Išskleisti meniu
Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

| 0 komentarų

2014 m. lapkričio 13 d.. Stebint situaciją Ukrainoje, kur, iškilus progai, labai ženkli dalis vietos rusų ir rusakalbių sukilo palaikydama Rusijos siekius užimti tas žemes, ir Lietuvoje keliamas klausimas: “O kaip tokiu atveju elgtųsi mūsų mažumos?”. Pabandykime paieškoti atsakymų istorijoje bei kitų šalių patirtyje.

Dvi tėvynės: “pilietinė” ir “etninė”

Idealistinis požiūris sako, kad mažumoms priklausantieji turėtų būti ištikimi visų pirma su šaliai, kurios piliečiai yra (“pilietinei tėvynei”), ir būtent šią šalį būti pasiryžę ginti.

Tikrovėje dažnai yra kitaip – vienos mažumos labiau lojalios savo “etninei tėvynei” (tai, kurioje tos tautybės gyventojai duominuoja), o kitos elgiasi indiferentiškai.

Panašią situaciją, kaip Ukrainoje, Lietuvoje turėjome tarpukario pabaigoje ir okupacijų laikotarpiu. Tada neproporcingai daug Lietuvos rusų ir žydų kolaboravo su sovietais, o neproporcingai daug Lietuvos vokiečių – su Vokietija (1939 m. Vokietijos užimtoje Klaipėdoje vietiniai vokiečiai pasitiko A. Hitlerį panašiai džiaugsmingai, kaip Krymo rusai V. Putiną 2014 m.).

Realistiškai paklauskime savęs: o ką ta “pilietinė tėvynė” gali mažumos pasiūlyti? Kad ir kiek teisių gaus mažumos, vis tiek joms teks prisitaikyti prie kai kurių daugumos kultūros pagrindu leidžiamų įstatymų (pvz. išmokti oficialią kalbą). Šito nereikėtų, jeigu jų gyvenamas miestas ar kaimas priklausytų “etninei tėvynei” (Lietuvos rusų atveju – Rusijai, Lietuvos lenkų – Lenkijai, Lenkijos lietuvių – Lietuvai ir t.t.). Tai – labai svarbus koziris, kurį “etninė tėvynė” visada turės. Todėl atsiradus poreikiui mažumoms pasirinkti tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, kaip Klaipėdoje 1939 m. ar Kryme 2014 m., didžiuliai skaičiai žmonių stoja į “etninės tėvynės” pusę – kad ši taptų ir jų naująja “pilietine tėvyne”.

Konfliktuose su trečiąja šalimi mažumos palaiko nugalėtoją

Iškilus panašiems konfliktams dalis mažumų atsiduria ne tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, bet tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies”. Tokia buvo Lietuvos žydų padėtis 1940 m., Krymo totorių 2014 m.

Dauguma šių mažumų atstovų tiesiog pasirenka galingesnę pusę: jeigu tampa akivaizdu, kad “trečioji šalis” okupuos “pilietinę tėvynę”, tai ir palaiko “trečiąją šalį”, o jei vyksta karas – vengia kariauti. Tokioms mažumoms dažnai tas pats, kurioje iš tų dviejų šalių gyventi, kurios piliečiais būti, todėl nemato prasmės rizikuoti dėl kurios nors jų. Pavyzdžiui, ta žydų dalis, kuri tarpukaryje liko Vilniaus krašte, tuo metu rodė palankumą Lenkijai, o kuri atsidūrė Lietuvoje – Lietuvai; okupavus sovietams dauguma tapo lojalūs sovietams, o po 1991 m. – skelbė ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Ukrainos žydai 2014 m. atviru laišku paskelbė paramą Ukrainai – tikimybė, kad visą šalį okupuotų Rusija, juk buvo labai maža.

Be abejo, pasirinkime tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies” yra išimtis tais atvejais, kai vienoje iš šalių ta mažuma buvo ar yra itin persekiojama (dėl to Lietuvos žydų, palaikiusių Vokietijos okupaciją, 1941 m. beveik nebuvo, o ženkli dalis Krymo totorių, prisimindami juos naikinusį Stalino genocidą, net Krymo okupacijai tapus neišvengiamai liko proukrainietiški). Tačiau tai gana retas atvejis – daug okupantų stengiasi užsitikrinti mažumų palankumą pagal “skaldyk ir valdyk” principą mėgindami jas supriešinti su senaisiais krašto “šeimininkais”.

“Pilietinė tėvynė” keičiama, “etninė tėvynė” išlieka per kartas

“Pilietinę tėvynę” pakeisti paprasta (per gyvenimą žmogus gali pakeisti kelissyk), tuo tarpu “etninės tėvynės” psichologinis suvokimas išsilaiko bent kelias kartas po migracijos, ypač jei nesudaromos mišrios šeimos. “Etninė tėvynė” nėra tiesiog kimės šalis – jos gali ir nesutapti.

Kiek teko bendrauti, žydų, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką, palikuonis Lietuva domina nebent kaip su jų giminės istorija susijusi vieta, tuo tarpu lietuvių, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką palikuonis – ir kaip savotiška “antroji tėvynė” (ar net “pirmoji tėvynė”), kuriai pasiryžę bent kažkiek aukoti(s). Amerikos žydai (įskaitant buvusiuosius Lietuvos žydus) panašiai žvelgia į Izraelį, žydų “etninę tėvynę” (nors dauguma nei patys, nei jų protėviai Izraelyje negyveno; panašiai kaip ir daugybė Lietuvos lenkų nėra kilę iš dabartinės Lenkijos). Niekada “etninėje tėvynėje” negyvenusio ryšys su ja gali būti net stipresnis, nei jos piliečio: pavyzdžiui, Lenkijos lietuvių gyvenamame Punsko krašte įvairių lietuvybės simbolių (Vyčio kryžių, Gedimino stulpų) tikrai gausiau nei Lietuvos kaimuose.

Nesakau, kad tai, ką čia rašau, galioja kiekvienam mažumos atstovui. Tokio dydžio grupės, kaip “tauta” ar “tautinė mažuma” visada yra pakankamai spalvingos, kad ten būtų visko. Yra “kultūrinių migrantų” (persikėlusių į “pilietinę tėvynę” kaip tik dėl to, kad ten jiems kultūra priimtinesnė), yra iš pagarbos demokratijai gerbiančių vietinės daugumos valią ar kone šventai pasisakančių prieš valstybių sienų keitimą jėga. Bet tokie visada yra “mažuma mažumoje”. Jų dar mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: kol jokia okupacija negresia ir lojalumo demonstravimas “pilietinei tėvynei” bei taikos šlovinimas sulaukia teigiamų įvertinimų, tol taip elgiasi ir tie, kurie karo/konflikto atveju iš tikro darytų visai kitaip.

Kas galėtų “papirkti” mažumas?

Šiek tiek mažumų lojalumo gali nupirkti stipri ekonomika. Šitaip, pavyzdžiui, komoriečių gyvenama Majoto sala pasirinko likti Prancūzijos užjūrio valda užuot prisijungusi prie gretimų Komorų (“etninės tėvynės”), nors tai ir kainavo jiems dalį kultūros. Tiesiog Prancūzijoje gyvenimas ženkliai turtingesnis.

Tuo tarpu tiesiogiai su jais nesusijusiais politiniais sprendimais mažumas sunkiai papirksi. Nes šie sprendimai daliai patiks, o daliai ne (pvz. mokesčių ir pensijų didinimas bus naudingas pensininkams, bet ne jaunimui). Nebent tie politiniai sprendimai būtų naudingi grupėms, kurioms priklauso didžioji tų mažumų dalis (kaip pvz. Lietuvos lenkai – katalikams).

Migracijos tendencijos švelnesnės nei kolaboravimo

Panašiai, kaip su palaikymu karo/okupacijos atveju, yra ir su migracija, tik čia tendencijos švelnesnės (nes emigravimas, nepaisant kritikos jam, nesuvokiamas kaip toks prieš “pilietinę tėvynę” nukreiptas veiksmas, kaip kolaboravimas su jos okupantu). Daugumą migrantų paperka užsienio šalių turtingumas, tačiau visgi žmonės, kuriems “pilietinė tėvynė” kartu ir “etninė tėvynė”, emigruoja vangiau, nei mažumos. Lietuvoje lietuvių procentas nuo 1989 m. iki 2011 m. pakilo nuo 80% iki 85%: tiesiog mažumų emigravo daugiau, ypač daug į “etnines tėvynes” išvyko rusų, žydų, o ir į Vakarus (“trečiąsias šalis”) emigruoti mažumoms šiek tiek lengviau apsispręsti.

Beje, šaliai tapus turtinga, jai kur kas lengviau parsivilioti atgal žmones, kuriems ji – “etninė tėvynė”. Šitaip Japonijai praturtėjus į ją atvyko šimtai tūkstančių Brazilijos japonų (XX a. pradžioje, kai Japonija buvo skurdi, buvo populiaru emigruoti į Braziliją, dabar 1-3 mln. brazilų yra japonų kilmės).

Išvados ir siūlymai Lietuvai

1.Tikslinga skatinti Lietuvos, kaip “etninės tėvynės” suvokimo išlikimą tarp užsienio lietuvių, įskaitant gimusių užsienyje. Tai darytina populiarinant, populiariai pateikiant įvairius lietuvių kultūros atributus, istorinius faktus, unikalumą. Tai naudinga, nes “etnine tėvyne” Lietuvą laikantieji ją remia – kartais pinigais, bet dar dažniau žodžiais, o tai aktualu siekiant užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų palaikymo, prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų pasmerkimo. Be to, Lietuvai praturtėjus, tokie žmonės bus labiau linkę į ją imigruoti (kaip Brazilijos japonai į Japoniją), o tokia imigracija sukels mažiau problemų, nei imigracija žmonių, kurių “etninės tėvynės” visai kitur.

2.Daug didesnė tikimybė, kad Lietuvą, kaip “etninę tėvynę”, psichologiškai priims dviejų užsienio lietuvių vaikas, nei užsienio lietuvio ir nelietuvio. Taip pat tam, kad “etninės tėvynės” suvokimas liktų, padeda galimybė dalyvauti įvairioje lietuviškoje veikloje, bendrauti su kitais, laikančiais Lietuvą savo “etnine tėvyne”. Todėl verta suteikti užsienio lietuviams daugiau šansų susipažinti, susidraugauti, susirasti antrąją pusę tarp kitų užsienio lietuvių, remiant atitinkamus projektus (ne tik, kaip įprasta, oficialias bendruomenes, mokyklėles ar šokių kolektyvus, bet – tai darosi vis aktualiau ir aktualiau – internetinius forumus, pažinčių ir kitas svetaines užsienio lietuviams).

3.Reikia realistiškai žiūrėti į Lietuvos tautines mažumas nesitikint, kad tokia pati jų dalis bus lojali Lietuvai, kaip ir lietuvių. Tačiau vis tiek verta skatinti lojalumą Lietuvai sukuriant kuo geresnes sąlygas mažumoms (tiek, kiek jos netrukdo valstybės vienybei, lygybei, ekonominiam vystymuisi). Verta ypač remti tuos etninėms mažumoms aktualius dalykus, kurių jos, tikėtina, netektų Lietuvą ar jos dalį okupavus kaimyninėms šalims. Pavyzdžiui:
a)Kone visi Lietuvos lenkai katalikai (surašymai rodo, kad tai religingiausia Lietuvos tautybė), tad lenkų gyvenamuose rajonuose gali būti remiama katalikybė (kuriai gana priešiška Rusija).
b)Gali būti remiamas tas Lietuvos lenkų paveldas, kuris yra kitoks nei Lenkijos lenkų, pavyzdžiui, plačiau tyrinėjamas ir palaikomas lenkų kalbos Vilnijos dialektas.
c)Siekiant įgyti populiarumo prieš rytų kaimynes verta išnaudoti didesnę demokratiją, suteikiant teisę kultūrinėms bendrijoms spręsti daugiau klausimų pačioms, kiek tai nekelia grėsmės valstybei.
Svarbu suprasti, kad ir laimėtas 20% ar 30% tautinės mažumos žmonių palankumas jau yra daug, nes šie procentai dar prisidės prie lietuvių (kur palankumas dar didesnis) ir suma lojalių Lietuvai žmonių jau bus labai žymi net tokiose tautiškai margose vietose kaip Vilniaus rajonas.

4.”Pilietinei tėvynei” tapti ir mažumų “etnine tėvyne” nepavyks, nebent per keletą kartų mažumos pamažu asimiliuosis. Tačiau nuo to, kad suteiktume labai daug teisių mažumų kalboms ir kultūrai esmė nepasikeis, nes “etninėje tėvynėje” tų teisių visuomet vis tiek bus daugiau. Nebent gresiantis konfliktas būtų ne su “etnine tėvyne”, o su “trečiąja šalimi”, kurioje atitinkama mažuma tiek daug teisių neturi – tokiu atveju daugiau mažumai suteiktų teisių gali padėti pelnyti didesnį lojalumą.

5.Reikia plačiai atverti kelius imigracijai tų žmonių, kuriems Lietuva – ir “etninė tėvynė” (užsienio lietuvių, jų vaikų). Tačiau kitataučių imigracija ribotina, nes, be kita ko, mažins lojalumo Lietuvai tarp Lietuvos gyventojų vidurkį (nes naujai atvykusieji bus mažiau lojalūs). “Pavojingiausi” šiuo atžvilgiu tie imigrantai, kurių “etninė tėvyne” konfliktuoja ar gali konfliktuoti su Lietuva, nes konfliktui paaštrėjus didelė dalis jų užims antilietuvišką poziciją. Tačiau dauguma imigrantų iš nekonfliktuojančių šalių irgi, tikėtina, užimtų antilietuvišką poziciją tuo atveju, jei antilietuviška pozicija būtų naudinga, o prolietuviška – baudžiama/nelegali (pvz. okupacijos atveju).

6.Verta plačiau moksliškai (psichologija, sociologija) tirti, kaip mažumų požiūris ir lojalumas Lietuvai priklauso nuo įvairių veiksnių (pvz. galbūt įgiję Lietuvos pilietybę per santuoką su lietuviu lojalesni už atvykusius čia dirbti, o gal atvirkščiai) ir atsižvelgiant į tokių tyrimų rezultatus koreguoti įvairius pilietybės, leidimo gyventi Lietuvoje teikimo būdus.

Straipsnio temos: , , , ,

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *