Rusijoje draudimo kompanijos reikalauja draudiminio įvykio atveju pateikti vaizdo įrašą – pernelyg daug apgavysčių. Taigi, kiekvienas vairuotojas privalo turėti nuolat įjungtą automobilinę vaizdo kamerą (videoregistratorių).
Įdomi pasekmė – kiekviena Rusijos gatvė dabar beveik nuolat filmuojama. To filmavimo joks centras nekontroliuoja ir nefinansuoja – priešingai nei įvairių policijos kamerų. Kiekvieno vairuotojo pasirinkimas, ar grįžęs namo jis vaizdus išsaugos, siųs draugams ar įkels į internetą (to nepadarius jie automatiškai išsitrins).
Tai – visiškai naujas pasaulyje reiškinys. Bet koks nusikaltimas, muštynės ar nelaimė Rusijos gatvėse bus nufilmuoti, jei tik pro šalį kas nors važiuos.
Taksi automobilis partrenkia su mama ėjusią mergaitę. Iš vaizdo matosi dažna pėsčiųjų klaida: vienas automobilis (tas, iš kurio filmuota) praleido ne per perėją einančius pėsčiuosius, tad šie klaidingai manė, kad praleis ir kiti. O antrąja juosta lenkusi Volga nepraleido, nes pėsčiųjų nematė (juos užstojo automobilis, iš kurio filmuota). Po avarijos mama suklydo darsyk: pribėgo ir pakėlė savo vaiką. Jei šiam būtų lūžęs stuburas, tai galėjo nutraukti stuburo smegenis ir lemti invalidumą.
Youtube ir kitas vaizdo dalinimosi svetaines užplūdo dešimtys tūkstančių Rusijos gatvėse įvykusių avarijų ir kitų nekasdien matomų dalykų įrašų. Stebėtina, kiek daug gyvenimo detalių pasimato iš bent vieno važiuojančio automobilio – net aviakatastrofos ar Čeliabinsko meteorito žybsnis. Anksčiau (o ir šiandien ne Rusijoje) tokių vaizdų visame pasauyje tebūdavo įrašomi keletas, dedami į laidas “Aštriausi pasaulio kadrai”. Juk menka tikimybė, kad koks nors operatorius užfiksuos atisitiktinę nelaimę ar slepiamą nusikaltimą. Be to, išvydę besivystant tokią situaciją dauguma išjungtų kamerą bijodami susidorojimo ar siekdami padėti aukoms.
Reiškinys atveria daug galimybių, kurių dar ne visos išnaudotos. Daugelio avarijų, gatvės muštynių aplinkybės – kaip ant delno (jei patys dalyviai nesuinteresuoti rodyti medžiagos, kas nors bus užfiksavęs iš aplinkinių automobilių). Pirmąkart istorijoje yra masinis katalogas tokių reiškinių įrašų, iš kurių gali mokytis teismo medikai, kriminalistai (pvz. kokiu atstumu atšoka nuo kapoto pėstysis priklausomai nuo partrenkusio automobilio greičio, stabdymo ir kt.).
Manau, vaizdus galima panaudoti ir vairuotojų mokyme (kiekvieną kelių eismo taisyklę iliustruojant avarijų, kilusių jas pažeidžiant, kadrais) – psichologiškai šitaip žmogus įsimena daug geriau, nei “kaldamas” knygas. Taip pat ir socialinėje reklamoje – perėjomis šliaužiantys girtuokliai atrodo stulbinamai “nekietai”.
Ir pagaliau dar vienas pokytis – socialinis. Pastaruoju metu ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje bei Vakaruose įsivešėjo cenzūra, viešumo ribojimai. Daug nuotraukų, vaizdo medžiagos, kurią prieš dešimtmetį galėjai išvysti Lietuvos žiniasklaidoje, valdžios sprendimais šiandien draudžiama viešinti: dažnai prisidengiama žmogaus teisėmis, kurių ribos neaiškios ir galiausiai jas nustato pati valdžia. Pavieniai aktyvistai protestuoja net prieš viešą filmavimą apskritai, pavyzdžiui, policijos kamerų įrengimą miestuose ar troleibusuose. Net kur šios kameros įrengtos jų vaizdai (valstybės nuosavybė) neviešinami, nenaudojami net mokymams. Antras daugelio vaizdų savininkas – žiniasklaida, bet ją lengva kontroliuoti baudomis, leidybos/transliacijų ribojimais. O štai visų vairuotojų niekaip nesuvaldysi. Kiekvienam priklauso maža dalelė Rusijoje tądien įvykusių įvykių įrašų ir kiekvienas sprendžia, ar ją rodyti/paviešinti.
Naujausi komentarai