Išskleisti meniu

Atominės

Kenksmingiausios aplinkai ir ekologiškos elektrinės

Kenksmingiausios aplinkai ir ekologiškos elektrinės

| 3 komentarai

Elektros energija šiandien gali būti gaminama daugybe būdų. Skiriasi ne vien skirtingų elektrinių eksploatavimo kaina ir galia, tačiau ir jų kenksmingumas aplinkai.

Labiausiai orą teršia kūrenamos šiluminės elektrinės. Jose elektra gaminama deginant kurą – anglis, dujas, orimulsiją ar kitokį. Šio kuro deginiai per kaminus paleidžiami į atmosferą. Uždarius Ignalinos AE didžiąją elektros dalį kaip tik gaminame Elektrėnų šiluminėje jėgainėje.

Atominė elektrinė

Nors dabar itin pliekiamos branduolinės (atominės) jėgainės jos aplinkos tiesiogiai neteršia. Panaudotas branduolinis kuras ilgai lieka radioaktyvus – tačiau jis užima gana mažą plotą. Didžiausias pavojus yra branduolinės nelaimės, kurių metu radiacija išsiveržia į išorę. Kita vertus, jos – retos ir tik po vieno Černobylio buvo padaryti esminiai nuostoliai. O kas suskaičiuos, kiek per šiuos dešimtmečius orą užteršė šiluminės elektrinės? Skirtingai nei branduolinės jėgainės, šiluminės teršia aplinką kasdien.

Tiek šiluminės, tiek branduolinės elektrinės gali kartu ir šildyti miestus – tokiu būdu nereikia papildomo šildymo šaltinio. Kai naudojamos abiem tikslais jos vadinamos kogeneracinėmis elektrinėmis.

Trijų tarpeklių elektrinė, Kinija

Trečias sprendimas yra hidroelektrinės. Patvenkiamos upės, ir iš marių plūstantis vanduo suka elektros turbinas. Taip yra Kauno HE. Iš vienos pusės tai – ekologiška, oras neteršiamas. Tačiau yra kitokia žala aplinkai: užliejami milžiniški žemės plotai, kaimai, miestai. Marių dugne atsiduria bei yra paplaunamos užterštos vietos. Netenkama natūralios gamtos, kultūros objektų. Itin daug diskusijų, sukėlė, pavyzdžiui, Trijų tarpeklių užtvankos Kinijoje statybos, kur užlieta ne viena dešimtis žymių kultūrinių objektų bei milijono žmonių gyvenamosios vietos. Be to, hidroelektrines verta statyti ne bet kur – tik kalnuotose vietovėse, kur yra sraunios upės, jas pavyksta statyti galingas. Galingą Paranos upę patvenkusios Itaipu jėgainės Brazilijoje galia 12000 MW, o štai Kauno hidroelektrinės – vos 100 MW ir ji patenkina tik kelis procentus Lietuvos elektros poreikio.

Kruonio HAE

Kruonio HAE

Nuo tradicinių hidroelektrinių reikia skirti hidroakumuliacines jėgaines. Tokią turime Kruonyje, Kaišiadorių rajone. Hidroakumuliacinės elektrinės statomos greta vandens telkinio. Iš šio telkinio jos pumpuoja vandenį į kitą, dažnai dirbtinį, vandens telkinį, kuris yra aukščiau. Vėliau – leidžia vandenį atgal ir taip gamina elektrą. Vandens pumpavimui elektros reikia daugiau, negu jos pagaminama leidžiant vandenį atgal. Taigi, elektrinė iš tikro daugiau energijos suvartoja, nei pagamina. Tad gali kilti klausimas kam ji reikalinga? Iš tikro ji labai reikalinga, nes elektros suvartojimas šalyje paros metu nevienodas. Naktį jos suvartojama daug mažiau. O kitos elektrinės negali būti stabdomos – turi gaminti nuolat tiek pat elektros, nepriklausomai nuo poreikio. Taigi, hidroakumuliacinės elektrinės naktį nereikalingą elektrą panaudoja pumpavimui, o dieną vandenį leidžia atgal ir prigamina papildomos energijos. Tokiu būdu šalyje reikia mažiau elektrinių, taigi, ir mažiau teršiamas oras. Todėl hidroakumuliacinės elektrinės ekologiškai naudingos. Jos pačios oro neteršia, o užliejami plotai mažesni, nei hidroelektrinių, nes upės nepatvenkiamos.

Didžiausia pasaulio saulės jėgainė

Didžiausia pasaulio saulės jėgainė Ispanijoje

Pagaliau yra vėjo ir saulės jėgainės. Jos elektra verčia atitinkamai vėjo energiją bei saulės šviesą. Jos tikrai aplinkai nekenksmingos. Tik, deja, jos silpnos, todėl jų rekia itin daug. Natūralus aplinkos vaizdas keičiasi. Yra žmonių, kuriems daugybės tokių elektrinių vaizdas ir garsas itin trukdo – štai ir Lietuvoje daug skundų susilaukiama iš gyvenančių greta vėjo jėgainių. Be to, šios elektrinės yra brangios ir naudingiausios tik ten, kur yra didelis vėjas ar saulėtumas. Jokia šalis nepatenkina visų energijos poreikių vien iš šių šaltinių. Didžiausias pasaulyje vėjo jėgainių parkas Teksase (JAV) užima tokį plotą, kaip visas Vilnius, bet pagamina tik apie trečdalį tiek elektros (~700 MW), kiek Elektrėnų jėgainė (~1900 MW). Ir Lietuvoje vėjo jėgainių jau turime gana daug, tačiau jos pagamina tik mažą dalį visos Lietuvai reikalingos elektros. O saulės elektrinių galia dar mažesnė (galingiausia pasaulyje – 150 MW).

Vėjo elektrinės

Vėjo elektrinės

Yra galimybių panaudoti elektros gamyboje ir bangų, potvynių bei šiltųjų požeminių vandenų energiją. Šios galimybės labai priklauso nuo vietos. Lietuvoje, kur Baltijos jūra beveik nepatvinsta, mažai banguoja, o vulkanų nėra, galimybės taip gaminti elektrą ribotos (tačiau silpną požeminių vandenų energiją gaminančią geoterminę jėgainę turime Klaipėdoje).

Būtent nuo šalyje esančių elektrinių kenksmingumo aplinkai priklauso ar tokie tradiciškai ekologiškais laikomi dalykai, kaip elektromobiliai, iš tikrųjų bus ekologiški. Jei elektrą gaminsime šiluminėse elektrinėse tai joks elektrinis prietaisas (įskaitant elektromobilius) nebus ekologiškas – juk elektrai pagaminti teks smarkiai užteršti aplinką.

Taigi, tobulos elektrinės nėra. Kokias naudoti labai priklauso ir nuo šalies geografinės padėties. Juk Brazilijoje su didžiuliais negyvenamais Amazonijos plotais bei srauniomis upėmis paprasta didžiąją elektros dalį pagaminti hidroelektrinėse, tačiau Lietuvoje šios patirties nepritaikysi.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , ,


Per kovo 11 d. žemės drebėjimą buvau Tokijuje

Per kovo 11 d. žemės drebėjimą buvau Tokijuje

| 7 komentarai

Tokijo panorama kelios minutės po pirmojo smūgio (matosi gaisras Odaiboje)

Šis mano straipsnis Agavaro Kabanderio slapyvardžiu spausdintas laikraštyje “Babilonas”

Žemės drebėjimas mane užklupo būnant viršutiniame dangoraižio aukšte

Kas penktas pasaulio žemės drebėjimas, stipresnis negu šešių balų, įvyksta Japonijoje. Todėl kai penktadienį, kovo vienuoliktąją, lankantis Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelėje pradėjo drebėti žemė, nenustebau.

Drebėjimas pradžioje buvo silpnas – aš jį pajutau, nes stovėjau vietoje. Kas vaikščiojo – jo dar nejautė. Likimo ironija, kad tuo metu kaip tik skaičiau informacinį tekstą pasakojantį apie investicijas į Tokijo savivaldybės dangoraižio apsaugą nuo žemės drebėjimų.

Maždaug per dešimt sekundžių drebėjimas įsismarkavo. Apžvalgos aikštelės darbuotojai liepė visiems sėstis ant žemės. Taip saugiau – neįmanoma susižaloti pargriuvus. Pastatas gana smarkiai siūbavo. Kai kurie turistai bijojo. Japonai (išskyrus vieną vyresnio amžiaus moterį) laikėsi ramiau, fotografavosi. Jie turbūt žino, kad dangoraižiai ir turi siūbuoti, tai – visiškai saugu.

Pirmasis smūgis baigėsi po maždaug pusantros minutės. Žmonės pamažėle atsistojo ir grįžo dairytis. Iš apžvalgos aikštelės Tokijas buvo kaip ant delno. Jokių sugriovimų nesimatė. Tačiau vienoje vietoje, maždaug už trylikos kilometrų, Odaibos rajone, į dangų tuntais kilo juodi dūmai. Kaip vakare sužinojau, degė vieno didelio pastato stogas. Tokijas toliau gyveno savo gyvenimą – žmonės vaikščiojo, važinėjo mašinos. Tačiau dalis žmonių stoviniavo atvirose vietose – taip saugiau, niekas neužkris nuo aplinkinių namų. Kai kurie kiti tokijiečiai dėl ėmė nešiotis šalmus.

Pačioje apžvalgos aikštelėje nuostoliai irgi buvo maži: tik suvenyrų parduotuvėlėje kai kurios trapios prekės nukritusios sudužo.

Tuomet prasidėjo antrasis smūgis – vėl visiems teko sėstis ant žemės. Aikštelės darbuotojai viską per garsiakalbius sakė vien japoniškai, tačiau jų nurodymus buvo galima suprasti iš aplinkinių veiksmų.

Taip smūgiai ir ramybės periodai keitė vienas kitą apie valandą. Paskui, kai žemės drebėjimas, atrodė, nurimo, apžvalgos aikštelės darbuotojai leido žmonėms leistis žemyn. Laiptais. Liftai nebuvo įjungti – tai nesaugu. Ir ateinančiomis dienomis dauguma mietso liftų tebebuvo išjungti. Žmonės išsirikiavo į eilę bei tvarkingai nulipo.

Tvarkingos eilės prie taksofonų

45 minutės po drebėjimo: nustojus veikti mobiliajam ryšiui prie taksofonų susidaro žmonių eilės

Nusileidęs į pirmąjį aukštą išvydau prie televizoriaus besibūriuojančius žmones. Televizija, be abejo, japoniška – bet iš rodomo Japonijos žemėlapio, kuriame ryškiai pažymėta rytinė salų pakrantė, buvo galima suprasti – cunamis.

Ir kitose vietose žmonės žiūrėjo tuos pačius vaizdus. Tokijuje gausu lauko ekranų, kurie įprastai rodo reklamas – tačiau vos įvykus svarbesniam įvykiui nedelsiant ima transliuoti žinias. Per klaidą užėjau į vieną įstaigą, atrodo, universitetą, kur žmonės taip pat sekė įvykius per televiziją.

Prie taksofonų susidarė žmonių eilutės. Matyt, jie skambino artimiesiems – galbūt esantiems pavojaus zonoje. Mobilusis ryšys veikiausiai dėl didelio apkrovimo nebeveikė.

Ant geležinkelių sustojo traukiniai. Tokijuje jų itin daug, duagybė milijonų žmonių jais kas dieną vyksta į darbą. Vienas traukinys pasiliko ant pervažos – policija netrukus pakėlė automatiškai nusileidusį užtvarą ir žmonės vėl galėjo praeiti. Kiti traukiniai sustojo ant ilgų viadukų. Geležinkelių kompanijų darbuotojai, nešini vėliavėlėmis, palydėjo jų keleivius atgal į gatvę.

geležinkelio darbuotojas palydi įstrigusio traukinio keleivius

Valanda po drebėjimo: geležinkelio darbuotojas palydi įstrigusio traukinio keleivius

Ore tvyrojo nerimas, tačiau panikos nebuvo. Nei per žemės drebėjimą, nei po jo. Niekas nebandė užlįsti be eilės, nelakstė gatvėmis, nesistumdė, nerėkė, nepažeidinėjo teisės. Net per raudoną šviesą gatvę pereinančius mačiau vos kelis žmones.

Dalis įstaigų – parduotuvių, restoranų – nustojo veikti, tačiau dauguma tebetęsė darbą. Tuo metu buvau Haradžiuku rajone, vėliau Šibujoje. Prie daugelio kavinių ten susidarė eilės – tačiau pusvalandį pavaikščiojęs radau ir laisvą vietą. Dar ilgesnės eilės susidarė prie autobusų stotelės – juk daug traukinių nevažiavo. Mačiau eilę ir vienoje maisto parduotuvėje.

Metro linija, vendanti į Nihonbaši rajoną, kuriame buvau apsistojęs, vakare veikė – tad eiti dešimties kilometrų pėsčiomis neteko (bet iki pačios artimiausios stotelės neprivažiavau). Kiek tądien paskaičiau internete – ne vienam tokijiečiui teko pėdinti namo ir ilgesnes distancijas. Dalis jų kolegų liko nakvoti biuruose. Iš interneto sužinojau ir epicentro vietą bei tikrąjį tragedijos mąstą (tada buvo šimtai žuvusiųjų, tūkstančiai dingusiųjų). Pačiame Tokijuje sužeista dvidešimt žmonių įgriuvus stogui. Turint omenyje, kad ten gyvena 37 milijonai tai – labai mažai.

Žemė ir toliau vis kartais sudrebėdavo – bet jau menkiau. Tai tęsėsi visą savaitgalį.

Gyvenimas Tokijuje grįžta į savo vėžes

Piko valanda šeštadienio ryte

Piko valanda šeštadienio ryte

Kitą rytą, šeštadienį, dauguma traukinių jau važiavo. Piko valandos iš penktadienio vakaro persikėlė į šeštadienio rytą. Kai kurie traukiniai važiavo perpildyti (tai Tokijuje įprasta). Pačiam pavyko įlipti į antrąjį. Tačiau vienoje stotyje mačiau kur kas ilgesnę eilę, besidriekiančią iki pat lauko. Net ir čia vyravo tvarka – metro darbuotojai į peroną įleisdavo tiek žmonių, kad nesusidarytų pavojinga grųstis. Naują grupę įleisdavo tik daliai seniau įleistųjų išvažiavus. Metro darbuotojai, kaip įprasta per kiekvieną piką, užtikrindavo, kad nė viename traukinyje neliktų tuščios vietos, bet durys dar užsidarytų.

Ne viena užsidariusi įstaiga dar neveikė: pavyzdžiui, Tokijo nacionalinis muziejus, vienas prekybos centrų, visas „Starbucks” kavinių tinklas. Bet žmonės toliau gyveno savo gyvenimą: pirko elektroniką, skaitė mangą (japoniškus komiksus), lošė žaidimų automatais, vaikščiojo parkuose. Buvau nuvykęs ir prie Tokijo įlankos – laivai ten stovėjo nepažeisti, vakarykštis cunamis miesto nepasiekė. Miestas spindėte spindėjo – elektra nė viename rajonų, kuriuose lankiausi, dingusi nebuvo.

Parduotuvėse dalis lentynų po vakarykščio antplūdžio buvo tuščios. Tačiau maisto ir vandens visiems užteko.

Didieji ekranai Tokijo gatvėse vėl rodė reklamas. Bet visos vietinės televizijos dar transliavo vien informaciją apie katastrofą. Kartais rodė jos ir Fukušimos atominę jėgainę. Ten įvyko sprogimas, kiek padidėjo radiacija, evakuoti žmonės. Bet pasirodė, kad ši elektrinė sukėlė didesnį atgarsį Europoje nei pačioje Japonijoje. Japonų žiniasklaidai buvo įdomesni cunamio ir drebėjimo vaizdai, gelbėjimo operacijos, nuolat didėjantis aukų skaičius. Jau rasta tūkstančiai lavonų.

Iš Tokijo išskridau sekmadienį – taip buvau suplanavęs ir anksčiau. Tądien dalis šeštadienį neveikusių įstaigų jau dirbo. Traukinyje buvo daug vietos ir jis važiavo pagal grafiką. Į Naritos oro uostą atvykau likus pusantros valandos iki skrydžio, kaip ir patarė viešbutyje. To pilnai užteko. Ant grindų, mačiau, buvo gulinčių žmonių – greičiausiai jų reisai vakar buvo atšaukti. Manasis nebuvo nei atšauktas, nei atidėtas, kaip ir daugybė kitų sekmadienio skrydžių. Naritos oro uostas, kaip ir visas didžiausias pasaulio miestas, pamažu grįžo į savo vėžes.

Atominė elektrinė, arba žemės drebėjimo tęsinys

Žinios apie kovą su galima nelaime Fukušimos atominėje elektrinėje persekiojo ir vėliau, grįžus į Lietuvą. Europos žiniasklaidoje šiai temai turbūt skirta dar daugiau laiko, negu drebėjimui ir cunamiui.

Įdomu, kad Japonijoje yra visai kitaip. Kelias dienas po stichinės nelaimės visos televizijos ten rodė vien jos vaizdus. Būdamas Lietuvoje skaičiau japonų komentarus interneto forumuose – dabar taip nebėra. Kanalai grįžo prie įprastinių filmų. Tik žinių laidos liko tragedijoms nušviesti. Fukušima Japonijoje sudarė tik mažesniąją dalį nelaimės pasekmėms skirto dėmesio.

Man tai neatrodo keista. Radiacija Japonijoje padidėjo gana menkai. Nors yra kažkoks pavojus, jis dabar nė iš tolo neprilygsta cunamiui, nusinešusiam apie dešimt tūkstančių gyvybių ir šimtus tūkstančių palikusiam benamiais.

Bet iš Europos atrodo kitaip. Atominės elektrinės čia dar kelia didžiulę baimę nuo 1986 m., kai sprogo Černobylis. Dalis žmonių radiaciją įsivaizduoja kaip be jokių ribų sklindantį piktą gaivalą – ir net būdami Lietuvoje, už 8000 kilometrų nuo Fukušimos, perka vaistinėse jodą.

Tačiau juk iš tikrųjų pasaulyje branduolinių sprogimų buvo daugybė (atominių bombų sprogimų, o ne radiacijos nutekėjimų). Branduolinės valstybės yra atlikusios apie 2000 branduolinių bandymų. Dabar tokių šalių yra devynios – ir kiekviena jų privalėjo daug sprogdinti tam, kad įvaldytų technologiją. Sprogdinta paprastai toli nuo miestų. Bet daugybė tų bandymų buvo arčiau Lietuvos, nei Japonija. Štai Sovietai savo branduolinius bandymus darė Kazachijoje, Naujosios žemės saloje. Būtent čia, 2400 km nuo Vilniaus, 1961 m. susprogdinta ir garsioji „Bomba caras”, kurios atominis grybas buvo 64 km aukščio ir tai – galingiausias atominis sprogimas istorijoje.

Pasaulio pabaiga neatėjo. Sveikata sužalojama ar mirtys ištinka tik pernelyg arti sprogimo atsidūrusius. Kalbu apie dešimtis, galbūt šimtus, bet ne tūkstančius kilometrų. Aplinkinių teritorijų evakuacija bei profilaktika jose yra pakankama priemonė žmonėms išgelbėti. Lygiai kaip ir vykstant ugnikalnių išsiveržimams, uraganams, potvyniams ar kitoms nelaimėms. Nuo gamtos nelaimių, beje, ir žmonių yra mirę daug kartų daugiau, nei nuo visų pasaulio branduolinių avarijų, bandymų bei karo veiksmų. Net ir skaičiuojant tik nelaimes, įvykusias po atominės bombos išradimo.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,