Šį savaitgalį dalyvavau pirmojoje Vilnius Open House programoje. Smagus renginys – įdomu užeiti į pastatus, pro kuriuos paprastai gali tik prieti. Lankiausi net trylikoje jų.

Čia – mano subjektyvi nuomonė apie pastatus bei ekskursijas (su nuotraukomis), o taip pat siūlymai kaip šį gerą renginį padaryti dar geresniu.

Trylika aplankytų pastatų

*Generalinė prokuratūra. Įdomūs sprendimai viduje – lenkti koridoriai (kurių galo niekuomet nesimato, perspektyva neatsiveria) savaip slegia, bet tai „susišaukia“ su niūria juoda išore. Savotiška „antitezė“ kone nekvestionuojamai XX a. pabaigos minčiai, esą valdžios įstaigų pastatai turi būti „šviesūs ir aiškūs“. Ir prokuratūrai ji visai tinka, kaip sakė vadovė ekskursijos metu: „Gal ir gerai, kad žmonėms nesinorės čia patekti“. Visgi funkciškai, matyt, objekto naudotojai turi sunkumų: maža spaudos konferencijų salė, dar mažesni priėmimo kambariai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

*Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė. Statinys – paprastas, bet funkcionalus. Čia įdomiausia buvo pati institucijų veikla, apie kurią daug ko nežinojau. Aišku, dėl jos specifikos pastatuose irgi yra daug ko nerasi kitur: stulpas nusileisti iš antro aukšto, darbuotojų miegamieji (nes gaisrininkų pamaina – 24 val.) su langais tik lubose (nuo triukšmo), treniruoklių salė (yra grafikas palaikyti formą tarp gaisrų).
*Krašto apsaugos ministerija. Gidas architektas sakė, kad interjere užkonservuoti ~1995 m. Kažko didingo nėra: tankūs išraityti, laiptuoti ir slenksčiuoti praėjimai, net reprezentacinės vietos kaip prie įėjimo į Kariuomenės vado kabinetą atrodo ankštos (žemokos lubos). Tik posėdžių salė su stilizuotais Gedimino stulpais erdvi. Įdomu, kad nėra plynų sienų, grindų ar lubų, nuolat mainosi ir persimaino skirtingos medžiagos, plytelės, raštai. Atrodo kiek chaotiškai, bet anas laikmetis, kuomet Lietuva kilo, septynmyliais žingsniais stojosi iš sovietinės okupacijos ir postsovietinių realijų, mano nuomone, yra viena teigiamiausių Lietuvos epochų ir todėl pastatas savaip malonus.
*Vyriausybė. Kaip sovietinio modernizmo pavyzdys – įdomus, nes vienas retų, kurį statant nesidairyta į taupymą. Tiesa, pats stilius man nepatinka (kaip, beje, kone visiems lietuviams, su kuriais yra tekę bendrauti, išskyrus architektus). Jis paprastesnis, neįdomesnis, niūresnis už visa, kas buvo kuriama prieš tai. Gal prisideda ir faktas, kad dažnas toks pastatas būdavo statomas be atvangos išgriovus daug gražesnius ir gilią istoriją turėjusius Senamiesčio namus. Ir tik šiuolaikinių architektų traktatuose rašoma, esą tokie pastatai „susisieja su aplinka“, nes, tarkime, panašūs langų dydžiai – paprastam žmogui, kuris (pernelyg) giliomis analizėmis neužsiima, tai dažniausiai tėra monstrai, atsidūrę jiems visai svetimame Senamiestyje, tarp kruopščiai meistriškai dekoruotų senųjų pastatų. Aišku, pačiai Vyriausybei tai ne visiškai galioja, nes V. Kudirkos aikštė – jau ne Rotušės, prie kurios stovi koks ŠMC. Bet apsilankęs Vyriausybėje nejučia pagalvoji apie visus sovietinio modernizmo pastatus, kurių taip gausu Vilniuje ir dauguma jų tai pačiai Vyriausybei nė iš tolo neprilygsta.

Vyriausybės posėdžių salė.

*Rasų namai. Buvo savotiškas atradimas, įdomiai integruoti tarpukario lenkų sandėliai (faktiškai tapo naujų namų gyventojų sandėliukais). Namai pastayti virš įėjimų į tuos „požemius“ ant savotiškų polių. Unikali ir vieta – kvartalo gatvelė raitosi tarp kalno šlaito į viršų ir šlaito žemyn.
*Benedikto namai-muziejus. Iš tikro tiesiog „namai“ – įdomu, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, išdrįstančių pasikviesti namo nepažįstamus. Naujasis interjeras gražus, įdomus tamsus (lubos/sienos/grindys) darbo kambarys (kai šitiek Lietuvoje šviesių interjerų, jie neišvengiamai tampa nuobodūs. O „baltos lubos“ jau tapusi kone aksioma – ir visai be reikalo). Kitur šviesioms sienoms „spalvų suteikia“ Kasiulio paveikslai.

Gyvenamojo namo 'dugnas' virš įėjimo į lenkų ginklų sandėlius, puoštus Lenkijos herbu.

*Krivių namai. Savanorė lyg didžiuodamasi pasakojo, kaip architektas esą „išdūrė“ paveldosaugininkus: pradžioje gavo leidimą raudonoms čerpėms, o kitiems namams jau parašė tik „čerpės“ – ir uždengė rudomis (o ir pačios tos čerpės ne visą stogą dengia, šonai rodos skardiniai). Aišku, Užupis ne Senamiestis, bet bendra tendencija „ieškoti landų“ kaip užstatyti saugomas teritorijas modernaus stiliaus pastatais man neatrodo sveikintina. Kuo senieji rajonai vieningiau atrodo senoviškai, tuo jis gražesnis ir įdomesnis – tą įrodo turistų skaičiai, kurie vis svarbesni ekonomikai. Lankomiausi tie senieji miestai, kurių centrai „nepraretinti“ modernių intarpų; Lietuvoje irgi didžiuojamės Vilniaus, Kauno ar Kėdainių senamiesčiais, bet ne Panevėžio ar Šiaulių, kur senovė pramišusi su XX a. modernizmu. Aišku, žmones žavi ir pasaulinio lygio bei mastelių šiuolaikiniai pastatai, kaip Honkonge ar Dubajuje, bet tokių prisistatyti vilčių neturime – tuo tarpu XVII-XIX a. palikimą turime puikų. Tiesa, nesakau, kad pritariu ir dabartinei paveldosaugos pozicijai, akcentuojančiai istoriniuose rajonuose aukštingumo/tūrių/medžiagų, o ne senų stilių vyravimo (pvz. iki istorizmo imtinai) reikalavimus.
*2-oji Termofikacinė elektrinė. Bene vienintelis architektūriškai įdomesnis pagal paskirtį tebenaudojamas Vilniaus pramoninis pastatas (stalinizmo / socrealizmo turbinų salė). Vidus gana apšiuręs, nors kai kur paremontuotas. Užrašai „Pagaminta 1957 m. Barnaulio katilų fabrike“ ant veikiančių katilų, lietuviškais užklijuoti rusiški įregimų svirčių pavadinimai atrodo jau kone unikaliai: šiaip ar taip, dauguma anuometės pramonės ~1993 m. pasirodė atgyvenusi ir žlugo. Įdomu buvo apžiūrėti kieto kuro paruošimo įrenginius, sužinoti, kad 3-oji termofikacinė veikia tik žiemomis, o ir ši dabar ne pilnu pajėgumu, nes šildymo nereikia, tik karšto vandens.

Vilniaus termofikacinėje elektrinėje, kaip ir Krašto apsaugos ministerijoje bei nemažoje dalyje Prokuratūros, fotografuoti galima nebuvo, tad čia - nuotrauka iš išorės.

*Pirklių klubas. Labai džiugu, kad sovietų okupaciją atlaikę senieji interjerai (didžiosios salės) buvo nuoširdžiai restauruoti, panaikinant jų sovietinius žalojimus perdangomis ar papildomomis sienomis. Naujojo pastato biurai skoningi (iš Open House lankytų biurų labiausiai patiko), nors ar pats pastatas tinka toje vietoje – diskutuotina. Gal kiek keistas (žinant lietuvišką privatumo poreikį) sprendimas yra stiklai iš biurų į koridorių (duryse ar atskiri) – nuomininkams, matyt, irgi ne visiems prie širdies, nes vieni stiklą užgrūdo lenta.
*Kazimiero Žoromskio muziejus. Apie pastararojo buvimą nežinojau (jo nėra Vilniaus muziejų sąrašuose, o pagrindinė informacija, kurią randa internete – jo teismai dėl paveikslų). Dailininko paveikslai buvo gražus atradimas: tiek „optinis menas“, tiek šiek tiek Varholo „popartu“ alsuojantis, bet visgi smarkiai kitoks, 23-iosios gatvės ciklas.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

*DO Architects biuras. Šios patalpos architektams tikrai gėdos nedaro. Man „atviruose biuruose“ (kur visi sėdi vienoje salėje) dirbti nepatinka, nes kitų pokalbiai blaško bei trukdo (priimtinesnis mažų asmeninių kabinetų variantas, kaip Prokuratūroje). Tačiau čia – tik nuosava nuomonė.
*Wix biuras. Taip pat „atviras“ ir man per daug „internacionalinis“. Nors, kaip matosi iš vardų lentelių ant spintelių, beveik visi darbuotojai – lietuviai, užrašai biuro viduje – beveik vien angliški (t.y. net ne dvikalbiai). Mano supratimu, geras tarptautinės kompanijos filialo biuras turėtų subtiliai integruoti prekės ženklo esmę (to yra, kaip pvz. W formos spintelių stalčių rankenos) su pagarba vietos kultūrai – Wix biure antrosios, mano nuomone, trūksta, bet čia, turbūt, labiau užsakovų / savininkų / naudotojų, o ne architektų kaltė. Įdomių elementų yra, kaip sėdimosios palangės (deja, vaizdas į ŠMC sieną toli gražu ne gražiausias Senamiesty).
*Neringos restoranas. Džiugu, kad yra besistengiančių išlaikyti maitinimo įstaigų interjerus (paprastai šie turbūt nė dešimtmečio nepragyvena). Kita vertus, ekskursijai gal „trūko medžiagos“ – visgi tai labai nedidelis ir gerai vilniečiams žinomas objektas, o demonstruotos patalpos visuomet visiems prieinamos.

Neringos restoranas. Kad čia patektumėte, kito Open House laukti nereikės, o vietų pasiskaityti informaciją taip pat daug.

Mano lankytų vietų „penketukai“ pagal ekskursijos kokybę, pastato eksterjerą ir interjerą.

Vieta Ekskursijos kokybė Pastato eksterjeras Interjeras
1 Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė Prokuratūra Pirklių klubas
2 Prokuratūra Rasų namai DO Architects
3 DO Architects biuras 2-oji Termofikacinė elektrinė Benedikto namai-muziejus
4 2-oji termofikacinė elektrinė Krašto apsaugos ministerija Prokuratūra
5 Benedikto namai-muziejus Pirklių klubas Krašto apsaugos ministerija

Puošni vestuvėms ir panašiems renginiams nuomojama pirklių klubo salė. Matosi ir kiek žmonių ateidavo į populiariausias ekskursijas, tarp kurių - ir Swedbank, Bendrasis pagalbos centras

Dviejų tipų ekskursijos

Ekskursijos buvo dviejų tipų: vienos kreipė dėmesį išskirtinai į pastatus (pvz. Krašto apsaugos ministerijoje), antrose būdavo pasakojama ir apie tai, kas jų patalpose veikiama (pvz. Generalinėje prokuratūroje, Elektrinėje, Bendrosios pagalbos centre). Mano supratimu, sėkmingesnės buvo antrosios. Juk moderni architektūra (išskyrus galbūt pavienius atvejus, tokius kaip Tuskulėnų memorialas) kuriama visų pirma ne įspūdžiui, o funkcijai. „Žmonės iš šalies“ tos funkcijos nelabai supranta, o tai neleidžia jiems ir gerai suprasti architektūros, išplanavimo reikšmės. Todėl nieko keisto, kad klausimai, kuriuos „gidams“ užduodavo lankytojai, paprastai ir būdavo būtent apie pastate veikiančias įstaigas ir įvairius matytus jų „rekvizitus“.

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

Be to, grynai „architektūrinėse“ ekskursijose būdavo, kad pristigdavo, ką papasakoti (ypač jei vesdavo ne tas architektas, kuris projektavo). Nevisai profesionaliai auditorijai kalbėti apie inžinerinius dalykus, matyt, nenorėta, tuo tarpu kažkokių itin unikalių elementų dažnas iš „paprastesnių“ pastatų neturėjo.

Ir nors renginio akcentas – pastatai, dažnam dalyviui apsilankymas paprastai uždarytose valdžios įstaigose atrodė buvo ne mažiau įdomus, ir tai, manau, nėra blogai.

Gidai

„Gidai“ buvo trijų rūšių: pastatų darbuotojai, architektai (ar bent nusimanantys architektūroje) ir šiaip savanoriai. Geriausios ekskursijos buvo tos, kuriose „dirbo“ darbuotojo ir architekto komanda (pvz. Bendrosios pagalbos centre, Prokuratūroje). Tokiu būdu vienas galėjo pristatyti vizijas ir sprendinius, kitas – kaip visa tai „naudojama“ kasdienybėje.

Džiugu, kad yra savanorių, įgalinančių projektą būti nemokamu, bet savanoriai nearchitektai/nedarbuotojai dažniausiai tik parodydavo, kas ir šiaip matoma, bei būdavo išmokę kelis faktus, tuo tarpu į klausimus apie architektūrą, neaplankytų vietų išplanavimą negalėdavo atsakyti arba pateikdavo savo spėjimus kaip faktus. Pvz. viename objekte pirmosios ekskursijos pradžioje savanorio išdėstyti teiginiai apie pastato interjerą ekskursijos metu pasirodė neturintys nieko bendro su tikrove (tarsi pats savanoris nebūtų ten prieš ekskursiją lankęsis). Tai nebuvo pavienis reiškinys, bet, kaip sakiau, esu dėkingas savanoriams už šį projektą, todėl objektų neįvardysiu.

Tamsusis Benedikto namų darbo kambarys ir spalvų monotoniją sklaidantis Kasiulio paveikslas.

Problemą išspręsti padėtų, jei savanoriams būtų galimybė prieš renginį nuodugniau nei ekskursijų metu apvaikščioti pastatus (jeigu jos nėra), taip pat jei savanoriai turėtų su savimi dideliu formatu visus brėžinius (pvz. visas techninio projekto dalis, sklypo toponuotrauką, detalųjį planą…) bei galėtų duoti užmesti akį to paprašiusiems lankytojams. Taip pat, kur įmanoma, pamėginti rasti savanorių tarp darbuotojų / gyventojų.

Pasiūlymai ateičiai

Keli dalykai, kuriuos Open House organizatoriai galėtų patobulinti ir siūlymai, kaip tą daryti:

1.Neaišku, kiek laiko truks ekskursijos. Juk į dalį ekskursijų reikia registruotis iš anksto, o daug kas per savaitgalį nori aplankyti daugiau nei vieną objektą – buvo neaišku, kiek laiko pasilikti tarp ekskursijų. Pats dėl beveik 2 val. užsitęsusios ekskursijos Prokuratūroje nespėjau į Dramos teatrą, kur buvau užsiregistravęs. Problemą išspręstų, jei ekskursijų laikas nuo pat pradžių būtų skelbiamas. Jis galėtų būti organizuojamas, tarkime, 30 min. blokais – ekskursija užimtų 1, 2, 3 ar 4 tokius blokus (t.y. nuo 30 min. iki 2 val.). Priklausomai nuo atstumo tarp objektų ir naudojamo transporto, žmogus galėtų pasilikti 1 ar 2 „blokus“ tarp ekskursijų laisvus (pervažiavimui). Tokius blokus būtų lengva grafiškai pateikti tinklapyje ar renginio programėlėje.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

2.Informacija apie registraciją daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, ne vienas objektas buvo be registracijos, tačiau atvykus į vietą paaiškėdavo, kad registracija išvakarėse ar prieš kelias dienas įvesta ir „vietų turbūt nebus“ (apie tai sužinodavo tik tie, kas nuolat tikrindavo tinklapį, o aš, susidaręs ekskursijų grafiką prieš savaitę, nežinojau). Geriausia būtų informaciją apie visus renginius skelbti vienu metu. Suprantu, kad to negalima padaryti labai iš anksto, nes, turbūt, dalis derinimų dar nebūna baigta. Tad galima daryti taip: iš anksto skelbti, kokie pastatai dalyvauja ir kurį savaitgalį, o tikslius laikus paskelbti bei registracijas atidaryti vėlai, pvz. prieš 7 ar 5 dienas (iš anksto praneštu laiku) – bet po to jau nekaitalioti. Viena savanorė sakė, kad „užsienyje registracijų nebūna“, bet, manau, jos reikalingos: žinodamas, kad patekti tam tikru laiku nepavyks, užuot švaistęs laiką betiksliam važiavimui ar „stovėjimui eilėje“, gali verčiau nuvykti į mažiau populiarų objektą (tokių, beveik nelankomų, Open House irgi buvo).

3.Neaiški ir nevieninga registracijos sistema. Už registraciją į kiekvieną ekskrusiją buvo atsakingas vis kitas žmogus ir bendros tvarkos nebuvo: vienur patvirtino greitai (nors ir ne „iš karto“, kaip rašoma automatiniame pranešime, o per kelias dienas), kitur po savaitės ar tik renginio išvakarėse. Patvirtinama būdavo vienu iš keturių būdų: el. paštu be reikalavimo atsakyti, el. paštu su tokiu reikalavimu, SMS arba telefono skambučiu. Ir pačiam buvo, ir iš kitų Open House lankytojų prieš renginį girdėjau nuogąstavimų „ar čia užregistravo, o gal jei nieko taip ilgai neatsakė reiškia netilpau ir kažką kitą reikia planuotis“. Problemą galima būtų išspręsti, jei už registraciją būtų atsakingas vienas žmogus ir Dropbox/Google Docs dėka informacija pasiektų likusiuosius.

DO Architects biuras Vilniuje.

Idėjos

Bendrai paėmus, renginys tikrai įdomus ir naudingas. Viliuosi, kad grįš ir kitais metais. Kelios idėjos, kokios dar durys galėtų atsiverti:

*Uždarytų Vilniaus bažnyčių. Sovietiniai mėginimai pritaikyti jų interjerus kitiems tikslams turbūt yra labai negatyvus XX a. architektūros pavyzdys, bet tai vis tiek architektūros istorija, be to, galima pamatyti ir senesnio laikotarpio detalių. Pvz. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus g., Misionierių bažnyčia, Jėzaus Širdies bažnyčia (buv. kolonijoje), Šv. Stepono bažnyčia (prie stoties), Šv. Jurgio bažnyčia (prie Gedimino pr.).
*Išlikusių senųjų pasaulietinių interjerų (t.y. iki pirmojo pasaulinio karo sukurtų).
*Transporto įstaigų. Pvz. keleivinė traukinių stotis, Vaidotų krovinių stotis, autobusų stotis, autobusų/troleibusų parkai.
*Religinių mažumų šventovių (kuo jų architektūra skiriasi nuo mums įprastos katalikiškos atsižvelgiant į skirtingas apeigas). Pvz. Naujoji apaštalų bažnyčia Rasose, Nemėžio mečetė.
*Apleistų sovietinių gamyklų (pvz. „Vilniaus kailiai“). Idealiausia, jei pavyktų rasti savanorių tarp buvusių darbuotojų.
*Sėkmingai pertvarkytų / pertvarkomų į negamybinę paskirtį sovietinių gamyklų. Įdomu, jei tarp savanorių būtų tiek buvę darbuotojai tiek dabartiniai naudotojai.
*Lukiškių kalėjimo.

Taip pat būtų įdomu, jei idėja išplistų į Kauną, kur dėmesio vertų XX a. statinių ne mažiau (ar net daugiau) nei Vilniuje ir taip pat yra stiprūs architektūros entuziastų kolektyvai.