaugą, finansavimo jai didinimą.

Tai – reikalinga. Tačiau bet kokio dydžio finansavimą paprasta iššvaistyti. Nekalbu vien apie korupciją, tačiau ir apie strateginį pasirinkimą, kokią kariuomenę kurti, kokią ginkluotę pirkti.

Galime padaryti, kad pulti neapsimokėtų

Dažnai girdžiu mintį: “Vis tiek neapsiginsime nuo Rusijos”. Tai tiesa – jei Rusija, 160 mln. gyventojų šalis, paskirs maksimalias jėgas okupuoti Lietuvai – tikrai ją okupuos. Bet ar Rusija tam skirs jėgas priklauso nuo to, kaip būsime pasirengę gintis. Imperializme, kaip ir ekonomikoje, yra alternatyvieji kaštai: jei su tomis pačiomis pajėgomis galima pasiekti daugiau kariaujant prieš šalį X nei prieš šalį Y, tai ir kariausi, tikėtina, prieš šalį X.

Taip buvo XVI-XIX a., kai didžiosios imperijos kovojo su susiskaldžiusiais ir gintis nepasirengusiais indėnais bei afrikiečiais užuot rimčiau susirėmusios tarpusavyje (tarpusavyje susirėmė tik Pirmajame pasauliniame kare, kai silpnesniųjų alternatyvų užkariavimams praktiškai nebeliko).

Jei būtų norėjusi, Sovietų Sąjunga 1939 m. būtų įveikusi Suomiją – tačiau tai būtų atsiėję tiek (žmonių, karinės technikos), kad geriau apsimokėjo pasitaupyti jėgas kitiems karams, todėl sovietai Žiemos karą nutraukė Suomijos pilnai neokupavę. Analogiškai A. Hitleris Šveicarijos nė nemėgino užimti, nors ši kaimyninė šalis, kurios dauguma gyventojų – vokiečiai – ir kur veikė nacionalsocialistų partija, turėjo atrodyti logiška Trečiojo Reicho dalis. Tačiau, be kita ko, Šveicarijos armija buvo galinga ir Šveicarijai užimti būtų reikėję tiek pajėgų, su kiek buvo galima okupuoti kur kas didesnes žemes Lenkijoje ir kitur. Gal laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą Hitleris ir būtų atsigręžęs į Šveicariją – bet ta diena taip ir neatėjo.

Rusija puolė 2008 m. Gruziją ar 2014 m. Ukrainą ne atsitiktinai, o susiklosčius aplinkybėms: tarp jų esant silpniems gynybiniams pajėgumams ir vidiniam susiskaldymui etniniu/kalbiniu pagrindu. Turbūt tai nepaskutinės tokios invazijos – ir nuo mūsų pačių daug priklauso, ką galime padaryti, kad netaptume sekančiu taikiniu.

Prorusiška politika čia nepadės – Gruzija, o ypač Ukraina visada palaikydavo prorusiškesnę politiką nei Lietuva, tačiau būtent jos tapo Rusijos taikiniais. Nes Lietuvoje Rusijai būtų reikėję kur kas didesnio indėlio ir rizikos norint pasiekti panašių rezultatų, kaip Gruzijoje ir Ukrainoje. Prie to svariai prisidėjo NATO narystė. Tačiau, kad neliktume silpniausia grandimi, tą santykį tarp galimam mūsų užpuolimui reikalingų jėgų/rizikos bei maksimalios tokio puolimo naudos okupantui ir toliau turime bloginti. Gynybinių pajėgumų didinimas – geras būdas šitam. Ilgesnis, “klampesnis” karas agresoriui būtų nenaudingas ne tik dėl didesnių nuostolių, bet ir dėl kur kas didesnio dėmesio jam Vakaruose ir didėjančios NATO pagalbos tikimybės.

Gintis – lengviau nei pulti, bet tai reikia išnaudoti

Karyboje gintis yra ženkliai lengviau nei pulti. Paprastai laikoma, kad sėkmingam puolimui reikalinga, kad puolančiųjų karių skaičius viršytų besiginančiųjų skaičių tris kartus. Tačiau geras pasiruošimas gynybai, įsitvirtinimas, šį santykį gali gerokai padidinti besiginančiųjų naudai.

Gintis ir daug pigiau. Priešlėktuvinė gynyba kainuoja daug kartų mažiau nei naikintuvai, o prieštankiniai pabūklai, minos – pigesni nei tankai. Tačiau tam, kad būtų išnaudotas šis privalumas, reikia ir pirkti efektyvius gynybinius ginklus, neapsiriboti gynybinių galimybių tarptautinėmis sutartimis. O štai Lietuva pasirašė Otavos konvenciją, uždraudžiančią priešpėstines minas – pigų ir galingą gynybinį ginklą.

Otavos konvencijos nepasirašė visos valstybės, pastaraisiais dešimtmečiais kariavusios ir tebejaučiančios realų pavojų iš didesnes armijas turinčių kaimyninių šalių: Pietų Korėja, Izraelis, Indija, Pakistanas, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. Kurdamos kariuomenę ne teorinei, o realiai grėsmei, jos puikiai suvokia, kad priešpėstinės minos – efektyvus ir pigus ginklas.

Vakarų pasaulis minas nori uždrausti kaip keliančias kančias ant jų užlipusiems priešo kariams (ar keliems civiliams) – bet reikia paskaičiuoti, kiek bus tų kančių šimtams tūkstančių žmonių jeigu bus pralaimėtas karas ir šalis okupuota. Okupuota sovietų Lietuva neteko daugiau nei milijono žmonių, buvo sugriauta jos ekonomika kai tuo tarpu apsigynusi Suomija šių netekčių nepatyrė – palyginus su tokiomis netektimis nukentėjusiųjų nuo minų skaičiai tiesiog nykstamai maži. Panašias sutartis sau gali leisti tik tos šalys, kurioms gynybiniai sausumos karai negresia arba kurios yra pakankamai didelės ir turtingos brangesnei technikai pirkti.

Lietuva, deja, ne tarp tokių. Tačiau, lygiai taip pat “deja”, savo kariuomenę kartais vystome taip it mėgintume vaidinti, kad esame tarp jų. Išleidžiame daug lėšų ginkluotei misijoms užsienyje užuot koncentravęsi į gynybą nuo realaus galingesnio priešo, kuris ateitų į mūsų pačių žemę (kaip koncentruojasi Izraelis ar Pietų Korėja). Kol ta vystymo strategija bus tokia – joks didesnis finansavimas nepadės.

Už šimtą milijonų eurų galima nusipirkti vieną “Eurofighter Typhoon” naikintuvą, iš kurio pavieniui gynybiniame kare nebus daug naudos, nes antro ar trečio vis tiek neįpirktume. Už šimtą milijonų eurų galima įsigyti ir 20 000 000 priešpėstinių minų arba kitų gynybinių ginklų, kurie smarkiai padidins potencialius priešų pajėgų nuostolius ir gali padėti priešui apsispręsti nepulti (ar, deja, būkime realistai, verčiau pulti ką nors kitą).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Prūsų-Jotvingių gyvenvietė prieš Valdovų rūmus – du keliai

Prūsų-Jotvingių gyvenvietė prieš Valdovų rūmus – du keliai

| 0 komentarų

Neseniai aplankiau Valdovų rūmus Vilniuje ir Prūsų-Jotvingių gyvenvietę Ožkiniuose.

Abu objektai panašūs esme: tai naujai pastatytos vietos, įkvėptos istorijos ir turinčios padėti ją įsivaizduoti. Bet visa kita skiriasi kaip diena ir naktis.

Mecenatystė prieš mokesčių mokėtojų lėšas

Valdovų rūmus statė valdžia ir jie kainavo ~300 mln. litų bei dar kainuos bent 75 milijonus. Prūsų-Jotvingių gyvenvietės kainos nesužinosime, nes ją stato vienas žmogus, Lenkijos lietuvis verslininkas Petras Lukoševičius, savo rankomis ir iš savo lėšų.

Dažnai sakoma, kad valdžia privalo remti kultūrą. Bet kultūrą, istoriją, sportą, kitas, atrodo, “nematerialistines” sritis remia ir patys žmonės. Kai kurie geriausi lankyti pasaulio muziejai yra verslininkų dovanos savo miestams: H. Fordo Grynfildo kaimas Detroite, Fyldso Čikagoje… Tiesa dauguma statyti JAV dar tada, kai valstybė atliko labiau “naktinio sargo” funkciją ir mokesčiai buvo daug mažesni. Dabar, kai valstybė pasiima 40%-50% pajamų per mokesčius, susidaro užburtas ratas, nes piliečiai pagrįstai sako, kad jau ir taip daug prisideda prie viešo gėrio (mokesčiais, iš kurių valstybė turinti remti ir kultūrą). Ir visgi net ir šiom sąlygom randasi daug privačios ar pusiau privačios iniciatyvos, net Lietuvoje, ir entuziazmas dažnai kokybe nustelbia įvairių valstybės ir ES biudžeto “melžėjų” darbą.

Ši medinė pilaitė - tik maža viso Prūsų-Jotvingių gyvenvietės komplekso dalis

Valdovų rūmai – puikus pavyzdys, kaip valdžios projektų kainos išauga keleriopai (sąmata išaugo nuo 115 iki 368 milijonų), o didelė pinigų dalis nusėda nežinia kur. Kai statoma iš “valdiškų pinigų” juos švaistyti ne taip gaila, kai statoma iš savų – dirbama efektyviai. Kitas pavyzdys čia arenos: naująją Kėdainių areną statė Lifosa ir ji kainavo 17 500 000 Lt, truko ~1 metus. Analogiškos Jonavos arenos kainavo 27 000 000 Lt, truko ~4 metus – ją finansavo savivaldybė ir valstybė.

Autentika pries improvizaciją

Valdovų rūmams pasirinkta autentiška vieta Senamiestyje, Prūsų-Jotvingių gyvenvietė stovi ten, kur jos niekad nebuvo.

Todėl Valdovų rūmai kėlė ginčų dėl derėjimo prie aplinkos, kai vis tiek atkuriami ne visiškai tiksliai. Be to, Valdovų rūmų vietoje jau stovėjo istorinis XIX a. pirklio Šliosbergo namas, kurį teko nugriauti (kritikams tai reiškė tikros istorijos sunaikinimą vardan dirbtinės).

Kita vertus, buvimas mieste yra Valdovų rūmų pliusas ekonomine turizmo skatinimo prasme: ten lankytojų daugiau, nes vilniečiams ir gausiems Vilniaus svečiams ateiti paprasta; į Prūsų-Jotvingių gyvenvietę reikia važiuoti specialiai.

Valdovų rūmuose – ir antikvariniai daiktai, ir muliažai; kur nėra šių atributų – plynos baltos gipsinės sienos, griaunančios tikėjimą, kad esi rūmuose (kaip iš tikro atrodydavo rūmų menių sienos nuvažiuokite pažiūrėti į Rundalės rūmus Latvijoje – beje, ten irgi daug kas renovuota, o ne autentiška, bet pasidarbuota iš peties). Prūsų-Jotvingių gyvenvietėje jokie seni daiktai specialiai nėra pirkti, viską galima liesti, taikliai imituojama pati atmosfera, o ne bandoma kopijuoti praeitį, kurios tikslių šaltinių nevisada yra.

Valdovų rūmų baroko salėje - tikra senovinė komoda (dešinėje) ir sosto muliažas (kairėje). Tačiau baroko laikais juk būdavo gausiai išpuoštos sienos ir grindys buvo kitokios... Valdovų rūmuose visa tai visų epochų salėse vienoda, kaip ir ventiliacijos angos (matosi virš durų) bei kita, tad ten jaučiau labiau eilinio muziejaus nei rūmų atmosferą.

Biurokratija prieš efektyvumą

Kiek tiksliai dirba žmonių Valdovų rūmuose informacijos neradau, bet 72 žmonės ten dirbo dar 2009 m. lapkritį dar keturi metai iki tol, kol Valdovų rūmai buvo atidaryti (t.y. dirbo neveikiančiame muziejuje, o ne statybininkais).

Pamenu, tada buvo paskelbta, kad į dar neatidarytus Valdovų rūmus bus galima užeiti per “Tebūnie naktis” renginius – buvau nuėjęs, neįleido; pasirodo, reikėjo iš anksto registruotis, nors į kitur vykstančias programas jokios registracijos nebuvo.

Tuo tarpu Prūsų-Jotvingių gyvenvietę aptarnauja pats jos savininkas/kūrėjas. Aišku, Valdovų rūmai yra daug didesnis objektas – bet ne šitiek.

Tiesiog valdžios finansuojamuose objektuose visad išsikeros biurokratija, o kažką darydamas už savo pinigus samdysi tik tiek žmonių, kiek būtina. Be to, jei dirbi iš entuziazmo, kaip P. Lukoševičius, dirbti norisi – nors pelnas ir nebūtų didžiulis. O darbuotojai biurokratinėse struktūrose dažniausiai stengsis, kad už šiaip ar taip mokamą fiksuotą algą dirbti tektų kuo mažiau.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

| 0 komentarų

Viešojoje erdvėje vėl pasigirdo nuomonių, esą vykdydami prorusiškesnę politiką galėtume gauti ekonominės naudos.

Tačiau klaidinga yra pati šio požiūrio esmė. Nuolaidžiavimas Rusijai ilguoju laikotarpiu neatneša šaliai, jos verslininkams ar dar kam jokios naudos. Nes po kiekvienos nuolaidos Rusija reikalauja vis daugiau, o neįvykdžius naujų reikalavimų vykdo tokius atsakomuosius veiksmus, kad pradžioje nuolaidžiavusios šalys atsiduria net prastesnėje padėtyje, nei niekada nenuolaidžiavusios.

Tai matome ir šiandienos Ukrainoje. Ukraina visuomet vykdė daug prorusiškesnę politiką, nei, tarkim, Latvija ar Estija. Čia tik keli pavyzdžiai:
1.Latvija ir Estija nesuteikė pilietybės sovietų atkeltiems rusams – Ukraina suteikė.
2.Kai kuriuose Ukrainos regionuose rusų kalba naudojama faktiškai lyg oficiali – Latvijoje ir Estijoje net rusiškuose Daugpilyje ir Narvoje tai neįsivaizduojama.
3.Ukrainoje net sovietinio genocido aukos menkai tepagerbtos, kad nesupyktų rusai, o sovietiniai paminklai daug kur nenugriauti net ir šiandien.
4.Ukraina nuomojo Sevastopolio karo bazes rusams, kai Baltijos šalys rusų pajėgas išprašė ~1994 m.
5.Ukraina pernelyg nesistengė įstoti į NATO, o Latvija ir Estija jau seniai ten.

Net ir po Euromaidano pasikeitė labai nedaug: Ukrainoje nuversta tik dalis Leninų, niekas pilietybės iš rusų atimti neketino ir būtų neįmanoma tikėtis, kad rusų kalba pasitrauktų iš regionų valdžios ir meno sferų tiek, kiek ji pasitraukė Latvijoje ir Estijoje.

Bet Ukraina kone 25 metus nuolaidžiaudavo Rusijai, todėl iš jos ir reikalaujama gerokai daugiau. Nedidelio padėties pasikeitimo į ne prorusiškesnę pusę pakako šiandieniniams Rusijos veiksmams.

Ir tai ne pirmas bei nepaskutinis toks atvejis. Šia tema jau rašiau 2010 m. viename sename šio tinklaraščio straipsnyje “Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?“. Tai kartojosi daugybę kartų.

Norėčiau sakyti, kad dabar tas straipsnis aktualus kaip niekad – bet iš tikro dabar jis aktualus kaip visada.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,