Išskleisti meniu

Rusija

Rusijos užsienio politika Yandex žemėlapiuose

Rusijos užsienio politika Yandex žemėlapiuose

| 0 komentarų

Yandex nori būti Rusijos Google. Jos paieškos variklis – populiariausias Rusijoje. Turi Yandex ir savo žemėlapius – Google Maps atitikmenį.

Tačiau Yandex ir Google žemėlapiai rodo nevienodą pasaulį. Nors Yandex – privati įmonė, jos žemėlapis stebėtinai gerai atspindi Rusijos užsienio politiką. Ne tik tai, kas oficialiai skelbiama, bet ir tai, kas paliekama “tarp eilučių”.

Visų pirma, štai jums Yandex Pietų Ukrainos žemėlapis:

Krymas priskirtas Rusijai. Doneckas ir Luhanskas – kol kas dar ne.

Beje, nors Rusija sako, kad Kryme paliko oficialias ir ukrainiečių bei totorių kalbos, visi Krymo vietovardžiai Yandex žemėlapyje – vien rusiški (likusios Ukrainos dalies vietovardžiai – rusiški ir ukrainietiški). Tai atspindi Rusijos “mažumų politiką”, pagal kurią mažumų kalbų oficialumas jų “federaliniuose subjektuose” turi labiau parodomąją reikšmę. Vien rusiškai surašyti visi Rusijos Federacijos miestai, nors ne viename jų taip pat “oficiali” ne tik rusų kalba.

Tai matosi ir Pietų Kaukazo žemėlapyje. Beje, Užkaukazės valstybių jame – ne trys, o penkios. Greta Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano yra ir Abchazija bei Pietų Osetija.

Nelabai keista, nes Abchaziją bei Pietų Osetiją pripažįsta ir oficiali Rusijos valdžia. Įdomiau pažiūrėti, kaip Yandex žymi kitus panašius atvejus – valstybes, kurias pripažįsta ne visas pasaulis. Štai Kipro žemėlapis:

Kipre Rusija neturi politinių interesų, taigi, Yandex žemėlapis tiesiog atspindi tikrovę. Beveik nepripažinta Šiaurės Kipro Turkų Respublika ir viso Kipro teisėta valdžia pripažįstama pietinė graikiška Kipro Respublika nudažyti skirtingomis spalvomis lyg atskiros šalys – tačiau siena tarp jų žymima kaip ginčytina. Šiaurėje pavadinimai “vietos kalba” parašyti turkiškai, pietuose – graikiškai (juk atitinkamomis kalbomis ten ir kalbama).

Visai kitaip Yandex elgiasi Kosove, kurio Rusija irgi nepripažįsta:

Kosovo siena irgi žymima kaip ginčytina, bet Kosovo spalva – tokia pati kaip Serbijos, nuo kurios jis paskelbė nepriklausomybę. Be to, Kosovo miestai “vietine kalba” surašyti serbiškai (o ne pagrindine albanų kalba). Nors Kosovą (priešingai nei Šiaurės Kiprą) pripažįsta dauguma pasaulio valstybių, sekantys politines naujienas gali numanyti, kodėl Yandex’e Kosovas žymimas kaip “mažiau nepriklausomas” nei Šiaurės Kipras. Kosove, priešingai nei Kipre, Rusija turi interesų – remti panašios istorijos Serbiją, o gal labiau kišti pagalius į ratus Vakarams, kurie palaiko Kosovą.

Dar viena nepripažinta valstybė – Kalnų Karabachas, kurią įsteigė armėnai, atkriavę iš Azerbaidžano:

Jo žemėlapyje išvis nėra. Regionas Yandex priskirtas Azerbaidžanui. Šiuo atveju netgi nepažymėta “ginčytina siena” tarp Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho.

Rusai labiau remia Armėniją, Eurazijos Sąjungos narę. Tad kodėl Yandex nežymi Karabacho kaip bent jau ginčytinos teritorijos?

Manau taip yra dėl to, kad Azerbaidžane Kalnų Karabachas – be galo skaudi tema. Karabache apsilankiusieji į Azerbaidžaną net nebeįleidžiami. Jei Yandex nubrėžtų kitokį žemėlapį, nenustebčiau, jei Rusija susilauktų rimtos Azerbaidžano reakcijos. Kadangi Azerbaidžanas nėra visiškai “ištrūkęs iš Rusijos orbitos”, priešingai nei Gruzija ar Ukraina (net ir pastarajame Ukrainos konflikte Azerbaidžanas kartais stoja Rusijos pusėn), Yandex mėgina neįžeisti šios tautos jausmų. Juoba, kai tai nieko nekainuoja.

Šiame žemėlapio fragmente įdomu dar kai kas. Azerbaidžano miestų pavadinimai rašomi vien rusiškai, lygiai kaip pačios Rusijos Federacijos. Čia ne klaida: vien rusiškai rašomi visi Užkaukazės ir Vidurinės Azijos miestai, kurie tik yra buvę TSRS sudėtyje, visiškai nepriklausomai nuo to, ar rusų kalba ten dabar oficiali. Net ir Uzbekijos bei Turkmėnijos, kurios po TSRS žlugimo perėjo prie lotynų raidyno, vietovardžiai rašomi vien rusiška kirilica. Toks vienkalbis rusiškas rašymas baigiasi tiksliai ties buvusios TSRS pietine siena.

O kaip yra Europoje? Štai Lietuva:

Čia bent jau mes galime pasidžiaugti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos miestus “vietine kalba” Yandex rašo atitinkamai lietuviškai, latviškai ir estiškai. Kaip ir Ukrainos miestus bei Baltarusijos sostinę Minską. Baltijos šalys taip pripažintos dėl savo “politinio nutolimo į Vakarus”, o Baltarusija ir Ukraina – dėl to, kad jų kalbos slaviškos?

Tikrai ne dėl to, kad šios šalys Europoje. Mat Moldavija irgi Europoje, bet jai pasisekė mažiau: nors moldavai kalba rumunų kalba ir visi Rumunijos vietovardžiai Yandex parašyti rumuniškai, Moldavijos miestų pavadinimai – vien rusiškai. Štai Moldavijos žemėlapis:

Vėlgi, joks atsitiktinumas: visos kitos lotynų raidyną vartojančios pasaulio šalys, išskyrus paminėtąsias “ekssovietines”, Yandex turi savo kalbomis surašytus vietovardžius.

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kodėl Vakarai neatsparūs tiesioginiam melui

Kodėl Vakarai neatsparūs tiesioginiam melui

| 0 komentarų

2014 m. rugsėjo 11 d.. Masinį prorusiškų nuotaikų skleidimą įvairių užsienio portalų komentarų skyriuose dažnas priskiria Rusijos samdytiems komentatoriams. Tačiau iš tikro ir dalis vakariečių nuoširdžiai gina Rusijos teiginius, kad jokios operacijos Ukrainoje ji nevykdo ir kitus.

Kodėl taip yra? Visų pirma tie įvykiai jiems mažiau svarbūs, todėl apie juos skaito mažiau. Dažnai būna, kad skambūs Rusijos atstovų teiginiai pasiekia jų ausis, o eilė vėlesnių įvykių, iš kurių matosi, kad teiginiai buvo melagingi – nebe.

Vakarai viešąjį melą jau pamiršo…

Dar svarbesnis dalykas, kurį esu pastebėjęs bendraudamas su vakariečiais: didelei daliai jų tiesiog trūksta kritinio mąstymo vertinant žiniasklaidos ir politikų žodžius. Tas kritiškumas nesusiformavo, mat Vakaruose žiniasklaida ir politika kitokia. Taip, ten ji irgi šališka – kitaip ir būti negali, juk politikai bei žurnalistai – žmonės su savo pažiūrom, rėmėjais. Bet šališkumas Vakaruose visai kitoks nei Rusijoje. Faktai Vakaruose neišgalvojami – tiesiog realiems faktams suteikiama reikiama nuotaika.

Pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti situacijos, kad JAV būtų melavusi, kad tai ne jos kariai puola Iraką. JAV nepradėjo meluoti net tada, kai, okupavusi Iraką, nerado ten jokio masinio naikinimo ginklo – nors nesunkiai galėjo sufabrikuoti “įrodymus”, kad Sadamas tokį turėjo. Vietoje tokio melo JAV politikai (ir jų veiksmus palaikiusi žiniasklaida) Irako karo metu stengėsi kurti nuotaiką, kad puolimas teisingas: akcentuoti Sadamo Huseino režimo žiaurumą, grėsmę (tikrą ar tariamą), kurią jis kėlė aplinkinėms šalims, daugiau rašyti apie JAV karių, o ne irakiečių aukas. Žmonės tuomet susidarė savo nuomonę. Esminius faktus apie karą (kas su kuo kovoja, kiek karių dislokuota, kiek žmonių žūva) visi žinojo ir jau nuo jų pačių moralinių nuostatų priklausė, ar JAV teiginiai apie karo teisingumą juos įtikino.

Vakariečiai pripratę prie būtent tokios žiniasklaidos, tokios reklamos, tokių politikų kalbų. Jie moka kviestionuoti ten kuriamą nuotaiką – bet daugumai nė į galvą neateitų, kad žiniasklaida ar žymus politikas gali nuolat meluoti ir akivaizdžius objektyvius faktus. Demokratiniame pasaulyje, kur žiniasklaida įvairialypė, opozicija negniaužiama kitaip ir būti negalėtų: grynas melas būtų greitai atskleistas kitaminčių tautiečių ir diskredituotų pačius melagius.

Tokiu eilinių vakariečių “imuniteto melui” neturėjimu ir remiasi šiandienis Rusijos informacinis puolimas. Jo metodas: užversti informacinę erdvę dideliu kiekiu absoliučios netiesos, kaip, pavyzdžiui, teiginiais, kad rusų pajėgos iš tikrųjų nėra rusų. Kadangi vakariečiai įpratę kvestionuoti tik nuotaiką, o ne faktus, šis teiginys dažnam atrodo lygiavertis priešingam teiginiui, sakomam JAV – kad veržiasi Rusijos pajėgos. Šitaip sugluminti jie galvoja, kad niekas neaišku, tada gal reikia nepardavinėti ginklų nei rusams, nei ukrainiečiams (kaip daro šveicarai).

…o Rytų Europa puikiai pamena

Tuo tarpu dauguma tų, kas gyveno Sovietų Sąjungoje ar kituose kraštuose, kur žiniasklaida buvo pilnai cenzūruojama, turi visai kitokį imunitetą melui. Jie supranta, kad tai, kas parašyta nedemokratinių šalių žiniasklaidoje, gali būti ir visiškai išgalvota, o ne tik šiek tiek pakreipta. Juk viešai diskredituoti tokio melo pačioje nedemokratinėje šalyje neleistų cenzūra, represijos prieš kitaminčius.

Kaip galėtų neatsirasti imunitetas viešajam melui po tokių atvejų kaip 1983 m., kai sovietai numušė Korėjos avialinijų keleivinį lėktuvą. Tuomet pradinė oficiali sovietų pozicija buvo, kad numušimą apskritai išsigalvojo Vakarai, paskui – kad lėktuvą iš tikrųjų numušė amerikiečiai tam, kad apkaltintų sovietus, galiausiai – kad numušė sovietai, tačiau lėktuvu iš tikro naudojosi CŽV.

Žurnalistų darbas nuo pat pradžių čia buvo ne pateikti ir net ne iškraipyti tiesą – jų darbas buvo sukurti melą, kuris kuo įtikinamiau pateisintų “prisidirbusią” valdžią. Vakaruose nieko panašaus per šiuo metu gyvų žmonių gyvenimus nebuvo, o Rusijoje kartojasi vėl ir vėl.

Todėl ir įvykiai Ukrainoje mūsuose matomi kitaip. Todėl ir vakariečių bei rytiečių reakcijos į propagandą, kai apsilanko, tarkime, Šiaurės Korėjoje, skirtingos: dažnam vakariečiui net būnant ten labai sunku išmesti iš galvos mintį “turbūt tame, ką jie sako, yra bent pusė tiesos”. Panašiai, kaip Vakarų turistai Pchenjanyje, deja, reaguoja ir daug Vakarų žurnalistų į Ukrainos įvykius. Pranešinėdami tiesiog stengiasi po lygiai vietos duoti Ukrainos ir Rusijos teiginiams, nė nemėgindami jų patikrinti ar analizuoti patys.

Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

| 0 komentarų

2014 m. liepos 17 d.. Įvykiai Ukrainoje sukėlė daug kalbų apie Lietuvos krašto apsaugą, finansavimo jai didinimą.

Tai – reikalinga. Tačiau bet kokio dydžio finansavimą paprasta iššvaistyti. Nekalbu vien apie korupciją, tačiau ir apie strateginį pasirinkimą, kokią kariuomenę kurti, kokią ginkluotę pirkti.

Galime padaryti, kad pulti neapsimokėtų

Dažnai girdžiu mintį: “Vis tiek neapsiginsime nuo Rusijos”. Tai tiesa – jei Rusija, 160 mln. gyventojų šalis, paskirs maksimalias jėgas okupuoti Lietuvai – tikrai ją okupuos. Bet ar Rusija tam skirs jėgas priklauso nuo to, kaip būsime pasirengę gintis. Imperializme, kaip ir ekonomikoje, yra alternatyvieji kaštai: jei su tomis pačiomis pajėgomis galima pasiekti daugiau kariaujant prieš šalį X nei prieš šalį Y, tai ir kariausi, tikėtina, prieš šalį X.

Taip buvo XVI-XIX a., kai didžiosios imperijos kovojo su susiskaldžiusiais ir gintis nepasirengusiais indėnais bei afrikiečiais užuot rimčiau susirėmusios tarpusavyje (tarpusavyje susirėmė tik Pirmajame pasauliniame kare, kai silpnesniųjų alternatyvų užkariavimams praktiškai nebeliko).

Jei būtų norėjusi, Sovietų Sąjunga 1939 m. būtų įveikusi Suomiją – tačiau tai būtų atsiėję tiek (žmonių, karinės technikos), kad geriau apsimokėjo pasitaupyti jėgas kitiems karams, todėl sovietai Žiemos karą nutraukė Suomijos pilnai neokupavę. Analogiškai A. Hitleris Šveicarijos nė nemėgino užimti, nors ši kaimyninė šalis, kurios dauguma gyventojų – vokiečiai – ir kur veikė nacionalsocialistų partija, turėjo atrodyti logiška Trečiojo Reicho dalis. Tačiau, be kita ko, Šveicarijos armija buvo galinga ir Šveicarijai užimti būtų reikėję tiek pajėgų, su kiek buvo galima okupuoti kur kas didesnes žemes Lenkijoje ir kitur. Gal laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą Hitleris ir būtų atsigręžęs į Šveicariją – bet ta diena taip ir neatėjo.

Rusija puolė 2008 m. Gruziją ar 2014 m. Ukrainą ne atsitiktinai, o susiklosčius aplinkybėms: tarp jų esant silpniems gynybiniams pajėgumams ir vidiniam susiskaldymui etniniu/kalbiniu pagrindu. Turbūt tai nepaskutinės tokios invazijos – ir nuo mūsų pačių daug priklauso, ką galime padaryti, kad netaptume sekančiu taikiniu.

Prorusiška politika čia nepadės – Gruzija, o ypač Ukraina visada palaikydavo prorusiškesnę politiką nei Lietuva, tačiau būtent jos tapo Rusijos taikiniais. Nes Lietuvoje Rusijai būtų reikėję kur kas didesnio indėlio ir rizikos norint pasiekti panašių rezultatų, kaip Gruzijoje ir Ukrainoje. Prie to svariai prisidėjo NATO narystė. Tačiau, kad neliktume silpniausia grandimi, tą santykį tarp galimam mūsų užpuolimui reikalingų jėgų/rizikos bei maksimalios tokio puolimo naudos okupantui ir toliau turime bloginti. Gynybinių pajėgumų didinimas – geras būdas šitam. Ilgesnis, “klampesnis” karas agresoriui būtų nenaudingas ne tik dėl didesnių nuostolių, bet ir dėl kur kas didesnio dėmesio jam Vakaruose ir didėjančios NATO pagalbos tikimybės.

Gintis – lengviau nei pulti, bet tai reikia išnaudoti

Karyboje gintis yra ženkliai lengviau nei pulti. Paprastai laikoma, kad sėkmingam puolimui reikalinga, kad puolančiųjų karių skaičius viršytų besiginančiųjų skaičių tris kartus. Tačiau geras pasiruošimas gynybai, įsitvirtinimas, šį santykį gali gerokai padidinti besiginančiųjų naudai.

Gintis ir daug pigiau. Priešlėktuvinė gynyba kainuoja daug kartų mažiau nei naikintuvai, o prieštankiniai pabūklai, minos – pigesni nei tankai. Tačiau tam, kad būtų išnaudotas šis privalumas, reikia ir pirkti efektyvius gynybinius ginklus, neapsiriboti gynybinių galimybių tarptautinėmis sutartimis. O štai Lietuva pasirašė Otavos konvenciją, uždraudžiančią priešpėstines minas – pigų ir galingą gynybinį ginklą.

Otavos konvencijos nepasirašė visos valstybės, pastaraisiais dešimtmečiais kariavusios ir tebejaučiančios realų pavojų iš didesnes armijas turinčių kaimyninių šalių: Pietų Korėja, Izraelis, Indija, Pakistanas, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. Kurdamos kariuomenę ne teorinei, o realiai grėsmei, jos puikiai suvokia, kad priešpėstinės minos – efektyvus ir pigus ginklas.

Vakarų pasaulis minas nori uždrausti kaip keliančias kančias ant jų užlipusiems priešo kariams (ar keliems civiliams) – bet reikia paskaičiuoti, kiek bus tų kančių šimtams tūkstančių žmonių jeigu bus pralaimėtas karas ir šalis okupuota. Okupuota sovietų Lietuva neteko daugiau nei milijono žmonių, buvo sugriauta jos ekonomika kai tuo tarpu apsigynusi Suomija šių netekčių nepatyrė – palyginus su tokiomis netektimis nukentėjusiųjų nuo minų skaičiai tiesiog nykstamai maži. Panašias sutartis sau gali leisti tik tos šalys, kurioms gynybiniai sausumos karai negresia arba kurios yra pakankamai didelės ir turtingos brangesnei technikai pirkti.

Lietuva, deja, ne tarp tokių. Tačiau, lygiai taip pat “deja”, savo kariuomenę kartais vystome taip it mėgintume vaidinti, kad esame tarp jų. Išleidžiame daug lėšų ginkluotei misijoms užsienyje užuot koncentravęsi į gynybą nuo realaus galingesnio priešo, kuris ateitų į mūsų pačių žemę (kaip koncentruojasi Izraelis ar Pietų Korėja). Kol ta vystymo strategija bus tokia – joks didesnis finansavimas nepadės.

Už šimtą milijonų eurų galima nusipirkti vieną “Eurofighter Typhoon” naikintuvą, iš kurio pavieniui gynybiniame kare nebus daug naudos, nes antro ar trečio vis tiek neįpirktume. Už šimtą milijonų eurų galima įsigyti ir 20 000 000 priešpėstinių minų arba kitų gynybinių ginklų, kurie smarkiai padidins potencialius priešų pajėgų nuostolius ir gali padėti priešui apsispręsti nepulti (ar, deja, būkime realistai, verčiau pulti ką nors kitą).

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

| 0 komentarų

2014 m. gegužės 9 d.. Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

| 0 komentarų

2014 m. kovo 18 d.. Viešojoje erdvėje vėl pasigirdo nuomonių, esą vykdydami prorusiškesnę politiką galėtume gauti ekonominės naudos.

Tačiau klaidinga yra pati šio požiūrio esmė. Nuolaidžiavimas Rusijai ilguoju laikotarpiu neatneša šaliai, jos verslininkams ar dar kam jokios naudos. Nes po kiekvienos nuolaidos Rusija reikalauja vis daugiau, o neįvykdžius naujų reikalavimų vykdo tokius atsakomuosius veiksmus, kad pradžioje nuolaidžiavusios šalys atsiduria net prastesnėje padėtyje, nei niekada nenuolaidžiavusios.

Tai matome ir šiandienos Ukrainoje. Ukraina visuomet vykdė daug prorusiškesnę politiką, nei, tarkim, Latvija ar Estija. Čia tik keli pavyzdžiai:
1.Latvija ir Estija nesuteikė pilietybės sovietų atkeltiems rusams – Ukraina suteikė.
2.Kai kuriuose Ukrainos regionuose rusų kalba naudojama faktiškai lyg oficiali – Latvijoje ir Estijoje net rusiškuose Daugpilyje ir Narvoje tai neįsivaizduojama.
3.Ukrainoje net sovietinio genocido aukos menkai tepagerbtos, kad nesupyktų rusai, o sovietiniai paminklai daug kur nenugriauti net ir šiandien.
4.Ukraina nuomojo Sevastopolio karo bazes rusams, kai Baltijos šalys rusų pajėgas išprašė ~1994 m.
5.Ukraina pernelyg nesistengė įstoti į NATO, o Latvija ir Estija jau seniai ten.

Net ir po Euromaidano pasikeitė labai nedaug: Ukrainoje nuversta tik dalis Leninų, niekas pilietybės iš rusų atimti neketino ir būtų neįmanoma tikėtis, kad rusų kalba pasitrauktų iš regionų valdžios ir meno sferų tiek, kiek ji pasitraukė Latvijoje ir Estijoje.

Bet Ukraina kone 25 metus nuolaidžiaudavo Rusijai, todėl iš jos ir reikalaujama gerokai daugiau. Nedidelio padėties pasikeitimo į ne prorusiškesnę pusę pakako šiandieniniams Rusijos veiksmams.

Ir tai ne pirmas bei nepaskutinis toks atvejis. Šia tema jau rašiau 2010 m. viename sename šio tinklaraščio straipsnyje “Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?“. Tai kartojosi daugybę kartų.

Norėčiau sakyti, kad dabar tas straipsnis aktualus kaip niekad – bet iš tikro dabar jis aktualus kaip visada.

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *