Išskleisti meniu

Serbija

Serbija – nugenėtoji Jugoslavija

Serbija – nugenėtoji Jugoslavija

| 0 komentarų

Serbija – pagrindinė buvusios Jugoslavijos šalis, bet kartu viena mažiausiai pažįstamų.

Pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, kad suprastum kodėl. Byrant Jugoslavijai visos jos grožybės pasiliko toli už Serbijos sienų. Serbija nebeturi jūros kranto, didžiausi ežerai atiteko makedonams, aukščiausi kalnai – slovėnams, žaviausi miestai – kroatams.

Serbijoje neišvysi pasaulio stebuklų. Viduramžių tvirtovės ir vienuolynai, kiek prasklaidantys pramoninių miestų ir lygumų ūkių vienodumą, neprilygsta kaimyninių šalių architektūros šedevrams.

Ir visgi serbai buvo Jugoslavijos karkasas. Jų įtaka pasaulio istorijai nepalyginamai didesnė, nei vos 7 milijonų gyventojų populiacija. Dėl serbų intrigų vienijant Jugoslaviją kilo Pirmasis pasaulinis karas, dėl jų nenoro Jugoslaviją paleisti – keturi XX a. pabaigos karai. Ir Jugoslavijos klestėjimas, ir jos žlugimas atsispindi Serbijos miestuose – grėsmingi brutalistiniai pastatai, subombarduoti Belgrado daugiaaukščiai, nacionalistinių grafičių gausybė.

Brutalizmo stiliaus pastatas Novi Pazare

Belgradas – betoninė Jugoslavijos širdis

Jeigu architektūra būtų literatūra, tai Sovietų Sąjungos miegamieji rajonai būtų nuobodžiai vienodos telefonų knygos, o Jugoslavijos – tikriausiai baisios distopijos.

Dažnas daugiabutis čia – keistų formų, išsišovusiais nuogo betono blokais, tarsi būtų pastatytas iš kokių nurašytų pramonės įrenginių nuolaužų. Tai – brutalizmo stilius, Jugoslavijoje prieš kokius 40-50 metų buvęs “tautiniu”. Serbų architektus ir funkcionierius žavėjo tie betoniniai monstrai: įdomiai saviti, bet kartu ir proletariškai spartietiški.

Daugiausia visoje Jugoslavijoje šitokių namų – Naujajame Belgrade. Tai – ištisa pusė sostinės kairiajame Savos upės krante, kurios sunumeruoti mikrorajonai pastatyti Jugoslavijos gamyklų darbininkams apgyvendinti. Tiesa, šiandien ten yra ir modernių biurų, o taip pat – didžiausia Europos krepšinio arena (25 tūkst. vietų), prideranti vienai pajėgiausių krepšinio valstybių.

Savos ir Dunojaus santaka Belgrado centre. Tolumoje - Naujasis Belgradas.

Belgrado centras gražesnis, bet ir ten tarp XIX a. pabaigos pradžios pastatų iš laikų, kai Serbija, po ilgų Osmanų valdžios šimtmečių, iškovojo laisvę, vis įsiterpia slegiantys jugoslaviški. Jie mena tą erą (1918-1991 m.), kai iš Belgrado valdyta 23 milijonų gyventojų daugiatautė Jugoslavija.

Du baisiausi priminimai – subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai. 1999 m. karo, kai NATO oro reidais privertė serbus sustabdyti albanų žudynes Kosove, aukos. Tai buvo vienas paskutiniųjų Jugoslavijos karų.

Vienas sugriautų Jugoslavijos gynybos ministerijos štabų Belgrade. Nuotrauka daryta 2011 m. - kai lankiausi vėl Belgrade 2017 m., jie buvo iš dalies dar labiau sunykę ir iš dalies uždengti reklamom

Dažnas serbas ilgisi anų laikų, tos “vieningos Pietų slavų žemės”, kurią neva sugriovė “ekstremizmas ir Vakarų intrigos”. Tokie draugiškai žiūri į Rusiją: juk rusai labai panašiai prarado savąją imperiją. Dažnas laikosi nuomonės, kad kroatai ar bosniai tėra religiją priverstinai pakeitę serbai, o albanai – imigrantai į serbų žemes.

“Tik vienybė gelbsti serbus” (Samo sloga Srbina spasava, SSSS) – populiarus šūkis grafičiuose. Jo tepliotojams turėtų imponuoti Emiras Kusturica – bosnis, “atsivertęs atgal į protėvių stačiatikybę” ir ėmęs save vadinti serbu. Tačiau tokių kaip šis žymus režisierius – labai mažai, ir “jugoslavų tautos” idėja, atrodo, galutinai pralošė konkurenciją atskirų bosnių, kroatų, makedonų ar slovėnų tautų idėjoms.

Oficialiai Serbija kreipia žvilgsnį į Vakarus, į “europiečių tautą”, bet atmosfera dar šiek tiek dvelkia militarizmu. Aplink Belgrado tvirtovę – XX a. karinės technikos ekzpozicija (karo muziejus). Netoliese, prie paminklo Prancūzijai, kadaise pastatyto iš dėkingumo už išvadavimą nuo Austrijos-Vengrijos per Pirmąjį pasaulinį karą, serbai deda tautiečių, žuvusių Kosovo kare, nuotraukas. Už tą karą kaltina ir Prancūziją. Bet turistas jau gali to ir nepastebėti. Tačiau pro turisto akis tikrai neprasprūs kitokie skirtumai nuo Vakarų: pavyzdžiui, beveik visose kavinėse, prekybos centruose, net koncertų salėse rūkoma ir prirūkyta.

Išlikęs prieškarinis namas Belgrade

Kiti Serbijos miestai ir įtvirtinti vienuolynai

Dažname mažesnių Serbijos miestų, tokių kaip Smederevas, didžiausias ekonomikos ramstis tebėra pramonė, o ne paslaugos. Idant patekčiau į apgriuvusią Smederevo tvirtovę teko kirsti penkias ar šešias geležinkelio bėgių linijas, pilnas krovininių vagonų.

Apskritai, savo tvirtovėmis dažnas Serbijos miestas labai didžiuojasi: jų šalyje daug, juk čia susidurdavo islamo ir krikščioniškasis pasauliai. Daugelis tvirtovių primena Kauno fortus, šiandien susideda iš senų mūrų ir plynų pievų tarp jų, į kurias einama pasivaikščioti tarsi į parkus. Ten stovi lauko kavinės, atrakcionai, net muzikos festivaliai, tokie kaip “Exit” Novi Sado tvirtovėje (pačioje didžiausioje), ten vyksta. Iš kai kurių tvirtovių atsiveria vaizdai – tiesa, dažniausiai į nykius miegamuosius rajonus. Jei panašios pusiau apleistos tvirtovės stovėtų ne Serbijoje, tikriausiai, daugelis jų būtų pamirštos turistų, bet kai lankytinų vietų mažoka…

Smederevo tvirtovė

Laimė, Serbijos miesteliuose į dangų stiebiasi ne tik kaminai ar seni mūrai, bet ir cerkvių bokštai. Serbijos stačiatikių bažnyčia – labai svarbi tautai. Mėlyni (tai – prabangos spalva, nes tie dažai kadaise kainuodavo itin daug) jų interjerai, žavūs kalnų vienuolynai, traukia maldininkus: matėme, kaip viena grupė su ikona priešakyje žingsniavo atokiu Serbijos keliu.

Užvis gražiausi – vienuolynai-tvirtovės: apvali XII a. Studenica, taip pat 11 gynybinių bokštų apsupta XV a. Manasija, kurioje dar gyvena vienuolės.

Apvalus Studenicos vienuolynas Serbijoje

O gražių miestų Serbijoje irgi dar likę, tik jų reikia ieškoti šiaurėje, toje dalyje, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Austrijai-Vengrijai. Žymiausi – Novi Sadas ir Subotica. Gražios jų rotušės, turtingų pirklių namai. Daug kas pastatyta pagal XX a. pradžios Austrijoje-Vengrijoje itin populiarų secesijos stilių, su augalų motyvais, lenktomis linijomis. Įkvėpta rytų ir gamtos.

Baisių jugoslaviškų architektūrinių intarpų irgi yra, bet kažkaip mažiau.

Suboticos miesto rotušė

Suboticos miesto rotušė, statyta austrų-vengrų laikais

Pietų Serbijoje – civilizacijų konflikto aidai

Keliaujant toliau į pietus lygumas pamažu išstūmė kalvos, su tokiomis įdomybėmis, kaip Velnio miesto kūgiai.

Tai – Serbijos pietinis pasienis, kuriame gausu civilizacijų kovų aidų (tiek žilos praeities, tiek visai nesenų). Novi Pazaro gyventojai per 500 m. trukusią Osmanų valdžią priėmė islamą. Ten – mečetės ir minaretai, o pavadinimas reiškia “naujasis turgus” (Balkanų musulmonams rajonai-turgūs visad svarbūs). Nišo mieste Osmanų palikimas liūdnesnis: Kaukolių bokštas, kur Osmanai taisyklingomis eilėmis įmūrydavo serbų sukilėlių galvas, kad prašalaičiai žinotų, kas jų laukia, jeigu nepaklus valdžiai. Šiais laikais didžioji dalis bokšto nišų tuščios – 1878 m. serbams pagaliau užėmus dabar atstatytą Nišo tvirtovę ir išlaisvinus miestą, artimieji daugumą iš 952 palaikų atsiėmė ir palaidojo. Paties bokšto serbai nenugriovė – jis prašyte prašėsi paverčiamas memorialu žuvusiems saviškiams, taigi, tiesiog apmūrytas koplyčia.

Kaukolių bokšto Niše fragmentas

Serbijos laisvė, o vėliau – tolesnis vienijimas dar pareikalavo šimtus kartų tiek aukų. 400 tūkstančių (20% visų serbų) sudėjo galvas Pirmajame pasauliniame kare (jokia kita šalis tuomet nepatyrė šitokių skausmingų praradimų), panašiai tiek – Antrajame. Tačiau serbai visad būdavo laiminčioje pusėje ir, patrešę žemę savo karių krauju, užaugindavo vis didesnę ir didesnę valstybę: per Balkanų karus užkariavo Makedoniją, po Pirmojo pasaulinio karo gavo Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Juodkalniją, o po Antrojo – dalį Italijos uostų ir salų. Taip gimė Jugoslavija – pietų slavų tautybių federacija. Serbai buvo didžiausia iš tų tautų ir jiems nepakako būti “lygiais tarp lygių”. Taigi, Slobodano Miloševičiaus “dėka” ~1989 m. Jugoslavija galutinai pavirto į serbų valdomą imperiją.

Šitaip nuo Kaukolių bokšto pastatymo nepraėjus nė 200 metų, anuomet engta Serbija pati tapo tuo baubu, nuo kurio ištisos Balkanų tautos siekė laisvės – kaip kadaise nuo Osmanų. Kaip anuomet Osmanai, serbai lengvai pasiduoti neketino: kovojo ištisą seriją karų ir vykdė genocidus. Šiuolaikinius kaukolių bokšto atitikmenis turi dažna buvusios Jugoslavijos tauta, tik vietoje palaikų ten – dingusių ir slapta nužudytų per 1990-2000 m. išsilaisvinimo karus tautiečių nuotraukos. Jomis nuklijuotą sieną mačiau ir ant Kosovo parlamento, vos už 120 km nuo Nišo.

Velnio miesto kūgiai pietų Serbijoje

Pietų Serbijoje yra ir daugiau to Konflikto aidų. Palei Kosovo sienas – ištisi apleisti kaimeliai, iš kurių, pasilikusių Serbijoje, buvo išvaryti tenykščiai albanai.

(Ne)nugalėtoji Serbija dar gali sužavėti

Kaip ten bebūtų, galiausiai Miloševičiaus Serbija visus karus pralaimėjo ir daugiau serbų teko trauktis iš nepriklausomomis tapusių Balkanų šalių nei atvirkščiai. Jugoslavijos projektas žlugo galutinai – perėjęs visus etapus nuo “progresyvaus vienijimosi” iki “žiauraus jungo”. Dabar Serbija jau susitaikė netekusi Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos, Makedonijos ir Juodkalnijos, bet Kosovo nepriklausomybės ji dar nepripažįsta. Serbijos-Kosovo sieną, be JT, saugojo Serbijos policija, o ne pasieniečiai. Mat Kosovas Jugoslavijos laikais buvo ne atskira respublika, o tik autonominis regionas Serbijos sudėtyje, taigi jo tapimas nepriklausomu serbams – peržengta nauja valstybės žlugimo riba. Tikriausiai teks nuryti ir šią karčią piliulę: virš pusės pasaulio šalių Kosovą jau pripažino, o daugumą gyventojų ten sudarantys albanai net nenori pagalvoti apie grįžimą į vieną šalį su juos žudžiusiais serbais.

Jugoslavijos, o dabar Serbijos parlamentas, statytas 1936 m.

Keliaujant po Serbiją neapleido mintis, kad tai – lyg nugenėto medžio kamienas. Gražios, žalios šakos 1991-2006 m. viena po kitos nukrito. Bet nugenėti medžiai galiausiai vėl išsprogdina lapus, ir Serbija, galbūt, jais seka: Belgrade pastatyta didžiulė Šv. Savos cerkvė (1989 m.), aukščiausias Europoje miesto tiltas (2012 m.).

Ir Drvengradas, arba Kustendorfas (2005 m.). Jau minėto režisieriaus Emiro Kusturicos ypatingas kūrinys: romantizuotas medinis serbiškas kaimas su rąstų šaligatviais, cerkvyte, kavinukėmis. Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog miela lankytina vieta turistams. Bet pasivaikščiojus ilgiau iš visur kur lenda tikrai ne viduramžiški simboliai: miestelio kalėjime “patupdytas” Džordžas Bušas, kavinėse nepardavinėjama kokakola, Če Gevaros gatvė ir Fidelio Kastro portretas, “Yugo” ir “Volga” automobiliai, amžiams palikti aikštėje. Žila senovė sumišusi su nesena praeitimi ir dabartimi. Balkanuose jos visada žengia koja kojon.

Drvengradas Serbijoje

Drvengradas Serbijoje, pastatytas kaip filmavimo aikštelė Emiro Kusturicos filmui. Priešingai kitoms filmavimo aikštelėms, jis nenugriautas, o paverstas jaukiu turistiniu miesteliu.

Jei keliausi į Serbiją jau žinodamas, kad, priešingai kaimyninėms šalims, Serbija stokoja “pasaulio stebuklų”, ta šalis ir šiandien gali sužavėti. Bent jau jei jums patinka keliautojų “neatrastos” vietos (į Serbiją užsienio turistų vienam gyventojui atvyksta penkis kartus mažiau, nei į Lietuvą).


Serbijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kosovas gimė iš naujo (kelionė į Kosovą)

Kosovas gimė iš naujo (kelionė į Kosovą)

| 5 komentarai

Vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydė karo žaizdas

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Perstatoma Priština

Perstatoma chaotiška Priština

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Taip ir neužbaigta statyti cerkvė šviesioje suremontuotoje aikštėje (Priština)

Taip ir nepabaigta statyti serbų stačiatikių cerkvė sutvarkytoje Prištinos aikštėje

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių (Prizrenas)

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių. Greta - Albanijos vėliava. (Prizrenas)

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Iš Prizreno nuvykau į Peją (serb. Pečas). Greta šio albanų gyvenamo miesto viduramžiais buvo minėtasis serbų patriarchatas. Dabar toje vietoje – moterų stačiatikių vienuolynas, saugomas NATO karių. Nežinau, ar jis buvo pažeistas per karą – šiandien visi vienuolyno pastatai gražūs ir švarūs. Kai ten lankiausi atvyko popas, lydimas dar didesnio įvairiataučių kariškių skaičiaus. Serbijos stačiatikių bažnyčia turi labai daug vienuolynų – Kosove jų irgi ne vienas ir ne du. Tai – grynai serbiškos salos, kuriose nerasi nė vieno albaniško užrašo (tačiau aptiksi angliškus ar vokiškus). Jos dar viduramžiais aptvertos didžiulėmis mūrinėmis sienomis, itin derančiomis ir šiandien.

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, pasitinka Serbijos vėliavos

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, ant kiekvieno stulpo kabo Serbijos vėliavos.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    5 komentarai

  1. labas,
    norejau paklaust kaip nukeliavai i kosova? ar reikia visos?nes niekur nerandu info…Jau senai norejau ten nuvykti….

    • Nuvykome automobiliu iš Lietuvos per Lenkiją, Vengriją, Serbiją.

      Vizos į Kosovą nereikia.

      Galima skristi tiesiai į Prištiną (su persėdimu iš Vilniaus), bet kiek žiūrėjau reisai gana brangūs. Pigiau gali būti skristi į aplinkines šalis ir važiuoti iš ten.

  2. Sveiki,
    Teko skaityti, kad turint Kosovo stampa pase negalima ivaziuoti i Serbija.Gal teko susidurti , ar ka girdeti apie tokia problema.Kokie dar mokesciai yra ivaziuojant i Kosova su savo automobiliu?
    Aciu

    • Sveikas,

      Kosovo pareigūnai žinodami apie tai, kad Serbijoje gali sukelti problemų Kosovo štampai, jų nededa, jei į Kosovą įvažiuoji iš Serbijos.

      Tačiau gali kilti šiokių tokių problemų jei pvz. į Kosovą įvažiavai iš Albanijos ar Makedonijos, arba atskridai, o tada bandai išvykti per Serbiją. Mat serbai tada sako, kad į jų šalį patekai nelegaliai: nes nebus Serbijos įvažiavimo štampo (kadangi Kosovą Serbia laiko savo teritorija, tai įvažiuojant iš Kosovo į Serbiją tų štampų nededa, o įvažiuodamas į Kosovą aišku irgi negauni Serbijos štampo). Tačiau kiek man žinoma tos problemos nedidelės: galiausiai serbai tiesiog išbraukia Kosovo štampą ir tiek.

      O mokesčių šiaip nėra, bet Kosove bent jau tada, kai buvau, negaliojo įprastinis draudimas: žalioji kortelė. Todėl teko ant pasienio pirkti draudimą specialiai Kosovui.

  3. Noriu buti Kosove, dirbti, legaliai,kas zino, kaip tai imanoma padaryti?

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kosovas, Abchazija ir tarptautinė teisė

Kosovas, Abchazija ir tarptautinė teisė

| 4 komentarai

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


    4 komentarai

  1. Straipsnis demagogiškas. Yra esminių nutylėjimų. Išvados daromos praleidžiant tai kas nutylėta. Citata: “Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai.” Taip. Tačiau paminėję Kosovo albanus, jūs nepaminite kaip atsidūrė abchazai Abchazijoje. Kodėl? Jie gi iš niekur neatsikraustė, gyvena savo žemėje tūkstančius metų. Gyvena net seniau, nei indoeuropiečiai, taigi ir lietuviai, dabartinėse žemėse. Taigi pripažįstat Kosovo albanų teisę apsispręsti, kuri apsigyveno esamose žemėse tik prieš ~700 metų, tuo tarpu nepripažįstate abchazų teisės apsispręsti kurie gyvena savo žemėje tūkstančius metų?

    Dėl procentinės abchazų dalies. Taip, išties į tarybinių metų pabaigą abchazai sudarė mažumą Abchazijos ATSR. Tačiau jūs nutylite kaip tai atsitiko. O atsitiko taip, kad Rusijai nukariavus Abchaziją 19 amžiuje, dalis abchazų buvo priversti trauktis į Turkiją. Emigruodavo laivais, mirę buvo išmetami už borto, todėl po šiolei abchazai nevalgo žuvies. Reikia priminti, kad iki 1918 Abchazija net nebuvo Gruzijos dalis, pačios Gruzijos kaip tokios nebuvo. Laikinai gyvavusi nepriklausoma Gruzija (1918-1920) prijungė Abchaziją. vėliau ši prijungta Achazija tuo pretekestu buvo įjungta į Gruzijos TSR. Dar nuo Rusijos imperijos laikų į šią aptuštėjusią žemę kėlėsi gruzinai, rusai, armėnai. Kėlimosi tendencija nesustojo ir tarybiniais metais. Taigi pripažįstate teisę Gruzijai valdyti Abchaziją, kuri jai tepriklausė 1918-1993?

    Pavyzdys su Klaipėdos kraštu nesuprantamas. Jį okupavo Lietuva 1923 metais. Jokio sukilimo nebuvo, istorikai įrodė.

    Tai nereiškia, kad aš pateisinu gruzinų išvarymą iš Abchazijos įvykusį 1993. Bet faktas tuometis Gruzijos prezidentas, tai Gruzijos valstybė pridarė daugybę klaidų. Ėjo konfrontacijos, o ne dialogo keliu. Šiaip visi kaukaziečiai karštakošiai, būtų ramesni laimėtų žymiai daugiau. Dar kaukaziečiai ilgaamžiai – jie ilgai atsimena skriaudas.

    • Dėkui už įdomų atsakymą.

      Klaipėdos krašto pavyzdys niekaip nesusijęs su 1923 m. įvykiais. Šiame pavyzdyje lygiai taip pat galėtų būti Sūduva, Žemaitija, Dzūkija ar bet kuri kita lietuvių gyvenama teritorija. Pavyzdžio esmė tokia: jei viena kažkurios tautybės gyvenama teritorija taptų nepriklausoma, tačiau yra ir kitų didelių teritorijų, kur ta tautybė sudaro daugumą, ar tai reiškia, kad šių teritorijų tautos (ne tautybės) netenka teisės į savo apsisprendimą tapti nepriklauosmomis?

      Akivaizdu, kad taip nėra: Saudo Arabijos buvimas nesutrukdė tautos apsisprendimo teise pasinaudoti dešimtims arabų šalių (įskaitant kare gimusį Alžyrą), Malaizijos buvimas nesutrukdė Brunėjui, Kinijos – Singapūrui. Tačiau daugumos šiandienių valstybių atžvilgiu išvis negalėtume kalbėti apie vieną tautybę. Tai – ir “imigrantų/kolonistų dominuojami kraštai” kaip Australija ar Amerika, ir kraštai, apimantys daugybės tautybių teritorijas (dauguma Afrikos šalių, Indija, Indonezija, Pakistanas…). Pastarosios valstybės irgi pasinaudojo tautos apsisprendimo teise (tiesą pasakius, tik mažumoje XX a. atsiradusių valstybių, kaip Lietuvoje, daugumą sudaro vienos tautybės žmonės ir ši tautybė nesudaro jokioje ženklesnėje teritorijoje kitur). Todėl, kad yra kaip jau minėjau – “tauta” tautos apsisprendimo teisėje nėra “tautybė”, o tik tam tikros teritorijos žmonės. Taigi, nepriklausomos Albanijos buvimas nedaro jokios įtakos Kosovo nepriklausomybės teisėtumui.

      Todėl tarptautinė teisė negali pripažinti apsisprendimo teisės nei Kosovo albanams, nei abchazams – bet gali Kosovo gyventojams bei Abchazijos gyventojams. Tam, kad realizuoti tautos apsisprendimo teisę į nepriklausomybę, šios turi siekti dauguma krašto gyventojų, nepriklausomai nuo tautybės. Aišku, jei viena tautybė regione vyrauja, tos tautybės žmonės sprendimui turės stipriausią įtaką. Bet ne lemiamą – nebent vien iš tos tautybės narių, palaikančių nepriklausomybę, susidarytų 50% *visų* tos teritorijos gyventojų.

      Kitas svarbus teisės principas – “iš neteisės negimsta teisė”. Jį būtina taikyti, antraip būtų paprasta tikslų pasiekti neteisėtomis priemonėmis ir todėl tarptautinė teisė išvis netektų prasmės. Trėmimai bei kolonizavimas šiandieninės tarptautinės teisės yra draudžiami. Taigi, jeigu teritorijos gyventojų sudėtis iš esmės pakeista trėmimais, persekiojimais ir/ar kolonizavimu (kaip Abchazijoje), po šitų neteisėtų veiksmų negali tautos apsisprendimo teise pasinaudoti vien po trėmimų ir kolonizacijos likę gyventojai. Kitaip apsimokėtų valstybėms elgtis neteisėtai – tremti, kolonizuoti. Užgrobi teritoriją, nepalankius gyventojus ištremi ir surengi referendumą, kuriame “neišvytieji” pasisako už nepriklausomybę ar perėjimą į kitą valstybę. Kad taip neatsitiktų ištremtieji nepraranda tarptautinės teisės atžvilgiu ryšio su regionu, iš kurio buvo ištremti: jie irgi turi teisę pasisakyti dėl to regiono bei ten grįžti (t.y. jie tebėra to krašto tautos dalis); savo ruožtu, neteisėti kolonistai neįgyja teisės pasisakyti dėl regiono, kurį kolonizavo, jie netampa to regiono tautos dalimi. Referendumai, kuriuose į visa tai neatsižvelgiama, nelaikomi teisėtu pagrindu tautos apsisprendimo teisei.

      Taip, nei abchazai, nei Kosovo albanai neatvyko į tas teritorijas prievarta (kolonizuojant). Bet Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų, o štai Abchazijos atveju – buvo.

      Istorinės aplinkybės tarptautinėje teisėje nėra aktualios. Juk kiekviename krašte gyveno daugybės skirtingų tautybių žmonės, kiekvienas regionas priklausė ne vienai valstybei. Jeigu į tai atsižvelgtume, būtų nuolatinis konfliktas, nes į kiekvieną vietovę galėtų teisėtai pretenduoti ne viena šalis. Todėl tarptautinėje teisėje aktualūs tik pastarieji valdančiosios valstybės pasiketimai: jeigu jie buvo teisėti, tuomet dabartinė situacija irgi teisėta ir teisės ginama nuo neteisėtos kaitos; o jei šitie pasikeitimai buvo neteisėti – tai dabartinė padėtis neteisėta ir neturi būti pripažįstama. Kas buvo prieš šimtus metų, kuri tautybė seniau gyveno teritorijoje ir pan. tarptautinėje teisėje – neaktualu.

      Beje, aš čia rašau pozicijas iš tarptautinės teisės, o ne savo nuomonę. Mano nuomonė šiek tiek kitokia: mano asmenine nuomone, tiek Kosovas, tiek Abchazija galėtų būti nepriklausomomis valstybėmis, tačiau su kitokiomis sienomis, nei yra dabar. Turėtų būti daromi referendumai ne visos teritorijos mastu, tačiau atskiruose rajonuose (Serbijos, Gruzijos, Kosovo, Abchazijos), šiuose referendumuose leidžiant balsuoti ir žmonėms, seniau priverstiems išsikelti iš tų regionų. Tuomet kiekvieno rajono likimas būtų sprendžiamas atskirai. Tokiu būdu ateityje būtų mažiau konfliktų, nes kiekvienoje valstybėje liktų mažiau prieš ją iš principo nusistačiusių žmonių ir ištisų jai priešiškų teritorijų. Savo ruožtu būtų mažiau žmonių, priverstų gyventi šalyje, kurioje nenori gyventi (kaip pvz. šiaurinės Mitrovicos apylinikių serbai). Bet pastaroji nuomonė, kurią čia išdėsčiau, dabar nepalaikoma tarptautinės teisės dėl tarptautinėje teisėje vyraujančio “uti possidetis juris” principo, kuris sako, jog nepriklauosmu galėtų tapti nebent tik visas administracinis vienetas, o ne atskira jo dalis.

  2. Argumentus komentare perskaičiau, tik klausimas kodėl jų nėra pagrindiniame tekste? Tuomet būtų aiškesnė argumentacija. Tačiau tai ką parašte iš esmės prieštarauja ką pats teigiate.

    Dėl Klaipėdos krašto ir Dzūkijos, ir Suvalkijos niekaip nesuprantu. Klaipėdos krašte lietuviai negyveno, dauguma vokiečiai, toliau memelanderiai, dar mažiau – lietuvininkai. 1923 prieš gyventojų valią buvo prijungtas prie Lietuvos. Šio krašto gyventojai daugumoje gelbėdami gyvybės 1944 pasitraukė į vakarus. Pokary buvo pagrinde kolonizuotas LTSR gyventojais, dar trupučiu kitų TSRS respublikų gyventojais. Na ir kaip čia su apsisprendimu ir kolonizacijos draudimu? Galai nesueina.

    Teiginys, kad “Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų” neatitinka tikrovės, daug serbų pasitraukė iš Kosovo, kai šalį užėmė Nato pajėgos, vengdami Kosovo albanų susidorojimo. Apie albanų sprogdinamas cerkves girdėjote?

    “Uti posseditis juris” – būtų neblogas principas, bet jis taikomas selektyviai, be to jis senai tapo karų pateisinimo priemonė. Suprantu čia jūsų nuomonė. Principas atsirado 19 amžiaus pradžioje Lotynų Amerikoje, kai ką tik atsiskyrusios nuo Ispanijos teritorijos, įsikūrė buv. administraciniuose vienetuose, bet pasižiūrėkite nėra nei vienos Lotynų Amerikos valstybės kurios teritorijos sutaptų su pradinėmis jų teritorijomis.

    • Apie po Kosovo karo pasitraukusius serbus jau rašiau, pateikdamas gyventojų statistiką. Turėjau omenyje, ne kad ten *išvis* nebuvo jokio karo nulemto etninės sudėties pokyčio. Tiesiog pokytis mažai pakeitė proporcijas. Albanų dalis Kosove pakilo nuo 81% iki maždaug 90% – tą rašau ir pirmame įraše.

      Abchazijoje, kaip jau minėjau, abchazų ir gruzinų santykis prieš karą buvo 17,8% ir 45,7% (gruzinų naudai), o po karo – 43,3% ir 21,3% (abchazų naudai).

      T.y. Kosove buvo ir liko ženkli albanų dauguma. 10% gyventojų pokytis iš esmės negalėjo paveikti daugumos visų teritorijos gyventojų nuomonės (kurioje dauguma albanų pasisakė už, dauguma serbų – prieš nepriklausomybę).

      Abchazijoje, tuo tarpu, dauguma pasikeitė kardinaliai, dabartinė etninė sudėtis yra prieš tai buvusios priešingybė. Jei laikysime, kad gruzinai pasisako prieš, abchazai – už nepriklausomybę (paprastai taip ir yra), tai pagal buvusią etninę sudėtį šalis pasisakytų tvirtai prieš nepriklausomybę, pagal pokarinę – tvirtai už.

      Tai,ką parašysiu toliau, nėra susiję su tautos apsisprendimo teise, o labiau su žmogaus teisėmis.

      Pastebėsiu, kad tam tikros dalies senesnės valdančiosios tautybės žmonių pasitraukimas būdingas visiems nepriklausomybės paskelbimams, net ir kur nebūta persekiojimų. Lietuvoje štai 1989 m. buvo 9,4% rusų, 2001 m. – 6,3%. T.y. išvyko apie 30% rusų, nors Lietuva, priešingai nei Latvija ir Estija, visiems pasiūlė pilietybę, nebuvo čia ir etninių neramumų kaip Kaukaze. Panašiai buvo ir po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tuo tarpu, pavyzdžiui, lenkų mažuma po 1990 m. nesumažėjo. Ta pati situacija pastebima ir kitur. Tokia natūrali kaita susidaro išvykstant buvusio režimo valdininkams, kariuomenei, daliai žmonių, kurie turi šeimas ir gimines kitoje šalyje, taip pat žmonėms, nenorintiems būti mažuma kai gali gyventi kultūriškai jiems artimesnėje šalyje.

      Jei laikysime, kad 30% yra natūralus sumažėjimas tokiais atvejais, tai, aišku, Kosovo 50% serbų pasitraukimas yra didesnis, sąlygotas ir etninių neramumų (nors ir neprilygsta Abchazijos 80% gruzinų sumažėjimui, nuo 240 000 iki 46 000, sąlygotam rimto etnino valymo).

      Tai nėra gerai, bet pasekmes bandoma gerinti. Serbiškosios vienuolynai ir cerkvės, kurios buvo veikiančios prieš Kosovo karą ir jo metu padegtos, dabar jau atstatytos (pats mačiau šiemet lankydamasis Kosove, plačiau rašau čia). Be to, pagal Kosovo konstituciją albanams skirta tik 80% vietų Kosovo parlamente, 20% paliekant mažumoms. T.y. mažumoms užtikrintas toks procentas mandatų, kiek jos sudarė iki karo, kad įvykęs konfliktas nelemtų sumažėjusios mažumų politinės įtakos.

      Tarptautinė teisė visa taikoma selektyviai. Kadangi 5 valstybės turi veto teisę JT saugumo taryboje, faktiškai jos ir jų artimiausi sąjungininkai nėra JT ribose spaudžiami vykdyti daugumos priimtus sprendimus. Tai matome Kosovo atveju, kuriam priešinasi Serbiją remianti Rusija, taip pat Palestinos atveju, kuriai priešinasi Izraelį remianti JAV, ir daug kitų atvejų, kurių ypač daug būta šaltojo karo metu, bet ir dabar jie nesibaigė. Kad ir 2011 m. Libijos bei Sirijos atvejai, kur prieš Libiją buvo panaudota jėga su JT leidimu, o geresnius santykius su Rusija ir Kinija palaikiusi Sirija išvengė net sankcijų.

      JT saugumo tarybos sudėtis atspindi artimojo pokario realijas, kuomet Vokietija, Japonija buvo nugalėtos ir sugriautos, Sovietų Sąjunga buvo daug galingesnė už šiandieninę Rusiją, Prancūzija ir Britanija turėjo begalę kolonijų, o Indija buvo dar neiškilusi ir net ne nepriklausoma. Šiandien iš šių 5 valstybių tik dvi (JAV ir Kinija) tebepatenka į didžiausių ekonomikų penketuką (likusias tris vietas jame užima Japonija, Indija, Vokietija).

      Kita vertus, dažnai (nors ne visada) valstybės atsižvelgia ir į susiklosčiusias tarptautinės teisės normas. Būtent tarptautinės teisės, o ne supervalstybių politinės naudos, požiūriu, Kosovo ir Abchazijos situacijas čia analizavau.

      Dėl Klaipėdos krašto, tai buvo Mažojoje Lietuvoje ir nemažai žmonių, pasisakiusių už susijungimą su Lietuvos Respublika, kitaip juk nebūtų buvę Tilžės akto, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto, kitų to meto reiškinių. Koks procentas buvo šitaip maniusių, dauguma ar mažuma, dabar nebesužinosime – referendumų, visuomenės nuomonės apklausų tada nebuvo rengiama. Todėl ir pasakiau galbūt geresnį pavyzdį su Suvalkija (turbūt neprieštarausite, kad tai lietuvių tautos dalis, nors ir buvusi XIX a. priskirta Naujajai Rytų Prūsijai, paskui – lenkiškosioms Rusijos gubernijoms). Kad nenukryptų diskusija į Klaipėdos krašto istoriją, nes čia tai tik pavyzdys, o ne esmė.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *