2010 m. birželio 4 d.. 
Lietuvos žiniasklaidoje tapo įprasta teigti, o ir žmonių tarpe tokia nuomonė tapo populiari, kad su Rusija reikia sutarti kuo geriau. Tokia užsienio politika dažnai įvardijama kaip „pragmatiška” – t.y. pagrįsta nauda, o ne principais.
Suprantama: kiekviena šalis turėtų stengtis palaikyti gerus santykius su kaimynais. Maža to, Lietuvos verslininkai turi Rusijoje ir ekonominių interesų – tad iš gerų santykių turėtų būti ir ekonominės naudos.
Tačiau dažniausiai pamirštama tinkamai įvertinti gerų santykių su Rusija kainą. Ne vien politinę, bet ir ekonominę kainą. Su daugeliu šalių palaikyti gerus santykius kainuoja sąlyginai mažai. Todėl geriau neįsigilinus atrodo, kad ir gerų santykių su Rusija palaikymui pakaktų atsitraukti esminėse užsienio politikos kryptyse. Nebereikalauti (arba gal tik garsiai neminėti) atlyginimo už okupacijos žalą, pamiršti Medininkų žudynių veikėjus. Tai yra atsisakyti savo principų. Atrodo, tada greitai baigtųsi visi nesusipratimai pasieniuose, vėl pradėtų tekėti naftotiekiu į Mažeikius rusiška nafta, gal net atpigtų dujos. Tai yra, gautume ekonominę naudą. Jeigu iš tiesų taip būtų, būtų suprantamas sąvokos „pragmatiška užsienio politika” vartojimas.
Deja, kaip rodo Rusijos užsienio politikos veiksmai artimajame užsienyje (t.y. buvusioje TSRS) pastarąjį dešimtmetį, ne viskas taip paprasta. Mat Rusijos strategijoje nėra ilgalaikės draugystės su kuria nors artimojo užsienio šalimi. Kuriai nors šaliai pasielgus priešingai Rusijos norams, Rusija imasi atsakomųjų priemonių. Ir tuo metu Rusija nebekreipia dėmesio į prieš tai buvusius santykius – atsakomųjų priemonių bus imtasi ir prieš tuos, kurie ilgą laiką dirbo gerų santykių labui (atsisakydami ambicijų), ir prieš tuos, kurie to nedarė.
Palyginkime Rusijos santykius su konkrečiomis artimojo užsienio valstybėmis. Tradiciškai daugiausiai dėl ko pykti Rusija turi ant Latvijos. Ši šalis automatiškai nesuteikė pilietybės rusakalbiams (ne visi Latvijos rusai ją turi ir dabar), ilgai nepripažino Abrenės srities prijungimo prie Rusijos. Estija irgi ne visiems rusakalbiams davė pilietybę, o Lietuva ją davė visiems norintiems.Priešingai nei Baltijos šalys, Ukraina ir (ypač) Baltarusija tvirtai liko Rusijos sąjungininkėmis. Ukrainoje bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Baltarusija, ilgą laiką glaudžiausia Rusijos sąjungininkė, panaikino pasienio kontrolę su Rusija. Baltarusija nevadina sovietų valdžios okupacija (kaip ir dauguma ukrainiečių), o nepriklausomybės momentu laiko momentą, kai nepriklausomybę pripažino Rusija. Visa, ką čia įvardijau, yra atskiri pavyzdžiai, tačiau ir bendrai paėmus šitų penkių šalių ilgalaikė laikysena Rusijos atžvilgiu maždaug panašiai skiriasi nuo griežčiausios iki švelniausios.
O dabar pažiūrėkime, ką šitos šalys gauna iš Rusijos. Atrodytų, Rusija turėtų nuolat spausti Latviją ir Estiją dėl rusakalbių padėties ir, savo ruožtu, palankiau traktuoti Lietuvą. Bet taip nėra. Nors negavusių pilietybės rusakalbių padėtis Latvijoje ir Estijoje liko, kokia buvo – šis reikalais, kadaise ypač eskaluotas, pasitraukė iš didžiausių Rusijos užsienio politikos prioritetų.
Ne ką geriau ir Rusijos sąjungininkėms Baltarusijai ar Ukrainai. Baltarusija nesudaro jokių kliūčių Rusijos tranzitui į Kaliningradą. Nereikalauja jokios okupacijos žalos ir nedaro viso to, kuo neįtinka Rusijai Baltijos šalys. Tačiau štai Baltarusija atsisakė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Netrukus Baltarusijai pabrango rusiškos dujos – iki panašios kainos, kokią moka ir Rusijos sąjungininke niekada nebuvusi Lietuva. Nesvarbu, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės, be Rusijos, nepripažino nė viena Europos šalis. Iš sąjungininkų ir tikimasi daugiau, o neįvykdžius to, ko tikimasi, jau neatsižvelgiama į ilgalaikius gerus santykius.
Panaši situacija buvo su spaudimu Baltarusijai, kad ši parduotų savo dujotiekius Rusijai.
Taigi, Rusijos užsienio politikoje kur kas svarbesni momentiniai įvykiai, negu ilgalaikės tendencijos. Jeigu artimojo užsienio valstybė nepadaro to, ko iš jos tikisi Rusija, sulaukia atsako. O tikimasi daugiau iš tų valstybių, kurios anksčiau įvykdydavo daugiau to, ko Rusija tikisi.
Gana aiškiai Rusijos poziciją iliustruoja jos vicepremjero V. Zubkovo elgesys pastarosiomis dienomis Vilniuje vykusiame Baltijos jūros šalių viršūnių susitikime. Seimui priėmus rezoliuciją, remiančią Gruzijos teritorinį vientisumą, jis labai aiškiai rodė savo nepasitenkinimą, tai sakė kalbose, mažai bendravo su Lietuvos lyderiais. Ir visa tai nepaisant D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu akivaizdžiai labiau Rusiją palaikančios užsienio politikos. Vienas didelės teisinės reikšmės neturintis Seimo aktas, tik konstatavęs tai, ką pripažįsta beveik visos pasaulio valstybės (išskyrus Rusiją, Venesuelą, Nikaragvą ir Nauru), staiga nubraukė daugybę kartų, kai Lietuva elgėsi taip, kaip norėjo Rusija. Tame tarpe ir šaldė santykius su Gruzija nesiųsdama aukščiausio lygio atstovų į Gruzijos šventes bei nekviesdama Gruzijos prezidento M. Sakašvilio į nepriklausomybės paminėjimą.
Šiuo atžvilgiu Rusijos užsienio politika skiriasi nuo, pavyzdžiui, JAV užsienio politikos. JAV užsienio politika pastovi, sąjungininkai ir priešai ilgalaikiai. Sąjungininkams gali būti pareikšta kritika, gali būti atsidėkojama vizitais. Bet joks vienkartinis įvykis – pavyzdžiui, karių atšaukimas iš Irako ar Afganistano – draugiškų santykių nepakeičia, ekonominio atsako neiššaukia. Sunku būtų įsivaizduoti, kad JAV gerus santykius su Izraeliu iškeistų į santykius su Iranu.
Panašios ilgalaikės užsienio politikos laikosi ir dauguma vakarų valstybių. Tuo tarpu Rusijos užsienio politika kitokia – pagrindinis priešas ir pagrindiniai sąjungininkai greitai keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių tuo konkrečiu momentu. Didžiausiu priešu skirtingais praėjusio dešimtmečio momentais pabuvo ir Estija (kai perkėlė bronzinio kario paminklą), Gruzija, Latvija ar Lietuva (kai įvedė reikalavimą gauti leidimą važiuojant per Lietuvą į Kaliningradą).
Todėl, mano supratimu, tokios užsienio politikos, kai atsisakoma principinių nuostatų ir tikimasi už tai gauti gerus santykius su Rusija, pragmatiška tikrai negalima vadinti. Jei dabar atsisakyti tų principinių nuostatų nieko nekainuoja, tai ateinantys Rusijos reikalavimai, kaip rodo Ukrainos ar Baltarusijos pavyzdžiai, jau gali būti susiję su kaštais (ir piniginiais). O pasitraukti bus vis sunkiau ir sunkiau. Didelis ryšys tarp dviejų šalių ekonomikų reiškia, kad to ryšio nutrūkimo atveju nuostoliai būtų dideli – ypač mažesniajai šaliai.
Jokiu būdu nesu nusiteikęs prieš gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Tačiau tokius santykius galima užmegzti tik tada, kai ir tos kaimyninės šalys į tave žiūri kaip į partnerį. Vokietija ir Lenkija yra dvi netolimos valstybės, nuo kurių Lietuva praeityje yra nukentėjusi – tačiau jos pasikeitė. Atsisakė imperializmo bei bandymų manipuliuoti kitomis šalimis tokiais būdais, kokiais tai darė tarpukariu.
Viliuosi, kad ateis laikas, kai pasikeis ir Rusija, ir bus galima tikėtis abiems pusėms naudingos ilgalaikės partnerystės – kokią Lietuva turi su jau minėtomis Lenkija ir Vokietija. Dabar, deja, tai dar neįmanoma.
4 komentarai
Straipsnis demagogiškas. Yra esminių nutylėjimų. Išvados daromos praleidžiant tai kas nutylėta. Citata: “Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai.” Taip. Tačiau paminėję Kosovo albanus, jūs nepaminite kaip atsidūrė abchazai Abchazijoje. Kodėl? Jie gi iš niekur neatsikraustė, gyvena savo žemėje tūkstančius metų. Gyvena net seniau, nei indoeuropiečiai, taigi ir lietuviai, dabartinėse žemėse. Taigi pripažįstat Kosovo albanų teisę apsispręsti, kuri apsigyveno esamose žemėse tik prieš ~700 metų, tuo tarpu nepripažįstate abchazų teisės apsispręsti kurie gyvena savo žemėje tūkstančius metų?
Dėl procentinės abchazų dalies. Taip, išties į tarybinių metų pabaigą abchazai sudarė mažumą Abchazijos ATSR. Tačiau jūs nutylite kaip tai atsitiko. O atsitiko taip, kad Rusijai nukariavus Abchaziją 19 amžiuje, dalis abchazų buvo priversti trauktis į Turkiją. Emigruodavo laivais, mirę buvo išmetami už borto, todėl po šiolei abchazai nevalgo žuvies. Reikia priminti, kad iki 1918 Abchazija net nebuvo Gruzijos dalis, pačios Gruzijos kaip tokios nebuvo. Laikinai gyvavusi nepriklausoma Gruzija (1918-1920) prijungė Abchaziją. vėliau ši prijungta Achazija tuo pretekestu buvo įjungta į Gruzijos TSR. Dar nuo Rusijos imperijos laikų į šią aptuštėjusią žemę kėlėsi gruzinai, rusai, armėnai. Kėlimosi tendencija nesustojo ir tarybiniais metais. Taigi pripažįstate teisę Gruzijai valdyti Abchaziją, kuri jai tepriklausė 1918-1993?
Pavyzdys su Klaipėdos kraštu nesuprantamas. Jį okupavo Lietuva 1923 metais. Jokio sukilimo nebuvo, istorikai įrodė.
Tai nereiškia, kad aš pateisinu gruzinų išvarymą iš Abchazijos įvykusį 1993. Bet faktas tuometis Gruzijos prezidentas, tai Gruzijos valstybė pridarė daugybę klaidų. Ėjo konfrontacijos, o ne dialogo keliu. Šiaip visi kaukaziečiai karštakošiai, būtų ramesni laimėtų žymiai daugiau. Dar kaukaziečiai ilgaamžiai – jie ilgai atsimena skriaudas.
Dėkui už įdomų atsakymą.
Klaipėdos krašto pavyzdys niekaip nesusijęs su 1923 m. įvykiais. Šiame pavyzdyje lygiai taip pat galėtų būti Sūduva, Žemaitija, Dzūkija ar bet kuri kita lietuvių gyvenama teritorija. Pavyzdžio esmė tokia: jei viena kažkurios tautybės gyvenama teritorija taptų nepriklausoma, tačiau yra ir kitų didelių teritorijų, kur ta tautybė sudaro daugumą, ar tai reiškia, kad šių teritorijų tautos (ne tautybės) netenka teisės į savo apsisprendimą tapti nepriklauosmomis?
Akivaizdu, kad taip nėra: Saudo Arabijos buvimas nesutrukdė tautos apsisprendimo teise pasinaudoti dešimtims arabų šalių (įskaitant kare gimusį Alžyrą), Malaizijos buvimas nesutrukdė Brunėjui, Kinijos – Singapūrui. Tačiau daugumos šiandienių valstybių atžvilgiu išvis negalėtume kalbėti apie vieną tautybę. Tai – ir “imigrantų/kolonistų dominuojami kraštai” kaip Australija ar Amerika, ir kraštai, apimantys daugybės tautybių teritorijas (dauguma Afrikos šalių, Indija, Indonezija, Pakistanas…). Pastarosios valstybės irgi pasinaudojo tautos apsisprendimo teise (tiesą pasakius, tik mažumoje XX a. atsiradusių valstybių, kaip Lietuvoje, daugumą sudaro vienos tautybės žmonės ir ši tautybė nesudaro jokioje ženklesnėje teritorijoje kitur). Todėl, kad yra kaip jau minėjau – “tauta” tautos apsisprendimo teisėje nėra “tautybė”, o tik tam tikros teritorijos žmonės. Taigi, nepriklausomos Albanijos buvimas nedaro jokios įtakos Kosovo nepriklausomybės teisėtumui.
Todėl tarptautinė teisė negali pripažinti apsisprendimo teisės nei Kosovo albanams, nei abchazams – bet gali Kosovo gyventojams bei Abchazijos gyventojams. Tam, kad realizuoti tautos apsisprendimo teisę į nepriklausomybę, šios turi siekti dauguma krašto gyventojų, nepriklausomai nuo tautybės. Aišku, jei viena tautybė regione vyrauja, tos tautybės žmonės sprendimui turės stipriausią įtaką. Bet ne lemiamą – nebent vien iš tos tautybės narių, palaikančių nepriklausomybę, susidarytų 50% *visų* tos teritorijos gyventojų.
Kitas svarbus teisės principas – “iš neteisės negimsta teisė”. Jį būtina taikyti, antraip būtų paprasta tikslų pasiekti neteisėtomis priemonėmis ir todėl tarptautinė teisė išvis netektų prasmės. Trėmimai bei kolonizavimas šiandieninės tarptautinės teisės yra draudžiami. Taigi, jeigu teritorijos gyventojų sudėtis iš esmės pakeista trėmimais, persekiojimais ir/ar kolonizavimu (kaip Abchazijoje), po šitų neteisėtų veiksmų negali tautos apsisprendimo teise pasinaudoti vien po trėmimų ir kolonizacijos likę gyventojai. Kitaip apsimokėtų valstybėms elgtis neteisėtai – tremti, kolonizuoti. Užgrobi teritoriją, nepalankius gyventojus ištremi ir surengi referendumą, kuriame “neišvytieji” pasisako už nepriklausomybę ar perėjimą į kitą valstybę. Kad taip neatsitiktų ištremtieji nepraranda tarptautinės teisės atžvilgiu ryšio su regionu, iš kurio buvo ištremti: jie irgi turi teisę pasisakyti dėl to regiono bei ten grįžti (t.y. jie tebėra to krašto tautos dalis); savo ruožtu, neteisėti kolonistai neįgyja teisės pasisakyti dėl regiono, kurį kolonizavo, jie netampa to regiono tautos dalimi. Referendumai, kuriuose į visa tai neatsižvelgiama, nelaikomi teisėtu pagrindu tautos apsisprendimo teisei.
Taip, nei abchazai, nei Kosovo albanai neatvyko į tas teritorijas prievarta (kolonizuojant). Bet Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų, o štai Abchazijos atveju – buvo.
Istorinės aplinkybės tarptautinėje teisėje nėra aktualios. Juk kiekviename krašte gyveno daugybės skirtingų tautybių žmonės, kiekvienas regionas priklausė ne vienai valstybei. Jeigu į tai atsižvelgtume, būtų nuolatinis konfliktas, nes į kiekvieną vietovę galėtų teisėtai pretenduoti ne viena šalis. Todėl tarptautinėje teisėje aktualūs tik pastarieji valdančiosios valstybės pasiketimai: jeigu jie buvo teisėti, tuomet dabartinė situacija irgi teisėta ir teisės ginama nuo neteisėtos kaitos; o jei šitie pasikeitimai buvo neteisėti – tai dabartinė padėtis neteisėta ir neturi būti pripažįstama. Kas buvo prieš šimtus metų, kuri tautybė seniau gyveno teritorijoje ir pan. tarptautinėje teisėje – neaktualu.
Beje, aš čia rašau pozicijas iš tarptautinės teisės, o ne savo nuomonę. Mano nuomonė šiek tiek kitokia: mano asmenine nuomone, tiek Kosovas, tiek Abchazija galėtų būti nepriklausomomis valstybėmis, tačiau su kitokiomis sienomis, nei yra dabar. Turėtų būti daromi referendumai ne visos teritorijos mastu, tačiau atskiruose rajonuose (Serbijos, Gruzijos, Kosovo, Abchazijos), šiuose referendumuose leidžiant balsuoti ir žmonėms, seniau priverstiems išsikelti iš tų regionų. Tuomet kiekvieno rajono likimas būtų sprendžiamas atskirai. Tokiu būdu ateityje būtų mažiau konfliktų, nes kiekvienoje valstybėje liktų mažiau prieš ją iš principo nusistačiusių žmonių ir ištisų jai priešiškų teritorijų. Savo ruožtu būtų mažiau žmonių, priverstų gyventi šalyje, kurioje nenori gyventi (kaip pvz. šiaurinės Mitrovicos apylinikių serbai). Bet pastaroji nuomonė, kurią čia išdėsčiau, dabar nepalaikoma tarptautinės teisės dėl tarptautinėje teisėje vyraujančio “uti possidetis juris” principo, kuris sako, jog nepriklauosmu galėtų tapti nebent tik visas administracinis vienetas, o ne atskira jo dalis.
Argumentus komentare perskaičiau, tik klausimas kodėl jų nėra pagrindiniame tekste? Tuomet būtų aiškesnė argumentacija. Tačiau tai ką parašte iš esmės prieštarauja ką pats teigiate.
Dėl Klaipėdos krašto ir Dzūkijos, ir Suvalkijos niekaip nesuprantu. Klaipėdos krašte lietuviai negyveno, dauguma vokiečiai, toliau memelanderiai, dar mažiau – lietuvininkai. 1923 prieš gyventojų valią buvo prijungtas prie Lietuvos. Šio krašto gyventojai daugumoje gelbėdami gyvybės 1944 pasitraukė į vakarus. Pokary buvo pagrinde kolonizuotas LTSR gyventojais, dar trupučiu kitų TSRS respublikų gyventojais. Na ir kaip čia su apsisprendimu ir kolonizacijos draudimu? Galai nesueina.
Teiginys, kad “Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų” neatitinka tikrovės, daug serbų pasitraukė iš Kosovo, kai šalį užėmė Nato pajėgos, vengdami Kosovo albanų susidorojimo. Apie albanų sprogdinamas cerkves girdėjote?
“Uti posseditis juris” – būtų neblogas principas, bet jis taikomas selektyviai, be to jis senai tapo karų pateisinimo priemonė. Suprantu čia jūsų nuomonė. Principas atsirado 19 amžiaus pradžioje Lotynų Amerikoje, kai ką tik atsiskyrusios nuo Ispanijos teritorijos, įsikūrė buv. administraciniuose vienetuose, bet pasižiūrėkite nėra nei vienos Lotynų Amerikos valstybės kurios teritorijos sutaptų su pradinėmis jų teritorijomis.
Apie po Kosovo karo pasitraukusius serbus jau rašiau, pateikdamas gyventojų statistiką. Turėjau omenyje, ne kad ten *išvis* nebuvo jokio karo nulemto etninės sudėties pokyčio. Tiesiog pokytis mažai pakeitė proporcijas. Albanų dalis Kosove pakilo nuo 81% iki maždaug 90% – tą rašau ir pirmame įraše.
Abchazijoje, kaip jau minėjau, abchazų ir gruzinų santykis prieš karą buvo 17,8% ir 45,7% (gruzinų naudai), o po karo – 43,3% ir 21,3% (abchazų naudai).
T.y. Kosove buvo ir liko ženkli albanų dauguma. 10% gyventojų pokytis iš esmės negalėjo paveikti daugumos visų teritorijos gyventojų nuomonės (kurioje dauguma albanų pasisakė už, dauguma serbų – prieš nepriklausomybę).
Abchazijoje, tuo tarpu, dauguma pasikeitė kardinaliai, dabartinė etninė sudėtis yra prieš tai buvusios priešingybė. Jei laikysime, kad gruzinai pasisako prieš, abchazai – už nepriklausomybę (paprastai taip ir yra), tai pagal buvusią etninę sudėtį šalis pasisakytų tvirtai prieš nepriklausomybę, pagal pokarinę – tvirtai už.
Tai,ką parašysiu toliau, nėra susiję su tautos apsisprendimo teise, o labiau su žmogaus teisėmis.
Pastebėsiu, kad tam tikros dalies senesnės valdančiosios tautybės žmonių pasitraukimas būdingas visiems nepriklausomybės paskelbimams, net ir kur nebūta persekiojimų. Lietuvoje štai 1989 m. buvo 9,4% rusų, 2001 m. – 6,3%. T.y. išvyko apie 30% rusų, nors Lietuva, priešingai nei Latvija ir Estija, visiems pasiūlė pilietybę, nebuvo čia ir etninių neramumų kaip Kaukaze. Panašiai buvo ir po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tuo tarpu, pavyzdžiui, lenkų mažuma po 1990 m. nesumažėjo. Ta pati situacija pastebima ir kitur. Tokia natūrali kaita susidaro išvykstant buvusio režimo valdininkams, kariuomenei, daliai žmonių, kurie turi šeimas ir gimines kitoje šalyje, taip pat žmonėms, nenorintiems būti mažuma kai gali gyventi kultūriškai jiems artimesnėje šalyje.
Jei laikysime, kad 30% yra natūralus sumažėjimas tokiais atvejais, tai, aišku, Kosovo 50% serbų pasitraukimas yra didesnis, sąlygotas ir etninių neramumų (nors ir neprilygsta Abchazijos 80% gruzinų sumažėjimui, nuo 240 000 iki 46 000, sąlygotam rimto etnino valymo).
Tai nėra gerai, bet pasekmes bandoma gerinti. Serbiškosios vienuolynai ir cerkvės, kurios buvo veikiančios prieš Kosovo karą ir jo metu padegtos, dabar jau atstatytos (pats mačiau šiemet lankydamasis Kosove, plačiau rašau čia). Be to, pagal Kosovo konstituciją albanams skirta tik 80% vietų Kosovo parlamente, 20% paliekant mažumoms. T.y. mažumoms užtikrintas toks procentas mandatų, kiek jos sudarė iki karo, kad įvykęs konfliktas nelemtų sumažėjusios mažumų politinės įtakos.
Tarptautinė teisė visa taikoma selektyviai. Kadangi 5 valstybės turi veto teisę JT saugumo taryboje, faktiškai jos ir jų artimiausi sąjungininkai nėra JT ribose spaudžiami vykdyti daugumos priimtus sprendimus. Tai matome Kosovo atveju, kuriam priešinasi Serbiją remianti Rusija, taip pat Palestinos atveju, kuriai priešinasi Izraelį remianti JAV, ir daug kitų atvejų, kurių ypač daug būta šaltojo karo metu, bet ir dabar jie nesibaigė. Kad ir 2011 m. Libijos bei Sirijos atvejai, kur prieš Libiją buvo panaudota jėga su JT leidimu, o geresnius santykius su Rusija ir Kinija palaikiusi Sirija išvengė net sankcijų.
JT saugumo tarybos sudėtis atspindi artimojo pokario realijas, kuomet Vokietija, Japonija buvo nugalėtos ir sugriautos, Sovietų Sąjunga buvo daug galingesnė už šiandieninę Rusiją, Prancūzija ir Britanija turėjo begalę kolonijų, o Indija buvo dar neiškilusi ir net ne nepriklausoma. Šiandien iš šių 5 valstybių tik dvi (JAV ir Kinija) tebepatenka į didžiausių ekonomikų penketuką (likusias tris vietas jame užima Japonija, Indija, Vokietija).
Kita vertus, dažnai (nors ne visada) valstybės atsižvelgia ir į susiklosčiusias tarptautinės teisės normas. Būtent tarptautinės teisės, o ne supervalstybių politinės naudos, požiūriu, Kosovo ir Abchazijos situacijas čia analizavau.
Dėl Klaipėdos krašto, tai buvo Mažojoje Lietuvoje ir nemažai žmonių, pasisakiusių už susijungimą su Lietuvos Respublika, kitaip juk nebūtų buvę Tilžės akto, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto, kitų to meto reiškinių. Koks procentas buvo šitaip maniusių, dauguma ar mažuma, dabar nebesužinosime – referendumų, visuomenės nuomonės apklausų tada nebuvo rengiama. Todėl ir pasakiau galbūt geresnį pavyzdį su Suvalkija (turbūt neprieštarausite, kad tai lietuvių tautos dalis, nors ir buvusi XIX a. priskirta Naujajai Rytų Prūsijai, paskui – lenkiškosioms Rusijos gubernijoms). Kad nenukryptų diskusija į Klaipėdos krašto istoriją, nes čia tai tik pavyzdys, o ne esmė.