Serbija – pagrindinė buvusios Jugoslavijos šalis, bet kartu viena mažiausiai pažįstamų.

Pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, kad suprastum kodėl. Byrant Jugoslavijai visos jos grožybės pasiliko toli už Serbijos sienų. Serbija nebeturi jūros kranto, didžiausi ežerai atiteko makedonams, aukščiausi kalnai – slovėnams, žaviausi miestai – kroatams.

Serbijoje neišvysi pasaulio stebuklų. Viduramžių tvirtovės ir vienuolynai, kiek prasklaidantys pramoninių miestų ir lygumų ūkių vienodumą, neprilygsta kaimyninių šalių architektūros šedevrams.

Ir visgi serbai buvo Jugoslavijos karkasas. Jų įtaka pasaulio istorijai nepalyginamai didesnė, nei vos 7 milijonų gyventojų populiacija. Dėl serbų intrigų vienijant Jugoslaviją kilo Pirmasis pasaulinis karas, dėl jų nenoro Jugoslaviją paleisti – keturi XX a. pabaigos karai. Ir Jugoslavijos klestėjimas, ir jos žlugimas atsispindi Serbijos miestuose – grėsmingi brutalistiniai pastatai, subombarduoti Belgrado daugiaaukščiai, nacionalistinių grafičių gausybė.

Brutalizmo stiliaus pastatas Novi Pazare

Belgradas – betoninė Jugoslavijos širdis

Jeigu architektūra būtų literatūra, tai Sovietų Sąjungos miegamieji rajonai būtų nuobodžiai vienodos telefonų knygos, o Jugoslavijos – tikriausiai baisios distopijos.

Dažnas daugiabutis čia – keistų formų, išsišovusiais nuogo betono blokais, tarsi būtų pastatytas iš kokių nurašytų pramonės įrenginių nuolaužų. Tai – brutalizmo stilius, Jugoslavijoje prieš kokius 40-50 metų buvęs “tautiniu”. Serbų architektus ir funkcionierius žavėjo tie betoniniai monstrai: įdomiai saviti, bet kartu ir proletariškai spartietiški.

Daugiausia visoje Jugoslavijoje šitokių namų – Naujajame Belgrade. Tai – ištisa pusė sostinės kairiajame Savos upės krante, kurios sunumeruoti mikrorajonai pastatyti Jugoslavijos gamyklų darbininkams apgyvendinti. Tiesa, šiandien ten yra ir modernių biurų, o taip pat – didžiausia Europos krepšinio arena (25 tūkst. vietų), prideranti vienai pajėgiausių krepšinio valstybių.

Savos ir Dunojaus santaka Belgrado centre. Tolumoje - Naujasis Belgradas.

Belgrado centras gražesnis, bet ir ten tarp XIX a. pabaigos pradžios pastatų iš laikų, kai Serbija, po ilgų Osmanų valdžios šimtmečių, iškovojo laisvę, vis įsiterpia slegiantys jugoslaviški. Jie mena tą erą (1918-1991 m.), kai iš Belgrado valdyta 23 milijonų gyventojų daugiatautė Jugoslavija.

Du baisiausi priminimai – subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai. 1999 m. karo, kai NATO oro reidais privertė serbus sustabdyti albanų žudynes Kosove, aukos. Tai buvo vienas paskutiniųjų Jugoslavijos karų.

Vienas sugriautų Jugoslavijos gynybos ministerijos štabų Belgrade. Nuotrauka daryta 2011 m. - kai lankiausi vėl Belgrade 2017 m., jie buvo iš dalies dar labiau sunykę ir iš dalies uždengti reklamom

Dažnas serbas ilgisi anų laikų, tos “vieningos Pietų slavų žemės”, kurią neva sugriovė “ekstremizmas ir Vakarų intrigos”. Tokie draugiškai žiūri į Rusiją: juk rusai labai panašiai prarado savąją imperiją. Dažnas laikosi nuomonės, kad kroatai ar bosniai tėra religiją priverstinai pakeitę serbai, o albanai – imigrantai į serbų žemes.

“Tik vienybė gelbsti serbus” (Samo sloga Srbina spasava, SSSS) – populiarus šūkis grafičiuose. Jo tepliotojams turėtų imponuoti Emiras Kusturica – bosnis, “atsivertęs atgal į protėvių stačiatikybę” ir ėmęs save vadinti serbu. Tačiau tokių kaip šis žymus režisierius – labai mažai, ir “jugoslavų tautos” idėja, atrodo, galutinai pralošė konkurenciją atskirų bosnių, kroatų, makedonų ar slovėnų tautų idėjoms.

Oficialiai Serbija kreipia žvilgsnį į Vakarus, į “europiečių tautą”, bet atmosfera dar šiek tiek dvelkia militarizmu. Aplink Belgrado tvirtovę – XX a. karinės technikos ekzpozicija (karo muziejus). Netoliese, prie paminklo Prancūzijai, kadaise pastatyto iš dėkingumo už išvadavimą nuo Austrijos-Vengrijos per Pirmąjį pasaulinį karą, serbai deda tautiečių, žuvusių Kosovo kare, nuotraukas. Už tą karą kaltina ir Prancūziją. Bet turistas jau gali to ir nepastebėti. Tačiau pro turisto akis tikrai neprasprūs kitokie skirtumai nuo Vakarų: pavyzdžiui, beveik visose kavinėse, prekybos centruose, net koncertų salėse rūkoma ir prirūkyta.

Išlikęs prieškarinis namas Belgrade

Kiti Serbijos miestai ir įtvirtinti vienuolynai

Dažname mažesnių Serbijos miestų, tokių kaip Smederevas, didžiausias ekonomikos ramstis tebėra pramonė, o ne paslaugos. Idant patekčiau į apgriuvusią Smederevo tvirtovę teko kirsti penkias ar šešias geležinkelio bėgių linijas, pilnas krovininių vagonų.

Apskritai, savo tvirtovėmis dažnas Serbijos miestas labai didžiuojasi: jų šalyje daug, juk čia susidurdavo islamo ir krikščioniškasis pasauliai. Daugelis tvirtovių primena Kauno fortus, šiandien susideda iš senų mūrų ir plynų pievų tarp jų, į kurias einama pasivaikščioti tarsi į parkus. Ten stovi lauko kavinės, atrakcionai, net muzikos festivaliai, tokie kaip “Exit” Novi Sado tvirtovėje (pačioje didžiausioje), ten vyksta. Iš kai kurių tvirtovių atsiveria vaizdai – tiesa, dažniausiai į nykius miegamuosius rajonus. Jei panašios pusiau apleistos tvirtovės stovėtų ne Serbijoje, tikriausiai, daugelis jų būtų pamirštos turistų, bet kai lankytinų vietų mažoka…

Smederevo tvirtovė

Laimė, Serbijos miesteliuose į dangų stiebiasi ne tik kaminai ar seni mūrai, bet ir cerkvių bokštai. Serbijos stačiatikių bažnyčia – labai svarbi tautai. Mėlyni (tai – prabangos spalva, nes tie dažai kadaise kainuodavo itin daug) jų interjerai, žavūs kalnų vienuolynai, traukia maldininkus: matėme, kaip viena grupė su ikona priešakyje žingsniavo atokiu Serbijos keliu.

Užvis gražiausi – vienuolynai-tvirtovės: apvali XII a. Studenica, taip pat 11 gynybinių bokštų apsupta XV a. Manasija, kurioje dar gyvena vienuolės.

Apvalus Studenicos vienuolynas Serbijoje

O gražių miestų Serbijoje irgi dar likę, tik jų reikia ieškoti šiaurėje, toje dalyje, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Austrijai-Vengrijai. Žymiausi – Novi Sadas ir Subotica. Gražios jų rotušės, turtingų pirklių namai. Daug kas pastatyta pagal XX a. pradžios Austrijoje-Vengrijoje itin populiarų secesijos stilių, su augalų motyvais, lenktomis linijomis. Įkvėpta rytų ir gamtos.

Baisių jugoslaviškų architektūrinių intarpų irgi yra, bet kažkaip mažiau.

Suboticos miesto rotušė, statyta austrų-vengrų laikais

Pietų Serbijoje – civilizacijų konflikto aidai

Keliaujant toliau į pietus lygumas pamažu išstūmė kalvos, su tokiomis įdomybėmis, kaip Velnio miesto kūgiai.

Tai – Serbijos pietinis pasienis, kuriame gausu civilizacijų kovų aidų (tiek žilos praeities, tiek visai nesenų). Novi Pazaro gyventojai per 500 m. trukusią Osmanų valdžią priėmė islamą. Ten – mečetės ir minaretai, o pavadinimas reiškia “naujasis turgus” (Balkanų musulmonams rajonai-turgūs visad svarbūs). Nišo mieste Osmanų palikimas liūdnesnis: Kaukolių bokštas, kur Osmanai taisyklingomis eilėmis įmūrydavo serbų sukilėlių galvas, kad prašalaičiai žinotų, kas jų laukia, jeigu nepaklus valdžiai. Šiais laikais didžioji dalis bokšto nišų tuščios – 1878 m. serbams pagaliau užėmus dabar atstatytą Nišo tvirtovę ir išlaisvinus miestą, artimieji daugumą iš 952 palaikų atsiėmė ir palaidojo. Paties bokšto serbai nenugriovė – jis prašyte prašėsi paverčiamas memorialu žuvusiems saviškiams, taigi, tiesiog apmūrytas koplyčia.

Kaukolių bokšto Niše fragmentas

Serbijos laisvė, o vėliau – tolesnis vienijimas dar pareikalavo šimtus kartų tiek aukų. 400 tūkstančių (20% visų serbų) sudėjo galvas Pirmajame pasauliniame kare (jokia kita šalis tuomet nepatyrė šitokių skausmingų praradimų), panašiai tiek – Antrajame. Tačiau serbai visad būdavo laiminčioje pusėje ir, patrešę žemę savo karių krauju, užaugindavo vis didesnę ir didesnę valstybę: per Balkanų karus užkariavo Makedoniją, po Pirmojo pasaulinio karo gavo Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Juodkalniją, o po Antrojo – dalį Italijos uostų ir salų. Taip gimė Jugoslavija – pietų slavų tautybių federacija. Serbai buvo didžiausia iš tų tautų ir jiems nepakako būti “lygiais tarp lygių”. Taigi, Slobodano Miloševičiaus “dėka” ~1989 m. Jugoslavija galutinai pavirto į serbų valdomą imperiją.

Šitaip nuo Kaukolių bokšto pastatymo nepraėjus nė 200 metų, anuomet engta Serbija pati tapo tuo baubu, nuo kurio ištisos Balkanų tautos siekė laisvės – kaip kadaise nuo Osmanų. Kaip anuomet Osmanai, serbai lengvai pasiduoti neketino: kovojo ištisą seriją karų ir vykdė genocidus. Šiuolaikinius kaukolių bokšto atitikmenis turi dažna buvusios Jugoslavijos tauta, tik vietoje palaikų ten – dingusių ir slapta nužudytų per 1990-2000 m. išsilaisvinimo karus tautiečių nuotraukos. Jomis nuklijuotą sieną mačiau ir ant Kosovo parlamento, vos už 120 km nuo Nišo.

Velnio miesto kūgiai pietų Serbijoje

Pietų Serbijoje yra ir daugiau to Konflikto aidų. Palei Kosovo sienas – ištisi apleisti kaimeliai, iš kurių, pasilikusių Serbijoje, buvo išvaryti tenykščiai albanai.

(Ne)nugalėtoji Serbija dar gali sužavėti

Kaip ten bebūtų, galiausiai Miloševičiaus Serbija visus karus pralaimėjo ir daugiau serbų teko trauktis iš nepriklausomomis tapusių Balkanų šalių nei atvirkščiai. Jugoslavijos projektas žlugo galutinai – perėjęs visus etapus nuo “progresyvaus vienijimosi” iki “žiauraus jungo”. Dabar Serbija jau susitaikė netekusi Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos, Makedonijos ir Juodkalnijos, bet Kosovo nepriklausomybės ji dar nepripažįsta. Serbijos-Kosovo sieną, be JT, saugojo Serbijos policija, o ne pasieniečiai. Mat Kosovas Jugoslavijos laikais buvo ne atskira respublika, o tik autonominis regionas Serbijos sudėtyje, taigi jo tapimas nepriklausomu serbams – peržengta nauja valstybės žlugimo riba. Tikriausiai teks nuryti ir šią karčią piliulę: virš pusės pasaulio šalių Kosovą jau pripažino, o daugumą gyventojų ten sudarantys albanai net nenori pagalvoti apie grįžimą į vieną šalį su juos žudžiusiais serbais.

Jugoslavijos, o dabar Serbijos parlamentas, statytas 1936 m.

Keliaujant po Serbiją neapleido mintis, kad tai – lyg nugenėto medžio kamienas. Gražios, žalios šakos 1991-2006 m. viena po kitos nukrito. Bet nugenėti medžiai galiausiai vėl išsprogdina lapus, ir Serbija, galbūt, jais seka: Belgrade pastatyta didžiulė Šv. Savos cerkvė (1989 m.), aukščiausias Europoje miesto tiltas (2012 m.).

Ir Drvengradas, arba Kustendorfas (2005 m.). Jau minėto režisieriaus Emiro Kusturicos ypatingas kūrinys: romantizuotas medinis serbiškas kaimas su rąstų šaligatviais, cerkvyte, kavinukėmis. Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog miela lankytina vieta turistams. Bet pasivaikščiojus ilgiau iš visur kur lenda tikrai ne viduramžiški simboliai: miestelio kalėjime “patupdytas” Džordžas Bušas, kavinėse nepardavinėjama kokakola, Če Gevaros gatvė ir Fidelio Kastro portretas, “Yugo” ir “Volga” automobiliai, amžiams palikti aikštėje. Žila senovė sumišusi su nesena praeitimi ir dabartimi. Balkanuose jos visada žengia koja kojon.

Drvengradas Serbijoje, pastatytas kaip filmavimo aikštelė Emiro Kusturicos filmui. Priešingai kitoms filmavimo aikštelėms, jis nenugriautas, o paverstas jaukiu turistiniu miesteliu.

Jei keliausi į Serbiją jau žinodamas, kad, priešingai kaimyninėms šalims, Serbija stokoja “pasaulio stebuklų”, ta šalis ir šiandien gali sužavėti. Bent jau jei jums patinka keliautojų “neatrastos” vietos (į Serbiją užsienio turistų vienam gyventojui atvyksta penkis kartus mažiau, nei į Lietuvą).

Serbijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje