Statistika

Jauniausiam PVČ 2013 dalyviui – 15 metų, vyriausiam – 61. Amžiaus vidurkis – 28 metai, lyderių dešimtuko amžiaus vidurkis – 33 metai. Lyginant su pernai dalyviai kiek atjaunėjo (tada buvo 29 ir 36). 76 žmonės dalyvavo Vilniuje, 17 Klaipėdoje ir 10 Panevėžyje. Rekordinis skaičius dalyvavo Vilniuje (pernai 67).

Tarp dalyvių 78 vyrai ir 24 moterys (21 Vilniuje (27,6% dalyvių), 3 Panevėžyje (30%) ir nė vienos Klaipėdoje (0%)). Lietuvoje viktorinų gerbėjų daug tarp jaunimo, tuo tarpu Britanijoje, kur viktorinų tradicija senesnė, vyrauja vyresni žmonės.

Kokias temas perkąsti lengviausia?

Lyginant su 2012 m. klausimai kiek pasunkėjo: pernai vidutiniškai vienas dalyvis atsakydavo 35, šiemet 32,4 klausimo. Lengviausios temos pasirodė Gyvenimas (7,44 atsakyto klausimo vidurkis), Pasaulis (5,56) ir Mokslas (5,05), o sunkiausios Sportas (3,07), Komunikavimas (3,12) ir Kultūra (3,32).

Sportą sunkiai sekėsi atsakinėti ir pernai (3,38). Gal keista, bet sportas turbūt yra sritis, mažiausiai paveikta globalizacijos, nes kiekvienoje šalyje plačiai žinomi tik savo atletai ir kelių ten populiariausių sporto šakų įvykiai. Lietuvoje – krepšinio/futbolo, JAV – krepšinio/beisbolo/amerikietiško futbolo/NASCAR, Kanadoje – ledo ritulio/lakroso, Indijoje – kriketo/žolės riedulio, Australijoje – regbio/australiško futbolo/kriketo ir t.t. Ši sporto ypatybė šiaip leidžia visiems didžiuotis: kai svarbios tik tos sporto šakos, kuriose pajėgiausi nuosavi atletai, tai pergalės būna dažnai. Bet PVČ dalyviams ši Sporto savybė suteikia mažai džiaugsmo.

Tuo Sportas labai skiriasi nuo Mokslo, kur žinios objektyvios ir visur vienodos. Istorijoje ar Pasaulyje viskas jau subjektyviau, bet vis viena išsilavinęs žmogus paprastai žino daugiau nei vien apie savo kraštą. Jei žmogus buvo žymus lyderis ir užkariavo milijonus kvadratinių kilometrų niekas neginčys, kad tai didelis pasiekimas. Tuo tarpu aukso medalis olimpinėse žaidynėse irgi atrodo svarbus, bet juk jų išdalijama šimtai, didelė dalis ne ilguose turnyruose (kaip krepšinio), o trumpose varžybose, kur atranka ir finalai užtrunka kelias minutes gryno sporto (kaip sprintas ar plaukimai).

Nors žymioji taisyklė, kad vertinamos tik 7 temos iš 8, buvo sukurta paskatinti moterų dalyvavimui (preziumuota, kad dauguma jų sporto nemėgsta ir neišmano ir todėl norės, kad ši tema nebūtų skaičiuojama), tačiau turbūt dėl sporto lokalumo ši tema buvo paskutinė ir ne vienam vyrui. Štai į pasaulinį dešimtuką patekęs amerikietis Stivenas Peris iš visų temų atsakė bent 20 klausimų, o iš sporto – 10. Kitas dešimtuko atstovas velsietis Markas Grantas pasirodė dar prasčiau (8 sporto atsakymai). Atvejų, kai į pirmąjį penkiasdešimtuką pasaulyje patekę dalyviai iš sporto neatsakė nė 10 klausimų – gana daug, o kitose temose to beveik nepasitaiko.

Vyrai, moterys ir miestai

Lietuvoje vyrų taškų vidurkis – 35,5, moterų – 29,6. Moterims geriau nei vyrams sekėsi atsakinėti dvi temas iš aštuonių: Gyvenimas (7,63 prieš 7,38) ir Mokslas (5,25 prieš 4,99). Prasčiausiai PVČ dalyvės išmanė Sportą, kur atsakė vidutiniškai po 1,83 klausimo (vyrai – 3,45). Vyrams sunkiausia tema buvo Komunikavimas, nors joje jie ir lenkė moteris (3,23 prieš 2,58), o Sportas – antra pagal sudėtingumą.

Klaipėdos taškų vidurkis 42,5, Vilniaus 33,53, Panevėžio 24,9. Tačiau šiuos vidurkius smarkiai iškreipė tai, kad Klaipėdoje dalyvavo kitų miestų lyderiai: du iš pernykščio Vilniaus penketuko (įskaitant Lietuvos čempioną) ir Panevėžio čempionas. Dėl šios priežasties Klaipėdoje žaidusieji vidutiniškai geriausiai atsakinėjo ir visas temas, išskyrus Gyvenimą (kur pirmi buvo vilniečiai 7,63 prieš 7,25). Visose kitose temose vilniečiai buvo antri, išskyrus Sportą, kur antri buvo panevėžiečiai (3), o vilniečiai paskutiniai (2,9).

34 dalyviai bent iš vienos temos atsakė 10 ar daugiau klausimų. Vos 3 dalyviai bent iš vienos temos atsakė 15 ir daugiau (t.y. bent pusę) klausimų. Pernai tokių buvo atitinkamai 43 ir 9.

Atskirų žmonių rezultatai

Lyginant atskirų dalyvių (lyderių dešimtukų ir miestų čempionų) rezultatus pokytis toks: Šarūnas Dirmeikis -5, Antanas Manstavičius +1, Česlovas Šimkevičius -11, Paulius Ambrazevičius 0, Rimantas Grikienis -6, Ugnius Antanavičius -1, Justė Adakauskaitė -3, Vytautas Danilevičius +4, Edvin Stankevič +4, G. Baranauskas -10, Z. Žvikas +1, A. Zimaitis +3. Iš pernykščių lyderių šiemet nedalyvavo vicečempionas A. Puklevičius (buvo užsienyje) bei A. Kuliešas; vienintelė PVČ naujokė, patekusi tiesiai į lyderių dešimtuką – Aistė Matijošaitytė, o Edvin Stankevič į jį pakilo iš 16 vietos. Likę žmonės lyderių dešimtuke – tie patys. Bendros tendencijos – šiemet klausimai truputį sunkesni, tai matosi ir iš užsienio rezultatų. Visgi klausimų lygis pakankamai vienodas, nes tų pačių asmenų rezultatai skiriasi mažai (dažniausiai – 5 taškų ribose, beveik visada – 10 taškų ribose).

Pats prieš Pasaulio viktorinos čempionatą visuomet išmėginu klausimus. Mano rezultatas šiemet būtų buvęs (jei salės atmosfera nebūtų sugadinusi) 80 (pernai – 93), taigi, tiek šiemet, tiek pernai būčiau likęs trečias. Atrodo, su Š. Dirmeikiu, gal ir A. Puklevičiumi konkuruoti neturėčiau vilčių prie bet kokių klausimų (jei tik jų būtų pakankamai daug, kad dingtų sėkmės faktorius, ir jie būtų iš visų PVČ temų); su kitais dalyviais realus rezultatas priklausytų nuo klausimų. Iš temų, kaip ir dažniausiai, stipriausias būčiau buvęs Pasaulyje (16) ir Kultūroje (14), bet tik Kultūroje to galėjo pakakti pirmajai vietai Lietuvoje. Tradiciškai silpniausias esu Pramogose – nuo 2009 m. dar nebuvo PVČ, kur žinočiau daugiau kaip 3 Pramogų atsakymus. Mano klausoma muzika smarkiai nutolusi nuo populiarios pasaulyje, o tai PVČ nėra gerai.

Mūsų yra trys milijonai – pranešė Statistikos departamentas, baigęs gyventojų surašymą. Tiksliau – 3,053 milijono.

2001 m., kai gyventojai surašinėti pastarąjį kartą, mūsų buvo 3,484 milijono. Per 10 metų netekome 431 000 Lietuvos žmonių.

Kad gyventojų sumažėjo – nieko nestebina. Bet stebina kitas faktas. 1989 m., kai vyko užpraeitas surašymas, Lietuvoje gyveno 3,675 milijono . Tai yra, per 12 metų nuo 1989 m. iki 2001 m. gyventojų sumažėjo „tik” 191 000.

O juk šitas 1989 – 2001 m. periodas apėmė sunkiausius šiuolaikinei Lietuvai metus. Tai sovietų blokados, persiorientavimo prie kapitalizmo, kolūkių sunykimo, nežabojamos mafijos ir reketo laikai. Be to, būtent tada ir sumažėjo gimstamumas (dabar jis kaip tik ėmė kilti).

Iš karto po nepriklausomybės iš Lietuvos buvo ir daug „kultūrinių emigrantų”. Daugybė rusų išvyko į Rusiją, kur buvo jų šeimos ir giminės. 1989 m. rusai sudarė 9,4% Lietuvos žmonių, 2001 m. – jau tik 6,3%. Tūkstančiai žydų tada persikėlė į Izraelį. Etninių lietuvių tuo laikotarpiu sumažėjo tik 17 000.

Dabar situacija kitokia – dauguma emigrantų ekonominiai.

Tad kas pasikeitė per tą dešimtmetį, jeigu, objektyviai žiūrint, ekonominė situacija pagerėjo, nusikalstamumas sumažėjo? Vartus į užsienį – visomis prasmėmis – plačiai atvėrė 2004 m. stojimas į Europos Sąjungą. Tada sparčiai išaugo emigracijos tempai. Pamenu, optimistai tada sakė – girdi, ES padarys mus turtingesniais ir važiuoti svetur nebereikės. Tada jiems prieštaravau. Ir dabar matau, kad neklydau.

Gyvenimo lygis išties pakilo – tiesa, nežinau, kiek prie to prisidėjo ES (juk jis kilo ir iki 2004 m.). Bet ne vien ekonomikos lygis lemia žmonių laimę. Kaip jau rašiau, vidutinis lietuvis yra turtingesnis už 5 iš 6 pasaulio žmonių. Bet ar laimingesnis? Kaip yra nustatę ir psichologai, laimę smarkiai lemia savęs lyginimas su aplinkiniais. Tais, kuriuos dažnai matome. Įstoję į ES tapoma viena neturtingiausių jos dalių. Nuolat matome turtingesnes dalis: ten paprasta keliauti (paprasčiau, nei į skurdesnę už mus NVS), ten paprasta persikelti gyventi ir veikiausiai jau yra emigravę ne vieno iš mūsų giminės. Tad ir lyginame save su jomis, o ne su milijardais Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos žmonių. Tai, kad Lietuva viso pasaulio mąstu yra tarp turtingesnių šalių mums nublanksta prieš tą, kad su Vakarų Europa lyginant mes – skurdūs.

O juk ES esanti laisvė persikelti dirbti kitur padaro emigraciją tiesiog ranka pasiekiama. Tai nebėra sudėtingas sprendimas (kaip buvo tada, kai leidimą dirbti gauti reikėjo pasistengti ir visada žinojai, kad sumanius aplankyti tėvynę tai nebus pigu ir paprasta). ES persikelti iš Kauno į Londoną ne ką sunkiau nei iš Kauno į Vilnių. Bent jau jei moki anglų kalbą. Tad žmonės išvyksta pabandyti laimės svetur. Ir pabandę negrįžta.

Baisiausia, kad emigracija dar labiau smukdo pragyvenimo lygį tiems, kurie pasilieka. Suduoda smūgį vyresniems žmonėms, kuriems nebus kam uždirbti pensijų (pensijų sistema, kai jaunesni faktiškai moka jas senesniems, sukurta ir buvo veiksmingiausia, kol gyventojų skaičius augo). Analogiškai pakenkiama ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Nukenčia vaikai, kuriuos išvykdami palieka jų tėvai. Taip jau yra, kad valstybės sektorius mažėjant gyventojų skaičiui atitinkamai nemažėja – ir todėl vieną valdininką ar biudžetininką išlaiko vis mažiau ir mažiau lietuvių. Jeigu emigraciją bandytume kompensuoti imigracija iš rytų – tai irgi sukels ekonominių problemų, juk imigrantų integracija – brangi ir, kaip rodo Vakarų Europos pavyzdžiai (masinės riaušės Prancūzijoje 2005 m., terorizmas Britanijoje ar tiesiog daug didesnis nusikalstamumas tarp imigrantų), ta integracija lieka ribota.

Manau, kad ilguoju laikotarpiu dėl stojimo į ES itin paspartėjus emigracijos padaryti nuostoliai tikrai nusvers ES projektų duodamas „injekcijas”. Ir, jeigu situacija iš esmės nepasikeis, sunaikins Lietuvos galimybes pavyti Europos Sąjungos vakarų šalis. Apie neekonominę emigracijos žalą čia net nekalbu.

Grįžtant prie sausų skaičių, Vilnius per dešimtmetį neteko 3 300 žmonių (0,61% – gali būti gerokai daugiau, jei naujieji duomenys pateikti su Grigiškėmis). Kaunas neteko 57 700 (15,23%). Klaipėda – 31 700 (16,42%). Šiauliai – 20 800 (15,53%). Panevėžys – 16 300 žmonių (13,6%).

Lietuva per tą patį laiką neteko 12,37% žmonių.

1989 m.-2001 m. netektis sudarė 5,2% ir jokiame didmiestyje neviršijo 9%.